Technologinės plėtros suteikta galimybė naudotis komunikavimo priemonėmis leidžia nesuskaičiuojamai gausybei žmonių mirksniu dalytis naujienomis ir plačiai jas paskleisti. Naujienos gali būti geros arba blogos, teisingos arba melagingos. Jau mūsų tikėjimo tėvai žmogaus protą lygino su malūnu, kuris, varomas vandens, negali sustoti. Malūnininkas turi nuspręsti, ką malti – grūdus ar svidres. Žmogaus protas visada veikia ir negali liautis „malęs“ to, ką gauna, tačiau nuspręsti, kokią medžiagą jam tiekti, turime patys (plg. šv. Jonas Kasijonas. Laiškas abatui Leontijui).

Norėčiau, kad ši žinia pasiektų ir padrąsintų visus, kurie ir profesinėje aplinkoje, ir asmeninių santykių srityje kasdien „mala“ gausybę informacijos, kad mintantiems jų komunikavimo vaisiais pasiūlytų kvapnios ir geros duonos. Norėčiau paraginti komunikuoti konstruktyviai, atsisakant išankstinio nusistatymo kitų atžvilgiu ir skatinant susitikimo kultūrą, padedančią mums visiems mokytis žvelgti į tikrovę sąmoningo pasitikėjimo kupinu žvilgsniu.

Manau, jog būtina pralaužti užburtą nerimastavimo ratą ir sustabdyti baimės spiralę, atsiradusią dėl įpročio dėmesį nuolatos telkti į „blogas naujienas“ (karus, terorą, skandalus ir visokiausias žmogiškojo žlugimo rūšis). Žinoma, tai neturi nieko bendra nei su klaidingos informacijos skleidimu, ignoruojant kančios dramą, nei su naiviu optimizmu, nereginčiu piktinančių negerovių. Priešingai, norėčiau, kad visi pamėgintume įveikti tą nepasitenkinimo bei rezignacijos jausmą, kuris mus neretai užklumpa ir kelia mums baimę ar sudaro įspūdį, kad blogiui nėra ribų. Negana to, komunikavimo sistemoje, kurioje galioja logika, jog gera naujiena nepaklausi ir todėl nėra naujiena, ir skausmo drama bei blogio slėpinys nesunkiai virsta pramoga, visada esama pagundos atbukinti sąžinę ar nugrimzdinti į neviltį.

Todėl norėčiau prisidėti prie atviro bei kūrybingo komunikavimo, kuris nelinkęs palikti blogiui pagrindinį vaidmenį, bet mėgina iškelti aikštėn galimus sprendimus bei įkvėpti naujienos adresatui konstruktyvų ir atsakingą požiūrį. Norėčiau visus pakviesti mūsų laikų vyrams ir moterims siūlyti pasakojimus, paženklintus „gerosios naujienos“ logikos.

Geroji naujiena

Žmogaus gyvenimas yra ne plika įvykių seka, bet istorija, istorija, kuri laukia, kad būtų papasakota pasirinkus aiškinimo raktą, galintį atrinkti ir surinkti svarbiausius duomenis. Tikrovė, kaip tokia, nėra vienaprasmiška. Viskas priklauso nuo žvilgsnio, kuriuo į ją žvelgiame, nuo „akinių“, kuriuos pasirenkame: pakeiskime lęšius, ir tikrovė atrodys kitaip. Kuo remtis, kad tikrovę skaitytume užsidėję tinkamus „akinius“?

Mums, krikščionims, tinkami akiniai tikrovei dešifruoti gali būti tik gerosios naujienos, pradedant nuo didžiausios Gerosios Naujienos: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena“ (plg. Mk 1, 1). Morkus šiais žodžiais pradeda savo pasakojimą, „gerąja naujiena“ laikydamas ne informaciją apie Jėzų, bet patį Jėzų. Skaitant Evangelijos puslapius išties atrandama, kad kūrinio pavadinimas atitinka jo turinį ir pirmiausia tai, kad tas turinys yra pats Jėzaus asmuo.

Šita Geroji Naujiena, kuri yra pats Jėzus, gera yra ne todėl, kad nesusijusi su kančia, bet todėl, kad ir kančia išgyvenama platesniame horizonte, kaip sudėtinė jo meilės Tėvui ir žmonijai dalis. Kristuje Dievas solidarizavosi su kiekviena žmogaus situacija apreikšdamas, kad nesame vieni, nes turime Tėvą, kuris niekados neužmiršta savo vaikų: „Tu nebijok, nes aš su tavimi“ (Iz 43, 5): tai paguodą teikiantys žodžiai apie Dievą, kuris visados įsitraukęs į savo tautos istoriją. Savo mylimajame Sūnuje šis Dievo pažadas – „aš su tavimi“ – aprėpia visą mūsų silpnumą ligi pat mūsų mirties. Jame net tamsybės ir mirtis tampa bendrystės su Šviesa ir Gyvenimu vieta. Taip vietoje, kur gyvenimas patiria žlugimo kartėlį, gimsta kiekvienam prieinama viltis. Galvoje turima neapgaunanti viltis, nes Dievo meilė, išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5, 5), tartum iš sėklos, nukritusios į dirvą, sudaigino naują gyvenimą. Tokioje šviesoje bet kuri nauja pasaulio istorijoje nutinkanti drama tampa ir galimos geros naujienos scena, nes meilė visada moka prisiartinti ir padaryti, kad širdys taptų jautrios, veidai – nenusiminę, rankos – pasirengusios iš naujo kurti.

Pasitikėjimas Karalystės grūdu

Norėdamas supažindinti savo mokinius ir minias su Evangelijos mąstysena ir duoti tinkamus „akinius“, su kuriais galima prisiartinti prie mirštančios ir prisikeliančios meilės logikos, Jėzus pasitelkia palyginimus, kuriuose Dievo Karalystė dažnai lyginama su grūdu, savo gyvybinę jėgą išskleidžiančiu kaip tik tada, kai jis numiršta žemėje (plg. Mk 4, 1–34). Naudotis įvaizdžiais bei metaforomis Karalystės romiai galiai perteikti nereiškia menkinti jos svarbą bei neatidėliotinumą. Tai – gailestingas būdas, paliekantis klausytojui laisvos „erdvės“ pačiam tai suvokti ir susieti su savimi. Be to, šitaip tinkamiausiai išreiškiamas milžiniškas Velykų slėpinio kilnumas, paliekant įvaizdžiams, o ne sąvokoms perteikti paradoksalų naujo gyvenimo Kristuje grožį – gyvenimo, kur priešiškumas ir kryžius Dievo išganymą ne sužlugdo, bet įgyvendina, kur silpnumas yra stipresnis už bet kurią žmogiškąją galią, kur žlugimas gali būti bet kurio dalyko didesniojo atbaigimo meilėje preliudija. Būtent taip bręsta bei gilėja Dievo Karalystės viltis: „Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga“ (Mk 4, 26–27).

Dievo Karalystė jau yra tarp mūsų kaip nuo paviršutiniško žvilgsnio paslėptas grūdas ir tyliai auga. Kas turi Šventosios Dvasios nuskaidrintas akis, tas regi ją dygstančią ir neleidžia iš savęs atimti Karalystės džiaugsmo dėl visada atsirandančių svidrių.

Dvasios horizontai

Gerąja Naujiena, kuri yra Jėzus, grįsta viltis kelia žvilgsnį aukštyn ir skatina kontempliuoti Viešpatį Žengimo į dangų šventės liturginiame kontekste. Net jei atrodo, kad Viešpats nuo mūsų atitolo, vilties horizontai iš tikrųjų išsiplėtė. Juk Kristuje, mūsų žmogystę keliančiame į Dangų, kiekvienas gali atrasti Kristaus krauju laiduotą visišką laisvę įžengti į šventovę. „Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną“ (plg. Žyd 10, 19–20). Šventosios Dvasios galia galime tapti „liudytojais“ ir naujos, atpirktosios, žmonijos skleidėjais „ligi pat žemės pakraščių“ (plg. Apd 1, 7–8).

Pasitikėjimas Dievo Karalystės grūdu ir Velykų logika negali neformuoti mūsų komunikavimo būdo. Būtent toks pasitikėjimas įgalina mus visuose gausiuose šiandienio komunikavimo baruose darbuotis įsitikinus, jog galima atrasti bei nušviesti gerąją naujieną, glūdinčią kiekvienos istorijos tikrovėje ir kiekvieno žmogaus veide.

Kas, kupinas tikėjimo, leidžiasi vedamas Šventosios Dvasios, tas tampa gebančiu kiekviename įvykyje įžiūrėti, kas vyksta tarp Dievo ir žmonijos, ir pažinti, kaip Jis pats dramatiškoje šio pasaulio arenoje kuria išganymo istorijos siužetą. Gija, iš kurios audžiama ši šventoji istorija, yra viltis, o jos audėja – ne kas kitas, kaip Dvasia Guodėja. Viltis yra kukliausia iš dorybių, nes lieka slypėti gyvenimo klostėse, tačiau primena raugą, užraugiantį visą tešlą. Mes maitiname ją vis iš naujo skaitydami Gerąją Naujieną, Evangeliją, vis iš naujo „išspausdinamą“ daugybės šventųjų, vyrų ir moterų, tapusių Dievo meilės paveikslu, gyvenimais. Ir šiandien Karalystės troškimą Dvasia mumyse sėja per tuos gyvuosius „kanalus“, per žmones, kurie istorijos dramų sūkuriuose vadovaujasi Gerąja Naujiena ir tarsi švyturiai šio pasaulio tamsoje nušviečia kelią bei atveria naujus pasitikėjimo ir vilties takus.

Vatikanas, 2017 m. sausio 24 d.

PRANCIŠKUS