„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Verti dėmesio ir garbės yra tie krikščionys, kurie, artimiau sekdami Viešpaties Jėzaus pėdomis ir mokymu, savanoriškai ir laisvai paaukojo savo gyvenimą dėl kitų ir to ištvermingai laikėsi iki mirties.

Didvyriška gyvenimo auka, įkvėpta ir palaikoma meilės, neabejotinai išreiškiamas tikras, pilnutinis ir pavyzdinis sekimas Kristumi ir todėl vertas žavėjimosi, tikinčiųjų bendruomenės paprastai taikomo tiems, kurie savanoriškai prisiėmė kraujo kankinystę ar didvyriškai praktikavo krikščioniškąsias dorybes.

Atsižvelgdamas į pritarimą, išreikštą Šventųjų skelbimo kongregacijos, kuri 2016 m. rugsėjo 27-osios plenarinėje sesijoje rūpestingai išnagrinėjo klausimą, ar tokie krikščionys verti beatifikacijos, nustatau laikytis žemiau pateikiamų normų:

1 straipsnis

Didvyriška gyvenimo auka yra naujas beatifikacijos ir kanonizacijos procedūros atvejis, besiskiriantis nuo kankinyste ir didvyriškomis dorybėmis grįsto atvejo.

2 straipsnis

Kad būtų galiojanti ir įgalintų Dievo tarną skelbti palaimintuoju, gyvenimo auka turi atitikti šiuos kriterijus:

a) laisva ir savanoriška gyvenimo auka ir neabejotinos bei anksčiau laiko mirties didvyriškas prisiėmimas;

b) ryšys tarp gyvenimo aukos ir per ankstyvos mirties;

c) krikščioniškųjų dorybių – bent įprastiniu lygmeniu – praktikavimas iki gyvenimo paaukojimo ir paskui iki mirties;

d) šventumo reputacijos ir ženklų buvimas, bent po mirties;

e) stebuklo po Dievo tarno mirties ir jam arba jai užtariant būtinybė beatifikacijai.

3 straipsnis

Diecezinis ar eparchinis tyrimas ir atitinkama išvada (relativa Positio) reglamentuojami 1983 m. sausio 25 d. apaštališkosios konstitucijos Divinus perfectionis Magister (Acta Apostolicae Sedis, vol. LXXV, 1983, 349–355) ir tų pačių metų vasario 7 d. Normae servandae in inquisitionibus ab Episcopis facendis in Causis Sanctorum (Acta Apostolicae Sedis, vol. LXXV, 1983, 396–403), išskyrus tai, kas pateikta žemiau.

4 straipsnis

Išvada apie gyvenimo auką atsakytina į dubium: An constet de heroica oblatione vitae usque ad mortem propter caritatem necnon de virtutibus christianis, saltem in gradu ordinario, in casu et ad effectum de quo agitur.

5 straipsnis

Minėtosios apaštališkosios konstitucijos žemiau nurodyti straipsniai pakeistini taip:

Str. 1:

„Dieceziniai vyskupai, eparchai ir tie, kuriems tokia galia suteikta teisiškai, savo jurisdikcijos srityje arba pagal pareigas, arba paprašius individualiems tikintiesiems ar teisėtoms asociacijoms ir jų atstovams turi teisę tirti Dievo tarno, kurio kanonizacijos siekiama, gyvenimą, dorybes, gyvenimo auką ar kankinystę ir šventumo, gyvenimo aukos ar kankinystės reputaciją, priskiriamus stebuklus, kulto senumą.“

Str. 2, 5:

„Priskiriamų stebuklų tyrimas atliktinas atskirai nuo dorybių, gyvenimo aukos ar kankinystės tyrimo.“

Str. 7, 1:

„drauge su išoriniais bendradarbiais studijuoti jiems patikėtas bylas ir rengti išvadas (positiones) dėl dorybių, gyvenimo aukos ar kankinystės.“

Str. 13, 2:

„Jei nuspręs, kad byla buvo vedama laikantis teisės reikalavimų, susirinkimas nustatys, kuriam iš referentų byla patikėtina; savo ruožtu referentas, padedamas išorinio bendradarbio, pagal kritinės hagiografijos taisykles parengs išvadą (positio) dėl dorybių, gyvenimo aukos ar kankinystės.“

6 straipsnis

Minėtųjų Normae servandae in inquisitionibus ab Episcopis facendis in Causis Sanctorum žemiau nurodyti straipsniai pakeistini taip:

Str. 7:

„Atvejis (causa) gali būti nesenas arba senas; jis vadinamas nesenu, jei Dievo tarno kankinystė, dorybės ar gyvenimo auka gali būti paliudyti tiesioginių liudytojų sakytiniais paliudijimais; jis vadinamas senu, jei su kankinyste ar dorybėmis susiję įrodymai gali būti paimti tik iš rašytinių šaltinių.“

Str. 10, 1:

„nesenais ir senais atvejais kokią nors istoriškai reikšmingą Dievo tarno biografiją, jei tokia egzistuoja, arba, jei jos nėra, tikslų chronologinį pranešimą apie Dievo tarno gyvenimą ir veiklą, apie jo dorybes ar gyvenimo auką arba kankinystę, apie šventumo ir stebuklų reputaciją, nenutylint nieko, kas atvejui būtų priešinga ar ne taip palanku.“

Str. 10, 3:

„tiktai nesenais atvejais sąrašą asmenų, kurie gali prisidėti prie tiesos apie Dievo tarno dorybes ar gyvenimo auką arba kankinystę, taip pat apie jo šventumo ir stebuklų reputaciją atskleidimo, nenutylėdami neigiamų nuomonių.“

Str. 15, a:

„Gavęs pranešimą, vyskupas perduoda teisingumo saugotojui ar kitam ekspertui viską, kas ligi tos akimirkos surinkta, kad šis galėtų parengti naudingus klausimynus, skirtus ištirti ir aikštėn iškelti tiesą apie Dievo tarno gyvenimą, dorybes, gyvenimo auką ar kankinystę, šventumo, gyvenimo aukos ar kankinystės reputaciją.“

Str. 15, b:

„Senais atvejais klausimynuose apsiribotina tik šventumo, gyvenimo aukos ar kankinystės reputacija ligi dabarties ir Dievo tarno kultu, jei toks būtų, naujesniais laikais.“

Str. 19:

„Siekiant įrodyti Dievo tarno, priklausiusio kokiam nors pašvęstojo gyvenimo institutui, dorybių praktikavimą ar gyvenimo auką ir stebuklų reputaciją, nemenka dalis liudytojų turėtų nepriklausyti tam institutui, nebent tai būtų neįmanoma dėl Dievo tarno ypatingo gyvenimo.“

Str. 32:

„Stebuklų tyrimas atliktinas atskirai nuo dorybių ar gyvenimo aukos arba kankinystės tyrimo ir vykdytinas laikantis žemiau pateiktų nuostatų.“

Str. 36:

„Kol teisiškai tiriamas Dievo tarno gyvenimo šventumas, bažnyčiose draudžiami bet kokie su Dievo tarnu susiję šventimai ar giriamosios kalbos jo atžvilgiu. Tačiau ir už bažnyčios sienų susilaikytina nuo visų veiksmų, galinčių paskatinti tikinčiuosius klaidingai manyti, kad vyskupo atliktas Dievo tarno gyvenimo ir dorybių, kankinystės ar gyvenimo aukos tyrimas laiduoja būsimą Dievo tarno kanonizaciją.“

Viso to, ką šiame apaštališkajame laiške Motu proprio forma išdėsčiau, liepiu iki smulkmenų laikytis, nepaisant bet ko, kas priešinga, net derėtų ypatingai paminėti, ir nustatau visa tai paskelbti dienraštyje L‘Osservatore Romano, įsigaliojant tai nuo paskelbimo dienos, ir vėliau įtraukti į Acta Apostolicae Sedis.

Duota Romoje, prie šventojo Petro, penktųjų mano pontifikato metų liepos 11-ąją.

PRANCIŠKUS