Garbingasis broli, kreipiuosi į Tave ir į Telšių vyskupiją, taip pat į visus Lietuvos vyskupus, kunigus, vienuoles ir vienuolius bei pasauliečius tikinčiuosius su nuoširdžiu sveikinimu Žemaitijos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga. Man buvo pranešta, kad neseniai gausus tikinčiųjų būrys, vedamas Žemaitijos krašto vyskupų ir kunigų, atvyko į Romą, prie šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapų, trokšdami padėkoti Viešpačiui už įstabiąją tikėjimo dovaną bei gilios vienybės su Romos Vyskupu ženklan.

1413 m. pirmieji jūsų protėviai priėmė krikščioniškąjį tikėjimą iš misionierių, kuriuos jūsų valdovai buvo pakvietę iš tolimų ir artimų šalių. Evangelijos žodis pagaliau pasiekė ir šią Lietuvos dalį, tokiu būdu tarsi baigiamuoju akcentu vainikuodamas Kristaus žinios skleidimą Europos žemyne. Šia nuostabia proga vykstant jubiliejinėms iškilmėms Telšių vyskupijoje, jos šiandienėje Katedroje bei istorinėje Varnių katedroje, lygiai kaip ir Žemaičių Kalvarijos šventovėje, dalyvaujant mano ypatingajam pasiuntiniui kardinolui Peteriui Erdo, trokštu išreikšti savo kaip Romos Vyskupo ir apaštalo Petro Įpėdinio meilę ir artumą. Dvasia vienijuosi su jumis, būdamas tikras, kad ši džiaugsminga sukaktis pagyvins Viešpaties malonę, suteiks naujų dovanų jūsų krikščioniškajam gyvenimui.

Per prabėgusius šimtmečius krikščionybė giliai palietė jūsų istoriją ir kultūrą. Netrūko ir išbandymų laikotarpių, vedusių iki pat kankinystės, kuri dar labiau sustiprino sąsajas su Kristumi ir įdėjo savo įnašą į visos Bažnyčios lobyną. Tikėjimo dovana yra visuomet nauja, gyva ir veiksminga. Ji niekuomet netampa praeities dalyku, bet atvirkščiai – teikia gyvybę šiandienai, nes būtent šiandien Kristus mus toliau kviečia su juo susitikti ir sekti juo tuo keliu, kuris perkeičia visą mūsų egzistenciją.

Ypač mąstau apie jaunimą, kuris pasitinka gyvenimo iššūkius tokiais laikais, kai nelabai aiškus ateities horizontas. Tegul kiekviena jauna siela glaudžiasi prie Evangelijos, o ją skaitydama, įsiklausydama į ją, apmąstydama, giliai pažindama teranda tą šviesą, kuri išryškina gyvenimo kelio gaires ir suteikia nepalaužiamą viltį. Juk Šventojo Rašto žodžiai yra tarsi neišsenkantis lobis, neišsibaigianti versmė, iš kurios galime semtis džiaugsmo ir prasmės mūsų gyvenimui. Jėzaus sekimas neatima nieko iš mūsų, o atvirkščiai – mus praturtina jo bičiulyste, užlieja mūsų gyvenimą jo gailestingumu ir artumo švelnumu bei praveria anksčiau net nesuvoktus, stulbinančiai naujus takus. Būtent čia, brangus jaunime, yra jūsų raktas į iš tiesų laime nušviestą gyvenimą: leisti Kristui būti visa ko centre, leistis būti jo užkariaujamiems. Auginkite asmeninį ryšį su juo kasdiene malda, sakramentais, ypač Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentu bei rūpestingai žvelgdami į brolių ir sesių bei visos bendruomenės reikmes. Jėzus jūsų niekuomet neapvils. Gautąjį tikėjimą visuomet išgyvenkite jaunatviška ir džiaugsminga širdimi.

Tuo pat metu trokštu paraginti tėvus, ugdytojus ir visus suaugusius tikinčiuosius tvirtai išlaikyti ir savo gyvenimu liudyti tą tikėjimo dovaną, kurią tikėjimo tėvai ištvermingai ir ištikimai saugojo.

Kaip sakydavo Pranciškus Asyžietis, Evangelija yra skelbiama taip pat ir žodžiais, tačiau dar pirmiau eina asmeninis gyvenimas. Būti Kristaus mokiniais nereiškia pasišalinti iš savo gyvenimo aplinkos ir tikrovės, bet reiškia į viską žvelgti naujomis akimis suvokiant, kad Dievas yra šalia mūsų ir mus veda ir kad mūsų kelias turi labai aiškų ir šviesų, vilties pripildytą tikslą – amžinąjį gyvenimą.

Vienuolėms ir vienuoliams, kunigams, seminaristams ir vienuolynų novicijams šis Žemaitijos Krikšto 600 metų jubiliejus tegul tampa puiki proga atnaujinti savąjį „taip“, kurį sakote Viešpačiui, ir save jam dar labiau dovanoti. Prieš jus esantys pastoraciniai iššūkiai yra platūs ir sudėtingi, tačiau tuo pat metu jūsų širdyse labai aiškiai tespindi tikrumas, kad nesate vieni. Mūsų niekuomet neapleis Viešpaties meilės galia, nes būtent Jis veda savo Bažnyčią. Visuomet būkite šalia savo žmonių. Viešpats jus pašaukė tam, kad jam ypatingu būdu save dovanodami paliudytumėte broliams ir seserims krikščioniško gyvenimo grožį ir vestumėte juos į susitikimą su Kristumi. Vieni kitus drąsinkite ir stiprinkite puoselėdami broliškumą ir bendrystę, nes tai be galo pagausina ir jūsų pastoracinės veiklos vaisius.

Eucharistinis kongresas, kuriam paskyrėte pagrindinius šio svarbaus jubiliejaus momentus, mums visiems primena, kas yra ir turi būti Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio gyvenimo centras. Eucharistijoje, kurią švenčiame ir adoruojame, Viešpats tęsia savo buvimą su mumis taip artimai, kad tampa net mūsų valgiu. Jis ir toliau mums teikia išganymo dovaną, kuomet sudabartina savo meilės auką ant kryžiaus. Jis ir toliau mus moko, kad būtent gailestingumas ir broliška meilė kiekvienam artimui ir yra tas kelias, kuris perkeičia mus pačius, taip pat ir pasaulį, kuriame gyvename.

Meldžiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų užtarimo Žemaitijai ir visai Lietuvai ir iš širdies siunčiu jums visiems apaštališkąjį palaiminimą.

Pranciškus