Brangūs jaunuoliai!

Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad 2018 m. spalį įvyks Vyskupų sinodas tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“. Panorau, kad atsidurtumėte dėmesio centre, nes nešioju jus savo širdyje. Šiandien pristatomas Parengiamasis dokumentas, kurį jums patikiu kaip „kompasą“ šiame kelyje.

Į galvą ateina žodžiai, kuriais Dievas kreipėsi į Abraomą: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Šie žodžiai šiandien adresuojami jums: tai – žodžiai Tėvo, kviečiančio „išeiti“ į nežinomą ateitį, bet laiduojančio, kad ji tikrai bus įgyvendinta ir kad Jis lydės pakeliui į ją. Kviečiu jus įsiklausyti į Dievo balsą, kuris per Šventosios Dvasios dvelksmą nuaidi jūsų širdyse.

Ką Dievas norėjo Abraomui pasakyti paragindamas: „eik“? Tikrai ne bėgti nuo savųjų ar pasaulio. Tai buvo galingas kvietimas, provokacija, kad Abraomas viską paliktų ir leistųsi į naują kraštą. Kas mums šiandien yra tas naujas kraštas, jei ne teisingesnė ir broliškesnė visuomenė, kurios stipriai trokštate ir kurią norite pastatydinti ligi pasaulio pakraščių?

Tačiau šiandien tas „eik“ įgyja ir kitokią reikšmę – piktnaudžiavimo galia, neteisingumo ir karo. Daugeliui iš jūsų, jaunuoliai, teko patirti smurtinį spaudimą ir esate priversti bėgti iš savo gimtųjų šalių. Jūsų šauksmas, kaip ir pavergtų bei faraono engiamų izraelitų (plg. Iš 2, 23), kyla iki Dievo.

Taip pat trokštu priminti Jėzaus žodžius, vieną dieną pasakytus mokiniams, paklaususiems: „Rabi, <...> kur gyveni?“ Jis atsakė: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 38–39). Jėzus ir į jus atsigręžia ir kviečia ateiti. Brangūs jaunuoliai, ar jau sutikote šį žvilgsnį? Ar išgirdote tą balsą? Ar pajutote paskatą leistis į kelią? Esu tikras: net jei atrodo, kad pasaulyje karaliauja triukšmas bei sumaištis, tas kvietimas ir toliau aidi jūsų širdies gelmėse, kad atvertų ją pilnatviškam džiaugsmui. Tai bus įmanoma tiek, kiek jūs, lydimi ir patyrusių vadovų, mokėsite eiti įžvelgimo keliu siekdami atrasti Dievo planą jūsų gyvenimui. Net kai kelią ženklins silpnumas ir nuopuolis, gailestingumo kupinas Dievas išties jums ranką atsikelti.

Krokuvoje, pradėdamas paskutinę Pasaulinę jaunimo dieną, kelis kartus jūsų paklausiau: „Ar galime dalykus pakeisti?“ Jūs vieningai garsiai atsakėte: „Taip!“ Tas šauksmas kilo iš jūsų jaunų širdžių, nepakenčiančių neteisingumo ir negalinčių nusilenkti „išmetimo“ kultūrai nei pasiduoti abejingumo globalizacijai. Įsiklausykite į tą šauksmą, kylantį iš jūsų vidinės gelmės! Net ir tada, kai suvokiate, kaip pranašas Jeremijas, savo jauno amžiaus nepatyrimą, Dievas drąsina eiti ten, kur jis jus kviečia: „Nebijok <...>, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1, 8).

Geresnis pasaulis kuriamas ir jūsų pastangų, jūsų noro jį keisti ir jūsų dosnumo dėka. Nebijokite įsiklausyti į Dvasią, siūlančią jums drąsius pasirinkimus, negaiškite, kai sąžinė ragina rizikuoti sekant paskui Mokytoją. Bažnyčia irgi trokšta išgirsti jūsų balsą, tai, kas jus jaudina, jūsų tikėjimą, net jūsų abejones ir kritiką. Garsiai prabilkite, tegu jūsų balsas pasigirsta bendruomenėse ir atsklinda iki ganytojų. Šventasis Benediktas abatams siūlė prieš kiekvieną svarbų sprendimą išklausyti ir jaunųjų, nes „tai, kas geriausia, Viešpats dažnai apreiškia jaunesniems“ (Šv. Benedikto regula, III, 3).

Taigi, taip pat ir rengiantis šiam Sinodui, aš ir mano broliai vyskupai trokštame tapti dar didesni „jūsų džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24). Jus patikiu Marijai iš Nazareto, jaunuolei, kaip ir jūs, į kurią Dievas nukreipė savo meilės kupiną žvilgsnį, kad ji paėmusi jus už rankos vestų į pilnatviško ir dosnaus „Štai aš“ džiaugsmą (plg. Lk 1, 38).

Su tėviška meile,

PRANCIŠKUS