Pristatymas

Šia Nota atsakoma į daugybę prašymų ir pasiūlymų, kuriuos per pastaruosius dešimtmečius gavo Šventasis Sostas, ypač ši dikasterija, dėl klausimų, susijusių su Marijos gerbimu ir tam tikrais Marijos titulais. Tai klausimai, kurie rūpėjo pastarųjų laikų popiežiams ir per pastaruosius trisdešimt metų buvo nuolat nagrinėjami įvairiuose šios dikasterijos darbiniuose susitikimuose, pavyzdžiui, kongresuose, eilinėse sesijose ir kituose. Tai leido dikasterijai surinkti gausią ir turtingą medžiagą, kurios pagrindu parengti šie apmąstymai.

Šis tekstas ne tik paaiškina, kokiu atžvilgiu tam tikri Marijai skirti titulai ir ištaros yra priimtini ar nepriimtini, bet ir siekia nuodugniau panagrinėti tinkamą Marijos gerbimo pagrindimą, patikslinant Marijos vietą ir jos santykį su tikinčiaisiais Kristaus, kaip vienintelio Tarpininko ir Atpirkėjo, slėpinio šviesoje. Tai apima nuoseklią ištikimybę katalikiškajai tapatybei ir drauge rodo ypatingas ekumenines pastangas.

Pagrindinė ir šiame tekste vyraujanti tema yra Marijos motinystė tikinčiųjų atžvilgiu; šis nuolat dokumente keliamas klausimas lydimas teiginių, kurie tarsi spirale kylančiais lygmenimis padaro jį turtingesnį ir papildo naujomis įžvalgomis.

Marijos motinystės žadinamas marijiškasis pamaldumas čia pristatomas kaip Bažnyčios lobis. Šiais svarstymais nesiekiama koreguoti Dievo tautos tikinčiųjų pamaldumo – jie Marijoje randa prieglobstį, jėgą, švelnumą bei viltį, – bet visų pirma jį įvertinti, pripažinti jo grožį ir skatinti, nes jis mistagoginiu ir simboliniu būdu išreiškia tikinčiųjų evangelinį pasitikėjimą Viešpačiu, laisvai žadinamą Šventosios Dvasios. Vargšai iš tikrųjų „Marijos veide įžvelgia Dievo švelnumą ir meilę. Joje jie mato esminį Evangelijos žinios atspindį“ [1].

Tačiau esama taip pat tokių mariologinių grupių, viešų leidinių, naujų pamaldumo formų ir net prašymų dėl Marijos dogmų, kurie nepasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip liaudies pamaldumas; šios grupės galiausiai propaguoja tam tikrą dogminę raidą ir intensyviai reiškiasi per socialinius tinklus, o tai dažnai kelia abejonių paprastiems tikintiesiems. Kartais šiomis iniciatyvomis siekiama naujai interpretuoti praeityje įvairiomis prasmėmis vartotas formuluotes. Šiame dokumente tokie pasiūlymai nagrinėjami ir siekiama parodyti, kokiu mastu kai kuriais iš jų atsiliepiama į autentišką, Evangelijos įkvėptą Marijos gerbimą, taip pat kokia prasme kitų reikėtų vengti, nes jie nepadeda adekvačiai kontempliuoti visuminės krikščioniškosios žinios darnos.

Kita vertus, įvairiose šios Notos vietose pateikiama plati biblinių studijų raida, padedanti parodyti, kad autentiškas Marijos gerbimas atsispindi ne tik turtingoje Bažnyčios tradicijoje, bet ir Šventajame Rašte. Ši reikšminga biblinė gija papildoma Bažnyčios tėvų, Bažnyčios mokytojų ir pastarojo laiko popiežių tekstais. Taigi šia Nota siekiama ne tiek nustatyti ribas, kiek veikiau lydėti bei remti meilę Marijai ir pasitikėjimą jos motinišku užtarimu.

Kardinolas Víctor Manuel Fernández

Prefektas

---

Įvadas

1. [Mater Populi fidelis] Tikinčiosios Dievo tautos Motina [2] yra su meile ir nuostaba krikščionių kontempliuojama; malonė daro mus panašius į Kristų, o Marija iškiliausiai išreiškia Jo veikimą, perkeičiantį mūsų žmogiškumą; ji taip pat yra moteriška viso to, ką Kristaus malonė gali nuveikti žmoguje, išraiška. Tokio grožio akivaizdoje, vedami meilės, daugelis tikinčiųjų visada stengėsi kreiptis į Motiną gražiausiais žodžiais ir aukštino ypatingą, jai kartu su Kristumi tenkančią vietą.

2. Neseniai ši dikasterija paskelbė Normas vykdant įžvalgos procedūrą dėl tariamų antgamtinių reiškinių  [3]. Kalbant apie šiuos reiškinius dažnai vartojami tam tikri titulai [4] ir formuluojami pasakymai, susiję su Mergele Marija. Tokie titulai – kai kurie jų randami jau Bažnyčios tėvų raštuose – ne visada vartojami tiksliai; kartais jų reikšmė pakeičiama arba jie klaidingai suprantami. Be terminologinių problemų, kai kurie titulai kelia didelių problemų dėl jų turinio, nes dažnai jie nulemia klaidingą Marijos vaidmens supratimą, o tai turi rimtų pasekmių kristologiniu [5], ekleziologiniu [6] ir antropologiniu [7] lygmeniu.

3. Interpretuojant šiuos Mergelei Marijai taikomus titulus, esminis klausimas yra šis: kaip dera suprasti Marijos ryšį su Kristaus atperkamuoju darbu, būtent: „Kokia reikšmė teiktina tam ypatingam Marijos bendradarbiavimui išganymo plane?“ [8]. Šioje Notoje nepretenduojama išsamiai ir iki galo išnagrinėti šios temos, bet siekiama išsaugoti būtiną balansą, kuris krikščioniškųjų slėpinių kontekste turi būti išlaikytas tarp vienintelio Kristaus tarpininkavimo ir Marijos bendradarbiavimo išganymo darbe, taip pat dokumente norima parodyti, kaip tai išreiškiama įvairiais Marijos titulais.

Marijos bendradarbiavimas išganymo darbe

4. Marijos bendradarbiavimas išganymo darbe tradiciškai buvo nagrinėjamas dvejopa perspektyva: tiek kaip jos dalyvavimas objektyviame atpirkime, kurį Kristus įvykdė savo gyvenimu – ypač Velykų slėpiniu, – tiek kaip jos dabartinis poveikis atpirktiesiems. Iš tikrųjų šie du klausimai yra tarpusavyje susiję ir negali būti nagrinėjami atsietai vienas nuo kito.

5. Marijos dalyvavimas Kristaus išganymo darbe yra patvirtintas Šventajame Rašte, kuris pateikia Jėzuje Kristuje įgyvendintą išganomąjį įvykį kaip pažadą Senojo Testamento raštuose ir kaip įvykdymą Naujajame Testamente. Mariją jau galime įžvelgti Pradžios knygoje (Pr 3,15), nes ji yra Moteris, dalyvaujanti galutinėje pergalėje prieš gyvatę. Todėl nenuostabu, kad Jėzus Kalvarijos scenoje (Jn 19, 26) kreipiasi į Mariją vadindamas ją „Moterimi“. Taip pat Kanoje (Jn 2, 4) Jėzus vadina ją „Moterimi“, nurodydamas Mariją ir jos vaidmenį kartu su Juo kryžiaus „valandą“.

6. Tą „valandą“ pasireiškia Marijos bendradarbiavimas, ji vėl ištaria „taip“ kaip per Apreiškimą, ir tą šventą akimirką Evangelijoje pereinama nuo Jėzaus lūpomis ištarto žodžio „Moterie“ (Jn 19, 26) prie Marijos pristatymo „Motina“ (Jn 19, 27). Kai Evangelijoje aiškinama, kad atsakydamas mokinys, kuris atstovauja mums visiems, ją priėmė, pavartojamas veiksmažodis (lambanō), kuris čia įgyja „priėmimo“ tikėjimu prasmę (plg. Jn 1, 11–12; 5, 43 ir 13, 20). Tai tas pats veiksmažodis, kuris ketvirtojoje Evangelijoje vartojamas sakant, kad Šviesa atėjo pas savuosius, bet jie jos „nepriėmė“ (Jn 1, 11). Tai reiškia, jog mokinys, kuriam teko mūsų vieta šalia Marijos, priėmė ją kaip Motiną tikėjimu. Tik po to, kai Marija buvo patikėta kaip Motina, Jėzus pripažino, kad „viskas įvykdyta“ (Jn 19, 28). Ši iškilminga užuomina apie įvykdymą neleidžia interpretuoti šio epizodo paviršutiniškai. Marijos motinystė mūsų atžvilgiu yra dalis dieviškojo plano, kuris įgyvendinamas per Kristaus Velykų slėpinį. Panašiai Apreiškimo knygoje pristatoma „moteris“ (Apr 12, 1) kaip Mesijo motina (plg. Apr 12, 5) ir kaip „jos palikuonių“ motina (Apr 12, 17).

7. Reikia prisiminti, kad Marija iš Nazareto gali būti laikoma „privilegijuota liudytoja“ [9], dalyvavusia Jėzaus vaikystės įvykiuose [10], kurie aprašomi Evangelijose (plg. Lk 1–2; Mt 1–2). Evangelistas Lukas savo evangelijos prologe informuoja skaitytojus: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji“ – taigi jis taip pat nusprendė, „rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs“, surašyti sutvarkytą pasakojimą (Lk 1, 1–3). Tarp tų „savo akimis mačiusių“ liudininkų išsiskiria Marija, tiesioginė veikėja, dalyvavusi Viešpaties Jėzaus pradėjime, gimime ir vaikystėje. Tą patį galima pasakyti ir apie pasakojimus, susijusius su Kristaus kančia, kai „prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina“ (Jn 19, 25), ir apie Sekminių laukimą, kai apaštalai meldėsi „kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija“ (Apd 1, 14).

8. Luko evangelijoje Marija pristatoma kaip naujoji Ziono dukra, kuri priima ir perduoda išgelbėjimo džiaugsmą. Lukas pateikia pranašiškus pažadus, skelbiančius mesijinį džiaugsmą (plg. Sof 3, 14–17; Zch 9, 9). Joje išsipildo pažadai, kurie priverčia Joną Krikštytoją šoktelėti iš džiaugsmo (plg. Lk 1, 41). Elzbieta laiko save nevertą sulaukti Marijos apsilankymo: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ (Lk 1, 43). Elzbieta nesako: „Kas aš esu, kad mano Viešpats ateina pas mane?“ Ji tiesiogiai nurodo motiną, todėl mes galime įžvelgti neatsiejamą ryšį tarp Kristaus misijos ir Marijos misijos. Elzbieta kalba kupina Šventosios Dvasios (plg. Lk 1, 41), taip, kad jos nuostata Marijos akivaizdoje tampa tikėjimo pavyzdžiu. Veikiama Dvasios, ji ištaria tokius žodžius: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42). Nuostabu tai, kad, Dvasios įkvėptai, Elzbietai negana vadinti „palaimintuoju“ tik Jėzų, bet ji „palaiminta“ vadina ir jo motiną: šiuo mesijinio džiaugsmo momentu ji kontempliuoja juodu glaudžiai susijusius. Marija čia pasirodo kaip „palaiminta“ par excellence: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45); „mano dvasia džiaugiasi“ (Lk 1, 47); „palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Tai dar reikšmingiau, jei atkreipiame dėmesį, kad Luko evangelijoje ši laimė parodoma ne kaip sielos būklė, bet kaip mesijinių pažadų išsipildymas mažutėliuose (plg. Lk 6, 20–22), kurių laukia gausus atlygis danguje (plg. Lk 6, 23).

9. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčios tėvai pirmiausia domėjosi Marijos dieviškąja motinyste (Theotokos), amžina mergyste (Aeiparthenos), tobulu šventumu, per visą jos gyvenimą laisvu nuo nuodėmės (Panagia), ir jos, kaip naujosios Ievos, vaidmeniu [11], apmąstydami Marijos ryšį su Kristaus atpirkimu labiausiai per Įsikūnijimo slėpinį. Marijos ištartas „taip“, atsiliepiant į arkangelo Gabrieliaus sveikinimą ir sutinkant, kad Dievo Žodis taptų kūnu jos įsčiose (plg. Lk 1, 26–37), atveria žmogui sudievinimo galimybę. Dėl to šventasis Augustinas vadina Mergelę Mariją „bendradarbe“ Atpirkimo darbe, pabrėždamas tiek Marijos veikimą, susijusį su Kristumi, tiek jos priklausomybę nuo Jo, nes Marija bendradarbiauja su Kristumi, idant „Bažnyčioje gimtų tikintieji“[12], ir todėl mes galime ją vadinti Tikinčiosios Dievo tautos Motina.

10. Per pirmąjį tūkstantmetį Bažnyčios refleksija apie Mergelę Mariją neatsiejama nuo liturgijos. Didžiule ir turtinga Rytų krikščionių liturginių tradicijų įvairove siekta ištikimai atspindėti Šventąjį Raštą, Susirinkimus ir Bažnyčios tėvus. Lex orandi, kuris tapo lex credendi, formuoja Rytų mariologiją, pradedant himnografija ir baigiant ikonografija bei liaudiškuoju pamaldumu [13]. Pavyzdžiui, nuo V a. Rytuose įsitvirtino Marijos šventės, kurios vėliau, VII a., perimtos Vakaruose. Dievo Motinos dalyvavimas išganymo darbe minimas ne tik Rytų Bažnyčių anaforose ir eucharistinėse liturgijose, bet visų pirma ir himnografiniuose tekstuose, kurie įtraukti į kanoninę Valandų liturgiją įvairiose Rytų krikščionių liturginėse tradicijose. Himnografijoje gausu Marijai skirtų kompozicijų su biblinėmis alegorijomis [14], kur prašoma Dievo Motinos užtarimo, leidžiančio giliau suvokti pamatinį Įsikūnijimo slėpinį ir jo reikšmę žvelgiant į Atpirkimą Kristuje; tų tekstų kalba, prisodrinta poetinės simbolikos, geba išreikšti žmonių nuostabą ir susižavėjimą: būdami tos pačios giminės kaip Marija, jie kontempliuoja Visagalio joje įvykdytus stebuklus [15].

11. Pirmųjų visuotinių Susirinkimų mokyme pradedama brėžti apmatus Marijos, Dievo Motinos, dogmai, kuri vėliau paskelbta Efezo Susirinkime. Krikščioniškieji Rytai visada palaikė šiuose pirmuosiuose Susirinkimuose apibrėžtų dogmų doktriną, bent jau taip buvo tose Bažnyčiose, kurios priėmė Efezo ir Chalkedono Susirinkimus. Tuo pačiu metu į Rytų liturgines, himnografines ir ikonografines tradicijas įtraukti liaudyje paplitę marijiniai pasakojimai bei legendos, susiję su Jėzaus vaikystės ir mirties istorijomis. Šiais pasakojimais siekiama puoselėti Dievo tautos pamaldumą, išraiškai pasitelkiant poetinių įvaizdžių lyriką, o vienintelis to tikslas – sukelti nuostabą. Toks Dievo Motinos gerbimas reiškiasi ir ikonografijoje, kur pateikiamas vizualus Marijos ir įsikūnijusio Žodžio vaizdavimas. Reikšminga tai, kad šių Bažnyčių, susijusių su Efezo ir Chalkedono Susirinkimais, tradicinėje ikonografijoje Marija dažniausiai vaizduojama kaip Theotokos [16]; tos ikonos buvo kuriamos tam, kad jose būtų galima kontempliuoti Mergelę Motiną, kuri pasauliui pristato ir apkabina savo Sūnų, kūdikį Jėzų, sykiu užtardama žmoniją jo akivaizdoje. Taigi Rytų marijinė ikonografija, kaip kerygma ir vizualinis pirmųjų Susirinkimų ir Bažnyčios tėvų teologijos atminimas, siekia vizualiai interpretuoti Mergelei Marijai priskiriamus specifinius titulus [17]. Dėl šios priežasties ikonas reikia „skaityti“ atsižvelgiant į liturgiją ir himnografiją. Marija nėra kulto objektas, esantis greta Kristaus; veikiau per Įsikūnijimą ji tampa Kristaus slėpinio dalimi [18]. Ji yra ikona, kurioje gerbiamas pats Kristus. Ji yra Theotokos, Mergelė Motina, kuri pristato savo Sūnų Jėzų Kristų ir tuo pačiu metu yra Hodegetria, savo ranka rodanti vienintelį kelią, kuris yra Kristus.

12. Nuo XII a. Vakarų teologijoje [19] atkreipiamas dėmesys į ryšį, siejantį Mergelę Motiną su kruvino Atpirkimo veiksmo slėpiniu Kalvarijoje, taip pat nurodant Simeono pranašystės sąsają su Kristaus kryžiumi. Marijos buvimas kryžiaus papėdėje buvo suprantamas kaip krikščioniško tvirtumo, kupino motiniškos meilės, ženklas. Šventasis Bernardas, komentuodamas Jėzaus paaukojimą šventykloje, kalba apie Dievo Motinos bendradarbiavimą atperkamojoje aukoje [20]. Arnoldas, šv. Bernardo draugas ir Bonvalio (Bonneval) benediktinų abatas († po 1159 m.), pirmasis apmąsto Marijos bendradarbiavimą Kalvarijos aukoje, jai dalyvaujant kartu su savo Sūnumi Jėzumi Kristumi [21].

13. Motinos bendradarbiavimas su Sūnumi išganymo darbe buvo aptartas Bažnyčios magisteriume [22]. Vatikano II Susirinkimas teigia: „Tad šventieji Tėvai pagrįstai mano, kad Marija nebuvo vien pasyviai Dievo panaudota, bet laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui“ [23]. Šis Mergelės Marijos įsitraukimas reiškiasi tiek Jėzaus Kristaus žemiškajame gyvenime (per pradėjimą, gimimą, mirtį ir prisikėlimą), tiek Bažnyčios laiku.

14. Nekaltojo Prasidėjimo dogma pabrėžia Kristaus pirmumą ir unikalumą Atpirkimo darbe, nes pirmoji tarp atpirktųjų (Marija) buvo taip pat Kristaus atpirkta ir Dvasios perkeista anksčiau negu įgijo galimybę veikti pati [24]. Dėl šios ypatingos „pirmutinės Kristaus atpirktosios“ ir „pirmutinės Šventosios Dvasios perkeistosios“ padėties Marija gali intensyviau ir glaudžiau bendradarbiauti su Kristumi ir Šventąja Dvasia, tapdama prototipu [25], modeliu ir pavyzdžiu to, ką Dievas nori įgyvendinti kiekviename atpirktame žmoguje [26].

15. Marijos bendradarbiavimas išganymo darbe pasižymi trejybine struktūra, nes tai yra Tėvo, pažvelgusio į savo tarnaitės nuolankumą (plg. Lk 1, 48), iniciatyvos vaisius; tai kyla iš Sūnaus kenozės (kenōsis): jis nusižemino priimdamas Tarno išvaizdą (plg. Fil 2, 7–8); čia taip pat veikia Šventosios Dvasios malonė (plg. Lk 1, 28. 30), kuri parengė jaunosios Nazareto mergaitės širdį taip, kad ji atsilieptų tiek į Apreiškimą, tiek per visą savo gyvenimą išliktų bendrystėje su Sūnumi. Šventasis Paulius VI mokė, kad „Mergelėje Marijoje viskas yra susiję su Kristumi ir viskas priklauso nuo jo: Dievas Tėvas nuo amžių išrinko ją būti visiškai šventa Motina ir papuošė Dvasios dovanomis, kurių niekam kitam nesuteikė“ [27]. Marijos „taip“ nėra vien paprasta išankstinė sąlyga tam, kas galėjo būti įvykdyta ir be jos sutikimo bei bendradarbiavimo. Jos motinystė nėra tik paprasta biologinė ir pasyvi [28], ji yra „visapusiškai aktyvi“ [29]: tai motinystė, susijusi su Kristaus išganomuoju slėpiniu kaip Tėvo mylimas įrankis jo išganymo plane. Ji „yra garantija, kad Jis, kaip „gimęs iš moters“ (plg. Gal 4, 4), yra tikras žmogus, tačiau, kaip skelbia Nikėjos dogma, ji yra Theotokos, t. y. ta, kuri pagimdė Dievą“ [30].

Vardai, susiję su Marijos bendradarbiavimu išganyme

16. Tarp titulų, kuriais kreipiamasi į Mariją (Gailestingumo Motina, Vargšų Viltis, Krikščionių Pagalba, Padėjėja, Užtarėja ir kt.), kai kurie labiau susiję su jos bendradarbiavimu Kristaus atperkamajame darbe, pavyzdžiui, Bendraatpirkėja ir Tarpininkė.

Bendraatpirkėja

17. Bendraatpirkėjos (Co-Redemptrix) titulas atsirado XV a., pakoregavus nuo X a. vartotą kreipinį Atpirkėja (kuris savo ruožtu buvo trumpinys, nurodantis Atpirkėjo Motinos titulą). Dėl šventojo Bernardo Marijai priskiriamo vaidmens prie Kryžiaus kilo Bendraatpirkėjos titulas, kuris pirmą kartą aptinkamas XV a. Zalcburge užrašytame anoniminiame himne [31]. Nors Atpirkėjos titulas išliko per XVI ir XVII amžius, XVIII amžiuje jis visiškai išnyko ir buvo pakeistas titulu Bendraatpirkėja. Pirmąją XX amžiaus pusę vykdyti teologiniai tyrimai apie Marijos bendradarbiavimą Atpirkime leido giliau suvokti titulo Bendraatpirkėja turinį [32].

18. Kai kurie popiežiai vartojo titulą Co-Redemptrix, tačiau nesiėmė jo išsamiau paaiškinti [33]. Paprastai jis vartotas dvejopai: viena vertus, siejant su dieviškąja motinyste, nes Marija, kaip motina, padarė įmanomą Kristaus įvykdytą Atpirkimą [34]; kita vertus, žvelgiant į jos vienybę su Kristumi prie Atpirkimo kryžiaus [35]. Vatikano II Susirinkime vartoti Bendraatpirkėjos titulą vengta dėl dogminių, pastoracinių ir ekumeninių motyvų. Šventasis Jonas Paulius II jį buvo pavartojęs mažiausiai septyniomis progomis, siedamas tai su mūsų kančios išganomąja verte, kai ji aukojama kartu su Kristaus kančia, su kuria Marija ypač vienijasi po Kryžiumi [36].

19. 1996 m. vasario 21 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos Feria IV posėdyje tuometinis kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris, nagrinėjant klausimą, ar priimtinas judėjimo „Vox Populi Mariae Mediatrici“ prašymas dogmiškai apibrėžti Mariją kaip Bendraatpirkėją ir visų malonių Tarpininkę, pareikšdamas savo asmeninę nuostatą (votum), atsakė: „[Atsakymas] neigiamas. Tiksli šių titulų reikšmė nėra aiški, o juose išreikšta doktrina nėra brandi. Doktrina, apibrėžta kaip de fide divina, priklauso depositum fidei, t. y. dieviškajam Apreiškimui, perteiktam Šventajame Rašte ir apaštališkojoje tradicijoje. Dar nėra aišku, kaip doktrina, išreikšta šiais titulais, yra pateikta Šventajame Rašte ir apaštališkojoje tradicijoje“ [37]. Vėliau, 2002 m., jis viešai pareiškė prieštaraująs dėl šio titulo vartojimo: „Formuluotė „Bendraatpirkėja“ pernelyg nutolsta nuo Šventojo Rašto ir patristikos kalbos, todėl kelia nesusipratimų... Viskas kyla iš Jo [Kristaus], kaip teigiama ypač Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams. Marija visa savo būtimi, kaip tokia, yra per Jį. Titulas Bendraatpirkėja užgožtų tą kilmę.“ Kardinolas Ratzingeris neneigė, kad siūlyme vartoti šį titulą buvo gerų ketinimų ir vertingų aspektų, tačiau teigė, jog tai išreikšta „netinkamu žodžiu“ [38].

20. Anuomet kardinolas Ratzingeris minėjo Laiškus efeziečiams ir kolosiečiams, kuriuose vartojamas žodynas ir teologinė himnų dinamika perteikia įsikūnijusio Sūnaus, iš kurio viskas kyla, išskirtinumą ir jo kertinį vaidmenį Atpirkime, – taip, kad neįmanoma pridėti kitų tarpininkavimų, nes „visokeriopa dvasinė palaima“ mums yra suteikiama „Kristuje“ (Ef 1, 3), nes Jame esame įsūniai (plg. Ef 1, 5), Jame esame apipilti malone (plg. Ef 1, 6), „turime atpirkimą jo krauju“ (Ef 1, 7) ir Jis „apdovanojo“ (Ef 1, 8) mus savo malone. Jame „esame tapę paveldėtojais“ (Ef 1, 11) ir iš anksto paskirti. Be to, Dievas panorėjo Jame „apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19) ir „per Jį visa sutaikinti su savimi“ (Kol 1, 20) . Toks Kristaus vienatinumo šlovinimas kviečia mus suvokti aiškiai receptyvų kiekvieno kūrinio vaidmenį, taip pat ragina laikytis pagarbaus ir apdairaus atsargumo, kai svarstoma bet kokia galimo bendradarbiavimo Atpirkime forma.

21. Popiežius Pranciškus bent trimis atvejais aiškiai išreiškė savo poziciją, prieštaraujančią Bendraatpirkėjos titulo vartojimui, teigdamas, jog Marija „niekada nenorėjo pasisavinti nieko, kas priklauso jos Sūnui. Ji niekada neprisistatė kaip bendraatpirkėja. Ne, ji mokinė“ [39]. Atpirkimo darbas visiškai atliktas, ir nereikia jokių papildymų. Todėl „Dievo Motina nenorėjo atimti iš Jėzaus jokio titulo […]. Ji neprašė sau [privilegijos] būti kvaziatpirkėja ar bendraatpirkėja: ne. Atpirkėjas yra vienas, ir šis titulas negali būti dubliuojamas“ [40]. Kristus „yra vienintelis Atpirkėjas: nėra kitų bendraatpirkėjų drauge su Kristumi“ [41]. Nes „Kryžiaus auka, paaukota su mylinčia ir klusnia širdimi, yra perteklinis ir begalinis atsiteisimas“ [42]. Nors mes galime pratęsti jos poveikį pasaulyje (plg. Kol 1, 24), nei Bažnyčia, nei Marija negali pakeisti ar tobulinti įsikūnijusio Dievo Sūnaus atpirkimo darbo, kuris yra tobulas ir nereikalauja jokių papildymų.

22. Siekiant apibūdinti Marijos bendradarbiavimą, niekada nedera vartoti titulo Bendraatpirkėja, kadangi būtina paaiškinti subordinuotą Marijos vaidmenį Kristaus atpirkimo darbe. Šis titulas kelia grėsmę užgožti vienintelį Kristaus išganomąjį tarpininkavimą ir todėl gali kelti sumaištį ir disbalansą krikščioniškojo tikėjimo tiesų darnoje, juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Kai sąvokinė išraiška reikalauja daugelio ir nuolatinių paaiškinimų, kad nebūtų nukrypta nuo teisingos prasmės, ji netarnauja Dievo tautos tikėjimui ir tampa netinkama. Šiuo atveju tai nepadeda išaukštinti Marijos kaip pirmutinės ir didžiausios Atpirkimo darbo bei malonės bendradarbės ir neišreiškia tikros pagarbos Dievo Motinai, kadangi kyla grėsmė užtemdyti išskirtinį Jėzaus Kristaus vaidmenį – Dievo Sūnus, tapęs žmogumi dėl mūsų išganymo, vienintelis gali Tėvui paaukoti begalinės vertės auką. Marija, kaip „Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38), nurodo mums Kristų ir prašo, kad darytume viską, „ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Tarpininkė

23. „Tarpininkavimo“ sąvoka Rytų patristikoje vartota nuo VI a. Vėlesniais amžiais šventasis Andriejus Kretietis [43], šventasis Germanas Konstantinopolietis [44] ir šventasis Jonas Damaskietis [45] vartojo šį titulą skirtingomis prasmėmis. Vakaruose nuo XII a. jis buvo vartojamas vis dažniau, tačiau tik XVII a. įtvirtintas kaip doktrininė tezė. 1921 m. Mecheleno arkivyskupas kardinolas Mercier, bendradarbiaudamas su Leveno katalikų universitetu ir remiamas Belgijos vyskupų, dvasininkų bei pasauliečių, paprašė popiežiaus Benedikto XV paskelbti dogminį apibrėžimą, nusakantį Marijos visuotinį tarpininkavimą. Tačiau popiežius to nepadarė, o tik patvirtino Marijos „Visų malonių Tarpininkės“ šventę su specialiu Mišių ir Valandų liturgijos formuliaru [46]. Nuo tada iki 1950 m. šiuo klausimu buvo atliekami teologiniai tyrimai, kurie tęsėsi iki Vatikano II Susirinkimo parengiamojo etapo. Tačiau Susirinkime nebuvo priimta dogminių deklaracijų [47] ir nuspręsta pateikti išsamią katalikiškosios doktrinos santrauką, nusakančią „Švenčiausiajai Mergelei Marijai skirtiną vietą Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje“ [48].

24. Biblinis teiginys apie išskirtinį Kristaus tarpininkavimą vienareikšmis. Kristus yra vienintelis Tarpininkas: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6). Bažnyčia paaiškino šį Kristaus išskirtinį vaidmenį tuo, kad jis, būdamas amžinasis ir begalinis Sūnus, yra hipostatiškai susijęs su prisiimtąja žmogyste. Šis tarpininkavimo vaidmuo sietinas išskirtinai su Kristaus žmogyste, o iš to kylančios pasekmės gali būti taikomos tik Kristui. Būtent šia prasme įsikūnijusio Žodžio vaidmuo yra išskirtinis ir unikalus. Todėl kad apreikštasis Dievo žodis yra toks aiškus, reikia laikytis ypatingo apdairumo taikant Marijai „Tarpininkės“ titulą. Kadangi pastebima tendencija remiantis šiuo titulu išplėsti Marijos bendradarbiavimo apimtį, reikėtų patikslinti tiek juo išreiškiamus vertingus prasminius aspektus, tiek jo taikymo ribas.

25. Viena vertus, negalime ignoruoti to, kad sąvoka „tarpininkavimas“ yra pakankamai plačiai vartojama įvairiausiose visuomeninio gyvenimo srityse, kur ji suprantama tiesiog kaip bendradarbiavimas, pagalba, užtarimas. Todėl neišvengiamai ši sąvoka taikoma Marijai, išlaikant subordinacijos prasmę ir jokiu būdu nesiekiant papildyti kokiu nors veiksmingumu ar galia vienintelį Jėzaus Kristaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus, tarpininkavimą.

26. Kita vertus, akivaizdu, jog Marija iš tikro tarpininkavo, kad Dievo Sūnus galėtų tikrai įsikūnyti mūsų žmogiškume, nes Atpirkėjas turėjo būti „gimęs iš moters“ (Gal 4, 4). Apreiškimo pasakojimas rodo, kad tai nebuvo vien biologinis tarpininkavimas, nes jame pabrėžiamas aktyvus Marijos dalyvavimas: ji kelia klausimus (plg. Lk 1, 29. 34) ir ryžtingai pareiškia sutikimą savuoju Fiat (Lk 1, 38). Šis Marijos atsakymas atvėrė vartus visos žmonijos lauktam Atpirkimui, kurį šventieji aprašė su poetiniu dramatizmu [49]. Taip pat ir Kanos vestuvėse Marija atlieka tarpininkaujantį vaidmenį, kai perteikia Jėzui, ko stokoja jaunavedžiai (plg. Jn 2, 3), ir kai prašo tarnų vykdyti Jėzaus nurodymus (plg. Jn 2, 5).

27. Vatikano II Susirinkime sąvoka „tarpininkavimas“ visų pirma taikoma Kristui, o kartais ir Marijai, tačiau aiškiai išreiškiant subordinacijos aspektą [50]. Marijos atžvilgiu pirmenybė teikta kitoms sąvokoms, pabrėžiančioms bendradarbiavimą [51] arba motinišką pagalbą [52]. Vatikano II Susirinkimo mokyme aiškiai formuluojama Marijos motiniško užtarimo perspektyva, vartojant tokius pasakymus kaip „daugeriopas užtarimas“ ir „motiniška meilė“ [53]. Šie abu aspektai drauge nulemia per Dvasią vykdomo Marijos bendradarbiavimo Kristaus veikloje ypatingumą. Griežtai tariant, negalime kalbėti apie jokį kitą malonės tarpininkavimą, išskyrus įsikūnijusio Dievo Sūnaus tarpininkavimą [54]. Dėl to būtina visada prisiminti ir neslėpti krikščioniško įsitikinimo ir „kaip nuolatiniu Bažnyčios tikėjimo elementu tvirtai tikėti tiesa apie Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Viešpatį ir vienatinį Gelbėtoją, savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu užbaigusį išganymo istoriją, kurios pilnatvė bei centras jis yra“ [55].

Marija vieninteliame Kristaus tarpininkavime

28. Taip pat turime prisiminti, jog Kristaus tarpininkavimo vienatinumas yra „įtraukus“, tai reiškia, kad įgyvendindamas savo išganymo planą Kristus suteikia galimybę reikštis įvairioms tarpininkavimo formoms, nes bendrystėje su juo mes visi tam tikru būdu galime būti Dievo bendradarbiai, „tarpininkai“ vieni kitiems (plg. 1 Kor 3, 9). Būtent dėl to, kad Kristus turi aukščiausią ir begalinę valdžią, jis gali įtraukti savo brolius ir įgalinti juos iš tikrųjų bendradarbiauti įgyvendinant jo planus. Vatikano II Susirinkimas patvirtino, jog „vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio“ [56]. Todėl reikia „geriau atskleisti, ką reiškia toks bendradarbiavimas, kurio aukščiausiu principu visada privalo būti vienatinis Kristaus tarpininkavimas“ [57]. Bažnyčia iš tikrųjų pratęsia laike ir visur skleidžia Kristaus Velykų įvykio poveikį [58] ir skelbia, kad Marijai tenka ypatinga vieta Motinos Bažnyčios širdyje [59].

29. Marijos dalyvavimas Kristaus darbe tampa akivaizdus, jei remiamės pirminiu įsitikinimu, jog prisikėlęs Viešpats skatina, keičia ir įgalina tikinčiuosius bendradarbiauti su juo jo darbe. Tai vyksta ne dėl Kristaus silpnumo, negebėjimo ar būtinybės, bet dėl jo šlovingos galios, kuria jis geba didžiadvasiškai ir nepelnytai įtraukti mus į savo darbą kaip bendradarbius. Šiuo atveju reikia pabrėžti būtent tai: kai Kristus leidžia mums būti drauge su juo ir, skatinant jo malonei, įgalina mus dovanoti tai, ką turime geriausio, galiausiai yra pašlovinama jo galybė ir gailestingumas.

Vaisingi pašlovintame Kristuje

30. Ypač iškalbingas šis tekstas: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“ (Jn 14, 12). Tikintieji, susivieniję su prisikėlusiu Kristumi, sugrįžusiu pas Tėvą, gali daryti darbus, pranokstančius Jėzaus žemiškojo gyvenimo stebuklus, tačiau tai įmanoma tik dėl tikėjimu laiduojamos jų vienybės su šlovinguoju Kristumi. Tai reiškėsi, pavyzdžiui, per nuostabų ankstyvosios Bažnyčios plitimą, nes prisikėlęs Kristus įgalino savo Bažnyčią dalyvauti jo darbe (plg. Mk 16, 15). Šitaip jo šlovė nebuvo sumenkinta, bet dar labiau atsiskleidė pasirodydama kaip galia, pajėgianti perkeisti tikinčiuosius ir padaryti juos vaisingus drauge su juo.

31. Bažnyčios tėvų raštuose ši mintis ypač išryškinta Jn 7, 37–39 komentare: kai kurie iš jų aiškindami „gyvojo vandens srovių“ pažadą siejo jį su tikinčiaisiais. Taigi patys tikintieji, perkeisti Kristaus malonės, tampa versmėmis kitiems. Origenas aiškino, kad Viešpats įvykdo tai, ką paskelbė Jn 7, 38, nes iš mūsų leidžia lietis vandens srovėms: „Žmogaus siela, būdama Dievo atvaizdas, gali talpinti savyje šulinius, versmes bei upes ir lietis šiomis srovėmis“ [60]. Šventasis Ambraziejus siūlė gerti iš atverto Kristaus šono, „idant jumyse gausiai lietųsi vandens versmė, trykštanti į amžinąjį gyvenimą“ [61]. Šventasis Tomas Akvinietis tai išreiškė teiginiu: „Jei tikintysis skuba dalytis su kitais įvairiomis iš Dievo gautomis malonės dovanomis, iš jo vidaus trykšta gyvasis vanduo“ [62].

32. Jei kiekvieno tikinčiojo bendradarbiavimas su Kristumi tampa tuo vaisingesnis, kuo labiau jis leidžiasi malonės perkeičiamas, tuo labiau Marijos atžvilgiu ši tiesa galioja unikaliu būdu ir aukščiausiu laipsniu. Nes ji yra „malonėmis apdovanotoji“ (Lk 1, 28); netrukdydama Dievo darbui ji tarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Ji yra Motina, davusi pasauliui atpirkimo ir malonės Davėją, ištvėrusi po Kryžiumi (plg. Jn 19, 25), kentėjusi kartu su Sūnumi, aukodama savo motiniškos, kalaviju pervertos širdies skausmą (plg. Lk 2, 35). Marija liko vienybėje su Kristumi nuo Įsikūnijimo iki Kryžiaus ir Prisikėlimo išskirtiniu būdu, pranokstančiu bet kurio tikinčiojo patirtį.

33. Visa tai yra ne dėl jos nuopelnų, bet todėl, kad jai buvo ypatingu ir anticipaciniu būdu pritaikyti Kristaus nuopelnai ant Kryžiaus – kad būtų pašlovintas vienintelis Viešpats ir Gelbėtojas [63]. Galiausiai Marija yra Dievo malonės veiksmingumą apgiedanti giesmė, todėl bet koks jos grožio paliudijimas iš karto nukreipia į visų gėrybių versmės – Trejybės šlovinimą. Marijos neprilygstama didybė yra tai, ką ji gavo, ir jos pasitikėjimas, leidžiantis Dvasiai ją pripildyti. Kai stengiamės Marijai priskirti aktyvias funkcijas, analogiškas Kristaus funkcijoms, nutolstame nuo jos nepakartojamo grožio. Formuluotė „tarpininkavimas per dalyvavimą“ gali tiksliai išreikšti ir perteikti Marijos vaidmens vertingumo prasmę, tačiau, jei ji netinkamai suprantama, lengvai tą prasmę užgožti ir netgi paneigti. Kristaus tarpininkavimas, kuris tam tikrais atžvilgiais gali būti „įtraukus“ arba įgalinantis dalyvavimą, kitais atžvilgiais yra išskirtinis ir neperduodamas.

Tikinčiųjų Motina

34. Marijos atveju šis tarpininkavimas reiškiasi motiniškai [64], lygiai taip, kaip ji veikė Kanoje [65] ir patvirtino po Kryžiumi [66]. Popiežius Pranciškus tai paaiškino taip: „Ji yra Motina. Ir šį titulą ji gavo iš Jėzaus būtent ten, prie Kryžiaus (plg. Jn 19, 26–27). Štai tavo vaikai, tu esi jų Motina. […] Ji gavo dovaną būti Jėzaus Motina ir pareigą lydėti mus kaip Motina, būti mūsų Motina“ [67].

35. Motinos titulo šaknys siekia Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tėvų raštus; šį titulą pasiūlė Magisteriumas, o jo turinio formuluotės raida tęsėsi iki Vatikano II Susirinkimo formuluočių [68] ir dvasinės motinystės sąvokos, pavartotos enciklikoje Redemptoris Mater [69]. Ši Marijos dvasinė motinystė kyla iš fizinės motinystės Dievo Sūnaus atžvilgiu. Fiziškai pagimdžiusi Kristų – pirmiausia laisvai ir su tikėjimu priėmusi tą misiją – Mergelė Marija per tikėjimą pagimdė visus krikščionis, Kristaus mistinio kūno narius; t. y. ji pagimdė visą Kristų, galvą ir narius [70].

36. Mergelės Marijos, kaip Motinos, dalyvavimas Sūnaus gyvenime nuo Įsikūnijimo iki Kryžiaus ir Prisikėlimo suteikia jos bendradarbiavimui Kristaus atperkamajame darbe unikalų ir išskirtinį pobūdį, ir tai ypač taikytina Bažnyčiai, „apmąstančiai Marijos dvasinę motinystę visų mistinio kūno narių atžvilgiu; su pasitikėjimu maldaujančiai, patiriančiai savo Užtarėjos ir Pagalbininkės užtarimą“ [71]. Šis motiniškas aspektas apibūdina Mergelės santykį su Kristumi ir jos bendradarbiavimą kiekvienu išganomojo darbo momentu. Vykdydama savo motiniškąją misiją, Marija susieta unikaliu santykiu su Atpirkėju ir taip pat su atpirktaisiais, tarp kurių pirmoji yra ji pati. „Marija yra Bažnyčios ir joje vykstančio naujo gimimo provaizdis (typos), negana to, ji yra tikrasis Bažnyčios simbolis ir tobula sintezė“ [72]. Tai motinystė, kuri kyla iš visiško savęs dovanojimo ir pašaukimo tapti slėpinio tarnaite [73]. Šioje Marijos motinystėje apibendrinama viskas, ką galime pasakyti apie motinystę malonės plotmėje ir apie dabartinę Marijos vietą visos Bažnyčios atžvilgiu.

37. Marijos dvasinė motinystė turi keletą ypatingų bruožų:

a) Ši motinystė grindžiama tuo, kad Marija yra Dievo Motina; dar daugiau – jos motinystė aprėpia Kristaus mokinius [74] ir visus žmones [75]. Šia prasme Marijos bendradarbiavimas yra unikalus ir skiriasi nuo „kitų sukurtųjų būtybių“ bendradarbiavimo [76]. Marijos užtarimui būdinga motinystės tvarka ir analogija, jis nepasižymi kunigišku tarpininkavimu, kaip Kristaus atveju [77]. Kai Marijos užtarimas siejamas su Kristaus darbu, iš Viešpaties mūsų gaunamos dovanos pristatomos motinišku aspektu, kupinos švelnumo ir artumo tos Motinos [78], kuria Jėzus panorėjo dalytis su mumis (plg. Jn 19, 27).

b) Marijos motiniškas bendradarbiavimas vykdomas Kristuje, todėl jam būdingas dalyvavimas, t. y. „dalyvavimas, kylantis iš vienintelio Kristaus tarpininkavimo“ [79]. Marija visiškai asmeniškai įsitraukia į vienintelį Kristaus tarpininkavimą [80]. Marijos motiniškasis vaidmuo „jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai“ kyla „iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią“ [81]. Savo motinyste Marija nėra kliūtis tarp žmonių ir Kristaus; priešingai, jos motiniškasis vaidmuo neatskiriamai susijęs su Kristaus vaidmeniu ir orientuotas į Jį. Taip suprantama Marijos motinystė nesiekia silpninti vienintelio, tik Kristui deramo garbinimo, o jį skatina [82]. Todėl reikia vengti Marijai skirtų titulų ir formuluočių, kurie ją pristato kaip savotišką „žaibolaidį“ Viešpaties teisingumo akivaizdoje, tarsi Marija būtų alternatyva, reikalinga papildyti nepakankamą Dievo gailestingumą. Vatikano II Susirinkimas pakartojo, koks turi būti Marijos gerbimas: „... šis kultas taip orientuojamas į krikščioniškojo tikėjimo kristologinį centrą, kad ‘gerbiant Motiną, būtų deramai pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus’“ [83]. Galiausiai Marijos motinystė yra priklausoma [84] nuo Tėvo išrinkimo, Kristaus darbo ir Šventosios Dvasios veikimo.

c) Bažnyčia nėra tik referencinis orientyras Marijos dvasinei motinystei suvokti: būtent sakramentinė Bažnyčios plotmė yra ta vieta, kurioje visada išreiškiama jos motiniškoji funkcija [85]. Marija veikia su Bažnyčia, Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Jos motinystė įgyvendinama bažnytinėje bendrystėje, o ne už jos ribų; ji veda Bažnyčią ir lydi ją. Bažnyčia mokosi būti motina iš Marijos [86]: priimdama Dievo žodį, kuris evangelizuoja, veda į atsivertimą ir skelbia Kristų; dovanodama sakramentinį gyvenimą, Krikštą ir Eucharistiją; taip pat motiniškai ugdydama bei formuodama ir taip padėdama gimti ir augti Dievo vaikams [87]. Todėl galima sakyti, kad „Bažnyčios vaisingumas yra tas pats Marijai būdingas vaisingumas; jis įgyvendinamas jos narių gyvenime tiek, kiek jie „mažuose dalykuose“ atkartoja Motinos patirtį, t. y. myli sekdami  Jėzaus meile“[88]. Marija kaip Motina, taip pat kaip Bažnyčia, laukia, kad Kristus gimtų mumyse [89], ji nesiekia užimti Jo vietos. Taip „dėl galingos versmės, trykštančios iš atviro Kristaus šono, Bažnyčia, Marija ir visi tikintieji įvairiais būdais tampa gyvojo vandens kanalais. Taip pats Kristus atskleidžia savo šlovę per mūsų menkumą“ [90].

Užtarimas

38. Marija yra suvienyta su Kristumi unikaliu būdu dėl savo motinystės ir dėl to, kad ji yra pilna malonės. Tai galima suprasti iš angelo sveikinimo (plg. Lk 1, 28), kuriame pavartotas žodis (kecharitōmenē), vienintelis ir išskirtinis visoje Biblijoje. Marija, savo įsčiose priėmusi Šventosios Dvasios galybę ir tapusi Dievo Motina, per tą pačią Dvasią tampa Bažnyčios Motina [91]. Dėl šio ypatingo motinystės ir malonės ryšio jos malda už mus pasižymi tokia verte ir veiksmingumu, kad jos negalima lyginti su jokiu kitu užtarimu. Šventasis Jonas Paulius II siejo „tarpininkės“ titulą su šia motiniško užtarimo funkcija; nes Marija „atsistoja „tarp“ žmonių, tai yra tarpininkauja ne kaip pašalietė, bet kaip Motina, žinodama, jog kaip tokia gali pateikti Sūnui jų poreikius ir net „turi teisę“ tai daryti“ [92].

39. Katalikų tikėjimas pagal Šventąjį Raštą moko, jog esantieji su Dievu danguje gali ir toliau atlikti panašius meilės darbus, užtardami bei lydėdami mus. Pavyzdžiui, matome, kad angelai yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (Žyd 1, 14). Šventajame Rašte pasakojama apie angelų atliktas misijas (plg. Tob 5, 4; 12, 12; Apd 12, 7–11; Apr 8, 3–5). Angelai tarnavo Jėzui dykumoje, kai jis buvo gundomas (plg. Mt 4, 11), ir kančios metu (plg. Lk 22, 43). Psalmėje mums žadama, kad Dievas „palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei“ (Ps 91, 11).

40. Šie tekstai mums rodo, kad dangus nėra visiškai atskirtas nuo žemės. Tai atveria galimybę gauti užtarimą iš tų, kurie yra danguje. Zecharijo knygoje aprašomas Dievo angelas, kuris sako: „O Galybių Viešpatie, kaip ilgai dar nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų, ant kurių pykai per šiuos septyniasdešimt metų?“ (Zch 1, 12). Panašiai ir Apreiškimo knygoje rašoma apie „nužudytuosius“, kankinius danguje, kurie užtaria mus prašydami Dievo veikti žemėje, kad išvaduotų mus iš neteisybės: „... aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę. Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: ‘Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!’“ (Apr 6, 9–10). Jau helenistinėje žydų tradicijoje gyvavo įsitikinimas, kad teisieji po mirties užtaria tautą (plg. 2 Mak 15, 12–14).

41. Būdama danguje Marija myli „kitus savo palikuonis“ (Apr 12, 17); ji dalyvavo maldoje drauge su apaštalais, laukusiais Šventosios Dvasios atsiuntimo (plg. Apd 1, 14), ji ir dabar savo motiniška užtarimu lydi mūsų maldas. Tokiu būdu Marija toliau laikosi tarnavimo ir užuojautos nuostatos, kurią parodė Kanos vestuvėse (plg. Jn 2, 1–11), ir šiandien vis kreipiasi į Jėzų sakydama: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Marijos giesmėje matome ją kaip savo tautos moterį, šlovinančią Dievą, kuris „išaukština nuolankiuosius, alkstančius gėrybėmis apdovanoja“ (Lk 1, 52–53), kuris „ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams“ (Lk 1, 54–55); atpažįstame jos budrų pasiruošimą, kai ji nedelsdama atvyko padėti savo pusseserei Elzbietai (plg. Lk 1, 39–40). Todėl Dievo tauta tvirtai pasitiki jos užtarimu.

42. Tarp išrinktųjų ir pašlovintųjų kartu su Kristumi pirmiausia yra jo Motina, taigi galime teigti, kad Marija ypatingai bendradarbiauja Kristaus išganymo darbe, kurį jis vykdo savo Bažnyčioje. Šis užtarimas daro Mariją motinišku Viešpaties gailestingumo ženklu. Taip Viešpats laisva valia suteikia savo veikimui mumyse motiniško veido bruožų [93].

Motiniškas artumas

43. Įvairios marijinio pamaldumo formos, atvaizdai ir šventovės rodo konkrečias Marijos motinystės apraiškas, kuriomis ji tampa artima savo vaikų gyvenimui. Pavyzdys gali būti Marijos pasirodymas indėnui šventajam Jonui Didakui (Juan Diego) ant Tepejako kalvos. Marija kreipiasi į jį švelniais motinos žodžiais: „Mano mažasis sūneli, mano Juanito.“ Kai šventasis Jonas Didakas jai išdėsto jam patikėtos misijos vykdymo sunkumus, Marija jam atskleidžia savo motinystės galią: „Argi aš, tavo motina, nesu čia? […] Argi tu nesi mano skreite, mano rankų glėbyje?“[94].

44. Šventojo Jono Didako išgyventą Marijos motinišką meilę asmeniškai patiria krikščionys, priimantys Marijos meilę, atiduodantys į jos rankas „kasdienio gyvenimo poreikius ir su pasitikėjimu atveriantys savo širdis, prašydami jos motiniško užtarimo ir siekdami jos raminančios apsaugos“ [95]. Esama ne tik ypatingų Marijos artumo pasirodymų; jos motinystė nuolat reiškiasi kasdieniame visų jos vaikų gyvenime. Net kai neprašome jos užtarimo, ji rodo savo artumą kaip Motina, padėdama mums atpažinti Tėvo meilę, kontempliuoti Kristaus išganymo dovaną, priimti Šventosios Dvasios šventinantį veikimą. Marijos motiniškas artumas Bažnyčiai yra didžiulė vertybė, todėl ganytojai turi neleisti, kad jis būtų panaudotas politinio instrumentalizavimo tikslais. Popiežius Pranciškus keletą kartų įspėjo ir išreiškė susirūpinimą dėl „įvairių ideologinių ir kultūrinių pasiūlymų, kuriais siekiama pasisavinti tautos susitikimą su savo Motina“ [96].

Malonės Motina

45. Aptarta „tikinčiųjų Motinos“ sąvokos prasmė leidžia kalbėti apie Marijos veikimą ir mūsų gyvenimo malone kontekste. Tačiau verta pastebėti, kad tam tikros formuluotės, kurios teologiškai gali būti priimtinos, lengvai leidžiasi paveikiamos vaizduotės bei simbolikos, ir dėl to jomis būna iš tikrųjų perteikiamas kitoks, nelabai priimtinas turinys. Pavyzdžiui, Marija pristatoma tarsi turinti atskirą nuo Dievo malonės išteklių, todėl nėra aiškiai suvokiama tiesa, jog Viešpats savo dosniai ir laisvai besireiškiančia visagalybe panorėjo ir ją [Mariją] įtraukti, dalydamasis dieviškuoju gyvenimu, kuris kyla iš vienintelio centro, t. y. Kristaus Širdies, o ne iš Marijos [97]. Marija taip pat dažnai pristatoma ar įsivaizduojama kaip šaltinis, iš kurio trykšta visa malonė. Atsižvelgdami į tai, kad Švč. Trejybės apsigyvenimas sieloje (nesukurtoji malonė) ir dalyvavimas dieviškajame gyvenime (sukurtoji malonė) yra tarpusavyje neatsiejami, negalime manyti, jog šis slėpinys galėtų būti sąlygojamas „perėjimu“ per Marijos rankas. Tokie įsivaizdavimai taip išaukština Mariją, kad dėl to centrinis paties Kristus vaidmuo gali būti nureikšminamas arba bent jau sąlygojamas. Kardinolas Ratzingeris paaiškino, kad Marijos, visų malonių tarpininkės, titulas nėra aiškiai pagrįstas dieviškuoju Apreiškimu [98], tad laikydamiesi šio įsitikinimo galime pripažinti sunkumus, kuriuos jo vartojimas kelia tiek teologinėje refleksijoje, tiek dvasingume.

46. Norint išvengti šių sunkumų, Marijos motinystė malonės plotmėje turi būti suprantama kaip parengiamoji, atverianti priimti pašvenčiamąją malonę. Viena vertus, dėl jos užtariamojo pobūdžio [99], nes jos motiniškas užtarimas yra „motiniškos globos“[100] išraiška, leidžianti Kristuje atpažinti vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmonių. Kita vertus, jos motiniškas buvimas mūsų gyvenime neatmeta įvairiopo Marijos veikimo, skatinančio mūsų širdis atsiverti Kristaus veikimui Šventojoje Dvasioje. Taigi Marija įvairiais būdais padeda mums pasirengti priimti malonės gyvenimą, kurį tik Viešpats gali įlieti į mus.

47. Mūsų išganymas – vien tik gelbstinčios Kristaus malonės, o ne kieno nors kito darbas. Šventasis Augustinas tvirtino, jog „mirties viešpatavimą kiekviename žmoguje sunaikina tik Gelbėtojo malonė“ [101], ir akivaizdžiai tai paaiškino neteisiojo žmogaus išganymo pavyzdžiu: „Kas gi norėtų mirti už neteisųjį ar už bedievį, jei ne vienas Kristus, toks nekaltas, kad gali nuteisinti net neteisiuosius? Broliai, mes neturėjome jokių nuopelnų, tik nuodėmes. Bet nepaisant tokių žmonių darbų, jo gailestingumas […] vietoj pelnytos bausmės suteikė nepelnytą malonę [...] atpirkdamas ne auksu ar sidabru, bet savo pralietu krauju“ [102]. Todėl į šventojo Tomo Akviniečio keliamą klausimą, ar kas nors gali užtarnauti nuopelnų kitam, jis pats atsako, jog „niekas kitas negali užtarnauti pirminės malonės kitam, tik vienintelis Kristus“ [103]. Joks kitas žmogus negali jos nusipelnyti griežtąja prasme (de condigno), ir šiuo klausimu nėra jokių abejonių: „Niekas negali būti teisus, išskyrus tą, kuriam perduodami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios nuopelnai“ [104]. Ir Marijos malonės pilnatvė egzistuoja todėl, kad ji ją gavo dovanai, pirma bet kokio jos atlikto veiksmo, „dėl Jėzaus Kristaus, žmonijos išganytojo, nuopelnų“ [105]. Tik iki galo dovanojusio save Jėzaus Kristaus nuopelnai yra taikytini mūsų nuteisinimui, kuriuo siekiama „amžinojo gėrio, dalyvavimo Dieve, todėl tai yra didesnis darbas nei dangaus ir žemės sukūrimas“[106].

48. Tačiau žmogus gali tame dalyvauti per savo troškimą artimui gero, ir yra tinkama (congruo), kad Dievas išklausytų tą meilės troškimą, kurį žmogus išreiškia „savo malda“ arba „gailestingumo darbais“ [107]. Tiesa, tik Dievas gali išlieti šią malonės dovaną, nes ji „viršija gamtos proporcijas“ [108], o tarp mūsų prigimties ir dieviškojo gyvenimo yra begalinis nuotolis [109]. Tačiau Dievas gali tai padaryti, išpildydamas Motinos, kuri taip džiaugsmingai prisideda prie dieviškojo darbo kaip nuolanki tarnaitė, troškimą.

49. Kaip ir Kanoje, Marija nesako Kristui, ką jis turėtų daryti. Ji užtaria mus, parodydama Kristui mūsų trūkumus, poreikius ir kančias, kad jis galėtų veikti savo dieviškąja galia [110]: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Ir šiandien ji padeda mums pasirengti priimti Dievo veikimą [111]: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Jos žodžiai nėra paprastas nurodymas, tai tikra motiniška pedagogika, kuri, veikiant Dvasiai, įveda žmogų į giluminį Kristaus slėpinio supratimą [112]. Marija klausosi, sprendžia ir veikia [113], padėdama mums atverti savo gyvenimą Kristui ir jo malonei [114], nes tik jis vienintelis veikia mūsų esybės gelmėje.

Kur tik Dievas gali pasiekti

50. Kaip mums primena Katekizmas, pašvenčiamoji malonė yra visų pirma „dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina“ [115]. Tai ne tiesiog pagalba, mūsų turima energija, o „neužtarnauta Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą“ [116], kurią galima apibūdinti kaip Trejybės apsigyvenimą mūsų sielos gelmėse, kaip draugystę su Dievu, kaip sandorą su Viešpačiu. Tik Dievui šitai įmanoma, nes tai reiškia „begalinės“ disproporcijos įveikimą [117]. Ši Trejybės savidava, šis Dievo „įsiskverbimas į sielą“ (illabitur) [118] reiškia perkeičiantį poveikį tikinčiojo vidinėje gelmėje [119]. Šventasis Tomas Akvinietis, nusakydamas šį įsiskverbimą į žmogaus vidinę gelmę, vartojo veiksmažodį illabi, taikytiną tik Dievui, nes tik Dievas, nebūdamas kūrinys, gali pasiekti asmeninę vidinę erdvę, nepažeisdamas asmens laisvės ir tapatybės [120]. Tik Dievas, dovanodamas save kaip draugas, pasiekia giliausią žmogaus vidujybę, idant jį pakylėtų ir perkeistų, ir todėl „joks kūrinys negali suteikti malonės“ [121]. Šventasis Tomas tai pakartoja kalbėdamas apie sakramentinę malonę: tik Dievas kaip pagrindinė priežastis (causa principalis) „nulemia sakramento vidinį poveikį. Nes tik Dievas įsiskverbia į sielą, kurioje skleidžiasi sakramentinis poveikis (niekas negali tiesiogiai veikti be tiesioginio buvimo), taigi malonė, kuri yra sakramento vidinis poveikis, kyla tik iš Dievo“[122].

51. Kiti autoriai išreiškė panašias mintis [123]; tarp jų paminėtinas šventasis Bonaventūra, kuris mokė, kad Dievas, veikdamas žmoguje pašvenčiamąja malone, susisaisto su žmogumi absoliučiu betarpiškumu [124]. Dievas per malonę visiškai, t. y. absoliučiai betarpiškai, prisiartina prie žmogaus, „įsiskverbdamas“ į jo vidujybę, kaip tik Jis vienas gali padaryti [125]. Sukurtoji malonė neveikia kaip „tarpininkė“, bet yra Dievo draugystės, kurią jis dovanoja betarpiškai paliesdamas žmogaus širdį, tiesioginis poveikis. Kadangi pats Dievas, kaip draugas dovanodamas save, keičia žmogų, tarp Dievo ir perkeisto žmogaus nėra jokio tarpininko [126]. Tik Dievas, siekdamas pašventinti, gali taip giliai įsiskverbti, tapdamas absoliučiai betarpiškas, ir tik jis gali tai padaryti nesunaikindamas asmens [127].

52. Įsikūnijimu amžinasis ir vienaesmis Dievo Sūnus [128] prisiima žmogiškąją prigimtį, kuriai tenka unikali vieta išganymo plane. Ši prigimtis hipostatiškai suvienyta su Sūnumi per malonę, kuri yra „neabejotinai begalinė“ [129]; šioje žmogystėje „malonė reiškiasi aukščiausiu laipsniu. Todėl gautosios malonės gausa įgalina [competit sibi] ją perduoti kitiems, o tai yra Galvai būdinga funkcija“ [130]. Ta žmogystė dalyvauja pašvenčiamosios malonės išliejime: malonė iš jos trykšta arba „liejasi dėl pertekliaus“ [131]. Todėl Kristus „savo žmogiškąja prigimtimi yra visokios malonės šaltinis“ – kaip Galva, per kurią malonė pasiekia kitus (in alios trasfundetur) [132]. Ši žmogiškoji prigimtis neatsiejama nuo mūsų išganymo, nes „sulig įsikūnijimu visi Dievo Žodžio išganomieji darbai daromi vienybėje su žmogiškąja prigimtimi, jo prisiimta visų žmonių išganymo labui“[133]. Per šią prisiimtą žmogiškąją prigimtį Dievo Sūnus „tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ ir „laisvai pralietu savo krauju pelnė mums gyvenimą“ [134]. Malonės dėka tikintieji yra suvienyti su Kristumi ir dalyvauja jo Velykų slėpinyje taip, kad gali išgyventi vidinę ir unikalią vienybę su juo: tai šventasis Paulius išreiškė šiais žodžiais: „... gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

53. Nė vienas žmogus – net apaštalai ar Švenčiausioji Mergelė – negali veikti kaip visuotinis malonės teikėjas. Tik Dievas gali suteikti malonę [135] ir tai daro per Kristaus žmogystę [136], nes „Kristus Žmogus turi malonės pilnatvę kaip Tėvo viengimis Sūnus“ [137]. Nors Švenčiausioji Mergelė Marija išskirtinai „malonėmis apdovanotoji“ ir yra „Dievo Motina“, ji pati, kaip ir mes, – Tėvo įdukra ir, kaip rašo poetas Dantė Aligjeris, „Sūnaus dukra“ [138]. Marija bendradarbiauja išganymo plane dalyvaudama jame išvestiniu ir subordinuotu būdu; todėl bet koks teiginys apie jos „tarpininkavimą“ malonėje turi būti suprantamas kaip tolima analogija Kristaus ir jo vienintelio tarpininkavimo atžvilgiu [139].

54. Į malonės perteikimą, vykstantį per tobulą žmogaus ir Dievo betarpiškumą, net Marija negali įsikišti. Nei draugystė su Jėzumi Kristumi, nei Trejybės gyvenimas žmoguje negali būti suvokiami kaip dalykai, pasiekiantys mus per Mariją ar šventuosius. Bet kuriuo atveju galime pasakyti, kad Marija trokšta šio gėrio mums ir prašo jo kartu su mumis. Liturgija, kuri taip pat yra lex credendi, leidžia mums dar kartą patvirtinti šį Marijos bendradarbiavimą – ne per malonės perteikimą, bet per motinišką užtarimą. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės liturgijoje nusakoma, kokiu būdu Marijai suteikta privilegija buvo skirta tautos labui, vadinant Mariją „malonių meldėja“ (advocata gratiae) [140]: ji užtaria mus, prašydama malonės dovanos.

55. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai […] netrukdo, bet padeda tikintiesiems tiesiogiai vienytis su Kristumi“ [141]. Dėl to reikia vengti bet kokių apibūdinimų, sugestionuojančių neoplatonišką sampratą, tam tikrą laipsnišką malonės išliejimą, tarsi Dievo malonė nusileistų per atskirus tarpininkus – pavyzdžiui, Mariją, – o jos galutinis šaltinis (Dievas) liktų atsietas nuo mūsų širdies. Tokios interpretacijos daro neigiamą įtaką ir trukdo teisingai suprasti vidinį, tiesioginį ir betarpišką susitikimą, malonės įgyvendinamą tarp Viešpaties ir tikinčiojo širdies [142]. Tiesa yra ta, kad tik Dievas nuteisina [143]. Tik trivienis Dievas pakylėja mus, idant būtų įveikta begalinė disproporcija, skirianti mus nuo dieviškojo gyvenimo; tik Jis įgyvendina mumyse savo trejybinį buvimą; tik Jis įeina į mus, perkeisdamas ir leisdamas mums dalyvauti dieviškajame gyvenime. Marija nebūtų pagerbta, jei jai būtų priskiriamas koks nors tarpininkavimas atliekant šį išskirtinai Dievui priklausantį darbą.

Trykštantis gyvasis vanduo

56. Kadangi Marija yra pilna malonės, o gėris visada linkęs skleistis, lengvai kyla mintis apie tam tikrą Marijos turimos malonės „perteklių“, ir ta mintis gali būti tinkamai suprasta tik tuomet, jei neprieštarauja tam, kas iki šiol pasakyta. Tai nesudaro jokio sunkumo, jei kalbama apie jau minėtas bendradarbiavimo formas (užtarimą ir motinišką artumą, kviečiantį atverti širdį pašvenčiamajai malonei), kurias Vatikano II Susirinkimas pristatė kaip įvairių kūrinių bendradarbiavimą, „kylantį iš vieno šaltinio“ [144].

57. Tradicinis aiškinimas apie „gyvojo vandens sroves“ (plg. Jn 7, 38), tekančias iš tikinčiųjų širdžių, atspindi iš principo dispozityvų (parengiamąjį) tikinčiųjų – visų pirma Marijos – bendradarbiavimo pobūdį perteikiant malonę. Nors šitas galingas įvaizdis galėtų būti interpretuojamas taip, tarsi tikintieji būtų pašvenčiamosios malonės perfektyvaus (galutinai veiksmingo) perdavimo kanalai, tačiau Bažnyčios tėvai, siekdami patikslinti, kaip vyksta šis Dvasios srautų išsiliejimas, tai išreiškė dispozityvių (parengiamųjų) veiksmų pavyzdžiais: per pamokslavimą, mokymą ir kitas apreikštojo Žodžio perdavimo formas.

58. Origenas tai taiko Šventojo Rašto pažinimui arba dvasiniam jo turinio prasmių suvokimui [145]. Šventajam Kirilui Aleksandriečiui šis vandens liejimasis yra supažindinimas su tikėjimo slėpiniais [146], „grynoji mistagogija“ giliausia prasme, kuri nėra vien intelektinė, bet susijusi su viso žmogaus dispozicija ar pasirengimu [147]. Šventasis Kirilas Jeruzalietis teigia, kad tai taikytina Šventojo Rašto mokymui, kai jis veda į šviesą [148]. Šventasis Jonas Auksaburnis nurodo Stepono išmintį arba Petro žodžio autoritetą [149]. Šventasis Ambraziejus sako: „Tai yra upės, kurios savo ausimis klausosi Dievo žodžio ir kalba, kad įkvėptų Žodį į kiekvieno širdį“ [150], ir taip pritaiko šią analogiją: „Tegu liejasi dangaus mokymo vandenys […] tegul Viešpaties žodžio syvai persmelkia“ [151] kiekvieno širdį [152]. Ir šventasis Jeronimas aiškina, kad vanduo yra Gelbėtojo mokymas [153], taip pat ir šventasis Grigalius Didysis moko, jog tai – „maldingas palankumas artimo atžvilgiu“[154]. Šiuose aiškinimuose apie gyvojo vandens sroves, tekančias iš tikinčiųjų, sutelkiamas dėmesys į Šventojo Rašto ir jo slėpinių pažinimą; tačiau apskritai, tai reiškia ne vien intelektinį pažinimą, bet ir išmintimi besivadovaujantį žinojimą bei širdies nušvietimą, idant širdis atsivertų pačiai slėpinių tikrovei.

59. Be to, įvairių Bažnyčios tėvų ir mokytojų raštuose randame platesnių paaiškinimų, apimančių ne tik pamokslavimą ar katechezę, bet ir darbus, kuriais atsiliepiama į artimo poreikius ir parodomas meilės liudijimas. Šventojo Hiliaro Puatjiečio supratimu, gyvojo vandens srovės reiškia Šventosios Dvasios darbus, per dorybes atliekamus dėl artimo [155]. Šventasis Augustinas šį vaizdinį sieja su „geranoriškumu norint padėti artimui“ [156]. Viduramžiais tokio požiūrio buvo laikomasi iki šventojo Tomo Akviniečio; pasak jo, gyvojo vandens srovės reiškiasi, „kai kas nors skuba artimui padėti patarimu ir dalytis su kitais įvairiomis iš Dievo gautomis malonės dovanomis, – tuomet iš jo vidaus liejasi gyvieji vandenys“ [157].

60. Šventasis Tomas, kalbėdamas apie „įvairias malonės dovanas“, skirtas tarnauti artimui, turi omenyje įvairias charizmines dovanas, nes, „kaip pasakyta (1 Kor 12, 10), vienam duota kalbų dovana, kitam – gydymo dovana ir t. t.“[158]. Šis aspektas taip pat randamas šventojo Kirilo Jeruzaliečio raštuose, kur nurodoma, kad Dvasios vandens srovės perduodamos per tikinčiuosius ir reiškiasi, kai „Dvasia per kažkieno kalbą perteikia išminties charizmą; kito protą apšviečia pranašystės dovana; vienam suteikia dvasią išvaryti demonus […], kai kuriuos ugdo susivaldyti, o kitus – būti gailestingus; dar kitus moko pasninkauti ir gyventi asketiškai“ [159].

61. Kažką panašaus galima pasakyti apie Jn 14,12 perikopės aiškinimą, kur kalbama apie tikinčiuosius, darysiančius „didesnius“ (meizona) darbus nei žemiškasis Kristus. Tikintieji dalyvauja Kristaus darbe ta prasme, kad jie taip pat tam tikru būdu skatina kitų tikėjimą skelbdami Dievo žodį. Tai aiškiai pasakyta Jn 17, 20b: „... kurie per jų žodį mane įtikės“. Ta pati mintis numanoma taip pat Jn 14, 6–11, čia Kristaus darbai parodo Tėvą (eil. 8). Tikinčiųjų darbai, kuriais susitelkiama į Evangelijos skelbimą žodžiu, sugretinami su Kristaus darbais. Jėzus skelbia: „... jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų“ (Jn 15, 20c). Nes, kas klausosi Kristaus žodžio, turi amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 5, 24), Jėzus pareiškia, jog kiti įtikės per tikinčiųjų skelbiamą žodį (plg. Jn 17, 20). Tačiau turimi omenyje ne tik žodžiai, bet ir iškalbingas tikinčiųjų liudijimas, todėl Jėzus prašo Tėvą, kad tikintieji būtų vieningi, idant „pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21).

Meilė, besiskleidžianti pasaulyje

62. Jono evangelijoje broliška meilė glaudžiai siejama su gėrio skleidimu. Teiginys „... jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15) gretinamas su teiginiu: „... kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau“ (Jn 14, 12). Kai Kristus kalba apie vaisius, kurių tikisi iš savo mokinių, jis galiausiai įvardija brolišką meilę (plg. Jn 15, 16–17). Taip pat ir šventasis Paulius, kalbėdamas apie įvairius ypatingus darbus, kuriuos tikintieji gali atlikti (plg. 1 Kor 12), siūlo dar prakilnesnį kelią: „...siekite aukštesniųjų (ta meizona) malonės dovanų. Aš trokštu jums parodyti dar prakilnesnį (kath’hyperbolēn) kelią“– meilę (1 Kor 12, 31). Meilės darbai artimui, netgi kasdienis darbas ar pastangos pakeisti šį pasaulį, tampa priemonėmis bendradarbiaujant Kristaus išganomajame darbe.

63. Pastarojo meto popiežiai reiškė panašias mintis. Šventasis Jonas XXIII mokė, kad tikintieji, „būdami vienybėje su dieviškuoju Atpirkėju Jėzumi, per savo veiklą, net jei ji yra laikinojo pobūdžio, kiekvienu darbu tarsi tęsia Jėzaus darbą ir iš jo semiasi išganingos galios […] ir taip padeda skleisti kitiems atpirkimo vaisius“ [160]. Šventasis Jonas Paulius II šį bendradarbiavimą suprato kaip drauge su Kristumi vykdomą gėrio atkūrimą, atgaivinant tai, kas buvo sunaikinta pasaulyje dėl nuodėmių, nes „Kristaus Širdis panorėjo, kad bendradarbiautume blogio nuniokotoje aplinkoje atkurdami gėrį ir grožį“, ir „tai yra tikrasis atsiteisimas, kurio reikalauja Išganytojo Širdis“ [161]. Popiežius Benediktas XVI teigė, jog „kaip Dievo meilės adresatai, žmonės yra gailestingosios meilės subjektai, pašaukti patys būti malonės įrankiais, skleisti Dievo meilę ir megzti gailestingosios meilės tinklus. Tokią gaunamosios ir dovanojamosios meilės dinamiką atspindi Bažnyčios socialinis mokymas“ [162]. Popiežius Pranciškus mokė, kad šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės požiūriu, „kalbama ne tik apie tai, jog per visišką pasitikėjimą reikia leisti Kristaus Širdžiai skleisti jo meilės grožį mūsų širdyje, bet ir apie tai, kad per mūsų gyvenimą ji [Kristaus meilė] pasiektų kitus ir perkeistų pasaulį. […] Tai tampa broliškos meilės veiksmais, kuriais gydome Bažnyčios ir pasaulio žaizdas. Šitaip mes aukojame naujas Kristaus Širdies atkuriamosios galios apraiškas“ [163].

64. Šį bendradarbiavimą įgalina Kristus ir skatina Dvasios veikimas, o Marijos atveju jis skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus bendradarbiavimo dėl jo motiniško pobūdžio, kurį pats Kristus jai suteikė nuo Kryžiaus.

Kriterijai

65. Susidūrus su bet kokiu kitu Marijos bendradarbiavimo malonės plotmėje supratimu, ypač jei Marijai siekiama kokia nors forma priskirti perfektyvios (atbaigiančios) intervencijos ar priemonės, ar antrinės priežasties raišką, perteikiant pašvenčiamąją malonę [164], reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į kai kuriuos kriterijus, jau paminėtus dogminėje konstitucijoje Lumen gentium:

a) Turime apmąstyti, kaip Marija skatina mūsų „tiesioginę“ vienybę [165] su Viešpačiu, kurią jis pats įgyvendina suteikdamas malonę, gaunamą tik iš Dievo [166], tačiau tuo pat metu nedera manyti, kad vienybė su Marija yra labiau betarpiška nei vienybė su Kristumi. Šis pavojus ypač akivaizdus dėl įsivaizdavimo, kad Kristus, perteikdamas savo malonę, mums duoda Mariją kaip tobulinančią priemonę ar antrinę priežastį.

b) Vatikano II Susirinkimas pabrėžė, kad „visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla ne iš kokios nors vidinės būtinybės, bet iš laisvo Dievo noro “ [167]. Tokią įtaką galima suvokti tik kaip laisvą Dievo sprendimą: nors jo veikimas su pertekliumi viršija bet kokį mastą, jis laisvai ir nesuinteresuotai nori įtraukti Mariją į savo darbą. Todėl neleistina pateikti Marijos veiksmus taip, tarsi Dievui jos reikėtų jo išganomajam darbui įvykdyti.

c) Marijos tarpininkavimą turime suprasti ne kaip papildymą, leidžiantį Dievui veikti visapusiškai, apsčiau ir gražiau, bet ta prasme, kad jis „niekuo nei mažina, nei papildo vienintelio Tarpininko Kristaus vertę ir veiksmingumą“ [168]. Aiškinant Marijos tarpininkavimą, reikia pabrėžti, jog Dievas yra vienintelis Gelbėtojas ir pasitelkia tik Jėzaus Kristaus nuopelnus, kurie vieninteliai yra būtini ir visiškai pakankami mums nuteisinti. Marija niekuo nepavaduoja Viešpaties atlikdama tai, ko jis nedaro (nieko neatima nei neprideda). Todėl kad Marija nieko neprideda prie Kristaus išganomojo tarpininkavimo jam perteikiant malonę, ji neturi būti laikoma pirmine tokio malonės dovanojimo priemone [169]. Jei ji lydi Kristaus veikimą paties Kristaus [atperkamojo] darbo galia, tai jokiu būdu neturi būti suprantama kaip lygiagretus tarpininkavimas. Kadangi Marija yra susijusi su Sūnumi, veikiau ji pati gauna iš jo dovaną, įgalinančią ją pranokti save pačią, nes jai suteikiama galimybė lydėti Viešpaties darbą paženklinant jį motiniškąja žyme. Grįžkime prie patikimesnės nuostatos: tai Marijos dispozityvusis (parengiamasis) indėlis, dėl kurio galima kalbėti apie veikimą, kuriuo ji įneša kažką savo, tiek, kiek „gali kažkaip nuteikti kitų dispoziciją“[170]. Nes „aukščiausioji galia veda į galutinį tikslą, o žemesniosios galios padeda jo siekti per [subjekto] parengimą (dispoziciją)“ 171].

66. Tai, kas pasakyta, nežeidžia ir nepažemina Marijos, nes visa jos esybė yra nukreipta į Viešpatį: „Mano siela šlovina Viešpatį“ (Lk 1, 46). Jai nėra kitos šlovės, tik Dievo šlovė. Kaip Motina, ji dvigubai džiaugiasi žvelgdama, kaip Kristus apreiškia neišsenkantį ir pertekliumi besiliejantį savo šlovės grožį – gydydamas, perkeisdamas ir pripildydamas savimi širdis tų vaikų, kuriuos ji lydėjo jų kelyje pas Viešpatį. Todėl į ją nukreiptas žvilgsnis, kuris nugręžtų mus nuo Kristaus arba statytų ją į vieną lygį su Dievo Sūnumi, neatitiktų autentiško marijinio tikėjimo dinamikos.

Malonės

67. Kai kuriems titulams, pavyzdžiui, „Visų malonių tarpininkės“, būdingos ribos, dėl kurių sunku teisingai suprasti unikalų Marijos vaidmenį. Iš tikrųjų ji, būdama pirmutinė išganytoji, negalėjo būti tarpininkė malonės, kurią pati gavo. Tai nėra nereikšminga detalė, nes ji atskleidžia esminį dalyką: ir Marijai malonės dovana buvo suteikta iš anksto ir kyla iš absoliučiai nepelnytai dovanotos Trejybės iniciatyvos, atsižvelgiant į numatomus Kristaus nuopelnus. Ji, kaip ir mes visi, nenusipelnė nuteisinimo nei dėl kokių nors savo ankstesnių [172], nei dėl vėlesnių veiksmų [173]. Ir Marijai jos draugystė su Dievu per malonę visada bus nepelnyta dovana. Jos brangus pavyzdys yra aukščiausias liudijimas apie tikėjimu grindžiamą atvirumą; ji labiau ir geriau nei bet kas kitas su nuolankumu ir visišku pasitikėjimu atsidavė Kristaus darbui, ir kartu pati yra geriausias šios malonės perkeičiančios galios ženklas.

68. Kita vertus, minėtas titulas kelia grėsmę, kad dieviškoji malonė bus suvokiama taip, tarsi Marija skirstytų gėrybes ar dvasinę energiją atsietai nuo mūsų asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi. Tačiau „malonių“ formuluotė, siejama su Marijos motiniška pagalba įvairiais gyvenimo momentais, gali būti vartojama priimtina prasme. Daugiskaita išreiškia visokeriopą pagalbą, netgi materialią, kurią Viešpats gali mums suteikti išklausydamas Motinos užtarimą; tai pagalba, kuri savo ruožtu parengia širdis atsiverti Dievo meilei. Tokiu būdu Marija, kaip Motina, daug labiau dalyvauja tikinčiųjų kasdieniame gyvenime nei bet kuris kitas šventasis.

69. Savo užtarimu Marija gali prašyti mums Šventosios Dvasios vidinių impulsų, kuriuos vadiname „padedamosiomis malonėmis“. Tai Šventosios Dvasios pagalba, kuri daro vidinį poveikį net ir nusidėjėliams, parengdama juos nuteisinimui [174], taip pat ir jau nuteisintiems per pašvenčiamąją malonę žmonėms, skatindama jų tolesnį augimą. Būtent tokia tikslia prasme dera aiškinti „Malonės Motinos“ titulą. Marija nuolankiai bendradarbiauja, kad galėtume atverti savo širdis Viešpačiui, kuris vienintelis gali mus nuteisinti pašvenčiamosios malonės veikimu: t. y. kai jis įlieja į mus savo trejybinį gyvenimą, apsigyvena mumyse kaip draugas ir leidžia mums dalyvauti jo dieviškajame gyvenime. Tai yra išskirtinis paties Viešpaties darbas, tačiau dėl to neatmetama galimybė, kad per Marijos motinišką veikimą tikinčiuosius gali pasiekti žodžiai, vaizdai ir įvairūs paskatinimai, kurie padeda jiems daryti pažangą gyvenime ir paruošti širdį Viešpaties įliejamai malonei, taip pat augti nepelnytai dovanojamos malonės gyvenime.

70. Šios iš Viešpaties gaunamos pagalbos apraiškos mums pasirodo pažymėtos motiniškais bruožais, kupinos švelnumo ir artumo, būdingo Motinai, kuria Jėzus panorėjo dalytis su mumis (plg. Jn 19, 25–28). Taip Marija vykdo unikalią veiklą, padėdama mums atverti savo širdis Kristui ir jo pašvenčiamajai malonei, kuri pakylėja ir gydo. Kai ji bendrauja su mumis sužadindama įvairius „impulsus“, jie visada turi būti suprantami kaip paskatinimai atverti savo gyvenimus Vieninteliam, veikiančiam mūsų esybės vidinėje gelmėje.

Mūsų vienybė su Marija

71. Vatikano II Susirinkime Mariją pasirinkta vadinti Motina „malonės plotmėje“ [175], nes ši žodinė išraiška geriausiai atspindi Marijos motiniško bendradarbiavimo visuotinumą; ši formuluotė taip pat neginčytina tiksliąja prasme: ji yra Motina Kristaus, kuris yra Malonė par excellence ir visokios malonės Versmė.

72. Marijos motinystė malonės plotmėje – kylanti iš Kristaus Velykų slėpinio – taip pat reiškia, kad kiekvienas mokinys su Marija užmezga unikalų ir „visiškai nepakartojamą ryšį“. Šventasis Jonas Paulius II kalbėjo apie „marijiškąjį matmenį Kristaus mokinių gyvenime“, pasireiškiantį kaip „atsakas į asmens meilę, ypač motinos meilę“ [176]. Malonės gyvenimas apima mūsų santykius su Motina. Vienybė su Kristumi per malonę tuo pačiu metu mus vienija su Marija santykiu, pagrįstu pasitikėjimu, švelnumu ir besąlygine meile.

Pirmoji mokinė

73. Marija yra „pirmoji mokinė, geriausiai išmokusi Jėzaus dalykus“ [177]. Ji yra pirmutinė tarp tų, kurie „klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28); ji yra pirmoji atsistojusi tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kad mus mokytų viltingai tikėtis ir su pasitikėjimu priimti Išganymą, kylantį tik iš Dievo. Marija „tam tikra prasme tapo pirmąja savo Sūnaus „mokine“, kuriai savo „sek paskui mane“ jis ištarė anksčiau negu apaštalams ar kam kitam (plg. Jn 1, 43)“ [178]. Ji yra tikėjimo ir meilės pavyzdys Bažnyčiai dėl savo paklusnumo Tėvo valiai, bendradarbiavimo Sūnaus atperkamajame darbe ir atvirumo Šventosios Dvasios veikimui [179]. Todėl šventasis Augustinas sakė, jog „Marijai būti Kristaus mokine yra reikšmingiau nei būti Kristaus motina“ [180]. Popiežius Pranciškus taip pat pabrėžė, kad „ji yra labiau mokinė nei Motina“ [181].Galiausiai Marija yra „pirmutinė ir tobuliausia Kristaus mokinė“[182].

74. Marija kiekvienam krikščioniui yra „ta, kuri pirmoji „įtikėjo“ ir būtent šiuo savo, kaip sužadėtinės ir motinos, tikėjimu ji trokšta paveikti visus, kurie patiki jai save kaip sūnūs“ [183]. Ji tai daro su meile, kupina artumo ženklų, padedančių jiems augti dvasiniame gyvenime, mokydama juos vis labiau leisti veikti Kristaus malonei. Per šį meilės ir pasitikėjimo ryšį Marija, būdama „malonėmis apdovanotoji“, moko kiekvieną krikščionį priimti malonę, saugoti ją ir mąstyti apie Dievo darbus savo gyvenime (plg. Lk 2, 19).

75. Kai kalbama apie tariamus antgamtinius reiškinius, jau gavusius teigiamą Bažnyčios įvertinimą, ir kai jų kontekste vartojami kai kurie iš minėtų formuluočių ar titulų, reikia atsižvelgti į tai, kad „kai dikasterija suteikia Nihil obstat [...], tokie reiškiniai netampa tikėjimo dalyku, t. y. tikintieji neprivalo jiems tikėjimu pritarti“[184].

Tikinčiosios Dievo tautos Motina

76. „Marija, pirmoji mokinė, yra Motina“ [185]. Nuo kryžiaus Kristus mums dovanoja Mariją ir „atveda pas ją, nes nenori, kad keliautume be motinos“ [186]. Ji yra tikinti Motina, tapusi „visų tikinčiųjų Motina“ [187] ir kartu yra „evangelizuojančios Bažnyčios Motina“ [188], kuri priima mus taip, kaip Dievas norėjo mus sušaukti, ne tik kaip atskirus individus, bet ir kaip keliaujančią tautą [189]: „Mūsų Motina Marija visada nori keliauti su mumis, būti šalia, padėti mums savo užtarimu ir meile“[190]. Ji yra tikinčiosios Dievo tautos Motina, kuri „keliauja tarp savo žmonių, kupina rūpestingo švelnumo, ir prisiima jų rūpesčius bei likimo smūgius“ [191].

Meilė sustoja, kontempliuoja slėpinį, tyloje juo džiaugiasi

77. Tikinčioji tauta, artindamasi prie Marijos, neatsitraukia nuo Kristaus ir Evangelijos, bet lieka pajėgi „tame motinos įvaizdyje perskaityti visus Evangelijos slėpinius“ [192]. Nes tame motiniškame veide tikintieji regi atsispindintį Viešpatį, kuris mūsų ieško (plg. Lk 15, 4–8), mus pasitinka išskėstomis rankomis (plg. Lk 15, 20), sustoja priešais mus (plg. Lk 18, 40), nusileidžia ligi mūsų ir glaudžia prie savo skruosto (plg. Oz 11, 4), žvelgia į mus su meile (plg. Mk 10, 21) ir mūsų nepasmerkia (plg. Jn 8, 11; Os 11, 9). Marijos motiniškame veide daugelis vargšų atpažįsta Viešpatį, kuris „numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština nuolankiuosius“ (Lk 1, 52). Šis moters veidas gieda Įsikūnijimo slėpinį. Šiame kalaviju pervertos Motinos veide (plg. Lk 2, 35) Dievo tauta atpažįsta Kryžiaus slėpinį ir tame veide, nušviestame Velykų šviesos, mato, kad Kristus yra gyvas. Marija, pati gavusi Šventosios Dvasios pilnatvę, palaiko apaštalus, susirinkusius maldai aukštutiniame kambaryje (plg. Apd 1, 14). Todėl galime sakyti, kad „Marijos tikėjimas, veikiant Bažnyčios apaštališkajam liudijimui, tam tikru būdu nuolatos tampa keliaujančios Dievo tautos tikėjimu“ [193].

78. Pasak Lotynų Amerikos vyskupų, vargšai atpažįsta „Dievo švelnumą ir meilę Marijos veide. Joje atsispindi esminė Evangelijos žinia“[194]. Paprasti bei vargingi žmonės nedaro skirtumo tarp šlovingosios Motinos ir Marijos iš Nazareto, kurią sutinkame Evangelijose. Priešingai, jie atpažįsta už šlovės slypintį paprastumą ir žino, jog Marija niekada nepaliauja buvusi viena iš jų. Ji, kaip ir kiekviena motina, nešiojo savo Sūnų įsčiose, jį žindė, šventojo Juozapo padedama, su meile augino; jai netrūko motinystės sunkumų ir abejonių (plg. Lk 2, 48–50). Ji gieda Dievui, kuris „alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 53); atjaučia jaunuosius, kai jiems jų šventėje pristigo vyno (plg. Jn 2, 3); skuba padėti pagalbos reikalingai savo pusseserei (plg. Lk 1, 39–40); ji leidžiasi sužeidžiama, tarsi perveriama kalavijo dėl savo tautos istorijos, kai jos Sūnus tampa „prieštaravimo ženklu“ (Lk 2, 34); ji supranta, ką reiškia būti migrantu ar tremtiniu (plg. Mt 2, 13–15); dėl savo neturto gali paaukoti tik du balandžiukus (plg. Lk 2, 24) ir žino, ką reiškia patirti panieką dėl to, kad priklauso vargano dailidės šeimai (plg. Mk 6, 3–4). Kenčiančios tautos atpažįsta Mariją, kuri keliauja drauge su jomis, todėl ieško savo Motinos, kad galėtų prašyti pagalbos [195].

79. Motinos artumas žadina „liaudiškąjį“ marijinį pamaldumą, kuris skirtingose tautose reiškiasi įvairiais būdais. Daugybė Marijos veidų – korėjietiškų, meksikietiškų, kongietiškų, itališkų ir daug kitų – yra Evangelijos įkultūrinimo formos, visur žemėje atspindinčios „tėvišką Dievo švelnumą“[196], paliečiantį  mūsų tautų vidinę savastį.

80. Kontempliuokime Dievo tautos tikėjimą, kuriame daugybė tikinčiųjų brolių bei seserų spontaniškai atpažįsta Mariją kaip Motiną, kurią pats Kristus mums pavedė nuo Kryžiaus. Dievo tauta mėgsta keliauti į įvairias Marijos šventoves, nes ten randa paguodą ir jėgų eiti toliau, kaip tie žmonės, kurie vargų ir skausmų prispausti patiria Motinos glamonę. Ši giluminė teologinė tos patirties vertė aiškiai ir gražiai įvardyta Aparesidos konferencijoje. Taigi geriausia užbaigti šią Notą šiais žodžiais: „Ypač pabrėžtina piligriminių kelionių svarba: jose galima atpažinti Dievo tautą kelyje. Ten tikintysis švenčia džiaugsmą, jaučiasi apsuptas daugybės brolių, kartu keliaujančių link jų laukiančio Dievo. Kristus pats tampa piligrimu ir prisikėlęs keliauja tarp vargšų. Pasiryžimas leistis į šventovę jau yra tikėjimo išpažinimas; keliavimas yra tikra vilties giesmė; o atvykimas – meilės susitikimas. Piligrimo žvilgsnis nukreiptas į atvaizdą, simbolizuojantį Dievo švelnumą ir artumą. Meilė sustoja, kontempliuoja slėpinį ir tyliai juo džiaugiasi. Užeina jaudulys, nusimetama visa skausmo ir troškimų našta. Nuoširdi, su pasitikėjimu besiliejanti malda geriausiai išreiškia širdį, atsisakiusią pasitenkinimo savimi ir pripažinusią, kad pati viena nieko negali pasiekti. Trumpame momente telpa sukoncentruota gyva dvasinė patirtis“ [197].

Tikinčiosios tautos Motina, melski už mus.

Popiežius Leonas XIV 2025 m. spalio 7-ąją, Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos liturginio minėjimo dieną, patvirtino šią Notą, priimtą šios Dikasterijos 2025 m. kovo 26 d. eilinėje sesijoje, ir nurodė ją paskelbti.

Duota Romoje, Tikėjimo doktrinos dikasterijoje, 2025 m. lapkričio 4-ąją, Šventojo Karolio Boromiejaus liturginio minėjimo dieną.

Kardinolas Víctor Manuel Fernández
Prefektas

Mons. Armando Matteo
Doktrinos skyriaus sekretorius