Rašome šį Pranešimą spaudai, norėdami padėti – suteikti aiškumo dėl Fiducia supplicans recepcijos, kartu rekomenduojame išsamiai ir atidžiai perskaityti deklaraciją, kad geriau suprastumėte joje siūlomo dalyko prasmę.  

1. Doktrina

Kai kurių vyskupų konferencijų suprantami pareiškimai dėl dokumento Fiducia supplicans yra vertingi, nes akivaizdžiai parodo, kad jį pastoraciškai apmąstyti reikia daugiau laiko. Tai, ką pareiškė šios vyskupų konferencijos, negali būti interpretuojama kaip doktrininis prieštaravimas, nes dokumentas yra aiškus, jame klasikiniu būdu aptariami santuokos ir lytiškumo klausimai. Deklaracijoje yra keletas neginčijamų formuluočių, kurios nepalieka jokių abejonių:

„Šioje deklaracijoje tvirtai laikomasi tradicinio Bažnyčios mokymo apie santuoką ir neleidžiama jokių liturginių apeigų ar į liturgines apeigas panašių palaiminimų, kurie galėtų sukelti painiavą.“ Nereguliarioje situacijoje esančių porų atžvilgiu veikiama „oficialiai neįteisinant jų statuso ir niekaip nekeičiant Bažnyčios ilgaamžio mokymo apie santuoką“ (Pristatymas).

„Neleistinos apeigos ir maldos, galinčios kelti painiavą tarp to, kas konstitutyviai būdinga santuokai kaip „išskirtinei, stabiliai ir neišardomai vyro ir moters sąjungai, natūraliai atvirai vaikų gimdymui“, ir to, kas jai priešinga. Šis įsitikinimas grindžiamas ilgaamže katalikiška santuokos doktrina. Tik šiame kontekste lytiniai santykiai įgyja savo natūralią, tinkamą ir visiškai žmogišką prasmę. Bažnyčios mokymas šiuo klausimu išlieka tvirtas“ (4).

„Tokia yra ir tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos Responsum prasmė, kur teigiama, kad Bažnyčia neturi galios laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų“ (5).

„Kadangi Bažnyčia visada laikė moraliai teisingais lytinius santykius tik santuokoje, ji neturi teisės teikti liturginio palaiminimo, jei per tai kokia nors forma būtų moraliai legitimizuojama sąjunga, kuri tariasi esanti santuoka, arba nesantuokinė lytinė praktika“ (11).

Akivaizdu, kad nėra pagrindo atsiriboti nuo šios Deklaracijos doktrininiu požiūriu ar laikyti ją eretiška, prieštaraujančia Bažnyčios Tradicijai, ar šventvagiška.

2. Praktinė recepcija

Tačiau kai kurie vyskupai išsakė pastabas dėl praktinio aspekto: dėl nereguliariose situacijose esančių porų galimų palaiminimų. Deklaracijoje siūloma teikti trumpus ir paprastus pastoracinius (ne liturginius ar ritualizuotus) palaiminimus nereguliariose situacijose esančioms poroms (ne sąjungoms), pabrėžiant, kad tai yra liturginės formos neturintys palaiminimai, kuriais nei šioms situacijoms pritariama, nei jos pateisinamos. 

Tokių Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentų kaip Fiducia supplicans taikymas, apimant praktinius aspektus, gali pareikalauti daugiau ar mažiau laiko, atsižvelgiant į vietines aplinkybes ir kiekvieno diecezinio vyskupo su savo vyskupija atliekamos įžvalgos. Kai kur nekyla jokių sunkumų juos nedelsiant taikyti, o kitur reikia susilaikyti nuo naujovių, kartu skiriant tiek laiko, kiek reikia jų skaitymui ir aiškinimuisi.

Pavyzdžiui, kai kurie vyskupai pareiškė, kad kiekvienas kunigas gali vadovautis savo įžvalga, bet šiuos palaiminimus gali teikti tik privačiai. Visa tai nekelia problemų, jei tai išreiškiama su derama pagarba paties popiežiaus pasirašytam ir patvirtintam tekstui, kartu stengiantis kaip nors priimti tame tekste esančius apmąstymus. 

Kiekvienas vietinis vyskupas dėl savo tarnystės visada turi įžvalgos galią in loco, konkrečioje vietoje, kurią jis pažįsta geriau nei kiti, nes ten yra jo kaimenė. Apdairumas ir dėmesys bažnytinei aplinkai bei vietinei kultūrai galėtų numatyti įvairius dokumento taikymo būdus, bet neturi visiškai ar galutinai neigti šio, kunigams siūlomo kelio.

3. Subtili situacija kai kuriose šalyse 

Kai kurių vyskupų konferencijų situaciją turėtume suprasti atsižvelgdami į kontekstą. Įvairiose šalyse yra rimtų kultūrinių ir net teisinių problemų, kurioms gvildenti reikia laiko ir pastoracinių strategijų, pranokstančių trumpalaikę perspektyvą.

Jei yra įstatymų, pagal kuriuos vien už homoseksualumo deklaravimą baudžiama įkalinimu, o kai kuriais atvejais – kankinimais ir net mirtimi, suprantama, kad tokiu atveju teikti palaiminimą būtų neapdairu. Akivaizdu, vyskupai nenori, jog homoseksualūs žmonės patirtų smurtą. Svarbu, kad tos vyskupų konferencijos nesiremtų kitokia doktrina, nei ta, kuri išdėstyta popiežiaus patvirtintoje Deklaracijoje, nes tai yra ta pati doktrina kaip visada, bet veikiau nurodytų poreikį ją studijuoti ir siekti įžvalgos, idant tomis aplinkybėmis būtų elgiamasi su pastoraciniu apdairumu. 

Iš tiesų yra daug šalių, kuriose homoseksualumas yra skirtingu laipsniu smerkiamas, draudžiamas ir kriminalizuojamas. Tokiais atvejais, be palaiminimų klausimo, kyla plačios apimties ir ilgalaikių pastoracinių užduočių, apimančių ugdymą, žmogaus orumo gynimą, Bažnyčios socialinio mokymo skleidimą ir įvairias strategijas, kuriose skubotumas neleistinas.

4. Tikroji dokumento naujovė

Tikroji šios Deklaracijos naujovė, kuriai priimti reikia didžiadvasiškų pastangų ir nuo kurios niekam nederėtų pareikšti atsiribojimo, nėra galimybė laiminti nereguliarias poras. Tai kvietimas skirti dvi skirtingas palaiminimų formas: „liturginę arba ritualinę“ ir „spontanišką arba pastoracinę“. Pristatyme aiškiai paaiškinama, kad „šis dokumentas vertingas tuo, kad jame siūlomas specifinis ir novatoriškas įnašas į palaiminimų pastoracinės reikšmės suvokimą, leidžiantis išplėsti ir praturtinti klasikinę palaiminimų sampratą, glaudžiai susijusią su liturgine perspektyva. Ši teologinė refleksija, grindžiama popiežiaus Pranciškaus pastoracine vizija, iš tikrųjų plėtoja tai, kas Bažnyčios magisteriume ir oficialiuose tekstuose buvo pasakyta apie palaiminimus.“ 

Viso to foną sudaro teigiamas „liaudiškosios pastoracijos“ vertinimas, atsiskleidžiantis daugelyje Šventojo Tėvo tekstų. Šiame kontekste Šventasis Tėvas kviečia mus vertinti paprastą Dievo tautos tikėjimą – žmonės net ir savo nuodėmių akivaizdoje neužsisklendžia imanencijoje ir atveria savo širdis prašydami Dievo pagalbos.

Dėl šios priežasties dikasterijos tekstas apima ne tik nereguliarių porų laiminimo temą, bet ir įgijo aukšto rango „deklaracijos“ tipologinę formą, kuri yra daug reikšmingesnė nei responsum ar laiškas. Pagrindinė jos tema, ypač kviečianti mus gilintis ir praturtinti pastoracinę praktiką, yra platesnis palaiminimų supratimas ir siūlymas gausinti pastoracinius palaiminimus, kuriems nereikia tokių pat sąlygų kaip liturginiame ar apeiginiame kontekste teikiamiems palaiminimams. Todėl, atidėjus šalin polemiką, tekstas reikalauja pastangų, kad būtų ramiai apmąstomas ganytojiška širdimi, laisva nuo bet kokios ideologijos.

Net jei kai kurie vyskupai mano, kad protinga šiuo metu neteikti šių palaiminimų, vis dėlto mums visiems reikia ugdyti įsitikinimą, jog neritualizuoti palaiminimai nėra juos priimančių asmenų ar poros pašventinimas, jie nereiškia visų jų veiksmų pateisinimo ar jų gyvensenos patvirtinimo. Prašydamas ugdytis platesnę pastoracinių palaiminimų sampratą, popiežius siūlė pamąstyti apie tokį palaiminimo būdą, kuris nereikalautų, kad šiam paprastam pastoracinio artumo gestui, skatinančiam atvirumą Dievui pačiose įvairiausiose situacijose, būtų keliama tiek daug sąlygų. 

5. Kaip konkrečiai atrodo šie „pastoraciniai palaiminimai“?

„Pastoraciniai palaiminimai“ visų pirma turi būti labai trumpi (plg. 38), kad juos būtų galima aiškiai atskirti nuo liturginių ar ritualizuotų palaiminimų. Tai kelių sekundžių palaiminimai be ritualo ar Palaiminimų apeigyno. Jei du žmonės ateina drauge prašyti tokio palaiminimo, paprasčiausiai prašoma Viešpaties ramybės, sveikatos ir kitų gerų dalykų abiem jo prašantiems žmonėms. Taip pat prašoma, kad jie gyventų iki galo būdami ištikimi Kristaus Evangelijai, kad Šventoji Dvasia išlaisvintų šiuos du žmones nuo visko, kas neatitinka dieviškosios valios ir ką reikia apvalyti.

Šia neritualizuota palaiminimo forma, pasižyminčia paprastumu ir trumpumu, nesiekiama pateisinti to, kas nėra moraliai priimtina. Akivaizdu, kad tai nėra santuoka, taip pat tai nėra ko nors „patvirtinimas“ ar ratifikavimas. Tai tik ganytojo atsakas į dviejų žmonių išreiškiamą Dievo pagalbos prašymą. Todėl šiuo atveju ganytojas nekelia sąlygų ir nesiteirauja apie šių žmonių intymų gyvenimą.

Kadangi kai kurie iškėlė klausimą, kaip galėtų atrodyti tokie palaiminimai, pažvelkime į konkretų pavyzdį: įsivaizduokime, kad piligrimystės metu gausiame piligrimų sambūryje į kunigą kreipiasi išsiskyrusių ir naują sąjungą sudariusių žmonių pora: „Prašome mus palaiminti, negalime rasti darbo, jis sunkiai serga, neturime namų, gyvenimas mums darosi per sunkus, tepadeda mums Dievas.“

Tokiu atveju kunigas gali sukalbėti paprastą maldą, pavyzdžiui: „Viešpatie, pažvelk į šiuos savo vaikus, suteik jiems sveikatos, darbo, ramybės, tarpusavio pagalbos dovaną. Išlaisvink juos nuo visko, kas prieštarauja Tavo Evangelijai, ir padaryk, kad jie gyventų pagal Tavo valią. Amen.“ Kunigas užbaigia kiekvieną iš jų paženklindamas kryžiaus ženklu.

Tai trunka apie 10 ar 15 sekundžių. Ar prasminga atsisakyti teikti tokį palaiminimą šiems dviem jo prašantiems žmonėms? Ar ne tikslingiau palaikyti jų tikėjimą, nesvarbu, mažas jis ar didelis, jų silpnume sustiprinti juos dieviškuoju palaiminimu ir leisti jiems išreikšti tą atvirumą transcendencijai, kuris galėtų paskatinti juos būti ištikimesnius Evangelijai?

Kai palaiminimo prašo nereguliarioje situacijoje esanti pora, siekiant išvengti bet kokių abejonių, Deklaracijoje priduriama: nors palaiminimo malda atliekama „ne pagal liturginėse knygose nustatytas apeigas, tokio palaiminimo niekada nevalia teikti nei per civilinės sąjungos ceremoniją, nei kaip nors susieti jį su šia ceremonija. Tas pat pasakytina ir apie santuokai būdingus drabužius, gestus ir žodžius. Šitai taip pat galioja, jei palaiminimo prašo tos pačios lyties pora“ (39). Todėl suprantama, kad tai neturėtų būti daroma svarbioje sakralinio pastato vietoje ar priešais altorių, nes tai taip pat sukeltų sumaištį.

Todėl remiantis deklaracija Fiducia supplicans kiekvienam vyskupui suteikiama galia savo vyskupijoje leisti teikti tokius paprastus palaiminimus laikantis visų apdairumo ir atidumo rekomendacijų, tačiau vyskupas jokiu būdu nėra įgaliotas siūlyti ar leisti teikti palaiminimus, kurie būtų panašūs į liturgines apeigas.

6. Katechezė

Kai kur galbūt prireiks katechezės, padedančios suprasti, kad tokio pobūdžio palaiminimai nėra jų prašančių žmonių gyvensenos patvirtinimas. Juo labiau jie nereiškia nuodėmių išrišimo, nes šie gestai toli gražu nėra sakramentas ar apeiga. Tai paprastos pastoracinio artumo išraiškos, kurioms nekeliami tokie patys reikalavimai kaip sakramentui ar formaliai apeigai. Turėsime visi priprasti ir priimti, kad jei kunigas teikia tokio pobūdžio paprastus palaiminimus, jis nėra eretikas, nieko tuo neratifikuoja ir neneigia katalikiškos doktrinos.

Galime padėti Dievo tautai suvokti, kad tokie palaiminimai tėra paprasti pastoraciniai kanalai, padedantys žmonėms išreikšti savo tikėjimą, net jei jie yra dideli nusidėjėliai. Todėl suteikdami tokį palaiminimą dviem žmonėms, spontaniškai priėjusiems jo prašyti, mes jų nei pašventiname, nei sveikiname, nei pritariame tokiai sąjungai. Iš tikrųjų tas pats pasakytina ir apie palaiminimą, teikiamą atskiriems asmenims, nes palaiminimo – ne išrišimo – prašantis žmogus gali būti didelis nusidėjėlis, ir mes neatsisakome šio tėviško gesto jo išgyvenimo kovoje.

Jei tai paaiškinama per gerą katechezę, galėsime išsivaduoti iš baimės, kad mūsų palaiminimai gali išreikšti ką nors, kas netinkama. Galėsime būti laisvesni tarnautojai, galbūt artimesni žmonėms, ir vaisingiau tarnausime per tėviškumo bei artumo gestus, nesibaimindami būti neteisingai suprasti.

Prašome gimusio Viešpaties išlieti visiems dosnų ir dovanai teikiamą palaiminimą, kad visi šventai ir laimingai gyventume 2024-aisiais.