[Čia dokumentas pateikiamas ne visas. Detaliau žr. Turinyje.]

Įžanga

1. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, siekdama puoselėti ir ugdyti liturgiją, kuri yra „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ [1], stengiasi atkreipti dėmesį į tai, kad nebūtų apleistos kitos krikščioniškosios tautos pamaldumo formos, kurios vaisingai prisideda puoselėjant tikinčiųjų gyvenimo vienybę su Kristumi Bažnyčioje pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą [2].

Posusirinkiminio atsinaujinimo laikotarpiu krikščioniško liaudiškojo pamaldumo būklė įvairuoja priklausomai nuo šalies ir vietos tradicijų. Yra prieštaringų nuostatų liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu: aiškus ir skubotas paveldėtų liaudiškojo maldingumo formų atsisakymas, dėl to atsiranda nelengvai užpildoma tuštuma; prieraišumas prie netobulų ir klaidingų pamaldumo tipų, nutolinančių tikinčiuosius nuo autentiško biblinio apreiškimo ir konkuruojančių su sakramentų ekonomija; nepateisinamas kritiškumas paprastų žmonių pamaldumo atžvilgiu dėl tariamo tikėjimo „grynumo“; poreikis išlaikyti liaudiškojo pamaldumo turtus, išreiškiančius gilią ir brandžią žmonių religinę jauseną konkrečiu laiko bei vietos momentu; poreikis išgryninti liaudiškąjį pamaldumą nuo dviprasmybių bei pavojų, kylančių dėl sinkretizmo; atnaujintas liaudiškojo pamaldumo gyvybingumas, kuris yra priešinimasis arba reakcija į pragmatinę technologinę kultūrą ar ekonominį utilitarizmą; dėmesio liaudiškajam pamaldumui stoka dėl sekuliarizacijos ideologijų ir priešiškų „sektų“ agresijos.

Šis klausimas nuolat traukia vyskupų, kunigų, diakonų, pastoracinių pagalbininkų ir mokslininkų dėmesį – jie rūpinasi liturginiu tikinčiųjų gyvenimu, taip pat liaudiškojo pamaldumo plėtra.

2. Vatikano II Susirinkimas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją eksplicitiškai nagrinėjo liturgijos ir maldingų pratybų santykius [3]. Liaudiškojo pamaldumo klausimą dar plačiau įvairiomis progomis gvildeno Apaštalų Sostas [4] ir vyskupų konferencijos [5]. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Vicesimus quintus annus vėl iškėlė klausimą dėl liturginio atsinaujinimo ir nurodė, jog jis yra vienas iš tų, kuriems teks skirti dėmesio ateityje: „liaudiškojo pamaldumo nedera ignoruoti nei traktuoti indiferentiškai ar nepagarbiai, nes jis yra gausus vertybių ir pats savaime išreiškia žmogaus religinę nuostatą Dievo atžvilgiu. Tačiau jį reikia nuolat evangelizuoti, kad jį įkvepiantis tikėjimas būtų išreiškiamas vis brandžiau ir autentiškiau. Krikščionių maldingos praktikos ir kitos pamaldumo formos gali būti priimtinos ir rekomenduotinos, jei jos netampa liturgijos pakaitalu ar neįsiterpia į liturgiją. Tikras pastoracinis sielovados ugdymas išmokys remtis liaudiškojo pamaldumo turtais, išgryninti juos ir nukreipti į liturgiją kaip žmonių atnašą“ [6].

3. Siekdama padėti vyskupams „ugdyti ir gerbti krikščionių maldas ir maldingas praktikas, visapusiškai atspindinčias Bažnyčios normas“ [7], Dievo kulto ir sakramentų kongregacija parengė šį Vadovą, apimantį kuo platesnę liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykių įvairovę, taip pat tam tikrus principus bei jų praktinio taikymo nuorodas.

Esmė ir struktūra

4. Vadovas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis „Pagrindinės tendencijos“ pateikia būtinus liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo derinimo elementus. Pateikiama amžiams bėgant susiformavusi patirtis ir šiuolaikinės problematikos atsiradimas (I skyrius). Vadove sistemingai perteikiamas Magisteriumo mokymas, kadangi jis būtinas bažnytinei bendrystei ir vaisingam veikimui (II skyrius). Galiausiai (III skyriuje) suformuluojami teologiniai principai, kuriais remiantis nagrinėjami ir sprendžiami liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo sunkumai. Tikrai ir vaisingai liturgiją harmonizuoti su liaudiškuoju pamaldumu galima tik išmintingai ir veiksmingai įgyvendinus šias prielaidas. Priešingu atveju jų nepaisymas duotų tik abipusišką tuščią ignoravimą, kenksmingą sumaišymą ir priešišką polemiką.

Antrojoje Gairių dalyje pateikiami praktiški pasiūlymai, nepamirštant bent paminėti kai kuriose ypatingose pasaulio vietose taikomų maldingų praktikų. Ypatingų praktikų ar liaudiškojo pamaldumo apraiškų neraginama taikyti ten, kur jos iki tol nepraktikuotos. Ši dalis parengta atsižvelgiant į liturginių metų ciklą (IV skyrius); ypatingą Bažnyčios teikiamą pagarbą mūsų Išganytojo Motinai (V skyrius); pamaldumą kreipiantis į šventuosius angelus, šventuosius ir palaimintuosius (VI skyrius), užtarimo maldas už mirusiuosius (VII skyrius), taip pat piligrimystes ir su šventovėmis susijusio liaudiškojo pamaldumo pavyzdžius (VIII skyrius).

Vadovo tikslas yra pateikti gaires ir prireikus apsaugoti nuo piktnaudžiavimų ir nukrypimų. Jo pobūdis yra konstruktyvus ir pozityvus. Šiuo aspektu Gairėse pateikiama istorinių pastabų apie keletą ypatingų liaudiškojo pamaldumo rūšių. Paminimos įvairios maldingos pratybos, susijusios su šiais pamaldumais, drauge atkreipiant dėmesį į jų teologinį pagrindimą ir pateikiant praktinių patarimų dėl laiko, vietos, kalbos ir kitų veiksnių, kad jos būtų suderintos su liturgija.

Kam skirtas Vadovas

5. Konkretūs pasiūlymai taikyti tik Lotynų Bažnyčiai, visų pirma Romos apeigų, jie skirti pirmiausia vyskupams, kuriems tenka tarnystė vadovauti bendruomenės kultui savo vyskupijose, ugdyti liturginį gyvenimą ir derinti jį su kitomis dievogarbos formomis [8]. Jie taip pat skirti artimiausiems vyskupų bendradarbiams: jų vikarams, kunigams, diakonams ir ypač šventovių rektoriams. Jais turėtų naudotis pašvęstojo gyvenimo institutų – tiek vyrų, tiek moterų – aukštesnieji vyresnieji, kadangi daugelis liaudiškojo pamaldumo formų kilo ir buvo išplėtotos tuose institutuose, taip pat todėl, kad vienuoliai ir pasaulietiškųjų institutų nariai gali daug prisidėti prie tinkamo įvairių liaudiškojo pamaldumo formų derinimo su liturgija.

Terminologija

6. Vakarų Bažnyčios istorija paženklinta daugybe įvairių krikščioniškoje liaudyje išsiskleidusių apraiškų: paprasto ir karšto tikėjimo į Dievą, meilės Atpirkėjui Kristui, kreipimosi į Šventąją Dvasią, pamaldumo Mergelei Marijai, šventųjų gerbimo, angažavimosi siekiant atsivertimo ir broliškos meilės. Šios apraiškos išsirutuliojo drauge ir greta su liturginiais šventimais. Ši plati ir sudėtinga sritis, kartais apibrėžiama „liaudiškojo religingumo“ ar „liaudiškojo pamaldumo“ [9] sąvokomis, stokoja tikslesnės nedviprasmiškos terminologijos. Nepretenduojant įveikti visus šios srities sunkumus, pasirodė svarbu pateikti šiame dokumente vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę.

Maldingos praktikos

7. Šiame Vadove sąvoka „maldinga praktika“ apibrėžia privačias arba viešas krikščioniškojo maldingumo apraiškas, kurios, nors nebūdamos liturgijos dalimi, harmoningai dera su ja, tai yra atitinka jos dvasią, normas ir ritmą. Negana to, šios maldingos praktikos yra tam tikru mastu liturgijos įkvėptos ir veda krikščioniškąją liaudį į liturgiją [10]. Kai kurios maldingos praktikos nustatytos Apaštalų Sosto ar vyskupų potvarkiu [11]; daugelis jų priklauso vietinių Bažnyčių kulto paveldui ar vienuolynų bendruomenėms. Maldingos praktikos visuomet remiasi viešu dieviškuoju Apreiškimu ir bažnytiniu pagrindu. Jos dažnai siejamos Jėzuje Kristuje Dievo apreikšta malone ir pagal Bažnyčios įstatymus bei normas vykdomos „laikantis papročių arba teisėtai patvirtintų knygų“ [12].

Pamaldumai

8. Šiame dokumente ši sąvoka reiškia įvairias išorines praktikas (pavyzdžiui, maldas ar giesmes, pagarbų kai kurių laikotarpių laikymąsi ar ypatingų vietų lankymą, insignijas, medalikėlius, įpročius ar papročius). Šios išorinės praktikos, gaivinamos tikėjimo nuostatos, išreiškia ypatingą tikinčiųjų santykį su Dieviškaisiais Asmenimis, Švč. Mergele Marija, jos malonių privilegijomis ar tas malones reiškiančiais jos titulais, arba su šventaisiais, atsižvelgiant į jų panašumą su Kristumi arba vaidmenį Bažnyčios gyvenime [13].

Liaudiškasis pamaldumas

9. Sąvoka „liaudiškasis pamaldumas“ nusakomos įvairios privataus ar bendruomeninio pobūdžio kultinės apraiškos, kurios, atsižvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo kontekstą, reiškiasi visų pirma ne šventosios liturgijos formomis, bet ypatingais aspektais, pasiskolintais iš kokios nors tautos, etninės grupės ar jų kultūros.

Liaudiškasis pamaldumas teisėtai laikomas „Dievo tautos lobiu“ [14]. „Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su esminių Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus pajautą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą“ [15].

Liaudiškasis religingumas

10. „Liaudiškojo religingumo“ sąvoka nurodo universalią patirtį: tam tikra religinė dimensija visuomet yra kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienos tautos kultūroje, ypač kolektyvinėse jos apraiškose. Visos tautos kultinėmis priemonėmis siekia išreikšti savo visa apimančią transcendentiškumo viziją, gamtos, visuomenės ir istorijos sampratą. Tokia sintezė yra labai vertinga žmogiškuoju ir dvasiniu požiūriu.

Liaudiškasis religingumas nebūtinai remiasi vien krikščioniškuoju Apreiškimu. Daugelyje regionų, kuriuose gyvena sociumai, įvairiais būdais veikiami krikščioniškų elementų, atsiranda savotiška „liaudiškoji katalikybė“, kurioje daugiau ar mažiau darniai koegzistuoja įvairūs religinio gyvenimo, tautos kultūros ir krikščioniškojo Apreiškimo elementai.

Kai kurie principai

Norint apžvelgti šio Vadovo visumą, būtina glaustai pateikti kai kuriuos principus, kurie vėliau šiame dokumente išplėtojami ir paaiškinami.

Liturgijos pirmumas

11. Istorija rodo, kad tam tikromis epochomis tikėjimas yra palaikomas maldingų formų bei praktikų, kurias tikintieji dažnai išgyvendavo giliau ir gyviau negu liturginio šventimo įvykius. „Kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypač šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui“ [16]. Reikia įveikti dviprasmybę, kylančią dėl to, kad liturgija nėra „liaudiška“. Vatikano II Susirinkimo liturginiu atsinaujinimu siekiama skatinti visus žmones dalyvauti liturgijos šventime per priemones ir elementus (giesmes, aktyvų dalyvavimą, pasauliečiams patikimas tarnystes); kitais laikais iš šių dalykų kildavo alternatyvių arba pakeičiančių patį liturginį veiksmą maldos formų.

Reikia padėti tikintiesiems suvokti, kad liturgijai priklauso pirmenybė visų teisėtų ir galimų krikščioniškųjų maldos formų atžvilgiu. Sakramentai būtini vienybei su Kristumi, o įvairios liaudiškojo pamaldumo formos yra laisvai pasirenkamos. Kaip iliustraciją galima pateikti itin svarbų ir gerbtiną Bažnyčios priesaką dalyvauti sekmadienio Mišiose. Toks įpareigojimas netaikomas maldingoms praktikoms, kad ir kokios jos būtų rekomenduotinos ar paplitusios tarp tikinčiųjų. Tačiau kai kurios bendruomenės ar atskiri tikintieji gali priimti jas kaip įsipareigojimą.

Pagal šį principą ugdant kunigus ir kitus tikinčiuosius pirmenybę bet kokių kitų pamaldumų atžvilgiu reikia teikti liturginei maldai ir liturginiams metams. Tačiau šios būtinos pirmenybės nedera interpretuoti kaip išskyrimo, opozicijos ar nušalinimo.

Vertinimas ir atsinaujinimas

12. Maldingųjų praktikų pasirinktinis pobūdis jokiu būdu nėra nepakankamas jų vertinimas ar netgi nepagarba joms. Norint žengti šioje srityje pirmyn reikia teisingai ir išmintingai įvertinti liaudiškojo pamaldumo turtus, šių turtų potencialumą ir jų įkvepiamą angažavimąsi krikščioniškajame gyvenime.

Evangelija yra visokių – tiek senoviškų, tiek naujoviškų – krikščioniškojo pamaldumo apraiškų matas. Vertinant pamaldumo pratybas bei praktikas ir prireikus gryninant jas dera vadovautis šiuo kriterijumi, kad būtų garantuotas tinkamas ryšys su krikščionybės slėpiniu. Tai, kas pasakyta apie šventąją liturgiją, taikytina ir liaudiškajam pamaldumui: „į ją niekuomet negalima įtraukti apeigų, susijusių su magija, prietarais, spiritizmu, kerštu ar seksualumu“ [17].

Vatikano II Susirinkimo norėtas liturginis atsinaujinimas turi sužadinti maldingų praktikų ir pamaldumų tinkamą įvertinimą ir atnaujinimą. Liaudiškasis pamaldumas privalo būti persmelktas biblinės dvasios, nes neįmanoma įsivaizduoti krikščioniškos maldos be tiesioginio ar netiesioginio rėmimosi Šventuoju Raštu; jis turi būti įkvėptas liturgijos dvasios, nes liaudiškasis pamaldumas išryškina ar bent atspindi krikščioniškuosius slėpinius, švenčiamus liturginiais veiksmais; jis turi pasižymėti ekumenine dvasia, atsižvelgiant į kitų krikščionių išskirtinį jautrumą ar tradicijas, tačiau taip pat vengiant netinkamų ribojimų; jam taip pat būdinga antropologinė dvasia, išlaikanti reikšmingus konkrečiai tautai simbolius bei apraiškas, vengianti praradusių prasmę archaizmų, taip pat siekianti dialogo su dabarties aktualijomis. Tokio atsinaujinimo sėkmei būtinas pedagoginis sąmoningumas, jį reikia įgyvendinti laipsniškai, atsižvelgiant į laiką ir aplinkybes.

Skirtingumas ir darna liturgijos atžvilgiu

13. Viena vertus, maldingų praktikų ir pamaldumų bei, kita vertus, liturgijos objektyvus skirtingumas turi aiškiai atsispindėti krikščioniškojo kulto išraiškoje. Tai reiškia, kad ypatingos maldingųjų praktikų formos neturi būti maišomos su liturginiais veiksmais. Maldingi aktai ir pamaldumai atliekami ne Eucharistijos ar kitų sakramentų šventimo metu.

Kita vertus, reikia vengti, kad vienas dalykas neužgožtų kito, kai maldingumo aktai ar pamaldumai kalba, ritmu, eiga ir teologiniais akcentais skiriasi nuo atitinkamų liturginių veiksmų. Jei susidarytų tokia konkurencija ar opozicija liturginiams veiksmams, reikia taisyti padėtį, visuomet teikiant pirmenybę sekmadieniams, iškilmėms, liturginiams laikotarpiams ir dienoms.

Kadangi maldingumo praktikos turi išlaikyti savo būdingą stilių, paprastumą ir kalbą, nedera joms primesti „liturginių šventimų“ formas.

Liaudiškojo pamaldumo kalba

14. Išlaikant paprastumą ir spontaniškumą, būdingą liaudiškojo pamaldumo žodinei ir gestų kalbai, reikia atidžiai stebėti, kad ja būtų perteikiama tikėjimo tiesa drauge su krikščioniškųjų slėpinių didybe.

Gestai

15. Liaudiškajam pamaldumui būdinga gausi ir turtinga kūno, gestų ir simbolinės raiškos įvairovė: atvaizdų, vietų, relikvijų bei sakralinių objektų bučiavimas bei lietimas; piligriminių kelionių ar procesijų organizavimas, tam tikrus tarpsnius einant basomis ar keliais, žvakių ar votų atnašos, apsigaubimas ypatingais apsiaustais; klūpojimas ar parpuolimas, medalikėlių ar kitų ženklų nešiojimas... Šios ir panašios išraiškos, perduodamos tėvų vaikams, yra tiesioginis ir paprastas būdas, leidžiantis išoriškai išreikšti tikinčiųjų širdies jausmus ir jų valią gyventi krikščioniškai. Be šio vidinio aspekto simboliniam gestui iškyla grėsmė išsigimti į tuščią paprotį ar, blogiausiu atveju, pavirsti vien prietaru.

Tekstai ir formuluotės

16. Nors maldų tekstų ir pamaldumų formuluočių kalba, palyginti su liturgijos maldomis, galima sakyti, mažiau rigoristinė, vis dėlto ji turi būti įkvėpta Šventojo Rašto, liturgijos, Bažnyčios tėvų ir Magisteriumo, taip pat atitikti Bažnyčios tikėjimą. Viešai nustatytos maldos, susijusios su pamaldumo ir įvairiais maldingų praktikų aktais, turi būti patvirtintos vietos ordinaro [18].

Giedojimas ir muzika

17. Giesmė, būdama kiekvienos tautos sielos natūrali išraiška, liaudiškam pamaldumui yra labai reikšminga [19]. Pastangas išlaikyti tradicinių giesmių paveldą reikia derinti su bibliniu ir bažnytiniu supratimu ir prireikus pataisyti jau esamas giesmes ar sukurti naujas.

Kai kurios tautos giedojimą instinktyviai jungia su plojimu delnais, ritmiškais kūno judesiais ir net šokiu. Tai yra vidinės jausenos išorinės formos, ir jos sudaro liaudiškųjų tradicijų dalį, ypač per šventųjų globėjų šventes. Tokios formos priimtinos, jei autentiškai išreiškia bendruomeninę maldą ir nėra vien teatrališkas spektaklis. Tas faktas, kad šie dalykai paplitę viename regione, neduoda pagrindo plėtoti jų kituose regionuose, ypač ten, kur jie nebūtų spontaniški.

Šventieji paveikslai

18. Labai svarbi liaudiškojo pamaldumo išraiška yra šventieji paveikslai; šie atvaizdai, įvairiausių menininkų sukurti pagal atitinkamus kultūros kanonus, padeda tikintiesiems pažinti krikščioniškojo tikėjimo slėpinius. Reikia pripažinti, jog pagarba šventiesiems paveikslams yra būdinga katalikiškajam pamaldumui; tai rodo bažnyčių ir šventovių didžiulis meninis paveldas, kuriam rastis padėdavo ir liaudiškasis pamaldumas.

Čia tinka priminti Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdų liturginio panaudojimo principus, kuriuos tradiciškai patvirtino ir saugojo Bažnyčia, suvokdama, kad, pagarba, skiriama atvaizdui, yra nukreipta į jame vaizduojamą asmenį“ [20]. Taisyklės, taikytinos šventiesiems atvaizdams bažnyčiose [21] atsižvelgiant į jų išreiškiamo tikėjimo tiesą, taip pat hierarchiją, grožį ir kokybę, privalo būti taikomos ir atvaizdams bei objektams, skirtiems privačiam ir asmeniniam pamaldumui.

Kadangi šventųjų vietų ikonografija nėra paliekama privačiai iniciatyvai, asmenys, atsakingi už bažnyčias ir oratorijas, privalo budėti garantuodami viešam gerbimui išstatytų atvaizdų vertumą, grožį ir kokybę. Jie taip pat privalo rūpintis, kad privataus individų pamaldumo įkvėpti paveikslai ar statulos nebūtų de facto pateikiami tikintiesiems bendruomeniškai gerbti [22].

Vyskupai ir šventovių rektoriai privalo garantuoti, kad šventieji atvaizdai, reprodukuojami laikyti tikinčiųjų namuose, nešioti iškeltus ar laikyti prie savęs nebūtų subanalinami ir nesudarytų prielaidų rastis klaidoms.

Šventosios vietos

19. Be bažnyčių, privilegijuota liaudiškojo pamaldumo plėtojimosi vieta yra šventovės – tai kartais nėra bažnyčios, – kurioms būdingos ypatingos pamaldumo formos ir praktikos, iš jų ryškiausia yra piligrimystė. Greta kulto vietų, rezervuojamų išskirtinai bendruomeninei ir privačiai maldai, yra ir kitų ne mažiau svarbių vietų, pavyzdžiui, namų, gyvenimo ir darbo vietų. Kai kada net gatvės bei aikštės virsta tikėjimo reiškimosi vietomis.

Šventieji laikotarpiai

20. Dienų ir naktų kaitą, mėnesių ar metų laikų seką lydi įvairios liaudiškojo pamaldumo apraiškos. Tokios apraiškos taip pat gali būti siejamos su ypatingomis dienomis, kai minimi džiaugsmingi ar liūdni asmeninio, šeimyninio ar bendruomeninio gyvenimo įvykiai. Religines apraiškas, formuojančias ypatingą konkrečios bendruomenės tradiciją, ypač išryškina „šventės su pasirengimo dienomis“.

Atsakomybė ir kompetencija

21. Liaudiškojo pamaldumo apraiškų priežiūra priklauso vietos ordinaro jurisdikcijai. Ordinarui tenka tas apraiškas puoselėti siekiant pagyvinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, taip pat, prireikus jas išgryninti ar evangelizuoti. Ordinaras privalo žiūrėti, kad liaudiškasis pamaldumas nepakeistų liturginio šventimo ir nesumištų su juo [23]. Vietos ordinaras taip pat patvirtina maldų tekstus bei formuluotes, taikomas per viešus maldingumo aktus bei pamaldumo praktikas [24]. Vietos ordinaro potvarkiai jo jurisdikcijos teritorijoje skirti jam patikėtai vietinei Bažnyčiai.

Taigi tikintieji, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, grupėmis ar individualiai privalo vengti be vietos ordinaro leidimo viešai skelbti ar propaguoti maldų tekstus, formuluotes ar iniciatyvas.

Pagal apaštališkąją konstituciją Pastor bonus, 70, Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos kompetencija yra padėti vyskupams maldų ar krikščioniškosios liaudies pamaldumo praktikų dalykuose, siekiant pateikti potvarkius tais atvejais, kai išeinama už vietinės Bažnyčios teritorijos, ar prireikus imtis papildomų priemonių.

* * *

I DALIS
TENDENCIJOS
ISTORIJA, MAGISTERIUMAS IR TEOLOGIJA

I skyrius
LITURGIJOS IR LIAUDIŠKOJO PAMALDUMO ISTORINĖ PERSPEKTYVA

Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas per šimtmečius

22. Liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo ryšys siekia senovę. Todėl būtina bent prabėgomis peržvelgti kaip šis santykis buvo išgyvenamas ankstesniais šimtmečiais, nes tai dažnai padeda įveikti dabarties sunkumus.

Pirmieji krikščionybės šimtmečiai

23. Apaštalų laikus ir poapaštalinį laikotarpį ženklina tarpusavyje glaudžiai susijusios įvairios liturginės apraiškos, kurias mes dabar apibrėžiame kaip „liturgiją“ ir „liaudiškąjį pamaldumą“. Ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse vienintelė svarbi tikrovė buvo Kristus (plg. Kol 2, 16), su savo gyvenimo žodžiais (plg. Jn 6, 63), artimo meilės priesakais (Jn 13, 34) ir apeiginiais veiksmais, kuriuos jis liepė vykdyti jo atminimui (plg. 1 Kor 11, 24–26). Visa kita – dienos ir mėnesiai, metų laikai ir metai, šventės ir mėnulio jaunatys, valgis ir gėrimas... (plg. Gal 4, 10; Kol 2, 16–19) – buvo antraeilės svarbos. Nuo pat pirmųjų krikščionių kartų galima aptikti ženklų ir gestų, išreiškiančių asmeninį maldingumą. Jie pirmiausia kilo iš judėjiškosios tradicijos pagal Jėzaus ir apaštalo Pauliaus duotą nepaliaujamos maldos pavyzdį (plg. Lk 18, 1; Rom 12, 12; 1 Tes 5, 17) visus dalykus priimant ar pradedant dėkojimu (plg. 1 Kor 10, 31; 1 Tes 2, 13; Kol 3, 17). Maldingas izraelitas pradėdavo dieną šlovindamas Dievą ir dėkodamas jam. Šia dvasia jis per visą dieną dėkodavo už visa, kas tą dieną įvyko. Kiekvieną džiaugsmingą ar liūdną momentą buvo proga išreikšti garbinimo, prašymo ar atsiprašymo malda. Evangelijose ir kituose Naujojo Testamento raštuose yra maldingų kreipimųsi į Jėzų, kurie tikinčiųjų pakartoti ne liturginiame kontekste tapo savotiškais liepsningais tikėjimo aktais ir rodė jų pamaldumą, sutelktą į Kristų. Galima manyti, kad tikintieji būdavo įpratę kartoti tokius biblinius sakinius, kaip antai: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs“ (Lk 18, 38); „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mt 8, 1); „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23, 42); „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28); „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią“ (Apd 7, 59). Pagal šį maldingumo pavyzdį visų laikų tikintieji išplėtojo gausybę į Kristų nukreiptų maldų.

Iki antrojo šimtmečio liaudiškojo pamaldumo apraiškos, kilusios tiek iš žydiškosios, tiek iš graikų-romėnų ar kitų kultūrų, spontaniškai susiliejo liturgijoje. Buvo atkreiptas dėmesys, kad, pavyzdžiui, dokumentas Traditio apostolica apima tam tikrus elementus, kilusius iš tam tikros epochos liaudiškųjų šaltinių [25].

Kankinių kulte, kuris buvo labai svarbus vietos Bažnyčioms, išliko liaudiškos vartosenos elementų, susijusių su mirusiųjų paminėjimu [26]. Kai kurios anksčiausios Švč. Mergelės Marijos gerbimo formos [27] taip pat atspindi liaudiškąjį pamaldumą, tarp jų Sub tuum praesidium ir Marijos ikonografiją šv. Priscilės katakombose Romoje. Bažnyčia, būdama labai reikli dėl vidinių sąlygų bei prielaidų, leidžiančių vertai švęsti dieviškuosius slėpinius (1 Kor 11, 17–32), tačiau, kita vertus, nedvejojo įtraukti į liturgines apeigas individualaus šeimyninio ir bendruomeninio pamaldumo išraiškų. Šiuo laikotarpiu liturgija ir liaudiškasis pamaldumas nesudarė priešpriešos nei doktrinos, nei pastoracijos prasme. Šios abi apraiškos harmoningai derinosi švenčiant vienintelį Jėzaus slėpinį, kuris suvokiamas kaip visuma ir palaiko antgamtinį bei moralinį Viešpaties mokinių gyvenimą.

24. Ketvirtajame šimtmetyje dėl naujos politinės ir visuomeninės Bažnyčios padėties pradėta sąmoningai svarstyti apie liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykį, siekiant ne tik spontaniškos konvergencijos, bet taip pat pritaikymo ir įkultūrinimo.

Vietos Bažnyčios, vadovaudamosi aiškiais pastoraciniais ir evangelizaciniais principais, nebijojo priimti kilusių iš pagoniškojo pasaulio tam tikrų išgrynintų, iškilmingų bei šventinių visos liaudies vertinamų elementų, gebančių sujaudinti sielą ir vaizduotę. Šiose įtrauktose į kulto slėpinio tarnystę formose neįžvelgta priešingumo Evangelijai nei autentiškam krikščioniškajam kultui. Pasirodė, kad daugybė kultinių išraiškų, įsišaknijusių giliausiuose žmogaus religiniuose jausmuose, anksčiau priskirtų netikriems dievams ir netikriems gelbėtojams, rado tikrą ir teisingą vietą garbinant Kristų, tikrąjį Dievą ir tikrąjį Gelbėtoją.

25. IV ir V amžiuje šventumo suvokimas vis labiau siejamas su laiku ir vietomis. Daugelis vietinių Bažnyčių mini ne tik Naujojo Testamento datas, susijusias su Viešpaties diena, Velykų šventėmis ir pasninku (plg. Mk 2, 18–22), bet taip pat tam tikras dienas rezervuoja Kristaus išganomiesiems slėpiniams (Apsireiškimo, Kalėdų, Dangun žengimo) švęsti ar kankinių atminimui pagerbti jų dies natalis proga, arba ganytojų įžengimo amžinybėn metinėms dies depositionis paminėti, ar sakramentams švęsti, arba iškilmingam užmojui paminėti. Vietos sakralizacija prasideda nuo to, kad ten bendruomenė buriasi dieviškuosius slėpinius švęsti ir šlovinti Viešpatį; ta vieta, kuri kada nors buvo skirta pagoniškajam kultui ar tiesiog profaniškai funkcijai, paskiriama išskirtinai dieviškajam kultui ir pačiu savo architektūrinės erdvės sutvarkymu tampa Kristaus slėpinio atspindžiu ir švenčiančios Bažnyčios įvaizdžiu.

26. Šiuo laikotarpiu susiformavo įvairios liturginės šeimos, turinčios savo tradicijas. Svarbesnės metropolinės Bažnyčios dėl kalbos, teologinės tradicijos, dvasinio savitumo ar socialinio konteksto vienintelį Viešpaties kultą ima švęsti pasitelkdamos savitas kultūrines bei liaudiškas formas. Šis procesas davė pradžią liturginių sistemų raidai, su kiekvienai iš jų būdingu šventimo stiliumi ir tekstų bei apeigų visuma. Svarbu pabrėžti, kad net šiame liturginių apeigų formavimosi aukso amžiuje liaudiškieji elementai taip pat aptinkami apeigose.

Kita vertus, vyskupai ir regioniniai sinodai ėmė organizuoti kultą, nustatinėti normas, tikrindami doktrininį tekstų tikslumą, siekdami jų formalaus grožio ir apeigų nuoseklumo [28]. Tokie įsikišimai įtvirtino liturginę tvarką nustatytomis formomis ir dėl to visiškai išnykus pradžioje vyravusiam veiklos savavališkumui neišvengiamai sumenkėjo pradinis liturginis kūrybiškumas, kai kurie tyrinėtojai, nagrinėdami šiuos reiškinius, įžvelgia juose vieną iš šaltinių, nulėmusių būsimąjį privataus bei liaudiškojo pamaldumo tekstų paplitimą.

27. Reikia paminėti didžiojo ganytojo ir liturgisto popiežiaus šv. Grigaliaus VII pontifikatą (590–604), nes jis gali būti laikomas liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo vaisingo santykio pavyzdžiu. Šis popiežius vykdė intensyvią liturginę veiklą, organizuodamas procesijas, stotis, viešus maldavimus – šios Romos liaudžiai skirtos liturginės formos visiškai atitiko jos liaudišką suvokimą ir drauge tvirtai rėmėsi pačių dieviškųjų slėpinių šventimu; jis skelbdavo išmintingus potvarkius siekdamas, kad naujai atsivertusios į krikščionybę tautos neprarastų savo kultūrinių tradicijų, o liturgija būtų praturtinta naujomis teisėtomis kultūrinėmis išraiškomis; jis derino kilnias meninio genijaus išraiškas su paprastesnėmis apraiškomis, atitinkančiomis liaudiškąjį suvokimą; jis įtvirtino krikščioniškojo kulto vienybę, tvirtai sutelkdamas ją į Velykų šventimą, kad kiti vienintelio išganymo slėpinio įvykiai, pavyzdžiui, Kalėdos, Viešpaties apsireiškimas ir Dangun žengimas, būtų švenčiami ypatingai; galiausiai jis išplėtė šventųjų kultą, padaugindamas jų minėjimų.

Viduramžiai

28. Krikščioniškąsias Rytų Bažnyčias, ypač Bizantijos Bažnyčią, viduramžiais ženklino kova su ikonoklastų erezija, vykusi dviem laikotarpiais (725–787 m. ir 815–843 m.). Ši epocha laikoma tarsi skiriamąja linija liturgijos raidoje. Tai gerai matoma tiek klasikiniuose Eucharistijos liturgijos komentaruose, tiek kulto pastatų ikonografijoje.

Liturgijos srityje buvo matoma Bažnyčios ikonografinio paveldo plėtra, galutinai įsitvirtino apeiginės formos. Liturgija atspindi simbolinę visatos viziją ir hierarchinę bei sakrališką pasaulio sampratą. Į ją sueina įvairūs elementai ir krikščioniškosios visuomenės būdingi bruožai, monachizmo idealai bei struktūros, liaudiškosios aspiracijos, mistikų intuicija ir asketų taisyklės.

Po ikonoklazmo krizės, įveiktos visuotinio Nikėjos II Susirinkimo (787 m.) dekretu De sacris imaginibus [29], – ši pergalė buvo sutvirtinta „Ortodoksijos triumfu“ [843], – ikonografija plėtojasi, tampa galutinai organizuota ir teisėta doktrinos požiūriu. Hieratinės ikonos didžiulis simbolinis turinys sudaro liturginio šventimo dalį: ji atspindi švenčiamą slėpinį, sudaro to slėpinio nuolatinio buvimo formą ir pateikia ją tikinčiajai liaudžiai.

29. Vakaruose V šimtmetyje prasidėjusi krikščionybės sandūra su naujomis tautomis, ypač keltais, vizigotais, anglosaksais, frankais ir germanais, brandžiaisiais viduramžiais atveria naujų kultūrų ir naujų politinių bei socialinių institucijų formavimosi procesus.

Per ilgą periodą, nusitęsiantį nuo VII a. iki XV a. vidurio, prasideda ir tolydžio vis labiau ryškėja liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo skaidymasis – tiek, kad konstatuojama tikras šventimo dualizmas: greta lotyniškai švenčiamos liturgijos plėtojasi bendruomeninis liaudiškasis pamaldumas vietine kalba.

30. Galima išvardyti priežastis, dėl kurių tuo laikotarpiu susidarė minėtasis dualizmas:

– idėja, kad liturgija priklauso išskirtinai dvasininkų kompetencijai, kadangi pasauliečiai buvo tik liturgijos stebėtojai;

– ypač akcentuotas krikščioniškąją visuomenę sudariusių luomų – tai yra dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – skirtingumas davė pradžią labai skirtingiems maldų stiliams bei formoms;

– liturgijoje ir ikonografijoje atskiras ir ypatingas dėmesys buvo teikiamas vienintelio Kristaus slėpinio įvairiems aspektams; viena vertus, šis gyvas dėmesys gali būti laikomas karšta meile Viešpaties gyvenimui ir darbams; kita vertus, tai nepadėjo aiškiai suvokti kertinės Velykų svarbos, o veikiau paskatino rastis daugybę liaudiškų šventimo formų;

– ne tik pasauliečiai, bet taip pat daugelis dvasininkų ir vienuolių stokojo Šventojo Rašto supratimo, dėl to tapo sunkiai suvokiama liturgijos struktūra ir simbolinė kalba;

– apokrifinės literatūros paplitimas su daugybe pasakojimų apie stebuklus ar anekdotiškų epizodų padarė žymią įtaką ikonografijai, patraukė tikinčiųjų dėmesį bei vaizduotę;

– kadangi praktiškai nebuvo jokių homilijų, išnyko mistagoginis skelbimas, buvo skurdus katechetinis ugdymas, – visa tai užkirto galimybę tikintiesiems suvokti liturgiją protu ir aktyviai joje dalyvauti, pastūmėjo juos atsigręžti į liturgiją pakeičiančias kulto formas;

– polinkis į alegoriškumą, kuris, pernelyg veikdamas tikinčiųjų tekstų bei apeigų supratimą, trukdė tikintiesiems suvokti tikrąją liturgijos esmę;

– ekspresyvių, populiarių formų bei struktūrų atradimas iš naujo buvo tarsi nesąmoninga reakcija, nukreipta prieš liturgiją, kuri daugeliu požiūrių tapo vis mažiau suprantama ir tolima liaudžiai.

31. Viduramžiais iškilo ir išsiplėtojo daugelis dvasinių judėjimų bei draugijų įvairiomis bažnytinėmis ir juridinėmis formomis. Jų egzistavimas ir veikla turėjo svarbių pasekmių liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykiams.

Naujieji apaštališkojo ir evangelinio gyvenimo vienuolių ordinai, atsidėję pamokslavimui, pritaikė paprastesnes liturginio šventimo formas, palyginti su taikytomis vienuolynuose; šios formos dažnai būdavo artimesnės žmonėms ir jų raiškai. Kita vertus, tie ordinai plėtojo ir propagavo maldingas pratybas, išreiškiančias jų charizmą, ir tai sudarė sąlygas perteikti ją tikintiesiems.

Įvairios kultinio ar karitatyvinio pobūdžio religinės brolijos, taip pat profesiniu pagrindu sudarytos pasauliečių korporacijos davė pradžią svarbiai liaudiško pobūdžio liturgijos veiklai. Šios bendrijos savo religiniams poreikiams statydindavo koplyčias, pasirinkdavo dangiškąjį globėją ir švęsdavo jo šventę; dažnai savo nariams jos sudarydavo officia parva ir kitas maldas, kuriose neretai atsispindėdavo liturgijos įtaka ir liaudiškojo pamaldumo elementai.

Įvairios viduramžiais kilusios dvasingumo mokyklos tapo svarbia bažnytinio gyvenimo atrama; jos įkvėpdavo gyvenimo nuostatas bei jo interpretavimą Kristaus ir Šventosios Dvasios pavyzdžiu. Šie interpretavimai buvo labai paveikūs pasirenkant tam tikrus šventimus (pavyzdžiui, minint Kristaus kančios epizodus), taip pat davė pradžią daugeliui maldingų pratybų.

Piliečių visuomenė, pati save mielai apibrėžianti kaip societas christiana, kai kurias savo struktūras modeliavo Bažnyčios pavyzdžiu, gyvenimo ritmą taikydama pagal liturgijos ritmą. Pavyzdžiui, atėjus vakarui pasigirsdavo varpų skambesys, kuris laukuose dirbusiems valstiečiams reiškė, kad po darbų laikas grįžti namo; tuo pat metu varpai kviesdavo Viešpaties angelo maldai.

32. Viduramžiais laipsniškai atsirado ar išsirutuliojo daugelis liaudiškojo pamaldumo formų. Nemažai jų pasiekė mūsų laikus:

– organizuoti šventieji vaidinimai, vaizduojantys per liturginius metus švenčiamus slėpinius, ypač išganymo įvykius: Kristaus gimimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą;

– tikinčiųjų dalyvavimą skatino atsiradę poetiniai tekstai vietinėmis kalbomis, plačiai taikyti liaudiškajame pamaldume;

– kai kurios pamaldumo formos atsirado kaip lygiagreti išraiška ar net alternatyva kai kurioms liturgijos apraiškoms, pavyzdžiui, įvairūs Švč. Sakramento adoravimo būdai buvo skirti eucharistinės komunijos retumui kompensuoti; rožinio malda viduramžių pabaigoje turėjo tendenciją tapti Psalmyno pakaitalu; daugeliui tikinčiųjų Didžiojo penktadienio liturgiją pakeisdavo Viešpaties kančios pagerbimo maldingos praktikos;

– daugėjo liaudiškojo pamaldumo Marijai ir šventiesiems formų: tai piligrimystės į Šventąją žemę, piligrimystės prie apaštalų ir kankinių kapų, relikvijų gerbimas, litanijos ir maldos už mirusiuosius;

– reikšmingas palaiminimo apeigų išsiplėtojimas, drauge su krikščioniškaisiais elementais atspindėjęs natūralistinę pasaulėjautą, tap pat ikikrikščioniškus liaudiškus įsitikinimus bei praktikas;

– buvo sudaryti tam tikri „šventųjų laikotarpių“ dariniai, pagrįsti liaudiškomis praktikomis. Šie dariniai dažnai nesilaikydavo liturginių metų ritmo: tai sakralinės ir profaninės švenčių dienos, tridieniai, septyndieniai, oktavos, novenos ir mėnesiai, skirti specialiems pamaldumams.

33. Viduramžiais liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykiai buvo pastovūs, tačiau tuo pat metu sudėtingi. Čia galima įžvelgti dvejopą dinamiką: viena vertus, liturgija įkvėpė ir kildino tam tikras liaudiškojo pamaldumo formas, kita vertus, kai kurios liaudiškojo pamaldumo formos buvo integruotos į liturgiją. Šis dvejopas reiškinys ypač pasirodė tokiuose dalykuose kaip asmenų pasišventimo ar asmeninio įsipareigojimo tarnystei apeigos, vietų pašventinimo apeigos, švenčių nustatymas ar įvairūs palaiminimai.

Vis dėlto toje epochoje liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo srityje vyravo dualizmas. Besibaigiant viduramžiams tiek liturgijai, tiek liaudiškajam pamaldumui teko išgyventi krizę. Liturgijoje pairus kulto vienovei šalutiniai elementai reikšmingumu persvėrė ir užgožė pagrindinius elementus. Dėl tinkamos katechezės stokos liaudiškojo pamaldumo nukrypimai ir perlenkimai kėlė grėsmę teisingoms krikščioniškojo kulto apraiškoms.

Naujieji laikai

34. Prasidedant naujųjų laikų epochai atrodė, jog nebeįmanoma subalansuoti liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykio. Penkioliktojo amžiaus pabaigoje devotio moderna, kurį propagavo daugelis iškilių dvasinių mokytojų, buvo labai paplitęs tarp dvasininkų ir išsilavinusių pasauliečių. Devotio moderna plėtojo meditatyvaus stiliaus ir jausmingo pobūdžio maldingas praktikas, pirmiausiai pagrįstas Kristaus žmogyste – jo vaikystės, paslėptojo gyvenimo, kančios ir mirties slėpiniais. Tačiau pirmumą teikiant kontempliacijai, pripažįstant subjektyvumo reikšmę ir dėl asketiško pragmatizmo iškeliant žmogiškąsias pastangas atsitiko taip, kad liturgija nebebuvo pirminis krikščioniškojo gyvenimo šaltinis žmonėms, pažengusiems dvasinio gyvenimo keliu.

35. De imitatione Christi („Kristaus sekimas“) yra tipiška devotio moderna apraiška. Šis veikalas atliko ypatingą ir labai palankų vaidmenį daugybei tobulumo siekiančių Viešpaties mokinių. De imitatione Christi kreipia tikinčiuosius į tam tikrą individualų maldingumą, kur akcentuojamas atsiribojimas nuo pasaulio ir kvietimas viduje klausytis Mokytojo balso; mažiau dėmesio skiriama bendruomeniniams ir bažnytiniams maldos aspektams, taip pat liturginiam dvasingumui.

Praktikavusių devotio moderna tikinčiųjų sferose išsirutuliojo daug vertingų maldingumo praktikų, kurios dievogarbos plotmėje išreiškė nuoširdų asmeninį pamaldumą, tačiau, kita vertus, ne visuomet teikė pakankamą reikšmę liturginiam šventimui.

36. Besibaigiant XV ir prasidedant XVI šimtmečiui didieji geografiniai atradimai Afrikoje, Amerikoje, po to Tolimuosiuose Rytuose nulėmė visiškai naują požiūrį į liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykius.

Evangelizacijos ir katechezės darbas kraštuose, tiek dievogarbos, tiek kultūros požiūriu nutolusiuose nuo Romos apeigų centro, buvo vykdomas ne tik per Žodžio skelbimą ir sakramentų šventimą (plg. Mt 28, 19), bet ir per misionierių platinamas maldingas praktikas.

Maldingos praktikos tapo Evangelijos žinios perteikimo, po to krikščioniškojo tikėjimo palaikymo priemonė. Dėl nustatytų normų, siekiant išlaikyti Romos apeigas, liturgija ir autochtoninės kultūros mažai veikė vienos kitas (tam tikra prasme išimtį sudaro Paragvajuje jėzuitų įsteigtos redukcijos). Kita vertus, liaudiškojo pamaldumo srityje sandūra su vietos kultūra vyko be didesnių sunkumų.

37. Tarp labiausiai besirūpinusių bažnytine reforma XVI a. pradžioje asmenų minėtini du kamaldulių vienuoliai – Paolo Giustiniani ir Pietro Querini, veikalo Libellus ad Leonem X [30] autoriai. Jie nubrėžė svarbius liturgijos atgaivinimo principus, siekdami atverti jos turtus visai Dievo tautai; pabrėžiama būtinybė mokyti dvasininkus ir vienuolius, ypač ugdant Biblijos pažinimą; siūloma vartoti vietines kalbas švenčiant dieviškuosius slėpinius ir reformuoti liturgines knygas; siūloma panaikinti kai kurių klaidinančių liaudiškojo pamaldumo formų neteisėtus ir iškreiptus elementus; taip pat propaguojama tikslinė katechezė, siekiant perteikti tikintiesiems liturgijos vertę.

38. Netrukus po Laterano V Susirinkimo (1517 m. kovo 6 d.), kuriame buvo priimti nutarimai dėl jaunimo mokymo liturgijos dalykų [31], kilo protestantizmo atsiradimo sąlygota krizė. Protestantizmo iniciatoriai iškėlė daug esminių priekaištų dėl katalikų doktrinos apie sakramentus, Bažnyčios vykdomo kulto, taip pat dėl liaudiškojo pamaldumo.

Visuotinis Tridento Susirinkimas (1545–1563) buvo sušauktas siekiant išnarplioti situaciją, su kuria susidūrė Dievo tauta dėl protestantizmo plitimo. Susirinkime per visas tris pakopas nagrinėti liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo klausimai dvejopu – doktrinos ir kulto – aspektu [32]. Dėl istorinio konteksto ir Susirinkime nagrinėtų dalykų doktrininio pobūdžio svarstyboms pateikti liturginiai ir sakramentiniai klausimai buvo atsakyti daugiausiai doktrinos požiūriu. Buvo nurodytos klaidos ir pasmerkti pažeidimai; apgintas Bažnyčios tikėjimas ir liturginė tradicija. Taip pat parodytas dėmesys liturginiam liaudies mokymui: paskelbtas dekretas De reformatione generali [33] – tai buvo pastoracinė programa, kurios įgyvendinimas patikėtas Šventajam Sostui ir vyskupams.

39. Pagal Susirinkimo nutarimus daugelyje bažnytinių provincijų buvo sukviesti sinodai, kurių metu dažnai reikštas rūpestis siekiant, kad tikintieji aktyviai dalyvautų dieviškųjų slėpinių šventime. Tuo pat metu Romos popiežiai pradėjo plačią liturgijos atnaujinimo programą. Per gana trumpą laiką, tarp 1568 ir 1614 m., buvo peržiūrėtos Romos apeigų liturginės knygos ir kalendorius [34]. Negana to, 1588 m. siekiant prižiūrėti liturginių šventimų tvarką Romos Bažnyčioje, įkurta Šventoji apeigų kongregacija [35]. Buvo parengtas Catechismus ad parochos, skirtas pastoraciniam ir liturginiam ugdymui.

40. Tridento Susirinkimo reforma davė daugeriopos naudos: daugybė apeigų buvo atnaujinta atsižvelgiant į „gerbtinas ir senovines Tėvų normas“ [36], neišvengiant mokslinio tos epochos pažinimo ribotumo. Buvo panaikinti liturgijai svetimi elementai bei priedai, pernelyg susiję su liaudiškąja pasaulėjauta. Buvo patikrintas liturginių tekstų doktrininis turinys, siekiant garantuoti jų atspindimo tikėjimo grynumą. Romos liturgija atgavo liturginę vienovę, orumą ir grožį.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad ši reforma netiesiogiai turėjo ir kai kurių neigiamų padarinių. Nekintamas pobūdis, kurį liturgija bent regimai įgavo, buvo sąlygotas labiau reguliuojančių rubrikų, negu pačios liturgijos prigimties; be to, atrodė, kad liturgija kyla vien tik iš hierarchinės veiklos, ir tai sustiprino tarp liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo egzistuojantį dualizmą.

41. Katalikiškoji reforma, turėdama pozityvų siekį atnaujinti Bažnyčią doktrininėje, moralinėje ir institucinėje srityje ir pasipriešinti protestantizmo plitimui, tam tikra prasme skatino sudėtingą baroko kultūrinį reiškinį. Tai savo ruožtu turėjo nemažą įtaką literatūrinei, meninei ir muzikinei katalikiškojo maldingumo raiškai. Potridentiniu laikotarpiu liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis įgavo naujų aspektų: prasidėjo liturgijos statiškas esminio uniformiškumo periodas, o liaudiškasis pamaldumas įžengė į dinamiškos plėtros epochą.

Neperžengdama tam tikrų ribų, būtinų vengiant apraiškų ar fantastinių elementų pertekliaus, katalikiškoji reforma skatino maldingų praktikų, kurios buvo svarbi priemonė ginant katalikų tikėjimą ir puoselėjant tikinčiųjų maldingumą, atsiradimą bei plėtrą. Geras pavyzdys brolijų, pasišventusių Viešpaties Kančios slėpiniams, Švč. Mergelei Marijai ar šventiesiems, susibūrimas. Šios tolydžio vis gausėjančios brolijos turėjo trejopą tikslą: atgailos, pasauliečių ugdymo ir artimo meilės darbų. Iš šio liaudies pamaldumo kilo daugybė gražių ir jausmo kupinų paveikslų, tebeteikiančių peno žmonių tikėjimui ir religinei patirčiai.

Šiuo laiku atsirado „liaudies misijos“, labai prisidėjusios prie maldingų praktikų plėtros. Šiose praktikose liturgija koegzistuoja su liaudiškuoju pamaldumu, nors jų santykiui ir trūksta subalansavimo. Misijose, pasitelkiant gausybę maldingų praktikų, tikinčiuosius raginta artintis prie Atgailos sakramento ir priimti eucharistinę Komuniją. Maldingos praktikos pasitelkiamos kaip sužadinimo atsiversti priemonė, įtraukiant liaudį į dievogarbą.

Maldingos praktikos būdavo sudedamos į maldynus, kurie bažnytiškai patvirtinti tapo tinkama pagalbine dievogarbos priemone įvairiu dienos, mėnesio ar metų laiku, taip pat nesuskaitomomis galimomis gyvenimo aplinkybėmis.

Katalikiškosios reformos laikotarpiu liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis nesuvestinas vien į kontrastingas stabilumo ir plėtros sąvokas. Buvo taip pat anomalijų: kartais maldingos praktikos atsidurdavo pačiame liturginiame vyksme užgoždamos liturginius veiksmus. Kartais pastoracinėje praktikoje jos būdavo svarbesnės už liturgiją. Dėl šių nuostatų akcentuotas tikinčiųjų atotrūkis nuo Šventojo Rašto; taip pat buvo nepakankamai pabrėžiamas Velykų Kristaus slėpinio esminis pobūdis, privilegijuotu būdu pasireiškiantis sekmadienio šventime.

42. Švietimo epochoje toliau akcentuojamas skirtumas tarp potencialiai artimos liturgijai „išsilavinusiųjų religijos“ ir savo esme artimesnės liaudiškajam pamaldumui „prasčiokų religijos“. Tiek išsilavinusieji, tiek paprasta liaudis dalyvavo tose pačiose religinėse praktikose. „Išsilavinusieji“ propagavo protu ir žiniomis grindžiamą religinę praktiką, nuvertindami liaudiškąjį pamaldumą, kurį jie laikė perdėtu ir fanatišku.

Liturgijai darė įtaką įvairūs veiksniai, ypač daugelį to laiko kultūros elementų persmelkęs aristokratizmas; enciklopedinis mokslo pobūdis, kritinis suvokimas ir dėmesys tyrinėjimams sudarė sąlygas paskelbti daugelį liturginių šaltinių; kai kurių judėjimų asketiškumas, dažnai inspiruotas jansenizmo, įkvėpęs grįžti prie pirmųjų krikščionybės amžių liturgijos grynumo. Epochos kultūrinio klimato veikiamas atsinaujinęs dėmesys liturgijai buvo stiprinamas dvasininkijos ir pasauliečių domėjimosi sielovada – tai galima pastebėti Prancūzijoje nuo XVII a.

Bažnyčia skyrė dėmesį liaudiškajam pamaldumui daugelyje pastoracinės veiklos sričių. Ji skatino tokią apaštališkąją veiklą, kuri tam tikru laipsniu integravo liturgiją ir liaudiškąjį pamaldumą. Buvo raginama sakyti pamokslus svarbiais liturginiais laikotarpiais, pavyzdžiui, per gavėnią, taip pat sekmadieniais, kai būdavo pateikiama suaugusiųjų katechezė. Tokiu pamokslavimu siekta tikinčiųjų dvasinio ir dorovinio atsivertimo. Jie raginti priimti Atgailos sakramentą, reguliariai lankyti sekmadienio Mišias, siekta parodyti Ligonių patepimo sakramento ir Viatiko svarbą.

Liaudiškasis pamaldumas, praeityje veiksmingai padėjęs stabdyti negatyvias protestantizmo įtakas, dabar pasirodė esąs veiksmingas racionalizmo idėjų keliamos korozijos ir neigiamų jansenizmo įtakų priešnuodis. Ši dvejopa konfrontacija, taip pat liaudies misijų plėtotė dar labiau praturtino liaudiškąjį pamaldumą. Buvo visai naujai įvertinti kai kurie tikėjimo slėpinio aspektai, pavyzdžiui, Švč. Jėzaus Širdies; taip pat tapo svarbios naujos „dienos“, pavyzdžiui, „pirmieji mėnesių penktadieniai“.

XVIII a. reikia ypač paminėti kunigo Ludovico Antonio Muratori, sugebėjusio pritaikyti erudiciją naujoms pastoracinėms situacijoms, veiklą. Savo iškiliame veikale Della regolata devozione dei cristiani jis propagavo religingumo formą, pagrįstą liturgija ir Šventuoju Raštu, tačiau svetimą bet kokiems perlenkimams ar į magiją panašiai veiklai. Taip pat svarbūs buvo Benedikto XIV (Prospero Lambertini) darbai, ypač jo leidimas naudoti Bibliją vietinėmis kalbomis.

43. Katalikiškoji reforma sustiprino Romos apeigų struktūrą ir vienovę. Dėl XVIII šimtmetyje vykusios žymios misijinės ekspansijos Bažnyčia paskleidė savo liturgiją ir organizacinę struktūrą toms tautoms, kurioms buvo skelbiama Evangelija.

XVIII a. misijų teritorijose liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis buvo suvokiamas panašiai kaip XVI ar XVII a., tačiau kai kas buvo labiau akcentuojama:

– liturgija išlaikė Romos apeigų pobūdį ir vis dėlto bent iš dalies liko svetima autochtoninėms kultūroms. Praktiškai nebuvo keliamas įkultūrinimo klausimas, iš dalies bijantis negatyvių padarinių tikėjimui. Šiuo atžvilgiu reikia paminėti Matteo Rici pastangas kiniškųjų apeigų klausimu, taip pat Roberto de Nobili pastangas indiškųjų apeigų klausimu.

– Viena vertus, liaudiškajam pamaldumui grėsė religinio sinkretizmo pavojus, ypač ten, kur evangelizacija liko paviršinė. Kita vertus, liaudiškasis pamaldumas tapo savarankiškesnis ir brandesnis; jis neapsiribojo tik misionierių platinamomis maldingomis praktikomis, bet kūrė kitas, labiau įsišaknijusias vietos kultūroje pamaldumo formas.

Dabartinis laikotarpis

44. Po Prancūzų revoliucijos, kurios metu siekta išrauti krikščionių tikėjimą ir atvirai rodytas priešiškumas krikščioniškajam kultui, XIX a. pastebimas žymus liturginis atgimimas.

Šį atgimimą iš anksto parengė ekleziologija, atskleidusi Bažnyčią ne tik kaip hierarchinį sambūrį, bet ir kaip Dievo tautą bei kulto vienijamą bendruomenę. Be ekleziologijos atgimimo paminėtinas ir biblinių bei patristinių studijų suklestėjimas, taip pat tokių asmenybių kaip Antonio Rosmini († 1855) ir Johnas Henry Newmanas († 1890) ekleziologinis bei ekumeninis įtakingumas. Liturginės dievogarbos atgimimo istorijoje ypatinga vieta tenka Dom Prosperui Gueranger († 1875), atkūrusiam Prancūzijoje vienuolinį gyvenimą ir įkūrusiam Solesmes abatiją. Jo liturgijos samprata persmelkta meilės Bažnyčiai ir tradicijai. Reikšdamas pagarbą Romos liturgijai, kurią jis suvokė kaip nepakeičiamą Bažnyčios vienybės elementą, jis sykiu priešinosi autochtoninėms liturgijos raiškos formoms. Dom Prospero Gueranger puoselėjamas liturginis atsinaujinimas nebuvo vien akademinis sąjūdis – tai buvo jo privalumas. Jis siekė, kad liturgija taptų visos Dievo tautos įsisavinta ir aktyvi kulto raiška.

45. XIX a. būdingas ne tik liturginis atsinaujinimas, bet ir autonomiškai besiplėtojantis liaudiškasis pamaldumas. Liturginių giesmių atgimimas sutampa su naujų populiarių giesmių sukūrimu; paplito kai kurie liturginiai veikalai, pavyzdžiui, tikintiesiems skirti dvikalbiai mišiolai, taip pat daugybė maldaknygių.

Romantizmo kultūroje naujai atrastas žmogaus religinis jausmas, imta skatinti tyrinėjimus, siekiant suvokti ir įvertinti liaudiškuosius elementus taip pat ir kulto srityje.

XIX a. pažymėtinas labai svarbus reiškinys – vietinės iš liaudies iniciatyvų kylančios kulto apraiškos, pagrįstos antgamtinio pobūdžio išskirtiniais įvykiais: stebuklais, pasirodymais. Laipsniškai jiems suteikiamas oficialus pripažinimas, vėliau bažnytinės vadovybės palankumas ir apsauga, jie įtraukiami į pačią liturgiją. Būdingas pavyzdys – įvairios piligriminės šventovės, kurios tuo pat metu tapo svarbiais atgailos ir Eucharistijos liturgijos centrais, taip pat pamaldumo Marijai vietomis.

Pažymėtina, kad XIX a. santykius tarp liturgijos, išgyvenusios atgimimo laikotarpį, ir suklestėjusio liaudiškojo pamaldumo iškraipė negatyvios įtakos: maldingosios praktikos pabrėžtinai užgoždavo liturginius veiksmus – šis reiškinys pasitaikydavo katalikiškosios reformos epochoje.

46. XX a. pradžioje popiežius šv. Pijus X (jo pontifikatas 1903–1914 m.) siūlė padaryti liturgiją artimesnę liaudžiai, ją „supopuliarinti“. Jis tvirtino, kad tikintieji gali priimti „tikrąją krikščioniškąją dvasią“ tik atsigręždami į „jos pirminį ir nepakeičiamą šaltinį, kuris yra aktyvus dalyvavimas šventuosiuose slėpiniuose, taip pat viešoje ir iškilmingoje Bažnyčios maldoje“ [37]. Šiais žodžiais šventasis Pijus X autoritetingai patvirtino objektyvią liturgijos viršenybę visų kitų maldingumo formų atžvilgiu; negana to, jis uždraudė bet kokį liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos sumaišymą ir netiesiogiai prisidėjo prie aiškaus šių dviejų sričių apibrėžimo, atverdamas kelius tinkamam šių dalykų santykio supratimui.

Taip gimė labai reikšmingas XX a. Bažnyčiai liturginis sąjūdis, atsiradęs talkinant daugeliui savo mokytumu, maldingumu ir atsidavimu iškilių žmonių, kuriuose popiežiai atpažindavo Dvasios įkvėpimą [38]. Liturginio sąjūdžio pradininkų galutinis tikslas pačia prigimtimi buvo sielovadinis [39]: ugdyti tikinčiųjų pažinimą ir meilę dieviškiesiems slėpiniams ir atkurti jų suvokimą, kad tie patys slėpiniai priklauso kunigiškajai liaudžiai (plg. 1 Pt 2, 5).

Žvelgiant į liturginį sąjūdį lengva suprasti, kodėl kai kurie jo atstovai laikėsi paniekinančios nuostatos liaudiškojo pamaldumo apraiškų atžvilgiu ir laikė jas viena iš liturgijos nuosmukio priežasčių. Jie susidūrė su daugeliu iškraipymų, kilusių maldingosioms praktikoms užgožus liturgiją ar liaudiškosios kilmės kulto apraiškoms tiesiog ją pakeitus. Stengdamiesi atkurti dieviškojo kulto grynumą šie žmonės laikėsi ankstyvųjų Bažnyčios šimtmečių liturgijos idealo ir todėl radikaliai atmesdavo bet kokią liaudiškojo maldingumo formą, kilusią iš Viduramžių ar potridentinio laikotarpio.

Tačiau šitaip atmetant nebuvo reikiamai atsižvelgiama į tai, kad šios liaudiškojo pamaldumo formos, kurios dažnai būdavo patvirtintos ir rekomenduotos Bažnyčios, daug prisidėjo prie tikėjimo išlaikymo ir krikščioniškosios žinios skleidimo, palaikė tikinčiųjų dvasinį gyvenimą ir davė gausių šventumo vaisių. Tai paaiškina, kodėl popiežius Pijus XII 1947 m. lapkričio 21 d. enciklikoje Mediator Dei [40], kuria jis ėmėsi vadovauti liturginiam sąjūdžiui, pasipriešino tam atmetimui, gindamas maldingąsias praktikas, su kuriomis tam tikra prasme buvo tapatinamas pastarųjų šimtmečių katalikiškasis maldingumas.

Galiausiai Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum Concilium tinkamai ir subalansuotai nustatė liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykius, paskelbdama neginčytiną šventosios liturgijos pirmenybę ir maldingųjų praktikų subordinaciją liturgijai, tuo pat metu pabrėždama tų praktikų galiojimą [41].

Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas: dabartinė problematika

47. Iš ankstesnės istorinės apžvalgos tampa aišku, kad liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis nėra tik šių dienų dalykas. Per šimtmečius šis klausimas daugelį kartų kildavo įvairiomis formomis bei pavadinimais. Dabar atėjo laikas iš istorinės patirties padaryti kai kurias išvadas, leidžiančias atsakyti į dažnai neatidėliotinus sielovados poreikius.

Istorinės įžvalgos: nesubalansuotumo priežastys

48. Istorija rodo, kad teisingas liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis pradeda irti tuomet, kai tikinčiųjų sąmonėje išdyla esminių liturgijos vertybių suvokimas. Tarp šio reiškinio priežasčių paminėtina:

– nepakankamas arba tolydžio silpnėjantis suvokimas, kad Velykų slėpiniui tenka centrinė vieta išganymo istorijoje, o liturgija yra jo sudabartinimas. Tai neišvengiamai įvyksta, kai tikinčiųjų maldingumas nukreipiamas į kitus išganingus Kristaus gyvenimo epizodus, taip pat į Švč. Mergelę Mariją, angelus ir šventuosius, neatsižvelgiant į „vertybių hierarchiją“;

– silpnėjantis suvokimas bendrosios kunigystės, dėl kurios tikintieji gali „atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (plg. 1 Pt 2, 5; Rom 12, 1), ir pagal savo luomą pilnutinai dalyvauti Bažnyčios kulte. Tai pasireiškia drauge su kitu reiškiniu: liturgijoje vyrauja dvasininkai, net ir tose liturginio šventimo dalyse, kurios nėra rezervuotos jų pašventintajai tarnystei, ir dėl to tikintieji nukreipiami į maldingas praktikas, kuriose jie jaučiasi esą aktyvūs dalyviai;

– nepakankamai suprantama liturgijai būdinga kalba – jos kalba, ženklai, simboliai, apeiginiai gestai – ir dėl to gilioji šventimo prasmė daugeliui tikinčiųjų lieka nesuvokiama. Tai tikinčiuosius gali lengvai paskatinti manyti, esą jie svetimi liturginiam veiksmui, ir patraukti į maldingas praktikas, kurių kalba labiau atitinka jų kultūrinį išsilavinimą, nes tam tikros pamaldumo formos akivaizdžiau dera su jų kasdieniu gyvenimu.

49. Kiekvienas iš šių veiksnių (kai kada jie pasireiškia drauge) suardo liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykių pusiausvyrą darydamas žalą liturgijai ir nuskurdindamas liaudiškąjį pamaldumą. Šiuos sunkumus galima įveikti nuosekliu ir įtikinamu katechetiniu bei pastoraciniu darbu.

Kita vertus, liturginis atsinaujinimas ir tikinčiųjų liturgijos suvokimo ugdymas leidžia rasti naują liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos santykį. Dera iškelti šį pozityvų faktą, kuris giliausiai atitinka krikščioniškojo maldingumo kryptį.

Konstitucija apie šventąją liturgiją

50. Mūsų dienomis liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykį pirmiausiai reikia nagrinėti atsižvelgiant į konstituciją Sacrosanctum Concilium, kuri siekia nustatyti harmoningą abiejų maldingumo apraiškų santykį, kur liaudiškasis pamaldumas yra objektyviai subordinuotas liturgijai ir kreipia į ją [42].

Taigi liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis nesvarstytinas nei kaip opozicija, nei kaip sulyginimas ar pakeitimas. Liturgijos pirmumo suvokimas ir jos autentiškos išraiškos ieškojimas niekuomet neturi vesti į liaudiškojo pamaldumo tikrovės neigimą ar nepakankamą jo vertinimą ar tiesiog laikyti pamaldumą nereikalingu perviršiu, kenkiančiu liturgijai.

Nepakankamas liaudiškojo pamaldumo supratimas ar priešiškumo apraiškos jo atžvilgiu atskleidžia nepakankamą Bažnyčios gyvenimą sudarančių elementų vertinimą ir, atrodo, kyla veikiau iš tam tikrų ideologinės plotmės išankstinių nuostatų, o ne iš tikėjimo doktrinos. Tokios nuostatos turi tokius padarinius:

– atsisakoma pripažinti, kad pats liaudiškasis pamaldumas yra bažnytinė tikrovė, įkvėpta ir vedama Šventosios Dvasios [43];

– nepakankamai atsižvelgiama į liaudiškojo pamaldumo duotus ir tebeduodamus šventumo ir malonės vaisius visoje Bažnyčioje;

– neretai tai išreiškia iliuzinę „grynosios liturgijos“ paiešką; šis „grynumas“, kaip rodo sekuliarioji patirtis, grindžiamas subjektyviais kriterijais ir yra veikiau idealus siekinys, o ne istorinė tikrovė;

– atsiskleidžia tendencija sumaišyti kilnų žmogiškosios sielos sandą, susijusį su jausmais, teisėtai persmelkiantį daugelį liaudiškojo pamaldumo apraiškų, su sentimentalizmu, kuris yra iškreiptas jausmingumas.

51. Liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykiuose pasitaiko ir priešingas reiškinys, kai liaudiškojo pamaldumo svarba pervertinama ir praktiškai dėl to nukenčia Bažnyčios liturgija.

Tenka pastebėti, kad ten, kur taip atsitinka – dėl ypatingų aplinkybių ar dėl teorinių pasirinkimų – atsiranda sielovadinių nukrypimų: liturgija nustoja buvusi „viršūne, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltiniu, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ [44]; ji tampa veikiau kultine išraiška, svetima žmonių suvokimui ir jausenai, ji nustumiama į antraeilį vaidmenį ar net rezervuojama tik ypatingoms grupėms.

52. Pagirtina idėja krikščioniškąjį kultą padaryti artimesnį šiandienos žmonės, ypač tiems, kurie nėra pakankamai katekizuoti, taip pat dėl kai kurių kultūrų keliamų sunkumų asimiliuoti tam tikrus liturgijos elementus; tačiau tai neturi sukelti tokių padarinių, dėl kurių praktiškai ir teoriškai būtų nuvertinama pirminė ir pamatinė liturginio kulto išraiška. Kai kuomet, užuot siekus kantriai ir toliaregiškai spręsti tokius sunkumus, imamasi pernelyg supaprastintų sprendimų.

53. Kai norima pateisinti pasirinkimus, kuriais pirmenybė teikiama liaudiškojo pamaldumo praktikoms liturginių veiksmų sąskaita, dažnai pateikiami tokie teiginiai:

– liaudiškasis pamaldumas yra pakankamas, laisvai ir spontaniškai švenčiant „Gyvenimą“ daugybe jo apraiškų; priešingai, liturgija, telkdamasi į „Kristaus slėpinį“, savo prigimtimi yra nusigręžusi į praeitį, ji slopina spontaniškumą, yra kartotinė ir formalistinė;

– liturgija nepajėgia įtraukti kiekvieno tikinčiojo su visa žmogiškąja esybe, kūnu ir dvasia; liaudiškasis pamaldumas, prabildamas tiesiogiai į žmogų, apima jo kūną, širdį ir protą;

– liaudiškasis pamaldumas yra tikra ir autentiška maldos gyvenimo sritis; per maldingas praktikas tikintieji iš tikrųjų kalbasi su Viešpačiu suprantamomis ir savomis išraiškos priemonėmis; atvirkščiai, liturgijoje tikintysis dažnai verčiamas tarti žodžius, kurie nėra jo savastis ir kurie dažnai svetimi jo kultūrinei aplinkai, tuomet tai tampa ne maldos gyvenimo priemone, bet veikiau kliūtimi.

– įvairios liaudiškojo pamaldumo apeigos tikinčiųjų priimamos todėl, kad siejasi su jų kultūros bei apeigų kalba; priešingai, tie patys tikintieji nesupranta liturgijos apeigų, nes šių apeigų išraiškos formos kyla iš jiems tolimos kultūrinės aplinkos.

54. Tokie požiūriai itin stipriai ir dialektiškai perteikia nepaneigiamą skirtingumą, kurį tam tikrose kultūrinėse srityse galima aptikti tarp liturgijai ir liaudiškajam pamaldumui būdingų išraiškų.

Tokių pažiūrų paplitimas yra ženklas, kad toje aplinkoje teisinga krikščioniškosios liturgijos samprata yra patyrusi didelę žalą, o gal net visai netekusi esminio turinio.

Priešinantis tokioms pažiūroms visuomet dera pacituoti rimtą ir gerai pasvertą Vatikano II Susirinkimo žodį: „Kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui“ [45].

55. Bet koks vienašališkas liaudiškojo pamaldumo išaukštinimas, neatsižvelgiant į liturgiją, yra nesuderinamas su faktu, kad esminiai liturgijos elementai kyla iš paties Kristaus valios; negana to, numanoma tokios nuostatos pasekmė yra tai, kad nepakankamai pabrėžiama nepamainoma soteriologinė ir doksologinė liturgijos vertė. Viešpačiui įžengus į dangiškojo Tėvo šlovę ir nužengus Šventajai Dvasiai, Dievas ir tobulai pašlovinamas, ir žmogaus išganymas švenčiamas pirmiausia liturgijos šventimu [46]; tai reikalauja dalyvauti tikėjime, per kurį tikintysis įtraukiamas į pačią išganomojo įvykio šerdį – Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą (plg. Rom 6, 2–6; 1 Kor 11, 23–26).

Bažnyčia, suvokdama savo slėpinį ir savo kulto bei perteikiamo išganymo veiksmingumą, nepaliaujamai teigia, kad per liturgiją, „ypač per dieviškąją Eucharistijos auką ‘vyksta mūsų atpirkimo darbas’“ [47], tačiau tai nepaneigia kitų maldingumo formų svarbos.

56. Liturgijos nuvertinimas atneša ir teorinių, ir praktinių padarinių: tai neišvengiamai užtemdo krikščioniškąją Dievo slėpinio sampratą, pagal kurią Dievas teikėsi gailestingai pažvelgti į puolusį žmogų ir patraukti jį prie savęs per savo Sūnaus įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios dovaną. Kitas padarinys – išganymo istorijos prasmės ir ryšio tarp Senojo ir Naujojo Testamento nesuvokimas. Nepakankamai vertinamas Dievo žodis, kuris vienintelis gelbsti, kuriuo maitinasi ir nuolat remiasi liturgija. Be to, toks nuvertinimas tikintiesiems užtemdo Kristaus, Dievo ir Mergelės Marijos Sūnaus, vienintelio Gelbėtojo ir Tarpininko, darbo svarbą (plg. 1 Tim 2, 5; Apd 4, 12). Galiausiai tokia nuostata išprovokuoja tikinčiųjų bažnytinės savivokos sensus Ecclesiae praradimą.

57. Išskirtinai akcentuojant vien liaudiškąjį pamaldumą, kuris, kaip anksčiau minėta, visuomet suvoktinas atsižvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo visumą [48], galimi tokie neigiami padariniai: gali paspartėti procesas, per kurį kai kurie tikintieji nutolsta nuo krikščioniškojo apreiškimo; iškreiptai ar nesubalansuotai iš naujo įtraukiami tam tikri kosminio ar gamtinio religingumo elementai. Tai gali taip pat paskatinti į krikščioniškąją dievogarbą įtraukti dviprasmiškus elementus iš ikikrikščioniškųjų tikėjimų arba grynai kultūrinės, tautinės ar etninės psichologijos apraiškas. Gali susidaryti iliuzija, kad transcendencija pasiekiama žalingomis religinėmis praktikomis [49], sykiu skleidžiant mintį, esą išganymą galima pasiekti vien žmogaus asmeninėmis pastangomis (niekuomet nedera pamiršti nuolatinio pelagianizmo pavojaus) ir kompromituojant autentišką krikščionišką išganymo kaip Dievo dovanos sampratą. Galiausiai vienas iš galimų padarinių yra akcentuoti tikintiesiems vaidmenį, atliekamą antrinių tarpininkų: Švč. Mergelės Marijos, angelų, šventųjų, kartais tarp pastarųjų išskiriant pagrindinius nacionalinės istorijos veikėjus, – priskiriant jiems tik vieninteliam Tarpininkui, Jėzui Kristui, priklausantį vaidmenį.

58. Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas yra dvi autentiškos, nors ir netolygios krikščioniškojo kulto išraiškos. Konstitucija apie šventąją liturgiją atskleidžia, jog užuot jas supriešinus ar laikius tolygiais, vienas kitą pakeičiančiais dalykais, reikia verčiau jas suderinti, kad liaudiškasis pamaldumas „derintųsi su šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau“ [50].

Taigi liturgija ir liaudiškasis maldingumas yra dvi dievogarbos formos, susijusios abipusiu vaisingu santykiu. Tačiau liturgijai šiame santykyje tenka būti atskaitos pagrindu, „kad galėtų aiškiai ir apdairiai kreipti uolius maldos ir charizminio gyvenimo troškimus“ [51], būdingus liaudiškajam pamaldumui. Savo ruožtu liaudiškasis maldingumas dėl savo simbolinių bei raiškos ypatybių dažnai gali padėti liturgijai vykdyti įkultūrinimo darbą ir skatinti veiksmingą dinamišką kūrybingumą [52].

Ugdymo svarba

59. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ir kunigų, ir pasauliečių ugdymas teikia priemonių išspręsti daugelį liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo nesubalansuotumo priežasčių. Liturginį ugdymą, kuris yra ilgalaikis procesas, apimantis iš naujo atrandamus dalykus ir nuolatinį gilinimąsi, siekiant turtingo ir darnaus dvasingumo, reikia taip pat papildyti ugdymu liaudiškojo pamaldumo srityje.

Kadangi „dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje“ [55], netinkama rūpintis vien liturginiu ugdymu. Reikia teisingo tikinčiųjų augimo visais aspektais. Negana to, liturginis veikimas ir ypač dalyvavimas Eucharistijoje, negali būti vaisingas gyvenime, stokojančiame individualios maldos bei vertybių, perteikiamų tradicinėmis krikščioniškosios liaudies maldingumo formomis. Mūsų dienomis paplitęs domėjimasis iš Rytų kilusiomis įvairiai pasireiškiančiomis „religinėmis“ praktikomis aiškiai parodo, kad reikia dvasingumo, apimančio pačią egzistencijos prasmę, ypač kančios akivaizdoje, taip pat siekimą dalytis. Po Vatikano II Susirinkimo gyvenusios kartos – skirtingai įvairiuose kraštuose – dažnai neišgyvendavo tų pamaldumo formų, kurias gerai pažino ankstesnės kartos. Taigi siekiant dvasingumo sklaidos, į katechezę ir ugdymo iniciatyvas dera įtraukti liaudiškojo pamaldumo paveldą, ypač Magisteriumo rekomenduojamas dvasines praktikas.

II skyrius
LITURGIJA IR LIAUDIŠKASIS PAMALDUMAS BAŽNYČIOS MAGISTERIUME

60. Jau buvo aptartas Vatikano II Susirinkimo, popiežių ir vyskupų Magisteriumo dėmesys liaudiškajam pamaldumui [56]. Dabar tinkama proga pateikti šių Magisteriumo mokymų organišką sintezę, siekiant pateikti bendrą doktrininę kryptį liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu ir puoselėti tinkamą sielovadinį veikimą.

Liaudiškojo pamaldumo vertybės

61. Pasak Magisteriumo, liaudiškasis pamaldumas yra gyva Bažnyčioje esanti ir nuo jos neatskiriama tikrovė; jo šaltinis yra nuolatinis Dievo Dvasios buvimas bažnytinėje bendruomenėje; jo pagrindas – mūsų Gelbėtojo Kristaus slėpinys, tikslas – Dievo šlovė ir žmonių išgelbėjimas; jo istorinis atitikmuo yra „vaisingas evangelizacijos ir kultūros darbo susitikimas“ [57]. Keliomis progomis Magisteriumas pagarbiai įvertino liaudiškojo pamaldumo įvairias apraiškas, įspėdamas jį ignoruojančius, niekinančius ar jo nepaisančius ir ragindamas juos priimti pozityvesnę nuostatą liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu, labiau atsižvelgiant į jo vertybes [58]. Magisteriumas nedvejodamas pristato liaudiškąjį pamaldumą kaip „tikrą Dievo tautos lobį“ [59].

Magisteriumo dėmesys liaudiškajam pamaldumui yra grindžiamas šio pamaldumo įkūnijamomis vertybėmis. Liaudiškasis pamaldumas turi tarsi įgimtą šventybės ir transcendentiškumo suvokimą, jis reiškia autentišką Dievo troškimą ir „giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo“ [60], taip pat gailestingumo [61] – aiškų suvokimą.

Magisteriumo dokumentuose iškeliamos tam tikros vidinės nuostatos ir dorybės, kurias ypač vertina, puoselėja ir maitina liaudiškasis pamaldumas: tai kantrybė ir „krikščioniška rezignacija susidūrus su nepataisomomis situacijomis“ [62]; pasitikintis atsidavimas Dievui; gebėjimas pakelti kentėjimus ir „jausti kryžių kasdieniame gyvenime“ [63]; nuoširdus troškimas patikti Viešpačiui ir atsilyginti bei atgailauti už kaltes; neprisirišimas prie medžiaginių dalykų; solidarumas su kitais ir atvirumas kitiems; „draugiškumo, meilės ir šeimyninės vienybės jausmas“ [64].

62. Liaudiškasis pamaldumas mielai kreipia žvilgsnį į Dievo Sūnų, kuris iš meilės žmonėms tapo kūdikiu ir mūsų broliu, gimė skurde iš nuolankios ir vargingos Moters; taip jautriai išgyvenamas Kristaus kančios ir mirties slėpinys [65].

Liaudiškajam pamaldumui būdinga kontempliuoti anapusinį gyvenimą, jis kreipia dėmesį į bendravimą danguje su šventaisiais, Marija ir angelais, taip pat į maldą už mirusiųjų sielas.

63. Magisteriumas liaudiškąjį pamaldumą taip pat vertina dėl jam dažnai būdingo darnaus Evangelijos žinios suderinimo su vietine kultūra. Viena vertus, būdingiausiose liaudiškojo pamaldumo apraiškose krikščioniškoji žinia perima ypatingus vietinės kultūros elementus, kita vertus, ši kultūra persmelkiama evangeline žinia. Tai daro palankią įtaką gyvybės, laisvės, žmogaus paskirties bei likimo sampratai.

Kai kultūrai būdingas apraiškas tėvai iš kartos į kartą perduoda vaikams, tuo pat metu perduodami ir krikščioniškieji principai. Kai kuomet elementų susipynimas būna toks glaudus, kad krikščioniškojo tikėjimo elementai yra neatsiejami nuo kultūrinės tautos tapatybės [65]. To pavyzdys yra pamaldumas Viešpaties Motinai.

64. Magisteriumas taip pat pabrėžia liaudiškojo pamaldumo svarbą Dievo tautos gyvenimui ir tikėjimo išsaugojimui, taip pat naujoms iniciatyvoms evangelizacijos srityje.

Apžvelgiant teigiamą liaudiškojo pamaldumo įtaką reikia paminėti „tą pamaldumą, kurį tam tikruose kraštuose tikinti liaudis uoliai ir su gryna intencija praktikuoja“ [67]; tas autentiškas liaudiškasis pamaldumas „dėl iš esmės katalikiškų šaknų yra priešnuodis nuo sektų ir ištikimybės išganymo žiniai garantas“ [68]. Liaudiškasis pamaldumas pasirodė esąs Apvaizdos dovanota priemonė išsaugojant tikėjimą tose situacijose, kur krikščionims buvo atimta sielovados galimybė; negana to, ten, kur pasireiškė evangelizacijos stoka, „žmonės dažniausiai išreiškia savo tikėjimą per liaudiškąjį pamaldumą“ [69]; liaudiškasis pamaldumas yra svarbus ir nepamainomas „atspirties taškas gilinant bei brandinant žmonių tikėjimą“ [70].

Pavojai, galintys iškreipti liaudiškąjį pamaldumą

65. Magisteriumas, iškeldamas nepaneigiamus liaudiškojo pamaldumo privalumus, nenutyli ir pavojų, galinčių daryti jam įtaką. Tai gali būti esminių krikščioniškojo tikėjimo elementų stoka, pavyzdžiui, Kristaus prisikėlimo išganingos reikšmės nesuvokimas, nepakankamai suvokiama priklausomybė Bažnyčiai, stokojama Šventosios Dvasios asmeniško veikimo suvokimo; pastebima disproporcija tarp, viena vertus, šventiesiems teikiamo kulto ir, kita vertus, absoliutaus Jėzaus Kristaus ir jo slėpinių viešpatavimo; pernelyg retas tiesioginis sąlytis su Šventuoju Raštu; nutolimas nuo sakramentinio Bažnyčios gyvenimo; tendencija atskirti kultą nuo krikščioniškojo gyvenimo priedermių; „vartojimas ženklų, gestų ar formuluočių, kurios kartais pernelyg sureikšminamos ar net teatralizuojamos“ [71]; kai kada gresia pavojus „prisidėti prie sektų plitimo ar vesti į prietarus, fatalizmą, magiją ar net priespaudą“ [72].

66. Mūsų laikais Magisteriumas, siekdamas ištaisyti tokius liaudiškojo pamaldumo trūkumus, pabrėžia poreikį „evangelizuoti“ liaudiškąjį pamaldumą [73] ir įtvirtina vaisingą jo ryšį su Evangelija; šis privilegijuotas ryšys „tolydžio išlaisvins liaudiškąjį pamaldumą iš jo trūkumų, nuvalys bei sutvirtins jį ir padarys taip, kad dviprasmiški elementai įgis aiškų tikėjimo, vilties ir meilės turinį“ [74].

Liaudiškojo pamaldumo „evangelizavimo“ darbas turi vykti pasitelkiant pastoracinį jautrumą, kantriai, pakančiai, be galo apdairiai, vadovaujantis Bažnyčios per šimtmečius ištobulinta metodologija, susiduriant su krikščioniškojo tikėjimo įkultūrinimo, liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo problemomis.

Liaudiškojo pamaldumo subjektas

67. Turime galvoje, kad „dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Tiesa, krikščionis pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam slapčioje, netgi, kaip apaštalas moko, be paliovos melstis“ [76]. Bažnyčios Magisteriumas laiko, kad kiekvienas krikščionis – ir dvasininkas, ir vienuolis, ir pasaulietis – yra įvairių maldos formų subjektas, tiek Šventosios Dvasios įkvėptas besimelsdamas privačiai, tiek besimelsdamas bendruomeniškai įvairios kilmės ir tipo grupėse [77].

68. Popiežius Jonas Paulius II parodė, kaip šeima gali būti liaudiškojo pamaldumo subjektas. Apaštališkajame paraginime Familiaris consortio šeima iškeliama kaip Bažnyčios namų šventovė ir pabrėžiama: „Kad Bažnyčioje atliekamas kultas [78] būtų tęsiamas namuose, krikščioniška šeima vartoja labai įvairias asmeninės maldos formas: tas įvairumas liudija, jog Dvasios gaivinama krikščioniška malda yra nepaprastai turtinga, tinkanti įvairiems poreikiams ir situacijoms, kai žmogus kreipiasi į Viešpatį“. Tame pačiame dokumente teigiama: „Be ryto ir vakaro maldų <...> reikėtų patarti kultivuoti Dievo žodžio skaitymą ir mąstymą, pasirengimą sakramentams, pasiaukojimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir pamaldas jos garbei, įvairias Dievo Motinos kulto formas, maldas prieš valgį ir po jo, liaudies maldingumo praktikas“ [79].

69. Tolygiai svarbūs liaudiškojo pamaldumo subjektai yra brolijos ir kitos tikinčiųjų maldingumo draugijos. Be karitatyvinio ir socialinio angažavimosi jos instituciškai įsipareigoja puoselėti krikščioniškąjį kultą: tai Švenčiausiosios Trejybės, Kristaus ir jo slėpinių, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, angelų, šventųjų ir palaimintųjų kultas, taip pat maldos dėl mirusių tikinčiųjų sielų.

Lygiagrečiai su liturginiu kalendoriumi brolijos dažnai laikosi savo kalendoriaus, kuriame numatytos ypatingos šventės, pamaldos, novenos, septyndieniai, tridieniai, atgailos dienos, procesijos, piligrimystės ir dienos, kuriomis daromi ypatingi karitatyviniai darbai. Brolijos turi savo maldynus ir insignijas, pavyzdžiui, škaplierius, medalikėlius, abitus, diržus, kartais net savo kulto vietas ar kapines.

Bažnyčia pripažįsta brolijas ir suteikia joms juridinio asmens statusą [80], patvirtina jų statutus ir laikosi palankios nuostatos jų tikslų bei maldingos veiklos atžvilgiu. Tačiau Bažnyčia dėmesingai stebi, kad brolijos gerai įsitrauktų į parapijos ar vyskupijos gyvenimą ir vengtų opozicijos ar izoliacijos nuostatų.

Maldingos praktikos

70. Maldingos praktikos yra tipiška liaudiškojo pamaldumo išraiška. Jos labai skiriasi viena nuo kitos savo kilme ir turiniu, kalba ir stiliumi, vartosena ir adresatais. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė jų svarbą ir jas labai rekomendavo [81] nurodydamas jų teisėtumo ir galiojimo sąlygas.

71. Atsižvelgiant į krikščioniškojo kulto prigimtį ir jam būdingus bruožus, maldingos praktikos privalo atitikti sveiką Bažnyčios doktriną, jos įstatymus bei normas [82]. Negana to, jos turi derintis su šventąja liturgija, pagal galimybes atsižvelgti į liturginio kalendoriaus laikotarpius ir skatinti „sąmoningą, aktyvų dalyvavimą Bažnyčios maldoje“ [83].

72. Maldingos praktikos yra krikščioniškojo kulto dalis. Bažnyčia visuomet dėmesingai stebėjo, kad šiomis praktikomis Dievas būtų vertai šlovinamas, o žmonės turėtų iš jų dvasinės naudos ir būtų skatinami krikščioniškai gyventi.

Ganytojų veiksmai maldingųjų praktikų atžvilgiu turėjo daugelį aspektų: jie rekomenduodavo bei skatindavo jas, kreipdavo ar koreguodavo, ar tiesiog toleruodavo jas. Iš daugybės maldingųjų praktikų kai kurias reikia paminėti, ypač švenčiamas su Apaštalų Sosto aprobavimu arba Apaštalų Sosto per šimtmečius rekomenduotas maldingas praktikas. Reikia taip pat paminėti vietinių Bažnyčių maldingas praktikas, „vykdomas vyskupų įsakymu pagal papročius arba teisėtai patvirtintas knygas“ [85]; taip pat tas maldingas praktikas, kurios praktikuojamos pagal kai kurių vienuolinių kongregacijų, brolijų ar tikinčiųjų maldingų draugijų ypatingąją teisę ar papročius, kadangi jie dažnai būna eksplicitiškai aprobuoti Bažnyčios; galiausiai minėtinos asmeniškai ar namuose praktikuojamos maldingos praktikos.

Kai kurios maldingos praktikos pagal paprotį įsitvirtinusios tikinčiųjų bendruomenėse ir gavusios Magisteriumo aprobatą [86], taip pat naudojasi atlaidų privilegija [87].

Liturgija ir maldingosios praktikos

73. Bažnyčios mokymą dėl liturgijos ir maldingų praktikų santykio galima apibendrinti taip: šventoji liturgija pačia savo prigimtimi yra žymiai viršesnė už maldingąsias praktikas [88], todėl sielovados praktikoje liturgijai visuomet teiktina „pirminė vieta, jai tinkama maldingų praktikų atžvilgiu“ [89]; liturgija ir maldingosios praktikos turi koegzistuoti atsižvelgiant į vertybių hierarchiją ir abiem dievogarbos apraiškoms būdingą prigimtį [90].

74. Rūpestingas šių principų laikymasis turi skatinti stengtis pagal galimybes suderinti maldingąsias praktikas su liturgijos ritmu ir poreikiais, vengiant bet kokio „šių dviejų maldingumo formų sumaišymo ar suliejimo“ [91], atsisakant hibridiško mišinio tarp liturgijos ir maldingų praktikų. Tokių pačių principų laikymasis leidžia išvengti liturgijos supriešinimo su maldingomis praktikomis arba pastarųjų panaikinimo priešingai pačios Bažnyčios požiūriui, dažnai paliekant niekuo neužpildytą tuštumą ir padarant didelę žalą tikintiesiems [92].

Maldingų praktikų atnaujinimo bendrieji principai

75. Apaštalų Sostas nurodė teologinius, pastoracinius, istorinius ir literatūrinius kriterijus, pagal kuriuos vykdytinas maldingųjų praktikų atnaujinimas [93]. Jis taip pat nustatė būdą, kaip maldingose praktikose akcentuotinos biblinės bei liturginės sąsajos, taip pat kokia vieta skirtina ekumeninei plotmei. Apaštalų Sosto nustatyti kriterijai leidžia įžvelgti įvairių maldingų praktikų esminį branduolį, užčiuopiant jį istoriniais tyrimais. Maldingų praktikų atnaujinimo darbe reikia atsižvelgti į šiuolaikinį dvasingumą, taip pat į sveikos antropologijos įžvalgas, gerbti kultūrą ir tautų, kurioms būdingos šios praktikos, raiškos stilių, neprarandant liaudies papročiuose įsišaknijusių tradicinių elementų.

III skyrius
LIAUDIŠKOJO PAMALDUMO ĮVERTINIMO IR ATNAUJINIMO TEOLOGINIAI PRINCIPAI

Dievogarba: bendrystė su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje

76. Apreiškimo istorijoje žmogaus išganymas nuolat pateikiamas kaip Dievo dovana, kylanti iš jo gailestingumo, duodama visiškai laisvai ir dovanai. Visas įvykių ir žodžių kompleksas, per kurį apreiškiamas ir aktualizuojamas išganymo planas [94], pasirodo kaip nuolatinis Dievo ir žmogaus dialogas. Šiame dialoge Dievas imasi iniciatyvos, o iš žmogaus reikalaujama klausymosi nuostatos, įsitvirtinus tikėjime, taip pat „tikėjimo klusnumo“ atsako (Rom 1, 5; 16, 26).

Išganingame dialoge ypač svarbi pasirodo Sandora, ant Sinajaus sudaryta tarp Dievo ir išrinktosios tautos (plg. Iš 19–24) ir padaranti šią tautą Viešpaties „nuosavybe“, „kunigiška karalyste ir šventa tauta“ (Iš 19, 6). Izraelis, nors ne visuomet likdamas ištikimas Sandorai, randa joje įkvėpimo ir galios formuoti savo elgseną pagal paties Dievo pavyzdį ( plg. Kun 11, 44–45; 19, 2) ir jo žodį.

Izraelio kultas ir malda pirmiausia nukreiptas į mirabilia Dei, arba gelbstinčių Dievo įsikišimų į istoriją atminimą, tuo siekiant išlaikyti gyvą pagarbą tiems įvykiams, per kuriuos buvo įgyvendinti Dievo pažadai, kadangi jie yra nuolatinė atspara Izraelio tikėjimo apmąstymui ir maldos gyvenimui.

77. Pagal amžinąjį išganymo planą „daugel kartų ir įvairiais būdais Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2). Kristaus slėpinys, ypač jo perėjimas nuo mirties į Prisikėlimą yra pilnutinis ir galutinis išganingų Dievo pažadų apreiškimas ir įgyvendinimas.

Kadangi Tėvas mums viską dovanojo per Jėzų, „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18), nieko nepasilaikydamas sau (plg. Rom 8, 32; Jn 3, 16), akivaizdu, kad esminė Dievo tautos tikėjimo ir maldos gyvenimo atspara yra Kristaus asmenyje ir jo darbe: jame turime tiesos Mokytoją (plg. Mt 22, 16), ištikimąjį Liudytoją (Apr 1, 5), vyriausiąjį Kunigą (plg. Žyd 4, 14), sielų ganytoją (1 Pt 2, 25) ir vienintelį tobulą Tarpininką (plg. 1 Tim 2, 5; Žyd 8, 6; 9, 15; 12, 24). Per jį žmogus nueina pas Dievą (plg. Jn 14, 6), per jį kyla į Dievą Bažnyčios šlovinimas ir maldavimai ir per jį žmonijai nužengia visos Dievo dovanos.

Krikštu esame palaidoti su Kristumi ir prisikėlę su juo (plg. Kol 2, 12; Rom 6, 4); esame išvaduoti nuo pavaldumo kūnui ir įvesti į Dvasios viešpatavimą (plg. Rom 8, 9), esame pašaukti į tobulumą, tai yra į Kristaus pilnatvės saiką (plg. Ef 4, 13). Kristuje turime tokio gyvenimo pavyzdį, kurio kiekvienas momentas atspindi klusnumo Tėvo žodžiui ir jo įsakymams nuostatą; jis išreiškia nuolat tariamą „taip“ Dievo valiai: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė“ (Jn 4, 34).

Todėl Kristus yra tobulas sūniško maldingumo ir nepaliaujamo dialogo su Tėvu pavyzdys; jis – gyvo, glaudaus ir pasitikinčio ryšio su Dievu, kuris apšviečia, palaiko ir vadovauja žmogui per visą gyvenimą, nenutrūkstamo ieškojimo tobulas pavyzdys.

78. Šventoji Dvasia, duota tikintiesiems, kad tolydžio perkeistų juos Kristuje, vadovauja jiems jų bendrystės su Tėvu gyvenime; ji išlieja juose „įvaikystės Dvasią“, per kurią tikintieji priima Kristaus sūniškumą (plg. Rom 8, 15–17) ir jo nusiteikimą (plg. Fil 2, 5). Šventoji Dvasia sudabartina Kristaus mokymą (plg. Jn 14, 26; 16, 13–25), kad tikintieji galėtų jo šviesoje aiškinti įvairius gyvenimo bei istorijos įvykius; Šventoji Dvasia veda tikinčiuosius į Dievo gelmių pažinimą (plg. 1 Kor 2, 10) ir leidžia jiems paversti savo gyvenimą „dvasiniu Dievo garbinimu“ (plg. Rom 12, 1); Šventoji Dvasia palaiko tikinčiuosius atmetimų ir išbandymų metu, kai tikintiesiems tenka išgyventi varginantį perkeitimą Kristuje; galiausiai Šventoji Dvasia žadina ir maitina tikinčiųjų maldą: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

Krikščioniškoji dievogarba kyla iš Šventosios Dvasios ir iš jos gauna savo galią, toje pačioje Dvasioje krikščioniškasis kultas pasiekia pilnatvę. Todėl galima daryti išvadą, kad be Kristaus Dvasios negalimas joks autentiškas liturginis kultas nei tikras liaudiškasis pamaldumas.

79. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus principus galima tvirtinti, kad liaudiškasis pamaldumas iš tikrųjų sudaro Dievo ir žmogaus dialogo per Kristų Šventojoje Dvasioje elementą. Nepaisant kai kur pasitaikančių netobulumų, pavyzdžiui, Dievo Tėvo ir Jėzaus sumaišymo, liaudiškajam pamaldumui, be abejo, būdingas trejybiškumas.

Liaudiškasis pamaldumas iš tikrųjų ypač atviras Dievo tėvystės slėpiniui; jis žadina pagarbią baimę Dievo gerumo akivaizdoje, gėrisi jo galybe ir išmintimi; jis džiaugiasi kūrinijos grožiu ir garbina jos autorių, Kūrėją; liaudiškasis pamaldumas suvokia, kad Dievas yra teisingas ir gailestingas, kad jis rūpinasi vargšais ir nuolankiaisiais; šis pamaldumas skelbia, jog Dievas laimina doruosius ir atlygina teisiesiems, bet neapkenčia blogio ir atstumia nuo savęs tuos, kurie užsispyrę eina neapykantos, prievartos, neteisybės ir melo keliu.

Liaudiškajame maldingume ypač sutelkiamas dėmesys į Kristaus asmenį, Dievo Sūnų ir žmonijos Gelbėtoją: čia jaudinančiai išgyvenamas Kristaus gimimo pasakojimas, jaučiant begalinę meilę šiame Kūdikyje – tikrame Dieve ir tuo pat metu mūsų brolyje, vargusiame ir persekiotame nuo pat kūdikystės. Liaudiškajame maldingume mėgstama prisiminti daugelį Viešpaties Jėzaus viešojo gyvenimo scenų – einančio pas nusidėjėlius ir muitininkus Gerojo Ganytojo, gydančio ligonius ir padedančio vargšams Stebukladario arba skelbiančio tiesą Mokytojo. Liaudiškajame maldingume ypač mėgstama kontempliuoti Kristaus kančios slėpinius, išreiškiančius beribę meilę žmonėms ir visišką solidarumą su jų kentėjimais: Jėzų, išduotą ir apleistą, nuplaktą ir vainikuotą erškėčiais, nukryžiuotą tarp dviejų nusikaltėlių, nuimtą nuo kryžiaus ir palaidotą, apverktą draugų ir bičiulių.

Liaudiškojo pamaldumo srityje taip pat suvokiamas Šventosios Dvasios asmuo Dievo slėpinyje. Išpažįstama, kad Dievo Sūnus „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ [95], taip pat suvokiama, kad Bažnyčios užuomazgoje Dvasia buvo išlieta apaštalams (plg. Apd 2, 1–13). Suvokiama, kad Dievo Dvasia, kurios antspaudu visi krikščionys pažymėti Sutvirtinimo sakramentu, gyvai pasireiškia visuose Bažnyčios sakramentuose; žinoma, kad „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ teikiamas krikštas, atleidžiamos nuodėmės ir pradedamas Eucharistijos šventimas. Taip pat suvokiama, kad trijų dieviškųjų Asmenų vardu krikščionių bendruomenėje atliekamos visos maldos bei šaukiamasi dieviškųjų palaiminimų žmonijai ir visai kūrinijai.

80. Stiprintinas tikinčiųjų Švenčiausiosios Trejybės suvokimas, kuris liaudiškajame pamaldume yra kaip užuomazga. Toliau pateikiami nurodymai, padedantys siekti šio tikslo:

– Būtina aiškinti tikintiesiems apie krikščioniškąją maldą, kuri kreipiama į Tėvą per Sūnaus Jėzaus Kristaus tarpininkavimą Šventosios Dvasios galia.

– Liaudiškojo pamaldumo vartojamose formuluotėse reikia aiškiau pabrėžti Šventosios Dvasios asmenį ir jos veikimą. Tai, kad Šventoji Dvasia neturi „vardo“ ir kad įprasta jos nevaizduoti pasitelkiant antropomorfinius įvaizdžius, bent iš dalies nulėmė tam tikrą Šventosios Dvasios nebuvimą tiek liaudiškojo pamaldumo tekstuose, tiek kitose raiškos formose, – nepamirštant muzikos ir gestų vaidmens, išreiškiančio mūsų ryšį su Šventąja Dvasia. Šią spragą galima įveikti evangelizuojant liaudiškąjį pamaldumą, kaip Magisteriumas jau siūlė daryti keliomis progomis.

– Liaudiškajame pamaldume taip pat būtina pabrėžti pirminę ir pamatinę Kristaus prisikėlimo svarbą. Taip pat intensyviai reiškiamas meilingas Išganytojo artumas kenčiančiai žmonijai turi būti siejamas su galutiniu Kristaus pašlovinimu. Tai leistų integraliai išreikšti Kristuje apreikštą Dievo išganymo planą ir suvokti jo neatsiejamą ryšį su Velykų slėpiniu. Tik taip išryškėja tikrasis krikščioniškojo apreiškimo veidas, kuriam būdinga pergalė prieš mirtį , švenčiant Tą, kuris yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mt 22, 32), tai yra Kristų, tą Gyvąjį, kuris buvo miręs ir dabar gyvena per amžių amžius (Apr 1, 18), ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją [96].

– Galiausiai reikia, kad pamaldumas Kristaus kančiai vestų tikinčiuosius į visapusišką ir sąmoningą dalyvavimą Eucharistijoje, kurioje mums duodamas valgyti dėl mūsų paaukotas Kristaus Kūnas (plg. 1 Kor 11, 24) ir gerti Naujosios Sandoros Kristaus Kraujas, išlietas ant kryžiaus nuodėmėms atleisti. Intensyviausiai ir reikšmingiausiai šis dalyvavimas atsiskleidžia per Velykų tridienį – liturginių metų aukščiausią tašką ir švenčiant šventuosius slėpinius sekmadieniais.

Bažnyčia – kulto bendruomenė

81. Bažnyčia, „susibūrusi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ [97], yra kulto bendruomenė. Savo Viešpaties ir Steigėjo valia Bažnyčia švenčia daugelį apeigų, kuriomis siekiama pašlovinti Dievą ir pašventinti žmogų [98]; įvairiais būdais ir skirtingu mastu jos siejasi su Kristaus Velykų slėpinio šventimu, ir tuo siekiama įgyvendinti Dievo valią, suburiant į vienintelės tautos vienybę išsibarsčiusius jo vaikus.

Savo apeigomis Bažnyčia skleidžia išgelbėjimo Evangeliją, skelbia Kristaus mirtį ir prisikėlimą ir sudabartina išganymo darbą šventaisiais ženklais. Eucharistijoje Bažnyčia švenčia palaimingosios Kristaus kančios, jo prisikėlimo ir dangun žengimo atminimą. Švęsdama kitus sakramentus ji gauna Šventosios Dvasios dovanas, kylančias iš Išganytojo kryžiaus. Bažnyčia himnais ir psalmėmis šlovina Tėvą už stebuklus, įvykdytus per jo Sūnaus Kristaus mirtį ir pašlovinimą, ir maldauja, kad išganingas Velykų slėpinys galėtų pasiekti visą žmoniją. Sakramentalijomis, įsteigtomis pagelbėti tikintiesiems įvairiu metu ir įvairiose situacijose, Bažnyčia meldžia, kad jų veikla būtų kreipiama ir nušviečiama Velykų dvasia.

82. Bažnyčios kulto veikla neapsiriboja liturgija. Kristaus mokiniai, sekdami savo Mokytojo pavyzdžiu ir mokymu, irgi meldžiasi slaptoje savo amuose (plg. Mt 6, 6). Jie taip pat dalyvauja maldos sambūriuose, organizuojamuose didelę religinę patirtį turinčių vyrų bei moterų, drąsinančių tikinčiuosius kreipti savo maldingumą į ypatingus Kristaus slėpinio aspektus. Galiausiai Kristaus mokiniai meldžiasi struktūrose, kurios praktiškai spontaniškai kyla iš kolektyvinės krikščioniškosios savimonės ir kuriose liaudiškosios kultūros reikalavimai derinasi su esminiais evangelinės žinios duomenimis.

83. Autentiškos liaudiškojo pamaldumo formos yra taip pat Šventosios Dvasios vaisius, į jas turi būti žvelgiama kaip į Bažnyčios maldingumą. Jomis naudojasi tikintieji, esantys bendrystėje su Bažnyčia, priimantys jos tikėjimą ir esantys klusnūs jos kulto disciplinai. Daugelį liaudiškojo pamaldumo formų patvirtino ir rekomendavo pati Bažnyčia [99].

84. Liaudiškasis pamaldumas, būdamas Bažnyčios maldingumo išraiška, paklūsta bendrajai Bažnyčios kulto disciplinai ir pastoraciniam Bažnyčios autoritetui; pagal tai jis tiriamas, pripažįstamas jo autentiškumas, taip pat atnaujinamas susiejant su apreikštuoju Žodžiu, tradicija ir pačia liturgija.

Kita vertus, liaudiškojo pamaldumo formos privalo visuomet būti atviros krikščioniškojo kulto „ekleziologiniam principui“. Šio principo taikymas liaudiškajam pamaldumui leidžia:

– tinkamai suvokti vietinės Bažnyčios santykius su visuotine Bažnyčia. Jei liaudiškasis pamaldumas susitelkia į vietinius ar tiesioginius dalykus, rizikuojama užsisklęsti nuo visuotinių vertybių ir ekleziologinių perspektyvų;

– pagarba Švč. Mergelei Marijai, angelams ir šventiesiems, taip pat maldos už mirusius turi būti plačiai siejamos su šventųjų bendravimu, atsižvelgiant į santykius tarp dangiškosios ir tebekeliaujančios šioje žemėje Bažnyčios;

– teisingai ir drauge vaisingai suvokti tarnystės ir charizmos santykį; pirmoji sąvoka reikalinga liturginiam kultui išreikšti, o antroji dažnai aptinkama liaudiškojo pamaldumo apraiškose.

Bendroji kunigystė ir liaudiškasis pamaldumas

85. Krikščioniškosios iniciacijos sakramentais tikintysis įvesdinamas į Bažnyčią, pranašiškąją, kunigiškąją ir karališkąją tautą, pašauktą garbinti Dievą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23). Bažnyčia vykdo šią užduotį per Kristų Šventojoje Dvasioje ne tik per liturgiją, ypač Eucharistijos šventimą, bet taip pat kitomis krikščioniškojo gyvenimo formomis, tarp kurių yra įvairių liaudiškojo pamaldumo formų. Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą aukoti Dievui šlovinimo auką, į jį kreiptis maldomis bei maldavimais ir visų pirma aukoti savo gyvenimą kaip „gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1; plg. Žyd 12, 28).

86. Remdamasis šiuo bendrosios kunigystės pagrindu liaudiškasis pamaldumas padeda tikintiesiems tvirtai laikytis maldos ir Dievo šlovinimo, liudyti Kristų (plg. Apd 2, 42–47) ir budriai laukti jo šlovingo atėjimo, Šventojoje Dvasioje viliantis amžinuoju gyvenimu (1 Pt 3, 15). Taip pat išlaikydamas ypatingus kultūriniam kontekstui būdingus elementus liaudiškasis pamaldumas išreiškia bažnytines vertybes, įvairiais būdais ir skirtingu mastu žyminčias tai, kas gimsta ir plėtojasi mistinio Kristaus Kūno viduje.

Dievo žodis ir liaudiškasis pamaldumas

87. Šventajame Rašte esantis Dievo žodis, saugomas ir pateikiamas Bažnyčios Magisteriumo ir švenčiamas liturgijoje, yra privilegijuotas ir nepamainomas Šventosios Dvasios įrankis tikinčiųjų dievogarboje.

Kadangi Dievo žodžio klausymas yra Bažnyčios pagrindas ir augimo laidas, krikščioniškoji liaudis privalo susipažinti su Šventuoju Raštu ir prisipildyti jo dvasia [100], kad sugebėtų deramai ir atitinkant tikėjimą perteikti maldingumo jauseną, kylančią susidūrus su gelbstinčiu, atgaivinančiu ir pašventinančiu Dievu.

Liaudiškasis pamaldumas randa Šventajame Rašte neišsemiamą įkvėpimo šaltinį, neprilygstamus maldos pavyzdžius ir vaisingus teminius pasiūlymus. Nuolatinis rėmimasis Šventuoju Raštu sudaro pagrindą ir kriterijų tiems, kuriems tenka pareiga malšinti dažnai pasireiškiantį religinio jausmo nesaikingumą, dėl kurio randasi dviprasmiškų ir netinkamų apraiškų.

88. „Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, kad tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis“ [101]. Todėl ypač rekomenduotina, kad į įvairias liaudiškojo pamaldumo formas būtų įtraukiami tinkamai parinkti ir lydimi komentarų bibliniai tekstai.

89. Šiuo požiūriu labai naudingi liturginio šventimo pavyzdžiai, nes juose visuomet būna iš Šventojo Rašto paimtų tekstų, pritaikytų įvairioms šventimo formoms. Tačiau kadangi liaudiškasis pamaldumas pasižymi teisėta struktūros ir raiškos įvairove, jam nebūtina taikyti tų pačių nuostatų, kurios numatytos skelbiant Dievo žodį liturgijos apeigomis.

Visais atvejais liturginis modelis liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu yra savotiška garantija, leidžianti tinkamai suvokti vertybių mastą, o pirmiausia klausytis kalbančio Dievo. Tai skatina liaudiškąjį pamaldumą rasti Senojo ir Naujojo Testamento darnų ryšį ir aiškinti juos tarpusavyje siejant. Pasitelkiant pasaulietinę patirtį šis modelis teikia sprendimų, kurie tinkamai sudabartina biblinę žinią ir, kita vertus, pateikia veiksmingą kriterijų, leidžiantį įvertinti maldos autentiškumą.

Pasirenkant biblinius tekstus visuomet pageidautina pasitelkti trumpus lengvai įsimenamus, įtaigius ir suprantamus tekstus, nors juos ne visuomet paprasta praktiškai įgyvendinti. Kai kurios maldingos praktikos, pavyzdžiui, Kryžiaus kelias ar rožinis, padeda geriau suprasti Šventąjį Raštą; šie gestai ir maldos padeda lengviau įsiminti Jėzaus gyvenimą perteikiančius Evangelijos epizodus.

Liaudiškasis pamaldumas ir privatūs apreiškimai

90. Liaudiškajam pamaldumui visuomet ir visur būdingas domėjimasis ypatingais reiškiniais ir faktais, dažnai susijusiais su privačiais apsireiškimais. Tai neapsiriboja vien pamaldumu Marijai, nors jos „apsireiškimai“ ir atitinkami „pranešimai“ vyrauja. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti Katalikų Bažnyčios katekizmo teiginius apie privačius apreiškimus: „Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačių“ apsireiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi. Bažnyčios Mokymo vadovaujami, tikintieji gali atskirti ir pasirinkti tai, kas tuose apreiškimuose yra autentiškas, Bažnyčiai adresuotas Kristaus ar Jo šventųjų kreipimasis“ [67] [102].

Įkultūrinimas ir liaudiškasis pamaldumas

91. Liaudiškasis pamaldumas natūraliai paženklintas istoriniais ir kultūriniais veiksniais. Liaudiškojo pamaldumo ypatingą pobūdį rodo įvairios jo raiškos formos, amžiams bėgant kilusios ir patvirtintos įvairiose vietinėse Bažnyčiose, liudijančios tikėjimo įsišaknijimą tautose ir jo integravimąsi į kasdienį tikinčiųjų gyvenimą. „Liaudiškasis pamaldumas yra pirmiausia ir labiausiai pamatinė tikėjimo „įkultūrinimo“ forma, ji privalo nuolat orientuotis pagal liturgiją, kuri savo ruožtu maitina tikėjimą per širdį“ [103]. Liaudiškajame pamaldume nuolat susitinka Evangelijos žinios dinamizmas ir įvairūs konkrečios kultūros elementai [104].

92. Konkrečios maldingos praktikos priėmimas ir įkultūrinimas neturėtų kelti ypatingų sunkumų kalbos, muzikos ar meno formų plotmėje, taip pat įtraukiant tam tikrus gestus ar kūno laikyseną. Viena vertus, maldingosios praktikos nėra sutelktos į esminius sakramentinio gyvenimo elementus, kita vertus, reikia atsiminti, kad jos daugeliu atvejų yra liaudiškos kilmės, ateina tiesiogiai iš liaudies, yra formuluojamos liaudiška kalba ir paženklintos katalikų tikėjimo.

Tai, kad maldingosios praktikos ir pamaldumai išreiškia liaudies jauseną, nereiškia, jog leistinas grynai subjektyvus ir personalistinis požiūris. Pagarbiai atsižvelgiant į vietos ordinarus ar vienuolijų aukštesniuosius vyresniuosius tais atvejais, kai pamaldumai siejasi su tomis vienuolijomis, vyskupų konferencijai dera pareikšti nuomonę dėl visoje tautoje ar žymioje teritorijos dalyje paplitusių maldingų praktikų.

Reikia atidžiai budėti ir nuodugniai tirti, idant į maldingas praktikas per įvairias kalbos formas nepatektų krikščioniškajam tikėjimui priešingos idėjos ar sinkretizmo sugadintos dievogarbos formos.

Ypač būtina garantuoti, kad pritaikant ir įkultūrinant maldingas praktikas liktų jų tapatybė ir būdingi bruožai. Šiuo atžvilgiu ypatingą dėmesį reikia skirti jų istorinei kilmei ir jas sudarantiems doktrinos bei kulto elementams.

Dėl kai kurių liaudiškojo pamaldumo formų pritaikymo liturgijos įkultūrinimo procese reikia atkreipti dėmesį į šios dikasterijos jau paskelbtą instrukciją šia tema [105].

II DALIS
LIAUDIŠKOJO PAMALDUMO DERINIMO SU LITURGIJA GAIRĖS

<...>

IV skyrius
LITURGINIAI METAI IR LIAUDIŠKASIS PAMALDUMAS

<...>

Adventas

96. Adventas yra laukimo, atsivertimo ir vilties laikas:
– tai pirmojo nuolankaus Viešpaties atėjimo įsikūnijus mūsų mirtingame kūne atminimas; tai taip pat Kristaus, istorijos Viešpaties ir visatos Teisėjo galutinio ir šlovingo atėjimo laukimas;
– atsivertimas, kuris šiuo laikotarpiu dažnai minimas liturgijoje cituojant pranašus, ypač Joną Krikštytoją: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2);
– džiaugsminga viltis, kad Kristaus įvykdytas išganymas (plg. Rom 8, 24–25) ir jau esantys pasaulyje malonės vaisiai subręs ir pasieks pilnatvę, ir mums bus dovanota tai, kas pažadėta tikėjimu: „Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2).

97. Liaudiškojo pamaldumo formomis noriai išgyvenamas liturginis advento laikotarpis, ypač jei juo atmenamas pasirengimas Viešpaties atėjimui. Krikščioniškosios liaudies sąmonėje yra giliai įsišaknijęs ilgas laukimo laikas prieš gimstant mūsų Išganytojui. Tikintieji žino, kad Viešpats per pranašus palaikė Izraelio viltį laukiant ateisiančio Mesijo.

Liaudiškajame pamaldume nelieka nežinomas šis ypatingas įvykis, kai šlovingasis Dievas įsikūnija nuolankios ir beturtės Mergelės Marijos įsčiose. Tikintieji ypač jautriai suvokia sunkumus, su kuriais Mergelė Marija susidūrė savo nėštumo laikotarpiu, juos taip pat giliai jaudina faktas, kad artėjant gimdymo metui Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje (plg. Lk 2, 7).

Per šimtmečius atsirado įvairių su adventu susijusių liaudiškojo pamaldumo apraiškų. Jos palaikė žmonių tikėjimą ir iš kartos į kartą išlaikė daugelį vertingų liturginio advento laikotarpio aspektų.

Advento vainikas

98. Keturių žvakių išdėstymas ant žalių šakelių vainiko tapo advento simboliu daugelio krikščionių namuose, ypač vokiškuose kraštuose ir Šiaurės Amerikoje.

Advento vainikas su laipsniškai, sekmadienis po sekmadienio, iki Kalėdų iškilmių uždegamomis keturiomis žvakėmis yra išganymo istorijos iki Kristaus gimimo įvairių etapų atminimas ir pranašiškos šviesos, ilgainiui nušviečiančios ilgą naktį prieš patekant teisumo saulei (plg. Mal 3, 20; Lk 1, 78), simbolis.

Advento procesijos

99. Daugelyje regionų advento metu rengiamos įvairios procesijos, vaizduojančios netrukus įvyksiantį Viešpaties gimimą (kai kuriose italų procesijose tai vadinama chiara stella) arba Juozapo ir Marijos kelionę į Betliejų, ieškant vietos, kur galėtų gimti Jėzus (ispaniškai kalbančių amerikiečių ar Lotynų Amerikos tradicijoje tai vadinama posadas).

„Žiemos laikas“

100. Šiaurės pusrutulyje adventas švenčiamas žiemos metu. Tai reiškia įžengimą į naują metų laiką, taip pat kai kurios žmogiškosios veiklos laikiną sustabdymą. Liaudiškasis pamaldumas yra ypač jautrus gyvybiniam gamtos ciklui. Švenčiant „Žiemos laiką“ grūdas guli žemėje laukdamas saulės, kuri nuo Žiemos saulėgrįžos ima kilti ir savo šviesa bei šiluma leidžia grūdui sudygti.

Tuose regionuose, kur liaudiškajame pamaldume pradėti švęsti metų laikai, tokias apraiškas dera išlaikyti ir panaudoti kaip laiką melstis Viešpačiui, apmąstyti žmogaus darbo, kuris yra bendradarbiavimas su Dievo kūryba, asmens savirealizacija, tarnavimas bendrajam gėriui ir atpirkimo plano sudabartinimas, prasmę [114].

Švč. Mergelė Marija ir adventas

101. Liturgijoje advento metu dažnai ir ypatingu būdu švenčiamas Mergelės Marijos atminimas [115]. Atmenamos Senojo Testamento moterys, išpranašavusios Marijos misiją; aukštinamas Nazareto Marijos tikėjimas ir nuolankumas, kai ji neatidėliodama ir visiškai atsidavė Dievo išganymo planui; atskleidžiamas jos dalyvavimas iki Išganytojo gimimo vykusiuose maloninguose įvykiuose. Liaudiškajame pamaldume advento metu taip skiriamas ypatingas dėmesys Švenčiausiajai Mergelei – tai akivaizdžiai pastebima daugelyje šio laikotarpio maldingų praktikų, ypač Nekaltojo Prasidėjimo ir Kalėdų novenose.

Tačiau advento, „ypač tinkamo Dievo Motinos kultui laikotarpio“ [116], reikšmės nedera apriboti tik kaip „Marijos mėnesio“.

Rytų Bažnyčių liturginiuose kalendoriuose pasirengimas švęsti dieviškojo išganymo (Teofanijos) Apreiškimą (adventą) vienatinio Dievo Sūnaus Kalėdų – Epifanijos slėpiniuose aiškiai paženklintas marijiniu pobūdžiu. Susitelkiama į pasirengimą Viešpaties atėjimui Deipara slėpinyje. Rytų krikščionims visi Marijos slėpiniai yra kristologiniai, nes jie siejasi su mūsų išganymo Kristuje slėpiniu. Koptų apeigose šiuo laikotarpiu giedamos Mergelės Marijos šlovinimo giesmės Theotokia. Sirų krikščionys šį laiką vadina Subbara arba Apreiškimu, taip pabrėždami jo marijiškąjį pobūdį. Pagal bizantiškąsias apeigas Kalėdoms rengiamasi švenčiant daugybę Marijos švenčių ir giedant giesmes.

102. Nekaltojo Prasidėjimo šventė yra giliai įsišaknijusi dvasiniame tikinčiųjų gyvenime ir turi daug liaudiškojo pamaldumo apraiškų, kurių pagrindinė yra pasirengimo šiai iškilmei novena. Neabejotina, kad tyrosios ir nesuteptosios Marijos Prasidėjimo šventė, iš esmės parengianti netrukus būsimam Jėzaus gimimui, puikiai dera su pagrindinėmis advento temomis. Ši šventė primena ilgą mesijinį Viešpaties gimimo laukimą, Senojo Testamento įvykius ir pranašystes, taikomus advento liturgijoje.

Ten, kur švenčiama parengiamoji novena Nekaltojo Prasidėjimo garbei, reikia pabrėžti pranašiškuosius tekstus, pradedant Pr 3, 15, baigiant Gabrieliaus pasveikinimu „malonės pilnajai“ (plg. Lk 1, 28) bei Viešpaties gimimo skelbimu (plg. Lk 1, 31–33).

Amerikos žemyne, artėjant Kalėdoms, daugeliu liaudiškojo pamaldumo apraiškų švenčiama Gvadelupės Dievo Motinos šventė (gruodžio 12), parengianti tikinčiuosius priimti Viešpatį: Marija, „artimai susivienijusi su Bažnyčios gimimu Amerikoje, tapo spindinti Žvaigždė, nušviečianti Gelbėtojo Kristaus skelbimą šių tautų sūnums“ [117].

Kalėdų novena

103. Pasirengimo Kalėdoms novena pirmiausia siekta perteikti tikintiesiems nelengvai pasiekiamus liturgijos turtus. Ji veiksmingai atliko ir tebegali atlikti šį vaidmenį. Tuo pat metu dabarties sąlygomis padidėjus tikinčiųjų galimybėms dalyvauti liturgijoje, pageidautina, kad gruodžio 17–23 d. Vakarinė būtų iškilmingesnė, taikant „didžiąsias antifonas“ ir kviečiant tikinčiuosius dalyvauti šventime. Toks šventimas galėtų būti siejamas su kai kuriais liaudiškojo pamaldumo ypač pamėgtais elementais, atliekamais prieš Vakarinę arba po jos. Tai būtų ideali „Kalėdų novena“, visiškai atitinkanti liturgiją ir atsižvelgianti į tikinčiųjų poreikius. Į Vakarinę galima įtraukti kai kuriuos liturgijoje numatytus elementus (pavyzdžiui, homiliją, smilkymą ir maldavimus).

Prakartėlė

104. Greta Betliejaus prakartėlės atvaizdų, pirmaisiais šimtmečiais buvusių bažnyčiose, nuo XIII a. paplito paprotys namie įrengti mažas prakartėles, sekant šv. Pranciškaus Asyžiečio 1223 Greccio miestelyje įrengtos prakartėlės pavyzdžiu. Įrengiant prakartėles svarbus vaidmuo tenka vaikams; tai sudaro progą prisiliesti prie Kalėdų slėpinio šeimos nariams, susirinkusiems melstis ar skaityti biblinius pasakojimus apie Viešpaties gimimą.

Liaudiškasis pamaldumas ir advento dvasia

105. Liaudiškasis pamaldumas, intuityviai suvokiantis krikščioniškąjį slėpinį, gali veiksmingai prisidėti išsaugant daugelį advento vertybių, kurioms dažnai gresia Kalėdų komercializacija ir vartotojiškas paviršutiniškumas. Liaudiškajame pamaldume išlieka suvokimas, kad Viešpaties gimimą įmanoma švęsti tik saikingumo ir paprasto džiaugsmo atmosferoje, taip pat laikantis solidarumo su vargšais ir atstumtaisiais; negana to, Viešpaties gimimo laukimas daro tikinčiuosius jautresnius gyvybės vertei, tai yra pareigai gerbti gyvybę ir saugoti ją nuo prasidėjimo. Galiausiai liaudiškasis pamaldumas leidžia suvokti, jog neįmanoma tinkamai švęsti gimimo To, kuris „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21), nesistengiant įveikti nuodėmę savo gyvenime; reikia budriai laukti To, kuris sugrįš laikų pabaigoje.

Kalėdų laikas

106. Kalėdų laikotarpiu Bažnyčia švenčia Viešpaties apsireiškimo slėpinį: jo nusižeminantį gimimą Betliejuje, apie kurį buvo paskelbta piemenims, pirmiesiems Izraelyje pasveikinusiems Išganytoją; Apsireiškimą „iš Rytų šalies atkeliavusiems“ trims išminčiams (plg. Mt 2, 1) – pirmiesiems pagonims, Betliejaus kūdikyje atpažinusiems ir pagarbinusiems Mesiją Kristų; teofaniją prie Jordano, kur Tėvas apreiškė, kad Jėzus yra jo „mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 17), paženklindamas jo mesijinės tarnystės pradžią; stebuklą Kanoje, kur „Jėzus parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11).

107. Be šių šventimų, primenančių pirminę Kalėdų prasmę, yra ir kitų, glaudžiai susijusių su Viešpaties apsireiškimo slėpiniu: Šv. Nekaltųjų vaikelių kankinystė (gruodžio 28 d.) – jų kraujas buvo pralietas iš neapykantos Jėzui ir dėl to, kad Erodas atmetė jo viešpatystę; Švč. Jėzaus Vardo minėjimas sausio 12-ąją; Šventosios Šeimos šventė (Kalėdų oktavos sekmadienį), jos metu minima ta šventa šeima, kurioje Jėzus augo „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Per sausio 1-ąją švenčiamą iškilmę atmenama dieviškoji mergeliškoji ir išganingoji Švč. Mergelės Marijos motinystė; taip pat, nors nepriklausanti Kalėdų laikotarpiui, Viešpaties paaukojimo šventė (vasario 2-ąją), jos metu švenčiamas Mesijo susitikimas su jo tauta, kuriai atstovauja Simeonas ir Ona, ir minima mesijinė Simeono pranašystė.

108. Liaudiškojo pamaldumo, kuris yra ypač jautrus Kristaus vaikystei, atskleidžiančiai jo meilę mums, apraiškose plačiai atsispindi Viešpaties apsireiškimo slėpinio turtingumas ir sudėtingumas. Liaudiškajame pamaldume intuityviai suvokiama:
– būdingo Kalėdoms „dovanos dvasingumo“ svarba: „Kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 5); dovana, išreiškianti Dievo, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), begalinę meilę;
– Kalėdų įvykiu perteikiama solidarumo žinia: solidarumo su nuodėmingu žmogumi, dėl kurio Kristuje Dievas tapo žmogumi „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ [118]; solidarumas su vargšais, nes Dievo Sūnus „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9); žmogiškosios gyvybės šventumas ir kiekviename gimime glūdintis nuostabus įvykis, kadangi gyvenimo Žodis apsigyveno tarp žmonių ir tapo regimas per savo gimimą iš Mergelės Marijos (plg. 1 Jn 1, 2); – mesijinis džiaugsmas ir ramybė, kurio giliai trokšta visų laikų žmonės: angelai paskelbia piemenims apie gimusį pasaulio Išganytoją, „Ramybės Kunigaikštį“ (Iz 9, 5), ir linki „ramybės Dievo mylimiems žmonėms“ (plg. Lk 2, 14);
– paprastumo ir neturto, nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu dvasia, gaubianti visą Kūdikėlio Jėzaus gimimą.

Kadangi liaudiškasis pamaldumas intuityviai suvokia Kristaus gimimo slėpiniui būdingas vertybes, jis yra pašauktas saugoti Viešpaties apsireiškimo atminimą, kad su šia iškilme susijusi stipri religinė tradicija nebūtų sekuliarizuota konsumpcionizmo arba įfiltruojant įvairias pagonybės formas.

Kalėdų išvakarės

109. Laikotarpiu tarp pirmosios Kalėdų vakarinės ir Nakties Mišių šventimo Kalėdų giesmių tradicija, taip pat įvairios skirtingų šalių liaudiškojo pamaldumo apraiškos padeda perteikti šiai iškilmei būdingą ramybės ir džiaugsmo žinią. Dera vertinti šias įvairias apraiškas ir prireikus derinti su liturgijos šventimu. Tarp šių apraiškų paminėtina:
– „gyvosios prakartėlės“ ir prakartėlių įrengimas tikinčiųjų namuose, sudarant progą šeimos maldai. Ši malda gali apimti šv. Luko pasakojimo apie Kristaus gimimą skaitymą, būdingas Kalėdų giesmes, į kurias įterpiami maldavimai ir garbinimas, ypač atliekamas vaikų, kurie tokiame šeimos susitikime tampa pagrindiniais veikėjais;
– Kalėdų medelio papuošimo užbaigtuvės. Šis įvykis taip pat suteikia progą šeimos maldai. Atsiribojant nuo istorinių ištakų šiandien Kalėdų medis tapo labai paplitusiu tarp krikščionių reikšmingu simboliu; jis primena Edeno sodo viduryje pasodintą medį (Pr 2, 9) ir Kryžiaus Medį, suteikiantį jam kristologinę reikšmę: Kristus yra tikrasis Gyvybės medis, gimęs iš žmogiškojo kamieno, iš Mergelės Marijos, visuomet žaliuojantis ir vaisingas medis. Šiaurės kraštuose Kalėdų medis puošiamas obuoliais ir saldumynais. Taip pat nepamirštamos dovanos. Tarp dovanų, kurios dedamos po medžiu, kažkas turi būti skirta ir vargšams, kadangi jie priklauso kiekvienai krikščioniškai šeimai;
– Kūčių vakarienė. Krikščioniškoji šeima, tradiciškai laiminanti stalą ir dėkojanti Viešpačiui už maisto dovaną, šią apeigą dar dėmesingiau ir ypatingiau atlieka per Kūčių vakarienę, suteikiančią progą konkrečiai džiaugtis tvirtais šeimos ryšiais.

110. Kur tik įmanoma, Bažnyčia pageidauja, kad tikintieji pasirengtų švęsti Kalėdų Mišias dalyvaudami Skaitinių liturgijoje [119]. Kur tai neįmanoma, gali būti tinkama surengti vigiliją, pasitelkiant giesmes, skaitinius ir liaudiškojo pamaldumo elementus.

111. Kalėdų nakties Mišios yra didžiulės reikšmės liturginis įvykis, turintis stiprų atgarsį liaudiškajame pamaldume. Išryškintini šie dalykai:
– Mišių pradžioje Viešpaties gimimas pagal Romos martirologe pateiktą formuluotę gali būti atliekamas kaip giesmė;
– tikinčiųjų malda turėtų būti iš tikrųjų visuotinė ir pagal galimybes, jei tai tinkama, įvairiomis kalbomis; nešant atnašas visuomet dera prisiminti vargšus;
– Mišių pabaigoje tikinčiuosius galima pakviesti pabučiuoti kūdikėlio Jėzaus atvaizdą, esantį Bažnyčioje ar kur nors netoliese įrengtoje prakartėlėje.

Šventosios Šeimos šventė

112. Jėzaus, Marijos ir Juozapo šventosios šeimos šventė (Kalėdų oktavos sekmadienį) yra gera proga švęsti krikščioniškajai šeimai būdingas apeigas bei maldos momentus. Atmenant Juozapą, Mariją ir Jėzų, drauge su kitomis ištikimomis Įstatymui žydų šeimomis einančius į Jeruzalę švęsti Velykų (plg. Lk 2, 41–42), palankiai priimamas sielovadinis pasiūlymas, kad tą dieną Mišiose dalyvautų visi šeimos nariai. Ši šventės diena taip pat suteikia progą atnaujinti šeimos narių pasiaukojimą šventosios Nazareto šeimos globai [120]; apeigyne numatytą vaikų palaiminimą [121]; esant galimybei, sutuoktuvių dieną duotų santuokos pažadų atnaujinimą, taip pat sužadėtinių pasižadėjimą, kuriuo jie formalizuoja savo troškimą įkurti naują krikščionišką šeimą [122]. Ne šios šventės metu tikintieji neretai įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis kreipiasi į šventąją Nazareto šeimą: priklauso Šventosios Šeimos draugijai, siekdami formuoti savo šeimas šventosios Nazareto šeimos pavyzdžiu [123]; daugelis tikinčiųjų dažnai melsdamiesi pasiaukoja Šventosios Šeimos globai, prašydami pagalbos mirties valandą [124].

Šventųjų Nekaltųjų vaikelių šventė

113. Nuo šeštojo šimtmečio gruodžio 28 d. Bažnyčia mini vaikelius, nužudytus dėl aklo Erodo įniršio, nukreipto prieš Kristų (plg. Mt 2, 16–17). Liturginė tradicija vadina juos „šventaisiais nekaltaisiais“ ir žvelgia į juos kaip į kankinius. Per šimtmečius krikščioniškajame mene, poezijoje ir liaudiškajame pamaldume buvo reiškiamas švelnumas ir simpatija „švelniajai avinėlių kaimenei“ [125]. Šie jausmai palydimi pasipiktinimo gaida, nukreipta prieš smurtą: vaikeliai buvo pagriebti iš motinų glėbio ir nužudyti. Mūsų laikais vaikai kenčia dėl nesuskaitomų smurto formų, keliančių pavojų jų gyvybei, orumui ir teisei į ugdymą. Šiandien tinka atsiminti tą didelę daugybę dar negimusių vaikų, nužudytų dėl abortą leidžiančių įstatymų, ir tai yra pasibjaurėtinas nusikaltimas. Atsižvelgiant į šias specifines problemas, liaudiškasis pamaldumas daugelyje vietų įkvėpė maldas, kuriomis iškeliama pagarba gyvybės šventumui, taip pat paskatino imtis artimo meilės iniciatyvų, tokių kaip parama nėščioms motinoms, pagalba įvaikinant ir auklėjant vaikus.

Gruodžio 31-oji

114. Liaudiškasis pamaldumas inicijavo daugelį maldingų praktikų, susijusių su gruodžio 31-ąja. Daugelyje Vakarų pasaulio kraštų tą dieną švenčiama kalendorinių metų pabaiga. Ši šventė suteikia tikintiesiems progą apmąstyti „laiko slėpinį“ – greitai ir negailestingai tekantį laiką. Tai turėtų sukelti dvejopus jausmus: gailestį ir liūdesį dėl per metus padarytų nuodėmių ir praleistų malonės progų; taip pat dėkingumą Dievui už jo tais metais suteiktas malones ir palaiminimus.

Šie jausmai davė pradžią dviem maldingoms praktikoms: Švenčiausiojo Sakramento išstatymui, kai tikintiesiems ir religinėms bendruomenėms suteikiama proga ilgėliau tyliai melstis; taip pat Te Deum giedojimui kaip bendruomeniniam šlovinimo ir dėkojimo Dievui už iš jo gautas besibaigiant metams malones aktas [126].

Kai kur, ypač vienuolijose ir tikinčiųjų draugijose, pasižyminčiose ypatingu pamaldumu šventajai Eucharistijai, gruodžio 31-oji minima rengiant maldos vigiliją, kuri baigiama Mišių šventimu. Reikia skatinti tokias vigilijas, kurios būtų švenčiamos derinantis prie Kalėdų oktavos liturginio turinio, – tai turėtų būti ne vien reakcija į neprasmingą išsiblaškymą, visuomenei švenčiant perėjimą iš vienų metų į kitus, bet vigilija, aukojant naujus metus Viešpačiui.

Švč. Dievo Motinos iškilmė

115. Sausio 1-ąją, Kalėdų oktavos dieną, Bažnyčia švenčia Švč. M. Marijos Dievo Gimdytojos iškilmę. Dieviškoji ir mergeliškoji Švč. Mergelės Marijos motinystė yra unikalus išganymo įvykis: Dievo Motinai tai buvo jos ypatingos šlovės pažadas ir priežastis, o mums – malonės ir išganymo šaltinis, nes „per ją esame priėmę gyvybės Kūrėją“ [127].

Sausio 1-osios iškilmė, turinti aiškų marijinį pobūdį, suteikia puikią progą liturginio maldingumo ir liaudiškojo pamaldumo susitikimui: viena vertus, šios iškilmės liturgija atliekama pagal jai būdingas formas; savo ruožtu tikinčiųjų liaudiškasis pamaldumas, jei jis būna tinkamai katechizuotas, yra gera dirva šlovinimo ir padėkos Mergelei Marijai išraiškoms, dėkojant už jos dieviškojo Sūnaus dovaną, taip pat padeda geriau suvokti daugelio maldų formuluotes, pradedant ypač tikinčiųjų mėgstama malda: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius“.

116. Vakaruose sausio 1-oji ženklina pasaulietinių metų pradžią. Tikintieji taip pat įtraukiami į naujų metų pradžios šventimą ir keitimąsi „laimingų metų“ linkėjimais. Tačiau jie turėtų stengtis suteikti šiam papročiui krikščionišką suvokimą, šiuos sveikinimus paversdami liaudiškojo pamaldumo išraiška. Žinoma, tikintieji suvokia, jog „naujieji metai“ yra pavedami Viešpaties globai, o keisdamiesi linkėjimais implicitiškai ir eksplicitiškai paveda Naujuosius Metus Viešpaties valdžiai, kadangi jam priklauso visas laikas (plg. Apr 1, 8; 22, 13) [128].

Šio suvokimo susiejimas su populiariu papročiu giedoti Veni Creator Spiritus gali padėti, norint paskatinti sausio 1-ąją tikinčiuosius melstis, kad Dvasia vadovautų jų, tai pat bendruomenės mintims ir veiksmams visus metus [129].

117. Naujųjų metų linkėjimai taip pat reiškia viltį, kad Nauji metai bus taikingi. Tai turi gilias biblines, kristologines šaknis ir ypač siejasi su Įsikūnijimo slėpiniu. Žmonės visais laikais šaukdavosi „taikos palaimos“, ypač destruktyviais smurto bei karo metais.

Šventasis Sostas, visuomet solidarizavęsis su žmonių taikos lūkesčiais, nuo 1967 m. nutarė sausio 1-ąją švęsti Pasaulinę taikos dieną. Liaudiškasis pamaldumas neliko nejautrus šiai Šventojo Sosto iniciatyvai. Atsižvelgiant į naujai gimusį Ramybės Kunigaikštį šią dieną intensyviai meldžiama taikos, ši diena skirta ugdymui siekiant taikos ir su ja glaudžiai susijusių vertybių, kaip antai laisvės, broliško solidarumo, žmogaus asmens orumo, pagarbos gamtai, teisės į darbą, žmogaus gyvybės šventumo, ir neteisybių, trikdančių žmogaus sąžinę ir gresiančių taikai, pasmerkimo.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

118. Viešpaties Apsireiškimo iškilmės, kilusios pirmaisiais krikščionybės amžiais, prasmingas turinys davė pradžią daugeliui liaudiškojo pamaldumo tradicijų ir autentiškų apraiškų. Tarp tokių liaudiškojo pamaldumo formų paminėtina:
– iškilmingas Velykų ir pagrindinių Viešpaties švenčių paskelbimas; daugelyje vietų vertėtų atgaivinti šią apraišką, nes tai padeda susieti Viešpaties Apsireiškimą ir Velykas ir orientuoja visas šventes į didžiausią krikščionių iškilmę;
– pasikeitimas „Viešpaties Apsireiškimo dovanomis“; tai kyla iš trijų išminčių dovanų Kristui (plg. Mt 2, 11), o dar labiau iš tos dovanos, kurią Dievas dovanojo žmonijai Emanueliui gimstant tarp mūsų (plg. Iz 7, 14; 9, 16; iMt 1, 23). Vis dėlto svarbu garantuoti, kad apsikeitimas dovanomis Viešpaties Apsireiškimo iškilmės proga išlaikytų krikščioniškąjį pobūdį ir nurodytų jo evangelinę prasmę: todėl dovanos turėtų būti autentiška liaudiškojo pamaldumo išraiška, vengiant ekstravagantiškumo, prabangos ir išlaidumo, to, kas priešinga krikščioniškajai šios praktikos kilmei;
– namų palaiminimas, kai ant durų staktų palaiminta kreida įrašomas išganymo kryžius, drauge nurodant metus ir trijų išminčių inicialus (C+M+B). Tai taip pat gali reikšti Christus mansionem benedicat; šį paprotį papildo ir vaikų, dažnai lydimų savo tėvų, procesijos, reiškiančios Kristaus palaiminimą trijų išminčių užtarimu, ir tai sudaro progą rinkti aukas gailestingumo darbams bei misijoms;
– solidarumo su žmonėmis, panašiai kaip išminčiai atvykusiais iš tolimų šalių, iniciatyvos. Liaudiškasis pamaldumas puoselėja tikinčiųjų nuoširdų svetingumą ir konkretų solidarumą su visais žmonėmis, nepaisant, ar jie krikščionys.
– pagalba evangelizacijos darbe. Liaudiškajame pamaldume gerai suvokiama stiprus Viešpaties Apsireiškimo pobūdis. Sausio 6-ąją klesti daugelis paramos misijoms iniciatyvų, ypač Šventojo Sosto įsteigtos „Šventosios Kūdikystės misijos“;
– šventųjų globėjų paskyrimas. Daugelyje vienuolijų ir brolijų egzistuoja paprotys kiekvienam bendruomenės nariui paskirti šventąjį globėją, pavedant jį šventojo globai visus metus.

Viešpaties Krikšto šventė

119. Su išganomaisiais Viešpaties Apsireiškimo įvykiais glaudžiai siejasi Viešpaties krikšto ir jo šlovės pasirodymo per Kanos vestuves slėpiniai. Kalėdų laikotarpis baigiasi Viešpaties krikštu. Šios šventės svarba buvo iš naujo suvokta tik neseniai, todėl ji nesukėlė ypatingų liaudiškojo pamaldumo apraiškų. Tačiau ši šventė duoda puikią progą tikintiesiems priminti, kad per krikštą jie atgimsta kaip Dievo vaikai. Asperges apeiga tinkamai taikytina visose tos dienos Mišiose, o homilijose turi būti sutelkiamas dėmesys į simbolius, susijusius su krikštu.

Viešpaties Paaukojimo šventė

120. Iki 1969 m. iš Rytų kilusi senoji Viešpaties paaukojimo šventė [130] Vakaruose buvo vadinama Dievo Motinos apsivalymo švente, kuria, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Viešpaties gimimo būdavo užbaigiamas Kalėdų laikotarpis. Ši šventė ilgokai buvo siejama su daugybe liaudies pamaldumo praktikų:
– tikintieji mielai dalyvauja procesijose, atmindami Viešpaties įžengimą į Jeruzalės šventyklą ir jo susitikimą su Dievu, į kurio namus jis įžengė pirmą kartą, taip pat jo susitikimą su Simeonu ir Ona. Tokios procesijos, kurios Vakaruose buvo rengiamos vietoj nedorovingų pagoniškų renginių, visuomet turėjo atgailos pobūdį, o vėliau susitapatino su žvakių palaiminimo apeigomis, per kurias procesijoje nešamos žvakės, pagerbiant Kristų, „šviesą pagonims apšviesti“ (Lk 2, 32);
– tikintieji jautriai išgyvena Švč. Mergelės veiksmus, kai ji paaukoja savo Sūnų šventykloje ir paklūsta Mozės įstatymui (Kun 12, 1–8) laikydamasi apsivalymo apeigų; liaudiškasis pamaldumas apsivalymo apeigose įžvelgia Dievo Motinos nusižeminimą, todėl vasario 2-osios šventė ilgą laiką buvo traktuojama kaip nuolankiai tarnaujančių Bažnyčioje šventė.

121. Liaudiškasis pamaldumas jautriai reaguoja į numatomą ir slėpiningą įvykį – naujos gyvybės gimimą. Krikščionės moterys gali lengvai tapatintis su Dievo Motinos, Mistinio Kūno Galvos tyriausiosios Motinos motinyste, nepaisant žymių skirtumų dėl unikalaus Švč. Mergelės pradėjimo ir gimdymo. Šios krikščionės yra taip pat motinos pagal Dievo planą, jos taip pat gimdo to paties Mistinio Kūno būsimuosius narius. Ši krikščionių motinų intuicija, taip pat jų troškimas elgtis panašiai kaip Marija (Lk 2, 22–24), įkvėpė apsivalymo apeigas, kuriose kai kurie elementai atspindėdavo negatyvų požiūrį į tam tikras gimdymo apraiškas.

Naujajame Romos apeigyne numatomas moterų palaiminimas tiek prieš gimdymą [131], tiek po jo [132], po gimdymo laiminama tik tais atvejais, jei motina negalėjo dalyvauti savo kūdikio krikšte.

Labai pageidautina, kad motinos ir sutuoktinių poros prašytų šių palaiminimų, kurie turėtų būti teikiami derinant su Bažnyčios malda, t. y. meldžiantis tikėjimo ir meilės bendrystėje, kad pavyktų laimingai išnešioti kūdikį iki gimimo (palaiminimas prieš gimdymą) ir padėkoti Dievui už vaiko dovaną (palaiminimas po gimimo).

122. Kai kuriose vietos Bažnyčiose tam tikri Evangelijos pasakojimo apie Viešpaties paaukojimą (Lk 2, 22–40) elementai, kaip antai Juozapo ir Marijos klusnumas Viešpaties įstatymui, šventųjų sutuoktinių neturtas, Dievo Motinos mergeliškumas, paženklina vasario 2-ąją kaip ypatingą šventę tų, kurie tarnauja savo broliams įvairiomis pašvęstojo gyvenimo formomis.

123. Vasario 2-osios šventė išlaiko savo liaudišką pobūdį, tačiau būtina atspindėti tikrą krikščionišką šventės reikšmę. Nebūtų tinkama, jei pagal liaudiškąjį pamaldumą švenčiant šią šventę būtų nepaisoma jos kristologinės reikšmės ir susitelkiama vien į marijiškuosius aspektus. Kadangi ši šventė yra „bendras Sūnaus ir Motinos atminimas“ [133], toks akcentų sukeitimas nepalaikytinas. Taigi į tikinčiųjų namuose laikomą palaimintą žvakę turėtų būti žvelgiama kaip į Kristaus, „pasaulio šviesos“, ženklą ir tikėjimo išraišką.

Gavėnia

124. Gavėnia yra liturginis laikotarpis prieš Velykas, kurio metu tikintieji parengiami švęsti šią iškilmę. Tai laikas klausytis Dievo žodžio, atsiversti, pasirengti krikštui ir atminti jį, susitaikinti su Dievu ir artimu ir dažniau imtis „krikščioniškosios atgailos ginklų“ [134]: maldos, pasninko ir gerų darbų (plg. Mt 6, 1–6. 16–18).

Liaudiškajame pamaldume nelengvai suvokiami gavėnios didieji tikėjimo slėpiniai, nepabrėžiamos didžiosios gavėnios temos bei vertybės: pavyzdžiui, santykis tarp „keturiasdešimties dienų sakramento“ ir įkrikščioninimo sakramentų ar „išėjimo“ slėpinys, visą laiką glūdintis gavėnios kelionėje. Liaudiškajame pamaldume ypač menama Kristaus žmogystė, todėl per gavėnią tikintieji paprastai sutelkia savo dėmesį į mūsų Viešpaties kančią ir prisikėlimą.

125. Romos apeigose keturiasdešimties dienų atgailos laikotarpio pradžia paženklinta griežta pelenų simbolika, taikoma Pelenų trečiadienio liturgijoje. Pelenų naudojimas išliko iš senų apeigų, kuriomis atsivertę nusidėjėliai atsidėdavo kanoninei atgailai. Pabarstymas pelenais simbolizuoja trapumą, mirtingumą ir poreikį būti atpirktam Dievo gailestingumu. Tai toli gražu nėra vien išorinis veiksmas. Bažnyčia išlaikė pabarstymo pelenais paprotį, simbolizuojantį vidinės atgailos nuostatą, į kurią per gavėnią kviečiami visi pakrikštytieji. Tikintiesiems, ateinantiems priimti pelenų ženklą, reiktų padėti suvokti vidinę šio akto, parengiančio juos atsivertimui ir Velykų atsinaujinimui, reikšmę.

Nepaisant šiuolaikinės visuomenės sekuliarizacijos, krikščioniškoji liaudis turi aiškiai suvokti, jog gavėnia yra privilegijuotas laikas kreipti savo mintis į išties reikšmingus dalykus. Tokia nuostata reikalauja atsidavimo Evangelijai ir integralaus gyvenimo, atsižadant nebūtinų dalykų, pakeičiant tai gerais darbais ir solidarumu su vargšais ir stokojančiais.

Tie tikintieji, kurie nedažnai naudojasi Atgailos ir Eucharistijos sakramentais, turi būti susipažinę su šia sena bažnytine tradicija, įpareigojančia išpažinti sunkiąsias nuodėmes ir priimti šventąją Komuniją bent kartą per metus, geriausiai apie Velykas [135].

126. Liturgijoje ir liaudiškajame pamaldume egzistuojančios skirtingos prieigos gavėnios atžvilgiu neturi trukdyti suvokti gavėnią kaip palankų laiką vaisingai liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo sąveikai.

Tokios sąveikos pavyzdys gali būti tai, kad liaudiškajame pamaldume sureikšminamos tam tikros dienos, imamasi ypatingų maldingų praktikų, apaštalavimo ar gailestingumo darbų, numatomų gavėnios liturgijoje. Gavėnios laikotarpiui nuo pirmųjų Bažnyčios amžių būdinga pasninko praktika yra „pratybos“, išlaisvinančios tikinčiuosius nuo žemiškųjų rūpesčių, kad jie galėtų rasti iš aukštybių ateinantį gyvenimą: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (plg. Įst 8, 3; Mt 4, 4; Lk 4, 4; Pirmojo gavėnios sekmadienio antifona).

Nukryžiuotojo Kristaus pagarbinimas

127. Gavėnios kelionė baigiasi Velykų tridieniu, pradedamu in Cena Domini Mišiomis. Per Tridienį Viešpaties kančiai švęsti skiriamas Didysis penktadienis – tai ypatinga „Šventojo Kryžiaus pagarbinimo“ diena.

Liaudiškajame pamaldume linkstama iš anksto pagarbinti Kryžių. Per gavėnią nuo labai senų laikų kiekvieną penktadienį atmenama Viešpaties kančia, ir tikintiesiems nesunku kreipti savo maldingumą į Kryžiaus slėpinį.

Kontempliuodami nukryžiuotą Išganytoją tikintieji lengviau suvokia tą didžią kančią, kurią šventasis ir nekaltasis Jėzus kentėjo dėl žmonijos išganymo. Jie supranta jo meilę ir jo atperkamosios aukos veiksmingumą.

128. Įvairūs ir gausūs pamaldumai, nukreipti į nukryžiuotąjį Kristų, patingą reikšmę įgyja bažnyčiose, dedikuotose Kryžiaus slėpiniui, arba ten, kur gerbiamos relikvijos, laikomos autentiškomis, iš lignum Crucis. „Šventojo Kryžiaus atradimas“, pagal tradiciją įvyko pirmojoje IV amžiaus pusėje, o po to garbinamos to Kryžiaus dalelės pasklido po visą pasaulį, ir tai nulėmė ženklią Kryžiaus kulto plėtrą.

Pamaldumai nukryžiuotajam Kristui apima daugelį elementų, paprastai randamų liaudiškajame pamaldume: giesmes bei maldas, tokius aktus kaip Kryžiaus atidengimas ir bučiavimas, procesijas ir palaiminimą kryžiumi. Visi šie elementai įvairiai įsiterpia į nukryžiuotajam Kristui skirtą kultą; iš jų išsirutulioja maldingos praktikos, kurių turinys ir forma dažnai labai vertingi.

Tačiau kartais Kryžiaus pamaldumui trūksta tam tikro aiškumo. Tikinčiuosius reikia pamokyti kryžių pirmiausia sieti su Kristaus prisikėlimu: kryžius, tuščias kapas, Kristaus mirtis ir prisikėlimas Evangelijos pasakojime ir Dievo išganymo plane yra neatskiriami. Krikščioniškajame tikėjime kryžius apčiuopiamai išreiškia Kristaus triumfą prieš tamsos galybes. Todėl jis puošiamas brangiaisiais akmenimis ir yra palaiminimo ženklas, daromas tiek savo, tiek kitų žmonių arba daiktų atžvilgiu.

129. Kadangi Evangelijos tekstuose ypač išsamiai atpasakojami įvairūs kančios epizodai, o liaudiškajame pamaldume linkstama išskirti vieną kitą pasakojimo momentą, tikintieji sutelkė ypatingą dėmesį į kai kuriuos Kristaus kančios aspektus, ir tai tapo išskirtinių pamaldumų objektu. Tarp susijusių su Kristaus kančia pamaldumo praktikų minėtinos: „Ecce Homo“ pamaldumas paniekintam Kristui, kurį Pilotas rodė miniai „su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste“ (Jn 19, 5); pamaldumas šventosioms Kristaus žaizdoms, ypač pervertam Kristaus šonui, iš kurio ištekėjo kraujas ir vanduo žmonijos išganymui (Jn 19, 34); pamaldumas, sutelktas į kančios įrankius, į stulpą, prie kurio Kristus buvo nuplaktas, į pretorijaus laiptus, erškėčių vainiką, vinis, ietį; pamaldumas šventajai drobulei.

Tokios pamaldumo apraiškos, dažnai praktikuojamos dideliu šventumu pasižyminčių žmonių, yra teisėtos. Tačiau kad būtų išvengta kraštutinės fragmentacijos apmąstant Kryžiaus slėpinį, visuomet naudinga pabrėžti visą kančios įvykį pagal biblinę ir patristikos tradiciją.

Viešpaties kančios skaitymas

130. Bažnyčia ragina tikinčiuosius dažnai asmeniškai ir bendruomeniškai skaityti Dievo žodį. Šventajame Rašte Viešpaties kančios pasakojimams tenka ypatinga pastoracinė vertė; pavyzdžiui, apeigyne Ordo unctionis infirmorum eorumque pastoralis curae krikščionio merdėjimo metu rekomenduojama skaityti visą kančios pasakojimą ar bent jo ištraukas [136].

Gavėnios laikotarpiu prieraišumas nukryžiuotam Kristui turi paskatinti krikščionių bendruomenę liudyti savo meilę Viešpaties kančios pasakojimo skaitymu, ypač trečiadieniais ir penktadieniais.

Tokia skaityba turi didžiulę doktrininę reikšmę, ji atkreipia tikinčiųjų dėmesį į pasakojimo turinį ir į jo bendrąją nuostatą; skaitymas kelia tikro maldingumo jausmus, tarp kurių minėtini: atgaila dėl kalčių, kylanti iš suvokimo, kad Kristus mirė trokšdamas atpirkti visos žmonijos nuodėmes, taip pat ir kiekvieno tikinčiojo; užuojauta ir solidarumas su neteisingai persekiojamu Nekaltuoju; dėkingumas Jėzui už jo begalinę meilę, kurią šis pirmagimis Brolis savo kančia įrodė visiems savo broliams žmonėms; įsipareigojimas sekti jo romumo, kantrybės, gailestingumo, įžeidimų atleidimo, pasitikinčio atsidavimo į Tėvo rankas pavyzdžiu – visa tai Jėzus daug sykių ir veiksmingai parodė savo kančia.

Ne liturginio šventimo metu Kristaus kančios pasakojimą galima „dramatizuoti“: duoti skaityti atskiras pasakojimo dalis skirtingiems asmenims atitinkamai pagal personažus arba tarp pasakojimo dalių įterpti giesmių ar tylios meditacijos momentų.

Via Crucis

131. Iš visų maldingų praktikų, susijusių su Kryžiaus pagarbinimu, tarp tikinčiųjų nėra populiaresnio už Via Crucis. Per šią maldingą praktiką tikintieji dėmesingai seka paskutinę žemišką Kristaus kelionę: nuo Alyvų kalno, kur Viešpats „ūkyje, vadinamame Getsemane“ (Mk 14, 32), buvo apimtas sielvarto (plg. Lk 22, 44), iki Kalvarijos – jo nukryžiavimo tarp dviejų piktadarių (Lk 23, 33) vietos – ir sodo, kur jis buvo palaidotas naujame kapo rūsyje (Jn 19, 40–42).

Krikščionių tikinčiųjų prisirišimą prie šios maldingos praktikos liudija daugybė Via Crucis, įrengtų bažnyčiose, šventovėse, vienuolynuose, atviruose laukuose ar kalnų keliuose – toms vietoms įvairios Kryžiaus kelio stotys suteikia ypatingą pobūdį.

132. Via Crucis galima laikyti iš viduramžių atėjusių maldingų praktikų sinteze: piligrimystė į Šventąją Žemę maldingai lankant vietas, susijusias su Viešpaties kančia; pamaldumas, sutelktas į tris Kristaus, nešančio sunkų kryžių, parpuolimus; pamaldumas atmenant „skausmingą Kristaus kelionę“, einant iš vienos bažnyčios į kitą ir prisimenant Kristaus kančią; pamaldumas Kristaus stotims, toms vietoms, kur Kristus sustojo savo kelionės į Kalvariją metu, nes buvo verčiamas savo baudėjų, sekinamas nuovargio arba skatinamas užuojautos ir noro užmegzti dialogą su jo kančios dalyviais.

Dabartinę keturiolikos stočių Via Crucis formą plačiai propagavo šv. Leonardo da Porto Maurizio (miręs 1751), ji buvo patvirtinta Šventojo Sosto atlaidais [137].

133. Via Crucis yra kelionė, nužymima Šventosios Dvasios, tos dieviškos ugnies, liepsnojusios Kristaus krūtinėje (Lk 12, 49–50) ir atvedusios jį į Kalvariją. Tai Bažnyčios labai vertinama kelionė, kadangi joje išliko jos Sužadėtinio ir Viešpaties paskutiniųjų žemiškojo gyvenimo dienų žodžių bei veiksmų gyvas atminimas.

Maldingoje Via Crucis praktikoje dera labai įvairios krikščioniškojo dvasingumo išraiškos: tai gyvenimo kaip piligriminės kelionės idėja; perėjimas iš žemiškosios tremties į tikruosius namus danguje; gilus troškimas vienytis su Kristaus kančia; Kristaus sekimo reikalavimai, suponuojantys, jog mokiniai turi sekti paskui Mokytoją, kasdien nešdami savo kryžius (Lk 9, 23).

Dėl viso to Via Crucis, kaip maldingumo praktika, ypač tinka gavėnios laikotarpiui.

134. Pateikiamos gairės, skirtos padėti vaisingai atlikti Via Crucis praktiką.

– Tradicinė keturiolikos stočių Via Crucis forma laikytina įprastine ir tipiška šiai maldingai praktikai; tačiau tam tikromis progomis gali būti leidžiama vieną ar kitą „stotį“ pakeisti kitomis stotimis, nepriklausančiomis tradicinei formai, bet primenančiomis kai kuriuos Kristaus eito skausmingo kelio epizodus iš Evangelijos pasakojimo.

– Egzistuoja kitos Via Crucis formos, kurios yra arba patvirtintos Apaštalų Sosto [138], arba jomis viešai naudojasi Romos popiežius [139]; jos laikytinos autentiškomis maldingomis praktikomis ir naudotinos pagal aplinkybes.

– Via Crucis yra maldinga praktika, susijusi su Kristaus kančia; ji turėtų būti baigiama taip, kad tikintieji liktų pilni tikėjimo ir vilties, atviri prisikėlimo lūkesčiui; sekant Jeruzalės Via Crucis, kuris baigiamas stotimi prie Anastasis, pavyzdžiu šventimas galėtų būti baigiamas Viešpaties prisikėlimo atminimu.

135. Via Crucis švęsti parengta nesuskaitoma daugybė tekstų. Daugelis jų buvo sudaryti ganytojų, nuoširdžiai vertinusių šią maldingą praktiką ir įsitikinusių jos dvasiniais vaisiais. Tekstus taip pat rengė pasauliečiai, pasižymėję savo pavyzdiniu maldingumu, gyvenimo šventumu, doktrina ir literatūriniais gabumais.

Turint omenyje eventualius vyskupų nurodymus, parenkant tekstą dera atsižvelgti tiek į maldingos praktikos dalyvius, tiek į pastoracinį principą, pagal kurį atnaujinimas derinamas su tradicijos tęstinumu. Visuomet pageidautina pasirinkti tekstus, atitinkančius biblinį pasakojimą ir parašytus aiškiu bei paprastu stiliumi.

Via Crucis praktikoje išmintingai ir balansuotai integruojamos giesmės, tyla, procesija ir apmąstymo pauzės, ir tai labai prisideda prie šios maldingos praktikos dvasinių vaisių.

Via Matris

136. Nukryžiuotojo Kristaus vienybė su Skausmingąja Motina, numatyta Dievo išganymo plane (Lk 2, 34–35), atsispindi ir liturgijoje bei liaudiškajame pamaldume.

Kristus yra „skausmų vyras“ (Iz 53, 3), per kurį Dievas panorėjo „darydamas jo kryžiaus krauju taiką, <...> sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 20); panašiai ir Marija yra „skausmų moteris“, kurią Dievas panorėjo suvienyti su savo Sūnumi kaip kančios motiną ir dalyvę (socia passionis).

Nuo Kristaus vaikystės iki jo mirties Mergelės Marijos gyvenimas buvo pažymėtas atmetimu, kurį patyrė jos Sūnus, ir kalavijo ženklu (plg. Lk 2, 35). Krikščioniškasis maldingumas skausmingame Marijos kelyje išskiria septynis epizodus, kurie vadinami Švč. Mergelės Marijos „septyniais skausmais“.

Maldinga Via Matris dolorosae arba tiesiog Via Matris praktika išsiplėtojo ir buvo patvirtinta Apaštalų Sosto [140]. Šios maldingos praktikos užuomazga egzistavo nuo XVI a., tačiau dabartinė jos forma atsirado XIX a. Via Matris praktikos pamatinė intuicija yra apmąstyti Dievo Motinos gyvenimą nuo Simeono pranašystės (plg. Lk 2, 34–35) iki jos Sūnaus mirties ir palaidojimo – kaip tikėjimo ir kentėjimų kelionę. Ši kelionė suskirstyta į septynias „stotis“, atitinkančias mūsų Išganytojo Motinos „septynis skausmus“.

137. Ši maldinga praktika gerai dera su gavėnios laikotarpiui būdingomis temomis. Kadangi Dievo Motinos skausmų priežastis yra jos Sūnaus atmetimas (plg. Jn 1, 11; Lk 2, 1–7; 2, 34–35; 4, 28–29; Mt 26, 47–56; Apd 12, 1–5), Via Matris nuolat ir būtinai remiamasi Kristaus kaip kenčiančio Tarno (plg. Iz 52, 13–53, 12) slėpiniu. Ši praktika taip pat nurodo Bažnyčios slėpinį: Via Matris stotys yra tikėjimo ir kentėjimų etapai, kuriuos Marija praėjo anksčiau negu Bažnyčia, o pastaroji turės eiti šiuo keliu iki laikų pabaigos.

Aukščiausia Via Matris išraiška gali būti laikoma Pieta, kuri nuo viduramžių yra neišsemiama krikščioniškojo meno tema.

Didžioji savaitė

138. „Didžiąją savaitę Bažnyčia švenčia išganymo slėpinius, Kristaus įvykdytus paskutinėmis jo žemiškojo gyvenimo dienomis, pradedant mesijiniu įžengimu į Jeruzalę“ [141].

Krikščioniškoji liaudis labai įtraukiama į Didžiosios savaitės apeigas. Kai kuriose apeigose iki šiol išliko liaudiškojo pamaldumo pėdsakų. Atsitiko taip, kad per šimtmečius susiformavo dvejopi Didžiosios savaitės apeigų ciklai: vienas griežtai liturginės prigimties, o kitam būdinga gausybė liaudiškojo pamaldumo praktikų, ypač procesijų.

Šis skirtingumas turėtų būti nukreipiamas į tinkamą liturginių apeigų ir liaudiškųjų praktikų suderinimą. Tradiciškai žmonių reiškiamas dėmesys jų pamėgtoms maldingoms praktikoms turi padėti jiems labiau vertinti liturginius veiksmus.

Verbų sekmadienis

Palmės ir alyvmedžių ar kitų medžių šakos

139. „Didžioji savaitė prasideda Verbų, arba Viešpaties kančios, sekmadieniu, kuris sujungia Kristaus karališkojo triumfo pranašystę ir jo Kančios paskelbimą“ [142].

Procesija, kuria atmenamas Kristaus mesijinis įžengimas į Jeruzalę, yra džiaugsminga ir ypatingo pobūdžio. Tikintieji dažnai mėgsta laikyti namie ar darbovietėse Verbų sekmadienio procesijoje neštas ir palaimintas palmių, alyvmedžių ar kitokių augalų šakeles.

Tikintiesiems reikia tinkamai paaiškinti šių apeigų reikšmę, kad jie galėtų suvokti jų tikrąją prasmę. Jiems dera priminti, jog svarbu dalyvauti procesijoje, o ne vien gauti palmių ar alyvų šakelę. Šių šakelių nedera saugoti kaip amuletų, naudoti turint vien gydomuosius ar maginius tikslus, siekiant išvaryti piktąsias dvasias ar norint apsaugoti namus ar laukus nuo jų daromos žalos, – tokios nuostatos, be abejo, reikštų prietarus.

Palmių ar alyvmedžių šakelės namuose laikomos kaip tikėjimo mesijiniu karaliumi Jėzumi Kristumi ir jo Velykų pergale liudijimas.

Velykų tridienis

140. Kiekvienais metais Bažnyčia švenčia didžiuosius žmonijos atpirkimo slėpinius: „nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo švenčiausiu tridieniu“ [143], kuris tęsiasi nuo Viešpaties vakarienės Mišių iki Velykų sekmadienio Vakarinės, švęsdama šį slėpinį „Bažnyčia vidujai vienijasi su savo Sužadėtiniu Kristumi“ [144].

Didysis ketvirtadienis

Švenčiausiojo Sakramento laikymo vietos lankymas

141. Liaudiškajame pamaldume ypač jautriai žvelgiama į Švenčiausiojo Sakramento adoraciją po Viešpaties vakarienės Mišių [145]. Dėl ilgos istorinės raidos, kurioje kai kurie momentai ne iki galo išaiškinti, Švenčiausiojo Sakramento patalpinimo vietą ilgainiui imta suvokti tarsi „šventojo kapo“ atminimą; tikintieji ten gausiai rinkdavosi pagerbti Jėzaus, kuris po nukryžiavimo buvo palaidotas kape ir išbuvo ten apie keturiasdešimt valandų.

Tikintiesiems svarbu paaiškinti Švenčiausiojo Sakramento patalpinimo vietos tikrąją reikšmę. Švenčiausiasis sakramentas turi būti perkeliamas griežtai laikantis iškilmingumo; šis veiksmas iš esmės atliekamas, kad Viešpaties Kūnas būtų saugomas tikinčiųjų, dalyvausiančių Didžiojo penktadienio liturgijoje, komunijai ir ligonių viatikui [146]. Tai yra drauge kvietimas tyliai ir ilgai adoruoti tą dieną Jėzaus įsteigtą nuostabų Sakramentą.

Laikymo vietai netaikytina „kapo“ sąvoka; reikia atkreipti dėmesį, kad ją įrengiant nebūtų suteikiama kapo išvaizda; tabernakulis neturi priminti kapo ar laidojimo urnos. Švenčiausiasis Sakramentas turi būti saugomas uždarame tabernakulyje ir negali būti išstatomas monstrancijoje [147].

Didįjį ketvirtadienį po vidurnakčio adoruojama be iškilmingumo, nes jau prasideda Viešpaties kančios diena [148].

Didysis penktadienis

Didžiojo penktadienio procesija

142. Didįjį penktadienį Bažnyčia švenčia Kristaus atperkamąją mirtį. Bažnyčia apmąsto Viešpaties kančią popietinėmis liturginėmis apeigomis, kuriomis ji meldžiasi dėl pasaulio išganymo, pagarbina Kryžių ir atmena savo pačios kilmę iš pervertos Jėzaus Širdies (plg. Jn 19, 34) [149].

Didįjį penktadienį tarp liaudiškojo pamaldumo apraiškų, be Via Crucis, svarbią vietą užima Kristaus mirtį primenanti procesija. Su liaudiškajam pamaldumui būdingais akcentais joje išreiškiama, kaip maža grupelė Jėzaus bičiulių bei mokinių, nuėmus jo kūną nuo kryžiaus, neša jį į vietą, kur „uoloje iškaltas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas“ (plg. Lk 23, 53).

„Kristaus mirtį“ primenančios procesijos metu paprastai griežtai laikomasi tylos, meldžiamasi, ir tai leidžia gausiai joje dalyvaujantiems tikintiesiems geriau suvokti Jėzaus palaidojimo slėpinio įvairias reikšmes.

143. Būtina garantuoti, kad tokios liaudiškojo pamaldumo apraiškos tiek laiko atžvilgiu, tiek tikinčiųjų subūrimo būdu tikintiesiems neatrodytų kaip Didžiojo penktadienio liturgijos pakaitalas.

Pastoraciniu požiūriu planuojant Didžiojo penktadienio apeigas pirmutinį ir svarbiausią dėmesį reikia skirti iškilmingai liturgijai, suteikiant jai ypatingą vertę; tikintiesiems būtina parodyti, jog jokiai maldingai praktikai nedera teikti pirmenybės ar pakeisti ja liturgijos.

Vengiant apeigų samplaikos, „Kristaus mirtį“ primenančios procesijos nedera įterpti į iškilmingą Didžiojo penktadienio liturgiją.

Kristaus kančios vaidinimai

144. Daugelyje šalių per Didžiąją savaitę, ypač Didįjį penktadienį, vyksta kančios vaidinimai. Dažnai tai yra „šventi vaidinimai“, kurie teisėtai gali būti laikomi maldingomis praktikomis. Tokių „šventų vaidinimų“ kilmė glūdi pačioje liturgijoje. Kai kurie iš jų radosi vienuolijų šventovėse ir tolydžio dramatizuojami ilgainiui išsirutuliojo į vaidinimus bažnyčios šventoriuje.

Kai kuriose vietovėse atsakomybė dėl Viešpaties kančios vaidinimo parengimo bei įgyvendinimo yra patikėta brolijoms, kurių nariai yra priėmę ypatingus krikščioniškojo gyvenimo įsipareigojimus. Tokiuose vaidinimuose aktoriai ir žiūrovai susivienija toje pačioje tikėjimo ir tikro maldingumo raiškoje. Labai pageidautina, kad Viešpaties kančios „šventieji vaidinimai“ išliktų nuoširdaus ir dovanai skleidžiamo maldingumo apraiškomis, ir kad juose nedominuotų folkloriniai elementai, mažiau išreiškiantys religinę dvasią, o labiau žadinantys turistų susidomėjimą.

Svarbu pamokyti tikinčiuosius įžvelgti skirtumą tarp „vaidinimų“, kurie yra praėjusio įvykio pakartotinas atvaizdavimas, ir, kita vertus, „liturginių veiksmų“, kurie yra anamnezė, tai yra vienintelio atperkamojo Kančios įvykio slėpininga esamybė.

Reikia atmesti visas atgailos praktikas, kurių metu prisikalama prie kryžiaus su vinimis.

Skausmingoji Dievo Motina

145. Doktrininės ir pastoracinės svarbos sumetimais rekomenduojamas „Švenčiausiosios Mergelės Marijos skausmų atminimas“ [150]. Liaudiškajame pamaldume pagal Evangelijos pasakojimą pabrėžiamas Marijos susiejimas su jos Sūnaus išganingąja kančia (plg. Jn 19, 25–27; Lk 2, 34 ir t.), ir tai davė pradžią daugeliui maldingų praktikų. Tarp jų paminėtinos:

– Planctus Mariae, išreiškiamas iškiliais literatūriniais bei muzikiniais kūriniais, kurie padeda intensyviai išgyventi Mergelės Marijos skausmus, kai Dievo Motina rauda ne tik dėl nekaltojo, šventojo ir gerojo savo Sūnaus mirties, bet taip pat dėl jo tautos klaidų ir žmonijos nuodėmių;

– Ora della Desolata, kur tikintieji maldingai budi drauge su Viešpaties Motina, išgyvendami jos vienatvę, pasinėrimą į gilų skausmą dėl vienatinio Sūnaus mirties; tikintieji kontempliuoja Dievo Motiną, priimančią mirusio Kristaus kūną (Pieta), suvokdami, jog Marijoje susitelkia viso pasaulio skausmas dėl Kristaus mirties. Marija tikintiesiems įasmenina visas motinas, per visus amžius gedėjusias dėl savo sūnaus netekties. Šios maldingos praktikos, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse vadinamos El Pesame, nereikia apriboti tik liūdinčios motinos akivaizdoje reiškiamu jausmu. Tikint prisikėlimu, tai turėtų padėti suvokti Kristaus atperkamosios meilės didybę ir jo Motinos dalyvavimą joje.

Didysis šeštadienis

146. „Didįjį šeštadienį Bažnyčia būna prie Viešpaties kapo, apmąstydama jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus ir malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo“ [151].

Liaudiškasis pamaldumas neturi likti nuošaly nuo ypatingo Didžiojo šeštadienio pobūdžio. Su šia diena susiję šventiniai papročiai bei praktikos, kilę tais laikais, kai iš anksto būdavo numatomas Viešpaties prisikėlimo šventimas, turi būti rezervuojami Velykų vigilijai ir Velykų sekmadieniui.

„Motinos valanda“

147. Pagal tradiciją Marijos asmuo tam tikru būdu vaizduoja visą Bažnyčios Kūną. Ji yra „credentium collectio universa“ [152]. Krikščioniškojoje tradicijoje vaizduojama Švenčiausioji Mergelė Marija, budinti prie Viešpaties kapo, yra ikona Mergelės Bažnyčios, budinčios prie savo Sužadėtinio kapo, laukiant jo prisikėlimo šventimo.

„Marijos valandos“ maldinga praktika yra įkvėpta ryšio tarp Mergelės Marijos ir Bažnyčios nuojautos: kol jos Sūnaus kūnas guli kape, o jo siela nužengė į pragarus skelbti tikėjimo protėviams išlaisvinimo iš mirties sutemų, Švenčiausioji Mergelė Marija, vaizduojanti ir įasmeninanti Bažnyčią, tikėjimu laukia savo Sūnaus pergalingo triumfo prieš mirtį.

Velykų sekmadienis

148. Velykų sekmadienis yra didžiausia liturginių metų iškilmė, joje taip pat apstu liaudiškojo pamaldumo apraiškų: visomis dievogarbos apraiškomis skelbiama nauja šlovinga prisikėlusio Kristaus būklė ir Dievo visagalybė, sklindanti iš jo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį.

Prisikėlusio Jėzaus susitikimas su Motina

149. Liaudiškajame pamaldume intuityviai nujaučiama nuolatinė Jėzaus vienybė su Motina: tiek kančioje ir mirtyje, tiek džiaugsme prisikėlimo valandą.

Liturgijos patvirtinimas, kad Dievas pripildė Švenčiausiąją Mergelę Mariją džiaugsmo jos Sūnui prisikėlus [153], liaudiškajame pamaldume buvo nusakytas ir išreikštas Prisikėlusio Kristaus susitikimo su Motina maldinga praktika: Velykų rytą dvi procesijos, viena su Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdu, o kita, vaizduojanti prisikėlusį Kristų, susitinka, ir šitaip parodoma, kad Dievo Motina buvo pirmutinė ir visiška Viešpaties prisikėlimo slėpinio dalyvė.

Šios maldingos praktikos atžvilgiu taikytina tai, kas jau buvo sakyta dėl „mirusio Kristaus“ procesijos: maldinga praktika turi būti atliekam taip, kad nebūtų svarbesnė negu Velykų sekmadienio liturginis šventimas, taip pat nedera netinkamai sumaišyti liturginių apeigų su liaudiškojo pamaldumo apraiškomis [154].

Šeimos stalo palaiminimas

150. Velykų liturgija visa paženklinta naujumu: atsinaujina gamta, nes šiauriniame pusrutulyje Velykos sutampa su pavasariu; atnaujinama ugnis ir vanduo; krikščionių širdys atnaujinamos Atgailos sakramentu ir, kur įmanoma, įkrikščioninimo sakramentų teikimu; tam tikra prasme atnaujinama ir Eucharistija – visi šie elementai ir apčiuopiami ženklai perteikia Kristaus prisikėlimu pradėtą naują gyvenimą.

Tarp maldingų praktikų, susijusių su Velykų sekmadieniu, reikia paminėti tradicinį kiaušinių – gyvybės simbolio – ir šeimos stalo palaiminimą; šeimos stalo palaiminimo paprotys daugelyje krikščionių šeimų praktikuojamas kasdien ir yra skatintinas [155]; Velykų rytą jis įgyja ypatingą reikšmę: šeimos galva ar kitas namų bendruomenės narys palaimina šventinį valgį vandeniu, kuris buvo palaimintas Velykų vigilijos metu ir tikinčiųjų parsineštas namo Viešpaties garbei.

Prisikėlusio Kristaus Motinos velykinis pasveikinimas

151. Baigiantis Velykų vigilijai arba po antrosios Velykų Vakarinės daugelyje vietų atliekama trumpa maldinga praktika: palaiminamos gėlės ir išdalijamos tikintiesiems kaip Velykų džiaugsmo ženklas. Vainikais pagerbiamas Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdas, o tikintieji tuo metu gieda Regina Caeli. Tikintieji, vienijęsi su Švč. Mergelės Marijos skausmais Kančios metu, bendrystėje su ja džiaugiasi prisikėlimu.

Nors ši maldinga praktika netinka inkorporuoti į liturgiją, ji visiškai dera su Velykų slėpinio turiniu ir yra dar vienas pavyzdys, parodantis kaip liaudiškajame pamaldume suvokiamas Švč. Mergelės Marijos vienijimasis su jos Sūnaus išganymo darbu.

Velykų laikotarpis

Metinis šeimų palaiminimas namuose

152. Velykų laiku – arba kitais metų laikotarpiais – kasmet lankomos namuose ir laiminamos šeimos. Ši pastoracinė praktika labai rekomenduotina parapijų klebonams ar jų vikarams, kadangi ji yra labai vertinama tikinčiųjų ir suteikia gerą progą priminti krikščionių šeimoms, kad jas nuolat lydi Dievo palaiminimas, ir raginti jas gyventi pagal Evangeliją; šiuo aplankymu tėvai ir vaikai skatinami puoselėti ir ugdyti šeimos kaip „namų Bažnyčios“ slėpinį.

Via lucis

153. Pastaraisiais metais daugelyje regionų paplito maldinga „Šviesos kelio“ (Via lucis) praktika. Kryžiaus kelio (Via crucis ) pavyzdžiu tikintieji Via lucis kelyje raginami apmąstyti Jėzaus pasirodymus, kuriais jis – nuo prisikėlimo iki žengimo į dangų, žvelgiant į jo paruziją, – apreiškė savo šlovę mokiniams, laukiantiems pažadėtosios Dvasios (plg. Jn 14, 26; 16, 13–15; Lk 24, 49), stiprino jų tikėjimą, iki galo baigė savo mokymus apie Karalystę ir galiausiai nustatė sakramentinę ir hierarchinę Bažnyčios struktūrą.

Per Via lucis praktiką tikintieji prisimena kertinį tikėjimo įvykį – Kristaus prisikėlimą – ir savo, kaip Kristaus mokinių, būklę: per velykinį Krikšto sakramentą jie perėjo iš nuodėmės tamsybių į malonės šviesą (plg. Kol 1, 13; Ef 5, 8).

Per šimtmečius Via Crucis praktika leido tikintiesiems dalyvauti pradiniame Velykų slėpinio įvykyje – kančioje – ir prisidėjo prie to, kad įvairūs šio slėpinio turinio aspektai įsitvirtino tikinčiųjų sąmonėje. Analogiškai ir Via lucis praktika, jei ji atliekama ištikimai laikantis Evangelijos teksto, gali veiksmingai padėti tikintiesiems suvokti antrąjį Velykų įvykio momentą, būtent Viešpaties prisikėlimą.

Via lucis potencialiai yra puiki tikėjimo pedagogika, nes sakoma: „per crucem ad lucem“. Taikant kelionės metaforą Via lucis einama nuo kančios išgyvenimo, kuris pagal Dievo planą sudaro mūsų gyvenimo dalį, į viltį pasiekti tikrąjį žmogaus tikslą: išlaisvinimą, džiaugsmą ir ramybę, – tai yra esminės Velykų vertybės.

Visuomenėje, kuri dažnai būna paženklinta nevilties, baimės ir „mirties kultūros“, Via lucis yra veiksmingas stimulas kurti atvirą vilties lūkesčiams ir tikėjimo tiesoms „gyvybės kultūrą“.

Dieviškojo gailestingumo pamaldumas

154. Susijęs su Velykų aštuondieniu pastaraisiais metais tolydžio paplito Dieviškojo gailestingumo pamaldumas, pagrįstas 2000 m. balandžio 30 d. kanonizuotos ses. Faustinos Kowalskos raštais. Šis pamaldumas sutelktas į Kristaus mirtimi ir prisikėlimu išlietą gailestingumą, trykštantį iš Šventosios Dvasios, kuri atleidžia nuodėmes ir atgaivina džiaugsmą dėl įvykusio atpirkimo. Kadangi antrojo Velykų, arba, kaip dabar vadinama, Dieviškojo Gailestingumo, sekmadienio [157] liturgija yra natūrali vieta, kur pasireiškia Atpirkėjo gailestingumo priėmimas, tikinčiuosius reikia mokyti suvokti šį pamaldumą atsižvelgiant į šių velykinių dienų liturgines apeigas. Iš tikrųjų „Velykų Kristus – galutinis gailestingumo įgyvendinimas, jo gyvasis ženklas: drauge priklausantis išganymo istorijai ir eschatologinis. Todėl ir šventoji Velykų laiko liturgija deda į mūsų lūpas psalmės žodžius: ‘Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius’ (Ps 89, 2)“ [158].

Sekminių devyndienis

155. Šventasis Raštas liudija, kad tas devynias dienas nuo Jėzaus žengimo į dangų iki Sekminių apaštalai „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14), laukdami, kol bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49).

Plačiai tikinčiųjų praktikuojamas Sekminių devyndienis kilo iš maldingo šio išganymo įvykio apmąstymo.

Devyndienis yra įtrauktas į Mišiolą ir Valandų liturgiją, ypač į antrąją Sekminių Vakarinę: bibliniai ir euchologiniai tekstai įvairiais būdais primena Parakleto laukiančius mokinius. Kur įmanoma, Sekminių devyndienis iškilmingai švęstinas per Vakarinę. Ten, kur tai neįmanoma, devyndienyje turėtų atsispindėti dienų nuo Žengimo į dangų iki Sekminių liturginės temos.

Kai kur šiuo laikotarpiu švenčiama Maldų už krikščionių vienybę savaitė [159].

Sekminės

Sekminių sekmadienis

156. Velykų laikotarpis baigiasi penkiasdešimtąją dieną Sekminių sekmadieniu, atmenant Šventosios Dvasios išliejimą ant apaštalų (plg. Apd 2, 1–4), Bažnyčios įsteigimą ir jos misijos visomis kalbomis visoms tautoms pradžią. Ypač svarbus Sekminių vigilijos Mišių šventimas katedrose ir kai kuriose bažnyčiose, nes juo išreiškiama ištverminga krikščionių bendruomenės malda, apaštalų pavyzdžiu vieningai meldžiantis drauge su Jėzaus motina [160].

Sekminių slėpinys mus ragina melstis, įsipareigoti misijai ir nušviečia liaudiškąjį pamaldumą, kuris yra „nuolatinis Šventosios Dvasios buvimo Bažnyčioje ženklas. Jis žadina tikinčiųjų širdyse tikėjimą, viltį bei meilę ir tas bažnytines vertybes, kurios daro liaudiškąjį pamaldumą vertingą. Ta pati Dvasia sukilnina gausius ir įvairius būdus, kuriais krikščioniškoji žinia perteikiama pagal visais laikais kiekvienai vietai būdingą kultūrą bei papročius“ [161].

Tikintieji noriai šaukiasi Šventosios Dvasios kurdami planus, imdamiesi naujų darbų ar išgyvendami ypatingus sunkumus. Dažnai jie pasitelkia formuluotes iš Sekminių šventimo (Veni, Creator Spiritus, Veni, Sancte Spiritus) [162] arba imasi trumpų maldavimų (Emitte Spiritum tuum et creabuntur...). Trečiasis rožinio Garbės dalies slėpinys kviečia tikinčiuosius apmąstyti Šventosios Dvasios išliejimą Sekminių dieną. Priimdami Sutvirtinimą tikintieji suvokia, jog priima tą pačią išminties ir patarimo Dvasią, vadovaujančią ir pagelbėjančią būtyje, tvirtumo ir šviesos Dvasią, padedančią ką nors svarbaus nuspręsti ir išlaikyti gyvenimo išbandymus. Tikintieji taip pat suvokia, kad per Krikštą jų kūnai tampa Šventosios Dvasios šventovėmis, kurias reikia gerbti net mirties atveju; jie taip pat suvokia, jog kūnas bus prikeltas paskutiniąją dieną Šventosios Dvasios galia.

Šventoji Dvasia atveria mums bendrystę su Dievu maldoje. Ji taip pat ragina mus tarnauti artimui atsiveriant susitikimui, liudijant, trokštant teisingumo ir taikos, moralinio atsinaujinimo, tikros socialinės pažangos ir misijinio įsipareigojimo [163]. Kai kuriose krikščionių bendruomenėse Sekminės švenčiamos kaip „Maldos užtarimo už misijas diena“ [164].

<...>

V skyrius

<...>

VI skyrius

<...>

VII skyrius
MALDOS UŽ MIRUSIUOSIUS

Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu

248. „Mirtis aiškiausiai iškelia žmogiškosios būklės mįslę“ [348]. Tačiau Kristaus tikėjimas perkeičia šią mįslę į begalinio gyvenimo tikrumą. Kristus sakė mums, kad jis buvo Tėvo atsiųstas, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16); taip pat jis sakė: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 40).

Remdamasi Šventuoju Raštu Bažnyčia išpažįsta savo tikėjimą amžinuoju gyvenimu Nikėjos – Konstantinopolio išpažinimo žodžiais: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo“ [349]. Bažnyčia, remdamasi Dievo žodžiu, tvirtai tikisi ir viliasi, kad „kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir jis prikels juos paskutiniąją dieną“ [350].

249. Tikėjimas prisikėlimu iš numirusiųjų sudaro esminę krikščioniškojo apreiškimo dalį ir implikuoja ypatingą požiūrį į neišvengiamą bei slėpiningą mirties įvykį. Mirtimi baigiasi mūsų žemiškasis gyvenimas, „bet ne mūsų egzistencija“ [351], kadangi mūsų siela yra nemirtinga. „Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga“ [352]. Tikėjimo požiūriu „mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto, skirto žemiškajam jo gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo, pabaiga“ [353].

Viena vertus, mirtis atrodo natūralus dalykas, kita vertus, ją galima laikyti „atpildu už nuodėmę“ (Rom 6, 23). Autentiškai interpretuodama Šventąjį Raštą (plg. Pr 2, 17; 3, 3; 3, 19; Išm 1, 13; Rom 5, 12; 6, 23) Bažnyčia moko, kad „mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės“ [354].

Dievo Sūnus Jėzus, „gimęs iš moters, pavaldus Įstatymui“ (Gal 4, 4), patyrė mirtį, kuri yra būdinga žmogiškajai būklei; nepaisydamas nuogąstavimo mirties akivaizdoje (Mk 14, 33–34; Žyd 5, 7–8), „jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima“ [355].

Mirtis yra perėjimas į tikrojo gyvenimo pilnatvę. Bažnyčia, apversdama šio pasaulio logiką, krikščionio mirties dieną vadina jo dies natalis, jo dangiškojo gimimo diena, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4). Mirtis yra gyvenimo pratęsimas nauju būdu, kaip sakoma liturgijoje: „Viešpatie, tavo tikintiesiems gyvenimas tik pasikeičia, bet nenutrūksta, nes mūsų žemiškajam būstui suirus danguje mūsų laukia amžinoji buveinė“ [356].

Krikščionio mirtis yra malonės įvykis, turintis pozityvią vertę bei reikšmę Kristuje ir per Kristų. Raštas moko, kad „man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21); „štai tikras Žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11).

250. Pagal Bažnyčios tikėjimą, „mirtis su Kristumi“ prasideda krikštu. Gaudamas krikštą Viešpaties mokinys sakramentiniu būdu „miršta su Kristumi“, kad gyventų naują gyvenimą; jei jis miršta Kristaus malonėje, fizinė mirtis užantspauduoja tą „mirtį su Kristumi“ ir veda į galutinį tikslą, visiškai ir galutinai įimdama krikščionį į Atpirkėją Kristų. Bažnyčia užtarimo malda už mirusiųjų sielas maldauja amžinojo gyvenimo ne tik tiems Kristaus mokiniams, kurie mirė jo ramybėje, bet ir tiems mirusiesiems, kurių tikėjimą žinojo tik pats Dievas [357].

Užtarimo maldų prasmė

251. Teisieji sutinka Dievą mirtyje. Jis pasišaukia juos pas save, kviesdamas dalyvauti amžinajame gyvenime, tačiau nė vienas negali būti priimtas į Dievo bičiulių būrį bei patirti jo artumą, jei nėra nuskaistintas nuo asmeninės nuodėmės padarinių. „Tą galutinį tikinčiųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose“ [358].

Iš šio mokymo kyla maldingas paprotys melstis už skaistyklos sielas; tai reiškia, kad Dievo karštai maldaujama pasigailėti mirusiųjų sielų, nuskaistinti jas savo meilės liepsna ir atvesti į jo šviesos ir gyvybės karalystę. Šis maldavimas yra tikėjimo šventųjų bendravimu kultinė išraiška. Iš tikrųjų „keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi ‘šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių’ (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti“ [359]. Šias maldas sudaro pirmiausia Eucharistinės aukos šventimas [360], taip pat kitos maldingos praktikos, kaip antai maldos už mirusius, išmaldos bei artimo meilės darbai [361], taip pat atlaidai už amžinybėn iškeliavusių tikinčiųjų sielas [362].

Krikščioniškos laidotuvių apeigos

252. Romos liturgijoje, panašiai kaip kitose Lotynų bei Rytų apeigų liturgijose, yra daug įvairių maldų už mirusius formų.

Pagal skirtingas tradicijas krikščioniškųjų laidotuvių apeigos tradiciškai susideda iš trijų dalių. Dėl urbanizacijos nulemtų didžiulių gyvenimo pokyčių didžiuosiuose miestuose šios apeigos dažnai sutraukiamos į dvi ar net tik vieną dalį. Krikščioniškųjų laidotuvių apeigos yra: [363].

– maldos budėjimas velionio namuose arba pagal aplinkybes kitoje tinkamoje vietoje, kai šeimos nariai, bičiuliai ir tikinčiųjų bendruomenės nariai susiburia melsti Dievą už velionį, jie klausosi „amžinojo gyvenimo žodžių“ ir jų šviesoje žvelgia į anapus, tikėjimu apmąstydami prisikėlusį Kristų; maldos budėjimo metu guodžiami velionio gedėtojai; išreiškiamas krikščioniškas solidarumas pagal apaštalo žodžius, raginančius „liūdėti su liūdinčiais“ (Rom 12, 15) [364];

– Eucharistijos šventimas, kuris yra labai pageidautinas esant galimybėms. Švenčiant Eucharistiją krikščioniškoji bendruomenė klausosi „Dievo žodžio, skelbiančio Velykų slėpinį, laiduojančio viltį vėl susitikti Dievo karalystėje, gaivinančio mūsų maldingumą už mirusius ir raginančio mus liudyti tikrą krikščioniškąjį gyvenimą“ [365]. Celebrantas savo homilijoje komentuoja Dievo žodį, „vengdamas laidotuvių prakalbų stiliaus“ [366]. Eucharistijoje „Bažnyčia parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje“ [367]. Įdėmiai skaitydami laidotuvių Mišių tekstus galime suvokti, kaip liturgija išreiškia tai, kad Eucharistija yra eschatologinė puota, tikrasis krikščioniškas mirusiojo refrigerium;

– Atsisveikinimo apeigos, laidotuvių procesija ir palaidojimas; atsisveikinimo apeigomis mirusiojo siela pavedama Dievui: „taip krikščionių bendruomenė galutinai atsisveikina su savo nariu prieš palaidodama jo kūną“ [368]. Laidotuvių procesijoje motina Bažnyčia, sakramentiniu būdu nešiojusi krikščionį savo įsčiose jo žemiškosios kelionės metu, dabar palydi mirusiojo kūną į poilsio vietą, kur jis laukia prisikėlimo (plg. 1 Kor 15, 42–44).

253. Kiekvienas laidotuvių apeigų etapas turi būti atliekamas laikantis didžiausio orumo ir religinio jautrumo. Su mirusiojo kūnu, kuris buvo Šventosios Dvasios šventovė, dera elgtis labai pagarbiai. Laidotuvių reikmenys turi būti puošnūs, bet be pompastikos; liturginius ženklus – kryžių, velykinę žvakę, švęstą vandenį ir smilkalus – reikia naudoti tinkamai.

254. Krikščioniškajame maldingume inhumavimas laikomas pavyzdiniu tikinčiųjų laidojimo būdu. Atsiribota nuo mumifikavimo, balzamavimo ar kremavimo praktikų, kadangi jos suponuoja idėją, jog mirtis reiškia visišką žmogaus sunaikinimą. Palaidojimas, viena vertus, primena žemę, iš kurios žmogus paimtas (plg. Pr2, 6) ir į kurią jis privalo grįžti (plg. Pr 3, 19; Sir 17, 1), kita vertus, jis nurodo Jėzaus palaidojimą, grūdą, nukritusį į žemę ir atnešusį daug vaisių (plg. Jn 12, 24).

Vis dėlto mūsų dienomis kremavimas plinta dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Dėl šio dalyko Bažnyčios disciplina nustato: „Galima krikščioniškai palaidoti tuos, kurie išreiškė valią, kad jų kūnai būtų kremuoti, jei toks jų pasirinkimas padarytas be priešingų krikščioniškajai doktrinai motyvų“ [369]. Tokį sprendimą padariusius tikinčiuosius dera paraginti nelaikyti mirusiųjų pelenų namie, bet palaidoti juos įprastu būdu, kol Dievas prikels besiilsinčius žemėje ir kol jūra atiduos savo mirusiuosius (Apr 20, 13).

Kitos maldos

255. Bažnyčia aukoja Eucharistinę auką už mirusiuosius ne tik jų laidotuvių proga, bet taip pat trečiąją, septintąją ir trisdešimtąją dieną po mirties, taip pat per mirties metines. Mišių šventimas, meldžiant savo mirusiųjų sieloms atilsio, yra krikščioniškas būdas atminti ir pratęsti Viešpatyje bendrystę su tais, kurie peržengė mirties slenkstį. Negana to, lapkričio 2-ąją Bažnyčia nuolat aukoja šventąją Mišių auką už mirusius tikinčiuosius ir švenčia už juos Valandų liturgiją.

Bažnyčia nuolat maldauja Viešpaties, švęsdama Mišias ir Mišparus, kad mirusieji, „kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko šį pasaulį“, būtų priimti „į šviesos, ramybės ir atilsio šalį“ [370].

Svarbu aiškinti tikintiesiems, jog Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, meldžiasi už visais laikais ir visose vietose mirusius tikinčiuosius, kad jie pasiektų prisikėlusio Viešpaties šlovę; taigi tikintieji turi vengti savininkiško Mišių „tik už savo mirusiuosius“ suvokimo [371]. Mišių šventimas meldžiantis už mirusiuosius suteikia gerą progą katechezei apie galutinius dalykus.

Mirusiųjų atminimas liaudiškajame pamaldume

256. Liaudiškajame pamaldume, panašiai kaip ir liturgijoje, kreipiamas ypatingas dėmesys į mirusiųjų atminimą ir tikintieji rūpestingai raginami melsti Dievą prašant mirusiesiems užtarimo.

Dalykuose, susijusiuose su „mirusiųjų atminimu“, reikia laikytis pastoracinio apdairumo bei takto, tiek į liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykį žvelgiant doktrinos požiūriu, tiek derinant liturginius veiksmus su maldingomis praktikomis.

257. Visuomet svarbu laiduoti, kad įvairios liaudiškojo pamaldumo apraiškos būtų suformuotos krikščioniškojo tikėjimo principų: reikia suvokti velykinę pakrikštytųjų, įtrauktų į Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį (plg. Rom 6, 3–10), mirties prasmę; sielos nemirtingumą (plg. Lk 23, 43); šventųjų bendravimą, dėl kurio „keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, net sustiprėja“ [372]; „Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti“ [373]; kūno prikėlimą; šlovingąjį Kristaus, „kuris teis gyvuosius ir mirusius“ [374] atėjimą; atpildą, skiriamą kiekvienam pagal jo darbus; amžinąjį gyvenimą.

Kai kurių tautų papročiai bei tradicijos, susijusios su „mirusiųjų kultu“, giliai paženklintos vietinės kultūros nulemtų sąlygotų elementų: turimos omenyje antropologinės sampratos, susijusios su troškimu pratęsti šeimos ryšius, dar bendriau imant apimančios socialinius ir bičiuliškus santykius su mirusiaisiais. Šiuos papročius reikia įdėmiai ištirti ir įvertinti. Taip pat būtina rūpestingai stebėti, kad jie nebūtų priešingi Evangelijai arba suvokiami kaip pagonybės reliktai.

258. Doktrinos požiūriu reikia vengti šių dalykų:
– liaudiškojo pamaldumo apraiškose pasitaikančių pagoniškų mirusiųjų kulto elementų;
– mirusiųjų šaukimosi burtininkavimo tikslais;
– įsivaizduojamų padarinių, keliančių tikintiesiems baimę, priskyrimo sapnams, susijusiems su mirusiaisiais;
– tikėjimo reinkarnacija apraiškų kokia nors forma;
– sielos nemirtingumo neigimo ar mirties atsiejimo nuo prisikėlimo tikrovės, taip sudarant regimybę, jog krikščionybė esanti mirusiųjų religija;
– erdvės ir laiko kategorijų taikymo mirusiųjų būklei.

259. Šiuolaikinėje visuomenėje labai paplitusi doktrininė ir pastoracinė klaida yra „slėpti mirtį ir jos ženklus“, ir tai dažnai sukelia neigiamus padarinius.

Gydytojai, slaugos personalas ar artimieji dažnai mano, kad jų pareiga slėpti artėjančios mirties faktą nuo ligonių, kurie dėl didėjančios hospitalizacijos beveik visada miršta ne namie. Dažnai sakoma, kad šiandienos urbanistinės civilizacijos didžiuosiuose miestuose vietos yra tik gyviesiems, bet ne mirusiems. Ankštuose butuose nėra kur surengti maldos budėjimą už mirusįjį; eismo grūstys neleidžia rengti laidotuvių procesijų; kapinės, kurios kadaise, ypač kaimuose, būdavo prie pat bažnyčios tarsi „šventa žemė“, rodanti gyvųjų ryšį su mirusiaisiais Kristuje, dabar iškeltos į užmiesčius, nes planuojant miestus kapinėms vieta nenumatoma.

Šiandienos civilizacija atsisako priimti „mirties regimybę“ ir stengiasi naikinti jos ženklus. Kai kuriose šalyse dėl tokio atsisakymo plinta lavonų balzamavimas. Cheminėmis procedūromis mirusysis konservuojamas, siekiant išlaikyti gyvo žmogaus išvaizdą.

Krikščionys privalo įsisąmoninti mintį apie mirtį ir priimti šią tikrovę giedrai ir ramiai; jiems nedera vidujai priimti „nepakantumo mirčiai“ reiškinio, nepaliekančio mirusiesiems vietos gyvųjų miestuose. Krikščionims taip pat nedera atmesti mirties ženklus, ypač jei nepakantumas ir atmetimas skatina bėgti nuo tikrovės arba puoselėja materialistinę pasaulėžiūrą – be vilties ir svetimą tikėjimui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu.

Krikščionis privalo priešintis visoms „mirties komercializacijos“ formoms, kuriomis eksploatuojami tikinčiųjų jausmai ir siekiama nežaboto gėdingo pelno.

260. Pagal vietos, laiko aplinkybes ir tradicijas liaudiškasis mirusiųjų atminimo pamaldumas įgauna daugybę formų:
– novena už mirusiuosius rengiantis paminėti mirusiuosius lapkričio 2-ąją ir ją pratęsiantis aštuondienis turi būti švenčiami laikantis liturginių normų;
– kapinių lankymas; pasitaiko, kad tai daroma bendruomeniškai lapkričio 2-ąją, baigiant parapijoje misijų dienas ar naujam klebonui perimant parapiją. Kapus aplankyti galima taip pat privačiai – tuomet tikintieji aplanko savo šeimos kapus, juos prižiūri ir puošia gėlėmis ar žvakėmis. Tokie aplankymai kyla iš gyvųjų ryšio su mirusiaisiais, o ne iš kokio nors įsipareigojimo, kurio neįvykdžius juntama prietaringa baimė;
– brolijos ar maldingos draugijos, pagal krikščionišką mirties viziją besirūpinančios „mirusiųjų laidojimu“, besimeldžiančios už mirusiuosius ir teikiančios pagalbą mirusiųjų artimiesiems;
– maldos už mirusiuosius per išmaldą, gailestingumo darbus, pasninką, atlaidus ir ypač per maldas, meldžiantis psalme De profundis arba trumpąja forma Requiem aeternam, kurią dažnai lydi Viešpaties angelo malda, rožinio apmąstymas ar šeimos stalo palaiminimas.

<...>

VIII skyrius

<...>

Pabaiga

<...>