Brangūs broliai ir seserys!

Kvietimas „ateiti ir pamatyti“, kuris lydi pirmuosius jaudinančius Jėzaus susitikimus su mokiniais, yra taip pat kiekvieno tikro žmogiško komunikavimo metodas. Siekiant papasakoti tiesą apie gyvenimą, tampantį istorija (plg. Žinią 54-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga 2020 m. sausio 24 d.), būtina palikti patogią išankstinę nuostatą „jau tą žinau“ ir išjudėti, eiti ir pamatyti, būti su žmonėmis, klausytis jų, stoti akistaton su tikrove, kuri mus visada nustebins kokiu nors aspektu. „Su nuostaba atverk akis į tai, ką matai, kad tavo rankos būtų pilnos šviežios gyvybės ir kad kiti tave skaitydami prisiliestų prie pulsuojančio gyvenimo stebuklo“, – patarė savo kolegoms žurnalistams Emanuelis Lozano Garrido [1]. Todėl šių metų Žinią noriu skirti kvietimui „eiti ir pamatyti“ kaip paskatinimą kiekvienai komunikavimo išraiškai, kuri siekia būti skaidri ir pagarbi: tiek laikraščio redakcijoje, tiek interneto pasaulyje, įprastiniame Bažnyčios skelbime ar politiniame bei socialiniame komunikavime. „Eik ir pasižiūrėk“ yra būdas, kuriuo krikščioniškasis tikėjimas buvo perduodamas nuo pat pirmųjų susitikimų prie Jordano ir Galilėjos ežero krantų.

Nunešioti batų padus

Apžvelkime plačią informacijos temą. Įžvalgūs balsai jau seniai skundžiasi dėl gresiančio informacijos seklumo, kai laikraščiai „kopijuoja vieni kitus“, iš esmės vienodai pateikiamos žinios per televiziją, radiją, interneto portaluose, kai tyrimo ir reportažo žanras praranda savo vietą bei kokybę, yra pakeičiamas pusfabrikačiais, „iš aukščiau nuleidžiama“ autoreferencine informacija, kuri vis menkiau atspindi tikrąją dalykų padėtį bei konkretų žmonių gyvenimą ir jau nebesugeba suvokti svarbiausių visuomeninių reiškinių ar iš visuomenės bazės kylančios pozityvios energijos. Krizė leidybos srityje pavojingai veda į informacijos gaminimą priešais kompiuterio ekraną redakcijose, agentūrose, socialiniuose tinkluose, neišeinant į gatvę, „nenusiavus batų“, nesusitinkant su žmonėmis, kad būtų ieškoma istorijų ar siekiama akivaizdžiai patikrinti kai kurias situacijas. Jeigu nebūsime atviri susitikimams, liksime išoriniais stebėtojais, nepaisant technologinių naujovių, galinčių vis plačiau mums atverti tikrovę, kurioje jaučiamės esą panardinti. Kiekviena priemonė yra naudinga ir vertinga tik tada, jei motyvuoja mus nueiti ir pamatyti dalykus, apie kuriuos kitaip nesužinotume, leidžia internete paskelbti informaciją, kuri kitaip nebūtų patekusi į apytaką, įgalina susitikimus, kurių kitu atveju nebūtų buvę.

Evangelijos pasakojimo detalės 

Po krikšto Jordane Jėzus atsiliepia norintiems jį pažinti pirmiesiems mokiniams: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39), pakviesdamas juos išgyventi santykį su juo. Vėliau, daugiau negu po pusės amžiaus, jau sulaukęs senatvės Jonas, rašydamas savo Evangeliją primena kai kurias „kronikos“ detales, kurios atskleidžia jo dalyvavimą konkrečioje vietoje, taip pat įtaką, kurią tai padarė jo gyvenimui. Jis rašo: „Tai buvo apie dešimtą valandą“, tai yra ketvirtą valandą po vidurdienio (plg. 39 eil.). Toliau Jonas sako, kad kitą dieną Pilypas papasakoja Natanaeliui apie susitikimą su Mesiju. Jo bičiulis nusiteikęs skeptiškai: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas nebando jo įtikinėti argumentais, bet sako: „Eik ir pasižiūrėk “ (plg. 45–46 eil.). Natanaelis eina ir pamato, ir nuo tos akimirkos jo gyvenimas pasikeičia. Taip prasideda krikščioniškasis tikėjimas. Taip perduodama ir tiesioginė žinia, kylanti iš patirties, o ne iš to, kas girdėta. „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome“, – sakė žmonės samarietei po to, kai Jėzus pabuvo pas juos (plg. Jn 4, 39–42). „Ateiti ir pamatyti“ yra paprasčiausias būdas pažinti tikrovę. Tai sąžiningiausias kiekvienos žinios patikrinimas, nes norint pažinti reikia susitikti, leisti, kad mano akivaizdoje esantis žmogus man kalbėtų, kad mane pasiektų jo liudijimas. 

Daugelio žurnalistų drąsos dėka

Taip pat ir žurnalistika kaip pasakojimas apie tikrovę reikalauja gebėjimo eiti ten, kur niekas neina – išjudėti ir trokšti pamatyti. Reikia smalsumo, atvirumo, aistros. Turime dėkoti daugeliui profesionalų – žurnalistų, operatorių, montažo specialistų, režisierių, kurie dažnai darbuojasi nepaisydami didelių grėsmių, – už jų drąsą ir angažavimąsi, už tai, kad šiandien žinome, pavyzdžiui, kokia sunki persekiojamų mažumų situacija įvairiose pasaulio kraštuose; už tai, kad buvo paviešinti piktnaudžiavimai ir neteisybės vargšų bei kūrinijos atžvilgiu; už tai, kad papasakota apie daugelį pamirštų karų. Jei tų balsų neliktų, didelį nuostolį patirtų ne tik informacija, bet ir visa visuomenė bei demokratija, – tai būtų mūsų žmogiškumo nuskurdinimas. 

Daug mūsų planetos tikrovės apraiškų, tuo labiau dabartiniu pandemijos laiku, komunikavimo pasaulį kviečia „ateiti ir pamatyti“. Egzistuoja pavojus pasakoti apie pandemiją kaip apie kiekvieną krizę, tik laikantis turtingesnių šalių požiūrio, taikant dvigubus standartus. Pamąstykime apie skiepus, apskritai apie medicinos apsaugą, apie vargingiausių žmonių atskirties grėsmę. Kas papasakos mums apie gydymo laukiančius žmones vargingiausiuose Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos kaimeliuose? Pasauliniu mastu egzistuojantys visuomeniniai ir ekonominiai skirtumai gali daryti įtaką skiepų nuo Covid skirstymo eiliškumui. Vargšai kaip visada lieka paskutiniai, o teisė į visiems galiojančią sveikatos apsaugą, nors iš principo skelbiama, iš tiesų netenka savo tikros vertės. Tačiau net žvelgiant į sėkmingiau gyvenusius žmones dažniausiai paslėpta lieka socialinė drama, kai šeimos staiga patiria skurdą: žmonėms skaudu ir jie nelinkę daug apie tai kalbėti, kai įveikę gėdą stoja į eilę prie Caritas centrų, norėdami gauti maisto paketą.

Galimybės ir žabangai internete

Internetas su daugybe socialinių tinklų formų gali padidinti galimybę pasakoti ir dalintis: tai reiškia, kad daug daugiau akių atverta į pasaulį, vyksta nuolatinė vaizdų ir liudijimų apytaka. Skaitmeninė technologija suteikia galimybę gauti informaciją tiesiogiai ir greitai, ir kartais tai labai naudinga – pamąstykime apie skubios pagalbos situacijas, kai pirmosios žinios, taip pat pirmieji pagalbos tarnybų pranešimai išplatinami būtent internetu. Tai ypatinga priemonė, kuri mus visus padaro atsakingus, tiek naudojantis ja, tiek kaip jos turinio vartotojus. Potencialiai visi galime tapti liudininkais tokių įvykių, kurie šiaip liktų tradicinių medijų nepastebėti, galime kaip piliečiai prisidėti paskleisdami daugiau istorijų, taip pat pozityvių. Internetu galime papasakoti, ką matome, kas vyksta mūsų akyse, pasidalyti liudijimais. 

Tačiau visi taip pat aiškiai suvokia grėsmes, susijusias su komunikacija socialiniuose tinkluose, kai informacija nėra tikrinama. Jau kuris laikas žinome, kad žinių pranešimais ir net vaizdais galima lengvai manipuliuoti, ir tai daroma dėl daugelio motyvų, kartais dėl banalaus narciziškumo. Šis kritinis suvokimas veda ne į tos priemonės demonizavimą, bet ragina geriau atpažinti ir brandžiau išgyventi atsakomybę tiek platinant pranešimus, tiek priimant jų turinį. Visi esame atsakingi už mūsų komunikavimą, už pateikiamą informaciją, už kontrolę, kurią galime kartu taikyti demaskuodami melagingas žinias. Visi esame pašaukti būti tiesos liudytojais – eiti, pamatyti ir pasidalyti.

Niekas nepakeis pamatymo savo akimis

Komunikavimo srityje niekas negali visiškai pakeisti pamatymo savo akimis. Kai kurių dalykų galime išmokti tik per savo patirtį. Komunikuojama ne tik žodžiais, bet ir akimis, balso tonu, gestais. Jėzus traukė sutinkamus žmones savo skelbimo tiesa; tačiau jo kalbos veiksmingumas buvo neatsiejamas nuo jo žvilgsnio, elgsenos ir net jo tylėjimo. Mokiniai ne tik klausėsi jo žodžių, bet ir matė jį kalbantį. Jame – įsikūnijusiame Logose – žodis įgijo veidą, pasak Jono, neregimasis Dievas leidosi būti matomas, girdimas ir paliečiamas (plg. 1 Jn 1, 1–3). Žodis yra veiksmingas tik tuomet, kai jį galima „pamatyti“, tik tuomet, kai jis įtraukia tave į patirtį, į dialogą. Todėl „eik ir pasižiūrėk“ buvo ir yra esmingai svarbu.

Pagalvokime, kiek daug tuščiažodžiavimo yra mūsų laikais kiekvienoje viešojo gyvenimo srityje, prekyboje ir politikoje. „Jo išmintingi samprotavimai – tai du kviečio grūdai, paslėpti dviejuose pūruose pelų: kiaurą dieną knisies, kol juos atrasi, o atradęs pamatysi, kad nebuvo ko nė ieškoti“ [2]. Aštrūs anglų dramaturgo žodžiai pritaikomi taip pat ir mums, komunikuojantiems krikščionims. Evangelijos geroji naujiena visame pasaulyje išplito žmogui susitikus su žmogumi, širdis į širdį. Tai vyrai ir moterys, kurie priėmė tą patį kvietimą „ateik ir pamatyk“, jie susižavėjo tuo žmogiškuoju „apstumu“, persmelkusiu Jėzų Kristų liudijusių žmonių žvilgsnius, žodžius bei gestus. Visos priemonės yra svarbios, ir tas didis komunikuotojas, Paulius iš Tarso, veikiausiai naudotųsi elektroniniu paštu ir socialinių tinklų pranešimais. Tačiau būtent jo tikėjimas, jo viltis ir jo meilė darė įspūdį jo laiko žmonėms, girdėjusiems jo skelbimą ir turėjusiems laimės pabūti su juo, matyti jį susirinkimuose ar individualaus pokalbio metu. Matydami jį veikiantį vietovėse, kuriose jis lankėsi, jie galėjo įsitikinti, koks teisingas ir vaisingas gyvenime buvo tas išganymo skelbimas, kurį jis skelbė Dievo malonės dėka. Taip pat ten, kur nebuvo įmanoma asmeniškai sutikti to Dievo bendradarbio, apie jo gyvenimą Kristuje liudijo jo siunčiami mokiniai (plg. 1 Kor 4, 17).

„Mūsų rankose yra knygos, o mūsų akyse – faktai“, – tvirtino šv. Augustinas [3], ragindamas įsitikinti, kaip pildosi Šventajame Rašte esančios pranašystės. Taip Evangelija šiandien iš naujo įvyksta kiekvieną kartą, kai gauname aiškų liudijimą iš žmonių, kurių gyvenimas buvo perkeistas susitikimo su Jėzumi. Jau daugiau kaip du tūkstančius metų ši susitikimų grandinė perduoda krikščioniškojo nuotykio žavesį. Mums tenka iššūkis komunikuoti sutinkant žmones ten, kur jie yra, ir tokius, kokie yra. 

Viešpatie, išmokyk mus išeiti anapus savojo aš
ir leistis į kelią ieškoti tiesos.
Išmokyk mus eiti ir pamatyti,
išmokyk klausytis
be išankstinių nuostatų,
nedarant skubotų išvadų.
Išmokyk mus eiti ten, kur niekas nenori eiti,
skirti laiko tam, kad suprastume,
atkreipti dėmesį į tai, kas svarbiausia,
nesiduoti išblaškomiems paviršinių dalykų,
atskirti klaidinančią regimybę nuo tiesos.
Apdovanok mus malone atpažinti tavo buveines pasaulyje
ir sąžiningai papasakoti apie tai, ką matėme. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. sausio 23-oji, šventojo Pranciškaus Salezo minėjimo vigilija

PRANCIŠKUS