Brangūs broliai ir seserys!

Per pastaruosius kelerius metus apmąstėme du su krikščioniškuoju pašaukimu susijusius aspektus: kvietimą „išeiti iš savęs pačių“, kad išgirstume Viešpaties balsą, ir bažnytinės bendruomenės kaip tinkamiausios vietos, kurioje gimsta, bręsta ir reiškiasi Dievo pašaukimas, svarbą.

Dabar, 54-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dieną, norėčiau pasvarstyti apie krikščioniškojo pašaukimo misionieriškąjį matmenį. Kas leidžiasi patraukiamas Dievo balso ir seka paskui Jėzų, greitai atranda nenumaldomą troškimą nešti Gerąją Naujieną broliams per evangelizaciją bei meilės tarnystę. Visi krikščionys pašaukti būti Evangelijos misionieriais! Juk Dievo meilės dovaną mokinys gauna ne asmeninei paguodai, jis pašauktas ne brukti save patį ar rūpintis savo verslo interesais; jis tiesiog palytimas ir perkeičiamas džiaugsmo, kad yra mylimas Dievo, ir negali tos patirties pasilaikyti vien sau: „Evangelijos džiaugsmas, pripildantis mokinių bendruomenės gyvenimą, yra misionieriškasis džiaugsmas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 21).

Todėl įsipareigojimas misionieriauti yra ne koks nors krikščioniškojo gyvenimo papildomas papuošalas, bet, priešingai, esminis paties tikėjimo dėmuo: santykis su Viešpačiu reiškia, kad esame išsiųsti į pasaulį kaip jo žodžio pranašai ir jo meilės liudytojai.

Net jei jaučiamės labai silpni ir dažnai praradę drąsą, turime gręžtis į Dievą ir nesileisti sutraiškomi savo netinkamumo jausmo ar pesimizmo, paverčiančio mus pasyviais varginančio ir monotoniško gyvenimo stebėtojais. Čia nėra vietos baimei, nes pats Dievas ateina nuvalyti mūsų „nešvarių lūpų“ padarydamas mus tinkamus misijai: „Štai <...> tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta. Tada išgirdau Viešpaties balsą: Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys? O aš atsiliepiau: Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 6–8).

Kiekvienas misionieriškas mokinys girdi savo širdyje tą dieviškąjį balsą, kviečiantį „vaikščioti“, kaip Jėzus, tarp žmonių visiems darant gera ir visus gydant (plg. Apd 10, 38). Jau esu priminęs, jog Krikšto galia kiekvienas yra „kristoforas“, t. y. „tas, kuris Kristų neša“ broliams (plg. Katechezė, 2016 m. sausio 30 d.). Tai galioja pirmiausia tiems, kurie pašaukti į ypatingo pašvęstumo gyvenimą, taip pat kunigams, kurie dosniai atsiliepė: „Štai aš, Viešpatie, siųsk mane!“ Jie pašaukti, kupini naujo užsidegimo misionieriauti, išeiti iš šventovės sakralinės zonos, leisdami Dievo švelnumui lietis žmonių naudai (plg. Homilija per Krizmos šv. Mišias, 2016 m. kovo 24 d.). Bažnyčiai reikia tokių kunigų – pasitikinčių ir giedrų, nes atrado tikrąjį lobį, nekantraujančių eiti ir džiugiai parodyti jį visiems (plg. Mt 13, 44).

Tiesa, kai kalbame apie krikščioniškąją misiją, išnyra nemažai klausimų: ką reiškia būti Evangelijos misionieriumi? Kas suteikia mums jėgų ir drąsos skelbti? Kokia evangelinė logika įkvepia misiją? Atsakymus į šiuos klausimus galime surasti apmąstydami tris Evangelijos scenas: Jėzaus misijos pradžią Nazareto sinagogoje (plg. Lk 4, 16–30); Prisikėlusiojo kelionę su mokiniais iš Emauso (plg. Lk 24, 13–35) ir palyginimą apie sėklą (plg. Mk 4, 26–27).

Jėzus patepamas Dvasia ir išsiunčiamas. Būti misionierišku mokiniu reiškia aktyviai dalyvauti Kristaus misijoje, kurią Nazareto sinagogoje nusakė pats Jėzus: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19). Šitai yra ir mūsų misija: būti pateptiems Dvasios ir eiti broliams skelbti Dievo žodžio, tampant jiems išganymo įrankiu.

Jėzus eina greta mūsų. Iš žmogaus širdies kylančių klausimų bei tikrovės keliamų iššūkių akivaizdoje galime pasijusti suglumę, stokojantys energijos ir vilties. Krikščioniškoji misija gali pasirodyti neįgyvendinama utopija arba tikrove, pranokstančia mūsų jėgas. Tačiau kontempliuodami prisikėlusį Jėzų, žengiantį greta mokinių iš Emauso (plg. Lk 24, 13–15), vėl galime atgauti pasitikėjimą. Šioje Evangelijos scenoje susiduriame su tikra „kelio liturgija“, pirmesne už Žodžio ir laužomos Duonos liturgiją ir bylojančia mums, jog sulig kiekvienu mūsų žingsniu Jėzus yra greta mūsų! Du mokiniai, užgauti Kryžiaus papiktinimo, pralaimėjimo keliu grįžta namo širdyje nešdamiesi sudaužytą viltį ir neįgyvendintą svajonę. Evangelijos džiaugsmą pakeitė liūdesys. Ką daro Jėzus? Nesmerkia jų, eina tuo pačiu keliu ir, užuot statęs sieną, atveria naują spragą. Iš lėto pakeičia jų nusiminimą, uždega jų širdis ir atveria akis skelbdamas Žodį ir laužydamas Duoną. Šitaip pat krikščionis ne tik neša misijos naštą, bet ir, apimtas nuovargio bei susidurdamas su nesupratingumu, jaučia, „kad Jėzus eina kartu su juo, kalba kartu su juo, kvėpuoja, dirba kartu su juo. Jaučia, kad gyvas Jėzus yra su juo visoje misionieriškoje veikloje“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 266).

Jėzus įgalina sėklą sudygti. Galop svarbu iš Evangelijos pasimokyti skelbimo stiliaus. Net ir būdami kupini geriausių ketinimų, kartais galime pasiduoti tam tikrai valdžios manijai, prozelitizmui ar nepakančiam fanatizmui. Evangelija, priešingai, kviečia atmesti stabmeldišką sėkmės ir galios garbinimą, perdėtą rūpinimąsi struktūromis ir tam tikrą baimę, labiau susijusią su užkariavimo nei tarnavimo dvasia. Karalystės sėkla, nors ir mažytė, neregima bei kartais nereikšminga, tyliai auga Dievo nepaliaujamo veikimo galia: „Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip“ (Mk 4, 26–27). Pirmiausia pasitikėti turime štai kuo: Dievas pranoksta mūsų lūkesčius ir netikėtai nustebina savo dosnumu, sudaigindamas mūsų darbo vaisius labiau, nei įstengia apskaičiuoti žmogus.

Kupini tokio evangelinio pasitikėjimo, atsiveriame tyliam Dvasios veikimui, kuris yra misijos pagrindas. Be uolios ir kontempliatyvios maldos neįmanoma nei pašaukimų pastoracija, nei krikščioniškoji misija. Šiuo atžvilgiu krikščioniškasis gyvenimas maitintinas Dievo žodžio klausymusi ir pirmiausia rūpinimusi asmeniniu santykiu su Viešpačiu eucharistinėje adoracijoje, tinkamiausioje susitikimo su Dievu „vietoje“.

Šiai artimai draugystei su Viešpačiu labai trokštu paskatinti – pirmiausia meldžiant iš aukštybių naujų pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Dievo tautą turėtų vesti ganytojai, savo gyvenimą atiduodantys Evangelijos tarnystei. Todėl parapijų bendruomenių, organizacijų bei Bažnyčioje gausių maldos grupių prašau: nepasiduodami nusivylimo pagundai, melskite Viešpatį atsiųsti darbininkų į savo pjūtį ir duoti mums kunigų, įsimylėjusių Evangeliją, gebančių tapti artimais broliams ir per tai būti gyvu Dievo gailestingosios meilės ženklu.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien irgi galime iš naujo užsidegti troškimu skelbti ir pirmiausia jaunuoliams pasiūlyti sekti paskui Kristų. Nepaisydami paplitusio jausmo, kad tikėjimas pavargęs ir virtęs vien „atliktina pareiga“, mūsų jaunuoliai trokšta atrasti nuolatinį Jėzaus žavesį, būti jo užkalbinti ir išjudinti jo žodžių bei darbų ir galiausiai Jo dėka svajoti apie pilnatviškai žmogišką gyvenimą, džiugiai dovanojant save meilėje.

Švenčiausioji Marija, mūsų Išganytojo Motina, išdrįso persiimti šia Dievo svajone atiduodama savo jaunystę bei užsidegimą į Jo rankas. Savo užtarimu teišrūpina ir mums tokį patį širdies atvirumą, pasirengimą Viešpaties kviečiamiems ištarti „Štai aš“ ir džiaugsmą leistis, kaip ji, į kelionę (plg. Lk 1, 39) skelbti Jį visam pasauliui.

Vatikanas, 2016 m. lapkričio 27-oji, pirmasis advento sekmadienis

PRANCIŠKUS