Brangūs broliai ir seserys!

Enciklikoje Fratelli tutti išreiškiau susirūpinimą ir troškimą, kuris nuolat užima svarbią vietą mano širdyje: „Pasibaigus sveikatos krizei blogiausia reakcija būtų dar labiau pasiduoti karštligiškam vartotojiškumui ir naujoms egoistinės savisaugos formoms. Duok Dieve, kad galiausiai neliktų suvokimo „kiti“, o būtume tiktai „mes“ (35).

Todėl 107-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos žiniai pasirinkau temą „Link vis plačiau apimančio mes“, norėdamas taip nurodyti aiškią perspektyvą mūsų bendrai kelionei šiame pasaulyje.

„Mes“ istorija

Ši perspektyva yra jau pačiame Dievo kūrimo plane: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 27–28). Dievas sukūrė mus kaip vyrą ir moterį, skirtingas ir viena kitą papildančias būtybes, idant drauge kurtume „mes“, kuris nuolat augtų gausėjant kartoms. Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą, pagal vienos ir trivienės Esybės atvaizdą, įvairovės bendrystę.

Kai dėl savo neklusnumo žmogus nutolo nuo Dievo, Jis savo gailestingumu panorėjo pasiūlyti susitaikinimo kelią, skirtą ne pavieniams individams, bet visai tautai, tam „mes“, kuris turėjo apimti visą žmonijos šeimą, visas tautas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3). 

Išganymo istorijos tiek pradžioje, tiek pabaigoje matomas „mes“, o jos centre yra Kristaus, mirusio ir prisikėlusio, kad „visi būtų viena“ (plg. Jn 17, 21), slėpinys. Vis dėlto dabartinis laikas mums parodo, kad tas Dievo trokštamas „mes“ yra sudaužytas ir suskaldytas, sužeistas ir deformuotas. Tai ypač išryškėja per didžiausias krizes, kaip ir šiuo pandemijos metu. Uždaro ir agresyvaus nacionalizmo formos (plg. Fratelli tutti, 11), taip pat radikalus individualizmas (plg. ten pat, 105) daužo ir skaldo tą „mes“ tiek pasaulyje, tiek Bažnyčios viduje. O didžiausią kainą sumoka tie, kurie lengviausiai gali tapti „kitais“: svetimšaliai, migrantai, marginalizuotieji ir gyvenantieji egzistenciniuose paribiuose.

Iš tikrųjų visi esame toje pačioje valtyje ir esame kviečiami angažuotis, kad daugiau nebebūtų mus skiriančių sienų, kad nebebūtų „kitų“, o tik visą žmoniją apimantis „mes“. Todėl šios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga raginu drauge žengti link vis plačiau apimančio „mes“, pirmiausia kreipdamasis į tikinčiuosius katalikus, po to – į visus pasaulio vyrus ir moteris.

Vis katalikiškesnė Bažnyčia 

Katalikų Bažnyčios nariams šis kvietimas reiškia įsipareigojimą vis ištikimiau laikytis savo katalikiškos tapatybės, įgyvendinant tai, ką šventasis Paulius siūlė Efezo bendruomenei: „Vienas Kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį“ (Ef 4, 4–5). 

Bažnyčios katalikiškumas, jos visuotinumas yra tikrovė, kurią kiekvienoje epochoje reikia priimti ir išgyventi pagal Viešpaties valią ir malonę – jis pažadėjo būti su mumis visada iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Jo Dvasia mus įgalina visus apglėbti ir kurti bendrystę įvairovėje, derinant skirtumus, bet niekad neprimetant nuasmeninančio uniformizmo. Per susitikimą su svetimšalių, migrantų, pabėgėlių įvairove ir iš to galintį kilti tarpkultūrinį dialogą mums duota galimybė augti kaip Bažnyčiai, praturtinti vieniems kitus. Kiekvienas pakrikštytasis, kad ir kur būtų, yra visateisis vietinės bažnytinės bendruomenės narys, tos vienos Bažnyčios narys, vienintelių namų gyventojas, vienos šeimos narys. 

Tikintieji katalikai yra kviečiami įsipareigoti – pirmiausia bendruomenėje, kurioje gyvena,– siekti, kad Bažnyčia taptų vis įtraukesnė laikydamasi Jėzaus Kristaus apaštalams patikėtos misijos: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 7–8).

Šiandien Bažnyčia yra kviečiama išeiti į egzistencinius pakraščius gydyti sužeistųjų ir ieškoti pražuvusių be išankstinių nuostatų ir baimės, be prozelitizmo, bet pasirengusi išplėsti savo padangtę, kad galėtų visus priimti. Tarp paribių gyventojų yra daug migrantų ir pabėgėlių, tremtinių ir prekybos žmonėmis aukų, kuriems Viešpats per mus nori parodyti savo meilę ir paskelbti išganymą. „Dabarties migracijos srautai atveria naują misionierišką „frontą“, palankią progą skelbti Jėzų Kristų ir jo Evangeliją nepaliekant savo aplinkos, konkrečiai liudijant krikščionių tikėjimą per meilę ir širdingą pagarbą kitoms religinės raiškos formoms. Susitikimas su migrantais ir pabėgėliais, išpažįstančiais kitus tikėjimus bei religijas, yra vaisinga dirva plėtoti nuoširdų ir turtinantį ekumeninį bei tarpreliginį dialogą“ (Kalba migrantų sielovados nacionalinių padalinių vadovams, 2017 m. rugsėjo 22 d.). 

Vis įtraukesnis pasaulis

Kreipiuosi į visus pasaulio vyrus bei moteris, ragindamas drauge keliauti siekiant vis plačiau apimančio „mes“, kad atnaujintume žmonijos šeimą, kad bendrai kurtume mūsų ateitį teisingumu bei taika, užtikrindami, jog niekas iš to nebus išskirtas.

Mūsų visuomenių laukia „spalvinga“ ateitis, turtinga įvairovės ir tarpkultūrinių ryšių. Todėl šiandien turime mokytis drauge gyventi darnoje ir taikoje. Man ypač brangus tapo Bažnyčios „krikšto“ dienos per Sekmines įvaizdis, kai Jeruzalės gyventojai klausėsi išganymo skelbimo nužengus Šventajai Dvasiai: „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 9–11).

Tai naujosios Jeruzalės idealas (plg. Iz 60; Apr 21, 3), kur visos tautos susitinka taikiai ir darniai šlovindamos Dievo gerumą ir kūrinijos stebuklus. Tačiau, kad pasiektume tą idealą, turime visi įsipareigoti nugriauti mus skiriančias sienas ir statyti tiltus, padedančius susitikimo kultūrai, suvokdami mus siejančius gilius tarpusavio ryšius. Žvelgiant iš šios perspektyvos, šiuolaikinės migracijos suteikia mums galimybę įveikti savo baimes ir leistis praturtinamiems kiekvieno iš mūsų dovanų įvairovės. Tada, jei to norime, galime paversti sienas ypatingomis susitikimo vietomis, kur gali skleistis vis plačiau apimančio „mes“ stebuklas.

Kreipiuosi į visus pasaulio vyrus bei moteris, prašydamas gerai panaudoti Viešpaties mums patikėtas dovanas, kad išsaugotume jo kūriniją ir padarytume ją dar gražesnę. „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal. Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: „Verskitės, kol sugrįšiu“ (Lk 19, 12–13). Viešpats pareikalaus atsiskaityti už tai, ką nuveikėme! Siekdami užtikrinti, kad mūsų bendraisiais namais būtų tinkamai rūpinamasi, privalome tapti vis plačiau apimančiu „mes“, vis labiau dalytis bendra atsakomybe, būdami tvirtai įsitikinę, jog kiekvienas pasauliui daromas gėris yra daromas dabartinėms ir būsimoms kartoms. Čia kalbama apie asmeninį ir kolektyvinį įsipareigojimą rūpintis visais broliais bei seserimis, kurie ir toliau kenčia, mums siekiant įgyvendinti tvaresnę, darnesnę ir įtraukesnę plėtrą. Tai įsipareigojimas nedarant skirtumo tarp vietinių šalies piliečių ir svetimšalių, tarp gyventojų ir svečių, nes tai susiję su bendru turtu, ir niekas neturi būti atskirtas nuo rūpinimosi juo ir jo teikiamos naudos.

Prasideda svajonė

Pranašas Joelis pranašavo mesijinę ateitį kaip Dvasios įkvėptų sapnų ir regėjimų laiką: „Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus“ (Jl 3, 1). Esame kviečiami bendrai svajoti. Nebijokime svajoti, svajoti kartu kaip viena žmonija, kaip to paties kelio bendrakeleiviai, tos pačios žemės sūnūs ir dukros – ši žemė yra mūsų bendri namai, o visi esame seserys ir broliai (plg. Fratelli tutti, 8)

Malda

Šventasis mylimasis Tėve, 
Tavo Sūnus Jėzus mus mokė,
kad danguje kyla didžiulis džiaugsmas, 
kai atsiranda tas, kuris buvo pražuvęs,
kai tas, kuris buvo išskirtas, atstumtas ar atmestas, 
vėl iš naujo priimamas į mūsiškį „mes“, –
ir „mes“ vis didėja ir plečiasi.

Prašome Tavęs: suteik visiems Jėzaus mokiniams
ir visiems geros valios žmonėms 
malonę vykdyti Tavo valią pasaulyje.
Palaimink kiekvieną priėmimo ir pagalbos gestą, 
kuriuo gyvenantieji tremtyje vėl įvedami 
į bendruomenės ir Bažnyčios „mes“, 
kad mūsų žemė galėtų tapti tokia, 
kokią Tu ją sukūrei, – 
visų brolių ir seserų bendri namai. Amen. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. gegužės 3-ioji, Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventė

PRANCIŠKUS