Brangūs broliai ir seserys!

Gailestingumo ypatingasis jubiliejus, švenčiamas Bažnyčios, ypatinga šviesa apšviečia ir 2016 m. Pasaulinę misijų dieną: kviečia laikyti misiją ad gentes didžiuliu, milžinišku gailestingumo darbu: ir dvasiniu, ir materialiniu. Juk šią Pasaulinę misijų dieną visi esame kviečiami „išeiti“ kaip misionieriaujantys mokiniai, kiekvienas savo talentus, kūrybiškumą, išmintį ir patirtį paskirdamas tam, kad žinia apie Dievo švelnumą bei atjautą pasiektų visą žmonių šeimą. Dėl savo užduoties misionieriauti Bažnyčiai rūpi tie, kurie dar nepažįsta Evangelijos, nes ji trokšta, kad visi būtų išganyti ir patirtų Dievo meilę. Jai „tenka užduotis skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį“ (Bulė Misericordiae vultus, 12), ir nešti žinią apie gailestingumą į kiekvieną žemės kampelį, kad ji pasiektų visas moteris, visus vyrus, garbaus amžiaus žmones, jaunuolius ir vaikus.

Kai sutinka žmogiškąjį kūrinį, gailestingumas suteikia Tėvo širdžiai didelio džiaugsmo; nuo pat pradžių jis meiliai gręžiasi į silpniausiuosius, nes jo didybė bei galia reiškiasi būtent gebėjimu tapatintis su mažutėliais, atstumtaisiais, engiamaisiais (plg. Įst 4, 31; Ps 86, 15; 103, 8; 111, 4). Jis yra malonus, dėmesingas, ištikimas Dievas, artimas visiems stokojantiesiems, pirmiausia vargšams; švelniai įsitraukia į žmonių tikrovę, kaip tėvas ir motina į savo vaikų gyvenimą (plg. Jer 31, 20). Biblijoje vartojamas žodis gailestingumui nusakyti kreipia į motinos įsčias, vadinasi, į motinos meilę savo vaikams, vaikams, kuriuos ji mylės amžinai bet kuriomis aplinkybėmis, kad ir kas nutiktų, nes jie yra jos įsčių vaisius. Šis esminis aspektas būdingas ir Dievo meilei visiems savo vaikams, pirmiausia nariams tautos, kurią jis sukūrė ir trokšta užauginti bei išauklėti: jos trapumo bei neištikimybės akivaizdoje jo širdis kupina užuojautos (plg. Oz 11, 8). Jis yra gailestingas visiems, jis myli visas tautas, o jo švelnumas aprėpia visus kūrinius (plg. Ps 145, 8–9).

Gailestingumas iškiliausiai bei pilnatviškiausiai pasireiškia įsikūnijusiu Žodžiu. Jis apreiškia gailestingumo apstų Tėvo veidą, „ne tik apie jį kalba ir palyginimais bei pavyzdžiais aiškina, bet pirmiausia jį pats įkūnija ir įasmenina“ (Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, 2). Priimdami Jėzų bei juo sekdami per Evangeliją ir sakramentus, veikiami Šventosios Dvasios, galime tapti gailestingi kaip mūsų dangiškasis Tėvas, išmokti mylėti taip, kaip myli jis pats, bei paversti savo gyvenimą neužtarnaujama dovana, jo gerumo ženklu (plg. Bulė Misericordiae vultus, 3). Bažnyčia tarp žmonių yra pirmutinė bendruomenė, gyvenanti Kristaus gailestingumu: ji visada jaučia, kad jis į ją žvelgia ir išsirinko ją kupinas gailestingos meilės, o iš tos meilės išplaukia jos užduoties stilius, ji gyvena šia meile ir per pagarbų dialogą su visomis kultūromis bei visais religiniais įsitikinimais supažindina su ja tautas.

Šią gailestingąją meilę, kaip ir pirmosios Bažnyčios dienomis, liudija gausybė visokio amžiaus bei padėties vyrų ir moterų. Dievo motiniškosios meilės iškalbingas ženklas yra tai, kad greta vyrų misijų pasaulyje itin gausėja moterų. Moterys, pasaulietės ir pašvęstosios, šiandien taip pat nemažai šeimų savo pašaukimą misionieriauti įgyvendina įvairiomis formomis, pradedant tiesioginiu Evangelijos skelbimu ir baigiant karitatyvine tarnyste. Negana evangelizacinio ir sakramentinio misionierių darbo, moterys ir šeimos geriau supranta žmonių problemas ir moka jų imtis tinkamai bei kartais originaliai: rūpindamosi gyvybe ypatingą dėmesį skirti daugiau asmenims, o ne struktūroms, tiek tarpasmeninių santykių, tiek platesnėje socialinio bei kultūrinio gyvenimo ir ypač rūpinimosi vargšais srityje sutelkti visus žmogiškuosius bei dvasinius išteklius darnai, santykiams, taikai, solidarumui, dialogui, bendradarbiavimui ir broliškumui statydinti.

Daug kur evangelizacija prasideda nuo švietimo. Misionieriškoji veikla tam skiria daug pastangų ir laiko, kaip Evangelijos gailestingasis sodininkas (Lk 13, 7–9), ir kantriai laukia vaisių, subrandintų per ilgus lėto ugdymo metus; šitaip atsiranda žmonių, gebančių evangelizuoti ir nunešti Evangeliją ten, kur nebuvo įmanoma tikėtis jos įgyvendinimo. Bažnyčia gali būti vadinama „motina“ ir todėl, kad daugelis vieną dieną įtikės Kristų. Dėl šios priežasties tikiuosi, kad šventoji Dievo tauta vykdys motinišką gailestingumo tarnystę, labai padedančią Viešpaties dar nepažįstančioms tautoms susitikti su Viešpačiu ir jį pamilti. Mat tikėjimas yra Dievo dovana, o ne prozelitizmo vaisius ir auga Kristų liudijančių evangelizuotojų tikėjimo ir meilės galia. Pasaulio keliais Jėzaus mokiniai turėtų žengti kupini ne matuojančios, bet visiems tą patį Viešpaties matą taikančios meilės. Skelbiame gražiausią ir didžiausią jo dovaną – jo gyvenimą ir meilę.

Visos tautos ir kultūros turi teisę priimti išganymo žinią, kuri yra Dievo dovana visiems. Tai dar būtiniau, kai sprendimo šiandien vis dar tebelaukia neteisybės, karai, humanitarinės krizės. Misionieriai iš patirties žino, kad atleidimo ir gailestingumo Evangelija neša džiaugsmą ir susitaikymą, teisingumą ir taiką. Evangelijos užduotis: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20), nenustojo galios, bet įpareigoja mus visus dabarties aplinkybėmis ir šiandienių iššūkių akivaizdoje jaustis pašauktus iš naujo „išeiti“ misionieriauti, kaip nurodžiau apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium: „Kiekvienas krikščionis ir kiekviena bendruomenė suras savo kelią, kuriuo žengti liepia Viešpats, tačiau esame raginami atsiliepti į kvietimą išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos“ (20).

Kaip tik šiais Jubiliejaus metais minimos 90-osios Pasaulinės misijų dienos, skatinamos Popiežiškosios tikėjimo skleidimo draugijos ir 1926 m. patvirtintos popiežiaus Pijaus XI, metinės. Todėl manau, jog bus pravartu priminti išmintingus mano pirmtakų nurodymus, kuriais jie nustatė, kad šiai draugijai būtų skirtos visos aukos, surenkamos viso pasaulio visose vyskupijose, parapijose, religinėse bendruomenėse, asociacijose ir bažnytiniuose sąjūdžiuose stokojančioms krikščionių bendruomenėms paremti ir Evangelijos skelbimui iki tolimiausių žemės pakraščių sustiprinti. Ir šiandien neturėtume susilaikyti nuo šio misionieriškos bažnytinės bendrystės veiksmo. Neapribokime savo širdies savo pačių rūpesčiais, bet išplėskime ją taip, kad ji apimtų visos žmonijos horizontus.

Švenčiausioji Mergele Marija, iškiliausiasis atpirktosios žmonijos paveiksle, misionieriavimo pavyzdy visai Bažnyčiai, išmokyk visus vyrus, moteris ir šeimas perteikti ir išsaugoti visur gyvą ir slėpiningą prisikėlusio Viešpaties artumą. Jis atnaujina ir džiugaus gailestingumo pripildo santykius tarp žmonių, kultūrų ir tautų.

Vatikanas, 2016 m. gegužės 15-oji, Sekminių iškilmė

PRANCIŠKUS