N.B. „Vadovu Mišioms su vaikais“ galima naudotis tik vadovaujantis Romos mišiolo trečiojo pavyzdinio leidimo (paskelbto 2002 m.) Bendraisiais nuostatais ir laikantis jo rubrų.

LVK Liturginė komisija

Įvadas

1. Bažnyčia privalo parodyti ypatingą dėmesį tiek pakrikštytiems vaikams, kurie dar nebuvo visiškai įkrikščioninti Bažnyčioje Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentais, tiek ir vaikams, visai neseniai priėmusiems Pirmąją komuniją. Šiais laikais aplinkybės vaiko dvasiniam tobulėjimui yra tikrai nepalankios [1]. Be to, tėvai ne visada vykdo duotus savo vaiko krikšto metu įsipareigojimus išugdyti jį geru krikščioniu.

2. Bažnytinis vaikų ugdymas ypač sudėtingas todėl, kad liturgijos, ypač Eucharistijos šventimas vaikams negali pilnutinai išplėtoti jame glūdinčio pedagoginio poveikio [2]. Nors dabar Mišios jau ir aukojamos gimtąja kalba, tačiau visgi kai kurie žodžiai ir ženklai yra ligi šiol nepritaikyti vaikų gebėjimui suprasti.

Tiesa, kasdieniame gyvenime vaikai taip pat ne visuomet supranta visa tai, ką patiria bendraudami su suaugusiais, nors ir neparodo, kad tai jiems nuobodu. Todėl negalima tikėtis, jog ir liturgijoje vaikui viskas visada atrodys suprantama bei aišku. Tačiau vaikų dvasiniam vystymuisi gresia pavojus, jei jie metų metais Bažnyčioje pakartotinai patiria jiems vargiai suprantamus dalykus. Neseni psichologų tyrimai parodė, kaip tolesnį vaiko ugdymą giliai įtakoja religinis kūdikystės ir ankstyvos vaikystės patyrimas, susijęs su tiems metams būdingu ypatingu religiniu imlumu [3].

3. Bažnyčia seka savo Mokytoju, kuris „laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10, 16). Vatikano II Susirinkimas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją kalba apie reikalą pritaikyti liturgiją įvairioms grupėms [4]. Netrukus po Susirinkimo, o ypač 1967 metais vykusiame Vyskupų sinode imta svarstyti, kaip palengvinti vaikų dalyvavimą liturgijos šventime. Liturginės konstitucijos įgyvendinimo tarybos pirmininkas ta proga aiškiai pasakė, kad „tai reiškia ne kurti naujas apeigas, bet veikiau išlaikyti, sutrumpinti ar praleisti kai kuriuos elementus, taip pat parinkti geriau pritaikytus tekstus“ [5].

4. 1969 m. paskelbus Bendruosius Romos mišiolo nuostatus ir nustačius Eucharistijos šventimo taisykles bei ypatybes, ši Dievo kulto kongregacija, atsiliepdama į viso pasaulio katalikų prašymus, bendradarbiaudama su beveik visų tautų ekspertais, pradėjo rengti specialų Vadovą Mišioms su vaikais kaip Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų papildymą.

5. Šiame Vadove kaip ir Bendruosiuose Romos mišiolo nuostatuose, Vyskupų konferencijai bei atskiriems vyskupams rezervuojama kai kurių pritaikymų galimybė [6]. Pagal Konstitucijos apie šventąją liturgiją 40 str. Vyskupų konferencijos gali siūlyti Apaštalų Sostui ir, jam pritarus, įvesti kitus pritaikymus, neįtrauktus į bendrąjį Vadovą, bet, jų manymu, reikalingus jų jurisdikcijos teritorijose.

6. Vadove turimi omenyje vaikai, dar nepasiekę paauglystės amžiaus. Čia tiesiogiai nekalbama apie vaikus su protine ar fizine negalia, nes jiems dažnai reikalingas dar tolesnis pritaikymas [7]; tačiau su kai kuriais specialiais pakeitimais šie nurodymai gali būti taikomi ir vaikams su negalia.

7. Pirmajame Vadovo skyriuje (8–15 str.) pateikiami pagrindai: ten aptariama, kaip įvairiais būdais, tarsi už rankos vaikai įvedami į Eucharistijos šventimą. Antrajame skyriuje trumpai aptariamos Mišios suaugusiems, kuriose dalyvauja taip pat vaikai 16–19 str.). Pagaliau trečiajame skyriuje (20–54 str.) plačiai nagrinėjamos Mišios vaikams, kur dalyvauja tik nedaugelis suaugusiųjų.

I skyrius
Vaikų įvedimas į Eucharistijos liturgiją

8. Pilnutinis krikščionio gyvenimas yra neįsivaizduojamas be dalyvavimo liturgijoje, kai susirinkę tikintieji švenčia Velykų slėpinį. Į šį pamatinį tikslą dera atsižvelgti krikščioniškai ugdant vaikus [8]. Bažnyčia, krikštydama vaikus ir pasitikėdama šiuo sakramentu gaunamomis dovanomis, turi rūpintis, kad pakrikštytieji ugdytų bendrystę su Kristumi ir broliais. Šios bendrystės ženklas ir laidas yra dalyvavimas prie Eucharistijos stalo, kuriam vaikus dera parengti ar padėti jiems giliau suvokti jo prasmę. Liturginio ir eucharistinio ugdymo nedera atskirti nuo bendro krikščioniškojo bei žmogiškojo ugdymo. Be tokio pamato liturginis ugdymas galėtų būti net kenksmingas.

9. Todėl visi dalyvaujantieji vaikų ugdyme turėtų tartis ir bendradarbiauti siekdami vieno tikslo, kad vaikai – jau turėdami tam tikrą Dievo ir Dievo dalykų suvokimą – pagal savo amžių ir asmeninį vystymąsi išgyventų taip pat Eucharistijos šventime esančias žmogiškąsias vertybes, pavyzdžiui, bendruomeninį veikimą, pasisveikinimą, gebėjimą išklausyti, prašyti atleidimo ir atleisti, reikšti dėkingumą, išgyventi simbolinius veiksmus ir draugišką bendruomeninį valgymą, taip pat iškilmingą šventimą [9].

Tokias žmogiškąsias vertybes turi ugdyti eucharistinė katechezė, apie kurią kalbama 12 str. Šitaip priklausomai nuo amžiaus, psichologinės bei socialinės padėties vaikai palaipsniui vis labiau ir labiau pajėgs širdimi suvokti krikščioniškąsias vertybes ir švęsti Kristaus slėpinį [10].

10. Krikščioniškajai šeimai tenka didžiausias vaidmuo perteikiant šias žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes [11]. Todėl skatintinas tėvų ar kitų su auklėjimu susijusių asmenų parengimas, kuriame aptariamas taip pat vaikų liturginis ugdymas.

Dėl sąžinės pareigos, laisvai priimtos vaikų krikšto metu, tėvai privalo palaipsniui mokyti vaikus melstis, kasdien drauge su jais melsdamiesi ir supažindindami juos su individualia malda [12]. Kai taip nuo mažumės parengti vaikai savo noru dalyvauja Mišiose drauge su šeima, jiems lengviau sekasi bendrai giedoti ir melstis, taip pat įgyti Eucharistijos slėpinio pirminę nuovoką.

Jei silpno tikėjimo tėvai vis dėlto nori, kad jų vaikai gautų krikščionišką ugdymą, tokius tėvus reikia paraginti perteikti vaikams bent minėtas žmogiškąsias vertybes, taip pat atsiradus progai dalyvauti tėvų susitikimuose ir drauge su vaikais švenčiamose neeucharistinėse pamaldose.

11. Krikščioniškosioms bendruomenėms, kurioms priklauso atskiros šeimos arba kuriose gyvena vaikai, taip pat tenka atsakomybė Bažnyčioje pakrikštytų vaikų atžvilgiu. Liudijanti Evangeliją, pilna broliškos meilės ir gyvai švenčianti Kristaus slėpinius krikščionių bendruomenė yra geriausia mokykla joje gyvenančių vaikų krikščioniškajam ir liturginiam ugdymui.

Krikščioniškojoje bendruomenėje krikšto tėvai ar kiti pasižymintys atsakomybe ir apaštališku uolumu tikintieji gali labai padėti katechizuodami vaikus tose šeimose, kurios nepajėgia vykdyti savo krikščioniškojo auklėjimo įsipareigojimų.

Tą tikslą pasiekti padeda katalikiškieji vaikų darželiai ir mokyklos, taip pat įvairios vaikų draugijos.

12. Nors liturgijai būdingas ugdomasis poveikis [13] nuolat veikia vaikus, vis dėlto mokyklų bei parapijų religinio ugdymo programose reikia skirti deramą svarbą Mišių katechezei [14], kuria siekiama padėti vaikams aktyviai, sąmoningai ir tikrai dalyvauti Mišių šventime [15]. Ši katechezė privalo „atitikti vaikų amžių ir siekti, kad jiems būtų perteikta Mišių reikšmė per svarbiausias apeigas bei maldas, taip pat siejant tai su dalyvavimu Bažnyčios gyvenime“ [16]. Tai visų pirma taikytina Eucharistijos maldai ir atliepams, kuriais vaikai joje dalyvauja.

Ypatinga reikšmė tenka Pirmosios komunijos pasirengimo katechezei. Joje kalbama ne tik apie su Eucharistija susijusias tikėjimo tiesas, bet taip pat apie tai, kad vaikai po jiems pritaikyto atgailos pasirengimo kaip pilnutiniai Kristaus kūno nariai su Dievo tauta aktyviai dalyvautų Eucharistijoje, turėtų dalį prie Viešpaties stalo, taip pat brolių bei seserų bendruomenėje.

13. Liturginiam vaikų ugdymui ir jų parengimui liturginiam Bažnyčios gyvenimui gali būti labai svarbios taip pat įvairios šventės su stipriau akcentuojama katechetine pakraipa, kur per šventimą vaikai supažindinami su liturginiais elementais, pavyzdžiui pasveikinimu, tyla, bendruomeniniu Dievo šlovinimu, ypač jei jis vyksta giedant. Tačiau vengtinas pernelyg didaktiškas tokių švenčių pobūdis.

14. Atsižvelgiant į vaikų gebėjimą suvokti šiose šventėse daugiau vietos turi būti skiriama Dievo žodžiui. Nuolat augant dvasiniam suvokimui vaikai turi dažniau švęsti jiems skirtas Žodžio liturgijos pamaldas, pirmiausia advento ir gavėnios metu [17]. Tokios pamaldos gali labai padėti vaikams branginti Dievo žodį.

15. Atsižvelgiant į visa, kas iki šiol pasakyta, galutinis liturginio ir eucharistinio ugdymo tikslas turi būti tai, kad vaikų gyvenimas vis labiau atitiktų Evangeliją.

II skyrius
Mišios su suaugusiais, dalyvaujant vaikams

16. Daugelyje vietų parapijos Mišiose sekmadieniais ir švenčių proga bendruomenės Mišiose gausiai dalyvauja suaugusieji, taip pat nemažai vaikų. Tokiose Mišiose suaugusių tikėjimo liudijimas gali turėti didelį poveikį vaikams. Savo ruožtu suaugusiuosius dvasiškai praturtina vaikų vaidmens krikščioniškojoje bendruomenėje išgyvenimas. Kai vaikai Mišiose dalyvauja su savo tėvais ir kitais šeimos nariais, tai labai ugdo krikščioniškąją šeimos dvasią.

Mažesni vaikai, negalintys ar nenorintys dalyvauti Mišiose, gali būti atvedami Mišių pabaigoje, kad būtų palaiminti drauge su visa bendruomene; Mišių metu tokius vaikus atskiroje patalpoje prižiūri parapijos talkininkės.

17. Tačiau taip pat tokiose Mišiose reikia rūpintis, kad dalyvaujantys vaikai nesijaustų, kad į juos nekreipiama dėmesio, dėl jų negebėjimo dalyvauti ar suvokti, kas vyksta ir kas skelbiama šventimo metu. Reikia tam tikru būdu atkreipti dėmesį į jų dalyvavimą: pavyzdžiui, kalbant tiesiogiai jiems per įžanginius paaiškinimus Mišių pradžioje ir pabaigoje taip pat tam tikroje homilijos vietoje.

Tačiau kartais, jei leidžia vieta ir bendruomenės pobūdis, gali būti tinkama Žodžio liturgiją su homilija švęsti su vaikais atskiroje, bet ne per toli esančioje patalpoje. Tokiu atveju prieš prasidedant Eucharistijos liturgijai vaikai atvedami ten, kur suaugusieji tuo tarpu šventė jiems skirtą Žodžio liturgiją.

18. Tokiose Mišiose gali būti labai naudinga patikėti vaikams kokią nors užduotį, pavyzdžiui, atnešti atnašas, pagiedoti vieną ar kitą Mišių giesmę.

19. Jei vaikų skaičius yra didelis, kartais gali būti tinkama planuoti Mišias taip, kad jos labiau atitiktų vaikų poreikius. Tokiais atvejais homilija turėtų būti skiriama vaikams, tačiau taip, kad ji būtų tuo pat metu naudinga ir suaugusiems. Vyskupui leidus, be jau numatytų Mišių tvarkoje pritaikymų, Mišiose, švenčiamose su suaugusiais taip pat dalyvaujant vaikams, gali būti numatytas vienas ar kitas toliau šiame Vadove aprašytas pritaikymas.

III skyrius
Mišios su vaikais dalyvaujant nedaugeliui suaugusiųjų

20. Be Mišių, kuriose vaikai dalyvauja su savo tėvais ir kitais šeimos nariais (kas ne visuomet ir ne visur įmanoma), ypač šiokiadieniais rekomenduojamos Mišios su vaikais, dalyvaujant tik nedaugeliui suaugusiųjų. Nuo pat liturginės reformos pradžios visiems buvo aišku, kad tokioms Mišioms reikalingi tam tikri pritaikymai [18]. Apie tokius pritaikymus – tik tokius, kurie visuotinai galioja – bus kalbama vėliau (38–54 str.).

21. Visuomet reikia turėti omenyje, kad toks Mišių šventimas turi vesti vaikus į Mišių šventimą su suaugusiais, ypač Mišiose, kur sekmadieniais susiburia krikščioniškoji bendruomenė [19]. Dėl vaikų amžiaus reikalingi pritaikymai neturi suformuoti visiškai savotiškų apeigų [20], pernelyg besiskiriančių nuo bendruomenės Mišių. Įvairių elementų paskirtis turi iš esmės atitikti tai, kas sakoma Bendruosiuose Romos mišiolo nuostatuose, net jei dėl pastoracinių priežasčių kartais neįmanoma pasiekti visiško atitikimo.

Šventimo pareigos ir tarnybos

22. Aktyvaus ir sąmoningo dalyvavimo principai tam tikra prasme ypač reikšmingi Mišiose švenčiamose su vaikais, todėl dera dėti visas pastangas intensyvinant ir praturtinant šį dalyvavimą. Kuo daugiau vaikų turi gauti jiems patikėtas pareigas: parengti patalpą ir altorių (plg. 29 str.), užvesti giesmę (plg. 24 str.), giedoti vaikų chore, groti muzikos instrumentais (plg. 32 str.), skaityti skaitinius (plg. 24 ir 47 str.), atsakyti į klausimus pamokslo metu (plg. 48 str.), visuotinės maldos metu išsakyti maldos intenciją, atnešti prie altoriaus atnašas ir atlikti panašaus pobūdžio pareigas pagal įvairių tautų papročius (plg. 34 str.).

Skatinti dalyvavimą kartais gali padėti kai kurių priedų įterpimas, pavyzdžiui, dėkojimo motyvų išvardijimas prieš kunigui pradedant dėkojimo giesmės dialogą.

Reikia turėti omenyje, kad išorinės veiklos lieka bevaisės ir gali net būti kenksmingos, jei jos nepadeda vidiniam vaikų dalyvavimui. Todėl ir Mišiose su vaikais tyla yra reikšminga (plg. 37 str.). Reikia rūpestingai stebėti ir neleisti vaikams pamiršti, kad visų dalyvavimo formų viršūnė yra Eucharistinės komunijos priėmimas, kai Kristaus Kūnas ir Kraujas priimami kaip dvasinis maistas [21].

23. Švenčiantis Mišias su vaikais kunigas turi siekti suteikti tam šventišką brolišką ir meditatyvų pobūdį [22]. Dar labiau negu per suaugusiųjų Mišias kunigui dera paveikti sielų nusiteikimą savo asmeniniu pasirengimu, elgsena bei kalbėsena.

Kunigas visų pirma turi rūpintis savo veiksmų bei gestų orumu, aiškumu ir paprastumu. Kalbėdamas vaikams jis turi reikšti mintis taip, kad būtų lengvai suprantamas, tačiau vengti vaikiškos kalbos manieros.

Laisvi įžanginiai komentarai [23] turi vesti vaikus į tikrą liturginį dalyvavimą ir neapsiriboti vien pamokomais paaiškinimais.

Vaikų širdis gali padėti pasiekti tai, kad kunigas kartais išreiškia kvietimą savais žodžiais, pavyzdžiui, atgailos akte, per atnašų maldą, Viešpaties maldą, ramybės palinkėjimą ir komuniją.

24. Kadangi Eucharistija yra visuomet visos bažnytinės bendruomenės veikimas, pageidautinas bent keleto suaugusiųjų dalyvavimas. Suaugusieji turėtų dalyvauti ne kaip prižiūrėtojai, bet kaip dalyviai, besimeldžiantys su vaikais ir, esant reikalui, jiems padedantys.

Pritarus klebonui ar bažnyčios rektoriui vienas iš suaugusiųjų gali kalbėti vaikams, ypač jei kunigui sunku prisitaikyti prie vaikų mentaliteto. Šiuo atveju dera laikytis normų, kurias netrukus paskelbs Dvasininkijos kongregacija.

Net Mišiose su vaikais dera kreipti dėmesį į tarnysčių įvairovę, kad Mišios pasirodytų kaip bendruomeninis šventimas [24]. Pavyzdžiui, dera numatyti lektorius ar kantorius iš vaikų arba suaugusiųjų. Tokiu būdu balsų įvairovė padės vaikams išvengti nuobodulio ir monotonijos.

Šventimo vieta ir laikas

25. Pirmutinė Eucharistijos šventimo vaikams vieta yra bažnyčia; jei įmanoma, joje parinktina atitinkanti dalyvių skaičių erdvė, kurioje vaikai galėtų gerai jaustis pagal jų amžiui pritaikytos gyvos liturgijos reikalavimus.

Tačiau jeigu bažnyčia neatitinka šių reikalavimų, Mišios su vaikais švęstinos kitoje tinkamoje oriam šventimui patalpoje [25].

26. Mišios su vaikais turi vykti dienos metu, atitinkančiu jų gyvenimo aplinkybes, kad vaikai būtų kuo atviresni ir imlesni Dievo žodžiui, ir galėtų švęsti Eucharistiją.

27. Šiokiadienių Mišios dalyvaujant vaikams gali būti švenčiamos veiksmingiau ir su mažesniu monotonijos pavojumi, jei jos nevyksta kasdien (pavyzdžiui, kolegijose ar internatuose). Negana to, pasirengimas būna geresnis, kai tarp Mišių praeina ilgesnis laiko tarpas.

Kitu laiku gali būti naudinga organizuoti bendrą maldą, prie kurios vaikai gali spontaniškai prisidėti, arba bendrą meditaciją ar žodžio pamaldas. Šiais būdais tęsiamas jau anksčiau vykęs Eucharistijos šventimas ir padedama geriau dalyvauti būsimuosiuose Mišių šventimuose.

28. Kai Eucharistiją drauge švenčiančių vaikų skaičius labai didelis, jiems tampa sunkiau dėmesingai ir sąmoningai joje dalyvauti. Todėl, kai įmanoma, dera sudaryti kelias grupes; grupės sudarytinos ne griežtai laikantis amžiaus kriterijaus, bet atsižvelgiant į vaikų religinio ugdymo pažangą ir katechetinį pasirengimą. Šiokiadieniais tokios grupės gali būti kviečiamos Mišių auką švęsti skirtingomis dienomis.

Pasirengimas šventimui

29. Kiekvienoms Mišioms su vaikais dera rūpestingai ir laiku pasirengti – ypač maldavimams, giesmėms, skaitiniams ir maldos kreipiniams. Pasirengimas turėtų vykdyti suaugusieji drauge su vaikais, atliekančiais Mišiose ypatingas pareigas. Taip pat parengiant bei papuošiant patalpą, paruošiant taurę, pateną, vyno ir vandens indus pagal galimybę turi dalyvauti bent kai kurie vaikai. Kai išlaikomas atitinkamas vidinis dalyvavimas, šitokia veikla taip pat gali pabrėžti bendruomeninį šventimo pobūdį.

Giedojimas ir muzika

30. Giedojimas labai reikšmingas kiekvienam liturginiam šventimui, o dėl ypatingo vaikų jautrumo muzikai tai ypač pasakytina apie Mišias su vaikais; atsižvelgiant į įvairių tautų mentalitetą ir galimybes, ypač skatintinas vaikų dalyvavimas giedojime [26].

Kur galima, dera, kad vaikai verčiau giedotų negu tik išsakytų atliepus, pirmiausia numatytus konsekracijos maldoje.

31. Gloria, Credo, Sanctus ir Agnus Dei giedojimo palengvinimui galima naudotis atitinkamos vyresnybės pripažintas liaudiškas giesmes, net ir jei jos ne visiškai atitinka liturginius tekstus [27].

32. Mišiose su vaikais taip pat gali būti „labai naudingi muzikos instrumentai“ [28] ypač, jei jais groja patys vaikai. Instrumentai gali padėti giesmei, taip pat sužadinti vaikų meditaciją; drauge jie savotiškai išreiškia šventinį džiaugsmą ir Dievo šlovinimą.

Rūpestingai vengtina, kad muzika giedojimo atžvilgiu neįgytų didelės persvaros, taip pat, kad ji nesužadintų vaikuose daugiau išsiblaškymo, negu sutelktumo; atliekama muzika turi atitikti atskirų Mišių dalių pobūdį.

Tomis pačiomis sąlygomis ir su ypatinga atodaira laikantis Vyskupų konferencijos nurodymų galima taip pat taikyti techninėmis priemonėmis reprodukuojamą muziką.

Gestai

33. Atsižvelgiant į tai, kad liturgija yra viso žmogaus veikla, taip pat į vaikų psichologiją labai didelę reikšmę turi dalyvavimas Mišiose gestais ir kūno laikysena pagal vaikų amžių ir vietos papročius. Čia turimi omenyje ne tik kunigo [29], bet taip pat dalyvaujančių vaikų gestai.

Kai vyskupų konferencijos pagal Bendruosius Romos mišiolo nuostatus pritaiko Mišiose esančius gestus konkrečios tautos mentalitetui [30], vyskupai turi taip pat atsižvelgti į ypatingą vaikų situaciją arba padaryti vien vaikams skirtus pritaikymus.

34. Tarp veiksmų, priskiriamų gestams, ypač verta paminėti procesijas ir kitas formas, į kurias įtraukiamas kūno veikimas.

Mišių įžangos procesija, kurioje vaikai dalyvauja su celebruojančiu kunigu, gali padėti suvokti bendruomenės tapsmą; bent keleto vaikų dalyvavimas Evangelijos procesijoje išryškina skelbiančio savo tautai Žodį Kristaus buvimą; vaikų procesija su taure ir atnašomis iškelia atnašų parengimo reikšmę ir prasmę; tvarkinga procesija komunijos metu skatina vaikų maldingumą.

Vaizdiniai elementai

35. Pati Mišių liturgija turi daug vaizdinių elementų, į kuriuos dalyvaujant vaikams kreiptinas didesnis dėmesys. Tas pasakytina visų pirma apie vaizdinius elementus susijusius su liturginiu laiku, pavyzdžiui, Kryžiaus pagarbinimą, Velykų žvakę, žibintus Viešpaties paaukojimo šventės proga, įvairias liturgines spalvas ir liturginius papuošimus. Be šių vaizdinių elementų priklausančių prie paties šventimo ir šventimo vietos, gali būti tinkamai taikomi kiti, padedantys vaikams suvokti Dievo darbus – Kūrimą ir Atpirkimą – ir, žvelgiant į juos, skatinantys maldą. Liturgija niekuomet neturi atrodyti vien sausas, tik su protavimu susijęs dalykas.

36. Dėl šios priežasties gali būti naudinga panaudoti pačių vaikų pagamintus atvaizdus, pavyzdžiui, jais iliustruojant pamokslą, vaizdžiai išreiškiant visuotinės maldos prašymus, kviečiant į meditaciją.

Tyla

37. Švenčiant Mišias su vaikais tam tikru laiku reikia laikytis ir tylos, „kuri taip pat yra pamaldų dalis“ [32], taip išvengiant pavojaus pernelyg pasinerti į išorinę veiklą; vaikai taip pat pajėgūs savotiškai medituoti. Tačiau jiems reikia vadovavimo, kad atitinkamai skirtingose vietose (pavyzdžiui, po komunijos [33] arba po pamokslo) jie galėtų susitelkti ar trumpai apmąstyti, arba širdyse šlovinti Dievą ir jam melstis [34].

Dar rūpestingiau negu per Mišias suaugusiems reikia atkreipti dėmesį į tai, kad liturginiai tekstai būtų perteikiami be skubotumo ir suprantamai, išlaikant reikiamas pauzes.

Mišių dalys

38. Nepažeidžiant pagrindinės Mišių struktūros, kurią „sudaro dvi dalys, būtent žodžio liturgija ir aukos liturgija“, taip pat įžangos ir pabaigos elementų [35], tarp atskirų šventimo dalių reikalingi toliau minimi pritaikymai, kad vaikai pagal savo amžiaus psichologinius dėsnius „per apeigas ir maldas“ iš tikrųjų galėtų išgyventi tikėjimo slėpinį [36].

39. Siekiant kad skirtumas tarp Mišių su vaikais ir Mišių suaugusiems nebūtų pernelyg ryškus [37], kai kurios apeigos ir tekstai vaikams skirtuose pritaikymuose niekad nepraleistini – tai „tikinčiųjų pritarimo šūkiai ir atsakymai į kunigo sveikinimus“ [38], Viešpaties malda, trejybinė baigiamojo palaiminimo formulė. Greta Apaštalų tikėjimo išpažinimo (plg. 49 str.) vaikai palaipsniui supažindintini su Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu.

A. Įžanginės apeigos

40. Kadangi Mišių pradžios „apeigų tikslas yra sujungti susirinkusius tikinčiuosius į bendriją ir parengti juos deramai klausytis Dievo žodžio bei švęsti Eucharistiją“ [39], reikia rūpintis palaikyti vaikų dvasinį nusiteikimą, kad jam netrukdytų apeigų gausumas.

Todėl leidžiama iš pradžios išleisti vieną ar kitą elementą, gal būt plačiau išskleidžiant kitką. Tačiau visuomet išlaikytinas pradžios elementas susijęs su pradžios malda (collecta). Parenkant atskirus elementus reikia stebėti, kad kiekvienas elementas būtų atitinkamai pritaikytas ir nei vienas nebūtų praleistas.

B. Dievo žodžio skaitiniai ir jų aiškinimas

41. Kadangi Šventojo Rašto skaitiniai sudaro „svarbiausią žodžio liturgijos dalį“ [40], nei vienų Mišių su vaikais neturi būti be biblinių skaitinių.

42. Dėl skaitinių sekmadieniais ir švenčių dienomis reikia atsižvelgti į vyskupų konferencijos nutarimus. Jeigu sekmadieniams ir šiokiadieniams numatyti trys arba du skaitiniai vaikams sunkiai suprantami, galima iš jų parinkti du arba tik vieną; tačiau vienas skaitinys visuomet turi būti iš Evangelijos.

43. Jei visi dienos skaitiniai atrodo mažai tinkami vaikams, galima parinkti skaitinius arba skaitinį iš Romos mišiolo lekcionaro arba Šventojo Rašto, tačiau reikia atsižvelgti į liturginį laikotarpį. Vyskupų konferencijoms siūloma sudaryti specialų lekcionarą Mišioms su vaikais.

Jei atsižvelgiant į vaikų supratimą atrodo būtina išleisti iš biblinio skaitinio vieną ar kitą eilutę, tai neturi būti daroma lengvapėdiškai, kad nenukentėtų „teksto prasmė ar mintis ir šventraštinis stilius“.

44. Parenkant skaitinius dera vadovautis ne tiek teksto ilgumu, kiek jo turiniu. Nebūtinai ir ne visada trumpesnis skaitinys tinka labiau negu ilgesnis. Lemiamas dalykas yra skaitinio perteikiama dvasinė nauda.

45. Kadangi Rašto skaitiniuose „Dievas prabyla į savo tautą ir <…> pats Kristaus pasirodo savo žodžiu esąs tarp tikinčiųjų“ [42], nenaudotini Biblijos parafrazavimai. Rekomenduojama naudoti atsakingos vyresnybės patvirtintus Biblijos leidimus, taikomus katechezėje.

46. Tarpiniams giedojimams parenkamos vaikų suvokimą atitinkančios psalmių eilutės, psalmių stiliaus giesmės arba Aleliuja su paprasta eilėdara. Šiuose giedojimuose vaikai privalo visuomet dalyvauti. Kartais giedojimas gali būti pakeičiamas susimąstymo tyla.

Kai skaitomas tik vienintelis skaitinys, tuomet giedoti galima ir po homilijos.

47. Kad vaikai galėtų įsisavinti Biblijos skaitinius ir tolydžio vis labiau vertinti Dievo žodį, svarbu pasinaudoti visais elementais, padedančiais skaitinių aiškinimui.

Prie šių elementų priklauso įžanginės pastabos prieš skaitinius [43], skatinančios vaikus dėmesingai ir vaisingai klausyti, kai atskleidžiamas kontekstas arba padedama suvokti patį tekstą. Šventojo dienos minėjime siekiant geriau paaiškinti biblinių skaitinių prasmę galima papasakoti apie to šventojo gyvenimą ne tik per homiliją, bet taip pat pasakyti trumpą pratarmę prieš biblinius skaitinius.

Jei skaitinio tekstas tam tinka, jį gali skaityti patys vaikai pagal paskirstytus vaidmenis, kaip numatyta Didžiąją savaitę skaitant Viešpaties Kančią.

48. Visose Mišiose su vaikais ypatingas dėmesys turi būti skiriamas homilijai, kurioje aiškinamas Dievo žodis. Kartais vaikams skirta homilija gali įgyti ir dialogo formą, jei tai geriau negu tylus vaikų klausymasis.

49. Kai Žodžio liturgija baigiasi su Tikėjimo išpažinimu, su vaikais galima kalbėti Apaštalų tikėjimo išpažinimą, kuriuo grindžiamas jų katechetinis mokymas.

C. Celebranto maldos

50. Kad vaikai iš tikrųjų galėtų įsijungti į celebruojančio kunigo maldą, iš Romos mišiolo savo nuožiūra galima parinkti labiau vaikams pritaikytus tekstus, tačiau parenkant dera atsižvelgti į liturginį laikotarpį.

51. Kadangi maldos sukurtos suaugusiesiems, ne visuomet pakanka laikytis parinkimo principo, kad vaikai maldų formulėse įžvelgtų savo pačių gyvenimo bei religinės patirties išraišką [44]. Tokiu atveju Romos mišiolo maldų tekstai gali būti specialiai pritaikomi vaikų supratimui, tačiau išlaikant jų paskirtį ir esminį turinį. Taip pat vengtina tai, kas nesuderinama su celebranto maldos stiliumi, pavyzdžiui moralizuojantys pamokymai arba vaikiška kalbėsena.

52. Mišiose su vaikais didžiausią reikšmę turi Eucharistijos malda, sudaranti viso šventimo viršūnę [45]. Čia daug priklauso nuo pobūdžio, kaip kunigas perteikia šią maldą [46] ir kaip vaikai dalyvauja klausydamiesi ir atsiliepdami.

Šioje šventimo viršūnėje turi viešpatauti ta pati dvasinio susikaupimo nuostata, ramybė ir pagarba, padedanti vaikams vidujai sukaupti dėmesį į tikrą Kristaus buvimą altoriuje duonos ir vyno pavidalais, į jo aukojimąsi, į dėkojimą per Kristų, su Juo ir Jame, ir į čia vykstančią Bažnyčios auką, per kurią tikintieji save ir savo gyvenimą su Kristumi Šventojoje Dvasioje aukoja Tėvui.

Kol Apaštalų Sostas paskelbs kitus nurodymus, Mišioms su vaikais, galima vartoti keturias aukščiausiosios Bažnyčios vyresnybės patvirtintas ir liturginei vartosenai pateiktas suaugusiųjų Mišioms skirtas Eucharistijos maldas.

D. Prieš komuniją

53. Po Eucharistijos maldos niekad nepraleidžiama Viešpaties malda, duonos laužymas ir pakvietimas komunijai [47], kadangi šie elementai yra labai svarbūs šios Mišių dalies struktūroje.

E. Komunija ir po jos sekančios apeigos

54. Turi būti padaryta viskas, kad vaikai, turinys deramą nuostatą ir jau galintys priimti Eucharistiją, susikaupę ir ramiai galėtų artintis prie šventojo stalo, tokiu būdu pilnutinai dalyvaudami eucharistiniame slėpinyje. Kur įmanoma, komunijos procesija turi būti palydima vaikams pritaikyta giesme [48].

Mišiose su vaikais ypač reikšminga trumpa pratarmė prieš baigiamąjį palaiminimą [49], nes vaikams prieš išsiskirstant reikalingas tam tikras viso, kas pasakyta, pakartojimas ir apibendrinimas; bet kuriuo atveju tai turi užtrukti visiškai trumpai. Būtent šioje vietoje tinka atskleisti liturgijos ir gyvenimo sąryšį.

Esant progai pagal liturginį laikotarpį ar atsižvelgdamas į įvairias vaikų gyvenimo situacijas kunigas gali nusakyti palaiminimą išplėstiniais žodžiais, tačiau palaiminimas visuomet turi būti užbaigtas trejybine formule ir kryžiaus ženklu [50].

55. Šiuo Vadovu siekiama, kad vaikai švęsdami Eucharistiją galėtų su džiaugsmu pasitikti Kristų ir drauge su juo stoti Tėvo akivaizdon [51]. Ugdomi sąmoningu ir veikliu dalyvavimu Eucharistinėje aukoje bei puotoje, vaikai diena iš dienos vis labiau išmoks skelbti Kristų tiek savo namuose, tiek kitur, tarp savo draugų ir bendraamžių – gyvendami tikėjimu, „kuris veikia meile“ (Gal 5, 6).

Popiežius Paulius VI 1973 m. spalio 22 d. šį Dievo kulto kongregacijos Vadovą priėmė, patvirtino ir įsakė jį skelbti.

Dievo kulto kongregacijos įstaiga, 1973 m. lapkričio 1 d., Visų Šventųjų šventė

Specialiu popiežiaus pavedimu –

Valstybės sekretorius
Kardinolas Jean Villot

Sekretorius
Titulinis Dioklecianos arkivyskupas
Annibale Bugnini