Šiemet Viešpats mums ir vėl dovanoja tinkamą laiką pasirengti ir atnaujintomis širdimis švęsti Jėzaus mirties ir prisikėlimo didįjį slėpinį, kuris yra mūsų asmeninio ir bendruomeninio krikščioniškojo gyvenimo pagrindas. Turime nuolat grįžti prie šio slėpinio protu ir širdimi; jis nuolat augs mumyse tokiu mastu, kokiu leisimės įtraukiami jo dvasinės dinamikos ir laikysimės jo, laisvai ir didžiadvasiškai atsiliepdami.

1. Velykų slėpinys kaip atsivertimo pagrindas

Krikščioniškasis džiaugsmas kyla iš to, kad klausomasi ir priimama Jėzaus mirties ir prisikėlimo geroji naujiena – kerigma. Ji apibendrina meilės slėpinį, ta meilė yra „tokia reali, tokia tikra, tokia konkreti, kad kviečia mus į nuoširdaus ir vaisingo dialogo santykį“ (Apaštališkasis paraginimas Christus vivit, 117). Kas tiki šia žinia, atmeta melą, esą mūsų gyvenimas kyla iš mūsų pačių, kai iš tikrųjų jis kyla iš Dievo Tėvo meilės, iš jo noro dovanoti mums gyvenimo apstybę (plg. Jn 10, 10). Tačiau jeigu klausomės įteiklaus „melo tėvo“ (Jn 8, 44) balso, rizikuojame nugrimzti į absurdo bedugnę ir jau čia, žemėje, išgyventi pragarą, kaip, deja, liudija daugybė tragiškų įvykių iš asmeninės ir kolektyvinės žmonių patirties.

Per šią 2020 metų Gavėnią norėčiau su kiekvienu krikščioniu pasidalyti tuo, ką parašiau jaunimui apaštališkajame paraginime Christus vivit: „Įsižiūrėk į nukryžiuoto Kristaus rankas, vis iš naujo leiskis išgelbėjamas. O kai ateini išpažinti nuodėmių, tvirtai tikėk jo gailestingumu, išlaisvinančiu tave iš kaltės. Kontempliuok jo kraują, išlietą su tokia didele meile, ir leiskis jo nuplaunamas. Šitaip galėsi visada atgimti iš naujo“ (123). Jėzaus mirtis ir prisikėlimas nėra tik praeities įvykis; Šventosios Dvasios galia Velykų įvykis yra visuomet esantis, įgalinantis mus tikėjimu įžvelgti ir paliesti Kristaus kūną daugybėje kenčiančių žmonių.

2. Atsivertimo būtinybė

Gera nuodugniau apmąstyti Velykų slėpinį, per kurį mums buvo dovanotas Dievo gailestingumas. Iš tikrųjų gailestingumo patirtis įmanoma tik tuomet, kai „veidas į veidą“ patiriamas santykis su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu, kuris „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Tai dialogas tarp draugų iš širdies į širdį. Štai kodėl Gavėnios metu tokia svarbi malda. Tai daugiau negu pareiga, ji išreiškia mūsų poreikį atsiliepti į Dievo meilę, kuri yra visuomet pirmesnė ir palaiko mus. Krikščionis meldžiasi žinodamas, jog yra mylimas, nepaisant nevertumo. Melstis galima daugybe formų, tačiau Dievo akyse iš tikrųjų svarbu tai, jog malda persmelkia ir suminkština mūsų kietą širdį, kad ši vis labiau atsiverstų – atsigręžtų į Dievą ir priimtų jo valią.

Šiuo palankiu metu leiskimės kaip Izraelis vedami į dykumą (plg. Oz 2, 14), idant galiausiai išgirstume Sužadėtinio balsą, kad jis skambėtų mūsų esybės gelmėje ir gebėtume kuo geriau juo sekti. Kuo labiau leisimės įtraukiami Jo žodžio, tuo labiau patirsime jo mums dovanai duodamą gailestingumą. Neleiskime, kad šis malonės laikas praeitų veltui, nepasiduokime išpuikėliškai iliuzijai, esą galime patys nusistatyti savo atsivertimo laiką ir būdus.

3. Dievas aistringai trokšta dialogo su savo vaikais

Tai, kad Viešpats dar kartą suteikia mums palankų metą atsiversti, neturi būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Ši nauja galimybė turėtų pažadinti dėkingumo jausmą ir prikelti mus iš mūsų vangumo. Nepaisant kartais tragiškų blogio apraiškų mūsų gyvenime, taip pat Bažnyčios ir pasaulio gyvenime, šio laikotarpio galimybė pakeisti kursą išreiškia nepajudinamą Dievo valią nenutraukti jo išganingo dialogo su mumis. Nukryžiuotame Jėzuje, kuris dėl mūsų buvo „paverstas nuodėme“ (plg. 2 Kor 5, 21), ši gelbstinti Tėvo valia leido jam užkrauti savo Sūnui visas mūsų nuodėmes, ir taip, pasak popiežiaus Benedikto XVI, „Dievas atsigręžia prieš patį save“ (Enciklika Deus caritas est, 12). Nes Dievas myli ir savo priešus (plg. Mt 5, 43–48).

Dialogas, kurį Dievas nori užmegzti su kiekvienu iš mūsų per savo Sūnaus velykinį slėpinį, nėra toks, koks buvo būdingas senųjų Atėnų gyventojams, kurie mokėjo vien „leisti laiką pasakodami naujienas arba jų klausydami“ (Apd 17, 21). Toks plepėjimas, žadinamas tuščio ir paviršutiniško smalsumo, visais laikais priskiriamas pasaulietiškumui, o mūsų dienomis jis gali įsiskverbti dėl netinkamo medijų naudojimo.

4. Turtais reikia dalytis, o ne kaupti juos sau

Velykų slėpinį laikyti savo gyvenimo centru reiškia su atjauta žvelgti į nukryžiuoto Kristaus žaizdas, tebesančias daugybėje nekaltų karo aukų, į tuos atvejus, kai kėsinamasi į gyvybę, nuo negimusiųjų iki senelių, į daugybę smurto formų, gamtos katastrofas, netolygų žemės gėrybių paskirstymą, visas prekybos žmonėmis apraiškas ir nevaržomą pelno vaikymąsi, kas yra stabmeldystė.

Šiandien taip pat reikia kreiptis į geros valios vyrus bei moteris, kad jie duodami išmaldą dalytųsi gėrybėmis su labiausiai stokojančiaisiais ir taip asmeniškai prisidėtų prie geresnio pasaulio kūrimo. Dalijimasis iš meilės daro žmogų žmoniškesnį; kaupimas grasina jį subjauroti, užsklęsti savanaudiškume. Atsižvelgdami į ekonomikos struktūrinius aspektus, galime ir privalome žengti dar toliau. Dėl šios priežasties per šiemetę Gavėnią, kovo 26–28 d., sukviečiau į Asyžių jaunų ekonomistų, verslininkų ir inovacijų konsultantų susitikimą, kurio tikslas padėti nubrėžti teisingesnės, įtraukesnės ekonomikos apmatus. Kaip dažnai kartota Bažnyčios magisteriume, politika yra iškili artimo meilės forma (plg. Pijus XI. Kalba Italijos katalikiškųjų universitetų federacijos (FUCI) atstovams, 1927 m. gruodžio 18 d.). Tai pasakytina ir apie ekonomiką, žvelgiant ta pačia evangeline dvasia, Palaiminimų dvasia.

Prašau Švč. Mergelės Marijos maldos užtarimo, kad per šią Gavėnią priimtume Dievo kvietimą susitaikinti su juo, sutelktume širdies žvilgsnį į Velykų slėpinį ir atsiverstume – atsivertume atviram ir nuoširdžiam dialogui su Dievu. Taip tapsime tuo, kuo Kristus kviečia būti savo mokinius: žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14).

Roma, prie Šv. Jono Laterane, 2019 m. spalio 7 d., Rožinio Švč. Mergelės Marijos minėjimas

PRANCIŠKUS