Brangūs broliai ir seserys,

Jėzus, paskelbdamas mokiniams apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą ir taip vykdydamas Tėvo valią, atskleidžia jiems savo misijos giliąją prasmę ir kviečia juos dalyvauti šioje misijoje dėl pasaulio išganymo.

Eidami Gavėnios keliu, vedančiu į Velykų šventes, atminkime Tą, kuris „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Šiuo atsivertimo laiku atnaujinkime savo tikėjimą, semkimės vilties „gyvojo vandens“ ir atvira širdimi priimkime Dievo meilę, kuri mus perkeičia į brolius ir seseris Kristuje. Velykų naktį atnaujinkime savo Krikšto pažadus, kad atgimtume kaip nauji vyrai bei moterys Šventosios Dvasios veikimo dėka. Jau pati Gavėnios kelionė, panašiai kaip visas krikščioniškojo gyvenimo kelias, yra visa nušviesta Prisikėlimo šviesos, kuri atgaivina norinčiųjų sekti Kristumi mintis, nuostatas bei pasirinkimus.

Jėzaus mokyme skelbiami pasninkas, malda ir išmalda (plg. Mt 6, 1–18) sąlygoja ir išreiškia mūsų atsivertimą. Neturto ir atsižadėjimo kelias (pasninkas), meilingas žvilgsnis į sužeistą žmogų ir meilės gestai jo atžvilgiu (išmalda), taip pat vaiko dialogas su Tėvu (malda) leidžia mums įgyvendinti nuoširdų tikėjimą, gyvą viltį ir veiklią meilę. 

1. Tikėjimas kviečia mus priimti Tiesą ir tapti jos liudytojais Dievo, taip pat mūsų brolių bei seserų akivaizdoje

Šiuo Gavėnios laiku priimti ir išgyventi Kristuje apreikštą Tiesą pirmiausia reiškia atverti širdis Dievo žodžiui, kurį Bažnyčia mums perteikia iš kartos į kartą. Ši Tiesa nėra intelektinė konstrukcija, rezervuota nedaugeliui rinktinių, itin išlavintų protų, bet yra žinia, kurią gauname ir galime suprasti turėdami širdį, atvirą Dievo didybei, suprasdami, kad Jis mus myli pirma, negu tai suvokiame. Ta Tiesa yra pats Kristus, kuris visiškai priimdamas mūsų žmogystę tapo Keliu – reikliu, bet atviru visiems, – vedančiu į Gyvenimo pilnatvę. 

Pasninkas, išgyvenamas kaip atsižadėjimo patirtis, veda pasninkaujančius širdies paprastume iš naujo atskleisti Dievo dovaną ir suprasti savo kaip kūrinių tikrovę: esame sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą ir jame randame pilnatvę. Pasninkaujantysis sutinka priimti neturtą ir tapti beturčiu su kitais vargdieniais, jis „kaupia“ gaunamos ir kitiems dalijamos meilės turtą. Taip suvokiamas ir praktikuojamas pasninkas padeda mylėti Dievą ir artimą, nes, kaip moko šv. Tomas Akvinietis, meilė yra judesys, nukreipiant dėmesį į kitą, tapatinantis su kitu (plg. Fratelli tutti, 93).

Gavėnia yra laikas tikėti, tai yra priimti Dievą mūsų gyvenime ir leisti jam „apsigyventi“ pas mus (plg. Jn 14, 23). Pasninkauti reiškia išlaisvinti mūsų būtį nuo visko, kas ją slegia, nuo persisotinimo informacija, tiek teisingomis, tiek melagingomis žiniomis, taip pat nuo vartojimo gėrybių, idant atvertume savo širdies duris Tam, kuris ateina kaip visiškas beturtis, bet drauge yra „pilnas malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14), jis Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas.

2. Viltis kaip „gyvasis vanduo“, įgalinantis mus tęsti kelionę

Samarietė, kurią Jėzus prašo duoti jam atsigerti prie šulinio, nesupranta, kai jis sako, kad gali jai duoti „gyvojo vandens“ (Jn 4, 10). Iš pradžių ji natūraliai galvoja apie paprastą vandenį, tačiau Jėzus turi omenyje Šventąją Dvasią, kuria gausiai apdovanos Velykų slėpinyje ir kuri mums įlies nenuviliančią viltį. Pranašaudamas savo kančią ir mirtį Jėzus jau skelbia viltį, sakydamas, kad „trečią dieną jis prisikels“ (Mt 20, 19). Jėzus kalba mums apie ateitį, kurią plačiai atvėrė Tėvo gailestingumas. Su juo ir jo dėka turėti viltį reiškia tikėti, kad istorija nepasibaigia mūsų klaidomis, mūsų prievarta ir neteisybe, nei nuodėme, kuri nukryžiuoja meilę. Tai reiškia semtis Tėvo atleidimo iš jo atvertos Širdies. 

Dabartinėmis susirūpinimą keliančiomis aplinkybėmis, kai viskas atrodo trapu ir netikra, kalbėjimas apie viltį gali atrodyti provokacija. Tačiau Gavėnios laikas skirtas tam, kad viltingai atgręžtume žvilgsnį į Dievo kantrybę: jis ir toliau rūpinasi savo kūriniais, nors mes dažnai su jais elgiamės blogai (Enciklika Laudato si', 32–33. 43–44). Tai susitaikinimo viltis, į tai mus aistringai ragina šventasis Paulius: „Susitaikinkite su Dievu“ (2 Kor 5, 20). Gavę atleidimą per Atgailos sakramentą, kuris yra kertinis mūsų atsivertimo procese, savo ruožtu tampame atleidimo perteikėjais: patys priėmę atleidimą, galime atleisti kitiems, gebėdami dėmesingai vesti dialogą ir savo elgsena guosdami sužeistus žmones. Dievo atleidimas, perduodamas taip pat per mūsų žodžius bei gestus, leidžia mums išgyventi Velykų brolybę. 

Gavėnios metu būkime atidesni sakydami „drąsinančius, guodžiančius, stiprinančius, raminančius, skatinančius žodžius, o ne tokius, kurie žemina, liūdina, erzina, niekina“ (Enciklika Fratelli tutti, 223). Kartais norint suteikti vilties pakanka būti „draugišku žmogumi, atidedančiu šalin savo baimes ir skubėjimą, pakanka atkreipti dėmesį, padovanoti šypseną, pasakyti ugdantį žodį, kad vyraujančio abejingumo aplinkoje atsivertų klausymosi erdvė“ (ten pat, 224).

Susikaupime ir tylioje maldoje viltis mums duodama kaip įkvėpimas ir vidinė šviesa, nušviečianti mūsų misijos iššūkius ir pasirinkimus. Todėl esmingai svarbu susikaupti maldai (plg. Mt 6, 6) ir slaptoje sutikti švelnumo Tėvą.

Gavėnią išgyventi viltingai reiškia suvokti, kad Jėzuje Kristuje esame naujo laiko liudininkai, kai Dievas „visa daro nauja“ (plg. Apd 21, 1–6). Tai reiškia priimti Kristaus viltį: jis atiduoda savo gyvybę ant kryžiaus, o Dievas jį prikelia trečiąją dieną; tai reiškia būti visuomet pasirengusiems „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).

3. Mūsų tikėjimo ir vilties aukščiausia išraiška yra meilė, išgyvenama sekant Kristumi, rodant dėmesį ir užuojautą kiekvienam žmogui

Meilė džiaugiasi matydama kitą augant. Todėl ji kenčia, kai artimas vargsta: yra vienišas, ligonis, benamis, niekinamas, stokojantis... Meilė yra širdies polėkis, skatinantis pranokti save ir kuriantis dalijimosi bei bendrystės ryšį.

„Socialinės meilės dėka galima eiti link meilės civilizacijos, į kurią visi galime jaustis esą pašaukti. Meilė savo universalia dinamika gali kurti naują pasaulį, nes ji nėra bergždžias jausmas, bet geriausias būdas atrasti visų vystymosi veiksmingus kelius“ (Fratelli tutti, 183). 

Meilė yra dovana, suteikianti mūsų gyvenimui prasmę; jos dėka stokojančius laikome savo šeimos nariais, bičiuliais ir broliais. Jei dalijamasi su meile, net nedideli ištekliai niekada nesibaigia, bet tampa gyvenimo ir laimės rezervu. Taip nutiko su Sareptos našlės miltais ir aliejumi, kai ji paaukojo paplotėlį pranašui Elijui (plg. 1 Kar 17, 7–16); taip pat ir su duonos kepaliukais, kuriuos Jėzus laimino, laužė ir davė mokiniams išdalyti miniai (plg. Mk 6, 30–44). Taip įvyksta su mūsų išmalda, maža ar didele, jei ją aukojame džiugiai ir paprastai.

Gavėnią išgyventi su meile reiškia rūpintis kenčiančiais, apleistais ir besibaiminančiais dėl Covid-19 pandemijos. Suvokdami didelį netikrumą dėl ateities, atmindami žodį, kuriuo Dievas prabyla savo Tarnui: „Nebijok, nes aš išpirkau tave“ (Iz 43, 1), su meile dovanokime pasitikėjimo žodį, kuris padėtų kitam pajusti, kad Dievas myli jį kaip vaiką. 

„Tik tokiu žvilgsniu, meilės perkeistu akiračiu suvokiant kito žmogaus orumą, vargšai yra pripažįstami ir vertinami dėl jų didžio orumo, gerbiami su savo gyvensena ir kultūra ir dėl to iš tikrųjų integruojami į visuomenę“ (Fratelli tutti, 187).

Brangūs broliai ir seserys, kiekvienas gyvenimo etapas yra tikėjimo, vilties ir meilės laikas. Šis kvietimas išgyventi Gavėnią kaip atsivertimo, maldos ir dalijimosi gėrybėmis kelionę tepadeda mums asmenine ir bendruomenine atmintimi grįžti į tą tikėjimą, kuris kyla iš gyvojo Kristaus, į viltį, gaivinamą Šventosios Dvasios dvelkimu, ir į meilę, kurios neišsemiama versmė yra gailestinga Tėvo širdis.

Išganytojo Motina Marija, likdama ištikima kryžiaus papėdėje ir Bažnyčios širdyje, tepalaiko savo rūpestingu buvimu, o Prisikėlusiojo palaiminimas telydi mus kelionėje į Velykų šviesą. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. lapkričio 11-oji, šventojo Martyno Turiečio liturginio minėjimo diena

PRANCIŠKUS