Pristatymas
Klausytis Dvasios, veikiančios tikinčioje Dievo tautoje

Dievas yra ir veikia mūsų istorijoje. Šventoji Dvasia, trykštanti iš prisikėlusio Kristaus širdies, su dieviška laisve veikia Bažnyčioje ir teikia daug brangių dovanų, kurios padeda mums gyvenimo kelionėje ir skatina dvasiškai bręsti laikantis ištikimybės Evangelijai. Šis Šventosios Dvasios veikimas taip pat apima galimybę paveikti mūsų širdis per tam tikrus antgamtinius įvykius, pavyzdžiui, Kristaus ar Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimus ar regėjimus ir kitus reiškinius.

Dažnai tie pasirodymų įvykiai duodavo gausių dvasinių vaisių, ugdė tikėjimą, pamaldumą, broliškumą bei tarnystę, o kai kuriais atvejais dėl jų atsirado įvairios po visą pasaulį pasklidusios šventovės, kurios šiandien sudaro daugelio tautų liaudiškojo pamaldumo šerdį. Kiek daug gyvybės ir grožio Viešpats sėja, pranokdamas mūsų proto schemas ir procedūras! Todėl pateikiamos Normos vykdant įžvalgos procedūrą dėl tariamų antgamtinių reiškinių nebūtinai turi būti kontrolės ar juo labiau bandymo užgniaužti Dvasią priemonė. Iš tikrųjų pozityviausiais atvejais, susidūrus su numanomos antgamtinės kilmės įvykiais, „diecezijos vyskupas skatinamas įvertinti to dvasinio pasiūlymo pastoracinę vertę, taip pat skatinti jo sklaidą“ (I, 17).

Šventasis Kryžiaus Jonas pastebėjo: „kokios žemos, ribotos ir tam tikra prasme nederamos yra visos sąvokos ir žodžiai, kuriais šiame gyvenime kalbama apie dieviškus dalykus“ [1]. Niekas negali iki galo išreikšti, kokiais nesuvokiamais keliais Dievas veikia žmonėse: „Šventieji Bažnyčios mokytojai, kad ir ką sakytų ar dar norėtų pasakyti, negali to galutinai paaiškinti žodžiais, nes žodžiais tai neišreiškiama“ [2]. Juk „kelias, kuriuo einama pas Dievą, yra toks slaptas ir pridengtas sielos pojūčiui, kaip kūnui kelias, vedantis per jūrą, kurioje takai ir pėdsakai lieka nežinomi“ [3]. Dievas iš tikrųjų yra „antgamtinis meistras kūrėjas, jis kiekvienoje sieloje pastatys tokį antgamtinį statinį, kokio panorės“ [4].

Kartu reikia pripažinti, kad kai kuriais tariamos antgamtinės kilmės įvykių atvejais kyla labai rimtų kritinių problemų, kenkiančių tikintiesiems, ir tokiais atvejais Bažnyčia privalo veikti su visu savo pastoraciniu rūpestingumu. Turiu galvoje, pavyzdžiui, tokių reiškinių panaudojimą siekiant „pelno, valdžios, šlovės, visuomeninio žinomumo, asmeninių interesų“ (II, 15 str. 4°), o tai gali nuvesti net iki galimybės atlikti tikrai prieštaraujančius moralei veiksmus (plg. II, 15 str. 5°) arba net būti „kaip priemonė ar pretekstas viešpatauti žmonėms ar vykdyti piktnaudžiavimus“ (II, 16 str.).

Nevalia pamiršti, kad su tais įvykiais gali būti susiję tokie dalykai kaip doktrininės klaidos, perdėtas Evangelijos žinios supaprastinimas ar sektantiškos dvasios plitimas. Galiausiai taip pat galimas daiktas, kad tikintieji bus patraukti sekti tuo reiškiniu, kuris priskiriamas dieviškajai iniciatyvai, bet tėra tik kieno nors fantazijos, naujumo troškimo, mitomanijos ar polinkio į falsifikaciją vaisius.

Todėl Bažnyčiai, siekiančiai įžvalgos šioje srityje, reikia laikytis aiškių procedūrų. Iki šiol galiojančias Normas vykdant įžvalgos procedūrą dėl tariamų pasirodymų ir apsireiškimų šventasis Paulius VI patvirtino konfidencialiai in forma reservata 1978 m., t. y. daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, o oficialiai jos buvo paskelbtos tik po 33 metų, 2011-aisiais.

Nauja peržiūra

Taikant 1978 m. Normas vis dėlto buvo konstatuota, kad sprendimų priėmimas užtrukdavo labai ilgai, net kelis dešimtmečius, o reikalinga bažnytinė įžvalga būdavo pasiekiama per vėlai.

Jų peržiūra pradėta 2019 m. organizuojant įvairias tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos numatytas konsultacijas (kongresą, konsultorių susirinkimus, Feria IV ir plenarines sesijas). Per šiuos penkerius metus dėl normų revizijos parengti keli pasiūlymai, tačiau visi jie buvo pripažinti nepakankamais.

2023 m. lapkričio 16 d. vykusiame Tikėjimo mokymo dikasterijos kongrese pagaliau buvo pripažinta, kad reikia visapusiškai ir radikaliai peržiūrėti iki tol rengtą projektą, ir parengtas kitas dokumento projektas, permąstytas visiškai naujaip, siekiant aiškiau apibrėžti diecezinio vyskupo ir dikasterijos vaidmenis.

Naujasis projektas buvo pateiktas 2024 m. kovo 4 d. vykusiam Consulta ristretta konsultorių susirinkimui, kuriame bendrai pareikšta teigiama nuomonė, nors buvo išsakyta ir keletas pastabų dėl patobulinimų, kurie vėliau buvo įtraukti į dokumentą.

Po to tekstas buvo išnagrinėtas 2024 m. balandžio 17 d. vykusioje Feria IV dikasterijos sesijoje, kurioje jos nariai kardinolai ir vyskupai jam pritarė. Galiausiai 2024 m. gegužės 4 d. naujosios Normos pateiktos Šventajam Tėvui ir jis jas patvirtino ir nurodė paskelbti nustatydamas, kad jos įsigalioja 2024 m. gegužės 19 d., per Sekminių iškilmę.

Naujųjų Normų sudarymo priežastys

2011 m. paskelbus 1978 m. patvirtintas Normas, paskelbimo proga pateiktoje įžangoje tuometinis kongregacijos prefektas kardinolas Williamas Levada patikslino, kad pati dikasterija yra kompetentinga nagrinėti „antgamtinės kilmės apsireiškimų, regėjimų ir pranešimų, kuriems priskiriama antgamtinė kilmė“, atvejus. Tose 1978 m. Normose iš tiesų buvo nurodyta, kad „Šventoji kongregacija turi įvertinti ir patvirtinti būdą, kuriuo ordinaras vykdo procedūrą“ arba „pradėti naują tyrimą“ (IV, 2).

Anksčiau atrodė, kad Šventajam Sostui priimtini, pavyzdžiui, tokie vyskupų pareiškimai: „Les fidèles sont fondés à la croire indubitable et certaine“ (Grenoblio vyskupo dekretas, 1851 m. rugsėjo 19 d.), „Ašarų tikrumu negalima abejoti“ (Sicilijos vyskupai, 1953 m. gruodžio 12 d.). Tačiau šios formuluotės prieštaravo Bažnyčios įsitikinimui, jog tikintieji neprivalo pripažinti šių įvykių autentiškumo. Todėl praėjus keliems mėnesiams po šio paskutinio atvejo tuometinė Šventoji Oficija patikslino, kad „kol kas nėra priimtas sprendimas dėl Verkiančios Dievo Motinos (Madonnina delle Lacrime) [Sirakūzai, Sicilija] (1954 m. spalio 2 d.). Be to, visai neseniai tuometinė Tikėjimo mokymo kongregacija dėl Fatimos [apsireiškimų] atvejo paaiškino, kad bažnytinis privataus apreiškimo patvirtinimas aiškiai parodo, jog „atitinkamoje žinioje nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorovei“ (2000 m. birželio 26 d.).

Nepaisant šios aiškios pozicijos, dikasterija net ir pastaruoju metu de facto laikėsi procedūrų, pagal kurias buvo orientuojamasi į vyskupo pareiškimą dėl reiškinio „antgamtiškumo“ arba „ne-antgamtiškumo“, todėl kai kurie vyskupai primygtinai reikalavo galimybės paskelbti tokio pobūdžio teigiamą pareiškimą. Iš tikrųjų dar visai neseniai kai kurie vyskupai norėjo pareiškimus formuluoti tokiais ar panašiais žodžiais: „patvirtinu absoliučią faktų tikrovę“, „tikintieji turi neabejodami laikyti tai tiesa...“ ir pan. Tokios formuluotės iš tiesų skatino tikinčiuosius manyti, kad jie privalo tikėti tais reiškiniais, kurie kartais buvo vertinami labiau už pačią Evangeliją.

Kai kurie vyskupai, spręsdami tokius atvejus ir ypač rengdami pareiškimo formuluotę, laikėsi praktikos iš anksto prašyti dikasterijos reikiamo leidimo. Tačiau gavę leidimą vyskupai buvo prašomi pareiškime neminėti dikasterijos. Taip elgtasi vos keliais atvejais per pastaruosius dešimtmečius, pateikiant išvadas, pavyzdžiui: „Sans impliquer notre Congrégation“ (Neįtraukti mūsų kongregacijos) (2007 m. rugpjūčio 3 d. laiškas Gapo vyskupui); „Į šį pareiškimą negalima įtraukti dikasterijos“ (2001 m. gegužės 11 d. kongresui dėl Gikongoro [Ruanda] vyskupo). Vadinasi, vyskupui nebuvo leidžiama net užsiminti, kad buvo gautas dikasterijos pritarimas. Tuo pat metu kai kurie kiti vyskupai, kurių vyskupijos taip pat buvo susijusios su šiais reiškiniais, prašė dikasterijos pateikti savo nuomonę, kad būtų daugiau aiškumo.

Šis ypatingas ir nemažai sumaišties sukėlęs procedūrinio veikimo būdas padeda suprasti, kad 1978 m. Normos nebėra pakankamos ir tinkamos kaip gairės tiek vyskupų, tiek ir dikasterijos darbui, o šiandien tai tampa dar problemiškiau, nes vargiai būna taip, kad koks nors reiškinys apsiribotų vienu miestu ar vyskupija. Ši pastaba jau buvo išsakyta tuometinėje Tikėjimo mokymo kongregacijoje per 1974 m. plenarinę asamblėją, kai jos nariai pripažino, kad tariamos antgamtinės kilmės įvykis dažnai „neišvengiamai peržengia vyskupijos ir net tautos ribas, ir [...] atvejis savaime pasiekia mastą, galintį pateisinti aukščiausios Bažnyčios valdžios įsikišimą“. Kartu 1978 m. Normose pripažįstama, kad tapo „vis sunkiau, beveik neįmanoma, reikiama sparta priimti sprendimus, kuriais anksčiau baigdavosi šio pobūdžio tyrimai (constat de supernaturalitate, non constat de supernaturalitate)“ (1978 m. Normos, įžanginė pastaba).

Kai būdavo tikimasi, kad bus paskelbtas pareiškimas dėl įvykio antgamtiškumo, tik nedaugeliu atvejų buvo priimtas aiškus sprendimas. Iš tikrųjų po 1950 m. oficialiai buvo išnagrinėti ne daugiau kaip šeši atvejai, nors dažnai daugėjo reiškinių, dėl kurių nebuvo aiškių nurodymų, o juose dalyvavo žmonės iš daugelio vyskupijų. Todėl manytina, kad daugelis kitų atvejų buvo svarstomi skirtingai arba visai nesvarstomi.

Siekdama ilgiau neatidėlioti sprendimo dėl konkretaus atvejo, susijusio su tariamai antgamtinės kilmės įvykiu, dikasterija neseniai pasiūlė Šventajam Tėvui atitinkamą tyrimą užbaigti ne pareiškimu de supernaturalitate, bet Nihil obstat, o tai leistų vyskupui priimti to dvasinio reiškinio teikiamą pastoracinę naudą. Prie šio pareiškimo prieita įvertinus įvairius dvasinius bei pastoracinius vaisius ir tai, kad įvykyje nėra iš esmės kritikuotinų dalykų. Šventasis Tėvas šį pasiūlymą laikė „teisingu sprendimu“.

Nauji aspektai

Pirmiau minėti elementai paskatino mus naujomis Normomis pasiūlyti kitokią, turtingesnę nei anksčiau procedūrą su šešiomis galimomis apdairiomis išvadomis, kuriomis galima vadovautis pastoracinėje veikloje, susijusioje su tariamos antgamtinės kilmės įvykiais (plg. I, 17–22). Šių šešių galutinių sprendimų pasiūlymas duoda galimybę dikasterijai ir vyskupams tinkamai spręsti jiems žinomų labai skirtingų atvejų problematiką.

Į šias galimas išvadas paprastai neįtraukiamas pareiškimas dėl tiriamo reiškinio antgamtiškumo, t. y. galimybės su moraliniu tikrumu tvirtinti, kad jis kilo tiesiogiai jo panorėjusio Dievo sprendimu. O Nihil obstat suteikimas paprasčiausiai rodo, kaip jau aiškino popiežius Benediktas XVI, kad to reiškinio atžvilgiu tikintiesiems „leidžiama protingai jam pritarti“. Kadangi tai nėra pareiškimas dėl faktų antgamtiškumo, tampa dar aiškiau, kaip sakė ir popiežius Benediktas XVI, kad tai tik pagalba, „kuria neprivalu naudotis“ [5]. Kartu toks pareiškimas, savaime suprantama, palieka atvirą galimybę, jog atidžiai stebint pamaldumo raidą, ateityje gali prireikti kitokios intervencijos.

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad „antgamtiškumo“ paskelbimas, dėl paties dalyko pobūdžio, ne tik reikalauja pakankamai laiko analizei, bet gali vesti ir prie to, kad priėmus sprendimą dėl „antgamtiškumo“ po keleto metų gali būti priimtas sprendimas dėl „ne-antgamtiškumo“. Iš tikrųjų taip ir yra nutikę. Verta prisiminti tariamų šeštojo dešimtmečio apsireiškimų atvejį, kai 1956 m. vyskupas priėmė galutinį sprendimą dėl „ne-antgamtiškumo“ Kitais metais tuometinė Šventoji Oficija patvirtino to vyskupo numatytas priemones. Vėliau vėl buvo prašoma to gerbimo kulto patvirtinimo. Tačiau 1974 m. ta pati Tikėjimo mokymo kongregacija dėl tų pačių tariamų apsireiškimų paskelbė ištarmę constat de non supernaturalitate. Vėliau, 1996 m., vietos vyskupas pripažino tą pamaldumą, o kitas tos pačios vietos vyskupas 2002 m. pripažino apsireiškimų „antgamtinę kilmę“, ir pamaldumas išplito į kitas šalis. Galiausiai 2020 m. tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos prašymu naujas vyskupas pakartojo tos pačios kongregacijos anksčiau pateiktą „neigiamą sprendimą“, įpareigodamas nutraukti bet kokį informacijos apie tariamus pasirodymus bei apreiškimus platinimą. Taigi prireikė maždaug septyniasdešimties varginančių metų, kol visa byla buvo baigta.

Šiandien esame įsitikinę, kad tokių sudėtingų situacijų, keliančių sumaištį tarp tikinčiųjų, visada turime vengti, užtikrindami greitesnį ir aiškesnį šios dikasterijos įsitraukimą ir šalindamiesi situacijos, kai įžvalga orientuojama į „antgamtiškumo“ skelbimą ir dėl to kyla daug lūkesčių, nerimo ir net spaudimo. Toks „antgamtiškumo“ pareiškimas paprastai pakeičiamas Nihil obstat, kuriuo leidžiama pozityvi pastoracinė veikla, arba kitu konkrečiai situacijai tinkamu sprendimu.

Naujosiose Normose numatytos procedūros, kuriose siūlomi šeši galimi apdairūs sprendimai, leidžia per racionalų laiką priimti sprendimą, kuris, nesant reikiamos bažnytinės įžvalgos, padėtų vyskupui valdyti situaciją dėl tariamai antgamtinės kilmės įvykių, kol jie neįgavo labai problemiškų mastų.

Tačiau išlieka galimybė, kad ypatinga išimties tvarka Šventasis Tėvas gali įsikišti, leisdamas pradėti procedūrą dėl galimo įvykių antgamtiškumo paskelbimo; tačiau tai yra išimtis, kuri pastaraisiais amžiais buvo taikoma labai retai.

Kita vertus, kaip numatyta naujosiose Normose, galimybė pripažinti, jog dalykas „nėra antgamtiškas“, išlieka tik tada, kai atsiranda objektyvių požymių, aiškiai rodančių, kad reiškinys grindžiamas manipuliacija, pavyzdžiui, kai tariamas regėtojas teigia melavęs, arba kai įrodymai rodo, jog kraujas ant krucifikso priklauso tariamam regėtojui ir pan.

Šventosios Dvasios veikimo pripažinimas

Daugumoje šventovių, kurios šiandien yra iškilios Dievo tautos liaudiškojo pamaldumo vietos, niekada nebuvo oficialiai paskelbta apie antgamtinio pobūdžio įvykius, dėl kurių kilo jose reiškiamas maldingumas. Sensus fidelium nuovoka leido intuityviai suvokti, kad ten veikia Šventoji Dvasia, ir neatsirado jokių reikšmingų kritinių elementų, dėl kurių būtų reikėję ganytojų įsikišimo.

Daugeliu atvejų vyskupo ir kunigų dalyvavimas tam tikrais momentais, pavyzdžiui, piligriminėse kelionėse ar švenčiant tam tikras Mišias, buvo netiesioginis būdas pripažinti, kad rimtų prieštaravimų nėra ir kad ta dvasinė patirtis daro teigiamą įtaką tikinčiųjų gyvenimui.

Bet kuriuo atveju Nihil obstat leidžia ganytojams veikti be abejonių ar delsimo, kad jie būtų su Dievo tauta tikintiesiems priimant Šventosios Dvasios dovanas, galimai pasirodančias tokių įvykių terpėje. Naujosiose Normose vartojamas žodis „terpėje“ padeda suprasti, kad net jei neskelbiamas pareiškimas dėl paties įvykio antgamtiškumo, vis dėlto aiškiai atpažįstami antgamtinio Šventosios Dvasios veikimo ženklai tų įvykių aplinkoje.

Kitais atvejais, greta Šventosios Dvasios veikimo ženklų pripažinimo, reikia ir tam tikrų paaiškinimų ar išgryninimo. Gali atsitikti taip, kad konkrečioje situacijoje tikri Šventosios Dvasios veiksmai, kuriuos galima teisingai įvertinti, pasirodo sumišę su grynai žmogiškais elementais, tokiais kaip asmeniniai troškimai, prisiminimai, kartais obsesinės mintys, arba su „tam tikra natūralaus pobūdžio klaida, atsiradusia ne dėl blogos intencijos, bet dėl subjektyvaus reiškinio suvokimo“ (II, 15. 2°). Be to, „neapsvarsčius regėjimo patirties nevalia jos atžvilgiu iškelti griežtos dilemos: arba visais aspektais ją priimti laikant teisinga, arba priešingai – atmesti laikant visiškai žmogiška ar velniška iliuzija“[6].

Dikasterijos dalyvavimas ir lydėjimas

Svarbu suprasti, kad naujosiose Normose juodu ant balto išdėstyta šios dikasterijos kompetencija. Viena vertus, jose patvirtinama, kad įžvalga ir toliau lieka diecezinio vyskupo užduotis. Kita vertus, pripažįstama, jog šiandien labiau nei bet kada anksčiau šie reiškiniai susiję su daugeliu žmonių, priklausančių kitoms vyskupijoms, ir sparčiai plinta įvairiuose regionuose bei šalyse, todėl naujosiose Normose nustatoma, kad vyskupas, prieš priimdamas viešą sprendimą dėl tariamai antgamtinės kilmės įvykio, visada turi konsultuotis su dikasterija, o ši privalo galutinai patvirtinti vyskupo sprendimą. Anksčiau dikasterija įsikišdavo, bet vyskupo buvo prašoma apie tai neužsiminti, o šiandien dikasterija viešai parodo savo dalyvavimą ir lydi vyskupą priimant galutinį sprendimą. Todėl viešai skelbiant tai, kas nuspręsta, bus formuluojama: „suderinta su Tikėjimo mokymo dikasterija“.

Tačiau, kaip jau buvo atsižvelgta 1978 m. Normose (IV, 1 b), naujosiose Normose taip pat numatyta, kad tam tikrais atvejais dikasterija gali įsikišti motu proprio forma (II, 26 str.). Iš tikrųjų naujosiose Normose numatyta, kad priėmus aiškų sprendimą, „dikasterija pasilieka teisę bet kuriuo atveju vėl įsikišti atsižvelgdama į reiškinio raidą“ (II, 22 § 3), o vyskupo prašoma „ir toliau budėti“ (II, 24) tikinčiųjų labui.

Dievas visuomet dalyvauja žmonijos istorijoje ir niekada nenustoja per Šventosios Dvasios veikimą siųsti mums savo malonės dovanų, kad diena iš dienos atnaujintume savo tikėjimą į Jėzų Kristų, pasaulio Gelbėtoją. Bažnyčios ganytojai turi rūpintis, kad jų tikintieji nuolat dėmesingai išgyventų šį mylintį Švenčiausiosios Trejybės buvimą tarp mūsų, tai pat jiems tenka užduotis saugoti tikinčiuosius nuo bet kokios apgaulės. Šios naujosios Normos yra ne kas kita, kaip konkretus būdas, kuriuo Tikėjimo mokymo dikasterija tarnauja ganytojams per klusnų įsiklausymą į Dvasią, veikiančią tikinčioje Dievo tautoje.

Kardinolas Víctor Manuel FERNÁNDEZ
Prefektas

***

Įžanga

1. Jėzus Kristus yra galutinis Dievo Žodis, „Pirmasis ir Paskutinysis“ (Apr 1, 17). Jis yra Apreiškimo pilnatvė ir įvykdymas: visa, ką Dievas norėjo apreikšti, jis apreiškė per savo Sūnų, kūnu tapusį Žodį. „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip nauja ir galutinė sandora, jau niekada nenustos galioti. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ [7].

2. Apreikštajame Žodyje yra viskas, ko reikia krikščioniškajam gyvenimui. Šventasis Kryžiaus Jonas teigia: „Dovanodamas mums savo Sūnų, kuris yra vienintelis Jo Žodis, o be Jo nėra kito, Jis mums viską pasakė iškart ir vienu metu per šį vienintelį Žodį ir daugiau nebeturi, ką pasakyti. [...] Todėl tas, kuris dabar norėtų klausinėti Dievą ar gauti kokį regėjimą ar apreiškimą, ne tik kvailai elgtųsi, bet ir užgautų Dievą, nenukreipdamas žvilgsnio visiškai į Kristų, užuot ieškojęs kokio kito dalyko ar naujovės“ [8].

3. Bažnyčios laiku Šventoji Dvasia veda visų amžių tikinčiuosius „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), kad „Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas“ [9]. Iš tikrųjų būtent Šventoji Dvasia mus veda į vis gilesnį Kristaus slėpinio supratimą: „nors dabartiniame gyvenimo būvyje daug slėpinių ir stebuklų atskleista [...] dar daugiau jų reikia nusakyti ir suprasti, dar daug ką reikia giliai tyrinėti Kristuje; Jis yra tarsi kasykla, pilna ertmių su glūdinčiais lobiais, kur skverbiantis į gelmę niekada nepasiekiamas galas ar dugnas; randama vis naujų gyslų su naujais turtais“ [10].

4. Viena vertus, visa, ką Dievas norėjo apreikšti, jis padarė per savo Sūnų, o Kristaus Bažnyčioje kiekvienam pakrikštytajam prieinamos įprastinės šventumo priemonės, tačiau, kita vertus, Šventoji Dvasia kai kuriems žmonėms gali suteikti labai ypatingą specifinę patirtį, kurios tikslas „ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnatviškiau įgyvendinti“ [11].

5. Šventumas yra visiems pakrikštytiesiems skirtas pašaukimas: jį maitina malda ir dalyvavimas sakramentiniame gyvenime, jis reiškiasi meilės Dievui ir artimui persmelkta būtimi [12]. Bažnyčioje priimame Dievo meilę, kuri visiškai parodyta Kristuje (plg. Jn 3, 16) ir „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Kas leidžiasi klusniai vedamas Šventosios Dvasios, patiria Trejybės buvimą ir veikimą, todėl, kaip moko popiežius Pranciškus, taip išgyvenama egzistencija tampa mistiniu gyvenimu, kuris, nors ir „be ypatingų reiškinių, visiems tikintiesiems siūlo kasdienę meilės patirtį“ [13].

6. Tačiau kartais pasitaiko reiškinių (pavyzdžiui, tariamų apsireiškimų, regėjimų, vidinių ar išorinių balsų, raštų ar pranešimų, su religiniais atvaizdais susijusių reiškinių, psichofizinių ir kitokių reiškinių), kurie tarsi peržengia kasdienės patirties ribas ir rodosi esą tariamai antgamtinės kilmės. Tikslus tokių įvykių nusakymas gali viršyti žmogiškosios kalbos galimybes (plg. 2 Kor 12, 2–4). Atsiradus šiuolaikinėms komunikavimo priemonėms, tokie reiškiniai gali patraukti daugelio tikinčiųjų dėmesį ar juos gluminti, o žinios apie tai labai greitai pasklisti, todėl Bažnyčios ganytojai yra pašaukti atidžiai žvelgti į tokius įvykius, t. y. vertinti jų vaisius, pašalinti neigiamus jų elementus arba įspėti tikinčiuosius, kokie gali kilti pavojai (plg. 1 Jn 4, 1).

7. Be to, plėtojantis šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms ir gausėjant piligriminių kelionių, šie reiškiniai įgauna nacionalinį ir net pasaulinį mastą, todėl su viena vyskupija susijęs sprendimas turi pasekmių ir kitur.

8. Jei ypatingą dvasinę patirtį lydi fiziniai bei psichologiniai reiškiniai, kurių negalima iš karto paaiškinti vien protu, Bažnyčiai tenka subtili užduotis atidžiai ir įžvalgiai tirti šiuos reiškinius.

9. Apaštališkajame paraginime Gaudete et exsultate popiežius Pranciškus primena, kad vienintelis būdas sužinoti, ar kas nors kyla iš Šventosios Dvasios, yra įžvalga, kurios reikia prašyti ir kurią būtina ugdyti maldoje [14]. Tai dieviškoji dovana, padedanti Bažnyčios ganytojams įgyvendinti tai, ką sako šventasis Paulius: „Viską ištirkite ir, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21). Tikėjimo mokymo dikasterija, siekdama padėti dieceziniams vyskupams ir vyskupų konferencijoms atpažinti tariamos antgamtinės kilmės reiškinius, skelbia šias Normas vykdant įžvalgos procedūrą dėl tariamų antgamtinių reiškinių.

I. BENDROSIOS GAIRĖS

A. Įžvalgos pobūdis

10. Bažnyčia pagal šias Normas gali atlikti pareigą įžvelgti atpažindama: a) ar tariamos antgamtinės kilmės reiškiniuose galima įžvelgti dieviškojo veikimo ženklų; b) ar su tariamais reiškiniais susijusių asmenų galimuose raštuose ar pranešimuose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorovei; c) ar leistina iškelti jų dvasinių vaisių vertę, ar būtina pašalinti jų probleminius elementus, ar reikėtų įspėti tikinčiuosius apie iš jų kylančius pavojus; d) ar patartina, kad juos pastoraciniu požiūriu įvertintų kompetentinga bažnytinė valdžia.

11. Nors toliau pateikiamose nuostatose numatoma įžvalgos galimybė 10 punkte aptarta prasme, reikia patikslinti, kad įprastine tvarka nereikėtų numatyti, jog bažnytinė valdžia teigiamai pripažins tariamų antgamtinių reiškinių dieviškąją kilmę.

12. Tais atvejais, kai dikasterija suteikia Nihil obstat (plg. toliau,17 punktas), tokie reiškiniai netampa tikėjimo dalyku, t. y. tikintieji neprivalo jiems tikėjimu pritarti, bet, kaip ir Bažnyčios pripažintų charizmų atveju, jie „reprezentuoja būdus, kaip galima giliau pažinti Kristų ir didžiadvasiškiau jam atsiduoti, kartu vis labiau įsišaknijant bendrystėje su visa krikščionių tauta“ [15].

13. Kita vertus, net kai Nihil obstat suteikiamas vykdant kanonizacijos procesus, tai nereiškia, kad tuo pačiu skelbiamas pareiškimas dėl bet kokių to asmens gyvenime buvusių antgamtinių reiškinių autentiškumo, kaip, pavyzdžiui, pažymėta šventosios Gemos Galgani kanonizacijos dekrete: „[Pius XI] feliciter elegit ut super heroicis virtutibus huius innocentis aeque ac poenitentis puellae suam mentem panderet, nullo tamen per praesens decretum (quod quidem numquam fieri solet) prolato iudicio de praeternaturalibus Servae Dei charismatibus“ [16].

14. Kartu reikia pažymėti, kad tam tikri reiškiniai, galintys turėti antgamtinę kilmę, kartais atrodo susiję su painiais žmogiškaisiais išgyvenimais, teologiškai netiksliomis ištaromis ar ne visai teisėtais interesais.

15. Įžvalgą dėl tariamų antgamtinių reiškinių atpažinimo nuo pat pradžių atlieka diecezinis vyskupas arba galimai kita 4–6 straipsniuose minima bažnytinės valdžios institucija, palaikydami dialogą su dikasterija. Bet kuriuo atveju, kadangi visada su ypatingu dėmesiu dera paisyti visos Dievo tautos bendrojo gėrio, „dikasterija vis dėlto pasilieka [...] galimybę įvertinti šios dvasinės patirties moralinius bei doktrininius elementus ir jos panaudojimą“ [17]. Nevalia ignoruoti to, kad kartais vykdant įžvalgą tenka susidurti ir su nusikaltimais, manipuliavimu žmonėmis, žala Bažnyčios vienybei, nederama finansine nauda, rimtomis doktrinos klaidomis ir t. t., galinčiomis sukelti skandalą ir pakirsti Bažnyčios patikimumą.

B. Išvados

16. Įžvalga dėl tariamų antgamtinių reiškinių gali lemti išvadas, kurios paprastai išreiškiamos vienu iš toliau nurodytų terminų.

17. Nihil obstat – Net jei dėl antgamtinio reiškinio autentiškumo nėra jokio tikrumo, atpažįstama daug Šventosios Dvasios veikimo ženklų tam tikros dvasinės patirties „terpėje“ [18], ir bent jau iki šiol nenustatyta jokių itin kritiškų ar rizikingų aspektų. Dėl šios priežasties diecezinis vyskupas drąsinamas vertinti šio dvasinio pasiūlymo pastoracinę naudą ir skatinti jo sklaidą, taip pat per galimas piligrimines keliones į šventąją vietą.

18. Prae oculis habeatur – Nors pripažįstama, kad esama svarbių teigiamų požymių, tačiau yra ir painiavos ar galimos rizikos elementų, kuriuos diecezinis vyskupas turi atidžiai tirti ir palaikyti dialogą su žmonėmis, išgyvenančiais tą dvasinę patirtį. Jei esama raštų ar pranešimų, gali prireikti doktrininio paaiškinimo.

19. Curatur – Pastebėta įvairių arba reikšmingų kritinių elementų, tačiau kartu šis reiškinys jau yra plačiai paplitęs, o su juo siejamus dvasinius vaisius galima patikrinti. Šiame kontekste neskatintinas draudimas, galintis sutrikdyti Dievo tautą. Bet kuriuo atveju diecezinis vyskupas raginamas neskatinti šio reiškinio, ieškoti alternatyvių pamaldumo apraiškų ir galimai naujai orientuoti jų dvasinį bei pastoracinį profilį.

20. Sub mandato – Iškelti kritiniai momentai susiję ne su pačiu reiškiniu, turinčiu gausių teigiamų elementų, bet su asmeniu, šeima ar grupe žmonių, kurie juo piktnaudžiauja. Dvasine patirtimi naudojamasi siekiant gauti ypatingos ir nederamos finansinės naudos, atliekant amoralius veiksmus arba vykdant pastoracinę veiklą, lygiagrečią jau esamai toje bažnytinėje teritorijoje, kai nesilaikoma diecezinio vyskupo nurodymų. Tokiu atveju pastoracinis vadovavimas konkrečiai vietai, kurioje vyksta reiškinys, pavedamas arba dieceziniam vyskupui, arba kitam Šventojo Sosto deleguotam asmeniui, kuris, jei negali tiesiogiai įsikišti, stengsis pasiekti protingą susitarimą.

21. Prohibetur et obstruatur – Nors [dėl reiškinio] yra teisėtų prašymų ir kai kurių teigiamų elementų, kritinės problemos ir pavojai atrodo rimti. Idant būtų išvengta tolesnės sumaišties ar net skandalo, galinčio pakenkti paprastų žmonių tikėjimui, dikasterija prašo diecezinio vyskupo, kad jis viešai paskelbtų, jog šio reiškinio priimti neleidžiama, o kartu pasiūlytų katechezę, kuri padėtų suprasti to sprendimo priežastis ir teisėtam tos Dievo tautos dalies dvasiniam susirūpinimui suteiktų naują kryptį.

22. Declaratio de non supernaturalitate – Šiuo atveju dikasterija įgalioja diecezinį vyskupą paskelbti pripažinimą, kad reiškinys nėra antgamtinis. Šis sprendimas turi būti pagrįstas konkrečiais ir patvirtintais faktais bei įrodymais. Pavyzdžiui, kai tariamas regėtojas pareiškia melavęs arba kai patikimi liudytojai pateikia įrodymų elementų, iš kurių galima nustatyti reiškinio falsifikaciją, klaidingą intenciją ar mitomaniją.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, dar kartą pakartojama, kad nei diecezinis vyskupas, nei vyskupų konferencijos, nei dikasterija paprastai neskelbia, jog šie reiškiniai yra antgamtinės kilmės, net ir tada, kai suteikiamas Nihil obstat (plg. 11 punktą). Tačiau išlieka tiesa, kad Šventasis Tėvas gali leisti šiuo atžvilgiu taikyti specialią procedūrą.

II. PRIVALOMOS PROCEDŪROS

A. Esminės normos

1 str. Diecezinis vyskupas, bendradarbiaudamas su nacionaline vyskupų konferencija, turi išnagrinėti jo teritorijoje įvykusių tariamų antgamtinių reiškinių atvejus ir dėl jų suformuluoti galutinį sprendimą, kuris turi būti pateiktas patvirtinti dikasterijai; drauge pateiktinas tvirtinti galimas su tais reiškiniais susijusio kulto ar pamaldumo skatinimas.

2 str. Diecezinis vyskupas, ištyręs aptariamus įvykius pagal toliau nurodytas normas, privalo kartu su savo Votum perduoti tyrimo rezultatus Tikėjimo mokymo dikasterijai ir veikti pagal dikasterijos pateiktus nurodymus. Dikasterija bet kuriuo atveju turi įvertinti diecezinio vyskupo veikimo būdą ir patvirtinti arba nepatvirtinti sprendimą, kurį vyskupas siūlo priimti konkrečiu atveju.

3 str. 1§. Diecezinis vyskupas turi susilaikyti nuo bet kokio viešo pareiškimo dėl šių reiškinių autentiškumo ar antgamtiškumo ir nuo bet kokio įsitraukimo į juos; tačiau jis neturi prarasti budrumo, kad prireikus galėtų greitai ir apdairiai įsikišti, laikydamasis šiose normose nurodytų procedūrų.

§ 2. Jei dėl tariamo antgamtinio įvykio atsirastų pamaldumo formų, net jei tai nereikštų faktinio ir tikro kulto, diecezinį vyskupą saisto rimta pareiga kuo greičiau pradėti išsamų kanoninį tyrimą, idant būtų apsaugotas tikėjimas ir išvengta piktnaudžiavimo.

§ 3. Diecezinis vyskupas, naudodamasis ir savo turimomis priemonėmis, turi ypač rūpintis sulaikyti neaiškių religinių apraiškų plitimą ar bet kokios su tariamu antgamtiniu reiškiniu (pavyzdžiui: šventųjų atvaizdų ašarojimu, prakaitavimu, kraujavimu, konsekruotų ostijų permaina ir t. t.) susijusios medžiagos platinimą, kad nebūtų skatinama sensacingumo atmosfera (plg. 11 str. § 1).

4 str. Kai aptariami dalykai yra susiję su kelių diecezinių vyskupų kompetencija – arba dėl asmenų, siejamų su tariamu reiškiniu, gyvenamosios vietos, arba dėl kulto ar liaudiškojo pamaldumo formų paplitimo vietos, – tie vyskupai, pasikonsultavę su Tikėjimo mokymo dikasterija, gali sudaryti tarpdiecezinę komisiją, kuri, pirmininkaujama vieno iš diecezinių vyskupų, vykdys tyrimą pagal šiuos straipsnius. Šiuo tikslu jie taip pat gali naudotis atitinkamų vyskupų konferencijos institucijų pagalba.

5 str. Tuo atveju, kai tariami antgamtiniai faktai susiję su tai pačiai bažnytinei provincijai priklausančių diecezinių vyskupų kompetencija, jos metropolitas, pasikonsultavęs su vyskupų konferencija ir Tikėjimo mokymo dikasterija bei gavęs pastarosios įgaliojimą, gali imtis užduoties sudaryti 4 str. nurodytą komisiją ir jai vadovauti.

6 str. § 1. Vietovėse, kur įsteigtas KTK 433–434 kanonuose nurodytas bažnytinis regionas, o tariami antgamtiniai faktai apima tą teritoriją, pirmininkaujantis vyskupas prašo Tikėjimo mokymo dikasterijos specialaus mandato vykdyti procedūrą.

§ 2. Šiuo atveju procedūros vykdomos analogiškai kaip numatyta 5 straipsnyje, laikantis iš dikasterijos gautų nurodymų.

B. Procedūrinės normos

Išankstinio tyrimo etapas

7 str. § 1. Kai diecezinis vyskupas turi bent kiek tikėtinų žinių apie jo kompetencijai priklausančioje teritorijoje įvykusius tariamai antgamtinės kilmės faktus, susijusius su katalikų tikėjimu, jis asmeniškai arba per įgaliotą asmenį turi apdairiai pasidomėti informacija apie įvykius bei aplinkybes ir pasirūpinti, kad būtų neatidėliotinai surinkti visi pirminiam įvertinimui naudingi duomenys.

§ 2. Jei reiškiniai yra lengvai suvaldomi tiesiogiai su jais susijusių asmenų aplinkoje ir neįžvelgiama pavojaus bendruomenei, pasitarus su dikasterija, nereikėtų imtis tolesnių veiksmų, nors budrumo pareiga išlieka.

§ 3. Jei su įvykiu siejami asmenys priklauso kelių diecezinių vyskupų jurisdikcijai, turi būti išklausyta šių vyskupų nuomonė. Kai tariamas reiškinys kyla vienoje vietoje, o jo tolesnė raida vyksta kitose vietose, pastarosiose jis gali būti vertinamas skirtingai. Tokiu atveju kiekvienas diecezinis vyskupas, pasitaręs su dikasterija, visada turi teisę nuspręsti, ką jis laiko pastoraciniu požiūriu protingai priimtinu dalyku savo teritorijoje.

§ 4. Kai su tariamu reiškiniu susiję įvairūs objektai, diecezinis vyskupas asmeniškai arba per delegatą gali nurodyti juos laikyti patikimoje ir saugomoje vietoje, kol atvejis bus išsiaiškintas. Tariamo eucharistinio stebuklo atveju konsekruoti pavidalai turi būti tinkamu būdu saugomi tam skirtoje vietoje.

§ 5. Jei surinkti duomenys atrodo pakankami, diecezinis vyskupas nusprendžia, ar pradėti reiškinio įvertinimo etapą, kad per savo pateikiamą Votum dikasterijai galėtų pasiūlyti galutinį sprendimą, vadovaudamasis aukštesniais Bažnyčios tikėjimo interesais ir siekdamas apsaugoti bei skatinti tikinčiųjų dvasinę gerovę.

8 str. § 1. Diecezinis vyskupas [19] sudaro Tyrimo komisiją, tarp kurios narių turi būti bent vienas teologas, vienas kanonistas ir vienas ekspertas, parinktas atsižvelgiant į reiškinio pobūdį [20]; komisijos tikslas yra ne tik pateikti ištarmę dėl aptariamų faktų teisingumo, bet ir nuodugniai ištirti kiekvieną įvykio aspektą, kad dieceziniam vyskupui būtų pateikti visi vertinimui naudingi elementai.

§ 2. Tyrimo komisijos nariai turi būti nepriekaištingos reputacijos, tvirto tikėjimo, pasižymėti sveiku mokymu, patikrintu apdairumu ir nebūti tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su tiriamais dalykais, asmenimis ar faktais.

§ 3. Pats diecezinis vyskupas skiria delegatą, parinktą iš komisijos narių arba nepriklausantį komisijai, kurio užduotis – koordinuoti jos darbą, jai pirmininkauti ir rengti posėdžius.

§ 4. Diecezinis vyskupas arba jo delegatas taip pat paskiria notarą, kurio užduotis – dalyvauti posėdžiuose ir protokoluoti apklausas bei kitus komisijos veiksmus. Notaras privalo užtikrinti, kad protokolai būtų tinkamai pasirašyti ir kad visi išankstinio tyrimo aktai būtų surinkti ir tvarkingai saugomi kurijos archyve. Notaras taip pat pasirūpina komisijos sušaukimu ir parengia dokumentus.

§ 5. Visi Komisijos nariai privalo išlaikyti pareigybinę paslaptį, duodami priesaiką.

9 str. § 1. Apklausos turi būti vykdomos analogiškai, kaip numatyta visuotinėse normose (plg. KTK 1558–1571 kan.; RBKK 1239–1252 kan.); jos turi būti vykdomos remiantis delegato suformuluotais klausimais, prieš tai juos atitinkamai aptarus su kitais komisijos nariais.

§ 2. Su tariamai antgamtiniais faktais susijusių ir davusių priesaiką asmenų parodymai turi būti pateikiami dalyvaujant visai komisijai arba bent kai kuriems jos nariams. Kai bylos faktai grindžiami akivaizdžiai įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymais, jie turėtų būti apklausti kuo skubiau, laiko požiūriu išnaudojant mažesnį atotrūkį nuo įvykio.

§ 3. Asmenų, teigiančių, kad tiesiogiai dalyvavo antgamtinės kilmės įvykiuose, nuodėmklausiai negali liudyti apie jokius dalykus, kuriuos sužinojo sakramentinės išpažinties metu [21].

§ 4. Asmenų, teigiančių, kad tiesiogiai dalyvavo antgamtinės kilmės įvykiuose, dvasiniai vadovai (palydėtojai) negali liudyti apie dalykus, kuriuos jie sužinojo per dvasinį vadovavimą, nebent įvykiuose dalyvavę asmenys suteiktų jiems raštišką leidimą duoti parodymus.

10 str. Kai į išankstinio tyrimo medžiagą įtraukiami per žiniasklaidos priemones išplatinti rašytiniai tekstai ar kiti elementai (vaizdo, garso, fotografijos), kurių autorius yra su tariamu reiškiniu susijęs asmuo, tokią medžiagą turi kruopščiai ištirti ekspertai (plg. 3 str. § 3), o jų ekspertizės rezultatus notaras įtraukia į išankstinio tyrimo dokumentus.

11 str. § 1. Jei 7 str. § 1 nurodyti ypatingi įvykiai yra susiję su įvairaus pobūdžio objektais (plg. 3 str. § 3), komisija, pasitelkusi savo narius ekspertus arba kitus bylai paskirtus ekspertus, imasi kruopštaus šių objektų tyrimo siekdama įvertinti tuos dalykus moksliniu, doktrininiu ir kanoniniu požiūriu, o tai padės atlikti tolesnį vertinimą.

§ 2. Jei su ypatinguoju įvykiu susijusiems kokiems nors organiniams elementams reikia specialių laboratorinių ar, bet kuriuo atveju, techninių bei mokslinių tyrimų, juos komisija paveda atlikti ekspertams, kurie yra tikrai kompetentingi toje srityje.

§ 3. Jei reiškinys yra susijęs su Viešpaties Kūnu ir Krauju sakramentiniuose duonos ir vyno ženkluose, reikia atkreipti ypatingą dėmesį, kad galima jų analizė nesumenkintų pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui ir garantuotų jam deramą maldingą pagarbą.

§ 4. Jei dėl tariamų ypatingųjų įvykių kyla viešosios tvarkos problemų, diecezinis vyskupas turi bendradarbiauti su kompetentinga civiline valdžia.

12 str. Jei tariami antgamtiniai įvykiai tęsiasi išankstinio tyrimo metu ir jei situacija reikalauja taikyti protingo atsargumo priemones, diecezinis vyskupas turi nedvejodamas imtis gero valdymo veiksmų, kad būtų išvengta nekontroliuojamų ar abejotinų pamaldumo apraiškų arba dar neapibrėžtais elementais grindžiamo kulto sklaidos.

Vertinimo etapas

13 str. Diecezinis vyskupas, padedamas savo sudarytos komisijos narių, nuodugniai įvertina surinktą medžiagą vadovaudamasis pirmiau minėtais pagrindiniais įžvalgos kriterijais (plg. 10–23 punktus), taip pat toliau pateiktais teigiamais ir neigiamais kriterijais, kurie gali būti taikomi kumuliatyviai.

14 str. Tarp teigiamų kriterijų atsižvelgtina į šiuos dalykus:

1°. Svarbus asmenų, teigiančių, kad jie yra antgamtinių įvykių adresatai arba tiesiogiai dalyvavo tokiuose įvykiuose, taip pat apklaustų liudytojų patikimumas ir gera reputacija. Ypač reikėtų atsižvelgti į psichinę pusiausvyrą, sąžiningumą ir dorą moralinį gyvenimą, nuoširdumą, nuolankumą ir įprastinį klusnumą bažnytinei valdžiai, pasirengimą su ja bendradarbiauti ir autentiškos bažnytinės bendrystės dvasios skatinimą;

2°. Reiškinio ir su juo susijusių pranešimų doktrininis ortodoksiškumas;

3°. Nenuspėjamas reiškinio pobūdis, iš kurio aiškiai matyti, kad jis nėra su tuo susijusių asmenų iniciatyvos rezultatas;

4°. Krikščioniškojo gyvenimo vaisiai. Tai maldos dvasia, atsivertimai, pašaukimai į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą, artimo meilės liudijimai, taip pat sveikas pamaldumas ir gausūs bei nuolatiniai dvasiniai vaisiai. Įvertintinas šių vaisių indėlis į bažnytinės bendrystės augimą.

15 str. Tarp neigiamų kriterijų būtina atidžiai patikrinti šiuos dalykus:

1°. Galima akivaizdi faktinė klaida dėl įvykio;

2°. Galimos doktrininės klaidos. Reikia atsižvelgti į galimybę, kad subjektas, teigiantis, jog yra antgamtinės kilmės įvykių adresatas, prie privataus apreiškimo galėjo pridėti (net ir nesąmoningai) grynai žmogiškų elementų arba įtraukti kokią nors natūralaus pobūdžio klaidą ne dėl blogos intencijos, bet dėl subjektyvaus reiškinio suvokimo;

3°. Galimai veikianti sektantizmo dvasia, kelianti susiskaldymus Bažnyčioje;

4°. Akivaizdus pelno, valdžios, šlovės, socialinio žinomumo, asmeninių interesų siekis, glaudžiai susijęs su tiriamais faktais;

5°. Rimti amoralūs veiksmai, kuriuos įvykių metu ar jų proga atliko subjektas ar jo sekėjai;

6°. Subjekto psichikos pakitimai ar psichopatiniai polinkiai, kurie galėjo turėti įtakos tariamam antgamtiniam faktui, arba psichozė, kolektyvinė isterija ar kiti patologinio pobūdžio elementai.

16 str. Ypač moraliai pavojingu dalyku laikytinas naudojimasis tariamais antgamtiniais išgyvenimais ar pripažintais mistiniais elementais kaip priemone ar pretekstu dominuoti ar piktnaudžiauti žmonių atžvilgiu.

17 str. Tariamai antgamtinių reiškinių, minimų 7 str. § 1, išankstinio tyrimo rezultatai turi būti vertinami kruopščiai, pagarbiai žvelgiant tiek į su jais susijusius asmenis, tiek į galimai atliktus techninius bei mokslinius tyrimus, susijusius su tariamu antgamtiniu reiškiniu.

Baigiamasis etapas

18 str. Baigus tyrimą ir atidžiai išnagrinėjus įvykius bei surinktą informaciją [22], diecezinis vyskupas, padedamas delegato, parengia ataskaitą apie tariamą reiškinį, taip pat atsižvelgdamas į tai, kokį poveikį tariami įvykiai turėjo jam patikėtai Dievo tautai, ypatingą dėmesį atkreipia į dvasinius vaisius, kuriuos galimai davė atsiradęs naujas pamaldumas. Atsižvelgdamas į visus bylos faktus, tiek teigiamus, tiek neigiamus, jis parengia asmeninį Votum šiuo klausimu ir pasiūlo galutinį sprendimą dikasterijai, paprastai vadovaudamasis viena iš šių formulių [23]:

1°. Nihil obstat

2°. Prae oculis habeatur

3°. Curatur

4°. Sub mandato

5°. Prohibetur et obstruatur

6°. Declaratio de non supernaturalitate

19 str. Baigus tyrimą, visi su išnagrinėta byla susiję aktai perduodami Tikėjimo mokymo dikasterijai galutiniam patvirtinimui.

20 str. Tada Tikėjimo mokymo dikasterija imasi nagrinėti su byla susijusius aktus, įvertindama šios dvasinės patirties ir jos panaudojimo moralinius bei doktrininius elementus, taip pat diecezinio vyskupo pateiktą Votum. Dikasterija gali prašyti diecezinio vyskupo papildomos informacijos, pasiteirauti kitų nuomonių arba kraštutiniu atveju pradėti naują bylos tyrimą, atskirą nuo diecezinio vyskupo atlikto tyrimo. Išnagrinėjus bylą dikasterijoje, diecezinio vyskupo pasiūlytas sprendimas patvirtinamas arba atmetamas.

21 str. § 1. Gavęs dikasterijos atsakymą, diecezinis vyskupas, sutartinai su dikasterija, aiškiai supažindins Dievo tautą su sprendimu dėl aptariamų faktų, jei dikasterija nenurodo kitaip.

§ 2. Diecezinis vyskupas pasirūpina, kad apie dikasterijos patvirtintą sprendimą būtų informuota nacionalinė vyskupų konferencija.

22 § 1. Jei suteikiamas Nihil obstat (plg. 18 str., 1°), diecezinis vyskupas skirs didžiausią dėmesį teisingam ištirto reiškinio vaisių įvertinimui, kartu ir toliau apdairiai jį stebėdamas. Šiuo atveju diecezinis vyskupas dekretu aiškiai nurodo galimai leistino kulto ribas ir jo leidimo pobūdį, patikslindamas, kad tikintiesiems „leidžiama protingai jam pritarti“ [24].

§ 2. Diecezinis vyskupas taip pat sieks, kad tikintieji nė vieno iš šių sprendimų nelaikytų antgamtinio reiškinio pobūdžio patvirtinimu.

§ 3. Dikasterija pasilieka teisę bet kuriuo atveju vėl įsikišti priklausomai nuo reiškinio raidos.

23 str. § 1. Jei priimamas preventyvaus atsargumo (plg. 18 str. 2°–4°) arba neigiamas (plg. 18 str. 5°–6°) sprendimas, diecezinis vyskupas, gavęs dikasterijos pritarimą, privalo apie tai oficialiai pranešti. Pranešimas turi būti parengtas aiškia ir visiems suprantama kalba, atsižvelgiant į tinkamą galimybę supažindinti su priimto sprendimo priežastimis ir katalikų tikėjimo doktrininiais pagrindais, idant būtų skatinamas sveiko dvasingumo augimas.

§ 2. Pranešdamas apie galimą neigiamą sprendimą, diecezinis vyskupas gali nutylėti informaciją, kuri galėtų nepagrįstai pakenkti su tuo susijusiems asmenims.

§ 3. Jei raštai ar pranešimai ir toliau būtų atskleidžiami, teisėti ganytojai, vadovaudamiesi KTK 823 kan. (plg. RBKK kan. 652 § 2; 654 kan.), turi budriai stebėti ir pasmerkti piktnaudžiavimus, įspėdami dėl visko, kas kenkia teisingam tikėjimui bei dorai ar kitaip kelia pavojų sielų gerovei. Šiuo tikslu galima taikyti įprastines priemones, įskaitant baudžiamuosius įsakymus (plg. KTK 1319 kan.; RBKK 1406 kan.).

§ 4. Ypač tinkama vadovautis § 3 nuorodomis, kai smerktinas elgesys susijęs su objektais ar vietomis, siejamais su tariamai antgamtiniais reiškiniais.

24 str. Kad ir koks sprendimas būtų patvirtintas, diecezinis vyskupas asmeniškai arba per delegatą įpareigotas toliau stebėti reiškinį ir su juo susijusius asmenis, konkrečiai vykdydamas savo įprastinę valdžią.

25 str. Jei tariamus antgamtinius reiškinius galima su tikrumu sieti su sąmoningu mistifikavimu ir apgaule siekiant kitų tikslų (pvz., pelno ir kitų asmeninių interesų), diecezinis vyskupas, vertindamas kiekvieną atvejį, taikys galiojančias baudžiamąsias kanonines normas.

26 str. Tikėjimo mokymo dikasterija turi teisę bet kuriuo metu ir bet kokiame įžvalgos dėl tariamų antgamtinių reiškinių etape įsikišti per motu proprio.

27 str. Šios Normos visiškai pakeičia ankstesnes 1978 m. vasario 25 d. Normas.

 

Popiežius Pranciškus 2024 m. gegužės 4 d. audiencijoje, suteiktoje čia pasirašiusiam Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektui ir jos Doktrinos skyriaus sekretoriui, patvirtino šias Normas, apsvarstytas šios dikasterijos eilinėje sesijoje 2024 m. balandžio 17 d., ir nurodė jas paskelbti, nustatydamas, kad jos įsigalios 2024 m. gegužės 19 d., per Sekminių iškilmę.

Duota Romoje, Tikėjimo mokymo dikasterijoje, 2024 m. gegužės 17 d.

Ex Audientia Die 2024 05 04
FRANCISCUS