1. Šioje mano pirmojoje Žinioje Pasaulinės taikos dienos proga visiems, kiekvienam asmeniui ir tautoms, norėčiau palinkėti džiaugsmo bei vilties kupino gyvenimo. Juk kiekvienas žmogus širdyje puoselėja pilnatviško gyvenimo troškimą, nuo kurio neatsiejamas ir nenumaldomas brolybės poreikis, kreipiantis į bendrystę su kitais, kuriuos laikome ne priešais ar konkurentais, bet svetingai priimtinais bei apkabintinais broliais ir seserimis.

Iš tiesų brolybė yra esminis žmogaus, santykiu grįstos būtybės, matmuo. Gyvas to santykiškumo suvokimas verčia kiekvieną asmenį laikyti tikra seserimi arba tikru broliu bei traktuoti jį kaip tokį. Be tokio suvokimo neįmanoma statydinti teisingos visuomenės ir tvirtos, tvarios taikos. Sykiu būtina priminti, kad brolybės paprastai pradedama mokytis šeimoje, visiems jos nariams, pirmiausia tėvui ir motinai, atliekant savo atsakingus bei vienas kitą papildančius vaidmenis. Šeima yra bet kokios brolybės šaltinis ir todėl drauge taikos pamatas bei pirmutinis kelias jos link, nes ji pašaukta savo meile užkrėsti pasaulį.

Šiandieniame pasaulyje nuolat gausėjantys tarpusavio ryšiai bei besiplečianti komunikacija padeda geriau suvokti žemės tautų vienybę bei tai, kad jos dalijasi bendru likimu. Istorijos dinamikoje ir etninių grupių, visuomenių bei kultūrų įvairovėje regime pasėtą pašaukimą sukurti bendruomenę, sudarytą iš vienas kitą priimančių ir vienas kitu besirūpinančių brolių. Tačiau šis pašaukimas iki šiandien dažnai sulaukia prieštarų ir yra neigiamas pasaulyje, paženklintame „abejingumo globalizacijos“, skatinančios mus pamažu „priprasti“ prie kitų kančios bei užsisklęsti savyje.

Daugelyje pasaulio kraštų, regis, ir toliau be perstojo grėsmingai pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės, pirmiausia teisė į gyvybę ir religijos laisvę. Nerimą keliantis to pavyzdys – tragiškas prekybos žmonėmis reiškinys, kai skrupulų neturintys žmonės sunkia naudą iš kitų gyvenimo ir nevilties. Greta atvirų ginkluotų konfliktų esama ne tokių regimų, bet ne mažiau žiaurių karų finansų bei ekonomikos srityse, irgi griaunančių žmonių gyvenimą, šeimas bei verslus.

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, globalizacija padaro mus kaimynais, bet ne broliais [1]. Be to, gausybė nelygybės, skurdo ir neteisingumo situacijų rodo didelį ne tik brolybės, bet ir solidarumo kultūros stygių. Naujosios ideologijos, išsiskiriančios paplitusiu individualizmu, egocentrizmu ir materialistiniu vartotojiškumu, silpnina socialinius saitus, skatindamos „atmetimo“ mąstyseną, kurstančią niekinti ir likimo valiai palikti silpniausiuosius, tuos, kurie laikomi „beverčiais“. Šitaip žmonių bendras gyvenimas darosi vis panašesnis į pragmatinį bei savanaudišką do ut des („duodu, kad duotum“).

Sykiu akivaizdu, jog dabartinės etinės sistemos negeba kurti autentiškų brolybės saitų, nes brolybė negali egzistuoti kaip tikruoju pagrindu nesiremdama vienu bendru tėvu [2]. Tikroji žmonių brolybė suponuoja transcendentinę tėvystę bei jos reikalauja. Pripažįstant tokią tėvystę, žmonių brolybė tvirtėja – kiekvienas tampa kitais besirūpinančiu „artimu“.

„Kurgi tavo brolis?“ (Pr 4, 9)

2. Norint geriau suprasti žmogaus pašaukimą į brolybę, tinkamiau suvokti kliūtis, trukdančias jį įgyvendinti, ir surasti jų įveikimo būdų, esmingai svarbu vadovautis Dievo planu, puikiai išdėstytu Šventajame Rašte.

Pasak pasakojimo apie sukūrimą, visi žmonės kilę iš bendrų tėvų, iš Adomo ir Ievos, iš poros, kurią Dievas sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Iš jų ryšio gimė Kainas ir Abelis. Pasakojimu apie pirmąją šeimą pavaizduotas visuomenės atsiradimas, santykių tarp žmonių ir tautų raida.

Abelis yra piemuo, Kainas – žemdirbys. Jų gilioji tapatybė ir, vadinasi, pašaukimas yra, nepaisant veiklos bei kultūros, santykio su Dievu bei kūrinija skirtingumo, būti broliais. Tačiau Kainas, nužudydamas Abelį, tragiškai paliudija radikalų nusigręžimą nuo to pašaukimo. Jų istorija (plg. Pr 4, 1–16) iškelia sunkią užduotį, kuriai pašaukti visi žmonės, – būtent sutartinai gyventi ir vienam kitu rūpintis. Kainas neįstengia susitaikyti su tuo, kad Dievas pirmenybę teikia Abeliui, aukojančiam Dievui tai, kas jo kaimenėje geriausia, – „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“ (Pr 4, 4–5) – ir iš pavydo Abelį nužudo. Taip jis atsisako laikyti jį broliu, puoselėti teigiamą santykį su juo ir gyventi Dievo akivaizdoje prisiimant atsakomybę rūpintis kitais bei juos globoti. Į klausimą: „Kurgi tavo brolis?“, kuriuo Dievas reikalauja Kaino atsiskaityti už tai, ką padarė, pastarasis atsako: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4, 9). Toliau Pradžios knygoje sakoma: „Tada Kainas paliko Viešpaties artumą“ (Pr 4, 16).

Derėtų paklausti, kokie gilieji motyvai paskatino Kainą nuvertinti brolybės ir per tai abipusiškumo bei bendrystės saitą, jungusį jį su jo broliu Abeliu. Pats Dievas įspėja Kainą ir prikiša jam polinkį į blogį: „prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė“ (Pr 4, 7). Vis dėlto Kainas atsisako priešintis blogiui ir nusprendžia pakilti „prieš savo brolį“ (Pr 4, 8), paniekindamas Dievo planą. Taip jis sutrypia savo pirminį pašaukimą būti Dievo vaiku ir gyventi kaip brolis.

Pasakojimu apie Kainą ir Abelį mokoma, kad žmonijai įdiegtas pašaukimas broliautis, tačiau jai būdinga ir dramatiška galimybė tą pašaukimą išduoti. Šitai liudija kasdienis egoizmas, gausybės karų bei neteisybių pagrindas: daugybė žmonių miršta nuo rankos brolių ar seserų, negebančių laikyti save tokiais, t. y. abipusiškumui, bendrystei ir dovanojimuisi sukurtomis būtybėmis.

„O jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8)

3. Savaime kyla klausimas: ar šio pasaulio vyrai ir moterys kada nors visiškai atitiks šį Dievo jiems įdiegtą brolybės lūkestį? Ar jiems kada nors savo išgalėmis pavyks įveikti abejingumą, egoizmą bei neapykantą ir priimti teisėtus skirtumus, būdingus broliams ir seserims?

Viešpaties Jėzaus atsakymą, parafrazuodami jo žodžius, galėtume apibendrinti taip: kadangi yra vienas vienintelis Tėvas – Dievas, jūs visi esate broliai (plg. Mt 23, 8–9). Brolybės šaknys glūdi Dievo tėvystėje. Tai ne kokia nors bendra, miglota ir istoriškai neveiksminga tėvystė, bet asmeninė, kryptinga ir nepaprastai konkreti Dievo meilė kiekvienam žmogui (plg. Mt 6, 25–30). Taigi, tėvystė, veiksmingai gimdanti brolybę, nes Dievo meilė, jei yra priimama, tampa galingiausia gyvenimą ir santykius su kitu keičianti jėga ir žmones atveria veikliam solidarumui bei dalijimuisi.

Brolybė pirmiausia atkuriama Jėzuje Kristuje ir per jo mirtį bei prisikėlimą naujam gyvenimui. Kryžius yra galutinė brolybės, kurios žmonės vieni neįstengia sukurti, įsteigimo „vieta“. Jėzus Kristus, prisiėmęs žmogaus prigimtį, kad ją atpirktų, per savo meilę Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8) bei prisikėlimą padarė mus naująja žmonija, visiškai vieninga su Dievo valia ir jo planu, apimančiu ir tobulą pašaukimo į brolybę įgyvendinimą.

Pirmenybę visų kitų dalykų atžvilgiu teikdamas Tėvui, Jėzus tęsia Tėvo pirmapradį planą. Tačiau savo atsidavimu iki mirties iš meilės Tėvui Kristus tampa nauju ir galutiniu pradu mūsų visų, pašauktų atpažinti Jame vienas kitą kaip brolius, nes visi esame to paties Tėvo vaikai. Jis yra pati Sandora, asmeninė žmogaus sutaikinimo su Dievu ir brolių vieno su kitu erdvė. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus taip pat įveikiama atskirtis tarp tautų, tarp Sandoros tautos ir pagonių tautos, gyvenusios be vilties, nes iki to meto ji nebuvo įtraukta į su pažadu susijusias sutartis. Laiške efeziečiams sakoma, kad Jėzus Kristus yra tas, kuriame vieni su kitais sutaikinami visi žmonės. Jis yra taika, nes abi tautas suvienijo į vieną vienintelę, sugriaudamas jas skyrusią sieną, būtent priešiškumą. Jis savyje sukūrė vieną tautą, vieną naują žmogų, vieną naują žmoniją (plg. 2, 14–16).

Kas priima Kristaus gyvenimą ir Kristuje gyvena, tas pripažįsta Dievą Tėvu ir dovanoja jam save visą, nes jį myli labiau už viską. Sutaikintasis žmogus Dievą laiko visų Tėvu ir todėl jaučia paskatą gyventi visiems atvira brolybe. Kristuje jis gali kitą priimti, mylėti kaip Dievo sūnų ar dukterį, kaip brolį ar seserį ir nelaikyti jo prašalaičiu, varžovu ar net priešu. Dievo šeimoje, kurioje visi yra vieno Tėvo vaikai ir, būdami įskiepyti į Kristų, sūnūs Sūnuje, nėra „išmestinų gyvybių“. Visi mėgaujasi lygiu ir neliečiamu kilnumu. Visi yra mylimi Dievo, visi yra atpirkti Kristaus, už kiekvieną mirusio ant kryžiaus ir prisikėlusio, krauju. Štai kodėl nevalia likti abejingam brolių ir seserų likimui.

Brolybė – taikos pamatas ir kelias į taiką

4. Turint tai prieš akis, nesunku suvokti, kad brolybė yra taikos pamatas ir kelias į taiką. Šiuo atžvilgiu labai naudingos mano pirmtakų socialinės enciklikos. Pakanka atkreipti dėmesį į taikos apibrėžimus popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Populorum progressio ar popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Sollicitudo rei socialis. Iš pirmosios sužinome, kad naujasis taikos vardas yra vientisas tautų vystymasis [3], iš antrosios – kad taika yra opus solidaritatis [4].

Paulius VI tvirtina, kad brolybės dvasia susitikti turi ne tik individai, bet ir tautos. Jis teigia: „Statydindami bendrą žmonijos ateitį, turime bendradarbiauti kupini šio tarpusavio supratimo, šios draugystės, šios šventosios bendrystės“ [5]. Ši užduotis pirmiausia tenka labiausiai privilegijuotiesiems. Jų pareiga šaknijasi žmogiškojoje bei antgamtinėje brolybėje ir reiškiasi trejopai: kaip solidarumo pareiga, reikalaujanti, kad turtingosios tautos padėtų mažiau pažengusioms į priekį; kaip socialinio teisingumo pareiga, reikalaujanti pertvarkyti netikusius santykius tarp stiprių ir silpnų tautų, kad jie būtų teisingesni; kaip visuotinės artimo meilės pareiga, apimanti žmoniškesnio pasaulio visiems skatinimą – pasaulio, kuriame visi turėtų ką nors duoti ir gauti, kai vienų pažanga nekliudo kitų plėtrai [6].

Laikant taiką opus solidaritatis, sykiu neįmanoma neigti, kad brolybė yra jos pagrindinis pamatas. Taika, pasak Jono Pauliaus II, yra nedalomas gėris. Arba visų, arba niekieno. Jį kaip geresnę gyvenimo kokybę ir kaip žmoniškesnį vystymąsi galima tikrai pasiekti bei juo mėgautis tik tada, kai pažadinamas „visų tvirtas ir atkaklus nusistatymas įsipareigoti bendrajam gėriui“ [7]. Tai taip pat reiškia nesivadovauti „pelno troškimu“ ir „valdžios alkiu“, bet būti pasirengusiam, užuot kitą išnaudojus, „netekti savęs kito labui“, užuot jį „engus trokštant naudos sau“, jam „tarnauti“, laikyti „kitą“ – asmenį, tautą ar naciją – ne priemone, kurios gebėjimu dirbti bei fizine jėga galima pigiai pasinaudoti, o paskui ją palikti likimo valiai, bet „panašiu“ į mus, „pagalbininku“ [8].

Krikščioniškasis solidarumas suponuoja, kad artimas mylimas ne vien kaip „žmogus su savo teisėmis ir visuotine lygybe visų atžvilgiu“, bet ir kaip „gyvas Dievo Tėvo paveikslas, atpirktas Kristaus krauju ir nuolat veikiamas Šventosios Dvasios“ [9], kaip kitas brolis. Popiežius Jonas Paulius II tęsia: „Tada visuotinės Dievo tėvystės, visų žmonių brolybės Kristuje, kaip sūnų Sūnuje, Šventosios Dvasios buvimo ir gaivinančio jos veikimo supratimas bus naujas kriterijus pasauliui aiškinti“ [10], kad jį pakeistume.

Brolybė – prielaida skurdui nugalėti

5. Enciklikoje Caritas in veritate mano pirmtakas pasauliui priminė, kad broliškos dvasios tarp tautų ir tarp žmonių stygius yra svarbi skurdo priežastis [11]. Daugelyje visuomenių išgyvename didelį santykių skurdą, kylantį iš tvirtų šeimos ir bendruomenės saitų stygiaus. Rūpestį kelia visokiausio pobūdžio nepritekliaus, nušalinimo, vienatvės ir įvairių patologinės priklausomybės formų gausėjimas. Įveikti tokį skurdą galima tik šeimoje bei bendruomenėje iš naujo atradus ir vėl ėmus branginti broliškus santykius, kai dalijamasi žmonių gyvenimą lydinčiais džiaugsmais ir kančiomis, sunkumais ir sėkmėmis.

Negana to, regėdami absoliutaus skurdo mažėjimą, negalime nepripažinti, kad labai gausėja santykinio skurdo, t. y. nelygybės tarp žmonių ir grupių, gyvenančių tam tikroje srityje ar tam tikroje istorinėje kultūrinėje aplinkoje. Šiuo atžvilgiu brolybės principui skatinti būtina imtis veiksmingų politinių priemonių, galinčių laiduoti žmonėms, kurie yra lygūs savo kilnumu bei pagrindinėmis teisėmis, kapitalo, paslaugų, išsilavinimo, sveikatos apsaugos ir technologijų prieinamumą, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti bei įgyvendinti savo gyvenimo projektą ir visapusiškai vystytis kaip asmuo.

Taip pat būtinos ir politinės priemonės, leidžiančios sumažinti pernelyg didelę pajamų nelygybę. Mums nevalia užmiršti Bažnyčios mokymo apie vadinamąją socialinę hipoteką. Juo remiantis, pasak šventojo Tomo Akviniečio, leidžiama ir net būtina, kad „žmogus disponuotų gėrybėmis kaip savo nuosavybe“ [12], tačiau traktuotų jas „ne tik kaip asmenines, bet ir kaip bendrąsias ta prasme, kad jos būtų naudingos ne jam vienam, bet ir kitiems“ [13].

Galiausiai yra dar vienas būdas skatinti broliškumą ir per tai nugalėti skurdą. Tas būdas turėtų būti visų kitų pagrindas. Tai neprisirišimas prie gėrybių, būdingas tiems, kurie renkasi santūrią ir paprastą gyvenseną, dalijasi savo turtu ir dėl to gali patirti brolišką bendrystę su kitais. Esmingai svarbu sekti Jėzumi Kristumi ir tikrai būti krikščioniu. Tai galioja ne tik pašvęstiesiems asmenims, duodantiems neturto įžadą, bet ir gausybei atsakingų šeimų bei piliečių, tvirtai tikinčių, kad broliškas santykis su artimu yra vertingiausia gėrybė.

Iš naujo atrasti brolybę ekonomikoje

6. Rimtos šiuolaikinės finansinės ir ekonominės krizės – kylančios dėl žmogaus didėjančio atotrūkio nuo Dievo bei artimo, dėl godaus materialinių gėrybių gviešimosi ir tarpasmeninių bei bendruomeninių santykių nuskurdimo – daugelį paskatino pasitenkinimo, laimės ir saugumo ieškoti vartojime bei vaikantis pelno, pranokstančio bet kurią sveikos ekonomikos logiką. Jau 1979 m. popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį, jog iškilęs „realus ir apčiuopiamas pavojus, kad kartu su milžiniška pažanga žmogui apvaldant daiktų pasaulį jis praranda esmines to valdymo gijas, įvairiais būdais palenkia tam pasauliui savo žmogiškumą, per visą bendruomeninio gyvenimo organizaciją, per gamybos sistemą, per visuomenės komunikavimo priemonių spaudimą pats tampa daugeriopos – dažnai tiesiogiai nejuntamos – manipuliacijos objektu“ [14].

Pasikartojančios ekonominės krizės turėtų priversti atitinkamai permąstyti ekonominės plėtros modelius ir pakeisti gyvenimo būdus. Nepaisant sunkių padarinių žmonių gyvenimui, šiandienė krizė irgi gali būti palanki proga susigrąžinti protingumo, saikingumo, teisingumo ir tvirtumo dorybes. Jos gali mums padėti įveikti nelengvas akimirkas ir iš naujo atrasti mus siejančius broliškus saitus tvirtai tikint, kad žmogui reikia daugiau nei asmeninių interesų maksimizacijos ir kad jis geba daugiau nei tai. Šios dorybės pirmiausia būtinos žmogaus kilnumą atitinkančiai visuomenei statydinti bei išlaikyti.

Brolybė slopina karą

7. Praėjusiais metais daugeliui mūsų brolių ir seserų ir toliau teko kęsti skausmingą karo patirtį, kuri yra sunki ir gili brolybės žaizda.

Daugybės konfliktų atžvilgiu tvyro visuotinis abejingumas. Visus žmones, gyvenančius šalyse, kuriose ginklai skleidžia siaubą ir pražūtį, patikinu, jog aš ir visa Bažnyčia esame jiems artimi. Bažnyčiai tenka užduotis Kristaus meilę nešti ir beginklėms užmirštų karų aukoms meldžiant taikos bei tarnaujant sužeistiesiems, alkstantiesiems, pabėgėliams, evakuotiesiems ir visiems, kurie gyvena baimėje. Be to, Bažnyčia kelia balsą, kad šių kenčiančių žmonių skausmo šauksmas pasiektų atsakinguosius ir kartu su priešiškais veiksmais būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui pagrindinėmis žmogaus teisėmis bei jų pažeidinėjimui [15].

Todėl visus, kurie ginklais sėja mirtį ir smurtą, primygtinai raginu: tą, kurį šiandien laikote nugalėtinu priešu, vėl atraskite kaip savo brolį ir nuleiskite pakeltą ranką! Atsisakykite ginklų kelio ir eikite kito pasitikti dialogo, atleidimo ir susitaikymo keliu, savo aplinkoje vėl statydindami teisingumą, pasitikėjimą ir viltį. „Taip žvelgiant, akivaizdu, kad ginkluoti konfliktai pasaulio tautoms visada yra sąmoningas tarptautinės santarvės neigimas, jie suskaldo ir padaro sunkių žaizdų, kurioms užgyti prireikia daugybės metų. Karai yra konkretus atsisakymas siekti didžiųjų ekonominių ir socialinių tikslų, kuriuos pati sau yra išsikėlusi tarptautinė bendrija“ [16].

Tačiau kol apyvartoje yra toks kiekis ginklų kaip šiandien, visada galima surasti naujų dingsčių sukurstyti priešiškus veiksmus. Todėl, kaip ir mano pirmtakai, raginu neplatinti ginklų ir visiems nusiginkluoti, pirmiausia atsisakant branduolinių ir cheminių ginklų.

Bet nevalia išleisti iš akių, jog vien tarptautinių sutarčių ir nacionalinių įstatymų, nors būtinų ir labai pageidaujamų, neužtenka žmonijai nuo ginkluotų konfliktų apsaugoti. Reikia dar ir širdies atsivertimo, įgalinančio kiekvieną atpažinti kitą esant brolį bei suvokti, jog, norint kurti pilnatvišką gyvenimą visiems, būtina juo rūpintis bei su juo bendradarbiauti. Būtent tokia dvasia įkvepia daugelį pilietinės visuomenės iniciatyvų, įskaitant religines organizacijas, darbuotis taikos labui. Linkiu, kad kasdienės visų pastangos toliau duotų vaisių ir kad tarptautinės teisės plotmėje teisė į taiką būtų veiksmingiau taikoma kaip pagrindinė žmogaus teisė ir būtina išankstinė visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.

Korupcija ir organizuotas nusikalstamumas kelia brolybei grėsmę

8. Brolybės horizontas kreipia į kiekvieno vyro ir kiekvienos moters pilnatvės poreikį. Žmogaus, pirmiausia jauno, teisėtų troškimų nevalia nuvilti ar pažeisti, iš jo nevalia atimti vilties, kad jis juos galės įgyvendinti. Vis dėlto ambicija nepainiotina su piktnaudžiavimu valdžia. Priešingai, būtina lenktyniauti abipuse pagarba (plg. Rom 12, 10). Net ir ginčuose, kurie yra neišvengiamas gyvenimo aspektas, privalu prisiminti, kad esame broliai, ir todėl vienas kitą bei save mokyti artimą laikyti ne pašalintinu priešu ar priešininku.

Brolybė gimdo socialinę taiką, nes kuria pusiausvyrą tarp laisvės ir teisingumo, tarp asmeninės atsakomybės ir bendrojo gėrio. Tad politinė bendruomenė, kad visa tai skatintų, privalo elgtis skaidriai ir atsakingai. Piliečiai turi jausti, kad viešoji valdžia jiems atstovauja gerbdama jų laisvę. Tačiau dažnai tarp piliečių ir institucijų įsispraudžia šališki interesai, kurie tą santykį iškreipia ir dėl to skatina nuolatinę konfliktinę aplinką.

Autentiška brolybės dvasia nugali individualų savanaudiškumą, neleidžiantį žmonėms laisvai ir darniai vieniems su kitais gyventi. Toks savanaudiškumas plėtojasi socialiai – tiek gausybe šiandien taip paplitusios korupcijos formų, tiek nusikalstamų organizacijų, pradedant mažomis grupėmis ir baigiant globalinėmis, pavidalu. Tokios organizacijos, iš pagrindų griaunančios teisėtumą ir teisę, smogia į pačią žmogaus kilnumo šerdį. Jos labai įžeidžia Dievą, kenkia žmonėms ir žaloja kūriniją, juolab tada, kai suteikia sau religinį atspalvį.

Turiu prieš akis sukrečiančią narkomanijos dramą, kai pelno siekiama trypiant moralinius ir pilietinius įstatymus; gamtos išteklių naikinimą ir dabartinį aplinkos teršimą, darbo jėgos išnaudojimo tragediją. Turiu prieš akis nelegalius pinigų srautus bei finansines spekuliacijas, kurios dažnai virsta grobuoniškomis ir kenkia ūkio bei visuomenės sistemoms, nes milijonus žmonių išstato skurdui. Turiu prieš akis prostituciją, kasdien pareikalaujančią nekaltų aukų, pirmiausia tarp jauniausiųjų, ir atimančią iš jų ateitį. Turiu prieš akis pasibjaurėtiną prekybą žmonėmis, nusikaltimus nepilnamečių atžvilgiu bei piktnaudžiavimą jais, vergovę, tebeskleidžiančią siaubą daugelyje pasaulio kraštų, dažnai nebylias migrantų, kuriais neteisėtai ir gėdingai manipuliuojama, tragedijas. Kaip antai popiežius Jonas XXIII rašė: „Jei žmonių bendruomenė statydinama remiantis smurtu, tai ji nėra žmoniška; individai tada nebeturi laisvės, o juk jie, priešingai, skatintini patys save skleisti bei tobulinti“ [17]. Tačiau žmogus visada gali atsiversti ir niekada neturi atsisakyti vilties pakeisti gyvenimą. Norėčiau šia Žinia įkvėpti vilties ir pasitikėjimo visiems, taip pat ir padariusiems sunkių nusikaltimų, nes Dievas trokšta ne nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez 18, 23).

Plačiame žmonių socialinių santykių kontekste, žvelgiant į nusikaltimą ir bausmę, mintys taip pat krypsta į nežmoniškas sąlygas daugelyje kalėjimų, kur kaliniai dažnai nužeminami iki gyvuliško būvio, trypiamas jų žmogiškasis kilnumas, slopinamas bet koks troškimas pasitaisyti ir bet kurios taisymosi apraiškos. Bažnyčia visose šiose srityse daug daro, dažniausiai tylomis. Raginu ir akinu daryti dar daugiau ir puoselėju viltį, kad šias daugybės vyrų bei moterų pastangas sąžiningai ir nuoširdžiai vis labiau rems ir civilinė valdžia.

Brolybė padeda saugoti ir puoselėti gamtą

9. Žmonių šeima iš Kūrėjo gavo bendrą dovaną – gamtą. Krikščioniškasis požiūris į kūriniją apima ir teigiamą nusistatymą dėl leistinumo kištis į gamtą siekiant gauti iš jos naudos, jei tai daroma atsakingai, t. y. pripažįstant joje įrašytą „gramatiką“, protingai naudojantis ištekliais visų labui ir atsižvelgiant į kiekvienos būtybės grožį, tikslingumą, naudingumą bei funkciją ekologinėje sistemoje. Vienu žodžiu, gamta galime disponuoti, bet esame pašaukti naudotis ja atsakingai. Užuot taip elgęsi, dažnai vadovaujamės godumu, didžiavimusi valdžia bei turtais, arogantišku manipuliavimu bei išnaudojimu, nesaugojame, negerbiame gamtos, nelaikome jos neužtarnauta dovana, kuria privalu rūpintis ir palenkti tarnavimui žmonėms, įskaitant būsimąsias kartas.

Iš gamybos sričių pirmiausia žemės ūkiui tenka gyvybiškai svarbus pašaukimas puoselėti ir saugoti gamtinius išteklius siekiant išmaitinti žmoniją. Šiuo atžvilgiu nesibaigianti bado pasaulyje gėda verčia mane kartu su jumis kelti klausimą: kaip naudoti žemės išteklius? Šiandienės visuomenės turi pagalvoti apie gamybos prioritetų hierarchiją. Iš tiesų primygtinai spaudžia pareiga žemės ištekliais naudotis taip, kad nė vieno nekamuotų badas. Iniciatyvų ir galimų sprendimų daug ir jie neapsiriboja vien gamybos didinimu. Žinia, dabartinių produktų pakanka, tačiau badauja ir iš bado miršta milijonai žmonių, ir tai yra tikras skandalas. Taip pat būtina surasti būdų, kurie leistų visiems mėgautis žemės vaisiais, ne tik tam, kad atotrūkis tarp turinčiųjų daugiau ir besitenkinančiųjų likučiais nedidėtų, bet ir pirmiausia dėl to, kad to reikalauja teisingumas, lygybė ir pagarba kiekvienam žmogui. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, jog gėrybės skirtos visiems – tai yra vienas iš Bažnyčios socialinio mokymo pagrindinių principų. Šio principo paisymas yra esminė sąlyga siekiant laiduoti veiksmingą ir teisingą prieigą prie esminių bei pirmutinių gėrybių, kurių reikia žmogui ir į kurias jis turi teisę.

Pabaiga

10. Brolybę būtina atrasti, mylėti, patirti, skelbti ir liudyti. Tačiau vien Dievo dovanota meilė įgalina mus brolybę pilnutinai priimti ir ja gyventi.

Neišvengiamo politikos ir ekonomikos realizmo nevalia susiaurinti iki idealų stokojančio technicizmo, iš akių išleidžiančio transcendentinį žmogaus matmenį. Stingant atvirumo Dievui, nuskursta visa žmogaus veikla, o asmenys nužeminami iki objektų, kuriuos galima išnaudoti. Tiktai leidžiantis į plačią erdvę, laiduojamą atvirumo Tam, kuris myli kiekvieną žmogų, politikai ir ekonomikai pavyks plėtotis remiantis autentiška broliškos meilės dvasia ir būti veiksmingais visapusiško žmogaus vystymosi ir taikos įrankiais.

Mes, krikščionys, tikime, kad Bažnyčioje esame vieni su kitais susiję kaip vieno kūno nariai ir visi reikalingi vieni kitų, nes kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą, kad ji būtų naudinga visiems (plg. Ef 4, 7. 25; 1 Kor 12, 7). Kristus atėjo į pasaulį atnešti mums dieviškosios malonės, tai yra galimybės dalyvauti jo gyvenime. Tam reikia megzti broliškų ryšių tinklą, išsiskiriantį abipusiškumu, atleidimu ir visišku savęs atidavimu pagal plotį ir gylį Dievo meilės, pasiūlytos žmonijai per Tą, kuris, nukryžiuotas ir prisikėlęs, traukia visus prie savęs: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34–35). Tai Geroji Naujiena, iš kiekvieno reikalaujanti žingsnio pirmyn, empatijos, įsiklausymo į kito – taip pat ir labiausiai nuo manęs nutolusiojo – kančias ir viltis, nuolatinio ugdymosi, leidžiantis reikliu keliu meilės, kuri moka dosniai save dovanoti ir atiduoti visų brolių ir seserų gerovės labui.

Kristus apglėbia visą žmoniją ir trokšta, kad nė vienas nepražūtų. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Jis tai daro nespausdamas ir neversdamas atverti jam širdies ir dvasios durų. „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas, – sako Jėzus Kristus. – O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 26–27). Tad kiekvieną veiklą turi ženklinti tarnavimo žmogui, ypač tolimiausiems ir mažiausiai pažįstamiems, nuostata. Tarnavimas yra kiekvienos taiką statydinančios brolybės siela.

Marija, Jėzaus Motina, tepadeda mums suvokti ir kasdien įgyvendinti iš jos Sūnaus širdies trykštančią brolybę, kad kiekvienam šios mūsų mylimos Žemės žmogui neštume taiką.

Vatikanas, 2013 m. gruodžio 8 d.

PRANCIŠKUS