Tradicijos saugotojai vyskupai bendrystėje su Romos vyskupu sudaro savo dalinių Bažnyčių vienybės regimą pradą ir pamatą [1]. Vadovaujant Šventajai Dvasiai, skelbdami Evangeliją ir švęsdami Eucharistiją jie valdo jiems patikėtas dalines Bažnyčias [2].

Mano garbingieji pirmtakai šventasis Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, puoselėdami Bažnyčios santarvę bei vienybę, tėviškai rūpindamiesi tais tikinčiaisiais, kurie kai kuriuose regionuose laikėsi liturginių formų, buvusių iki Vatikano II Susirinkimo norėtos reformos, leido ir nustatė galimybę naudotis šventojo Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos mišiolu [3]. Tokiu būdu jie siekė „palengvinti išlaikyti bažnytinę bendrystę tiems katalikams, kurie jaučia prieraišumą kai kurioms ankstesnėms liturgijos formoms“, o ne kitoms [4].

Tęsdama mano garbingojo pirmtako Benedikto XVI iniciatyvą pakviesti vyskupus patikrinti Motu proprio „Summorum pontificum“ taikymą praslinkus trejiems metams po jo paskelbimo, Tikėjimo mokymo kongregacija 2020 metais atliko išsamią vyskupų konsultacinę apklausą; jos rezultatai buvo rūpestingai apsvarstyti atsižvelgiant į per tuos metus subrandintą patirtį. 

Apsvarstęs episkopato išreikštus pageidavimus ir išklausęs Tikėjimo mokymo kongregacijos nuomonę, dabar šiuo apaštališkuoju laišku trokštu dar atkakliau tęsti nuolatinį bažnytinės bendrystės siekį. Todėl laikau tinkama nustatyti šiuos dalykus:

Str. 1. Atitinkamai pagal Vatikano II Susirinkimo dekretus paskelbtos šventojo Pauliaus VI ir šventojo Jono Pauliaus II liturginės knygos yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška.

Str. 2. Diecezinis vyskupas, būdamas jam patikėtos dalinės Bažnyčios viso liturginio gyvenimo moderatorius, skatintojas ir saugotojas [5], privalo reguliuoti liturginio šventimo apeigas savo vyskupijoje [6]. Todėl išskirtinai jo kompetencijai priklauso leisti savo vyskupijoje naudotis 1962 m. Romos mišiolu, laikantis Apaštalų Sosto gairių.

Str. 3. Vyskupijoje, kurioje iki šiol egzistuoja viena ar daugiau grupių, kuriose liturgija švenčiama pagal Mišiolą, paskelbtą iki 1970 m. reformos, diecezinis vyskupas privalo:

§ 1. Nustatyti, kad tose grupėse nebūtų neigiamas liturginės reformos galiojimas ir teisėtumas, padiktuotas Vatikano II Susirinkimo ir popiežių Magisteriumo;

§ 2. Nurodyti vieną ar daugiau vietų, kur šių grupių tikintieji galėtų rinktis švęsti Eucharistiją (tačiau tai neturi vykti parapijos bažnyčiose ir neturi būti steigiamos naujos asmeninės parapijos). 

§ 3. Nurodytose vietose nustatyti dienas, kuriomis leidžiama švęsti Eucharistiją naudojantis šventojo Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos mišiolu [7]. Taip celebruojant skaitiniai skelbiami vietos gimtąja kalba, naudojantis vyskupų konferencijų patvirtintais, liturgijai skirtais Šventojo Rašto vertimais;

§ 4 Paskirti kunigą, kuris kaip vyskupo delegatas būtų įpareigotas rūpintis tuo celebravimu ir tų tikinčiųjų grupių sielovada. Šis kunigas turi būti tinkamas šioms pareigoms, įgudęs naudotis iki 1970 m. reformos naudotu Missale Romanum, mokėti lotynų kalbą tiek, kad gerai suprastų rubrus ir liturginius tekstus, pasižymėtų gyva pastoracine meile ir bažnytinės bendrystės jausmu. Reikia, kad šis įpareigotas kunigas širdingai rūpintųsi ne tik oriu liturgijos celebravimu, bet ir tikinčiųjų pastoracija bei dvasine pagalba.

§ 5. Tinkamai veikti užtikrinant, kad šių tikinčiųjų labui kanoniškai įsteigtose asmeninėse parapijose veiksmingai vyktų dvasinis augimas, taip pat įvertinant, ar verta jas palikti, ar ne.

§ 6. Rūpintis, kad nebūtų leidžiama steigti naujų grupių.

Str. 4. Kunigai, įšventinti po šio motu proprio paskelbimo, norėdami celebruoti naudodamiesi 1962 m. Missale Romanum, privalo pateikti formalų prašymą dieceziniam vyskupui, kuris, prieš suteikdamas tokį leidimą, konsultuojasi su Apaštalų Sostu.

Str. 5. Kunigai, kurie jau celebruoja pagal 1962 m. Missale Romanum, kreipsis į diecezinį vyskupą leidimo toliau naudotis šia galimybe. 

Str. 6. Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei įsteigti pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo draugijos priskiriami Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos kompetencijai. 

Str. 7. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, taip pat Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija savo kompetencijos dalykuose vykdo Šventojo Sosto valdžią ir stebi, kaip laikomasi šių potvarkių.

Str. 8. Ankstesnės normos, instrukcijos, leidimai bei papročiai, neatitinkantys šio motu proprio potvarkių, anuliuojami.

Įsakau laikytis visko, kas nutarta šiame apaštališkajame laiške motu proprio forma, laikantis visų jo dalių, nepaisant nieko, kas būtų priešinga, net jei būtų verta tai ypatingai paminėti, ir nustatau, kad jis būtų publikuotas dienraštyje L‘Osservatore Romano ir tuoj pat įsigaliotų, po to paskelbtas oficialiame Šventojo Sosto rinkinyje Acta Apostolicae Sedis.

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Jono Laterane, 2021 metų liepos 16-ąją, Karmelio kalno Švč. M. Marijos liturginio minėjimo dieną, devintaisiais mūsų pontifikato metais.

PRANCIŠKUS