Brangūs broliai ir seserys!

Kaip norėčiau, kad per Gailestingumo ypatingąjį jubiliejų visi pakrikštytieji galėtų patirti priklausymo Bažnyčiai džiaugsmą! Kad galėtų iš naujo atrasti, jog krikščioniškasis pašaukimas, lygiai kaip ypatingieji pašaukimai, gimsta Dievo tautoje ir yra dieviškojo gailestingumo dovanos. Bažnyčia yra gailestingumo namai ir ji yra „dirva“, kur pašaukimai dygsta, auga ir duoda vaisių.

Todėl šios 53-iosios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga visus kviečiu apmąstyti apaštališkąją bendruomenę ir padėkoti už bendruomenės vaidmenį kiekvieno asmens pašaukimo kelyje. Bulėje, kuria paskelbiau Gailestingumo ypatingąjį jubiliejų, priminiau šventojo Bedos Garbingojo žodžius apieš šventojo Mato pašaukimą: „Miserando atque eligendo“ (Misericordiae vultus, 8). Gailestingai elgdamasis, Viešpats atleidžia mums nuodėmes ir per tai atveria mus naujam gyvenimui, sukonkretinamam pašaukimu sekti ir imtis misijos. Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje kyla iš Jėzaus užuojautos kupino žvilgsnio. Atsivertimas ir pašaukimas – dvi to paties medalio pusės ir nuolatos reiškiasi visame troškimu misionieriauti degančio mokinio gyvenime.

Palaimintasis Paulius VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi nusakė evangelizacijos proceso pakopas. Viena iš jų yra priklausymas krikščionių bendruomenei (plg. 23), tai bendruomenei, kuri mums paliudijo tikėjimą ir aiškiai paskelbė apie Viešpaties gailestingumą. Toks įtraukimas į bendruomenę aprėpia visą turtingą bažnytinį gyvenimą, pirmiausia sakramentus. Bažnyčia yra ne tik vieta, kurioje tikime, bet ir mūsų tikėjimo objektas; todėl Credo išpažįstame: „Tikiu Bažnyčią.“

Dievas pašaukia tarpininkaujant bendruomenei. Dievas mus pašaukia būti Bažnyčios dalimi, o paskui, mums joje pasiekus tam tikrą brandą, duoda konkretų pašaukimą. Pašaukimo keliu einama išvien su Viešpaties mums dovanojamais broliais ir seserimis: mes su-šaukiami. Pašaukimo bažnytinė dinamika yra priešnuodis, apsaugantis nuo abejingumo ir individualizmo. Ji steigia bendrystę, kurioje abejingumas nugalimas meile, nes reikalauja išeiti iš savęs savo gyvenimą paskiriant tarnauti Dievo planui ir Jo šventosios tautos istorinę situaciją paverčiant sau rūpimu reikalu.

Šią Maldai už pašaukimus skirtą dieną trokštu visus tikinčiuosius paraginti imtis atsakomybės rūpintis pašaukimais bei jų atpažinimu. Apaštalams ieškant to, kuris pakeistų Judą Iskarijotą, šventasis Petras surinko šimtą dvidešimt brolių (plg. Apd 1, 15); o septyniems diakonams išrinkti buvo sušaukta mokinių grupė (plg. 6, 2). Šventasis Paulius nurodo Titui konkrečius kriterijus presbiteriams atrinkti (plg. Tit 1, 5–9). Ir šiandien krikščionių bendruomenė visada yra pašaukimams atpažinti, jiems ugdyti ir juos palaikyti (plg. apašt. parag. Evangelii gaudium, 107).

Pašaukimai gimsta Bažnyčioje. Nuo pat pirmos pašaukimo atsiradimo akimirkos būtinas tinkamas Bažnyčios „jausmas“. Visada pašaukiama ne dėl tam tikro regiono arba kokios nors grupės ar bažnytinio sąjūdžio, bet dėl Bažnyčios ir pasaulio. „Aiškus charizmos autentiškumo ženklas yra jos bažnytiškumas, gebėjimas darniai įsitraukti į šventos Dievo tautos gyvenimą visų labui“ (ten pat, 130). Atsiliepdamas į Dievo pašaukimą, jaunuolis regi, kad jo bažnytinis horizontas praplatėja, jis gali pasverti gausias charizmas ir todėl objektyviau atpažinti. Bendruomenė šitaip tampa namais bei šeima, kur randasi pašaukimai. Dėkingas kandidatas tokį bendruomenės tarpininkavimą laiko būtinu elementu savo ateities atžvilgiu. Mokosi pažinti ir mylėti brolius ir seseris, einančius kitais keliais nei jis, o šie saitai stiprina visų bendrystę.

Pašaukimai auga Bažnyčioje. Ugdomojo proceso metu kandidatai į įvairius pašaukimus turi vis geriau pažinti bažnytinę bendruomenę įveikdami visiems iš pradžių būdingą ribotą požiūrį. To siekiant pravartu įgyti kokios nors apaštalavimo drauge su kitais bendruomenės nariais patirties, pavyzdžiui: lydimam gero katecheto, perteikti krikščioniškąją žinią; kartu su kokia nors vienuoliškąja bendruomene paragauti paribių evangelizacijos; atrasti kontempliacijos lobį dalijantis klauzūriniu gyvenimu; geriau pažinti misiją ad gentes bendraujant su misionieriais; padedant dieceziniams kunigams, praplėsti pastoracijos parapijoje ir vyskupijoje patirtį. Bažnytinė bendruomenė ugdomiesiems visada išlieka pagrindinė lavinamoji aplinka, kuriai jaučiamas dėkingumas.

Pašaukimai palaikomi Bažnyčios. Galutinai įsipareigojus pašaukiminis kelias Bažnyčioje nepasibaigia, jis tęsiamas mūsų nusiteikimu tarnauti, ištverme, nuolatiniu ugdymu. Kas pašventė savo gyvenimą Viešpačiui, tas pasirengęs tarnauti Bažnyčiai visur, kur prireiks. Tokio nusistatymo tarnauti Bažnyčiai pavyzdys yra Pauliaus ir Barnabo misija. Išsiųsti Šventosios Dvasios ir Antiochijos bendruomenės (plg. Apd 13, 1–4), jie grįžo į tą pačią bendruomenę ir papasakojo, ką per juos nuveikė Viešpats (plg. Apd 14, 27). Misionieriai lydimi ir palaikomi krikščionių bendruomenės, kuri visada išlieka gyvybiškai svarbus atramos taškas, lygiai kaip regimoji tėvynė teikia saugumo tiems, kurie keliauja į amžinąjį gyvenimą.

Tarp pastoracijos darbuotojų ypač svarbūs yra kunigai. Jų tarnyba sudabartinami Jėzaus žodžiai: „Aš – avių vartai. <...> Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 7. 11). Pašaukimų pastoracija yra esminė jų pastoracinės tarnybos dalis. Kunigai lydi ir tuos, kurie savo pašaukimo ieško, ir tuos, kurie savo gyvenimą jau paskyrė tarnauti Dievui ir bendruomenei.

Visi tikintieji pašaukti suvokti bažnytinę pašaukimų dinamiką, nes tikėjimo bendruomenė gali Mergelės Marijos pavyzdžiu tapti motiniškomis įsčiomis, priimančiomis Šventosios Dvasios dovaną (plg. Lk 1, 35–38). Bažnyčios bažnytiškumas reiškiasi ištverminga malda prašant pašaukimų ir ugdomąja bei lydimąja veikla dėl tų, kurie pajunta Dievo pašaukimą, taip pat kruopščiu kandidatų į dvasininko tarnybą ir pašvęstąjį gyvenimą atrinkimu. Galiausiai Bažnyčia yra pašaukimų motina nuolatos palaikydama tuos, kurie savo gyvenimą jau yra pašventę tarnauti kitiems.

Prašykime Viešpaties visiems, kurie yra pašaukimo kelyje, suteikti tvirtą prisirišimą prie Bažnyčios ir kad Šventoji Dvasia sustiprintų ganytojų ir visų tikinčiųjų bendrystę, atpažinimą ir dvasinę tėvystę bei motinystę.

Gailestingasis Tėve, kuris mums išganyti dovanojai savo Sūnų ir visada mus stiprini savo Dvasios dovanomis, duok mums gyvų, karštų ir džiugių krikščioniškųjų bendruomenių, kurios būtų broliško gyvenimo šaltiniai ir žadintų jaunuolių troškimą pašvęsti save Tau ir evangelizacijai. Palaikyk jų pastangas siūlyti tinkamą pašaukimų katechezę ir kelius, vedančius į konkretų pašventimą. Duok reikiamos išminties pašaukimams atpažinti, kad visur suspindėtų Tavo gailestingosios meilės didybė. Marija, Jėzaus Motina ir Ugdytoja, užtark kiekvieną krikščioniškąją bendruomenę, kad, padaryta vaisinga Šventosios Dvasios, ji būtų autentiškų pašaukimų tarnauti šventajai Dievo tautai versmė.

Vatikanas, 2015 m. lapkričio 29 d., pirmasis advento sekmadienis

PRANCIŠKUS