1. „Ne visuomet varguolis bus užmirštas“ (Ps 9, 19). Tie psalmės žodžiai yra labai aktualūs. Jie išreiškia gilią tiesą, kurią tikėjimas įrašo pirmiausia į vargingiausiųjų širdis: galima grąžinti viltį, prarastą susidūrus su neteisingumu, kančia ir gyvenimo netikrumu.

Psalmininkas aprašo varguolio padėtį, taip pat jo engėjų išpuikimą (plg. Ps 10, 1–10). Jis šaukiasi Dievo teismo, kad būtų grąžintas teisingumas ir įveikta nedorybė (plg. Ps 10, 14–15). Atrodo, kad jo žodžiuose grįžta klausimas, nuolat užduodamas per amžius iki pat mūsų dienų: kaip Dievas gali pakęsti tokią nelygybę? Kaip gali leisti, kad varguolis būtų žeminamas, ir neateiti jam į pagalbą? Kodėl leidžia, kad engėjai laimingai gyventų, kai toks jų elgesys varguolių kančių akivaizdoje turėtų būti smerkiamas?

Kai ši psalmė buvo kuriama, vyko sparti ekonomikos plėtra, kuri, kaip dažnai būna, sukėlė didelę socialinę nelygybę. Ta nelygybė lėmė didelės grupės vargstančiųjų atsiradimą, jų gyvenimo sąlygos atrodė dar dramatiškesnės palyginti su nedaugelio privilegijuotųjų įgytais turtais. Psalmės autorius, žvelgdamas į tą situaciją, vaizduoja tikrovišką ir įtikinamą paveikslą.

Tai buvo laikai, kai arogantiški, bedieviai žmonės taikėsi į vargšus siekdami užvaldyti net tą menką jų nuosavybę ir paversti juos vergais. Ir šiais laikais padėtis nedaug skiriasi. Ekonominė krizė daugeliui asmenų grupių nesutrukdė praturtėti, o tai atrodo kaip anomalija tuo labiau, kuo daugiau mūsų miestų gatvėse sutinkame vargšų žmonių, kuriems trūksta būtinų pragyvenimui dalykų ir kurie dažnai skriaudžiami ir išnaudojami. Čia prisimintini Apreiškimo knygos žodžiai: „Tu gi sakai: Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia,– o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17). Eina amžiai, bet turtuolių ir vargšų situacija nesikeičia, tarsi istorijos patirtys nieko neišmokė. Psalmės žodžiai byloja ne apie praeitį, bet apie dabartinę mūsų vietą Dievo teismo akivaizdoje.

2. Šiandien taip pat būtina išvardyti daugelį naujosios vergovės formų, į kurias patenka milijonai moterų ir vyrų, jaunuolių ir vaikų.

Kasdien sutinkame šeimų, priverstų palikti savo žemę ir ieškoti pragyvenimo galimybių kitur; našlaičių, praradusių tėvus ar prievarta nuo jų atskirtų, turint tikslą juos brutaliai išnaudoti; jaunuolių, kurių profesiniai siekiai neįgyvendinami dėl trumparegės ekonominės politikos; aukų, patyrusių įvairias smurto formas, nuo prostitucijos iki narkomanijos, išgyvenusių gilų vidinį pažeminimą. Kaip galėtume pamiršti milijonus migrantų, kurie yra daugybės paslėptų interesų aukos, dažnai išnaudojami politiniais tikslais, o jų atžvilgiu nesilaikoma solidarumo ir lygybės nuostatų? Taip pat daugybę benamių ir visuomenės nušalintųjų, klajojančių mūsų miestų gatvėmis?

Neretai sąvartynuose matome vargšus, renkančius eikvojimo ir pertekliaus „vaisius“ ir norinčius rasti kažką pavalgyti ir apsirengti! Jie taip pat tapo žmogiškojo sąvartyno dalimi, į juos žiūrima kaip į atmatas, ir tai nesukelia jokio kaltės jausmo tiems, kurie yra šios skandalingos situacijos bendrininkai. Tie vargšai dažnai traktuojami kaip visuomenės parazitai, jiems neatleidžiama dėl jų skurdo. Juos visuomet lydi smerkimas. Jie negali sau leisti būti nedrąsūs ar prislėgti, į juos žvelgiama kaip į grėsmingus ar nieko negebančius tik todėl, kad jie vargšai.

Dar viena drama – jiems neleidžiama pamatyti to skurdo tunelio pabaigos. Prieita iki to, kad teoriškai svarstoma ir siekiama įgyvendinti nesvetingą architektūrą išvarant vargšus iš gatvės, tos paskutinės juos priimančios vietos. Jie klajoja iš vieno miesto galo į kitą vildamiesi gauti darbą, namus, sulaukti palankumo... Kiekviena jiems pasiūlyta galimybė tampa šviesos blyksniu; tačiau ir ten, kur reikėtų laukti teisingumo, dažnai jie patiria prievartą ir piktnaudžiavimą. Verčiami visą dieną dirbti po kepinančia saule laukuose už juokingą atlyginimą. Jiems neužtikrinamas darbo saugumas, nesudaromos žmoniškos sąlygos, kad jie galėtų jaustis lygiaverčiai su kitais. Jiems nenumatytos bedarbystės pašalpos, kompensacijos, jie negali sirgti.

Psalmininkas tikroviškai aprašo bjaurų vargšus skriaudžiančių turtuolių elgesį: „Jis tyko, kad pagrobtų vargšą, – čiumpa vargdienį ir velka į savo pinkles“ (Ps 10, 9). Šis aprašymas primena medžioklę, kur vargšai, kaip medžiojami gyvūnai, yra varomi, pagaunami ir pavergiami. Tokiomis sąlygomis daugelio žmonių širdys užsisklendžia, ir jie trokšta, kad jų niekas nematytų. Yra daugybė vargšų, apie kuriuos tik kalbama, o pagalba jiems teikiama nenoriai. Jie tampa tarsi nematomi, o jų balsas visuomenėje neturi jokios galios ar reikšmingumo. Tie vyrai ir moterys, virsdami svetimkūniais tarp mūsų namų, vis labiau išstumiami iš mūsų gyvenamųjų rajonų.

3. Psalmės aprašomas kontekstas nuspalvintas liūdesiu dėl neteisingumo, kančių ir kartaus likimo, tenkančio varguoliams. Vis dėlto varguolis apibūdinamas gražiai: jis „pasitiki Viešpačiu“ (plg. Ps 9, 11), nes yra tikras, jog niekuomet nebus apleistas. Šventajame Rašte varguolis yra pasitikėjimo žmogus! Įkvėptasis autorius suteikia ir tokio pasitikėjimo pagrindą: varguolis „pažįsta“ savo Viešpatį (plg. ten pat), o biblinėje kalboje žodis „pažinti“ nurodo asmeninį meilės ir prieraišumo santykį.

Čia susiduriame su stebinančiu aprašymu, kurio niekad nesitikėtume. Šis aprašymas pirmiausia išreiškia Dievo didybę vargšo akivaizdoje. Jo kūrybinė galia pranoksta bet kokį žmogiškąjį lūkestį ir tampa to konkretaus žmogaus atminimu (plg. 13 eil.) Būtent pasitikėjimas Viešpačiu, tikrumas, kad jis neapleis, kviečia į viltį. Varguolis žino, kad Dievas negali jo apleisti, todėl gyvena nuolatinėje jį atmenančio Dievo akivaizdoje. Jo pagalba pranoksta dabartinę kančios situaciją ir nubrėžia išlaisvinimo kelią, perkeičiantį širdį, nes palaiko ją pačioje gelmėje.

4. Šventajame Rašte nuolat kartojasi tema, kaip Dievas veikia vargstančiųjų labui. Jis „išklauso“, „ateina į pagalbą“, „gina“, „saugo“, „atperka“, „gelbėja“. Varguolis niekuomet nepatirs to, kad Dievas būtų abejingas ar tylėtų jo maldos akivaizdoje. Dievas vykdo teisingumą ir nepamiršta (plg. Ps 40, 18; 70, 6); Jis yra varguoliui prieglobstis ir neatsisako ateiti jam į pagalbą (Ps 10, 14).

Galima pastatyti daug sienų ir užbarikaduoti įėjimus, susikuriant iliuzinį saugumo jausmą tarp savo turtų ir pakenkiant likusiesiems išorėje. Tačiau tai nebus amžinai besitęsianti būklė. Pranašų aprašoma „Viešpaties diena“ (plg. Am 5, 18; Iz 2–5 ir Jl 1–3) sugriauna tautas skiriančias sienas ir nedaugelio žmonių arogantiškumą pakeičia daugybės solidarumu. Marginalizacijos būklė, kurią išgyvena milijonai žmonių, nebegali ilgai tęstis. Jų šauksmas skamba vis stipriau, jis girdimas visoje žemėje. Kaip rašė kun. Primo Mazzolari: „Vargšas yra nuolatinis protestas dėl mūsų neteisybių; varguolis yra kaip parakinė – jeigu ją uždegsi, pasaulis susprogs.“

5. Neįmanoma neišgirsti primygtinio šauksmo, kuris Šventajame Rašte patikimas vargdieniams. Kad ir kur kryptų žvilgsnis, Dievo žodis parodo, jog vargšai neturi būtinų gyvenimui dalykų ir dėl to priklauso nuo kitų. Vargšai yra prispausti, nuolankūs, parklupdyti ant žemės. Vis dėlto Jėzus daugybės vargstančiųjų akivaizdoje nebijojo tapatintis su jais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Šalintis to tapatinimosi būtų tolygu mistifikuoti Evangeliją ir praskiesti Apreiškimą. Dievas, kurį Jėzus panorėjo apreikšti, yra dosnus, gailestingas, neišsemiamo gerumo ir malonės Tėvas, suteikiantis viltį pirmiausia visiems tiems, kurie yra nusivylę ir neturi ateities.

Reikia prisiminti, kad palaiminimai, kuriais Jėzus pradėjo Dievo karalystės skelbimą, prasideda nuo žodžių: „Palaiminti jūs, vargdieniai“ (Lk 6, 20). Šio paradoksalaus skelbimo prasmė yra būtent tai, kad Dievo karalystė priklauso varguoliams, nes jų padėtis įgalina ją priimti. Kaip daug vargšų kasdien sutinkame! Kartais atrodo, jog laiko tėkmė ir civilizacijos laimėjimai tik gausina vargšų, užuot mažinę. Eina šimtmečiai, o tas evangelinis palaiminimas atrodo vis paradoksalesnis, nes vargšai vis labiau skursta, o šiandien dar labiau. Vis dėlto Jėzus, steigdamas savo Karalystę ir statydamas vargšus į centrą, nori mums perduoti būtent tai: jis Karalystę pradėjo, bet mums, savo mokiniams, patikėjo užduotį ją tęsti, drauge ir atsakomybę, kad vargšams būtų teikiama vilties. Būtent tokiais laikais kaip mūsiškiai reikia atnaujinti viltį ir grąžinti pasitikėjimą. Tai programa, kurios krikščionių bendruomenė neturėtų nuvertinti. Iš jos kyla mūsų skelbimo ir krikščionių liudijimo tikėtinumas.

6. Bažnyčia, būdama artima vargšams, atsiskleidžia kaip tauta, pasklidusi tarp daugelio tautų, ir pašaukta, jog niekas nesijaustų esąs svetimas arba išskirtas, nes ji visus įtraukia į bendrą išganymo kelią. Vargšų padėtis įpareigoja neleisti, kad atsirastų atotrūkis nuo juose kenčiančio Viešpaties Kūno. Veikiau esame pašaukti liesti Jo kūną, asmeniškai įsitraukdami į tarnystę, kuri yra autentiška evangelizacija. Taip pat socialinis vargstančiųjų skatinimas nėra išorinė veikla, nesusijusi su Evangelijos skelbimu; priešingai, ji parodo krikščioniškojo tikėjimo realizmą ir jo istorinį reikšmingumą. Meilė, gaivinanti tikėjimą į Jėzų, neleidžia mokiniams užsisklęsti dusinančiame individualizme, pasislėpus atskirose vidinio dvasinio gyvenimo srityse, nedarant jokios įtakos visuomeniniam gyvenimui (plg. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 183).

Neseniai apverkėme didžio vargšų apaštalo Jeano Vanier mirtį. Savo atsidavimu jis atvėrė naujus kelius dalydamasis gyvenimu su visuomenės nuošalėje esančiais žmonėmis ir per tai juos skatindamas. Jeanas Vanier iš Dievo gavo dovaną paskirti visą savo gyvenimą sunkias negales turintiems broliams, kuriuos visuomenė dažnai linkusi atskirti. Jis buvo „šventasis iš mūsų kaimynystės“. Savo entuziazmu jis subūrė apie save daug jaunų žmonių, vyrų ir moterų, kurie savo kasdieniu įsipareigojimu dovanojo meilę ir grąžino šypseną daugeliui silpnų ir pažeidžiamų žmonių, pasiūlydami jiems tikrą „arką“, gelbstinčią nuo atskirties ir vienišumo. Tas liudijimas perkeitė daugelio žmonių gyvenimą ir leido pasauliui kitomis akimis pažvelgti į silpnus ir pažeidžiamus žmones. Vargšų šauksmas buvo išklausytas ir pažadino nesugriaunamą viltį, sukūrė konkrečios meilės regimus ir apčiuopiamus ženklus, kuriuos iki šiandien galime liesti savo rankomis.

7. „Pirmenybės teikimas mažiausiesiems, kuriuos visuomenė atstumia ir atmeta“ (ten pat, 195), yra prioritetinis pasirinkimas, kurį rinktis yra pašaukti Kristaus mokiniai, siekdami neišduoti Bažnyčios tikėtinumo ir dovanoti veiksmingą viltį niekieno neginamiems žmonėms. Krikščioniškoji meilė juose patvirtinama, nes tas, kuris per Kristaus meilę dalyvauja jų kančiose, įgyja stiprybės skelbti Evangeliją įtaigiai.

Krikščionių įsipareigojimas šios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga, o visų pirma kasdieniame gyvenime, yra susijęs ne tik su pagalbos iniciatyvomis, kurios, nors yra pagirtinos ir būtinos, turėtų žadinti kiekvieno didžiausią dėmesį sunkumus patiriantiems žmonėms. „Toks meilės kupinas dėmesys yra pradžia tikro rūpinimosi“ (plg. ten pat, 199) vargšais, siekiant jiems tikrojo gėrio. Nelengva liudyti krikščioniškąją viltį vartojimo ir išmetimo kultūros kontekste, – ji visada nukreipta į paviršinės ir netvarios gerovės plėtrą. Būtina pakeisti pasaulėjautą, iš naujo atskleisti esminius dalykus ir suteikti Dievo karalystės skelbimui konkretų turinį bei veiksmingumą.

Viltis perteikiama taip pat per paguodą, kuri įgyvendinama palydint varguolius ne tik entuziazmo momentais, bet ir tęstiniu įsipareigojimu. Vargšai gauna tikrą viltį ne tuomet, kai mato mus patenkintus, jog atidavėme truputėlį laiko, bet tuomet, kai mūsų pasiaukojime mato dovanojamos, neieškančios atlygio meilės aktą.

8. Prašau visų savanorių, kuriems dažnai tenka nuopelnas pirmiems suvokti, kaip svarbu skirti dėmesį vargšams, augti savo atsidavimu. Brangūs broliai ir seserys, raginu sutikus kiekvieną varguolį ieškoti to, ko jam iš tikrųjų reikia; neapsiriboti tik pamatinėmis medžiaginėmis gėrybėmis, bet įžvelgti ir jų širdyse glūdintį gerumą, dėmesingai atsižvelgti į jų kultūrą ir raiškos būdus, kad būtų galima užmegzti su jais brolišką dialogą. Atidėkime į šalį ideologinius ar politinius skirstymus, įdėmiai įsižiūrėkime į tai, kas esminga, kas reikalauja ne gausybės žodžių, bet meilės žvilgsnio ir ištiestos rankos. Nepamirškite, jog „didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius“ (ten pat, 200).

Vargšams pirmiausia reikia Dievo, jo meilės, kuri tampa regima dėka šalia jų gyvenančių šventų žmonių, kurie savo gyvenimo paprastumu išreiškia ir parodo krikščioniškosios meilės jėgą. Dievas pasinaudoja daugeliu būdų ir nesuskaitoma daugybe priemonių, norėdamas pasiekti žmonių širdis. Žinoma, vargšai ateina pas mus, nes dalijame jiems maistą, tačiau jiems iš tikrųjų reikia to, kas pranoksta šiltą valgį ar sumuštinį, kuriuos jiems duodame. Vargšams reikia mūsų rankų, kad galėtų atsikelti, mūsų širdžių, kad iš naujo pajustų palankumo šilumą, mūsų buvimo, įveikiančio vienišumą. Jiems tiesiog reikia meilės.

9. Kartais reikia nedaug, kad būtų grąžinta viltis: pakanka sustoti, nusišypsoti, įsiklausyti. Vienai dienai atidėkime į šalį statistiką; vargšai nėra skaičiai, kurių pagrindu galėtume pasigirti veikla ir projektais. Vargšai yra asmenys, kuriuos reikia sutikti. Tai jauni žmonės ar vieniši seneliai, kuriuos reikia pasikviesti į namus ir pasidalyti su jais valgiu; tai vyrai, moterys ir vaikai, laukiantys draugiško žodžio. Vargšai mus gelbėja, nes įgalina sutikti Kristaus veidą.

Pasaulio akimis žvelgiant, atrodo neprotinga manyti, kad vargas arba stygius gali turėti išganingą galią. Vis dėlto apaštalas tai patvirtina savo mokymu: „Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akimis – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 26–29). Žmogiškomis akimis negalime įžvelgti tos išganingos galios, tačiau tikėjimo akimis regime ją veikiančią, asmeniškai ją patiriame. Keliaujančios Dievo tautos širdyje pulsuoja ta išganinga galia, kuri nė vieno neišskiria, o visus įtraukia į tikrą atsivertimo piligrimystę, kad vargšai būtų pripažįstami ir mylimi.

10. Viešpats neapleidžia tų, kurie jo ieško ir šaukiasi: „Jis neužmiršta varguolių šauksmo“ (plg. Ps 9, 13), nes jo ausys atidžiai klausosi jų balso. Vargšo viltis meta iššūkį daugeliui mirties situacijų; vargšas žino, kad yra ypač mylimas Dievo, ir šitaip nugali kančią ir atskirtį. Jo varginga padėtis neatima iš Kūrėjo gauto kilnumo; jis gyvena būdamas tikras, kad pats Dievas jį grąžins, nes Dievas neabejingas savo silpniausių vaikų likimui; priešingai, mato jų rūpesčius bei skausmus, ima juos už rankos ir duoda jėgų bei drąsos (plg. Ps 10, 14). Vargšo viltis tampa stipri dėl tikrumo, kad jis priimamas Viešpaties, kad Jame yra tikrasis teisingumas, jo širdis sustiprinama, kad galėtų mylėti toliau (plg. Ps 10, 17).

Kad Viešpaties Jėzaus mokiniai būtų įtikinami evangelizuotojai, jiems būtina sėti regimus vilties ženklus. Visų krikščioniškųjų bendruomenių, taip pat tų, kurie jaučia poreikį nešti viltį ir paguodą vargšams, prašau įsipareigoti, kad ši Pasaulinė vargstančiųjų diena galėtų sustiprinti daugelio norą veiksmingai bendradarbiauti, jog niekas nestokotų artumo ar solidarumo. Tegu mus lydi pranašo žodžiai, kuriais jis skelbia kitokią ateitį: „Jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ (Mal 3, 20).

Iš Vatikano, 2019 m. birželio 13 d., Liturginis Šv. Antano Paduviečio minėjimas

PRANCIŠKUS