Šiemet švenčiant Pasaulinę misijų dieną artėja prie pabaigos Tikėjimo metai, kai turime gerą progą stiprinti mūsų draugystę su Viešpačiu ir keliauti kaip Bažnyčia, drąsiai skelbianti Evangeliją. Žvelgdamas į šią perspektyvą norėčiau pasiūlyti keletą minčių.

1. Tikėjimas yra brangi Dievo dovana, atverianti mūsų dvasią, kad galėtume Dievą pažinti ir mylėti. Dievas nori užmegzti santykį su mumis, kad galėtume dalyvauti jo gyvenime, o mūsų gyvenimas taptų dar prasmingesnis, geresnis ir gražesnis. Dievas mus myli! Tačiau tikėjimas turi būti priimtas. Tikėjimui reikia mūsų asmeninio atsako, drąsos patikėti save Dievui, išgyventi jo meilę dėkojant už jo begalinį gailestingumą. Ši dovana nėra rezervuota tik nedaugeliui, ji yra dosniai teikiama. Visiems turėtų būti atvira galimybė patirti džiaugsmą jaučiantis Dievo mylimiems – išganymo džiaugsmą! Tai dovana, kurią nedera pasilaikyti sau, ja reikia dalytis su kitais. Norėdami pasilikti ją vien sau, tapsime izoliuoti, bevaisiai ir sergantys krikščionys. Evangelijos skelbimas – Kristaus mokinių dalis, tai nuolatinis įsipareigojimas, gaivinantis visą Bažnyčios gyvenimą. „Misijinis polėkis aiškiai rodo bažnytinės bendruomenės brandą“ (Benediktas XVI. Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, 95). Kiekviena bendruomenė yra brandi, kai išpažįsta tikėjimą, džiaugsmingai švenčia jį liturgijoje, gyvena artimo meile, be paliovos skelbia Dievo žodį, išeina iš savo ribų į „pakraščius“, ypač pas tuos, kurie dar neturėjo progos pažinti Kristaus. Mūsų tikėjimo tvirtumas tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygmeniu gali būti matuojamas gebėjimu jį perteikti kitiems, skleisti, gyventi juo mylint, liudyti jį tiems, kuriuos sutinkame, ir gyvenimo bendrakeleiviams.

2. Praslinkus 50-čiai metų po Vatikano II Susirinkimo pradžios Tikėjimo metai motyvuoja visą Bažnyčią iš naujo suvokti savo buvimą šiandienos pasaulyje ir savo misiją tarp tautų. Misijinis užmojis susijęs ne tik su geografinėmis teritorijomis, bet ir su tautomis, kultūromis bei individais, nes tikėjimo „ribos“ kerta ne vien žmogiškąsias vietas bei tradicijas, bet taip pat ir kiekvieno žmogaus širdį. Vatikano II Susirinkimas ypač pabrėžė tai, kad misijinė užduotis, tikėjimo ribų plėtimo pareiga priklauso kiekvienam pakrikštytajam ir visoms krikščionių bendruomenėms: „Kadangi Dievo tauta gyvena bendruomenėse, ypač vyskupijų ir parapijų, ir jose tam tikru būdu regimai reiškiasi, tų bendruomenių uždavinys irgi yra liudyti Kristų tautų akivaizdoje“ (Dekretas Ad gentes, 37). Todėl kiekviena bendruomenė yra kviečiama ir raginama įsisavinti Jėzaus duotą apaštalams užduotį tapti liudytojais „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Tai nėra antraeilis krikščioniškojo gyvenimo dalykas, tai esminis aspektas: visi esame kviečiami keliauti pasaulio gatvėmis su broliais ir seserimis skelbdami ir liudydami savo tikėjimą Kristumi ir tapdami jo Evangelijos skelbėjais. Kviečiu vyskupus, kunigus, kunigų bei pastoracines tarybas, taip pat kiekvieną žmogų ar grupę, turinčius atsakomybę Bažnyčioje, ugdymo bei pastoracinėse programose skirti dėmesio šiam misijiniam matmeniui suvokiant, kad apaštališkasis įsipareigojimas nėra įvykdytas, jei nesiekiama „liudyti Kristaus tautų akivaizdoje“. Šis misijinis bruožas krikščioniškajame gyvenime sudaro ne tik programinį, bet ir paradigminį matmenį, susijusį su visais krikščioniškojo gyvenimo aspektais.

3. Evangelizacijos darbas dažnai susiduria su kliūtimis – ne tik išorinėmis, bet ir kylančiomis bažnytinės bendruomenės viduje. Kartais pristinga įkarščio, džiaugsmo, drąsos bei vilties skelbti Kristaus žinią visiems ir padėti mūsų laikų žmonėms susitikti su Kristumi. Kartais tebemanoma, kad Evangelijos tiesos skelbimas yra kėsinimasis į laisvę. Apie tai aiškiai pasakė Paulius VI: „Tikrai būtų klaida primesti ką nors mūsų brolių sąžinei. Tačiau visai kas kita pateikti jų sąžinei Evangelijos tiesą bei išganymą Jėzuje Kristuje visiškai aiškiai ir be išlygų gerbiant laisvus sąžinės sprendimus; <...> tai būtų pagarbos išraiška tai laisvei“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 80). Mes privalome visuomet turėti drąsos ir džiaugsmo pagarbiai siūlydami susitikti su Kristumi, būdami Evangelijos šaukliai. Jėzus atėjo pas mus rodydamas išganymo kelią, taip pat patikėjo mums misiją, kad padarytume jį žinomą visiems iki pat pasaulio pakraščių. Dažnai matome, jog pabrėžtinai siūlomas smurtas, melas ir klaida. Mūsų laikais neatidėliotinai būtina gerą Evangelijos gyvenimą nušviesti ir liudyti iš pačios Bažnyčios vidaus. Šia prasme svarbu niekuomet nepamiršti kiekvieno evangelizuotojo pamatinio principo: negalima skelbti Kristaus be Bažnyčios. Evangelizacija – tai ne izoliuotas, individualus ar privatus veikimas, ji visuomet yra bažnytinė. Paulius VI rašė: „Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas tolimiausiame žemės kampelyje skelbia Evangeliją, buria savo nedidelę bendruomenę ar teikia sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas, Bažnyčios veiksmą. <…> Jis tai daro ne remdamasis kokia nors sau prisiskirta misija ar asmeniniu įkvėpimu, bet vienydamasis su Bažnyčios misija ir jos vardu“ (ten pat, 60). Tai suteikia stiprybės misijai ir leidžia kiekvienam misionieriui bei evangelizuotojui jaustis ne vienam, bet vieno Šventosios Dvasios gaivinamo kūno dalimi.

4. Mūsų laikais paplitęs mobilumas ir komunikavimo paprastumas per „naująsias medijas“ sumaišė tarpusavyje tautas, žinias ir patirtį. Dėl darbo ištisos šeimos persikelia iš vieno žemyno į kitą. Profesiniai bei kultūriniai mainai, turizmas ir kiti reiškiniai taip pat lemia didžiulį tautų ir žmonių judėjimą. Netgi parapijos bendruomenei darosi sunku tikrai ir tiksliai žinoti, kas tik keliauja pro šalį, o kas nuolat gyvena toje teritorijoje. Be to, vis didėja zonos tradiciniuose krikščionių regionuose, kuriuose daugėja žmonių, nutolusių nuo tikėjimo, abejingų religijai arba besivadovaujančių kitais tikėjimais. Neretai kai kurie pakrikštytieji renkasi tokį gyvenimo būdą, kuris veda juos tolyn nuo tikėjimo, todėl jiems reikia „naujosios evangelizacijos“. Prie viso to dar reikia pridurti faktą, kad didelės žmonijos dalies vis dar nėra pasiekusi Geroji Jėzaus Kristaus Naujiena. Negana to, gyvename krizės laikais, ji paliečia įvairius būties aspektus, ne tik ekonomiką, finansus, aprūpinimą maistu ar aplinką, bet ir giliąją gyvenimo prasmę bei pamatines jį įprasminančias vertybes. Žmogiškasis bendrabūvis taip pat paženklintas įtampų ir konfliktų, kurie sukelia nesaugumą ir sunkina rasti tikrą kelią į stabilią taiką. Šioje sudėtingoje situacijoje, kur atrodo, kad dabarties ir ateities horizontą temdo grėsmingi debesys, dar labiau būtina kiekvienoje aplinkoje drąsiai skelbti Kristaus Evangeliją, kuri yra vilties, susitaikinimo, bendrystės žinia; skelbti Dievo artumą, jo gailestingumą ir išganymą, skelbti, kad Dievo meilės galybė gali įveikti blogio tamsumą ir vesti mus gerumo keliu. Mūsų laikų žmogui reikia tikros šviesos jo keliui nušviesti, šviesos, kurią gali duoti tik susitikimas su Kristumi. Liudydami su meile atneškime pasauliui tikėjimo duodamą viltį! Bažnyčios misijinė ypatybė nėra prozelitizmas, bet gyvenimo liudijimas, nušviečiantis kelią, duodantis viltį ir meilę. Bažnyčia – dar kartą tai kartoju – nėra labdaros organizacija, įmonė ar nevyriausybinė organizacija. Tai gaivinama Šventosios Dvasios bendruomenė žmonių, kurie išgyveno ir išgyvena susitikimo su Jėzumi Kristumi stebuklą, nori dalytis su kitais šia gilaus džiaugsmo patirtimi ir perduoti žinią apie Viešpaties mums dovanotą išganymą. Būtent Šventoji Dvasia veda Bažnyčią šiuo keliu.

5. Norėčiau padrąsinti kiekvieną būti Gerosios Kristaus Naujienos nešėju, esu ypač dėkingas misionieriams bei misionierėms, Fidei donum kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, vis gausesniems pasauliečiams, kurie atsiliepia į Viešpaties kvietimą ir palieka savo tėvynę, kad tarnautų Evangelijai kitose šalyse bei kultūrose. Tačiau taip pat norėčiau pabrėžti, kad jaunos Bažnyčios pačios didžiadvasiškai angažuojasi siųsdamos misionierius sunkioje padėtyje atsidūrusioms Bažnyčioms – neretai šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją, – taip įnešdamos šviežumo ir entuziazmo, kuriuo išgyvena tikėjimą, atnaujinantį gyvenimą ir teikiantį vilties. Gyventi šia visuotine apimtimi atsiliepiant į Jėzaus liepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19) yra praturtinantis dalykas kiekvienai dalinei Bažnyčiai, kiekvienai bendruomenei, nes siųsti misionierius reiškia ne prarasti, bet visada laimėti. Raginu visus jaučiančius pašaukimą didžiadvasiškai atsiliepti Šventajai Dvasiai pagal savo gyvenimo padėtį ir nebijoti būti didžiadvasiškiems Viešpaties atžvilgiu. Taip pat kviečiu vyskupus, vienuolijas, bendruomenes ir visas krikščioniškąsias grupes, įžvalgiai bei rūpestingai ištyrus, remti misijinį pašaukimą ad gentes ir padėti kunigų, vienuolių bei pasauliečių stokojančioms Bažnyčioms stiprinti krikščioniškąją bendruomenę. Į tai turėtų atkreipti dėmesį taip pat Bažnyčios, priklausančios tai pačiai vyskupų konferencijai ar regionui, nes svarbu, kad gausiai pašaukimų turinčios Bažnyčios didžiadvasiškai padėtų toms, kurioms jų trūksta.

Drauge raginu misionierius, ypač Fidei donum kunigus ir pasauliečius, su džiaugsmu išgyventi savo vertingą tarnystę Bažnyčiose, į kurias jie siunčiami, ir atnešti savo džiaugsmą bei patirtį į juos atsiuntusias Bažnyčias, atsimenant, kaip Paulius ir Barnabas, pasibaigus pirmajai misijų kelionei, pasakojo, „kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd 14, 27). Jie gali tapti keliu, savotiškai „grąžindami“ tikėjimą, atnešdami jaunų Bažnyčių gaivumą, kad senos krikščioniškosios tradicijos Bažnyčios iš naujo atrastų dalijimosi tikėjimu entuziazmą bei džiaugsmą tame tarpusavio apsikeitime, kuris reiškia abipusį praturtinimą kelyje sekant Viešpačiu.

Romos vyskupo drauge su broliais vyskupais reiškiamas rūpinimasis visomis Bažnyčiomis svarbią ir konkrečią išraišką įgyja Popiežiškųjų misijų draugijų veikloje – jų užduotis gaivinti bei gilinti kiekvieno pakrikštytojo, kiekvienos pakrikštytųjų bendruomenės misijinę savimonę; tai vykdoma akcentuojant visos Dievo tautos gilesnio misijinio ugdymo būtinybę, taip pat raginant krikščionių bendruomenes prisidėti prie Evangelijos skleidimo pasaulyje.

Galiausiai noriu pasakyti mintį krikščionims, kurie įvairiose pasaulio dalyse patiria sunkumų dėl atviro savo tikėjimo išpažinimo ir dėl teisės oriai jį praktikuoti pripažinimo. Jie yra mūsų broliai ir seserys, drąsūs liudytojai – netgi gausesni už ankstyvųjų amžių kankinius – su apaštališka ištverme ištveriantys daugelį šiuolaikinių persekiojimo formų. Kai kurie net rizikuoja savo gyvybe, likdami ištikimi Kristaus Evangelijai. Aš noriu dar kartą patvirtinti savo artumą maldoje su visais asmenimis, šeimomis bei bendruomenėmis, kurie kenčia dėl smurto ir netolerancijos, ir kartoju jiems guodžiančius Jėzaus žodžius: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Benediktas XVI išreiškė viltį: „Kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1), Tikėjimo metai tesutvirtina ryšį su Kristumi, nes tik jame galima saugiai žvelgti į ateitį ir būti garantuotam tikra ir tvaria meile“ (Apaštališkasis laiškas Porta fidei, 15). Toks yra mano troškimas minint Pasaulinę misijų dieną. Širdingai laiminu misionierius ir visus tuos, kurie lydi bei remia šį pamatinį Bažnyčios įsipareigojimą skelbti Evangeliją iki pasaulio pakraščių. Taip mes, Evangelijos tarnautojai ir misionieriai, patiriame „malonų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą“ (Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 80).

Iš Vatikano 2013 m. gegužės 19-ąją, Sekminių iškilmės dieną.

PRANCIŠKUS