Brangūs broliai ir seserys,
kaip žinote, netrukus pradėsime sinodinį procesą, kelionę, kurioje visa Bažnyčia apmąstys temą Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija – tai trys stulpai. Planuojami trys etapai, kurie vyks nuo 2021 m. spalio iki 2023 m. spalio. Šis procesas sumanytas kaip tarpusavio įsiklausymo pratybos. Noriu tai pabrėžti – tai abipusio įsiklausymo pratybos, vykdomos visais Bažnyčios lygmenimis ir apimančios visą Dievo tautą. Generalvikaras, vyskupai pagalbininkai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai turi įsiklausyti vieni į kitus, o paskui ir į visus kitus. Klausytis, kalbėti ir klausytis. Tai ne nuomonių rinkimas, ne apklausa, bet klausymasis Šventosios Dvasios, kaip skaitome Apreiškimo knygoje –„Kas turi ausis, tegul klausosi, ką Dvasia skelbia bažnyčioms“ (2, 7). Turėti ausis, klausytis – tai pirma, ką turime padaryti. Išgirsti Dievo balsą, pajusti Jo buvimą, liudyti Jo perėjimą ir Jo gyvybės dvelksmą.

Taip pranašas Elijas suprato, kad Dievas visada yra nenuspėjamas Dievas, net tada, kai Jis praeina ir leidžia save pajusti: „Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. “ (1 Kar 19, 11–13).

Būtent taip Dievas kalba su mumis. Mums reikia atverti ausis, kad išgirstume tą mažytį šnabždesį, švelnų Dievo dvelksmą, kurį scholastai taip pat verčia kaip „tylų šnabždesį“ arba „tylų, ramų balsą“.

Pirmasis proceso etapas (2021 m. spalio iki 2022 m. balandžio) vyks kiekvienoje vyskupijoje. Štai kodėl aš, kaip jūsų vyskupas, esu čia šią dalijimosi akimirką, nes labai svarbu, kad Romos vyskupija būtų įsipareigojusi šiam procesui. Argi neatrodytų blogai, jei paties popiežiaus vyskupija nebūtų tam įsipareigojusi? Taip, tai atrodytų blogai ne tik popiežiui, bet ir jums!

Sinodalumas nėra ekleziologinio traktato skyrius, juo labiau tai nėra mada ar šūkis, kurį galima skanduoti mūsų susirinkimuose. Sinodalumas išreiškia giliąją Bažnyčios prigimtį, jos formą, stilių ir misiją. Galime kalbėti apie sinodalinę Bažnyčią, nesutraukdami šio žodžio dar į vieną Bažnyčios apibūdinimą ar apibrėžimą. Tai sakau ne kaip teologinę nuomonę ar net ne kaip savo pasvarstymus, bet remdamasis Apaštalų darbų knyga, kurią galima laikyti pirmuoju ir svarbiausiu mokslo apie Bažnyčią vadovėliu.

Žodis „sinodas“ viską apie save pasako – jis reiškia keliavimą kartu. Apaštalų darbų knyga – tai pasakojimas apie kelionę, kuri prasidėjo Jeruzalėje, ėjo per Samariją ir Judėją, paskui per Sirijos, Mažosios Azijos, Graikijos regionus ir baigėsi Romoje. Tai kelionė, atskleidžianti, kaip Dievo Žodis ir žmonės, kurie jo klauso ir juo tiki, keliauja kartu. Dievo Žodis keliauja kartu su mumis. Kiekvienas turi atlikti tam tikrą vaidmenį, niekas nėra tik priedas. Tai svarbu – kiekvienas turi savo vaidmenį. Popiežius ir jo pagalbininkai kardinolai, vyskupai nėra svarbesni už kitus. Ne, visi turime atlikti tam tikrą vaidmenį ir niekas negali būti laikomas tiesiog stebėtoju. Tuo metu pareigos buvo aiškiai suprantamos kaip tarnystės forma, o jų autoritetas gimdavo iš įsiklausymo į Dievo ir žmonių balsą, kurių niekada negalima atskirti. Dėl to tarnystę gavusieji išlikdavo nuolankūs, tarnaudavo su tikėjimu ir meile. Ši kelionė nebuvo vien geografinė, ją taip pat nuolat ženklino vidinis nerimas. Tai labai svarbu – jei krikščionys nejaučia gilaus vidinio nerimo, vadinasi, jam kažko trūksta. Tas vidinis nerimas gimsta iš tikėjimo, jis skatina mus svarstyti, ką turime daryti geriausia, ką reikia išsaugoti ar pakeisti. Istorija mus moko, kad Bažnyčiai nedera stovėti vietoje (plg. Evangelii Gaudium, 23). Judėjimas yra paklusnumo Šventajai Dvasiai vaisius. Šventoji Dvasia vadovauja istorijai, Joje visiems tenka vaidmuo, Joje visi yra nerimstantys ir Ji niekada nestovi vietoje.

Petras ir Paulius – ne tik du vyrai su savo charakteriais. Jie atstovauja dviem vizijoms, apimančioms daug platesnį horizontą. Jie sugebėjo iš naujo viską įvertinti įvykių šviesoje. Jie buvo impulso, skatinusio sustoti ir susimąstyti, liudytojai – tai dar vienas dalykas, kurį turėtume prisiminti, – sustoti ir susimąstyti. Šis impulsas skatino juos būti drąsiems, iškelti klausimus, pakeisti nuomonę, klysti ir mokytis iš klaidų, bet svarbiausia – viltis, nepaisant visų sunkumų. Jie yra Šventosios Dvasios mokiniai, kurie atskleidžia išgelbėjimo geografiją, atveria duris ir langus, nuverčia sienas, numeta grandines. Tai gali reikšti, kad ir mums reikia nusiteikti pakeisti kursą, palikti tam tikras idėjas, kurios mus stabdo ir trukdo žengti bei eiti kartu.

Matome, kaip Dvasia veda Petrą nepaisant jo nuogąstavimų apsilankyti pagonio šimtininko Kornelijaus namuose. Prisiminkite – Petras turėjo sukrečiantį regėjimą, kuriame jam buvo liepta valgyti maistą, kurį jis laikė (rituališkai) nešvariu ar suteptu. Jis sutriko, nors buvo įsitikinęs, kad tai, ką Dievas padarė švarų, nebeturėtų būti laikoma nešvariu. Kol Petras bandė suvokti šio regėjimo reikšmę, atvyko keli Kornelijaus pasiųsti vyrai, nes Kornelijus taip pat patyrė regėjimą ir gavo žinią. Jis buvo pamaldus Romos pareigūnas, simpatizavęs judaizmui, tačiau to nepakako, kad tuomet būtų pavadintas tikru žydu ar tikru krikščionimi ir būtų praleistas per „religinę muitinę“. Kornelijus buvo pagonis, tačiau jam buvo pasakyta, kad Dievas išklausė jo maldų ir kad jis turi pasikviesti Petrą į savo namus. Šioje vietoje, kol Petras lieka savo abejonėse, o Kornelijus yra neužtikrintas ir sutrikęs, Dvasia įveikia Petro pasipriešinimą ir atveria naują skyrių misionieriavimo istorijai. Štai kaip veikia Dvasia. Šių dviejų vyrų susitikime girdime vieną gražiausių krikščionybės frazių. Kornelijus sutikęs Petrą krinta jam po kojomis, bet Petras pakelia jį sakydamas: „Kelkis. Juk ir aš esu žmogus“ (Apd 10, 26). Visi mes galime pasakyti tą patį –„Aš esu vyras / aš esu moteris, visi esame žmonės.“ Tai turėtume sakyti visi, taip pat ir vyskupai, visi mes – „Kelkis. Juk ir aš esu žmogus.“

Tekste taip pat sakoma, kad Petras kalbėjosi su Kornelijumi (plg. Apd 10, 27). Krikščionybė visada turėtų būti žmogiška ir prieinama, sutaikanti skirtumus ir atstumus, pakeisdama juos į pažintį ir artumą. Viena iš Bažnyčios ligų, o iš tiesų – iškrypimas, yra klerikalizmas, kuris kunigus ir vyskupus atriboja nuo žmonių, paverčia juos valdininkais, o ne ganytojais. Šventasis Paulius VI mėgo cituoti Terencijaus žodžius – „Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima“. Petro ir Kornelijaus susitikimas išsprendė problemą, jis padėjo priimti sprendimą dėl tiesioginio (išgelbėjimo) skelbimo pagonims, įsitikinus, kad – kaip sakė Petras – „Dievas nėra šališkas“ (Apd 10, 34). Dievo vardu negali būti jokios diskriminacijos. Diskriminacija yra nuodėmė, kuri yra ir tarp mūsų, kai tik pradedame sakyti: „Mes esame tyri. Mes esame išrinktieji. Mes priklausome šiam judėjimui, kuris viską žino. Mes esame...“ Ne! Mes esame Bažnyčia, visi kartu.

Matot, negalime suprasti, ką reiškia būti kataliku, nemąstant apie šias dideles, atviras ir svetingas platumas. Buvimas Bažnyčia yra kelias, kuriuo einant galima įžengti į šį platų Dievo glėbį. Grįžtant prie Apaštalų darbų, matome kylančius klausimus, kaip organizuoti augantį krikščionių skaičių ir ypač kaip pasirūpinti vargšų poreikiais. Kai kurie kalbėjo, kad ir jų našlės yra apleistos. Sprendimas buvo atrastas susirinkus mokiniams ir kartu nusprendus, kad septyni vyrai bus paskirti diakonijai, t. y. patarnavimui prie stalo (Apd 6, 1–7). Taip tarnaudama Bažnyčia žengė pirmyn, keliavo kartu, buvo sinodinė, lydima įžvalgumo tarp jaučiamų poreikių ir gyvenimo tikrovės, pasilikdama Dvasios veikime. Dvasia visada yra pagrindinė veikėja Bažnyčios gyvenime.

Taip pat susidūrė skirtingos vizijos ir lūkesčiai. Mums nereikia bijoti, kai tas pats nutinka ir šiandien. Argi galėtume taip ginčytis! Ginčai yra paklusnumo ir atvirumo Dvasiai ženklas. Gali kilti ir rimtų konfliktų, kaip buvo atsitikę dėl atsivertusių pagonių apipjaustymo, kuris buvo išspręstas svarstant vadinamajame pirmajame Jeruzalės Susirinkime. Šiandien taip pat gali vyrauti griežtas požiūris į dalykus, kuris riboja Dievo makrothymía (gr. kantrybę, pakantumą – red. past.), Jo kantrų, gilų, platų ir toliaregišką matymą. Dievas mato į tolį, Dievas neskuba. Griežtumas yra dar vienas iškrypimas, nuodėmė prieš Dievo kantrybę, nuodėmė prieš Dievo suverenumą. Šiandien taip pat.

Taip buvo ir anuomet. Kai kurie atsivertusieji iš judaizmo susitelkė į save ir tvirtino, kad be paklusnumo Mozės Įstatymui negali būti išgelbėjimo. Šitaip jie priešinosi Pauliui, kuris tiesiogiai skelbė išgelbėjimą Jėzaus vardu. Toks pasipriešinimas būtų pakenkęs naujų atsivertusių pagonių priėmimui. Paulius ir Barnabas buvo pasiųsti į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius. Nebuvo lengva. Aptariant šią problemą argumentai pasirodė nesutaikomi, jie ilgai diskutavo. Reikėjo pripažinti Dievo veikimo laisvę, kad jokios kliūtys negali sutrukdyti Jam paliesti bet kokios moralinės ar religinės kilmės žmonių širdžių. Situacija išsisprendė, kai jie priėmė įrodymą, jog „Dievas, kuris pažįsta širdį – kaip geras „kardiologas“ – buvo pagonių priėmimo į išgelbėjimą pusėje, nes davė jiems Šventąją Dvasią, kaip ir mums“ (Apd 15, 8). Taip buvo parodyta pagarba visų jautrumui ir sušvelninti ekscesai. Jie mokėsi iš Petro ir Kornelijaus patirties. Iš tiesų, galutiniame „dokumente“ Dvasia pristatoma kaip pagrindinė sprendimų priėmimo proceso veikėja ir atspindi išmintį, kurią Ji visada geba įkvėpti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“ (Apd 15, 28).

„... ir mums“. Šiame Sinode norime pasiekti tą tašką, kuriame galėtume sakyti: „Šventajai Dvasiai ir mums atrodė gera“, nes vedami Šventosios Dvasios jūs nuolat bendrausite ne tik tarpusavyje, bet ir su Ja. Prisiminkite šiuos žodžius: „Šventajai Dvasiai ir mums atrodė gera neužkrauti jums jokios naštos...“, „Šventajai Dvasiai ir mums atrodė gera“. Būtent taip kiekviename šio sinodo proceso etape turėtumėte stengtis aptarti dalykus. Be Šventosios Dvasios tai bus savotiškas „vyskupijos parlamentas“, bet ne Sinodas. Mes rengiame ne „vyskupijos parlamentą“, nagrinėjantį vieną ar kitą klausimą, bet keliaujame klausydamiesi vieni kitų ir Šventosios Dvasios. Taip, diskutuojame, bet tai darydami su Šventąja Dvasia, o tai yra maldos būdas.

„Šventajai Dvasiai ir mums“. Vis dėlto visada kyla pagunda viską daryti patiems, vadovaujantis „pakaitine ekleziologija“, kuri gali įgauti įvairias formas. Tarsi įžengęs į dangų Viešpats būtų palikęs tuštumą, kurią reikia užpildyti, ir mes patys turime tai padaryti. Ne, Viešpats mums paliko Dvasią! Jėzaus žodžiai labai aiškūs: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius. Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jn 14, 16.18). Vykdydama šį pažadą Bažnyčia yra sakramentas – „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (LG, 1). Šis sakinys, atkartojantis Jeruzalės Susirinkimo liudijimą, prieštarauja tiems, kurie norėtų užimti Dievo vietą, drįsdami formuoti Bažnyčią remdamiesi savo kultūriniais ir istoriniais įsitikinimais, versdami ją nustatyti ginkluotas sienas, rinkliavų punktus, dvasingumo formas, piktžodžiaujančias Dievo dalyvavimo mūsų gyvenime neatlygintinumu. Kai Bažnyčia žodžiais ir darbais liudija besąlygišką Dievo meilę, Jo svetingą apkabinimą, ji autentiškai išreiškia savo katalikiškumą. Ir iš vidaus, ir iš išorės ji yra skatinama būti kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje. Tas impulsas ir gebėjimas yra Dvasios dovana: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Gauti Šventosios Dvasios galios ir tapti liudytojais – tai mūsų kaip Bažnyčios kelias. Mes būsime Bažnyčia, jei eisime šiuo keliu.

Būti sinodine Bažnyčia reiškia būti Bažnyčia, kuri yra Kristaus pažado, kad Dvasia visada bus su mumis, sakramentas. Tai parodome augdami savo santykyje su Dvasia ir būsimuoju pasauliu. Ačiū Dievui, visada bus nesutarimų, į kuriuos sprendimų reikia ieškoti įsiklausant į Dievą ir būdus, kuriais Jis prabyla mūsų tarpe. Melsdamiesi ir atverdami akis viskam, kas mus supa, praktikuodami ištikimą gyvenimą Evangelija, ieškodami atsakymų Dievo Apreiškime per piligriminę hermeneutiką, gebančią atkakliai tęsti kelionę, pradėtą Apaštalų darbuose. Tai svarbu – visada keliaujanti piligriminė hermeneutika yra būdas suprasti ir aiškinti. Kelionė prasidėjo tik po (Vatikano II) Susirinkimo? Ne. Kelionė, kuri prasidėjo su pirmaisiais apaštalais ir tęsiasi iki šiol. Kai Bažnyčia sustoja, ji jau nebėra Bažnyčia, ji tampa tik miela, pamaldi draugija, nes laiko Šventąją Dvasią narve. Piligriminė hermeneutika gali atkakliai tęsti kelionę, pradėtą Apaštalų darbuose. Priešingu atveju Šventoji Dvasia būtų pažeminta. Gustavas Mahleris – kaip esu sakęs kitomis progomis – kartą pareiškė, kad ištikimybė tradicijai reiškia ne garbinti pelenus, bet palaikyti degančią ugnį. Pradėdamas šią sinodinę kelionę, klausiu jūsų: ką esate labiau linkę daryti – saugoti Bažnyčios pelenus, kitaip tariant, savo draugiją ar grupelę ar palaikyti degančią ugnį? Ar esate labiau linkę garbinti tai, ką branginate ir kas jus laiko užsidariusius savyje – „aš priklausau Petrui, aš – Pauliui, aš priklausau šiai draugijai, tu – anai, aš esu kunigas, aš – vyskupas...“? Ar jaučiatės pašaukti palaikyti degančią Dvasios ugnį? Mahleris buvo didis kompozitorius, tačiau šie žodžiai parodė, kad jis buvo ir išminties mokytojas. Dei Verbum (8) cituodamas Laišką žydams, sako, kad „daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams, (Žyd 1, 1), be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine“. Šventasis Vincentas iš Lerinų taikliai palygino žmogaus augimą su Bažnyčios Tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, vystymusi. Jis mums sako, kad „tikėjimo indėlis“ negali būti išsaugotas, nepadarant jam tokios pažangos, kad „būtų sutvirtintas metų, išplėstas laiko, ištobulintas amžiaus“ (Commonitorium primum, 23). Tokia turėtų būti mūsų pačių kelionė. Juk tikrovė, taip pat ir teologija, panaši į vandenį, jei jis nuolat neteka, užsistovi ir pūva. Sustingusi Bažnyčia ima irti.

Tad matote, kad mūsų Tradicija yra tarsi raugintos tešlos masė. Matome, kaip ji auga ir tame augime yra bendrystė. Keliaujant kartu atsiranda tikra bendrystė. Čia mums taip pat gali padėti Apaštalų darbai, parodantys, kad bendrystė neužgožia skirtumų. Tai Sekminių stebuklas, kai skirtingos kalbos nėra kliūtis veikiant Šventajai Dvasiai –„kiekvienas girdėjo juos kalbant savo kalba“ (Apd 2, 8). Jaučiamės kaip namie, skirtingi, bet keliaujantys kartu tą pačią kelionę. (Atleiskite, kad taip ilgai kalbu, bet Sinodas yra rimtas reikalas, todėl jaučiausi laisvas kalbėti ilgai...)

Grįžtant prie sinodo proceso, vyskupijos etapas yra labai svarbus, nes jo metu išklausomi visi pakrikštytieji, kurie yra neklystančio tikėjimo jausmo (lot. sensus fidei in credendo) subjektai. Esama tam tikro pasipriešinimo peržengti Bažnyčios, griežtai suskirstytos į vadovus ir sekėjus, į tuos, kurie moko, ir tuos, kurie yra mokomi, įvaizdį. Pamirštame, kad Dievas mėgsta viską apversti aukštyn kojom, kaip sakė Marija „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Keliauti kartu linkstama labiau horizontaliai nei vertikaliai. Sinodinė Bažnyčia išryškina horizontą, kuriame kyla Kristus, mūsų Saulė, o hierarchijos paminklų statymas Jį tik uždengia. Ganytojai eina kartu su savo žmonėmis. Mes, ganytojai, einame kartu su savo žmonėmis, kartais priekyje, kartais viduryje, kartais iš paskos. Geras ganytojas turėtų taip ir judėti: priekyje, kad vestų, viduryje, kad skatintų ir saugotų kaimenės kvapą, ir gale, nes žmonės turi ir savo „uoslę“. Jie turi nosį, kad surastų naujų kelių kelionei arba surastų kelią, kai šis pametamas. Tai noriu pabrėžti ir vyskupijų vyskupams bei kunigams. Šiame sinodiniame procese jie turėtų savęs paklausti: „Ar aš sugebu eiti, judėti priekyje, viduryje ir gale? Ar vis dėlto lieku sėdėti savo kėdėje, su mitra ir pastoralu?“ Ganytojai, kurie yra kaimenės viduryje, išlieka ganytojais, ne kaimene. Kaimenė žino, kad esame ganytojai, ji žino skirtumą. Priekyje, kad parodytų kelią, viduryje, kad pajustų, kaip žmonės jaučiasi, gale, kad padėtų atsiliekantiems, leisdami jiems užuosti, kur yra geriausios ganyklos.

Sensus fidei („tikėjimo jausmas“ – red. past.) kiekvienam suteikia dalį Kristaus pranašiškosios tarnystės orumo (plg. LG, 34–35), kad jis galėtų atpažinti Evangelijos kelius dabartyje. Tai avims būdinga „uoslė“, tačiau būkime atsargūs – išgelbėjimo istorijoje visi esame avys Ganytojo, kuris yra Viešpats, atžvilgiu. Įvaizdis (avies) padeda mums suprasti du matmenis, kurie prisideda prie šios „uoslės“. Vienas jų yra individualus, o kitas – bendruomeninis. Esame avys, tačiau kartu esame ir nariai kaimenės, kuri šiuo atveju reiškia Bažnyčią. Šiomis dienomis Valandų liturgijos skaitiniuose skaitėme Augustino pamokslą apie ganytojus. Jis sako mums: „su jumis aš esu avis, dėl jūsų aš esu Ganytojas.“ Šie du aspektai, individualus ir bažnytinis, yra neatsiejami. Negali būti sensus fidei be dalyvavimo Bažnyčios gyvenime, kuris yra daugiau nei paprastas katalikiškas aktyvizmas. Visų pirma tai turi būti „jausmas“, kurį maitina „Kristaus nusistatymas“ (Fil 2, 5).

Sensus fidei negali apsiriboti vien tik asmenine nuomone apie vieną ar kitą klausimą, apie vieną Bažnyčios mokymo ar disciplinos aspektą perteikimu ir palyginimu. Ne, tai yra verbalizacijos priemonės, dogminiai ar drausminiai pareiškimai. Negali vyrauti mintis, kad reikia atskirti daugumą ir mažumą, tai daro parlamentai. Kiek kartų tie, kurie buvo „atmesti“, tapo „kertiniu akmeniu“ (plg. Ps 118, 22; Mt 21, 42), o tie, kurie buvo „toli“ – „priartėjo“ (Ef 2, 13). Atstumtieji, vargšai, beviltiškieji buvo pasirinkti tapti Kristaus sakramentu (plg. Mt 25, 31–46). Bažnyčia yra tokia pat. Ir kai kurios grupės norėdavo labiau išsiskirti. Tačiau joms visuomet baigdavosi blogai, netgi neigdavo išgelbėjimą erezijomis. Galime prisiminti ir erezijas, kurios pretendavo vesti Bažnyčią į priekį. Pavyzdžiui, pelagionizmą, vėliau jansenizmą. Kiekviena erezija baigdavosi blogai. Gnosticizmas ir pelagianizmas yra nuolatinės pagundos Bažnyčiai. Mes taip teisingai rūpinamės savo liturginių švenčių orumu, tačiau lengvai galime baigti paprasčiausiu nusivylimu. Šv. Jonas Auksaburnis mus įspėja: „Ar norite pagerbti Kristaus kūną? Neleiskite, kad būtų niekinami jo nariai, t. y. vargšai, kuriems trūksta drabužių apsivilkti. Negarbinkite Jo čia, bažnyčioje, turtingais audiniais, o lauke, kai Jis kenčia šaltį ir yra nuogas, Jį apleiskite. Tas, kuris pasakė „tai yra mano kūnas“, patvirtindamas tai savo žodžiu, taip pat pasakė: „matėte mane alkaną, bet nepamaitinote“ ir „kai tik to nepadarėte vienam iš mažiausiųjų, man to nepadarėte“ (Homilija pagal Mato Evangeliją 50, 3). Jūs galite man sakyti: „Tėve, ką turite omenyje? Ar vargšai, elgetos, jauni narkomanai, visi tie žmonės, kuriuos visuomenė atstumia, taip pat yra Sinodo dalis?“

Taip, brangūs draugai. Tai sakau ne aš, o Viešpats. Jie irgi yra Bažnyčios dalis, ir jūs tinkamai nešvęsite Sinodo, jei kaip nors nepadarysite jų jo dalimi (būdu, kurį dar reikia nustatyti) arba neskirsite jiems laiko, ne tik klausydamiesi to, ką jie nori pasakyti, bet ir jausdami tai, ką jie jaučia, klausydamiesi jų, net jei jie gali jus įžeisti. Sinodas yra skirtas visiems ir jame visi turi dalyvauti. Sinodas taip pat skirtas mūsų problemoms aptarti. Problemoms, kurias turiu aš, kaip jūsų vyskupas, problemoms, kurias turi vyskupai pagalbininkai, problemoms, kurias turi kunigai ir pasauliečiai, problemoms, kurias turi grupės ir asociacijos. Tiek daug problemų! Tačiau jei neįtrauksime visuomenės „probleminių žmonių“, tų, kurie liko nuošalyje, niekada nesugebėsime spręsti savo pačių problemų. Svarbu, kad dialoge išryškėtų mūsų pačių problemos, nesistengiant jų nuslėpti ar pateisinti. Nebijokite!

Turėtume jaustis vienos didelės tautos dalimi, kuri yra gavusi Dievo pažadus. Tie pažadai kalba apie ateitį, kurioje visi yra pakviesti dalyvauti pokylyje, Dievas paruoštame kiekvienai tautai (plg. Iz 25, 6). Čia norėčiau pastebėti, kad net sąvoka „Dievo tauta“ gali būti aiškinama griežtai ir skaldomai, kalbant apie išskirtinumą ir privilegijas. Taip buvo ir su dieviškojo „išrinkimo“ sąvoka, kurią pranašai turėjo ištaisyti, parodydami, kaip ją reikėtų teisingai suprasti. Būti Dievo tauta yra ne privilegija, bet dovana, kurią gauname ne sau, bet visiems. Dovana, kurią gauname, turi savo ruožtu būti duodama. Štai kas yra pašaukimas – dovana, kurią gauname dėl kitų, dėl visų. Dovana, kuri kartu yra ir atsakomybė. Atsakomybė ne tik žodžiais, bet ir darbais liudyti nuostabius Dievo darbus, kurie, kai juos pažįstame, padeda žmonėms pripažinti Jo buvimą ir priimti Jo išgelbėjimą. Išrinkimas yra dovana. Kyla klausimas: jei esu krikščionis, jei tikiu į Kristų, kaip šią dovaną dovanoti kitiems? Visuotinė gelbstinti Dievo valia istorijai, visai žmonijai siūloma per Jo Sūnaus įsikūnijimą, kad Bažnyčios tarpininkavimo dėka visi vyrai ir moterys galėtų tapti Jo vaikais, broliais ir seserimis tarpusavyje. Taip įvykdomas visuotinis Dievo ir žmonijos susitaikinimas, ta visos žmonių giminės vienybė, kurios ženklas ir įrankis yra Bažnyčia (plg. LG, 1). Laikotarpiu iki Vatikano II Susirinkimo dėl Bažnyčios tėvų studijų buvo iš naujo suvokta, kad Dievo tauta yra nukreipta į Karalystės atėjimą, į Dievo sukurtos ir mylimos žmonių šeimos vienybę. Bažnyčia, kokią ją pažįstame ir patiriame pagal apaštališkąją įpėdinystę, turėtų suvokti savo ryšį su šiuo visuotiniu dieviškuoju išrinkimu ir savo misiją vykdyti Jo šviesoje. Ta pačia dvasia parašiau encikliką Fratelli tutti. Kaip sakė šventasis Paulius VI, Bažnyčia yra žmonijos mokytoja, o šiandien ji siekia tapti broliškumo mokykla.

Kodėl aš taip sakau? Todėl, kad sinodo procese mūsų klausymasis turi atsižvelgti į sensus fidei, tačiau jis neturi pamiršti visų tų „intuicijų“, randamų ten, kur jų mažiausiai tikėtumeis, „laisvamaniškų“, bet dėl to ne mažiau svarbių. Šventoji Dvasia savo laisvėje nepažįsta jokių ribų ar priėmimo testų. Jei norime, kad parapija būtų namai visiems kaimynystėje gyvenantiems žmonėms, o ne savotiškas išskirtinis klubas, prašom, laikykime duris ir langus atvirus. Neapsiribokite tais, kurie ateina į bažnyčią ar mąsto tik taip, kaip jūs, kurių gali būti ne daugiau kaip 3, 4 ar 5 procentai. Leiskite visiems įeiti... Išeikite ir susitikite su jais, tegul jie klausinėja jūsų, tegul jų klausimai tampa jūsų klausimais. Keliaukite kartu. Dvasia jus ves, pasitikėkite Dvasia. Nebijokite įsitraukti į dialogą ir net nustebti dėl to, ką išgirsite, nes tai yra išgelbėjimo dialogas.

Nenusiminkite, būkite pasirengę netikėtumams. Skaičių knygoje (žr. Sk 22) rašoma apie asilę, kuri tapo Dievo pranašu. Hebrajams baigėsi ilga kelionė, vedusi juos į Pažadėtąją žemę. Jų ėjimas per Moabo karaliaus Balako teritoriją jį išgąsdino. Tikėdamasis išvengti karo, jis liepė aiškiaregiui Balaamui juos sustabdyti. Balaamas, kuris buvo savaip tikintis, paklausė Dievo, ką daryti. Dievas liepė jam neiti kartu su karaliumi, bet kadangi karalius primygtinai reikalavo, Balaamas iškeliavo ant asilės, kad padarytų tai, ką liepė karalius. Tačiau asilė pasuko į šalį nuo kelio, nes pamatė angelą su neuždengtu kalaviju, kuris reiškė Dievo pasipriešinimą. Balaamas traukė vadeles ir mušė asilę, bet negalėjo priversti jos grįžti į kelią. Galiausiai asilė atvėrė burną ir prabilo – tai buvo dialogo pradžia, kuris atvėrė regėtojo akis ir perkeitė jo prakeikimo ir mirties misiją į palaiminimo ir gyvenimo misiją.

Ši istorija moko mus pasitikėti, kad Dvasia visada padarys savo balsą girdimą. Net asilas gali tapti Dievo balsu, gali atverti mums akis ir pakeisti kryptį, kai paklystame. Jei tai gali padaryti asilas, tai kiek dar gali padaryti pakrikštytasis, kunigas, vyskupas, popiežius? Mums tereikia pasikliauti Šventąja Dvasia, kuri naudojasi visa kūrinija, kad kalbėtų mums. Ji tik prašo mūsų išsivalyti ausis, kad geriau girdėtume.

Atvykau čia, kad padrąsinčiau jus rimtai žiūrėti į šį sinodo procesą ir pasakyčiau, kad Šventajai Dvasiai jūsų reikia. Tai tiesa – Šventajai Dvasiai mūsų reikia. Klausykitės Jos, klausydamiesi vieni kitų. Nepalikite nė vieno nuošalyje, nė atstumtojo. Tai bus naudinga Romos vyskupijai ir visai Bažnyčiai, kuri stiprėja ne vien reformuojant struktūras (tai didžioji iliuzija!) ar duodant nurodymus, siūlant rekolekcijas ir konferencijas, skelbiant gaires ir programas. Visi šie dalykai yra geri, tačiau jie yra dalis kažko kito. Bažnyčia stiprėja būtent mūsų atradimu iš naujo, kad esame žmonės, skirti eiti kartu, vieni su kitais ir su visa žmonija. Žmonėms, kurie čia, Romoje, apima daugybę įvairių bendruomenių ir situacijų, tai nepaprastas lobis visu savo sudėtingumu! Tačiau turime peržengti tuos 3 ar 4 procentus, kurie yra arčiausiai mūsų, praplėsti savo akiratį ir įsiklausyti į kitus. Kartais jie gali įžeisti ar atstumti, tačiau turime išgirsti, ką jie galvoja, nesistengdami primesti jiems savo rūpesčių. Leiskime Dvasiai kalbėti mums.

Šiuo pandemijos laikotarpiu Viešpats vadovauja Bažnyčios kaip rūpinimosi sakramento misijai. Mūsų pasaulis šaukėsi ir parodė savo pažeidžiamumą, mūsų pasauliui reikia globos.

Drąsos ir nesustokite! Ačiū!

PRANCIŠKUS