Brangūs broliai ir seserys!

1. Evangelijoje pasakojama: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus <...>. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė savo mokiniams: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35–38). Šie žodžiai stebina: visi žinome, jog pirma turime arti, sėti ir auginti, kol, atėjus metui, galėsime nuimti gausų derlių. Jėzus, priešingai, tvirtina, kad „pjūtis didelė“. Kas gi dirbo, kad tokie vaisiai? Atsakymas vienintelis – Dievas. Akivaizdu, kad laukas, apie kurį kalba Jėzus, yra žmonija, esame mes. O veiksminga veikla, duodanti „daug vaisių“, tai Dievo malonė, bendrystė su juo (plg. Jn 15, 5). Vadinasi, malda, kurios imtis Jėzus ragina Bažnyčią, yra prašymas pagausinti tarnaujančiųjų Dievo Karalystei. Šventasis Paulius, vienas iš tokių „Dievo bendradarbių“, nenuilstamai darbavosi dėl Evangelijos ir Bažnyčios. Asmeniškai patyręs, kokia nesuvokiama yra išganingoji Dievo valia ir kad kiekvieno pašaukimo versmė yra malonės iniciatyva, apaštalas primena Korinto krikščionims: „Jūs – Dievo dirva“ (1 Kor 3, 9). Todėl mūsų širdyje pirmiausia gimsta nusistebėjimas didele pjūtimi, kurią dovanoti gali vien Dievas, po to dėkingumas už meilę, visada pirmesnę už mus, ir galiausiai šlovinimas už jo padarytus darbus, kurie ragina mus laisvai sutikti veikti su juo ir per jį.

2. Daug kartų meldėmės psalmininko žodžiais: „Jis mus sukūrė, – mes esame jo, – mes esame jo tauta, – jo kaimenės avys“ (Ps 100, 3); arba: „Viešpats sau išsirinko Jokūbą – Izraelį, kaip brangų turtą“ (135, 4). Tačiau Dievo turtas esame ne nuosavybės, padarančios mus vergais, prasme, bet kaip tvirtas saitas, jungiantis mus su Dievu ir vieną su kitu pagal sandorą, kuri amžina, nes jo „meilė amžina“ (Ps 136, 1). Pasakojime apie pranašo Jeremijo pašaukimą Dievas, pavyzdžiui, primena, jog Jis nuolatos budi, kad įvykdytų savo žodį mumyse. Tam pasitelkiamas migdolo šakos įvaizdis: migdolo medis pavasarį pirmasis sužydi, taip paskelbdamas apie gyvybės atgimimą (plg. Jer 1, 11–12). Visa kyla iš Jo ir Jo dovanos: pasaulis, gyvybė, mirtis, dabartis, ateitis, tačiau – nuramina apaštalas – „jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 23). Šitaip paaiškinamas priklausomybės Dievui būdas – per nepakartojamą ir asmeninį ryšį su Jėzumi, ryšį, Krikštu dovanojamą nuo mūsų atgimimo naujam gyvenimui pradžios. Būtent Kristus nepaliaujamai savo žodžiu kviečia mus Juo pasitikėti bei Jį mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 33). Todėl kiekvienas pašaukimas, nepaisant kelių įvairovės, visada reikalauja išeiti iš savęs ir savo gyvenimo centru padaryti Kristų ir jo Evangeliją. Ir santuokiniame, ir pašvęstajame, ir kunigiškajame gyvenime būtina įveikti Dievo valios neatitinkančius mąstymo bei veikimo būdus. Tai – „išėjimas, vedantis į Viešpaties garbinimo ir tarnavimo Jam broliuose bei seseryse kelią“ (Kreipimasis į Generalinių vyresniųjų tarptautinę sąjungą, 2013 05 08). Todėl visi esame pašaukti šventai sergėti savo širdyse Kristų (plg. 1 Pt 3, 15), kad mus galėtų pasiekti Dievo žodžio grūde glūdinti malonė, turinti mumyse augti ir virsti konkrečiu tarnavimu artimui. Neturėtume baimintis: kiekvienu gyvybės tarpsniu Dievas aistringai ir meistriškai rūpinasi savo rankų darbu. Jis niekada mūsų neapleidžia! Jam rūpi įgyvendinti tai, ką yra sumanęs mūsų atžvilgiu, bet tai vis dėlto daro siekdamas mūsų pritarimo ir bendradarbiavimo.

3. Jėzus ir šiandien gyvena bei vaikšto mūsų kasdienio gyvenimo tikrovėje, prisiartindamas prie visų, pradedant paskutiniaisiais, ir gydydamas mūsų ligas bei negalias. Tačiau šiandien kreipiuosi į tuos, kurie trokšta įsiklausyti į Bažnyčioje skambantį Kristaus balsą, norėdami suvokti, koks jų pašaukimas. Kviečiu jus įsiklausyti į Jėzų ir juo sekti, leistis būti perkeistiems jo žodžių, kurie „yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 62). Marija, Jėzaus ir mūsų Motina, irgi kartoja mums: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Jums būtų pravartu su pasitikėjimu įsitraukti į bendruomeninę kelionę, leisiančią išskleisti jumyse ir aplink jus geriausias jėgas. Pašaukimas yra vaisius, bręstantis gerai įdirbtame abipusės meilės lauke – meilės, kuri autentiško bažnytinio gyvenimo aplinkoje virsta tarnavimu vienas kitam. Nė vienas pašaukimas neatsiranda savaime nei gyvuoja vien sau. Pašaukimas ištrykšta iš Dievo širdies ir sudygsta geroje tikinčios tautos dirvoje, broliškos meilės patirtyje. Argi Jėzus nesakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35)?

4. Brangūs broliai ir seserys, gyventi pagal „šį aukštą įprastinio krikščioniškojo gyvenimo standartą“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 31) reiškia kartais plaukti prieš srovę ir susidurti su sunkumais pačiuose mumyse ir už mūsų. Jėzus įspėja: geroji Dievo žodžio sėkla dažnai išplėšiama piktojo, užblokuojama negandų, nustelbiama pasaulio rūpesčių ir pagundų (plg. Mt 13, 19–22). Visi šie sunkumai gali atimti drąsą ir skatinti rinktis lengvesnius kelius. Tačiau tikrasis pašauktųjų džiaugsmas – tikėti ir patirti, kad Jis, Viešpats, yra ištikimas ir kad su Juo drauge galime keliauti, būti mokiniai ir Dievo meilės liudytojai, atverti širdį kilniems idealams, didiems dalykams. „Mes, krikščionys, Viešpaties pasirinkti ne mažiems dalykams; visada išeikite iš savęs didžių dalykų link. Statykite savo gyvenimą ant taurių idealų“ (Homilija per šv. Mišias su sutvirtinamaisiais, 2013 04 28). Jūsų, vyskupai, kunigai, vienuoliai, krikščioniškosios bendruomenės ir šeimos, prašau būtent šia linkme kreipti savo pašaukimų pastoraciją ir lydėti jaunimą šventumo keliais, o kadangi tie keliai yra asmeniniai, jie „reikalauja tikros šventumo pedagogikos, gebančios prisitaikyti prie atskirų asmenų ritmo. Tokia pedagogika turėtų susieti visiems siūlomus turtus su tradicinėmis asmeninės bei grupinės pagalbos formomis ir jos naujesnėmis formomis, randamomis Bažnyčios pripažįstamuose sąjūdžiuose bei organizacijose“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 31).

Nusiteikime būti „gera dirva“, kad išgirstume, priimtume bei gyventume Dievo žodžiu ir duotume vaisių. Juo labiau mokėsime vienytis su Jėzumi melsdamiesi, skaitydami Šventąjį Raštą, gyvendami Eucharistija bei Bažnyčioje švenčiamais ir praktikuojamais sakramentais, puoselėdami gyvą brolybę, juo didesnį džiaugsmą mums kels bendradarbiavimas su Dievu tarnaujant gailestingumo ir tiesos, teisingumo ir taikos Karalystei. Ir derliaus gausa atitiks malonę, kurią nuolankiai įsileisime į save. To linkėdamas ir prašydamas melstis už mane, nuoširdžiai visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2014 m. sausio 15 d.

PRANCIŠKUS