„Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Šie šventojo Pauliaus žodžiai stipriai aidi mano širdyje dar kartą pripažįstant, kad daugybė nepilnamečių patyrė kančias dėl daugelio dvasininkų ir pašvęstųjų asmenų vykdyto lytinio piktnaudžiavimo, piktnaudžiavimo galia ir sąžine. Tai nusikaltimas, atvėręs gilias skausmo ir bejėgiškumo žaizdas pirmiausia aukoms, taip pat jų artimiesiems ir visai bendruomenei, nepaisant ar jie tikintys, ar netikintys. Žvelgiant į praeitį, niekada nebus pakankamai nuveikta prašant atleidimo ir stengiantis atsilyginti už padarytą žalą. Žvelgiant į ateitį, niekada nebus per daug nuveikta kuriant kultūrą, gebančią išvengti, jog tokios situacijos ne tik nepasikartotų, bet kad ir nerastų vietos, kur būtų dangstomos ir įsitvirtintų. Aukų ir jų šeimų skausmas yra ir mūsų skausmas, todėl būtina dar kartą patvirtinti, kad esame įsipareigoję apsaugoti nepilnamečius ir suaugusiuosius, patekusius į situaciją, kurioje jie yra pažeidžiami.

1. Jei kenčia vienas narys

Pastarosiomis dienomis buvo paskelbta nuodugni ataskaita apie tai, ką teko patirti beveik tūkstančiui žmonių – kunigų lytinio piktnaudžiavimo, jų piktnaudžiavimo galia ir sąžine aukų – per maždaug septyniasdešimties metų laikotarpį. Nors galima sakyti, kad dauguma atvejų susiję su praeitimi, vis dėlto laikui bėgant sužinojome apie daugybės aukų skausmą ir pamatėme, jog šios žaizdos niekada nepranyksta, jos mus įpareigoja griežtai pasmerkti tuos žiaurumus ir suvienyti jėgas, kad būtų išrauta ši mirties kultūra. Šioms žaizdoms „niekada nebūna senaties“. Šių aukų skausmas – tai dangun kylanti ir grudinanti sielą aimana; jos ilgai nepaisyta, ji buvo slepiama ar tildoma. Tačiau šis šauksmas buvo stipresnis už visas priemones, kuriomis stengtasi jį nutildyti, ar netgi mėginimus priimti sprendimus, dar sunkesnius dėl bendrininkavimo. Viešpats išklausė tą šauksmą leisdamas dar kartą pamatyti, kieno pusėje Jis nori būti. Marijos giesmėje neklystama, ji ir toliau tyliai aidi per istoriją, nes Viešpats prisimena mūsų tėvams duotą pažadą: „Jis <...> išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 51–53). Mums gėda suvokus, kad savo gyvensena atmetėme ir atmetame tai, ką sakome žodžiais.

Gėdydamiesi ir gailėdamiesi mes, kaip bažnytinė bendruomenė, pripažįstame, kad nebuvome ten, kur turėjome būti, kad neveikėme laiku, suvokdami daugelio gyvenimui padarytų sužalojimų didumą ir sunkumą. Nesirūpinome mažutėliais, apleidome juos. Pakartoju kaip savo mintis kardinolo Ratzingerio žodžius, kuriais jis Kryžiaus kelyje, parašytame 2005-ųjų Didžiajam penktadieniui, susitapatinęs su daugybės aukų skausmo šauksmu primygtinai sakė: „Kiek purvo Bažnyčioje, netgi tarp tų, kurie būdami kunigai turėtų visiškai priklausyti Jam! Kiek puikybės, kiek daug perdėto pasitikėjimo savimi! <...> Mokinių išdavystė, nevertas jo Kūno ir Kraujo priėmimas, žinoma, yra didžiausias Atpirkėjo skausmas, perveriantis jo širdį. Iš sielos gelmių turėtume jo šauktis: Kyrie eleison – Viešpatie, pasigailėk (plg. Mt 8, 25)“ (IX stotis).

2. Su juo kenčia ir visi nariai

Tų įvykių didumas ir sunkumas reikalauja, kad prisiimtume šį faktą visuotinai ir bendruomeniškai. Nors svarbu ir reikia visuose atsivertimo keliuose pripažinti tai, kas įvyko, vien to nepakanka. Šiandien mums kaip Dievo tautai metamas iššūkis prisiimti brolių, kurių ir kūnas, ir dvasia sužeisti, skausmą. Jei praeityje nepaisymas galėjo būti kaip atsakas, šiandien norime, kad solidarumas, suprantamas pačia giliausia ir labiausiai iššūkį metančia prasme, taptų mūsų būdu kurti istoriją dabar ir ateityje, kurti aplinkoje, kur konfliktai, įtampos ir ypač visokeriopo piktnaudžiavimo aukos gali paimti ištiestą ranką, ginančią juos ir vaduojančią iš jų skausmo (plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 228). Toks solidarumas reikalauja iš mūsų, kad mes savo ruožtu pasmerktume viską, kas kelia grėsmę žmogaus integralumui. Tai solidarumas, verčiantis kovoti su visų formų sugedimu, ypač dvasiniu, nes „tai patogus ir savimi patenkintas aklumas, kai galop viskas atrodo leistina – apgaulė, šmeižtas, savanaudiškumas ir gausybė subtilių egocentrizmo formų, nes ir šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2  Kor 11, 14)“ (Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 165). Šventojo Pauliaus raginimas kentėti su kenčiančiais yra geriausias priešnuodis mūsų mėginimams kartoti Kaino žodžius: „Argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4, 9).

Suvokiu, kokios pastangos dedamos ir koks darbas daromas įvairiose pasaulio šalyse stengiantis laiduoti ir sukurti būtinas priemones vaikų ir pažeidžiamų suaugusiųjų saugumui užtikrinti ir jų integralumui apsaugoti, taip pat žinau apie taikomą „nulinę toleranciją“ ir traukimą atsakomybėn visų padariusių ar dangsčiusių šiuos nusikaltimus. Mes uždelsėme imtis šių tokių reikalingų veiksmų ir sankcijų, bet tikiu, kad jie šiandien ir ateityje padės laiduoti didesnę rūpinimosi kultūrą.

Reikia, kad kiekvienas pakrikštytasis sulig šiomis pastangomis jaustųsi įtrauktas į bažnytines ir socialines permainas, kurių taip labai mums reikia. Toks keitimasis reikalauja asmeninio ir bendruomeninio atsivertimo ir kreipia mus žvelgti ta pačia kryptimi kaip Viešpats. Kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II: „Jei mūsų atspirties taškas tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti“ (Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 49). Matyti, kaip Viešpats mato, būti ten, kur Viešpats nori, kad būtume, patirti širdies atsivertimą jo artumoje. Tą tikslą pasiekti padės malda ir atgaila. Kviečiu visą šventąją tikinčiąją Dievo tautą praktikuoti atgailą malda ir pasninku laikantis Viešpaties įsakymo [1], tai budrins mūsų sąžinę, mūsų solidarumą ir įsipareigojimą rūpinimosi kultūrai ir kad „daugiau niekada“ nebūtų nė jokio pavidalo ir formos piktnaudžiavimo.

Neįmanoma įsivaizduoti, kad Bažnyčia atsiverstų, jos veikimas pasikeistų be aktyvaus visų Dievo tautos narių dalyvavimo. Be to, kaskart, kai bandėme išstumti, nutildyti, nepaisyti ar apriboti Dievo tautą negausiu elitu, ėmėme kurti bendruomenes, planus, teologinius akcentus, dvasingumą ir struktūras be šaknų, be atminties, be veido, be kūno, galų gale be gyvybės [2]. Tai aiškiai matyti iš keisto Bažnyčios valdžios supratimo, dažno daugelyje bendruomenių, kuriose pasireiškė lytinis piktnaudžiavimas ir piktnaudžiavimas galia bei sąžine. Toks yra klerikalizmas, požiūris, kuris „ne tik paverčia niekais krikščionių asmeniškumą, bet ir linksta sumenkinti ir nuvertinti Krikšto malonę, kurią Šventoji Dvasia suteikė mūsų tautos širdžiai“ [3]. Klerikalizmas, remiamas pačių kunigų ar pasauliečių, sukelia Bažnyčios kūne skilimą, palaikantį daugelį blogybių, kurias šiandien smerkiame, ir padedantį jas sutvirtinti. Sakyti „ne“ piktnaudžiavimui reiškia stipriai tarti „ne“ bet kuriam klerikalizmo pavidalui.

Visada dera atminti, kad „Išganymo istorijoje Viešpats išganė tautą. Nepriklausant tautai stokojama visapusiškos tapatybės. Todėl niekas neišganomas vienas, kaip izoliuotas individas, veikiau Dievas patraukia mus atsižvelgdamas į sudėtingą tarpasmeninių santykių sampyną, būdingą žmonių bendruomenei: Dievas panoro įžengti į socialinę dinamiką, į tautos dinamiką“ (Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 6). Todėl vienintelis būdas, kuriuo turime atsakyti į šį daugybės žmonių gyvenimą aptemdžiusį blogį, laikyti jį užduotimi, kuri teko visiems mums kaip Dievo tautai. Suvokimas, jog esame vienos tautos nariai ir bendros istorijos dalis, padės mums pripažinti savo praeities nuodėmes ir klaidas su atgailos atvirumu, leisiančiu būti iš vidaus atnaujintiems. Visa, kas daroma mūsų bendruomenėse raunant piktnaudžiavimo kultūrą, aktyviai nedalyvaujant visiems Bažnyčios nariams, neįgaus sveikiems ir tikriems pokyčiams reikiamos dinamikos. Atgailos matmuo – malda ir pasninkas – padės mums kaip Dievo tautai stoti prieš Viešpatį ir savo sužeistus brolius kaip nusidėjėliams, meldžiantiems atleidimo ir gėdos bei atsivertimo malonės, ir taip savo veiksmais kurti su Evangelija derančią dinamiką. Todėl, „kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 11).

Būtina, kad kaip Bažnyčia pripažintume ir su širdgėla bei gėda pasmerktume tas baisybes, kurias padarė pašvęstieji asmenys, dvasininkai ir netgi visi tie, kurių misija buvo saugoti pažeidžiamiausius ir jais rūpintis. Melskime atleidimo už savo ir kitų nuodėmes. Nuodėmės suvokimas padeda pripažinti praeityje padarytas klaidas, nusikaltimus ir žaizdas ir dabar leidžia mums labiau atsiverti ir įsipareigoti naujo atsivertimo kelionei.

Panašiai atgaila ir malda padidins mūsų akių ir širdžių jautrumą kitų kančiai ir padės įveikti troškimą valdyti ir turėti – dažnas tų blogybių šaknis. Pasninkas ir malda teatveria mūsų ausis tyliam vaikų, jaunuolių ir neįgaliųjų skausmui. Pasninkas mus gali priversti alkti ir trokšti teisingumo ir paskatinti vaikščioti tiesoje remiant visas reikalingas teismines priemones. Pasninkas mus sukrečia ir lenkia įsipareigoti dėl tiesos ir gailestingosios meilės drauge su visais geros valios žmonėmis ir apskritai visuomene kovoti su bet kokiu lytiniu piktnaudžiavimu, piktnaudžiavimu galia ir sąžine.

Taip galime aiškiai atskleisti savo pašaukimą, kuriuo esame kviečiami būti „sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1).

„Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“, – mums sakė šventasis Paulius. Laikydamiesi maldos ir atgailos nuostatos prisiderinsime asmeniškai ir bendruomeniškai prie šio paraginimo, idant augtų tarp mūsų atjautos, teisingumo, perspėjimo ir atitaisymo dovana. Marija žinojo, kaip stovėti savo Sūnaus kryžiaus papėdėje. Ji tai darė ne bet kaip, Marija tvirtai stovėjo prie Jo šono. Taip stovėdama po kryžiumi Marija parodė savo laikysenos gyvenime pavyzdį. Patirdami sielvartą, kylantį dėl šių bažnytinių žaizdų, padarysime gerai su Marija „dar atkakliau melsdamiesi“ (plg. šventasis Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, 319), stengdamiesi augti meile ir ištikimybe Bažnyčiai. Ji, pirmoji mokinė, visus mokinius moko sustoti nekaltųjų kančios akivaizdoje nebėgant ir nebijant. Žvelgti į Mariją – mokytis atrasti, kur ir kaip turėčiau būti Kristaus mokinys.

Šventoji Dvasia tesuteikia mums atsivertimo malonę ir vidinį patepimą, kad šių piktnaudžiavimo nusikaltimų akivaizdoje galėtume išreikšti savo atgailą ir apsisprendimą drąsiai kovoti.

Vatikanas, 2018 m. rugpjūčio 20 d.

PRANCIŠKUS