Brangūs broliai ir seserys,

Dar ir šiandien yra gausybė Jėzaus Kristaus nepažįstančių žmonių. Todėl misija ad gentes ir toliau lieka neatidėliotinai skubi. Prie jos prisidėti pašaukti visi Bažnyčios nariai, nes Bažnyčia iš prigimties misionieriška: Bažnyčia gimė, kad „išeitų“. Pasaulinė misijų diena – puiki proga įvairių žemynų tikintiesiems malda ir konkrečiais solidarumo veiksmais įsipareigoti palaikyti jaunas Bažnyčias misijų teritorijose. Tai – malonės ir džiaugsmo kupina šventė. Malonės, nes Šventoji Dvasia, atsiųsta Tėvo, teikia išminties bei tvirtybės visiems, kurie paklūsta jo valiai. Džiaugsmo, nes Jėzus Kristus, Tėvo Sūnus, atsiųstas evangelizuoti pasaulio, palaiko ir lydi mūsų misionieriškus darbus. Būtent dėl to Jėzaus bei misionieriaujančių mokinių džiaugsmo norėčiau pasiūlyti biblinę ikoną, kurią atrandame Luko evangelijoje (plg. 10, 21–23).

1. Evangelistas pasakoja, kad Viešpats pasiuntė septyniasdešimt du mokinius po du į miestus ir vietoves skelbti, kad Dievo karalystė prisiartino, ir rengti žmones susitikti su Jėzumi. Atlikę šią skelbimo misiją, mokiniai grįžo kupini džiaugsmo: džiaugsmas yra vyraujanti šio misionieriavimo pirmutinės ir neužmirštamos patirties tema. Dieviškasis Mokytojas jiems pasakė: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20). Tą pačią valandą Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve. <...> Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite“ (Lk 10, 21. 23).

Lukas pateikė tris scenas. Iš pradžių Jėzus kalba su mokiniais, tada kreipiasi į Tėvą ir vėl taria jiems žodį. Jėzus trokšta padaryti mokinius savo džiaugsmo dalininkais, – džiaugsmo, kuris kitoks nei jų išgyvenamas bei pastarąjį pranokstantis.

2. Mokiniai buvo kupini džiaugsmo, užsidegę, kad gali išlaisvinti žmones iš demonų. Tačiau Jėzus juos įspėja labiau džiaugtis ne gautąja galia, bet gautąja meile – tuo, „kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20). Juk jiems iš tikro buvo leista patirti Dievo meilę ir dovanotą galimybę ja pasidalyti. Ir dėl tos mokinių patirties Jėzus pajunta savo širdyje džiugų dėkingumą. Lukas tą džiaugsmą pateikia trejybinės bendrystės perspektyvoje: Jėzus „pradžiugo Šventąja Dvasia“, kreipėsi į Tėvą ir Jį pašlovino. Ši nuoširdaus džiaugsmo akimirka kilo iš Jėzaus kaip Sūnaus stiprios meilės Tėvui, dangaus ir žemės Viešpačiui, paslėpusiam tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškusiam mažutėliams (plg. Lk 10, 21). Dievas paslėpė ir apreiškė, o šioje šlovinimo maldoje pirmiausia išsiskiria apreiškimas. Ką Dievas apreiškė ir paslėpė? Savo Karalystės slėpinį, Dievo viešpatystę Jėzuje ir šėtono nugalėjimą.

Dievas visa tai paslėpė nuo tų, kurie pilni savęs ir mano žinantys viską. Jie yra tartum apakinti savo pačių išpuikimo ir nesuteikia erdvės Dievui. Į galvą nesunkiai ateina mintis apie kai kuriuos Jėzaus amžininkus, kuriuos jis yra ne kartą įspėjęs, tačiau tas pavojus egzistuoja visuomet bei gresia ir mums. „Mažutėliai“, priešingai, yra nuolankieji, paprastieji, neturtingieji, nustumtieji į paribį, neturintieji balso, išsekusieji ir engiamieji – Jėzus juos vadina „palaimintaisiais“. Iškart mintis krypsta į Mariją, Juozapą, Galilėjos žvejus ir mokinius, kuriuos Jėzus pašaukė tada, kai vaikščiojo skelbdamas Evangeliją.

3. „Taip, Tėve, nes tau taip patiko“ (Lk 10, 21). Šis Jėzaus šūksnis sietinas su jo vidiniu džiūgavimu. Žodis „patiko“ apibūdina Tėvo išganomąjį ir geranorišką planą žmonių atžvilgiu. Jėzus džiūgauja dėl šio dieviškojo gerumo, dėl to, kad Tėvas panoro mylėti žmones tokia pačia meile, kokia Jis myli Sūnų. Be to, Lukas primena panašų Marijos džiūgavimą: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Čia kalbama apie Gerąją Naujieną, vedančią į išganymą. Marija, nešiojanti savo įsčiose Jėzų, tobulą Evangelizuotoją, susitinka su Elzbieta ir, pradžiugusi Šventąja Dvasia, gieda Magnificat. Jėzus, regėdamas sėkmingą savo mokinių misijos baigtį ir džiaugsmą dėl to, pradžiunga Šventąja Dvasia ir malda kreipiasi į Tėvą. Abiem atvejais džiaugiamasi išganymu, nes ta meilė, kuria Dievas myli Sūnų, galop mus pasiekia ir, Šventosios Dvasios veikimu, apgaubia, įleidžia į Trejybės gyvenimą.

Tėvas yra džiaugsmo šaltinis. Sūnus tą džiaugsmą apreiškia, o Šventoji Dvasia įkvepia. Pašlovinęs Tėvą, Jėzus, pasak evangelisto Mato, iškart pakviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (11, 28–30). „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 1).

Mergelė Marija susitikimą su Jėzumi patyrė nepakartojamu būdu, ir tai tapo „causa nostrae laetitiae“. Mokiniai, priešingai, pašaukti sekti Jėzų ir jo išsiųsti evangelizuoti (plg. Mk 3, 14) buvo pripildyti džiaugsmo. Kodėl mes neįbrendame į tą džiaugsmo upę?

4. „Šiandieniame, įvairialypės bei gniuždančio vartojimo pasiūlos kupiname pasaulyje didelis pavojus yra individualistinis liūdesys, kylantis iš pernelyg patenkintos, bet geidžiančios širdies, iš liguistos paviršutiniškų malonumų paieškos, iš užsisklendusios sąmonės“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 2). Todėl žmonija jaučia didžiulį poreikį semtis iš Kristaus atnešto išganymo. Mokiniai yra tie, kurie leidžiasi būti nuolat pagaunami Jėzaus meilės bei paženklinami ugningos aistros Dievo karalystei, kad taptų Evangelijos džiaugsmo nešėjais. Visi Viešpaties mokiniai pašaukti žadinti evangelizacijos džiaugsmą. Vyskupams, kurie pirmutiniai atsakingi už skelbimą, tenka užduotis skatinti vietinę Bažnyčią vieningai įsipareigoti misionieriauti suvokiant, kad Jėzaus Kristaus perteikimo džiaugsmas reiškiasi pastangomis skelbti toliausiose vietose, taip pat nuolat leidžiantis į savo teritorijos pari­bius, kur laukia daug vargdienių.

Daug kur trūksta pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Dažnai dėl to kaltas užkrečiamo užsidegimo apaštalauti stygius bendruomenėse, o dėl entuziazmo stokos jos neatrodo patrauklios. Evangelijos džiaugsmas kyla iš susitikimo su Kristumi ir dalijimosi su vargšais. Todėl raginu parapines bendruomenes, draugijas ir grupes intensyviai gyventi brolyste, kuri grįsta Kristaus meile ir yra dėmesinga labiausiai vargstančiųjų poreikiams. Kur džiaugsmas, užsidegimas, troškimas nešti Kristų kitiems, ten randasi ir tikrų pašaukimų. Neužmirtinas ir pasauliečių pašaukimas misionieriauti. Šiandienėje Bažnyčioje tikintys pasauliečiai geriau suvokia savo tapatybę bei misiją, taip pat tai, kad jie pašaukti imtis vis reikšmingesnio vaidmens skleidžiant Evangeliją. Todėl svarbu juos tinkamai rengti veiksmingai apaštalauti.

5. „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Pasaulinė misijų diena taip pat yra proga atgaivinti troškimą bei moralinę pareigą džiugiai dalyvauti misijoje ad gentes. Asmeninis piniginis indėlis yra mūsų saviaukos pirmiausia Viešpačiui ir paskui broliams ženklas, nes materialinė auka tampa priemone evangelizuoti meile grįstą žmoniją.

Brangūs broliai ir seserys! Šią Pasaulinę misijų dieną mano mintys krypsta į visas vietines Bažnyčias. Neleiskime niekam atimti iš mūsų evangelizacijos džiaugsmo! Kviečiu panirti į Evangelijos džiaugsmą ir puoselėti meilę, gebančią apšviesti jūsų pašaukimą ir misiją. Raginu, tartum leidžiantis į vidinę piligriminę kelionę, prisiminti „pirmąją meilę“, kuria Viešpats Jėzus Kristus sušildė kiekvieno širdį, siekiant ne kokio nors nostalgijos jausmo, bet ištvermingo džiaugsmo. Viešpaties mokinys niekada nenustos džiaugtis būdamas su Juo, vykdydamas Jo valią, dalydamasis tikėjimu, viltimi ir evangeline meile.

Savo maldą kreipkime į Mariją, nuolankios ir džiugios evangelizacijos pavyzdį, kad Bažnyčia taptų namais daugeliui, motina visoms tautoms ir įgalintų gimti naują pasaulį.

Vatikanas, 2014 m. birželio 8-oji, Sekminių iškilmė

PRANCIŠKUS