Šių metų pradžioje kalbėdamas prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariams tarp šiandieniam pasauliui tenkančių grėsmių minėjau šalių viduje perkeltų asmenų dramą: „Konfliktų ir humanitarinių krizių situacijos, paaštrintos klimato kaitos, didina perkeltų asmenų skaičių ir veikia skurde gyvenančius žmones. Daugelyje tokias situacijas patiriančių šalių trūksta atitinkamų struktūrų, kad būtų galima patenkinti perkeltųjų poreikius“ (2020 m. sausio 9 d.).

Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos Migrantų ir pabėgėlių skyrius paskelbė „Šalies viduje perkeltų asmenų sielovados gaires“ (Vatikanas, 2020 m. gegužės 5 d.) – šiuo dokumentu siekiama įkvėpti ir gaivinti Bažnyčios sielovadinę veiklą šioje ypatingoje srityje.

Todėl nutariau šią Žinią paskirti šalies viduje perkeltų asmenų dramai, kuri dažnai nepastebima ir dar paaštrėjo dėl COVID-19 pandemijos sukeltos krizės. Ta krizė, atsižvelgiant į jos ūmų pobūdį, stiprų poveikį ir geografinį išplitimą, turi įtakos daugeliui kitų milijonus žmonių paliečiančių humanitarinių situacijų, atitraukia tarptautines iniciatyvas ir gyvybėms gelbėti būtiną bei neatidėliotiną paramą, sumenkindama šių dalykų prioritetus nacionalinėse politinėse programose. Tačiau „šis laikas neleidžia pamiršti. Dėl krizės, su kuria susiduriame, neturime pamiršti daugelio kitų neatidėliotinos pagalbos reikalingų situacijų, dėl kurių daugybė žmonių kenčia“ (Žinia Urbi et orbi, 2020 m balandžio 12 d.).

Atsižvelgdamas į 2020 metus paženklinusius tragiškus įvykius, šią perkeltųjų asmenų temai skirtą Žinią taip pat skiriu visiems tiems, kuriems dėl COVID-19 teko ar vis dar tenka patirti netikrumą, apleidimą, marginalizaciją ar atmetimą.

Pradėsiu nuo įvaizdžio, įkvėpusio popiežių Pijų XII rengti apaštališkąją konstituciją Exsul familia (1952 m. rugpjūčio 1 d.). Bėgdami į Egiptą, vaikelis Jėzus ir jo tėvai patyrė dramatišką tremtinio ir pabėgėlio būklę, „paženklintą baimės, netikrumo ir vargų (plg. Mt 2, 13–15.19–23). Deja, mūsų laikais milijonai šeimų gali save atpažinti panašioje tikrovėje. Beveik kiekvieną dieną televizija ir laikraščiai informuoja apie pabėgėlius, bėgančius nuo bado, karo ir kitų rimtų grėsmių, ieškančius saugumo ir oraus gyvenimo sau ir savo šeimoms“ (Viešpaties angelo malda, 2013 m. gruodžio 29 d.). Kiekviename iš jų yra Jėzus, kuris, panašiai kaip Erodo laikais, yra verčiamas bėgti, kad galėtų išsigelbėti. Esame pašaukti jų veiduose atpažinti į mus besikreipiančio alkano, trokštančio, nuogo, ligonio, svetimšalio ar kalinio Kristaus veidą (plg. Mt 25, 31–46). Jeigu jį mes atpažįstame, tuomet dėkojame būtent už tai, kad galėjome jį sutikti, mylėti ir jam tarnauti.

Perkeltieji asmenys suteikia mums galimybę susitikti su Viešpačiu, „net jei mūsų akims nelengva jį atpažinti – suplyšusiais drabužiais, purvinomis kojomis, perkreiptu veidu, sužeistu kūnu ir nemokantį kalbėti mūsų kalba“ (2019 m. vasario 15 d. homilija). Į šį sielovados iššūkį turime atsiliepti keturiais veiksmažodžiais, kuriuos nurodžiau savo tai pačiai progai skirtoje Žinioje 2018 m.: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti. Dabar norėčiau prie jų pridurti dar šešias poras veiksmažodžių – tie veiksmažodžiai nurodo labai konkrečius veiksmus ir tarpusavyje yra susiję priežasties-pasekmės ryšiu.

Reikia pažinti siekiant suprasti. Pažinimas yra būtinas žingsnis, leidžiantis kitą suprasti. Pats Jėzus to moko įvykyje su Emauso mokiniais: „Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“ (Lk 24, 15–16). Kalbėdami apie migrantus ir tremtinius pernelyg dažnai sutelkiame dėmesį į skaičius. Tačiau svarbu ne skaičiai, bet asmenys! Tik su jais susitikę pažinsime juos. Pažindami jų istorijas įstengsime juos suprasti. Pavyzdžiui, suvoksime, kad tas netikrumas, kurį skausmingai patyrėme dėl pandemijos, yra nuolatinė perkeltųjų žmonių gyvenimo dalis.

Reikia tapti artimu, kad būtų galima tarnauti. Atrodo akivaizdu, bet dažnai taip nėra. „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ (Lk 10, 33–34). Dėl baimės ir išankstinių nuostatų – daugybės išankstinių nuostatų – laikomės atokiai nuo kito, todėl dažniausiai patys sudarome kliūtis, neleidžiančias „tapti artimu“ ir su meile jam tarnauti. Prisiartinimas prie artimo reiškia ir atvirumą rizikai, to pastaraisiais mėnesiais mus mokė daugelio gydytojų ir slaugytojų pavyzdys. Tas artumas, leidžiantis patarnauti kitiems, pranoksta vien pareigą; nuostabiausią pavyzdį mums paliko Jėzus: plaudamas kojas savo mokiniams jis nusirengė, atsiklaupė ir susitepė rankas (plg. Jn 13, 1–15).

Siekiant susitaikyti reikia išklausyti. To mus moko pats Dievas, atsiuntęs į pasaulį savo Sūnų, norėjęs žmogiškomis ausimis klausyti žmonijos dejavimo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo  viengimį Sūnų <...>, kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Sutaikinanti ir gelbstinti meilė prasideda nuo išklausymo. Šiandienos pasaulyje daugėja skelbiamų žinių, bet prarandama klausymosi nuostata. Tik per nuolankų ir įdėmų išklausymą galime pasiekti tikrą susitaikymą. 2020-aisiais mūsų gatvės ištisomis savaitėmis skendėjo tyloje. Tai buvo dramatiška tyla, kelianti nerimą, bet suteikianti mums galimybę išgirsti silpniausiųjų, perkeltųjų šauksmą, mūsų rimtai sergančios planetos šauksmą. O klausydami turime galimybę susitaikyti su artimu, su daugeliu atmestųjų, su savimi pačiais ir su Dievu, kuris niekuomet nepavargdamas dovanoja mums savo gailestingumą.

Reikia dalytis, kad galėtume augti. Vienas iš ankstyvosios krikščionių bendruomenės pamatinių elementų buvo dalijimasis „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 32). Dievas nenorėjo, kad mūsų planetos ištekliais naudotųsi tik nedaugelis žmonių. Ne, to Viešpats nenorėjo! Turime išmokti dalytis, kad galėtume drauge augti, nė vieno nepalikdami nuošalyje. Pandemija mums priminė – visi esame toje pačioje valtyje. Susidūrę su tais pačiais rūpesčiais ir baimėmis dar kartą pamatėme, kad niekas negali išsigelbėti pats vienas. Iš tikrųjų augsime tik  augdami drauge, dalydamiesi tuo, ką turime, kaip tas berniukas, paaukojęs Jėzui penkis miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis... Ir to pakako penkiems tūkstančiams žmonių (plg. Jn 6, 1–15).

Siekiant skatinti reikia įtraukti. Būtent taip Jėzus elgėsi su samariete (plg. Jn 4, 1–30). Viešpats prie jos prisiartina, jos išklauso, kalba į jos širdį, o tada veda ją į tiesą ir paverčia Gerosios Naujienos skelbėja: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (29 eil.). Kartais užsidegimas tarnauti kitiems neleidžia mums įžvelgti jų turtingumo. Jei iš tikrųjų norime skatinti žmones, kuriems teikiame pagalbą, turime juos įtraukti stengiantis, kad jiems tektų pagrindinis vaidmuo jų gelbėjimo darbe. Pandemija mums priminė, kokia svarbi bendra atsakomybė, kad dorotis su krize įmanoma tik dalyvaujant visiems, taip pat tiems, kurie dažnai nepakankamai vertinami. Turime „rasti drąsos atverti erdves, kur visi jaustųsi esą pašaukti, ir sudaryti sąlygas naujoms svetingumo, brolybės ir solidarumo formoms“ (Meditacija Šv. Petro aikštėje, 2020 m. kovo 27 d.).

Siekiant statyti reikia bendradarbiauti. Būtent tai apaštalas Paulius siūlo Korinto bendruomenei: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ ( 1 Kor 1, 10). Dievo karalystės statyba – bendras visų krikščionių įsipareigojimas, todėl būtina mokytis bendradarbiauti nepasiduodant pavydo, nesantarvės ar skaldymosi pagundoms. O turint omenyje aktualų kontekstą, reikia dar kartą patvirtinti: „Šiuo laiku neleistinos egoizmo apraiškos, nes mums tenkantis iššūkis yra visiems bendras ir nedaro skirtumo tarp žmonių“ (Žinia Urbi et orbi, 2020 m. balandžio 12 d.). Siekdami išsaugoti bendrus namus, kad jie vis labiau atitiktų pirminį Dievo planą, turime stengtis užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą, globalų solidarumą ir vietinį įsipareigojimą, neaplenkdami nė vieno žmogaus.

Norėčiau baigti malda, įkvėpta žvilgsnio į šventąjį Juozapą, ypač tuomet, kai jis turėjo bėgti į Egiptą, kad išgelbėtų vaikelį Jėzų.

Tėve, šventajam Juozapui patikėjai tai, ką turėjai brangiausio: vaikelį Jėzų ir jo motiną, kad jis saugotų juos nuo pavojų ir piktavalių grėsmių.

Leisk ir mums patirti jo apsaugą ir pagalbą. Tas, kuris dėl galingųjų neapykantos patyrė pabėgėlio kančias, teguodžia ir tesaugo visus brolius ir seseris, kurie bėgdami nuo karo, skurdo ar vargo apleido savo namus ir žemę, kad kaip pabėgėliai pasiektų saugesnes vietas.

Jo užtarimu duok jėgų eiti pirmyn, suteik paguodos liūdesyje, ryžto sunkumuose.

Tie, kurie juos priima, teįgyja šio teisaus ir išmintingo tėvo švelnumo: jis mylėjo Jėzų kaip tikrą sūnų ir visada kelyje palaikė Mariją.

Pelnęs duoną savo rankų darbu, tegul jis pasirūpina tais, iš kurių gyvenimas viską atėmė, tegauna jie orų darbą ir netrikdomą namų ramybę.

To prašome per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kurį šventasis Juozapas išgelbėjo pabėgdamas į Egiptą, užtariant Mergelei Marijai, kurią pagal Tavo valią mylėjo kaip ištikimas sužadėtinis. Amen.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. gegužės 13-oji, Fatimos Švč. M. Marijos minėjimas

PRANCIŠKUS