Brangūs broliai ir seserys!

Dievo plane komunikavimas yra esminis būdas gyventi bendryste. Žmogus, Dievo paveikslas ir panašumas, geba išreikšti tai, kas tikra, gera, gražu, ir tuo dalytis. Jis pajėgus papasakoti apie savo patirtį bei pasaulį ir taip formuoti istorinę atmintį bei įvykių supratimą. Tačiau žmogus, jei pasiduoda puikybei ir savanaudiškumui, gali ir iškreiptai naudotis gebėjimu komunikuoti, kaip nuo pradžių liudija Biblijos pasakojimai apie Kainą ir Abelį bei apie Babelio bokštą (plg. Pr 4, 1–16; 11, 1–9). Tiesos falsifikavimas yra tipiškas tokio iškraipymo tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu požymis. Priešingai, Dievo logikai ištikimas komunikavimas tampa vieta savo atsakingai tiesos paieškai bei atsakingam gėrio kūrimui išreikšti. Šiandien, vis spartesnio ir skaitmeniškesnio komunikavimo sąlygomis, regime „netikrų naujienų“, vadinamųjų fake news, reiškinį, verčiantį susimąstyti ir paskatinusį mane šią Žinią paskirti tiesos temai, kaip nekart yra padarę mano pirmtakai nuo Pauliaus VI (plg. Žinia 1972 m.: Visuomenės komunikavimo priemonės tiesos tarnyboje). Norėčiau prisidėti prie bendrų pastangų užkirsti kelią netikrų naujienų plitimui ir iš naujo atskleisti žurnalisto profesijos vertę bei kiekvieno asmeninę atsakomybę perteikiant tiesą.

1) Kas „netikrose naujienose“ netikra?

Dėl fake news daug svarstoma ir diskutuojama. Paprastai omenyje turima internete ar tradicinėse medijose skleidžiama dezinformacija – pagrindo neturinti informacija, besiremianti neegzistuojančiais ar iškreiptais duomenimis norint vartotoją apgauti ir net juo manipuliuoti. Tokios informacijos skleidimu gali būti siekiama tam tikrų tikslų – paveikti politinius sprendimus ir padidinti ekonominę naudą.

Fake news paveikumas pirmiausia susijęs su jų mimetine prigimtimi, t. y. su gebėjimu atrodyti tikėtinomis. Antra, tokios naujienos, melagingos, bet panašios į tiesą, yra pagaulios, nes patraukia adresatų dėmesį pasinaudodamos visuomenės audinyje paplitusiais stereotipais ar prietarais, lengvai ir greitai sukurstomomis emocijomis, kaip antai baime, nepagarba, pykčiu ir nepasitenkinimu. Jos platinamos manipuliuojant socia­liniais tinkais ir naudojantis jų veikimo logika: šitaip pagrindo neturintis turinys įgyja tokį regimumą, kad net autoritetingas paneigimas negali panaikinti žalos.

Demaskuoti ir pašalinti fake news sunku ir dėl to, kad žmonės sąveikauja homogeniškose skaitmeninėse aplinkose, kurios neprieinamos skirtingiems požiūriams bei skirtingoms nuomonėms. Tokia dezinformacijos logika lemia tai, kad, užuot sveikai diskutavus su kitais informacijos šaltiniais, galinčiais priversti suabejoti išankstinėmis nuostatomis bei atverti kelią konstruktyviam dialogui, rizikuojama tapti nesavanoriškais šališkų ir nepagrįstų nuomonių skleidėjais. Dezinformuojant diskredituojamas kitas, jis vaizduojamas kaip priešas ir galop demonizuojamas ligi konfliktų kurstymo. Netikros naujienos yra nepakantumo ir sykiu perdėto jautrumo ženklas ir kelia pavojų, kad arogantiškumas ir neapykanta tik plis. Toks galiausiai yra netiesos vaisius.

2) Kaip fake news atpažinti?

Nė vienas iš mūsų negali išvengti pareigos tokiam melagingumui priešintis. Tai nėra lengva, nes dezinformacija dažnai remiasi nevienalyte, sąmoningai nuo atsakymų išsisukinėjančia bei subtiliai klaidinančia retorika ir kartais pasitelkia rafinuotus mechanizmus. Todėl pagirtinos šviečiamosios iniciatyvos, mokančios skaityti bei įvertinti komunikavimo kontekstą, neskleisti nesąmoningai dezinformacijos, bet, priešingai, ją demaskuoti. Taip pat pagirtinos institucinės ir teisinės iniciatyvos, kuriomis siekiama šį reiškinį riboti atitinkamomis norminėmis priemonėmis, lygiai kaip ir technologijų bei medijų įmonių siekis apibrėžti naujus už milijonų skaitmeninių profilių besislepiančių asmenų tapatybės nustatymo kriterijus.

Tačiau dezinformacijos prevencija ir jos mechanizmų identifikacija taip pat reikalaus gilaus bei rūpestingo įžvalgumo. Juk reikia demaskuoti tai, ką galima pavadinti „gyvatės logika“, – gyvatės, gebančios užsimaskuoti ir įkirsti. Galvoje turima strategija „suktos gyvatės“, apie kurią kalbama Pradžios knygoje, – žmonijos aušroj ji pirmoji paskleidė „netikras naujienas“ (plg. Pr 3, 1–15). Jų tragiškas padarinys buvo nuodėmė, paskui konkrečiai pasireiškusi pirma brolžudyste (plg. Pr 4) ir kitomis nesuskaičiuojamomis blogio formomis Dievo, artimo, visuomenės ir kūrinijos atžvilgiu. Šio sukto „melo tėvo“ (Jn 8, 44) strategija yra tiesos pamėgdžiojimas, apgaulus ir pavojingas gundymas, į žmogaus širdį įsismelkiantis klaidingais bei patraukliais argumentais. Pasakojime apie pirmąją nuodėmę gundytojas, apsimesdamas draugu, susirūpinusiu moters gerove, prisiartina ir užkalbina ją iš dalies teisinga ištara: „Ar tikrai Dievas sakė: Nevalgykite nuo jokio medžio sode?!“ (Pr 3, 1). Iš tikrųjų Dievas Adomui nesakė nevalgyti nuo jokio medžio, bet tik nuo vieno medžio: „Nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti“ (Pr 2, 17). Moteris atsakydama tai paaiškina gyvatei, tačiau leidžiasi būti įtraukiama į provokaciją: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!“ (Pr 3, 2). Toks atsakymas atsiduoda legalizmu ir pesimizmu: patikėjusi apgaviku ir leidusi būti patraukiama jo faktų versija, moteris suklaidinama. Tad ji susidomi jo tvirtinimu: „Jūs tikrai nemirsite!“ (eil. 4). Tada gundytojo dekonstrukcija ima atrodyti įtikinama: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (eil. 5). Šitaip tėviškas Dievo patarimas, kuriuo jis troško tik gera, diskredituojamas viliojamu priešo gundymu: „Moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims“ (eil. 6). Tad šis Biblijos pasakojimas parodo esminį mūsų apmąstymų dalyką: nė viena dezinformacija nėra nekenksminga; patikėjimas tuo, kas melaginga, duoda negerus vaisius. Net menkas tiesos iškraipymas gali turėti pavojingų padarinių.

Esminis motyvas čia yra mūsų godumas. Fake news dažnai tampa užkrečiamos, plinta žaibiškai ir taip sunkiai sustabdomos ne dėl dalijimosi logikos, būdingos socialiniams tinklams, bet veikiau dėl nepasotinamo godumo, kuris lengvai užvaldo žmones. Ekonominiai ir oportunistiniai dezinformacijos motyvai dažnai kyla iš troškimo būti galingam, turėti ir mėgautis, – iš godumo, dėl kurio galiausiai ir pasiduodame apgavystei, daug tragiškesnei už visas kitas jo apraiškas – apgavystei blogio, kuris per melagystes kėsinasi atimti iš mūsų vidinę laisvę. Štai kodėl mokyti tiesos reiškia mokyti įžvelgti, vertinti ir pasverti savo troškimus bei polinkius, kad neprarastume to, kas gera, pasiduodami bet kuriai pagundai.

3) „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32)

Nuolatinis nuodijimas apgaulinga kalba galiausiai užtemdo žmogaus vidų. Dostojevskis šia prasme parašė kai ką įsidėmėtina: „Kas meluoja sau ir klausosi savo melų, galop ima nebematyti tiesos nei savyje, nei aplink ir todėl visiškai nustoja gerbti save ir kitus. O stokodami pagarbos, nustoja mylėti. Kad, likę be meilės, turėtų kuo užsiimti ir save pralinksminti, jie pasiduoda aistroms ir vulgariems malonumams bei per savo ydas nugrimzta į gyvuliškumą – ir visa tai iš nuolatinio melavimo kitiems ir sau pačiam“ („Broliai Karamazovai“, II, 2).

Tad kaip gintis? Radikalus vaistas nuo melagingumo viruso yra leistis būti apvalytam tiesos. Krikščioniškuoju požiūriu tiesa nėra vien sąvokinė tikrovė, susijusi su tuo, kaip vertiname dalykus, apibrėždami juos kaip teisingus ar klaidingus. Tiesa nėra vien tai, kas apšviečia tamsius dalykus, „atidengia tikrovę“, kaip skatina galvoti tiesą žyminti senovės graikų sąvoka aletheia (nuo a-lethès, „nepaslėptas“). Tiesa susijusi su visu gyvenimu. Biblijoje ji turi paspirties, tvirtumo, patikimumo reikšmę, numanomą iš šaknies ‘aman, iš kurios kilo mūsų liturginis Amen. Tiesa yra tai, kuo galima remtis, kad neparkristum. Šia santykiu grįsta prasme vienintelis tikrai patikimas bei vertas pasitikėjimo, tas, kuriuo galime kliautis, t. y. „tikras“, yra gyvasis Dievas. Štai Jėzaus ištara: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6). Tad žmogus tiesą atranda tada, kai ją savyje patiria kaip ištikimybę bei patikimumą to, kuris jį myli. Tik šitai išlaisvina žmogų: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Išlaisvinimas iš to, kas melaginga, yra santykio ieškojimas: kad mūsų žodžiai ir veiksmai būtų tikri, autentiški, patikimi, šių dviejų dėmenų niekada neturėtų trūkti. Norint įžvelgti tiesą reikia skirti tai, kas prisideda prie bendrystės bei skatina gėrį, ir tai, kas, priešingai, linksta izoliuoti, skaldyti ir priešinti. Tad tiesa tikrai pasiekiama ne tada, kai kas nors primetama, kas yra išoriška ir neasmeniška; priešingai, ji kyla iš laisvų tarpasmeninių santykių, įsiklausymo vienam į kitą. Be to, tiesos reikia nuolat ieškoti, nes melagingumas visada gali įsismelkti, net ir sakant tai, kas teisinga. Nepriekaištingas įrodinėjimas gali remtis nepaneigiamais faktais, bet jei juo siekiama įžeisti kitą ir diskredituoti jį kitų akyse, jame nėra tiesos, kad ir koks teisingas jis atrodytų. Teiginių tiesą parodo vaisiai – ar jie žadina ginčus, kursto skaldymąsi, kelia neviltį, ar, priešingai, skatina kompetentingus ir brandžius apmąstymus, vedančius prie konstruktyvaus dialogo bei vaisingos veiklos.

4) Tikroji naujiena yra taika

Geriausias vaistas nuo melagingumo yra ne strategijos, bet žmonės – žmonės, kurie yra negodūs, pasirengę išklausyti ir per nuoširdų dialogą leidžiantys išnirti tiesai; žmonės, kurie, patraukti gėrio, kalba atsakingai. Išeitis iš dezinformacijos plitimo yra atsakomybė, o pastaroji apima ir tuos, kurių profesija įpareigoja atsakingai informuoti, būtent žurnalistus, naujienų sergėtojus. Šiandieniame pasaulyje jie atlieka ne vien darbą, bet ir savitą misiją. Jiems tenka užduotis karštligiškame naujienų ir sensacingų žinių sūkuryje atminti, jog naujienos šerdis yra ne pranešimo greitis bei poveikis auditorijai, bet asmuo. Informuoti yra ugdyti, o tai susiję su žmogaus gyvenimu. Todėl šaltinių patikimumas ir komunikavimo sergėjimas yra saviti gėrio plėtros procesai, žadinantys pasitikėjimą bei atveriantys kelią į bendrystę ir taiką.

Todėl noriu pakviesti skatinti taikos žurnalistiką. Tai sakydamas galvoje turiu ne „pagražinančią“, rimtas problemas neigiančią bei saldaus tono žurnalistiką, bet tokią, kuri neapsimetinėja ir yra priešiška melagingumui, efektingiems šūkiams bei pataikaujamiems pareiškimams; žmonių žurnalistiką žmonėms, kuri laiko save tarnavimu visiems žmonėms, pirmiausia tiems, kurie – o tokių pasaulyje dauguma – neturi balso; žurnalistika, kuriai rūpi ne kuo skubiau pateikti naujieną, bet ieškoti konfliktų tikrųjų priežasčių, siekiant padėti suprasti jų šaknis bei juos įveikti išjudinant dorybingus procesus; žurnalistiką, įsipareigojusią nurodyti žodinio triukšmo bei smurto eskalavimui alternatyvius sprendimus.

Semdamiesi įkvėpimo iš šv. Pranciškaus maldos, to prašydami kreipkimės į Tą, kuris patsai yra Tiesa:

Viešpatie, padaryk mus Tavo ramybės įrankiais.
Padėk mums atpažinti blogį, glūdintį tokioje
komunikacijoje, kuri neugdo bendrystės.
Padėk mums iš savo sprendimų pašalinti pagiežą.
Padėk mums kalbėti apie kitus kaip apie brolius ir seseris.
Tu esi ištikimas ir patikimas; tegul Tavo žodžiai būna gėrio sėklos pasauliui:
pratinkimės klausytis, kur yra triukšmas;
įkvėpkime darną, kur yra sumaištis;
suteikime aiškumo, kur yra dviprasmybė;
dovanokime solidarumą, kur yra atskirtis;
pasitelkime santūrumą, kur vaikomasi sensacijų;
kelkime realius klausimus, kur yra paviršutiniškumas;
žadinkime pasitikėjimą, kur yra išankstinis
nusistatymas;
neškime pagarbą, kur yra agresyvumas;
skleiskime tiesą, kur yra melas. Amen.

PRANCIŠKUS