1. Dievas nėra abejingas! Dievui rūpi žmonija, Dievas jos neapleidžia! Naujųjų metų pradžioje norėčiau ne tik pasidalyti šiuo savo giliu įsitikinimu, bet ir, kupinas vilties, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, kiekvienai šeimai, tautai ir šaliai, taip pat valstybių galvoms, vyriausybėms ir religiniams vadovams palinkėti gausios palaimos ir taikos. Nepraraskime vilties, kad 2016 m. visi tvirtai ir sklidini pasitikėjimo įvairiais lygmenimis įsipareigos įgyvendinti teisingumą ir darbuotis dėl taikos. Taip, taika yra ir Dievo dovana, ir žmogaus darbo vaisius. Taika yra Dievo dovana, tačiau patikėta visiems vyrams bei moterims: jie pašaukti ją įgyvendinti.

Sergėti vilties pagrindą

2. Karas ir teroristiniai veiksmai, lydimi tragiškų padarinių, pagrobimų, etninių bei religinių persekiojimų ir piktnaudžiavimo valdžia, taip ženklino praėjusius metus nuo jų pradžios iki pabaigos ir taip išplito daugelyje pasaulio regionų, kad įgijo bruožų to, ką galima pavadinti „pakrikusiu trečiuoju pasauliniu karu“. Tačiau kelerių praėjusių ir ką tik pasibaigusių metų įvykiai skatina mane, žvelgiant į naujuosius metus, vėl paraginti neprarasti vilties dėl žmogaus gebėjimo, padedant Dievo malonei, įveikti blogį ir nepasiduoti nevilčiai bei abejingumui. Įvykiai, kuriuos turiu galvoje, liudija žmonijos gebėjimą, iškilus krizėms, veikti solidariai nugalint individualistinius interesus, apatiją ir abejingumą.

Iš jų norėčiau paminėti pastangas suburti pasaulio vadovus susitikimo COP21 kontekste ieškoti naujų būdų, kaip reaguoti į klimato pokyčius ir apsaugoti Žemės, mūsų bendrųjų namų, gerovę. Šitai mūsų dėmesį kreipia į du ankstesnius pasaulinio lygio įvykius – į viršūnių susitikimą Adis Abeboje dėl pasaulio darnios plėtros finansavimo ir į Jungtinių Tautų 2030 m. programos priėmimą, šia programa siekiama iki tų metų visiems, pirmiausia neturtingiesiems planetos gyventojams, laiduoti oresnį gyvenimą.

2015-ieji Bažnyčiai buvo ypatingi metai ir dėl to, kad paminėtos dviejų Vatikano II Susirinkimo dokumentų, kuriuose iškalbingai išreikštas Bažnyčios solidarumas su pasauliu, penkiasdešimtosios metinės. Popiežius Jonas XXIII Susirinkimo pradžioje troško atlapoti Bažnyčios langus, kad jos ir pasaulio bendravimas taptų atviresnis. Dviejuose dokumentuose – Nostra aetate ir Gaudium et spes – ryški dialogo, solidarumo ir lydėjimo paženklinto naujo santykio, kuriam Bažnyčia norėjo duoti pradžią žmonijoje, apraiška. Deklaracijoje Nostra aetate Bažnyčia raginama atsiverti dialogui su nekrikščioniškomis religijomis. Pastoracine konstitucija Gaudium et spes Bažnyčia, kadangi „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas“ [1], norėdama parodyti solidarumą, pagarbą ir meilę [2], troško pradėti dialogą su žmonių šeima dėl pasaulio problemų.

Turėdamas priešais akis tokią pat perspektyvą, Gailestingumo jubiliejumi norėčiau pakviesti Bažnyčią melstis ir darbuotis, kad kiekvienas krikščionis išsiugdytų nuolankią ir atjaučiančią širdį, gebančią skelbti bei liudyti gailestingumą, „atleisti ir save dovanoti“, „atverti širdį visiems, kurie gyvena įvairiausiuose egzistenciniuose paribiuose, neretai dramatiškai sukuriamuose paties šiuolaikinio pasaulio“, nupuolant „į žeminantį abejingumą, į dvasią nujautrinantį ir ką nors nauja atrasti trukdantį rutiniškumą, į griaunantį cinizmą“ [3].

Daug kas teikia pagrindą tikėti žmonijos gebėjimu išvien solidariai veikti pripažįstant tarpusavio ryšį bei priklausomybę, rūpinantis silpniausiais nariais bei sergėjant bendrąjį gėrį. Tokia bendros solidarios atsakomybės nuostata yra pamatinio pašaukimo į brolystę ir bendrą gyvenimą pagrindas. Kilnumas ir tarpasmeniniai santykiai neatsiejami nuo žmogaus, kokio panoro Dievas pagal savo paveikslą ir panašumą. Kaip neatimamu kilnumu apdovanotos būtybės, egzistuojame palaikydami santykį su mūsų broliais bei seserimis, už kuriuos atsakome ir su kuriais solidariai veikiame. Be tokio santykio būtume mažiau žmogiški. Kaip tik todėl abejingumas žmonių šeimai yra grėsmė. Įžengiant į naujuosius metus, norėčiau visus pakviesti tai pripažinti, įveikti abejingumą ir laimėti taiką.

Kai kurios abejingumo formos

3. Tiesa, abejingumas nėra kažkas nauja. Ši nuostata, užsklendžianti širdį nuo kitų, užmerkianti akis, kad jos neregėtų, kas dedasi aplinkui, ar nugręžianti nuo kitų žmonių problemų, yra gana paplitusi ir aptinkama kiekvienoje istorijos epochoje. Tačiau mūsų dienomis ji aiškiai pranoko individualią aplinką ir įgijo pasaulinį matmenį pagimdydama „abejingumo globalizacijos“ reiškinį.

Pirmutinė abejingumo žmonių visuomenėje forma yra abejingumas Dievui. Iš to abejingumo kyla abejingumas artimui ir kūrinijai. Tai vienas iš rimtų klaidingo humanizmo ir praktinio materializmo, lydimų reliatyvistinės ir nihilistinės mąstysenos, padarinių. Žmogus manosi esąs savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės kūrėjas, jaučiasi nepriklausomas ir kėsinasi ne tik pakeisti Dievą, bet ir apskritai be jo išsiversti. Todėl galvoja, jog jis nieko niekam nėra skolingas, išskyrus sau pačiam, ir paiso tik teisių [4]. Kritikuodamas tokią klaidingą asmens savivoką, Benediktas XVI priminė, kad žmogus neįstengia pats sau suteikti galutinės prasmės [5], o anksčiau nei jis Paulius VI pareiškė, jog „autentiškas yra tik tas humanizmas, kuris atsiveria Absoliutui pripažindamas pašaukimą, dovanojantį tikrąjį žmogaus gyvenimo supratimą“ [6].

Abejingumas artimui gali būti įvairiopas. Kai kurie žmonės yra informuoti, klauso radijo, skaito laikraščius ar žiūri televizijos programas, bet tarsi iš įpročio, be jokio susidomėjimo: tokie žmonės miglotai suvokia žmoniją kamuojančias dramas, tačiau nesijaučia į jas įtraukti, neišgyvena atjautos. Taip elgiasi tie, kurie žino, tačiau žvilgsnį, mintis ir veiklą nukreipia į save. Deja, tenka konstatuoti, jog gausesnė informacija mūsų laikais savaime nereiškia didesnio dėmesio problemoms, jei to nelydi sąžinės atvirumas ir solidarumo jausmas [7]. Maža to, šitai gali lemti tam tikrą prisisotinimą, kuris atbukina jautrumą ir sumenkina problemų svarbą. „Kai kurie, pasitelkdami nederamus apibendrinimus, pačius vargšus ir neturtingas šalis kaltina dėl jų bėdų ir kaip sprendimą siūlo juos nuraminsiantį, prijaukintomis ir neagresyviomis būtybėmis paversiantį „auklėjimą“. Visa tai tik dar labiau erzina, kai išstumtieji regi augant socialinį vėžį – daugelio šalių vyriausybėse, versle ir institucijose, nepaisant valdančiųjų politinės ideologijos, giliai įsišaknijusią korupciją“ [8].

Kitais atvejais abejingumas reiškiasi kaip dėmesio supančiai tikrovei, ypač tolesnei, stygius. Kai kurie žmonės nenori ieškoti, sužinoti ir mėgaujasi savo gerove bei patogumu likdami kurti kenčiančios žmonijos skausmo kupiniems šauksmams. Kone nepastebimai praradome gebėjimą atjausti kitus dėl jų išgyvenamų dramų, nesistengiame rūpintis kitais, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų atsakomybė [9]. Todėl ir nutinka, kad „mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis... Tada mūsų širdis tampa abejinga: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka“ [10].

Gyvendami bendruose namuose, negalime savęs neklausti, ar jie sveiki, – kaip tik tai ir mėginau padaryti savo enciklikoje Laudato Si‘. Vandens ir oro teršimas, beatodairiškas miškų kirtimas, aplinkos griovimas dažnai yra žmonių abejingumo vienas kitam vaisius, nes visa yra susiję [11], jau nekalbant apie tuos, kurie leidžia sau daryti kitur tai, ko negali daryti savo pačių namuose [12].

Šiais ir kitais atvejais abejingumas pirmiausia skatina užsisklęsti, neįsitraukti ir galiausiai prisideda prie taikos su Dievu, artimu ir kūrinija stygiaus.

Globalizuoto abejingumo grėsmė taikai

4. Abejingumas Dievui peržengia individualaus asmens privačios dvasinės srities ribas ir daro poveikį viešajai bei socialinei sričiai. Pasak Benedikto XVI, „Dievo šlovinimas ir žmonių taika žemėje tarp savęs susiję“ [13]. Iš tiesų, „transcendencijai neatsivėręs žmogus nesunkiai tampa reliatyvizmo auka ir tada jam elgtis teisingai bei siekti taikos sunkiau“ [14]. Dievo užmarštis ir neigimas, paskatinę žmogų nepripažinti aukščiau savęs jokio mato ir matu laikyti save patį, pagimdė neapsakomą žiaurumą bei smurtą [15].

Individualiu ir bendruomeniniu lygmeniu abejingumas artimui, atsiradęs iš abejingumo Dievui, įgyja inertiškumo bei nenoro įsitraukti aspektą, įgalinantį ir toliau gyvuoti neteisingumo situacijoms bei dideliam socialiniam disbalansui, o tai savo ruožtu priveda prie konfliktų ar bent jau nepasitenkinimo, kuris anksčiau ar vėliau gali virsti smurtu ir nesaugumu.

Šia prasme abejingumas ir neįsitraukimas yra didelis trūkumas kiekvieno iš mūsų pareigos pagal savo gebėjimą ir vaidmenį visuomenėje prisidėti prie bendrojo gėrio, ypač taikos, kuri yra viena iš vertingiausių žmonijos gėrybių [16].

Instituciniu lygmeniu abejingumas kitam, jo kilnumui, pagrindinėms teisėms ir laisvei, lydimas į pelną bei hedonizmą orientuotos kultūros, skatina ir kartais pateisina taikai grėsmę keliančius veiksmus bei politiką. Tokia abejingumo nuostata gali net kelti norą pateisinti peiktiną ekonominę politiką, gimdančią neteisingumą, susiskaldymą ir smurtą dėl individo ar tautos gerovės. Juk ekonominiais ir politiniais projektais neretai siekiama įgyti ar išlaikyti galią ir turtus net ir paminant kitų žmonių pagrindines teises bei poreikius. Gyventojai, regėdami, kad iš jų atimtos tokios pagrindinės teisės, kaip teisė į maistą, vandenį, sveikatos apsaugą ar darbą, jaučia pagundą jas įgyti jėga [17].

Be to, abejingumas gamtinei aplinkai, prisidedantis prie miškų kirtimo, užterštumo ir gamtinių katastrofų, dėl kurių ištisos bendruomenės priverstos palikti gyvenamąją aplinką, sukelia nestabilumą bei nesaugumą ir galiausiai – naują skurdą, naujas neteisingumo situacijas, neigiamai atsiliepiančias saugumui ir socialinei taikai. Kiek kariauta ir dar bus kariaujama dėl išteklių stygiaus ar tenkinant nepasotinamą gamtinių išteklių poreikį [18]?

Nuo abejingumo prie gailestingumo: širdies atsivertimas

5. Prieš metus Žinioje Pasaulinės taikos dienos proga „Nebe vergai, bet broliai“ primindamas pirmą biblinį žmogiškosios brolystės – Kaino ir Abelio (plg. Pr 4, 1–16) – įvaizdį, norėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šita pirma brolystė buvo išduota. Kainas ir Abelis yra broliai. Gimę iš tų pačių įsčių, abu yra lygūs kilnumu ir sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tačiau jų kūriniškoji brolystė sudūžta. „Kainas ne tik negali pakęsti Abelio, bet ir iš pavydo jį nužudo“ [19]. Brolžudystė tampa išdavystės forma, o tai, kad Kainas atmeta Abelio brolystę, yra pirmas šeimyninių broliškumo, solidarumo ir abipusės pagarbos santykių nutraukimas.

Tada įsikiša Dievas, kviesdamas žmogų priimti atsakomybę už panašų į save, lygiai kaip ir tada, kai Adomas ir Eva, pirmieji tėvai, sugriovė bendrystę su Kūrėju. „Tuomet Viešpats paklausė Kainą: Kurgi tavo brolis Abelis? – Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!? – jis atsakė. O Viešpats jam tarė: Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pr 4, 9–10).

Kainas sako nežinąs, kas nutiko jo broliui, sako, kad jis nėra jo sargas. Nesijaučia atsakingas už jo gyvenimą, jo likimą. Nesijaučia įtrauktas. Jis yra abejingas savo broliui, nors juos ir jungia bendros kilmės saitai. Kaip liūdna! Kokia brolių, šeimos, žmonijos drama! Tai – pirma abejingumo tarp brolių apraiška. Dievas, priešingai, nėra abejingas: jo akimis, Abelio kraujas labai brangus, ir jis reikalauja iš Kaino ataskaitos. Dievas jau pačioje žmonijos pradžioje pasirodo kaip tas, kuriam rūpi žmogaus dalia. Vėliau, Izraelio vaikams tapus vergams Egipte, Dievas vėl įsikiša: „Aš mačiau tavo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Iš 3, 7–8). Svarbu atkreipti dėmesį į žodžius, kuriais nusakomas Dievo įsikišimas: jis mato, girdi, žino, nužengia, išgelbėja. Dievas nėra abejingas. Jis dėmesingas ir veikia.

Lygiai taip pat savo Sūnuje Jėzuje Dievas nužengė tarp žmonių, įsikūnijo ir viskuo, išskyrus nuodėmę, solidarizavosi su žmonija. Jėzus susitapatino su žmonija: jis buvo „pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29). Nesitenkino žmonių mokymu, bet rūpinosi jais, ypač tada, kai matydavo, kad jie alkani (plg. Mk 6, 34–44) ar be darbo (plg. Mt 20, 3). Savo žvilgsnį kreipė ne tik į žmones, bet ir į jūros žuvis, dangaus sparnuočius, didelius ir mažus augalus bei medžius, apglėbė visą kūriniją. Jis tikrai mato, tačiau tuo neapsiriboja; jis žmogų palyti, su juo kalba, veikia jo naudai ir daro gera tiems, kuriems to reikia. Ir ne tik, Dievas graudinasi ir verkia (plg. Jn 11, 33–44). Jis stengiasi padaryti galą kančiai, liūdesiui, vargui ir mirčiai.

Jėzus mus moko, kad būtume gailestingi kaip Tėvas (plg. Lk 6, 36). Palyginime apie gerąjį samarietį (plg. Lk 10, 29–37) jis pasmerkia tą, kuris nepagelbėjo kitam, jo pagalbos reikalingam: „pamatė ir praėjo“ (plg. Lk 10, 31–32). Sykiu šiuo pavyzdžiu jis kviečia savo klausytojus, pirmiausia savo mokinius, mokytis sustoti prie šio pasaulio kenčiančiųjų ir palengvinti jų kančias, sustoti prie kitų žmonių ir gydyti jų žaizdas turimomis priemonėmis, pradedant nuo savo laiko, kad ir kaip būtume užsiėmę. Abejingumas visada ieško kuo pasiteisinti – ritualinių priesakų paisymu, darbų gausa, priešiškumu, nutolinančiu mus nuo kitų, visokiomis išankstinėmis nuostatomis, trukdančiomis tapti artimu kitiems.

Gailestingumas yra Dievo širdis. Todėl gailestingumas turi būti širdis ir tų, kurie save laiko vienos didelės jo vaikų šeimos nariais, širdis, smarkiai plakanti visur, kur grėsmė iškilusi žmogaus kilnumui – Dievo veido atspindžiui jo kūriniuose. Jėzus mus įspėja: meilė kitiems – ateiviams, ligoniams, kaliniams, benamiams ir net priešams – yra Dievo matas mūsų poelgiams įvertinti. Nuo to priklauso mūsų amžinasis likimas. Tad nestebėtina, kad apaštalas Paulius Romos krikščionis kvietė džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15) ar siūlė korintiečiams rengti rinkliavas rodant solidarumą su kenčiančiais Bažnyčios nariais (plg. 1 Kor 16, 2–3). O šventasis Jonas rašė: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17; plg. Jok 2, 15–16).

Štai kodėl „Bažnyčiai ir jos skelbimo įtikimumui esmingai svarbu, kad pirmiausia ji pati gyventų gailestingumu ir jį liudytų! Ji turėtų perteikti gailestingumą savo kalba bei veiksmais taip, kad jis įsiskverbtų į žmonių širdis ir paskatintų juos pasukti keliu, vedančiu pas Tėvą. Pirmutinė Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Bažnyčia tampa šios meilės, vedančios iki atleidimo bei savęs dovanojimo, tarnaite ir perteikėja žmonėms. Tad, kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas. Mūsų parapijose, bendruomenėse, organizacijose ir sąjūdžiuose, t. y. visur, kur yra krikščionys, kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazes“ [20].

Tad ir mes esame pašaukti meilę, atjautą, gailestingumą ir solidarumą padaryti tikra savo gyvenimo programa, elgsena tarpusavio santykių srityje [21]. Tam reikia širdies atsivertimo – kad Dievo malonė mūsų akmeninę širdį paverstų jautria širdimi (plg. Ez 36, 26), gebančia tikrai solidariai atsiverti kitiems. Juk tai yra daug daugiau nei „miglotos užuojautos ar paviršutiniško graudulio dėl blogio, kurį patyrė gausybė tolimų ir artimų asmenų, jausmas“ [22]. Solidarumas yra „tvirtas ir nuolatinis pasiryžimas įsipareigoti bendrajam gėriui, t. y. visų ir kiekvieno gėriui, nes visi išties esame atsakingi už visus“ [23], nes atjauta kyla iš brolystės.

Taip suvokiamas solidarumas yra moralinė ir socialinė nuostata, geriausiai atitinkanti mūsų dienų rykščių suvokimą, nepaneigiamą vis didesnę, ypač globalizuotame pasaulyje, abipusę priklausomybę tarp individo bei jo bendruomenės tam tikroje vietovėje gyvenimo ir vyrų bei moterų likusiame pasaulyje gyvenimo [24].

Siekiant įveikti abejingumą skatinti solidarumą ir gailestingumą

6. Solidarumas kaip moralinė dorybė ir socialinė nuostata, asmeninio atsivertimo vaisius, reikalauja daugelio subjektų, atsakingų už švietimą bei ugdymą, įsipareigojimo.

Galvoje pirmiausia turiu šeimą, pašauktą pirminei ir esmingai svarbiai auklėjimo užduočiai. Ji yra pirmutinė vieta, kurioje gyvenama ir yra perteikiamos meilės ir brolystės, sugyvenimo ir dalijimosi, dėmesingumo ir rūpinimosi kitu vertybės. Ji taip pat yra tinkamiausia aplinka perteikti tikėjimui, pradedant nuo pirmų paprastų pamaldumo judesių, kurių vaikus išmoko motina [25].

Auklėtojai ir ugdytojai, kuriems mokyklose ar įvairiuose vaikų ir jaunimo centruose tenka reikli užduotis auklėti vaikus ir jaunuolius, pašaukti suvokti, kad jų atsakomybė susijusi su asmens moraliniu, dvasiniu ir socialiniu matmenimis. Laisvės, abipusės pagarbos ir solidarumo vertybes galima skiepyti nuo ankstyviausio amžiaus. Kreipdamasis į švietimo institucijų vadovus, Benediktas XVI pareiškė: „Tegu kiekviena pedagoginio darbo sritis būna atvirumo transcendencijai ir kitiems vieta, dialogo, santalkos ir klausymosi vieta, kur jaunuolis pajustų, kad jo asmeninės galimybės ir vidinės vertybės yra vertinamos, ir mokytųsi branginti brolius. Tegu moko pajusti džiaugsmą, kylantį iš to kasdienio meilės bei atjautos artimui praktikavimo ir veiklaus dalyvavimo žmogiškesnės ir broliškesnės visuomenės statydinimo darbe“ [26].

Auklėjimo ir ugdymo srityje atsakomybė tenka ir kultūros bei visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojams, ypač šiandienėje visuomenėje, kurioje daug kam prieinamos informavimo bei komunikavimo priemonės. Jų pirmutinė užduotis yra tarnauti tiesai, o ne daliniams interesams. Juk jos „ne tik informuoja, bet ir formuoja adresatų dvasią ir todėl gali reikšmingai prisidėti prie jaunimo auklėjimo. Svarbu iš akių neišleisti, kad auklėjimo ir komunikavimo ryšys itin artimas: juk auklėjama per komunikavimą, darantį asmens ugdymui teigiamą arba neigiamą poveikį“ [27]. Kultūros bei žiniasklaidos darbuotojai taip pat turėtų rūpintis, kad informacija būtų visada gaunama ir skleidžiama teisiškai bei morališkai leistinais būdais.

Taika – solidarumo, gailestingumo ir atjautos kultūros vaisius

7. Suvokdami abejingumo globalizacijos grėsmę negalime nepripažinti, kad nusakytame scenarijuje išsitenka ir gausios iniciatyvos bei pozityvūs veiksmai, liudijantys žmogaus gebėjimą atjausti, būti gailestingam ir solidariam. Norėčiau priminti kelis pagirtino įsipareigojimo pavyzdžius, parodančius, kaip kiekvienas galėtų įveikti abejingumą apsispręsdamas nenugręžti žvilgsnio nuo savo artimo, ir laikytinus gera praktika žengiant į žmogiškesnę visuomenę.

Bažnyčioje ir už Bažnyčios ribų yra daug nevyriausybinių organizacijų ir karitatyvinių grupių, kurių nariai epidemijų, nelaimių ar ginkluotų konfliktų atveju, nesibaimindami sunkumų ir pavojų, rūpinasi sužeistaisiais bei ligoniais ir laidoja mirusiuosius. Greta jų norėčiau paminėti žmones ir asociacijas, padedančius migrantams, kurie, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, kerta dykumas ir perplaukia jūras. Jų veikla yra gailestingumo darbai kūnui ir dvasiai, ir pagal tuos darbus būsime teisiami savo gyvenimo pabaigoje.

Galvoje taip pat turiu žurnalistus ir fotografus, formuojančius viešąją nuomonę apie sunkias, sąžinę sujudinančias situacijas, ir tuos, kurie yra įsipareigoję ginti žmogaus – pirmiausia etninių ir religinių mažumų, vietinių gyventojų, moterų ir vaikų – teises, taip pat visus gyvenančius didesnio pažeidžiamumo sąlygomis. Tarp jų taip pat yra daug kunigų ir misionierių, kurie kaip geri ganytojai, nepaisydami pavojų ir nepriteklių, ypač ginkluotųjų konfliktų metu, nepalieka savo tikinčiųjų likimo valiai ir juos palaiko.

Kiek daug šeimų gausybės socialinių bei su darbu susijusių sunkumų sūkuryje konkrečiai įsipareigoja didelių aukų kaina mokyti savo vaikus „nemadingų“ solidarumo, atjautos ir brolystės vertybių! Kiek daug šeimų atveria savo širdis bei namus stokojantiems žmonėms, kaip antai pabėgėliams ir migrantams! Labai dėkoju visiems žmonėms, šeimoms, parapijoms, vienuolių bendruomenėms, vienuolynams ir šventovėms, nedelsiant atsiliepusiems į mano kvietimą priimti po vieną pabėgėlių šeimą [28].

Galiausiai norėčiau paminėti jaunuolius, besivienijančius įgyvendinti solidarumo projektus, ir visus, kurie ištiesia ranką padėti nepriteklius kenčiančiam artimui savo mieste, savo šalyje ar kitose pasaulio srityse. Dėkoju visiems, kurie su pasiaukojimu darbuojasi nepakliūdami į viešumą, ir juos drąsinu: jų jaučiamas teisingumo alkis bei troškulys bus numaldyti, jų gailestingumas susilauks gailestingumo, o taikdariai bus vadinami Dievo vaikais (plg. Mt 5, 6–9).

Taika kaip Gailestingumo jubiliejaus ženklas

8. Gailestingumo jubiliejaus dvasia kiekvienas pašauktas pažinti, kaip abejingumas reiškiasi jo gyvenime, ir konkrečiai įsipareigoti prisidėti prie tikrovės, kurioje gyvena, gerinimo, pradedant šeima, kaimynyste ar darbo aplinka.

Valstybės irgi yra kviečiamos konkretiems veiksmams, drąsiems darbams padedant trapesniems visuomenės nariams, kaip antai kaliniams, migrantams, bedarbiams ir ligoniams.

Dėl kalinių, tai daugeliu atvejų neatidėliotinai būtina konkrečiai pagerinti gyvenimo kalėjimuose sąlygas, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kurie užkardyti iki teismo nuosprendžio [29]. Reikia turėti galvoje, kad bausmės tikslas yra siekti pasitaisymo, todėl būtina pasverti galimybę į nacionalinius įstatymus įtraukti bausmes, alternatyvias kalinimui kalėjime. Šiame kontekste trokštu vėl paraginti valstybinę valdžią panaikinti mirties bausmę ten, kur ji tebetaikoma, ir pasvarstyti amnestijos galimybę.

Turėdamas priešais akis migrantus, norėčiau vėl pakviesti iš naujo apmąstyti su migracija susijusius įstatymus, kad jie, paisant abipusės pareigos bei atsakomybės, išsiskirtų nuostata priimti ir galėtų palengvinti migrantų integraciją. Šioje perspektyvoje ypatingas dėmesys skirtinas migrantų gyvenimo sąlygoms atmenant, kad nelegalumas kreipia į nusikalstamumą.

Be to, šiais Jubiliejaus metais trokštu primygtinai paraginti valstybių vadovus imtis konkrečių veiksmų mūsų brolių ir seserų, kenčiančių dėl darbo, žemės ir būsto stokos, naudai. Manau, jog, kovojant su socialine nedarbo rykšte, kamuojančia gausybę šeimų bei jaunuolių ir turinčia labai neigiamų padarinių visam visuomenės audiniui, pravartu kurti oraus darbo vietas. Darbo stygius smarkiai smukdo orumo jausmą bei viltį ir tik iš dalies gali būti kompensuotas bedarbiams bei jų šeimoms išmokomis, nors ir būtinomis. Ypatingas dėmesys skirtinas moterims – vis dar, deja, diskriminuojamoms darbo srityje – ir tam tikroms kategorijoms darbuotojų, kurių darbo sąlygos keblios ir pavojingos, o atlygis neatitinka jų socialinės užduoties svarbos.

Pagaliau norėčiau pakviesti imtis veiksmingų žingsnių ligonių gyvenimo sąlygoms pagerinti, kad visiems būtų laiduojama prieiga prie medicininio gydymo ir gyvybei palaikyti būtinų vaistų, taip pat slaugos galimybė namuose.

Valstybių vadovai taip pat kviečiami pažvelgti už savo sienų ir atnaujinti santykius su kitomis tautomis, taip pat įgalinti jas tikrai dalyvauti ir įsitraukti į tarptautinę bendruomenę, kad būtų užtikrinta jų brolystė su pasaulio tautų šeima.

Atsižvelgdamas į tai, į visus kreipiuosi trejopu paraginimu – susilaikyti nuo kitų tautų įtraukimo į konfliktus ar karus, kurie griauna ne tik materialinius, kultūrinius ir socialinius turtus, bet ir – ilgainiui – moralinį ir dvasinį vientisumą; nubraukti arba darniai administruoti neturtingesnių valstybių tarptautines skolas; imtis bendradarbiavimo politikos, kuri, užuot tarnavusi kokios nors ideologijos diktatūrai, gerbtų vietinių gyventojų vertybes ir jokiu būdu nepažeidinėtų pamatinės ir neatimamos negimusiųjų teisės į gyvybę.

Šiuos apmąstymus sykiu su geriausiais palinkėjimais Naujųjų metų proga patikiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos, žmonijos poreikiais besirūpinančios Motinos, užtarimui, kad ji iš savo Sūnaus Jėzaus, Taikos Kunigaikščio, išprašytų atsiliepti į mūsų maldavimus ir palaiminti mūsų kasdienes pastangas statydinant brolišką ir solidarų pasaulį.

Vatikanas, 2015 m. gruodžio 8-oji, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus atidarymo diena

PRANCIŠKUS