1. „Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 45). Tai vienas iš paskutinių prisikėlusio Viešpaties gestų prieš jo žengimą į dangų. Jis apsireiškia susirinkusiems mokiniams, laužo su jais duoną ir atveria jiems protą, kad jie suprastų Šventuosius Raštus. Tiems įsibaiminusiems ir nusivylusiems žmonėms jis apreiškia Velykų slėpinio prasmę: būtent, kad pagal amžinąjį Tėvo planą Jėzus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių, idant paskelbtų atsivertimą ir nuodėmių atleidimą (plg. Lk 24, 26. 46–47). Jis taip pat pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri suteiks jiems galybės tapti to išganymo slėpinio liudytojais (plg. Lk 24, 49).

Mūsų tapatybei ypač svarbus ryšys, siejantis Prisikėlusįjį, tikinčiųjų bendruomenę ir Šventąjį Raštą. Jei Viešpats mūsų neįvesdintų, būtų neįmanoma suprasti Šventojo Rašto gelmės. Tačiau teisinga teigti ir atvirkščiai: be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami. Todėl šv. Jeronimas buvo teisus tvirtindamas: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (Izaijo knygos komentaras, Prologas: Comm. in Is: PL 24, 17).

2. Bebaigiant Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų pasiūliau „per liturginius metus vieną sekmadienį visą skirti Dievo žodžiui“, kad būtų galima suvokti „neišsemiamus lobius, kylančius iš Dievo nuolatinio dialogo su savo tauta“ (plg. Apašt. laiškas Misericordia et misera, 7). Vieno liturginių metų sekmadienio ypatingas paskyrimas Dievo žodžiui pirmiausia leidžia Bažnyčiai naujai išgyventi Prisikėlusio Viešpaties gestą, kuriuo jis ir mums atveria savo Žodžio lobyną, kad pasaulyje būtume to neišsemiamo turto skelbėjai. Čia prisimintinas šventojo Efremo mokymas: „Viešpatie, kas įstengtų suprasti visus turtus, glūdinčius vieninteliame tavo žodyje. Ką mes suvokiame, yra kur kas mažiau nei tai, ką paliekame nesuvokę, panašiai kaip tie ištroškę žmonės, geriantys iš versmės. Yra daugybė aspektų, kuriais galima aiškinti Tavo žodį, – tiek, kiek jį studijuojančių žmonių. Viešpats nuspalvino savo žodį įvairiopu grožiu, kad kiekvienas jį tyrinėjantis galėtų kontempliuoti tai, kas jam patinka. Jis paslėpė savo žodyje visus lobius, jog kiekvienas būtų praturtintas tuo, ką kontempliuoja“ (Diatesarono komentaras, 1, 18).

Šiuo Laišku siekiu atsiliepti į daugelį iš Dievo tautos gautų prašymų, kad visoje Bažnyčioje būtų bendrai švenčiamas Dievo Žodžio sekmadienis. Įprastine praktika tapo tai, jog krikščioniškoji bendruomenė apmąsto ypatingą Dievo žodžio vertybę kasdieniame gyvenime. Vietinėse Bažnyčiose yra daug iniciatyvų, per kurias Šventasis Raštas vis labiau pasiekiamas tikintiesiems, o jie jaučiasi dėkingi už tą didžią dovaną, siekia gyventi ja kasdienybėje ir atsakingai bei nuosekliai ją liudyti.

Vatikano II Susirinkimas dogmine konstitucija Dei Verbum suteikė reikšmingą impulsą, leidžiantį iš naujo atskleisti Dievo Žodį. Šiame tekste, kurį verta nuolat apmąstyti ir išgyventi, aiškiai išryškėja Šventojo Rašto prigimtis, jo perdavimas iš kartos į kartą (II skyrius), jo dieviškasis įkvėptumas (III skyrius), apimantis Senąjį ir Naująjį Testamentą (IV ir V skyrius), taip pat jo svarba Bažnyčios gyvenimui (VI skyrius). Siekdamas padaryti aiškesnį tą mokymą popiežius Benediktas XVI 2008 m. sušaukė Vyskupų sinodą tema „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Po to jis paskelbė apaštališkąjį paraginimą Verbum Domini, kuriuo mūsų bendruomenėms pateikiamas pamatinis mokymas [1]. Šiame dokumente išskirtinai nagrinėjamas performatyvus Dievo žodžio pobūdis, ypač kai liturginiame veikime išryškėja jo tikrasis sakramentinis charakteris [2].

Todėl linkėtina, kad mūsų liaudies gyvenime nepritrūktų to lemiamo ryšio su gyvuoju Žodžiu, kuriuo Viešpats nepaliaujamai kreipiasi į savo Sužadėtinę, kad ji galėtų augti meile ir liudydama tikėjimą.

3. Taigi nurodau, kad trečiasis eilinis liturginių metų sekmadienis būtų skirtas švęsti, apmąstyti ir skleisti Dievo žodį. Tas Dievo Žodžio sekmadienis įsiterpia tinkamu metų laiku, kai esame kviečiami stiprinti ryšius su judaizmo išpažinėjais, taip pat melstis dėl krikščionių vienybės. Tai nėra vien atsitiktinis laiko sutapimas: Dievo Žodžio sekmadienio šventimas yra reikšmingas ekumeniniu požiūriu, nes Šventasis Raštas tiems, kurie į jį įsiklauso, rodo kelią link tvarios ir tikros vienybės.

Bendruomenės ras būdų, kaip šį sekmadienį iškilmingai švęsti. Svarbu, kad per Eucharistijos šventimą šventasis tekstas būtų intronizuotas, idant visiems susirinkusiems taptų aiškus Dievo žodyje glūdintis normatyvinis pobūdis. Šį sekmadienį naudinga ypač išryškinti Dievo žodžio skelbimą ir pritaikyti homiliją taip, kad būtų pabrėžiama pagarba Dievo žodžiui. Vyskupai šį sekmadienį gali atlikti lektoriaus skyrimo apeigas ar skirti į kitą panašią tarnystę, taip pabrėždami Dievo žodžio liturginio skelbimo svarbą. Svarbu dėti reikiamas pastangas rengiant kai kuriuos tikinčiuosius, kad jie būtų tikri Žodžio skelbėjai, ir suteikiant jiems atitinkamą ugdymą, kaip įprastai vyksta akolitų ar ypatingųjų Komunijos dalytojų atveju. Parapijų klebonai galės tinkama forma įteikti susirinkusiems tikintiesiems Bibliją ar kurią nors vieną iš jos knygų, parodydami, kaip svarbu kasdien skaityti Šventąjį Raštą, į jį gilintis ir melstis su juo, ypač atkreipdami dėmesį į lectio divina.

4. Izraelio tautos grįžimas į tėvynę po Babilono tremties buvo ypač ryškus Įstatymo knygos skaitymu. Biblijoje pateikiamas jaudinantis to momento aprašymas Nehemijo knygoje. Tauta susirinko Jeruzalės aikštėje priešais Vandens vartus klausytis Mokymo. Tauta buvo išblaškyta tremtyje, o dabar apie Šventąjį Raštą iš naujo susiburia „visi žmonės“ (Neh 8, 1). Šventosios knygos skaitymo žmonės „ausis ištempę klausėsi“ (Neh 8, 3), suvokdami, kad tuose žodžiuose glūdi jų išgyventų įvykių prasmė. Reakcija į skelbiamą žodį buvo susijaudinimas ir verksmas: „Jie skaitė iš knygos – iš Dievo Mokymo, išversdami jį ir paaiškindami jo prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma. Valdytojas Nehemijas, kunigas ir Rašto žinovas Ezra ir levitai, aiškindami žmonėms, visiems jiems sakė: „Ši diena yra šventa Viešpačiui, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite.“ Mat, girdėdami Mokymo žodžius, žmonės verkė. <...> Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 8–10).

Šiuose žodžiuose glūdi didis pamokymas. Biblija negali būti tik nedaugelio paveldas, ji negali būti knygų rinkinys, skirtas keletui privilegijuotų asmenų. Biblija pirmiausia priklauso tautai, susirinkusiai jos klausytis ir šiame Žodyje atpažinti save. Dažnai atsiranda tendencijų, kuriomis siekiama monopolizuoti šventąjį tekstą, rezervuoti jį tam tikriems būreliams ar rinktinėms grupėms. Taip neturi būti. Biblija yra Viešpaties tautos knyga, ir jos klausydama tauta iš pakrikimo ir susiskaldymo eina į vienybę. Dievo žodis vienija tikinčiuosius ir padaro juos viena tauta.

5. Šioje iš klausymo kylančioje vienybėje pirmiausia ganytojams tenka didžiulė atsakomybė išaiškinti ir padėti visiems suprasti Šventąjį Raštą. Kadangi Raštas yra tautos knyga, pašauktieji tarnauti Žodžiui turi jausti stiprų poreikį padaryti jį prieinamą bendruomenei.

Ypatingas vaidmuo tenka homilijai, nes ji turi „tarytum sakramentinį pobūdį“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 142). Kunigas, įvesdindamas klausytojus į Dievo žodžio gelmę paprasta, jiems pritaikyta kalba, perteikia „Viešpaties taikomų įvaizdžių, kuriais jis skatino praktikuoti gėrį, grožį“ (ten pat). Tai sielovados galimybė, kurios nevalia praleisti!

Daugeliui mūsų tikinčiųjų tai vienintelė proga suvokti Dievo žodžio grožį ir įžvelgti jo ryšį su kasdieniu gyvenimu. Todėl homilijai parengti būtinas atitinkamas laikas. Negalima improvizuoti komentuojant šventuosius skaitinius. Iš mūsų, pamokslininkų, laukiama, kad mes pernelyg neištęstume visažiniškų homilijų ar nenuklystume į temas, nesusijusias su skaitiniais. Kai susitelkiame į apmąstymą ar maldą su šventuoju tekstu, gebame kalbėti širdimi ir pasiekti klausančiųjų širdis, išreikšdami esmę, kuri suvokiama ir duoda vaisių. Niekuomet nepailskime skirdami Šventajam Raštui laiko ir maldą, kad jis būtų priimamas „ne kaip žmogaus žodis – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodis“ (plg. 1 Tes 2, 13).

Linkėtina, kad taip pat ir katechetai dėl savo atliekamos tarnystės, kuria prisideda prie tikėjimo ugdymo, jaustų būtiną poreikį patys atsinaujinti pažindami ir studijuodami Šventąjį Raštą. Tai padės jiems puoselėti tikrą jų klausytojų dialogą su Dievo žodžiu.

6. Prisikėlęs Jėzus, prieš ateidamas pas mokinius, susirinkusius už uždarų durų, ir atverdamas jiems protą, kad suprastų Šventąjį Raštą (plg. Lk 24, 44–45), pirmiausia pasirodo dviem iš jų kelyje, vedančiame iš Jeruzalės į Emausą (plg. Lk 24, 13–35). Evangelistas Lukas pabrėžia, kad tai vyksta tą pačią Prisikėlimo dieną, tai yra sekmadienį. Tie du mokiniai diskutuoja apie pastaruosius Jėzaus kančios ir mirties įvykius. Jų kelias pažymėtas liūdesiu ir nusivylimu dėl tragiškos Jėzaus gyvenimo baigties. Jie buvo sudėję į jį viltis kaip į išlaisvintoją Mesiją, o atsidūrė priešais Kryžiaus papiktinimą. Prisikėlęs Jėzus diskretiškai prie jų prisiartina, žingsniuoja su mokiniais, tačiau šie jo neatpažįsta (plg. 16 eil.). Pakeliui Viešpats mokinių klausinėja ir suvokia, kad jie nesuprato jo kančios ir mirties prasmės. Jis vadina juos „neišmanėliais“, turinčiais „nerangią širdį“ (plg. 25 eil.), ir „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (27 eil.). Kristus yra pirmasis egzegetas! Jau senieji Raštai numatė, ką jis turėjo įvykdyti, negana to, jis pats panorėjo būti ištikimas tam žodžiui, atskleisdamas vienintelę išganymo istoriją, kurios atbaiga yra Kristuje.

7. Biblija, kaip Šventasis Raštas, kalba apie Kristų ir skelbia jį kaip tą, kuris turi pereiti per kančią ir įžengti į šlovę (plg. 26 eil.). Apie jį kalba ne atskira Raštų dalis, bet visi Raštai. Be Raštų jo mirties ir prisikėlimo būtų neįmanoma išskaityti. Štai kodėl viename seniausių tikėjimo išpažinimų pabrėžiama: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui“ (1 Kor 15, 3–5). Taigi Raštai kalba apie Kristų ir įgalina mus tikėti, kad jo mirtis ir prisikėlimas priklauso ne mitologijos sričiai, bet yra istorinis įvykis ir sudaro jo mokinių tikėjimo branduolį.

Gilus ryšys sieja Šventąjį Raštą ir tikinčiųjų tikėjimą. Kadangi tikėjimas gimsta iš klausymo, o klausymas – iš Kristaus žodžio (plg. Rom 10, 17), tikintiesiems būtina ir svarbu įdėmiai klausytis Viešpaties žodžio tiek liturginiame vyksme, tiek meldžiantis ar asmeniškai jį apmąstant.

8. Prisikėlusiojo „kelionė“ su Emauso mokiniais baigiama vakariene. Paslaptingasis Keliauninkas atsiliepė į primygtinį prašymą, kuriuo abu mokiniai į jį kreipėsi: „Pasilik su mums! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“ (Lk 24, 24). Sėsdamas prie stalo Jėzus ima duonos, kalba laiminimo maldą, laužo duoną ir duoda mokiniams. Tuomet jų akys atsiveria, ir jie jį atpažįsta (plg. 31 eil.).

Iš šio aprašymo suprantame, koks neatskiriamas ryšys sieja Šventąjį Raštą ir Eucharistiją. Vatikano II Susirinkimas moko: „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“ (Dei Verbum, 21).

Nuolatinis Šventojo Rašto skaitymas ir dalyvavimas Eucharistijoje leidžia atpažinti mus siejantį tarpusavio priklausomybės ryšį. Kaip krikščionys esame viena tauta, žengianti per istoriją, esame stiprūs mums kalbančio ir mus maitinančio Dievo buvimu tarp mūsų. Biblijai skirti dieną derėtų ne tik  „kartą per metus“, bet ir diena iš dienos visus metus; mums būtina artimai pažinti Šventąjį Raštą ir Prisikėlusįjį, kuris niekuomet nepaliauja dalijęsis žodžiu ir duona tikinčiųjų bendruomenėje. Todėl būtina nuolat puoselėti Šventojo Rašto pažinimą, antraip mūsų širdys liks šaltos, o akys užmerktos, kaip būna, kai mus ištinka įvairių formų aklumas.

Šventasis Raštas ir sakramentai yra neatskiriamai susiję tarpusavyje. Kai Dievo žodis įvesdina į sakramentus ir juos nušviečia, jie aiškiau pasirodo kaip kelionės tikslas, kur pats Kristus atveria protą ir širdį, leisdamas atpažinti savo išganingą veikimą. Šiame kontekste nedera pamiršti Apreiškimo knygos mokymo. Ten mokoma, kad Viešpats stovi prie durų ir beldžia. Jei kas išgirsta jo balsą ir atveria duris, jis užeina ir kartu vakarieniauja (plg. Apr 3, 20). Jėzus Kristus beldžiasi į mūsų duris per Šventąjį Raštą; jei klausomės ir atveriame proto bei širdies duris, jis įžengia į mūsų gyvenimą ir pasilieka su mumis.

9. Antrasis laiškas Timotiejui tam tikra prasme yra dvasinis šventojo Pauliaus testamentas: ten jis siūlo savo ištikimam bendradarbiui nuolat skaityti Šventąjį Raštą. Apaštalas yra įsitikinęs, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16). Šis apaštalo Pauliaus pasiūlymas Timotiejui yra pagrindas, kuriuo naudojamasi Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum nagrinėjant Šventojo Rašto įkvėptumo temą; šiuo pagrindu Šventajame Rašte įžvelgiamas jo išganingas tikslas, dvasinis matmuo ir įsikūnijimo principas. Konstitucijoje Dei Verbum, pirmiausia remiantis šv. Pauliaus raginimu Timotiejui, pabrėžiama, kad „Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ (DV, 11). Kadangi šventosiose knygose mokoma siekiant išganymo per tikėjimą į Kristų (plg. 2 Tim 3, 15), jose glūdinčios tiesos tarnauja mūsų išganymui. Biblija nėra pasakojimų ar istorinių kronikų rinkinys, bet visa yra skirta visuminiam žmogaus išganymui. Nenuginčijamos istorinės šventąjį tekstą sudarančių knygų šaknys negali užgožti jų pirminio tikslo, būtent mūsų išganymo. Viskas nukreipta į šį tikslą, įrašytą į pačią Biblijos prigimtį – ji sudaryta kaip išganymo istorija, kurioje Dievas kalba ir veikia pasitikdamas visus žmones, idant išgelbėtų juos nuo blogio ir mirties.

Siekiant šio išganingo tikslo, veikiant Šventajai Dvasiai, Šventajame Rašte žmogišku būdu užrašytas žmogaus žodis perkeičiamas į Dievo žodį (plg. DV, 12). Šventosios Dvasios vaidmuo Šventajame Rašte yra pamatinės svarbos. Be jos veikimo kiltų grėsmė užsisklęsti tik užrašytame tekste; tai lengvai nuvestų į fundamentalistinį aiškinimą, kurio turime iš tolo saugotis, idant neišduotume šventajam tekstui būdingo įkvėptumo, dinamiškumo ir dvasinio charakterio. Apaštalas sako: „... raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Taigi Šventoji Dvasia perkeičia Šventąjį Raštą į gyvąjį Dievo žodį, išgyvenamą ir perteikiamą jo šventosios tautos tikėjime.

10. Šventosios Dvasios veikimas susijęs ne tik su Šventojo Rašto formavimusi; Ji veikia taip pat tuose, kurie klauso Dievo žodžio. Todėl svarbus Susirinkimo tėvų teiginys, kuriuo tvirtinama, kad „Šventasis Raštas skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas“ (DV, 12). Su Jėzumi Kristumi Dievo apreiškimas pasiekia savo atbaigą ir pilnatvę; tačiau Šventoji Dvasia nenustoja veikusi. Sumenkintume Šventosios Dvasios veikimą, jei apribotume jį tik Šventojo Rašto ir jo įvairių autorių dieviškuoju įkvėpimu. Būtina pasitikėti Šventosios Dvasios veikimu: ji ir toliau įgyvendina ypatingą įkvėpimo formą, kai Bažnyčia moko Šventojo Rašto, o Magisteriumas autentiškai jį aiškina (DV, 10), taip pat kai kiekvienam tikinčiajam jis tampa dvasinė norma. Šia prasme galime suprasti Jėzaus žodžius, pasakytus mokiniams, tvirtinusiems, jog suprato palyginimą: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus Karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52).

11. Konstitucijoje Dei Verbum tiksliai nusakoma, kad „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados Amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“ (DV, 13). Būtų galima pasakyti, kad Dievo Žodžio įsikūnijimas suteikia formą ir prasmę santykiui tarp Dievo žodžio ir žmogiškosios kalbos, kuri sąlygojama istorijos bei kultūros. Šiame įvykyje formuojasi Tradicija, kuri taip pat yra Dievo žodis (plg. DV, 9). Dažnai kyla grėsmė atskirti Šventąjį Raštą nuo Tradicijos, nesuvokiant, kad jie abu sudaro vieną Apreiškimo šaltinį. Pirmojo rašytinis pobūdis nepaneigia to, kad jis yra visavertis gyvasis žodis; panašiai ir gyvoji Bažnyčios Tradicija, kuri nepaliaujamai perteikiama amžiams bėgant iš kartos į kartą, šią savastį – šventąją knygą laiko „svarbiausia savo tikėjimo taisykle“ (DV, 21). Juk Dievo žodis, dar prieš užrašomas kaip tekstas, buvo perteikiamas žodžiu ir išlaikytas gyvas per tikėjimą tautos, atpažinusios jame savo istoriją ir tapatybės pagrindą tarp daugelio kitų tautų. Todėl biblinis tikėjimas remiasi gyvuoju Žodžiu, o ne knyga.

12. Kai Šventasis Raštas yra skaitomas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas, jis visuomet išlieka naujas. Senasis Testamentas niekuomet nėra senas, nes yra Naujojo dalis, o viskas perkeičiama vienos jį įkvepiančios Dvasios. Visas Šventasis Tekstas vykdo pranašišką funkciją: jis susijęs ne su praeitimi, bet su dabartimi tų, kurie maitinami tuo žodžiu. Pats Jėzus tai aiškiai patvirtina savo tarnystės pradžioje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kas kasdien maitinasi Dievo žodžiu, panašiai kaip Jėzus, gyvena dabartyje visų tų, su kuriais susiduria; toks žmogus nėra gundomas atsiduoti nevaisingam praeities ilgesiui, taip pat bekūnei ateities utopijai.

Šventojo Rašto pranašiškasis veikimas pirmiausia reiškiasi jo klausančiojo atžvilgiu. Jis sukelia saldybę ir kartumą. Čia prisimintini pranašo Ezekielio žodžiai – Viešpaties pakviestas suvalgyti knygos ritinį, jis pripažįsta: „... mano burnoje jis tapo saldus tartum medus“ (Ez 3, 3). Taip pat evangelistas Jonas Patmo saloje išgyvena tą pačią knygos valgymo patirtį kaip Ezekielis, tačiau dar priduria: „Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto“ (Apr 10, 10).

Dievo žodžio saldumas ragina mus dalytis juo su žmonėmis, kuriuos sutinkame savo gyvenime, kad taip išreikštume jame glūdinčios vilties tikrumą (plg. 1 Pt 3, 15–16). Kartumas dažnai patiriamas suvokiant, kaip mums sunku nuosekliai gyventi Dievo žodžiu, taip pat konkrečiai išgyvenant jo atmetimą, kai nepasitikima, kad jis gali suteikti prasmę gyvenimui. Todėl būtina niekuomet neapsiprasti su Dievo žodžiu, bet juo maitintis, kad vis labiau atskleistume ir intensyviau išgyventume ryšį su Dievu ir broliais.

13. Dar vienas iš Šventojo Rašto kylantis iššūkis susijęs su meile. Dievo žodis mums nuolat primena gailestingąją Tėvo meilę – jis prašo savo vaikų gyventi meile. Jėzaus gyvenimas yra pilnutinė ir tobula išraiška tos Dievo meilės, kuri nieko nepasilaiko sau ir kiekvienam be galo aukojasi. Pasakojime apie vargšą Lozorių randame svarbią nuorodą. Kai Lozorius ir turtuolis numiršta, pastarasis, matydamas varguolį Abraomo prieglobstyje, prašo, kad jis Lozorių nusiųstų pas jo brolius juos perspėti gyventi pagal artimo meilę, kad jie išvengtų jam tekusių kančių. Abraomo atsakymas yra aštrus: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso“ (Lk 16, 29). Klausytis Šventojo Rašto ir tuomet vykdyti gailestingumą – tai didelis iššūkis mūsų gyvenime. Dievo žodis gali atverti mums akis, kad atsikratytume dusinančio ir nevaisingo individualizmo ir drauge leistumės į dalijimosi ir solidarumo kelią.

14. Vienas reikšmingiausių Jėzaus santykio su mokiniais epizodų yra pasakojimas apie Atsimainymą. Jėzus kopia į kalną melstis su Petru, Jokūbu ir Jonu. Evangelistai aprašo, kad Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito kalbantis su dviem vyrais: Moze ir Eliju, įasmeninančiais Įstatymą ir Pranašus, taigi Šventąjį Raštą. Petro reakcija į šį apreiškimą kupina džiaugsmingos nuostabos: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“ (Lk 9, 33). Tuo momentu juos uždengė debesis, ir mokinius apėmė baimė.

Atsimainymas primena žydų Palapinių šventę, kai Ezra ir Nehemijas skaito žmonėms šventąjį tekstą po grįžimo iš tremties. Tuo pat metu šiuo įvykiu iš anksto parodoma Jėzaus šlovė, taip rengiantis jo skandalingai kančiai; dieviškąją šlovę vaizduoja mokinius gaubiantis debesis, simbolizuojantis Viešpaties buvimą. Panašiai „atsimaino“ Šventasis Raštas, kai jis, transcendentiškai pranokdamas save, maitina tikinčiųjų gyvenimą. Mums tai primena apaštališkasis paraginimas Verbum Domini: „Nustačius įvairių Rašto prasmių santykius, esmingai svarbu tampa suvokti perėjimą nuo raidės prie dvasios. Pereinama ne savaime ir spontaniškai; raidę veikiau būtina peržengti“ (VD, 38).

15. Dievo žodžio priėmimo kelyje mus lydi Viešpaties Motina, kuri vadinama palaiminta, nes įtikėjo tai, ką jai sakė Viešpats (plg. Lk 1, 45). Marijai tekęs palaiminimas yra pirmesnis už Jėzaus palaiminimus vargstantiesiems, kenčiantiesiems, romiesiems, taikdariams ir persekiojamiesiems, nes tas palaiminimas yra būtina kiekvieno kito palaiminimo sąlyga. Joks varguolis nėra laiminamas dėl to, kad yra vargšas. Jis tampa palaimintas, jeigu, panašiai kaip Marija, patiki Dievo žodžio išsipildymu. Tai mums primena didis Šventojo Rašto mokinys ir mokytojas šventasis Augustinas: „Kažkas minioje su nuostaba sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo.“ O jis į tai atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“ Būtų galima taip pasakyti: mano motina, kurią tu vadini palaiminta, yra palaiminta būtent todėl, kad laikosi Dievo žodžio, o ne todėl, kad joje Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų; todėl, kad ji laikosi paties Dievo žodžio, Dievo, per kurį pati buvo sukurta ir kuris joje tapo kūnu“ (Tract. In Io. Ev., 10, 3).

Tegul Dievo žodžiui skirtas sekmadienis padeda Dievo tautai vis maldingiau ir artimiau pažinti Šventąjį Raštą, kaip šventasis autorius jau seniai mokė: „Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30, 14).

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Jono Laterane, 2019 metų rugsėjo 30-ąją,
šventojo Jeronimo liturginio minėjimo dieną, minint jo mirties 1600-ųjų metinių pradžią.

PRANCIŠKUS