1. Marija – Bažnyčios, kuri evangelizuoja, nes yra evangelizuota, paveikslas

Bulėje dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo raginau šių Jubiliejaus metų gavėnią dar intensyviau išgyventi kaip ypatingą metą Dievo gailestingumui švęsti ir patirti (plg. Misericordiae vultus, 17). Kviesdamas klausytis Dievo žodžio ir prisidėti prie iniciatyvos „24 valandos Viešpačiui“ siekiau pabrėžti, kad Dievo žodžio, ypač pranašiško žodžio, maldingam klausymuisi teiktina pirmenybė. Dievo gailestingumas yra skelbimas pasauliui: tą skelbimą kiekvienas krikščionis pašauktas patirti tiesiogiai. Todėl šią gavėnią kaip Dievo artumo ir atlaidumo konkretų ženklą kiekvienam išsiųsiu Gailestingumo misionierius.

Priėmusi Gerąją Naujieną, praneštą jai arkangelo Gabrieliaus, Marija savo giesmėje Magnificat pranašiškai gieda apie gailestingumą, kurio kupinas Dievas ją pasirinko. Mergelė iš Nazareto, Juozapo sužadėtinė, per tai tampa tobulas paveikslas evangelizuojančios Bažnyčios, nes pati yra evangelizuota ir tebėra evangelizuojama Šventosios Dvasios, padariusios jos mergeliškąsias įsčias vaisingas. Pranašiškoje tradicijoje gailestingumas griežtai siejamas – net etimologiniu lygmeniu – su motiniškomis įsčiomis (rahamim) ir dosniu, ištikimu bei atjaučiančiu gerumu (hesed) santuokoje ir šeimoje.

2. Dievo sandora su žmonija: gailestingumo istorija

Dieviškojo gailestingumo slėpinys apreikštas Dievo ir Izraelio tautos sandoros istorijoje. Dievas visada reiškiasi kaip gailestingas, pasirengęs kiekviena proga rodyti savo tautai didžiulį švelnumą bei atjautą – pirmiausia tomis dramatiškomis akimirkomis, kai neištikimybė sulaužo sandorą ir ją prireikia dar tvirčiau patvirtinti teisingumu bei tiesa. Priešais mūsų akis tikra meilės drama, kurioje Dievui tenka išduoto tėvo ir vyro, o Izraeliui – neklusnaus vaiko ir neištikimos sutuoktinės vaidmuo. Tokie šeimos gyvenimo įvaizdžiai – kaip Ozėjo atveju (plg. Oz 1–2) – rodo, kaip artimai Dievas trokšta susisaistyti su savo tauta.

Šios meilės dramos viršūnė yra Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Tėvas taip išlieja Kristuje savo beribę meilę, kad šis virsta „įsikūnijusiu gailestingumu“ (plg. Misericordiae vultus, 8). Kaip žmogus, Jėzus iš Nazareto yra tikras Izraelio sūnus, įkūnijantis tobulą Dievo klausymąsi, kokio iš kiekvieno žydo reikalauja Šema, dar ir šiandien sudaranti sandoros tarp Dievo ir Izraelio šerdį: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Kaip Dievo Sūnus, Jis yra Sužadėtinis, visomis išgalėmis besistengiantis laimėti savo sužadėtinės meilę – sužadėtinės, su kuria jį jungia besąlyginė meilė, tampanti regima per Jo amžinąsias jungtuves su ja.

Šitai yra gyvasis apaštalų kerigmos, kurioje centrinė ir pagrindinė vieta tenka dieviškajam gailestingumui, branduolys. Būtent tame branduolyje „suspindi numirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje apreikštos Dievo išganomosios meilės grožis“ (Evangelii gaudium, 36), tas pagrindinis skelbimas, „vis išgirstinas įvairiais būdais ir vis skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais“ (ten pat, 164). Gailestingumu išreiškiamas Dievo „elgesys nusidėjėlio atžvilgiu – jam siūloma galimybė pripažinti savo klaidas, atsiversti ir įtikėti“ (Misericordiae vultus, 21) ir per tai atkurti santykį su Juo. Nukryžiuotame Jėzuje Dievas galiausiai trokšta pasiekti nusidėjėlį, atsidūrusį didžiausioje tolybėje nuo Jo. Ir šitai Jis daro kupinas vilties, kad per tai galiausiai suminkštins užkietėjusią savo sužadėtinės širdį.

3. Gailestingumo darbai

Dievo gailestingumas perkeičia žmogaus širdį, leidžia patirti ištikimą meilę ir per tai savo ruožtu tapti gailestingam. Tai, kad dieviškasis gailestingumas gali spindėti kiekvieno iš mūsų gyvenime, skatinti mylėti artimą ir įkvėpti tam, kas Bažnyčios tradicijoje vadinama gailestingumo darbais kūnui ir sielai, yra vis naujas stebuklas. Tokie darbai primena mums, kad mūsų tikėjimas reiškiasi konkrečiais ir kasdieniais poelgiais, kuriais siekiame padėti artimo kūnui bei sielai ir pagal kuriuos būsime teisiami: pamaitinti, aplankyti, paguosti, pamokyti. Todėl „trokštu, kad krikščionys Jubiliejaus metais pagalvotų apie gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Tai bus būdas, kaip išbudinti savo sąžinę, dažnai miegančią skurdo dramos atžvilgiu, ir vis giliau skverbtis į Evangeliją, kurioje dieviškasis gailestingumas teikiamas pirmiausia vargdieniams“ (ten pat, 15). Juk kiekviename iš tų „kankinamų, sužeistų, nuplakdintų, iš bado sulysusių, bėgti priverstų asmenų kūne“ kaskart vis iš naujo regimas Kristaus kūnas, „kad Jį pažintume, palytėtume, Jam rūpestingai padėtume“ (ten pat). Negirdėtas ir skandalingas slėpinys, kad Nekaltasis Avinėlis ir toliau kenčia istorijoje, – degantis neužtarnautos meilės krūmas, priešais kurį Mozė nusiauna sandalus (plg. Iš 3, 5) – juolab vargšai yra broliai ir seserys Kristuje, kenčiantys dėl savo tikėjimo.

Šios kaip mirtis stiprios meilės (plg. Gg 8, 6) akivaizdoje kaip didžiausias vargšas atsiskleidžia tas, kuris nepripažįsta savo skurdo. Mano esąs turtingas, tačiau iš tikrųjų yra skurdžiausias iš vargšų. Mat yra vergas nuodėmės, kuri skatina turtus ir galią naudoti ne Dievui bei artimui tarnaujant, bet užgniaužiant savyje suvokimą, kad tėra tik varganas elgeta. Ir juo daugiau turi galios ir turtų, juo didesnis gali būti tas apgaulingas aklumas, jis gali net nepastebėti šalia jo namų durų elgetaujančio vargšo Lozoriaus (plg. Lk 20–21), kuris yra Kristaus, vargšuose prašinėjančio mus atsiversti, paveikslas. Lozorius yra Dievo siūloma ir mūsų galbūt nė nepastebima galimybė atsiversti. Tokį aklumą lydi pasipūtėliška visagalybės manija, grėsmingai primenanti demoniškąjį „būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5) – bet kurios nuodėmės šaknį. Tokia manija taip pat gali reikštis socialinėmis ir politinėmis formomis, kaip parodė XX a. totalitarizmai ir kaip šiandien liudija vienodo mąstymo ir techninio mokslo ideologijos, siekiančios padaryti Dievą nesvarbų ir žmogų susiaurinti iki savo tikslams naudotinos masės. Šiomis dienomis ją liudija ir nuodėmės struktūros, susijusios su klaidingu, pinigų stabmeldyste grįstu vystymosi modeliu, skatinančiu turtingesnių asmenų bei visuomenių abejingumą vargšams – būtent užverti savo duris, atsisakyti regėti.

Tad šių Jubiliejaus metų gavėnia visiems yra palankus metas pagaliau ištrūkti iš savo egzistencinio susvetimėjimo klausantis Dievo žodžio ir darant gailestingumo darbus. Darbais kūnui prisiliečiame prie Kristaus kūno broliuose ir seseryse, kuriuos reikia pamaitinti, aprengti, priglausti, aplankyti, o darbais sielai – patardami, pamokydami, atleisdami, įspėdami, melsdamiesi – tiesiogiai palytime savo nuodėmingą būtį. Todėl darbų kūnui ir sielai nevalia perskirti. Juk būtent palytėdamas nukryžiuoto Jėzaus kūną varge nusidėjėlis gali suvokti, kad pats yra elgetaujantis vargšas. Pasukdami šiuo keliu „išpuikėliai“, „galingieji“ ir „turtingieji“, apie kuriuos kalbama Magnificat, irgi turi galimybę išvysti, kad yra neužtarnautai mylimi dėl jų mirusio ir prisikėlusio Nukryžiuotojo. Tik tokioje meilėje glūdi atsakas į laimės ir į begalinės meilės troškulį, kurį žmogus klaidingai mano galįs numalšinti pažinimo, galios ir turto stabais. Tačiau visada išlieka pavojus, kad dėl vis sandaresnio užsisklendimo Kristui, kuris vargšuose nuolatos beldžiasi į jų širdžių duris, išpuikėliai, turtingieji ir galingieji galiausiai pasmerks save panirti į amžiną vienatvės bedugnę – pragarą. Štai kodėl jiems, kaip ir mums visiems, iš naujo nuskamba primygtiniai Abraomo žodžiai: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (Lk 16, 29). Šitoks veiklus įsiklausymas mus geriausiai parengs švęsti jau prisikėlusio Sužadėtinio, trokštančio nuvalyti jo atėjimo laukiančią Sužadėtinę, galutinę pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.

Nepraleiskime tuščiai šio gavėnios meto, tokio palankaus atsiversti! Prašykime Mergelės Marijos motiniško užtarimo – Marijos, kuri jai neužtarnautai dovanoto dieviškojo gailestingumo didybės akivaizdoje pirmutinė pripažino savo menkumą (plg. Lk 1, 48) ir pavadino save nuolankia Viešpaties tarnaite (plg. Lk 1, 38).

Vatikanas, 2015 m. spalio 4-oji, Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventė

PRANCIŠKUS