Brangūs broliai ir seserys!

2023 m. spalio 29 d. baigėsi Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmoji sesija, leidusi mums giliau suvokti sinodiškumą kaip pirminį Bažnyčios pašaukimą. „Sinodiškumas daugiausia pristatomas kaip bendra Dievo tautos kelionė ir vaisingas charizmų bei tarnysčių dialogas, tarnaujantis ateinančiai Karalystei“ (Apibendrinamoji ataskaita, įvadas).

Sinodinio aspekto pabrėžimas įgalina Bažnyčią iš naujo atrasti savąją keliauninkės tapatybę; ji yra per istoriją keliaujanti Dievo tauta, piligrimė, sakytume, „migruojanti“ Dangaus karalystės link (plg. Lumen gentium, 49). Savaime ateina į galvą nuoroda į biblinį Išėjimo pasakojimą, kuriame Izraelio tauta pristatoma kaip keliaujanti į pažadėtąją žemę: ilga kelionė iš vergijos į laisvę vaizduoja Bažnyčios kelionę į galutinį susitikimą su Viešpačiu.

Taip pat ir mūsų laikų, kaip ir kiekvienos kitos epochos migrantai yra Dievo tautos, keliaujančios į amžinąją tėvynę, gyvas atvaizdas. Jų vilties kelionės mums primena, kad „mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20).

Šiuose dviejuose – biblinio egzodo ir migrantų – įvaizdžiuose esama daugeriopų panašumų. Kaip ir Mozės laikų Izraelio tauta, migrantai dažnai bėga nuo priespaudos ir išnaudojimo, nesaugumo ir diskriminacijos, vystymosi perspektyvų stokos. Kaip ir žydai dykumoje, migrantai savo kelyje susiduria su daugybe kliūčių: jie išgyvena troškulį ir alkį; juos sekina vargai ir ligos; jie patiria nevilties išbandymą.

Tačiau esminė egzodo, kiekvieno išėjimo tikrovė yra ta, kad visais laikais ir visose vietose Dievas veda ir lydi kelionėje savo tautą ir visus savo vaikus. Dievo buvimas tarp žmonių yra išganymo istorijos garantas: „Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi: jis tavęs vieno nepaliks ir nuo tavęs nepasitrauks“ (Įst 31, 6). Iš Egipto išėjusiai tautai šis buvimas reiškiasi įvairiais pavidalais: debesies ir ugnies stulpas rodo ir apšviečia kelią (plg. Iš 13, 21); Susitikimo palapinė, kurioje saugota Sandoros skrynia, leidžia apčiuopiamai patirti Dievo artumą (plg. Iš 33, 7); stulpas su variniu žalčiu laiduoja dieviškąją apsaugą (plg. Sk 21, 8–9); mana ir vanduo yra Dievo dovanos išalkusiai ir ištroškusiai liaudžiai (plg. Iš 16–17). Viešpačiui palapinė yra ypač brangi artumo forma. Dovydo valdymo metu Dievas nenori būti uždarytas šventykloje ir toliau lieka gyventi palapinėje, kad galėtų keliauti su savo tauta „iš palapinės į palapinę ir iš vienos Padangtės į kitą“ (1 Kr 17, 5).

Daugelis migrantų patiria Dievą kaip bendrakeleivį, kelionės vadovą ir išgelbėjimo inkarą. Jam jie patiki save prieš išvykdami ir kreipiasi į Jį ištikus bėdai. Jame jie ieško paguodos nevilties metu. Jo dėka pakeliui atsiranda gerųjų samariečių. Jam maldoje jie patiki savo viltis. Kiek daug Biblijų, Evangelijų, maldaknygių ir rožinių lydi migrantus jų kelionėse per dykumas, upes, jūras ir sienas visuose žemynuose!

Dievas ne tik eina su savo tauta, bet ir yra savo tautoje ta prasme, kad tapatinasi su vyrais ir moterimis jų kelionėje per istoriją, ypač su mažiausiais, vargšais, atstumtaisiais – tarsi pratęsdamas Įsikūnijimo slėpinį.

Todėl susitikimas su migrantu, kaip ir su kiekvienu broliu ir seserimi, kuriems reikia pagalbos, „yra taip pat susitikimas su Kristumi. Jis pats tai mums sakė. Tai Jis beldžiasi į mūsų duris alkanas, ištroškęs, svetimšalis, nuogas, ligonis ar kalinys, prašydamas susitikimo ir pagalbos“ (Homilija per Mišias su susitikimo „Laisvi nuo baimės“ dalyviais, Sakrofanas, 2019 m. vasario 15 d.). Mato evangelijos 25 skyriuje pasakojimas apie Paskutinį teismą nepalieka abejonių: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ (35 eil.); ir dar: „Iš tiesų sakau jums, kiek karų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (40 eil.). Taigi kiekvienas susitikimas kelyje yra proga susitikti su Viešpačiu; tai išganinga proga, nes seseryje ar brolyje , kuriems reikia mūsų pagalbos, esti Jėzus. Šia prasme vargšai mus gelbsti, nes leidžia mums sutikti Viešpaties veidą (plg. Žinia 3-osios Pasaulinė vargstančiųjų dienos proga, 2019 m. lapkričio 17 d.).

Brangūs broliai ir seserys, šią migrantams ir pabėgėliams skirtą dieną vienykimės maldoje už visus tuos, kurie turėjo palikti savo kraštą ieškodami orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų. Pajuskime, jog keliaujame kartu su jais, drauge leiskimės „sinodo“ keliu ir visus juos, taip pat ir būsimą sinodo asamblėją patikėkime „Mergelės Marijos, tikros vilties ir paguodos ženklo tikinčiosios Dievo tautos kelionėje, užtarimui“ (Apibendrinamoji ataskaita. Tęsiant kelionę).

Malda

Dieve, visagali Tėve,
mes esame Tavo Bažnyčia piligrimė, 
keliaujanti į Dangaus karalystę.
Gyvename kiekvienas savo tėvynėje,
tačiau taip, tarsi būtume svetimšaliai.
Kiekvienas svetimas kraštas yra mūsų tėvynė,
o kiekviena tėvynė mums yra svetima žemė.
Gyvename žemėje,
bet esame dangaus piliečiai.
Neleisk savintis
tos pasaulio dalies, 
kurią mums suteikei kaip laikiną buveinę.
Padėk nesiliauti keliavus
kartu su mūsų broliais ir seserimis migrantais
link amžinosios buveinės, kurią Tu mums paruošei.
Atverk mūsų akis ir širdis,
kad kiekvienas susitikimas su stokojančiais
taptų susitikimu su Jėzumi, Tavo Sūnumi ir mūsų Viešpačiu.
Amen.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. gegužės 24 d., Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos minėjimas

PRANCIŠKUS