Pratarmė

[1.] Atpirkimo sakramentą [1] Švenčiausiojoje Eucharistijoje Motina Bažnyčia pripažįsta tvirtu tikėjimu, džiugiai priima, švenčia ir šlovindama garbina, skelbdama Jėzaus Kristaus mirtį ir išpažindama jo prisikėlimą, kol jis ateis [2], kad kaip nenugalėtas Viešpats ir Valdovas, amžinasis Kunigas ir visatos Karalius perduotų tiesos ir gyvenimo karalystę neapsakomai visagalio Tėvo Galybei [3].

[2.] Bažnyčios mokymas apie Švenčiausiąją Eucharistiją, kurioje glūdi visas dvasinis Bažnyčios gėris, būtent pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis [4], kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė [5] ir kurios priežastinė įtaka jautėsi jau pačiose Bažnyčios ištakose [6], su budriu rūpestingumu ir dideliu autoritetingumu amžių raidoje išdėstytas susirinkimų ir popiežių raštuose. Neseniai popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Ecclesia de Eucharistia, atsižvelgdamas į mūsų laikų bažnytinę situaciją, šia tema vėl pateikė labai reikšmingų elementų [7].

Trokšdamas, kad pirmiausia švęsdama šventąją liturgiją Bažnyčia prideramai saugotų tokį didį slėpinį, popiežius įpareigojo Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregaciją [8], bendradarbiaujant su Tikėjimo mokymo kongregacija, parengti šią instrukciją, kurioje būtų aptarti kai kurie dalykai, susiję su Eucharistijos sakramento tvarka. Todėl tai, kas šioje instrukcijoje dėstoma, skaitytina kaip minėtosios enciklikos Ecclesia de Eucharistia tąsa.

Tačiau šioje instrukcijoje neketinama pateikti su Švenčiausiąja Eucharistija susijusių nuostatų sąvado, bet norima, siekiant paskatinti labiau vertinti liturginius nuostatus [9], iškelti aikštėn kai kuriuos jau paskelbtus ar nustatytus ir iki šiandien galiojančius elementus ir įtvirtinti tam tikrus nuostatus, kurie paaiškintų ir papildytų ankstesnius, taip pat parodyti vyskupams, kunigams, diakonams ir visiems tikintiems pasauliečiams, kaip kiekvienas pagal savo pareigas turėtų visa tai įgyvendinti.

[3.] Nuostatai, pateikiami šioje instrukcijoje, laikytini galiojančiais Romos apeigų liturgijai ir, atitinkamai pakeisti, kitų teisiškai pripažįstamų lotyniškosios Bažnyčios apeigų liturgijai.

[4.] „Susirinkimo liturginė reforma neabejotinai daug prisidėjo prie sąmoningesnio, aktyvesnio ir vaisingesnio tikinčiųjų dalyvavimo šventojoje altoriaus Aukoje“ [10]. Tačiau „netrūksta ir šešėlių“ [11]. Nevalia nutylėti, jog pasitaiko piktnaudžiavimų, net labai didelių, prieštaraujančių liturgijos ir sakramentų prigimčiai, Bažnyčios tradicijai bei vadovybei ir mūsų laikais vienokioje ar kitokioje bažnytinėje aplinkoje darančių žalą liturginiam šventimui. Kai kur piktnaudžiavimai liturgijos srityje tapo savotišku įpročiu; akivaizdu, jog tai neleistina ir turi liautis.

[5.] Bažnyčios vadovybės paskelbtų nuostatų laikymasis reikalauja minties ir žodžių, išorinio veikimo ir širdies nusiteikimo atitikties. Vien išoriškas nuostatų laikymasis akivaizdžiai prieštarauja šventosios liturgijos, kurioje Viešpats Kristus nori surinkti savo Bažnyčią, kad ji su juo būtų „vienas kūnas ir viena dvasia“ [12], esmei. Todėl išorinį veiksmą turi apšviesti tikėjimas ir Dievo meilė, kurie suvienija mus su Kristumi bei tarpusavyje ir žadina meilę vargšams bei likimo valiai paliktiesiems. Negana to, liturginiai žodžiai ir apeigos yra ištikima, amžių tėkmėje subrendusi Kristaus nusistatymo išraiška ir moko mus būti tokio nusistatymo kaip jis [13]; prie šių žodžių priderindami savo protą, keliame širdis į Viešpatį. Viskuo, kas šioje instrukcijoje sakoma, norima prisidėti prie to, kad mūsų nusistatymas sutaptų su Kristaus nusistatymu, išreikštu liturgijos žodžiais bei apeigomis.

[6.] Juk piktnaudžiavimai temdo „teisingą tikėjimą ir katalikų mokymą apie šį įstabų sakramentą“ [14]. Tai taip pat trukdo tikintiesiems „tam tikru būdu“ „išgyventi dviejų mokinių iš Emauso potyrį: Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ [15]. Kadangi Dievo galybė ir dievystė [16], ir jo gerumo spindesys pirmiausia atsiskleidžia Eucharistijos sakramente, visiems tikintiesiems derėtų turėti ir lavinti tą išpažintinos Dievo galybės jausmą, kurį jie gavo per išganingą viengimio Sūnaus kančią [17].

[7.] Piktnaudžiavimai neretai šaknijasi klaidingame laisvės supratime. Tačiau Dievas mums Kristuje dovanojo ne tą iliuzinę laisvę daryti tai, ką norime, bet laisvę daryti tai, kas kilnu ir teisu [18]. Tai taikytina ne tik tiesioginiams Dievo įsakymams, bet ir Bažnyčios paskelbtiems įstatymams, atitinkamai atsižvelgiant į kiekvieno nuostato prigimtį. Todėl visi turi paklusti teisėtos bažnytinės vadovybės potvarkiams.

[8.] Su dideliu liūdesiu taip pat konstatuotina, kad „randasi ekumeninių iniciatyvų, kurios, nors ir turi taurių motyvų, skatina eucharistines praktikas, prieštaraujančias drausmei, kuria Bažnyčia reiškia savo tikėjimą“. Tačiau „Eucharistija yra per brangi dovana, kad būtų galima toleruoti dviprasmybes ir sumenkinimus“. Todėl derėtų kai ką pataisyti ir tiksliau apibrėžti, idant ir šioje srityje Eucharistija „toliau spindėtų visu savo slėpinio spindesiu“ [19].

[9.] Piktnaudžiavimai dažnai remiasi neišmanymu, kadangi daugiausia atmetami dalykai, kurių gilesnė prasmė nesuvokiama, o senumas nepripažįstamas. Juk „įvairių maldų ir liturginių giesmių“ radosi Šventojo Rašto „įkvėpimu ir paakinimu“, ir juo „remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė“ [20]. O dėl regimųjų ženklų, kuriuos naudoja liturgija „neregimiems dieviškiems dalykams išreikšti“, tai juos „jai parinko Kristus arba Bažnyčia“ [21]. Galiausiai šventųjų šventimų struktūros ir formos – kiekvieno Rytų ar Vakarų tradicijos rito atveju – dera su visuotinės Bažnyčios praktikomis, kurios visuotinai paveldėtos iš apaštališkosios ir nepertraukiamos tradicijos [22] ir kurias Bažnyčia turi ištikimai ir rūpestingai perduoti būsimoms kartoms. Visa tai išmintingai sergėjama ir ginama liturginiais nuostatais.

[10.] Pati Bažnyčia neturi galios dalykams, nustatytiems paties Kristaus ir sudarantiems nekintamą liturgijos dalį [23]. Nutraukus ryšį, jungiantį sakramentus su pačiu Kristumi, kuris juos įsteigė, ir įvykiais, kuriais buvo įsteigta Bažnyčia [24], naudos tikintiesiems nebūtų, veikiau priešingai, tai jiems labai pakenktų. Juk šventoji liturgija kuo artimiausiai susijusi su mokymo principais [25], todėl nepatvirtintų tekstų vartojimas ir apeigų taikymas susilpnina ar apskritai suardo būtiną lex orandi ir lex credendi sąsają [26].

[11.] Eucharistijos slėpinys yra „per daug didis, kad kas nors galėtų sau leisti elgtis su juo kaip panorėjęs, negerbdamas nei jo sakrališkumo, nei visuotinumo“ [27]. Tas, kas, vadovaudamasis savo polinkiais, elgiasi priešingai, net jei būtų kunigas, griauna esminę Romos apeigų vienybę, kurią būtina ryžtingai stengtis išlaikyti [28], ir atlieka veiksmus, kurie niekaip neatitinka mūsų laikų tautos jaučiamo Dievo alkio ir troškulio, nei pasitarnauja autentiškai pastoracijai ar tinkamam liturgijos atnaujinimui, bet kuriais iš tikinčiųjų veikiau atimamas jų turtas ir paveldas. Juk savavališki veiksmai neskatina autentiško atsinaujinimo [29], bet pažeidžia Kristų tikinčiųjų teisę į liturginį veiksmą, išreiškiantį Bažnyčios gyvenimą pagal jos tradiciją ir tvarką. Pagaliau iškraipymo ir netvarkos pasitaiko net švenčiant Eucharistiją, kuri savo iškilumu bei prigimtimi orientuota žymėti ir įstabiai įgyvendinti bendrystę su dieviškuoju gyvenimu ir Dievo tautos vienybę [30]. Iš to randasi netikrumas mokymo klausimais, abejonių ir pasipiktinimo Dievo tautoje ir beveik neišvengiamai smarki priešprieša; visa tai mūsų laikais, kai krikščioniškasis gyvenimas dažnai labai sunkus dėl „sekuliarizacijos“ vėjų, labai trikdo ir liūdina daug Kristų tikinčiųjų [31].

[12.] Priešingai, visi Kristų tikintieji turi teisę į tikrą liturgiją ir ypač į šventųjų Mišių šventimą, kokio norėjo ir kokį nustatė Bažnyčia, vadinasi, į tokį, koks nurodomas liturginėse knygose ir kitokių įstatymų bei nuostatų. Katalikiškoji tauta taip pat turi teisę į tai, kad šventųjų Mišių auka būtų švenčiama išlaikant jos integralumą, pagal visą Bažnyčios magisteriumo mokymą. Pagaliau katalikų bendruomenė turi teisę, kad švenčiausioji Eucharistija jai būtų atliekama taip, kad tikrai išryškėtų kaip vienybės sakramentas, visiškai atsisakant visų trūkumų ir gestų, galinčių pagimdyti Bažnyčioje susiskaldymų ir pasidalijimų [32].

[13.] Visi šioje instrukcijoje pateikti nuostatai, taip pat visi įspėjimai įvairiai susiję su Bažnyčios užduotimi nepaliaujamai rūpintis, kad toks didus slėpinys būtų švenčiamas teisingai ir tinkamai. Apie įvairius laipsnius, kuriais pavieniai nuostatai sujungti su visos bažnytinės teisės aukščiausiuoju įstatymu, būtent rūpinimusi sielų išganymu, kalbama paskutiniame šios instrukcijos skyriuje [33].

I skyrius
ŠVENTOSIOS LITURGIJOS TVARKYMAS

[14.] „Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei, kuri yra Apaštalų Sostas ir pagal teisės nuostatus vyskupas“ [34].

[15.] Romos popiežius, „Kristaus pavaduotojas ir visuotinės Bažnyčios žemėje ganytojas, <...> savo tarnybos dėka Bažnyčioje turi aukščiausią, pilnutinę, tiesioginę ir visuotinę paprastąją galią, kuria visada gali laisvai naudotis“ [35], taip pat bendraudamas su ganytojais ir kaimenėmis.

[16.] Pareiga tvarkyti visos Bažnyčios šventąją liturgiją, leisti liturgines knygas ir teikti pripažinimą jų vertimams į tautų gimtąsias kalbas, taip pat prižiūrėti, kad liturginių nuostatų, pirmiausia tų, kurie susiję su garbingiausiosios Mišių aukos šventimu, būtų visur sąžiningai laikomasi, tenka Apaštalų Sostui [36].

[17.] Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija „užsiima tuo, kas, nepažeidžiant Tikėjimo mokymo kongregacijos kompetencijos, Apaštalų Sostui tenka šventosios liturgijos, pirmiausia sakramentų, tvarkymo bei skatinimo srityje. Ji skatina bei prižiūri sakramentų tvarką, ypatingą dėmesį skirdama jų galiojimui ir leistam šventimui“. Galiausiai ji „dėmesingai rūpinasi, kad liturginių nuostatų būtų tiksliai laikomasi, kad piktnaudžiavimams būtų užbėgta už akių, o ten, kur jų būtų atrasta, jie būtų pašalinti“ [37]. Vadovaujantis visos Bažnyčios tradicija, daugiausia dėmesio skiriama šventųjų Mišių šventimui ir kultui, teikiamam švenčiausiajai Eucharistijai ir ne Mišių metu.

[18.] Kristų tikintieji turi teisę, kad bažnytinė vadovybė pilnutinai ir veiksmingai tvarkytų šventąją liturgiją, idant liturgija niekada nebūtų „kieno nors asmeninė nuosavybė, nei celebranto, nei bendruomenės, kurioje švenčiami šventieji slėpiniai“ [38].

1. Diecezinis vyskupas, vyriausiasis savo kaimenės kunigas

[19.] Diecezinis vyskupas, pagrindinis Dievo slėpinių dalytojas jam pavestoje dalinėje Bažnyčioje, yra viso liturginio gyvenimo tvarkytojas, skatintojas ir saugotojas [39]. Juk „šventimų sakramento pilnatvės paženklintas vyskupas yra ‘aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas’ [40], ypač Eucharistijoje, kurią atnašauja pats ar paveda atnašauti kitiems [41], ir kuria nuolatos gyvena ir auga Bažnyčia“ [42].

[20.] Juk Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia tada, kai švenčiamos Mišios, pirmiausia katedros bažnyčioje, visapusiškai ir aktyviai dalyvaujant visai Dievo tautai, „jungiamai vienos maldos ir vieno altoriaus, kur jai vadovauja vyskupas“, supamas savo kunigų, diakonų ir patarnautojų [43]. Be to, „kiekvienam teisėtam Eucharistijos atnašavimui vadovauja vyskupas, kuriam pavesta pareiga krikščionių tikėjimo kultu garbinti dieviškąją Didenybę ir tvarkyti tą kultą pagal Viešpaties įsakymus ir Bažnyčios įstatymus, konkrečiu sprendimu pritaikant juos savo vyskupijai“ [44].

[21.] Tad „dieceziniam vyskupui tenka pareiga jam pavestoje Bažnyčioje, neperžengiant savo kompetencijos ribų, leisti visus saistančius liturginius nuostatus“ [45]. Tačiau vyskupui visada privalu rūpintis, kad liturginių nuostatų knygų numatyta laisvė protingai pritaikyti šventimą bažnyčios pastatui, tikinčiųjų susirinkimui arba pastoracinėms aplinkybėms nebūtų panaikinta, idant visos šventosios apeigos būtų tikrai pritaikytos žmonių supratimui [46].

[22.] Vyskupas valdo jam pavestą dalinę Bažnyčią [47], ir jo užduotis yra tvarkyti, vadovauti, skatinti ir kartais taip pat papeikti [48]; tai šventoji tarnyba, kurią jis gavo vyskupo šventimais [49] savo kaimenės statydinimui tiesoje ir šventume [50]. Jis turi parodyti autentišką liturginių apeigų ir tekstų prasmę, diegti kunigams, diakonams bei Kristų tikintiems pasauliečiams šventosios liturgijos dvasią [51], idant jie visi būtų vedami veiklaus ir vaisingo Eucharistijos šventimo linkme [52], ir sykiu rūpintis, kad visas Bažnyčios kūnas vyskupijoje, šalyje ir visame pasaulyje augtų sutarimu ir meilės vienybe [53].

[23.] „Tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo, idant visa būtų vieninga darbu ir gausėtų Dievo garbei“ [54]. Visais liturgijos klausimais vyskupui, nepažeidžiant teisėtai pripažintų teisių, pavaldūs visi, įskaitant pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų narius [55]. Tad vyskupui tenka teisė ir pareiga liturgijos srityje prižiūrėti bei kontroliuoti jo teritorijoje esančias bažnyčias ir oratorijas, taip pat tas, kurios yra įsteigtos minėtųjų institucijų narių, jei jos nuolatos lankomos Kristų tikinčiųjų [56].

[24.] Savo ruožtu krikščioniškoji tauta turi teisę į tai, kad diecezinis vyskupas neleistų piktnaudžiavimui įsigauti į bažnytinę tvarką, pirmiausia omenyje turint žodžio tarnybą, sakramentų ir sakramentalijų šventimą, Dievo ir šventųjų kultą [57].

[25.] Komisijoms, taryboms ar komitetams, vyskupo įsteigtiems „liturgijai, taip pat sakralinei muzikai ir sakraliniam menui vyskupijoje skatinti“, privalu veikti vadovaujantis vyskupo intencijomis bei nuostatais ir remtis jo autoritetu bei pritarimu, idant tinkamai atliktų savo užduotis [58] ir prisidėtų prie vyskupo veiksmingo vadovavimo vyskupijai. Vyskupai turėtų – tai jau seniai būtina – peržiūrėti visas šias struktūras bei kitokias įstaigas ir visas pradėtas iniciatyvas ir ištirti, ar jų darbas iki šiol buvo vaisingas [59], ir rūpestingai pasverti, kaip pataisyti ar pagerinti jų sudėtį ir darbą [60], kad jos įgytų naujos jėgos. Niekada nevalia užmiršti, jog ekspertai rinktini iš tų, kurių tvirtumas, laikantis katalikų tikėjimo, ir teologijos bei kultūros išmanymas nekelia abejonių.

2. Vyskupų konferencija

[26.] Tas pats galioja už šią sritį atsakingoms komisijoms, kurias Susirinkimo pageidavimu [61] įsteigė vyskupų konferencijos ir sudaro vyskupai, aiškiai atskirtini nuo jiems padedančių ekspertų. Jei vyskupų konferencijos narių neužtenka liturgijos komisijai tinkamai išrinkti ar įsteigti, paskirtina ekspertų taryba ar grupė, kuri, visada vadovaujama vyskupo, kiek galėdama imtųsi tos užduoties, tačiau nebūtų vadinama „liturgijos komisija“.

[27.] 1970 m. Šventasis Sostas paskelbė, jog visi eksperimentai šventųjų Mišių atžvilgiu nutrauktini [62], ir tai iš naujo priminė 1988 m. [63]. Todėl pavieniai vyskupai ir vyskupų konferencijos neturi galios leisti eksperimentuoti liturgijos tekstų ir kitų dalykų, nurodytų liturginėse knygose, atžvilgiu. Norint imtis tokių eksperimentų ateityje, būtinas Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos leidimas, teikiamas raštu ir prašytinas vyskupų konferencijos. Tačiau toks leidimas teikiamas tik esant svarbiai priežasčiai. Dėl įkultūrinimo iniciatyvų liturgijos srityje, tai išleistų ypatingų nuostatų reikia laikytis griežtai ir visų [64].

[28.] Visi su liturgija susiję nuostatai, kuriuos savo teritorijai vadovaudamasi teise nustatė vyskupų konferencija, pateiktini Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijai, be jos pripažinimo jie nėra saistomosios galios [65].

3. Kunigai

[29.] Kunigai, vyskupiškojo luomo dori, rūpestingi ir būtini bendradarbiai [66], pašaukti tarnauti Dievo tautai, kartu su savo vyskupu sudaro vieną kunigiją [67], kad ir skirtą įvairioms pareigoms. „Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo. <...> Būdami tos pačios kunigystės ir pasiuntinybės dalininkai, kunigai težvelgia į vyskupą kaip į savo tėvą ir pagarbiai jam tepaklūsta“ [68]. Be to, „visada siekdami Dievo vaikų gerovės, tesistengia jie prisidėti prie visos vyskupijos ir net visos Bažnyčios pastoracinio darbo“ [69].

[30.] Didžiulė yra atsakomybė, „per Eucharistijos šventimą tenkanti kunigams, turintiems tam vadovauti in persona Christi, laiduojant bendrystės liudijimą bei tarnystę ne tik tiesiogiai šventime dalyvaujančiai bendruomenei, bet ir visuotinei Bažnyčiai, kuri visada yra Eucharistijos dalininkė. Apgailestautina, kad dėl klaidingai suprantamo kūrybiškumo bei pritaikymo, ypač pirmaisiais posusirinkiminės liturginės reformos metais, netrūko daugeliui skausmo sukėlusių piktnaudžiavimų“ [70].

[31.] Laikydamiesi to, ką iškilmingai pažadėjo per šventimų apeigas ir kasmet atnaujina per Krizmos Mišias, kunigai privalo „Kristaus slėpinius, ypač per Eucharistijos auką ir Susitaikinimo sakramentą, maldingai ir ištikimai švęsti pagal Bažnyčios tradiciją Dievo garbei ir krikščioniškosios tautos išganymui“ [71]. Iš savo tarnybos jie neturi eliminuoti jos giliosios reikšmės, savavališkai iškreipdami liturgijos šventimą pataisymais, sutrumpinimais ar pridėjimais [72]. Šventasis Ambraziejus yra pasakęs: „Bažnyčia sužeidžiama ne kaip tokia, <...> bet mumyse. Saugokimės, kad mūsų suklydimas nepadarytų žaizdos Bažnyčiai“ [73]. Tad tenebūna Bažnyčia sužeidžiama kunigų, taip iškilmingai atidavusių save šiai tarnybai. Tegu kunigai, vadovaujami vyskupo, sąžiningai rūpinasi, kad tokių iškraipymų nedarytų ir kiti.

[32.] „Klebonas tesirūpina, kad švenčiausioji Eucharistija būtų parapinės tikinčiųjų bendruomenės centras; tesistengia, kad Kristų tikintieji gyventų maldingu sakramentų šventimu, pirmiausia, kad dažnai priimtų Švenčiausiosios Eucharistijos ir Atgailos sakramentus; lygiai taip tesiekia, kad jie būtų akinami melstis ir šeimoje ir veikliai bei sąmoningai dalyvautų šventojoje liturgijoje, kuriai, įgaliotas diecezinio vyskupo, savo parapijoje turi vadovauti klebonas, kartu privalėdamas rūpintis, kad nebūtų piktnaudžiavimo“ [74]. Nors ir dera, kad įvairūs Kristų tikintieji padėtų klebonui geriau pasirengti švęsti liturgiją, pirmiausia šventąsias Mišias, jam jokiu būdu nevalia perleisti jiems nieko, kas yra jo paties pareiga.

[33.] Galiausiai kunigams privalu „gerai išstudijuoti liturgijos mokslą bei deramai ją atlikti, kad jiems pavestos krikščionių bendruomenės per liturginę tarnybą vis tobuliau garbintų Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią“ [75]. Pirmiausia jie turi būti persiėmę nuostabos ir susižavėjimo, kuriuos tikinčiųjų širdyje žadina Velykų slėpinio šventimas Eucharistijoje [76].

4. Diakonai

[34.] Diakonai, „kuriems rankos uždedamos ne kunigauti, bet tarnauti“ [77], turi būti vyrai, turintys gerą vardą [78], ir, Dievo padedami, elgtis taip, kad būtų pažįstami kaip tikri Jėzaus mokiniai [79], Jėzaus, „kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ [80] ir buvo tarp mokinių „kaip tas, kuris patarnauja“ [81]. Sustiprinti Šventosios Dvasios, suteiktos rankų uždėjimu, jie tarnauja Dievo tautai, bendraudami su vyskupu ir jo kunigais [82]. Todėl jie turi žvelgti į vyskupą kaip į tėvą ir padėti jam bei jo kunigams „žodžio, altoriaus ir meilės tarnyboje“ [83].

[35.] Jie be perstojo tesaugo, pasak apaštalo, tikėjimo slėpinį tyroje sąžinėje [84] ir žodžiu bei darbu teskelbia šį tikėjimą pagal Evangeliją ir Bažnyčios tradiciją [85], visa širdimi, ištikimai ir nuolankiai tarnaudami šventajai liturgijai kaip Bažnyčios gyvenimo versmei ir viršūnei, „kad visi, tikėjimu ir krikštu tapę Dievo vaikais, rinktųsi draugėn, Bažnyčioje garbintų Dievą, dalyvautų aukoje ir valgytų Viešpaties vakarienę“ [86]. Tad teprisideda visi diakonai savo dalimi, kad šventoji liturgija būtų švenčiama pagal saistomai patvirtintų liturginių knygų nuostatus.

II skyrius
KRISTŲ TIKINČIŲ PASAULIEČIŲ DALYVAVIMAS ŠVENČIANT EUCHARISTIJĄ

1. Veiklus ir sąmoningas dalyvavimas

[36.] Mišių šventimas, kaip Kristaus ir Bažnyčios veiksmas, yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras tiek visuotinei ir dalinei Bažnyčiai, tiek pavieniams tikintiesiems [87], kuriuos tai paliečia „įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą“ [88]. Taip krikščioniškoji tauta, „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ [89], išreiškia „savo darnią ir hierarchinę tvarką“ [90]. „Bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji, arba hierarchinė, kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“ [91].

[37.] Visi Kristų tikintieji, krikštu išlaisvinti iš savo nuodėmių ir įrikiuoti į Bažnyčią, sakramentine žyme paskiriami krikščioniškosios religijos kultui [92], idant savo karališkosios kunigystės galia [93], ištvermingai melsdamiesi ir garbindami Dievą [94], aukotų save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią ir visais savo darbais patvirtintą auką [95] ir visoje žemėje liudytų Kristų, pasirengę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose esančią amžinojo gyvenimo viltį [96]. Todėl tikinčių pasauliečių dalyvavimas švenčiant Eucharistiją ir kitas Bažnyčios apeigas neturėtų būti prilygintas tiktai buvimui, ir dargi pasyviam, bet laikytinas tikru tikėjimu ir krikšto kilnumo įgyvendinimu.

[38.] Nuolatinis Bažnyčios mokymas apie Eucharistijos ne tik kaip valgymo, bet ir – pirmiausia – kaip aukos esmę pagrįstai laikytinas vienu svarbiausių raktų į visapusišką visų tikinčiųjų dalyvavimą tokiame didžiame sakramente [97]. „Kartais dienos šviesą išvysta labai siauras eucharistinio Slėpinio supratimas. Atėmus iš jos [Eucharistijos] aukos vertę, ji švenčiama taip, tarsi tebūtų broliška puota“ [98].

[39.] Kad būtų skatinamas ir išreiškiamas aktyvus dalyvavimas, neseniai pertvarkant liturgines knygas Susirinkimo dvasia, daug dėmesio skirta žmonių aklamacijoms, atliepams, psalmių giedojimui, priegiesmiams, giesmėms, taip pat veiksmams arba gestams ir kūno laikysenai, rūpintasi, kad atitinkamu metu būtų laikomasi šventos tylos, rubrikose numatant ir tikintiesiems skirtas dalis [99]. Be to, daug erdvės palikta sveikam kūrybiškumui, vadovaujantis principu, jog kiekvienas šventimas pagal liturginių nuostatų nustatytas galimybes turėtų būti pritaikytas dalyvių poreikiams, suvokimui, dvasiniam pasirengimui ir prigimtinėms savybėms. Atrenkant giesmes, melodijas, maldas ir Šventojo Rašto skaitinius, sakant homiliją, rengiant tikinčiųjų visuotinę maldą, pateikiant skelbimus ir puošiant bažnyčią pagal įvairius laikotarpius, yra daug galimybių paįvairinti kiekvieną šventimą, kad aiškiau aikštėn iškiltų liturginės tradicijos turtai, ir per tai rūpestingai, paisant pastoracinių poreikių, suteikti šventimui ypatingą gaidą, kuri skatintų dalyvauti vidujai. Tačiau būtina priminti, kad liturginių veiksmų paveikumą lemia ne nuolatinis apeigų kaitaliojimas, bet gilesnis įsimąstymas į Dievo žodį ir švenčiamą slėpinį [100].

[40.] Nors liturgijos šventimas neabejotinai reikalauja aktyvaus visų Kristų tikinčiųjų dalyvavimo, iš to neišplaukia, kad visi, be gestų ir kūno laikysenos, būtinai dar ką nors turi daryti, tarsi kiekvienas privalėtų atlikti kokią nors ypatingą liturginę užduotį. Per katechetinį rengimą būtina uoliai stengtis pataisyti tokias paviršutiniškas nuomones bei praktikas, kai kur paplitusias pastaraisiais metais, ir vis iš naujo žadinti Kristų tikinčiųjų autentišką stebėjimąsi tokiu didžiu slėpiniu, koks yra Eucharistija, kurią švęsdama Bažnyčia be paliovos pereina „iš senos tikrovės į naują“ [101]. Juk Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, kaip ir visame krikščioniškame gyvenime, besisemiančiame iš jos jėgos bei į ją besitiesiančiame, kaip šventasis apaštalas Tomas parpuola šlovindama nukryžiuotą, numirusį, palaidotą bei prisikėlusį Viešpatį, „pasirodantį dieviškojo spindesio pilnatvėje“, ir „nepaliaujamai šaukia: ‘Mano Viešpats ir mano Dievas!’“ [102].

[41.] Norint žadinti, skatinti ir maitinti šį vidinio dalyvavimo liturgijoje jausmą, labai naudingas uolus ir pilnatviškas Valandų liturgijos šventimas, sakramentalijų naudojimas ir krikščioniško liaudiškojo pamaldumo praktikos. Tokios praktikos, „kurios, nors griežtai ir nepriklauso šventajai liturgijai, vis dėlto yra ypač reikšmingos ir kilnios“, traktuotinos kaip tam tikru būdu susijusios su liturgijos tvarka, ypač tada, kai yra giriamos ir patvirtintos Magisteriumo [103], kaip yra Rožinio maldos atveju [104]. Kadangi šio pamaldumo praktikos skatina krikščionių tautą tiek švęsti sakramentus, pirmiausia Eucharistiją, tiek „apmąstyti mūsų Atpirkimo slėpinius bei sekti spindinčiais dangiškųjų šventųjų pavyzdžiais“, „jos ne be išganingo poveikio daro mus liturginio kulto dalyviais“ [105].

[42.] Reikia pripažinti, jog Bažnyčia susirenka ne žmogiškos valios dėka, bet Dievo sušaukiama Šventojoje Dvasioje ir į šį nepelnytą pašaukimą atsiliepia tikėjimu (žodis ekklesia artimai susijęs su klesis, reiškiančiu pašaukimą) [106]. Eucharistijos auka taip pat nelaikytina kunigo kartu su dalyvaujančia tauta „koncelebracija“ tiesiogine prasme [107]. Priešingai, kunigų švenčiama Eucharistija yra „dovana, iš esmės pranokstanti bendruomenės galią <...>. <...> Kad bendruomenė, besirenkanti švęsti Eucharistiją, tikrai būtų eucharistinė bendruomenė, jai būtinai turi vadovauti įšventintas kunigas. Kita vertus, bendruomenė neturi galios pati viena pasiskirti įšventinto kunigo“ [108]. Būtina bendros valios pastangomis vengti šioje srityje bet kurio dviprasmiškumo ir spręsti pastarųjų metų sunkumus. Dėl šios priežasties tokie posakiai kaip „celebruojanti bendruomenė“ ar „celebruojantis susirinkimas“ – arba kitomis kalbomis: „celebrating community“, „asamblea celebrante“, „assemblée célébrante“, „assemblea celebrante“ – ir panašūs terminai vartotini atsargiai.

2. Kristų tikinčių pasauliečių pareigos švenčiant šventąsias Mišias

[43.] Teisinga ir girtina, kad, švenčiant šventąją liturgiją, kai kurie tikintys pasauliečiai bendruomenės ir visos Bažnyčios labui pagal tradiciją atlieka tam tikras pareigas [109]. Dera, kad keli tikintieji tarpusavyje pasiskirstę atliktų įvairias pareigas arba tos pačios pareigos įvairias dalis [110].

[44.] Šalia akolito ir lektoriaus tarnybų, į kurias skiriama apeigomis [111], pagrindinės iš minėtųjų pareigų yra laikinai patikimos akolito [112] ir lektoriaus [113] pareigos, prie kurių pridedamos kitos Romos mišiole aprašytos užduotys [114], taip pat ostijų parengimo, liturginių užtiesalų plovimo ir panašios pareigos. Visi, „tiek įšventintieji tarnautojai, tiek Kristų tikintys pasauliečiai, atlikdami savo užduotį ar pareigas, tedaro tik tai ir visa tai, kas jiems pridera“ [115], ir, švęsdami liturgiją ir jai rengdamiesi, tesirūpina, kad Bažnyčios liturgija būtų atliekama tinkamai ir gražiai.

[45.] Būtina vengti pavojaus užtemdyti dvasininko ir pasauliečio veiklos papildomumo santykį pasauliečių pareigas pajungiant tam tikrai „klerikalizacijai“, kai, kaip sakoma, šventieji tarnautojai nederamai perima tai, kas priklauso Kristų tikinčių pasauliečių gyvenimui bei veiklai [116].

[46.] Kristų tikintis pasaulietis, kuris pašaukiamas patarnauti per liturgijos šventimą, turi būti tinkamai parengtas ir išsiskirti krikščionišku gyvenimu, tikėjimu, dorove bei ištikimybe Bažnyčios magisteriumui. Derėtų, kad toks asmuo būtų gavęs liturginį auklėjimą atsižvelgiant į jo amžių, sąlygas, gyvenimo būdą ir religinio apsišvietimo lygį [117]. Nepasirinktinas nė vienas, kurio paskyrimas sukeltų tikinčiųjų nusistebėjimą [118].

[47.] Visiškai sveikintinos pastangos išlaikyti gražų paprotį, kad prie altoriaus, atstodami akolitą, patarnautų vaikai ar paaugliai, paprastai vadinami ministrantais; jiems reikia jų supratimo gebą atitinkančios katechezės apie jų funkcijas [119]. Neužmirština, kad iš tokių vaikų amžių tėkmėje radosi daug šventųjų tarnautojų [120]. Norint veiksmingesnės ministrantų pastoracijos, steigtini bei skatintini jų sambūriai, kuriuose taip pat dalyvautų bei jiems padėtų jų tėvai. Kompetencija steigti tarptautinius tokio pobūdžio sambūrius, taip pat peržiūrėti bei tvirtinti jų įstatus tenka Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijai [121]. Diecezinio vyskupo sprendimu ir laikantis nustatytų nuostatų ši altoriaus tarnyba gali būti atverta mergaitėms ar moterims [122].

III skyrius
TEISINGAS ŠVENTŲJŲ MIŠIŲ ŠVENTIMAS

1. Švenčiausiosios Eucharistijos materija

[48.] Duona, vartojama per švenčiausiosios eucharistinės Aukos šventimą, turi būti nerauginta, vien iš kviečių ir neseniai pagaminta, kad nebūtų jokio sugedimo pavojaus [123]. Taigi duona iš kitokios medžiagos, net jei tai būtų grūdai, arba duona, kurioje nuo kviečių besiskiriančios medžiagos įmaišyta tiek daug, kad ji, visuotiniu vertinimu, nebegali būti vadinama kvietine duona, nėra galiojanti Eucharistijos aukos ir sakramento atlikimo medžiaga [124]. Rimtai piktnaudžiaujama, kai į Eucharistijai ruošiamą duoną pridedama kitokių medžiagų, kaip antai vaisių, cukraus ar medaus. Akivaizdu, jog ostijos ruoštinos asmenų, kurie ne tik išsiskiria sąžiningumu, bet ir išmano, kaip tai daryti, ir turi tinkamus įrankius [125].

[49.] Norint išryškinti ženkliškumą, bent kelias eucharistinės duonos dalis, atsiradusias laužant, derėtų išdalyti tikintiesiems per Komuniją. „Tačiau mažųjų ostijų jokiu būdu neatsisakytina, jei to reikalauja šventosios Komunijos einančiųjų skaičius ar kitokie pastoraciniai sumetimai“ [126], negana to, mažosios ostijos, kurių nebereikia daugiau laužyti, paprastai daugiausia ir vartotinos.

[50.] Vynas, vartojamas per švenčiausiosios eucharistinės Aukos šventimą, turi būti natūralus, iš vynuogių, grynas ir nesugedęs, nesumaišytas su kitomis medžiagomis [127]. Švenčiant Mišias, į jį įmaišytina šiek tiek vandens. Būtina uoliai rūpintis, kad Eucharistijai skirtas vynas būtų išlaikomas nepriekaištingos būklės ir nevirstų actu [128]. Griežtai draudžiama vartoti vyną, kurio autentiškumu ir kilme abejojama, nes Bažnyčia reikalauja tikrumo dėl sakramentų galiojimo būtinųjų sąlygų. Jokia dingstimi neleidžiama teikti pirmenybės bet kuriems kitokiems gėrimams, kurie nėra galiojanti medžiaga.

2. Eucharistijos malda

[51.] Naudotinos tiktai Eucharistijos maldos, pateiktos Romos mišiole arba teisėtai patvirtintos Apaštalų Sosto, laikantis Apaštalų Sosto nustatyto būdo ir ribų. „Netoleruotina, kad kai kurie kunigai savintųsi teisę sudarinėti Eucharistijos maldas“ [129], keisti Bažnyčios patvirtintus tekstus ar naudoti kitas privačių asmenų sukurtas maldas [130].

[52.] Eucharistijos maldos tarimas, savo prigimtimi savotiška viso šventimo viršūnė, tenka kunigui jo šventimų galia. Todėl piktnaudžiaujama, kai Eucharistijos maldos kai kurios dalys recituojamos diakono, patarnaujančio pasauliečio, vieno ar visų tikinčiųjų. Visa Eucharistijos malda recituotina vien kunigo [131].

[53.] Celebruojančiam kunigui kalbant Eucharistijos maldą, „negalima kalbėti kitų maldų ir giedoti, tylėti turi ir vargonai bei kiti muzikos instrumentai“ [132]; išimtį sudaro tinkamai patvirtintos tautos aklamacijos, apie kurias kalbama toliau.

[54.] Tačiau tauta visada dalyvauja veikliai ir niekada nelieka pasyvi: ji turi vienytis su kunigu „tikėjimu ir tyla, taip pat Eucharistijos maldoje nustatytais intarpais: tai – atsakymai per prefacijos dialogą, Sanctus, aklamacija po perkeitimo ir Amen aklamacija po baigiamosios doksologijos, taip pat kitos vyskupų konferencijos patvirtintos ir Šventojo Sosto pripažintos aklamacijos“ [133].

[55.]. Kai kur įsigalėjo piktnaudžiavimas, kad kunigas per šventųjų Mišių šventimą perlaužia ostiją perkeitimo metu. Tai prieštarauja Bažnyčios tradicijai, yra atmestina ir skubiausiai taisytina.

[56.] Siekiant išlaikyti seniausią tradiciją ir išreikšti bažnytinę bendrystę, nevalia Eucharistijos maldoje nepaminėti popiežiaus ir diecezinio vyskupo vardo. Juk „eucharistinio susirinkimo bažnytinė bendrystė – tai bendrystė su savo vyskupu ir Romos popiežiumi“ [134].

3. Kitos Mišių dalys

[57.] Kristų tikinčiųjų susirinkimas turi teisę į tai, kad per šventimą, pirmiausia sekmadieninį, skambėtų tinkama bei autentiška sakralinė muzika, visada būtų altorius, reikmenys ir sakraliniai užtiesalai, kurie, paisant nuostatų, turėtų spindėti taurumu, gražumu ir švarumu.

[58.] Lygiai taip visi Kristų tikintieji turi teisę į Eucharistijos šventimo visų dalių rūpestingą rengimą, kad šventimo metu būtų tinkamai ir veiksmingai skelbiamas bei aiškinamas Dievo žodis ir dėmesingai, paisant nuostatų, naudojamasi galia atrinkti liturginius tekstus bei apeigas, taip pat kad jų tikėjimas būtų deramai apsaugomas bei maitinamas per liturgijos šventimą giedamų žodžių.

[59.] Turi liautis netikusi praktika, kai kunigai, diakonai ar Kristų tikintieji vienur ir kitur savo nuožiūra keičia ar varijuoja jiems skaityti patikėtus šventosios liturgijos tekstus. Juk taip elgdamiesi, jie daro liturgijos šventimą nestabilų ir neretai iškreipia autentišką liturgijos prasmę.

[60.] Mišių šventime Žodžio liturgija ir Aukos liturgija artimai susijusios ir sudaro vieną kulto aktą. Todėl neleistina jas vieną nuo kitos atskirti arba švęsti skirtingu laiku ir skirtingose vietose [135]. Taip pat neleidžiama ir atskiras Mišių dalis atlikti skirtingu laiku tą pačią dieną.

[61.] Atrenkant Šventojo Rašto skaitinius, skaitytinus per Mišių šventimą, paisytina nuostatų, pateiktų liturginėse knygose [136], „idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas“ ir „plačiau atidarytos Biblijos lobynų durys“ [137].

[62.] Neleidžiama nustatytų Šventojo Rašto skaitinių savo nuožiūra atsisakyti, pakeisti kitais ar net „skaitinius ir atsakomąją psalmę, kuriuose yra Dievo žodis“, išmainyti į „kitokius nebiblinius tekstus“ [138].

[63.] Evangelijos skaitinys, „kuris yra Žodžio liturgijos viršūnė“ [139], vadovaujantis Bažnyčios tradicija, šventosios liturgijos šventimo metu rezervuotas įšventintajam tarnautojui [140]. Todėl pasauliečiui, net ir pašvęstajam, neleidžiama skelbti Evangelijos per šventųjų Mišių šventimą, taip pat tada, kai nuostatuose tam nėra aiškaus leidimo [141].

[64.] Homilija, kuri sakoma per šventųjų Mišių šventimą ir yra pačios liturgijos dalis [142], „paprastai sakoma kunigo arba jo patikima koncelebruojančiam kunigui ar pagal aplinkybes ir diakonui, tačiau niekada pasauliečiui [143]. Ypatingais atvejais ir esant teisėtai priežasčiai homiliją gali sakyti šventime dalyvaujantis, bet koncelebruoti negalintis vyskupas ar kunigas“ [144].

[65.] Primintina, jog bet kurie ankstesni nuostatai, leidę neįšventintiesiems pasauliečiams sakyti homiliją per Eucharistijos šventimą, panaikinti 767 kan. § 1 potvarkiu [145]. Tokia praktika atmestina ir negali būti leidžiama kokio nors papročio pagrindu.

[66.] Draudimas leisti pasauliečiams sakyti pamokslą per Mišių šventimą taip pat galioja seminarijų auklėtiniams, teologijos disciplinų studentams ir visiems, kuriems patikimos vadinamųjų „pastoracijos asistentų“ pareigos, taip pat bet kuriai pasauliečių kategorijai, grupei, bendrijai ar sąjungai [146].

[67.] Ypač būtina rūpintis, kad homilija griežtai remtųsi išganymo slėpiniais, liturginių metų laikotarpiu per homilijas būtų dėstomi tikėjimo slėpiniai bei krikščioniškojo gyvenimo principai remiantis Šventojo Rašto skaitiniais bei liturginiais tekstais ir aiškinami Mišių Ordinarium ar Proprium arba kitų Bažnyčios apeigų tekstai [147]. Akivaizdu, kad visi Šventojo Rašto aiškinimai turi kreipti į Kristų kaip pagrindinę išganymo tvarkos ašį, tačiau tai darytina neišleidžiant iš akių liturginio šventimo ypatingo konteksto. Būtina stengtis, kad homilijoje Kristaus šviesa nušviestų gyvenimo įvykius. Tačiau tai darytina taip, kad neišsisklaidytų autentiška ir tikra Dievo žodžio prasmė, pavyzdžiui, kai kalbama tik apie politinius ar pasaulietinius dalykus ar kaip šaltiniu remiamasi idėjomis, kilusiomis iš pseudoreliginių mūsų laikų sąjūdžių [148].

[68.] Diecezinis vyskupas privalo uoliai prižiūrėti, kaip sakomos homilijos [149], taip pat ir skleisdamas tarp šventųjų tarnautojų nuostatus, instrukcijas ir pagalbines medžiagas bei skatindamas susibūrimus ir kitas iniciatyvas, kad jie dažnai turėtų progą labiau įsigilinti į homilijos prigimtį ir rasti pagalbos jai rengiantis.

[69.] Per šventąsias Mišias bei kitokius šventosios liturgijos šventimus neleistinas joks kitas tikėjimo išpažinimas, išskyrus tą, kuris pateiktas teisėtai patvirtintose liturginėse knygose.

[70.] Atnašos, kurias Kristų tikintieji paprastai per šventąsias Mišias teikia Eucharistijos liturgijai, nebūtinai tėra Eucharistijos šventimui skirta duona ir vynas, bet gali apimti ir kitas dovanas, kurias tikintieji iš meilės vargšams duoda pinigų ar kitokių naudingų gėrybių pavidalu. Tačiau išorinės dovanos visada turi būti regima išraiška tos tikrosios dovanos, kurios Viešpats iš mūsų tikisi, – atgailaujančios širdies, Dievo ir artimo meilės, per kurią tampame panašūs į Kristaus, už mus save paaukojusio, auką. Juk Eucharistijoje labiausiai spindi tas meilės slėpinys, kurį Jėzus Kristus apreiškė per Paskutinę vakarienę mazgodamas mokiniams kojas. Norint išlaikyti šventosios liturgijos kilnumą, išorinės dovanos pateiktinos tinkamai. Pinigai ir kitos gėrybės vargšams padėtinos tinkamoje vietoje, bet ne ant altoriaus [150]. Išskyrus pinigus ir kartais ženkliškumo dėlei nedidelę kitų atnašų dalį, tokios atnašos verčiau teiktinos ne per Mišių šventimą.

[71.] Išlaikytinas Romos apeigų paprotys prieš šventąją Komuniją palinkėti vieni kitiems ramybės, kaip nustatyta Mišių Ordo. Laikantis Romos apeigų tradicijos, šis paprotys nėra nei susitaikinimo, nei nuodėmių atleidimo pobūdžio, veikiau taip išreiškiama ramybė, bendrystė ir meilė prieš priimant švenčiausiąją Eucharistiją [151]. Tuo tarpu atgailos aktas, atliktinas Mišių pradžioje (ypač pirmąja forma), turi broliško susitaikinimo pobūdį.

[72.] Derėtų, „kad kiekvienas santūriai palinkėtų ramybės tik artimiausiai esantiems“. „Kunigas gali palinkėti ramybės patarnautojams, tačiau niekada nepalieka presbiterijos, kad netrikdytų šventimo. Jis turėtų į tai atsižvelgti, kai, esant teisėtam pagrindui, nori palinkėti ramybės keliems tikintiesiems“. „Patį ramybės ženklą, atsižvelgdamos į tautų savitumą bei papročius, turi nustatyti vyskupų konferencijos“, kurių nutarimas turėtų būti pripažintas Apaštalų Sosto [152].

[73.] Švenčiant šventąsias Mišias, eucharistinės duonos laužymas, kurį turi atlikti tik celebruojantis kunigas, prireikus padedamas diakono ar koncelebranto, bet niekada pasauliečio, pradedamas, pasikeitus ramybės ženklu, per Agnus Dei. Juk duonos laužymo veiksmas, „Kristaus atliktas per Paskutinę vakarienę ir apaštalų laikais suteikęs vardą visam Eucharistijos šventimui, žymi, jog tikintieji, Komunijos metu dalydamiesi gyvenimo duona, kuri yra Kristus, numiręs ir prisikėlęs dėl pasaulio išganymo, virsta vienu kūnu (1 Kor 10, 17)“ [153]. Todėl apeigos atliktinos itin pagarbiai [154]. Tačiau jos turi būti trumpos. Neatidėliotinai taisytinas kai kur įsitvirtinęs piktnaudžiavimas, kai šios apeigos nepagrįstai ištęsiamos, kartais priešingai nuostatams taip pat pasitelkiant pasauliečius, ir joms priskiriama perdėta reikšmė [155].

[74.] Prireikus, kad bažnyčioje susirinkusiems Kristų tikintiesiems krikščioniškojo gyvenimo klausimais pamokymų suteiktų ir paliudytų pasaulietis, pageidautina, jog tai vyktų ne per Mišias. Bet, esant rimtoms priežastims, tokie pamokymai ar liudijimai leistini kunigui sukalbėjus maldą po Komunijos. Tačiau tokia praktika neturėtų virsti papročiu. Be to, tokie pamokymai ir liudijimai neturėtų turėti nieko, dėl ko jie galėtų būti painiojami su homilija [156], taip pat neleistina dėl jų išvis atsisakyti homilijos.

4. Įvairių apeigų jungimas su Mišių šventimu

[75.] Dėl teologinės reikšmės, būdingos Eucharistijos šventimui ar ypatingoms apeigoms, liturginėse knygose kartais nurodoma arba leidžiama šventųjų Mišių šventimą sujungti su kitomis apeigomis, pirmiausia sakramentų [157]. Tačiau kitais atvejais Bažnyčia neleidžia to daryti, visų pirma tada, kai aplinkybės rodo, jog tai bus lėkšta ir nenaudinga.

[76.] Be to, vadovaujantis seniausia Romos Bažnyčios tradicija, neleidžiama Atgailos sakramento taip sujungti su šventosiomis Mišiomis, kad jie taptų vienu liturginiu veiksmu. Tai nepašalina galimybės kunigams, išskyrus celebruojančius ar koncelebruojančius šventąsias Mišias, klausyti tikinčiųjų, kurie to pageidauja, išpažinčių, net jei toje pačioje vietoje švenčiamos Mišios, stengiantis patenkinti šių tikinčiųjų poreikius [158]. Tačiau tai darytina tinkamu būdu.

[77.] Šventųjų Mišių šventimo jokiu būdu nevalia įterpti į bendrojo valgymo aplinką ar su tokiu valgymu susieti. Mišios nešvęstinos, nebent spaustų didelė būtinybė, ant valgomojo stalo [159], valgykloje ar vietoje, kur valgoma, taip pat patalpoje, kur yra valgiai, o Mišių dalyviams šventimo metu nevalia sėdėti už stalų. Jei didelė būtinybė spaudžia švęsti Mišias toje pačioje vietoje, kur po to bus valgoma, Mišių pabaigą ir valgymo pradžią turi skirti aiškus laiko tarpas, o paprasti valgiai švenčiant Mišias tikintiesiems neturi būti matomi.

[78.] Nevalia Mišių šventimo sieti su Katalikų Bažnyčios magisteriumą ne visiškai atitinkančiais politiniais ar pasaulietiniais įvykiais ar aplinkybėmis. Be to, norint išlaikyti autentišką Eucharistijos reikšmę, visiškai vengtina, kad Mišios būtų švenčiamos iš troškimo parodyti prašmatnų reginį arba kitokių ceremonijų, įskaitant profanines, stiliumi.

[79.] Galiausiai griežčiausiai smerktinas piktnaudžiavimas, kai į šventųjų Mišių šventimą, prieštaraujant liturginių knygų potvarkiams, įterpiami elementai, paimti iš kitų religijų apeigų.

IV skyrius
ŠVENTOJI KOMUNIJA

1. Dispozicija šventosios Komunijos priėmimui

[80.] Įvairiose Mišių dalyse pabrėžiama, kad Eucharistija tikintiesiems teiktina „kaip priešnuodis, kuriuo esame išvaduojami iš kasdienių kalčių ir apsaugomi nuo mirtinųjų nuodėmių“ [160]. Atgailos aktu Mišių pradžioje siekiama visus parengti tinkamai švęsti šventuosius slėpinius [161], tačiau tas aktas neturi „Atgailos sakramentui būdingo poveikio“ [162] ir negali būti laikomas Atgailos sakramento pakaitalu sunkesnių nuodėmių atleidimo atveju. Sielų ganytojai turi uoliai rūpintis, kad krikščioniškasis mokymas apie tai katechezės metu būtų perteiktas Kristų tikintiesiems.

[81.] Vadovaujantis bažnytiniu papročiu, kiekvienam būtina save nuodugniai ištirti [163], idant nė vienas, kuris suvokia esąs sunkiai nusidėjęs, nešvęstų Mišių ir nepriimtų Viešpaties Kūno pirma neatlikęs sakramentinės išpažinties, nebent tam būtų rimta priežastis ir nebūtų galimybės atlikti išpažintį; tokiu atveju tenebūna užmiršta pareiga sužadinti tobulo gailesčio aktą, apimantį ketinimą kuo greičiau atlikti išpažintį [164].

[82.] Be to, Bažnyčia „išleido nuostatus, skatinančius tikinčiuosius dažnai ir vaisingai artintis prie eucharistinio stalo ir nurodančius objektyvias sąlygas, kuriomis susilaikytina nuo Komunijos teikimo“ [165].

[83.] Neabejotinai geriausia būtų, jei šventąją Komuniją priimtų per šv. Mišias visi, kurie jose dalyvauja ir yra išpildę būtinas sąlygas. Tačiau kartais pasitaiko, kad Kristų tikintieji artinasi prie altoriaus kaip grupė, be išskyrimo. Ganytojai privalo protingai ir ryžtingai tokį piktnaudžiavimą pataisyti.

[84.] Kai šventosios Mišios aukojamos dideliam būriui, pavyzdžiui, didmiesčiuose, būtina rūpintis, kad, laikantis Bažnyčios magisteriumo mokymo bei nustatytos tvarkos, šventosios Komunijos iš nežinojimo neitų nekatalikai ar net nekrikščionys. Ganytojams privalu tinkamu laiku priminti būtinybę griežtai laikytis tiesos bei tvarkos.

[85.] Katalikų tarnautojams sakramentus leidžiama teikti tiktai tikintiesiems katalikams, kuriems savo ruožtu leidžiama priimti juos tik iš katalikų tarnautojų, tačiau neišleidžiant iš akių 844 kan. § 2, § 3 ir § 4, taip pat 861 kan. § 2 nuostatų [166]. Be to, 844 kan. § 4 nustatytos sąlygos, nuo kurių jokiu būdu negalima atleisti [167], negali būti viena nuo kitos atskirtos, todėl jų būtina reikalauti visų kartu.

[86.] Tikinčiuosius privalu primygtinai akinti Atgailos sakramento eiti ne per Mišias, bet nustatytu laiku, idant jie jį galėtų priimti ramiai ir tikrai naudingai ir nebūtų sulaikomi nuo aktyvaus dalyvavimo Mišiose. Tie, kurie eina Komunijos kasdien ar labai dažnai, paragintini Atgailos sakramento eiti, atsižvelgiant į kiekvieno būklę, tinkamais intervalais [168].

[87.] Pirma vaikų pirmosios Komunijos visada būtina sakramentinė išpažintis ir išrišimas [169]. Be to, pirmoji Komunija visada teiktina kunigo ir niekada ji neteikiama ne Mišių metu. Išskyrus išimtinius atvejus, pirmąją Komuniją netinka teikti per Paskutinės vakarienės Mišias Didįjį ketvirtadienį. Pasirinktina kita diena, pavyzdžiui, II–VI Velykų laiko sekmadienis, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė ar koks nors paprasto laiko sekmadienis, nes sekmadienis pagrįstai laikomas Eucharistijos diena [170]. Šventosios Komunijos neturėtų eiti „vaikai, dar neišmokę naudotis protu“, arba, klebono vertinimu, „tam dar pakankamai nepasirengę“ [171]. Tačiau tada, kai vaikas išskirtiniais atvejais laikomas ne pagal amžių subrendusiu priimti sakramentą, jam pirmoji Komunija neturi būti atsakyta, jei tiktai jis yra pakankamai parengtas.

2. Šventosios Komunijos dalijimas

[88.] Tikintieji sakramentinę Eucharistijos Komuniją paprastai turėtų priimti per Mišias ir šventimo apeigų nustatytu momentu, taigi iškart po celebruojančio kunigo Komunijos [172]. Dalyti Komuniją, prireikus padedamas kitų kunigų ar diakonų, privalo celebruojantis kunigas; jis neturi tęsti Mišių, kol Komunija tikintiesiems nebaigta dalyti. Tiktai spaudžiant būtinybei, celebruojančiam kunigui pagal teisės nuostatus gali padėti ekstraordinariniai dalytojai [173].

[89.] Idant Komunija „ir ženklo būdu aiškiau išryškėtų kaip dalyvavimas Aukoje, kuri švenčiama“ [174], pageidautina, kad tikintieji galėtų gauti Komuniją ostijomis, konsekruotomis tose pačiose Mišiose [175].

[90.] „Tikintieji Komuniją priima klūpėdami arba stovėdami, taip, kaip yra nustačiusi Vyskupų Konferencija“, kurios nutarimą turi būti pripažinęs Šventasis Sostas. „Jei Komuniją jie priima stovėdami, pageidautina, kad, prieš priimdami sakramentą, jie jam parodytų prideramą pagarbą būdu, nustatytinu tuose pačiuose nuostatuose“ [176].

[91.] Kalbant apie šventosios Komunijos dalijimą, neužmirština, kad „šventieji tarnautojai negali atsakyti sakramentų tiems, kurie jų tinkamai prašo, yra jiems reikiamai pasirengę ir neturi teisinių kliūčių juos priimti“ [177]. Todėl prie šventosios Komunijos privalu prileisti kiekvieną pakrikštytą kataliką, jei jam netrukdo teisinės kliūtys. Dėl šios priežasties nevalia jokiam Kristų tikinčiajam atsakyti šventosios Komunijos vien dėl to, kad jis, pavyzdžiui, Eucharistiją norėtų priimti stovėdamas ar klūpėdamas.

[92.] Kiekvienas tikintysis visada turi teisę priimti šventąją Komuniją burna [178], tačiau srityse, kur tai, pritariant Apaštalų Sostui, leidžia vyskupų konferencija, šventoji ostija gali būti teikiama ir tam, kuris norėtų priimti sakramentą į ranką. Tačiau šiais atvejais būtina ypač rūpintis, kad priimantysis Komuniją suvartotų ostiją iškart priešais dalytoją ir nenueitų turėdamas eucharistinius pavidalus rankose. Iškilus išniekinimo pavojui, šventoji Komunija tikintiesiems į rankas nedalytina [179].

[93.] Siekiant išvengti šventosios ostijos ar paskirų dalelių nukritimo ant žemės pavojaus, Komunijai dalyti tikintiesiems reikalinga nedidelė patena [180].

[94.] Tikintiesiems neleidžiama šventąją ostiją ar šventąją taurę „imti patiems ir juolab perdavinėti vieni kitiems iš rankų į rankas“ [181]. Be to, šalintinas piktnaudžiavimas, kai šventąją Komuniją vienas kitam sutuoktuvių Mišiose teikia jaunavedžiai.

[95.] Kristų tikintis pasaulietis, „kuris šventąją Eucharistiją jau priėmė, dar kartą ją priimti tą pačią dieną gali tiktai per Eucharistijos šventimą, kuriame pats dalyvauja laikydamasis 921 kan. § 2 nuostatų“ [182].

[96.] Atmestinas paprotys, kai, priešingai liturginių knygų nuostatams, per arba prieš Mišių šventimą kaip Komunija dalijamos nekonsekruotos ostijos arba kiti valgomi ar nevalgomi dalykai. Toks paprotys neatitinka Romos apeigų tradicijos ir grasina sukelti tarp Kristų tikinčiųjų painiavą dėl Bažnyčios mokymo apie Eucharistiją. Jei kai kuriose vietovėse leidus egzistuoja ypatingas duonos laiminimo ir dalijimo po Mišių paprotys, tai tokia praktika rūpestingai paaiškintina tinkama katecheze. Tačiau nevalia įvedinėti jokių kitų panašių praktikų ir minėtosios praktikos atveju jokiu būdu nenaudoti nekonsekruotų ostijų.

3. Kunigų Komunija

[97.] Visada, kai celebruoja šventąsias Mišias, kunigas turi priimti Komuniją prie altoriaus mišiole nustatytu momentu, tuo tarpu koncelebrantai – prieš eidami dalyti Komunijos. Celebruojantis ar koncelebruojantis kunigas, kad pats priimtų Komuniją, niekada neturi laukti, kol ją priims visi žmonės [183].

[98.] Koncelebruojančio kunigo komunija turi vykti pagal liturginėse knygose pateiktus nuostatus, visada naudojant tose pačiose Mišiose konsekruotas ostijas [184] ir visiems koncelebrantams Komuniją priimant abiem pavidalais. Pažymėtina, kad tada, kai kunigas ar diakonas koncelebrantui duoda šventąją ostiją ar taurę, jis turi nieko nesakyti, būtent netarti žodžių: „Kristaus Kūnas“ ar „Kristaus Kraujas“.

[99.] „Kunigams, kurie negali patys celebruoti ar koncelebruoti Mišių aukos“ [185], Komunija abiem pavidalais visada leidžiama.

4. Komunija abiem pavidalais

[100.] Norint tikintiesiems geriau išryškinti ženklo pilnatvę eucharistinėje puotoje, liturginėse knygose minimais atvejais Komuniją abiem pavidalais leidžiama priimti ir Kristų tikintiems pasauliečiams, tačiau prieš tai turi būti atlikta ir toliau nuolatos tęsiama katechezė apie visuotinio Tridento Susirinkimo šiuo klausimu nustatytus dogminius principus [186].

[101.] Idant šventoji Komunija Kristų tikintiems pasauliečiams būtų teikiama abiem pavidalais, būtina deramai atsižvelgti į aplinkybes, kurias pasverti pirmiausia turi dieceziniai vyskupai. Toks būdas visiškai neleistinas, jei yra net menkiausias šventųjų pavidalų išniekinimo pavojus [187]. Didesnės tvarkos dėlei vyskupų konferencijos, prieš akis pirmiausia turėdamos „Komunijos abiem pavidalais dalijimo būdą ir tokio leidimo apimtį“ [188], turėtų išleisti nuostatus, kuriems būtinas Šventojo Sosto pripažinimas per Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregaciją.

[102.] Taurė Kristų tikintiems pasauliečiams neturėtų būti teikiama tada, kai einančiųjų Komunijos yra tiek daug [189], kad sunku įvertinti Eucharistijai reikalingo vyno kiekį, ir todėl gresia pavojus, kad „šventimo pabaigoje liks daugiau negu protingas suvartotino Kristaus Kraujo kiekis“ [190], taip pat tada, kai sunku pasiekti, kad prie taurės būtų einama tvarkingai, arba kai sunku nustatyti, ar šventimui reikalingas kiekis vyno yra patikimos kilmės bei kokybės, arba kai pakankamai nėra dvasinių tarnautojų ar tinkamai parengtų ekstraordinarinių šventosios Komunijos dalytojų, arba kai nemaža tautos dalis dėl įvairių priežasčių nenori artintis prie taurės ir dėl to tam tikra prasme nustojama vienybės ženklo.

[103.]. Romos mišiolo nuostatai numato taisyklę, jog tada, kai Komunija dalijama abiem pavidalais, „Kristaus Kraują galima gerti tiesiai iš taurės arba suvilgant ostiją, arba naudojantis vamzdeliu ar šaukštu“ [191]. Dėl Komunijos dalijimo Kristų tikintiems pasauliečiams, tai vyskupai gali atmesti Komunijos naudojantis vamzdeliu ar šaukštu būdą, jei tai nėra vietinis paprotys, tačiau visada išlieka Komunijos dalijimo suvilgant ostiją galimybė. Jei taikomas šis būdas, naudotinos ostijos, kurios būtų nei per plonos, nei per mažos, o einantysis Komunijos sakramentą iš kunigo turi priimti tik burna [192].

[104.] Einančiajam Komunijos neleidžiama pačiam suvilgyti ostijos taurėje ar suvilgytą ostiją priimti į rankas. Suvilgytina ostija turi būti paruošta iš galiojančios medžiagos ir konsekruota; griežtai draudžiama naudoti nekonsekruotą duoną ar kitokią medžiagą.

[105.] Jei dalijant Komuniją abiem pavidalais koncelebruojantiems kunigams ar Kristų tikintiems pasauliečiams vienos taurės neužtenka, celebruojančiam kunigui niekas nekliudo naudoti kelias taures [193]. Neužmirština, kad visi šventąsias Mišias celebruojantys kunigai privalo priimti Komuniją abiem pavidalais. Pageidautina, kad ženkliškumo sumetimais būtų naudojama viena didesnė taurė su kitomis mažesnėmis.

[106.] Tačiau visiškai vengtina Kristaus Kraują po konsekracijos iš vieno indo pilti į kitą, kad neatsitiktų ko nors, kas pažemintų tokį didį slėpinį. Viešpaties Kraujo niekada nevalia pilti į butelius, dubenius ar kitokius indus, visiškai neatitinkančius nustatytų nuostatų.

[107.] Remiantis kanonų nuostatais, „kas konsekruotus pavidalus išmeta arba pasiima ar pasilaiko šventvagiškais sumetimais, tas latae sententiae užsitraukia Apaštalų Sostui rezervuotą ekskomuniką; dvasininkas, be to, gali būti nubaustas papildoma bausme, įskaitant atleidimą iš dvasininkų luomo“ [194]. Šiam atvejui priskirtinas kiekvienas veiksmas, kuriuo šventieji pavidalai išniekinami savanoriškai ir rimtai. Todėl numatytas bausmes užsitraukia kiekvienas, kuris elgiasi priešingai minėtiems nuostatams, pavyzdžiui, kai šventuosius pavidalus meta į sakrariumą ar netinkamą vietą arba ant žemės [195]. Be to, visiems neužmirština, kad, užbaigus šventąją Komuniją dalyti per Mišias, būtina laikytis Romos mišiolo potvarkių, pirmiausia to, kad likusį Kristaus Kraują iki galo ir iš karto turi suvartoti kunigas arba, laikantis nuostatų, kitas tarnautojas, o likusios konsekruotos ostijos turi būti suvartotos kunigo prie altoriaus arba nuneštos į Eucharistijai laikyti skirtą vietą [196].

V skyrius
KELI KITI SU EUCHARISTIJA SUSIJĘ ASPEKTAI

1. Šventųjų Mišių šventimo vieta

[108.] „Eucharistija švęstina šventoje vietoje, jei ypatingu atveju būtinybė nespaudžia daryti kitaip; tokiu atveju šventimas turi vykti deramoje vietoje“ [197]. Ar tokia būtinybė yra, kiekvienu atveju savo vyskupijos atžvilgiu sprendžia diecezinis vyskupas.

[109.] Kunigui niekada neleidžiama švęsti Eucharistijos nekrikščioniškos religijos šventovėje arba šventoje vietoje.

2. Įvairios su šventosiomis Mišiomis susijusios aplinkybės

[110.] „Visada atmindami, kad eucharistinės Aukos slėpinyje nuolatos vykdomas atpirkimo darbas, kunigai turėtų jį dažnai švęsti; negana to, primygtinai siūlomas kasdienis šventimas, kuris net ir tada, kai tikintieji nedalyvauja, yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas, kurį atlikdami kunigai išpildo savo pagrindinę užduotį“ [198].

[111.] Kunigui turi būti leista celebruoti ar koncelebruoti „ir tada, kai jis nepažįstamas bažnyčios rektoriui“, jei jis pateikia Apaštalų Sosto arba savo ordinaro, arba savo vyresniojo raštą, išduotą ne vėliau kaip prieš metus, arba „jei, vadovaujantis sveiku protu, galima tarti, kad jo celebracijai niekas nekliudo“ [199]. Vyskupai tepasirūpina priešingas praktikas pašalinti.

[112.] Mišios švenčiamos lotynų arba kokia nors kita kalba, naudojantis liturginiais tekstais, patvirtintais pagal teisės reikalavimus. Išskyrus Mišių šventimus, kurie bažnytinės valdžios sprendimu nustatytais laikais atliktini tautos kalba, kunigams visur ir visada leidžiama švęsti lotynų kalba [200].

[113.] Kai Mišios koncelebruojamos kelių kunigų, Eucharistijos maldos recitavimui vartotina suprantama visiems koncelebruojantiems kunigams ir susirinkusiai tautai kalba. Jei keli kunigai nemoka kalbos, kuria švenčiama, ir todėl negali deramai recituoti jiems prideramų Eucharistijos maldos dalių, jie tegu nekoncelebruoja, bet, vadovaudamiesi nuostatais, dalyvauja šventime apsitaisę choro drabužiais [201].

[114.] „Normalu, kad į parapijos, kaip ‘eucharistinės bendruomenės’, sekmadienio Mišias rinktųsi joje veikiančios grupės, sąjūdžiai, susivienijimai ir nedidelės vienuolių bendruomenės“ [202]. Net jei ir leidžiama, vadovaujantis teise, švęsti Mišias tam tikroms grupėms [203], šios grupės nėra atleistos nuo sąžiningo liturginių nuostatų laikymosi.

[115.] Atmestinas piktnaudžiavimas, kai, priešingai Romos mišiolo nuostatams bei sveikai Romos apeigų tradicijai, „Eucharistijos pasninko“ skatinimo dingstimi savavališkai apleidžiamas šv. Mišių celebravimas tautai.

[116.] Mišių neturėtų būti daugiau, negu numatyta teisės nuostatuose; Mišių stipendijos klausimu būtina laikytis visų galiojančių teisinių potvarkių [204].

3. Šventieji indai

[117.] Šventieji indai Viešpaties Kūnui ir Kraujui laikyti turi būti gaminami griežtai laikantis tradicijos ir liturginių knygų nuostatų [205]. Vyskupų konferencijoms leista spręsti, ar dera, kad šventieji indai būtų gaminami iš kitokių tvirtųjų medžiagų; tokiems sprendimams turi pritarti Apaštalų Sostas. Tačiau griežtai reikalaujama, kad tos medžiagos, visuotiniu atitinkamos srities gyventojų vertinimu, būtų tikrai taurios [206], idant jų naudojimu būtų parodoma pagarba Viešpačiui bei išvengiama bet kurio pavojaus tarp tikinčiųjų susilpninti mokymą apie realų Kristaus buvimą eucharistiniuose pavidaluose. Todėl atmestinos visos praktikos švenčiant Mišias naudoti įprastinius, prastos kokybės, meninės vertės stokojančius indus, paprastas pintines ar indus iš stiklo, molio ir kitų lengvai dūžtančių medžiagų. Tas pat pasakytina apie metalus ir kitas medžiagas, kurios greitai genda [207].

[118.] Šventuosius indus prieš jų naudojimą, atlikdamas liturginėse knygose nustatytas apeigas, turi palaiminti kunigas [208]. Pageidautina, kad tai padarytų diecezinis vyskupas, kuris įvertintų, ar indai tinkami naudoti tam, kam skirti.

[119.] Po Komunijos dalijimo kunigas grįžta prie altoriaus, prie altoriaus ar stalelio virš taurės nuvalo pateną arba komuninę, tada, laikydamasis mišiolo nuostatų, išvalo taurę ir ją iššluosto purifikatoriumi. Kai dalyvauja diakonas, jis kartu su kunigu grįžta prie altoriaus ir valo indus. Tačiau kunigui arba diakonui taip pat leidžiama valytinus indus, ypač jei jų daug, palikti stovėti tinkamai uždengtus ant korporalo, patiesto ant altoriaus ar stalelio, ir imtis valymo iškart po Mišių, paleidus tautą. Valyti ir ant altoriaus ar stalelio sustatyti šventuosius indus kunigui arba klebonui padeda tinkamai paskirtas akolitas. Jei nėra diakono, šventuosius indus ant stalelio neša tinkamai paskirtas akolitas, kuris ten juos įprastiniu būdu valo, iššluosto ir sustato [209].

[120.] Ganytojams privalu rūpintis, kad altoriaus užtiesalai, ypač tie, ant kurių dedami šventieji pavidalai, visada būtų švarūs ir, laikantis tradicinio papročio, dažnai plaunami. Pageidautina, kad vanduo po pirmojo plovimo, kuris atliktinas rankomis, būtų išpilamas į Bažnyčios sakrariumą arba tinkamoje vietoje ant žemės. Tada toliau plaunama įprastiniu būdu.

4. Liturginiai drabužiai

[121.] „Įvairios šventųjų drabužių spalvos turi išoriškai veiksmingiau išryškinti ypatingą kaskart švenčiamų tikėjimo slėpinių pobūdį ir krikščioniškojo gyvenimo kelią per liturginius metus“ [210]. Tarnybų įvairovė „švenčiant Eucharistiją išoriškai parodoma įvairiais šventaisiais drabužiais“. Šie šventieji drabužiai „sykiu turi prisidėti prie šventojo veiksmo gražumo“ [211].

[122.] „Alba pririština prie juosmens juosta, nebent ji būtų pasiūta taip, kad gerai gulėtų ant kūno ir be juostos. Prieš užsivelkant albą, jei ji neuždengia įprastinių drabužių kaklo srityje, apsiriština amiktu“ [212].

[123.] „Mišioms ir kitiems šventiesiems veiksmams, tiesiogiai susijusiems su Mišiomis, celebruojančio kunigo drabužis, jei nenumatyta kitaip, yra arnotas, dėvėtinas ant albos ir stulos“ [213]. Kunigas, užsivelkantis arnotą pagal rubrus, neturėtų užmiršti ir stulos. Visi ordinarai privalo rūpintis, kad neliktų jokių priešingų praktikų.

[124.] Romos mišiole koncelebruojantiems kunigams, išskyrus pagrindinį celebrantą, kuriam visada privalu vilkėti nurodytos spalvos arnotą, esant teisėtai priežasčiai, pavyzdžiui, gausiam koncelebrantų būriui ar trūkstant reikmenų, leidžiama atsisakyti arnoto ir ant albos dėvėti vien stulą [214]. Tačiau kai tokią situaciją galima numatyti, būtina, kiek įmanoma, užbėgti jai už akių. Išskyrus pagrindinį celebrantą, koncelebrantai, spaudžiant būtinybei, gali užsivilkti ir baltą arnotą. Visur kitur privalu laikytis liturginių knygų nuostatų.

[125.] Diakono drabužis yra dalmatikas, dėvėtinas ant albos ir stulos. Idant būtų išlaikyta graži Bažnyčios tradicija, pageidautina, kad leidimu nedėvėti dalmatiko nebūtų naudojamasi [215].

[126.] Atmestinas piktnaudžiavimas, kai šventieji tarnautojai, priešingai liturginių knygų nurodymams, švenčia šventąsias Mišias – įskaitant atvejus, kai jose dalyvauja tiktai vienas tarnautojas, – be šventųjų drabužių arba ant vienuoliškojo gobtuvo ar bendrojo vienuoliškojo apdaro, ar įprastinių drabužių dėvėdami tik stulą [216]. Ordinarams privalu pasirūpinti, kad tokie piktnaudžiavimai kaip galima greičiau būtų pašalinti ir visose jų jurisdikcijoje esančiose bažnyčiose bei oratorijose būtų pakankamai pagal nuostatus pasiūdintų liturginių drabužių.

[127.] Liturginėse knygose suteiktas ypatingas leidimas iškilmingesnėmis dienomis vilkėti šventiškesnius ir puošnesnius šventuosius drabužius, net jei jie neatitinka tos dienos spalvos [217]. Tačiau šis leidimas, taikomas prieš daugelį metų pasiūdintiems drabužiams ir skirtas Bažnyčios paveldui išsaugoti, nederamai taip išplečiamas naujybių linkme, kad, nusigręžus nuo tradicinių praktikų, formas ir spalvas imama naudoti pagal savo skonį, ir šių nuostatų prasmė iškreipiama tradicijos nenaudai. Šventės dieną auksiniais ar sidabriniais šventaisiais drabužiais prireikus galima pakeisti kitų spalvų drabužius, tačiau ne violetinius ar juodus.

[128.] Šventosios Mišios ir kitos liturginės šventės, kurios yra Kristaus ir hierarchiškai suręstos Dievo tautos veiksmas, surikiuotinos taip, kad šventieji tarnautojai ir tikintys pasauliečiai galėtų jose dalyvauti aiškiai pagal sau būdingą būklę. Todėl pageidautina, kad „kunigai, dalyvaujantys Eucharistijos šventime, paprastai atliktų, jei tam nekliudo teisėta priežastis, jų šventimus atitinkančias užduotis ir todėl, vilkėdami šventaisiais drabužiais, dalyvautų kaip koncelebrantai. Priešingu atveju, jie tevilki choro drabužius ar tedėvi kamžą ant sutanos“ [218]. Išskyrus atvejus, kai yra pagrįsta priežastis, jiems nedera išoriškai dalyvauti Mišiose kaip tikintiems pasauliečiams.

VI skyrius
ŠVENČIAUSIOSIOS EUCHARISTIJOS LAIKYMAS IR JOS GARBINIMAS NE MIŠIŲ METU

1. Švenčiausiosios Eucharistijos laikymas

[129.] „Eucharistijos šventimas Mišių aukoje iš tiesų yra garbinimo, altoriaus sakramentui teikiamo ne Mišių metu, versmė ir tikslas. Eucharistiniai pavidalai po Mišių pirmiausia laikomi tam, kad tikintieji, negalintys dalyvauti Mišiose, pirmiausia ligoniai ir pagyvenusieji, būtų sakramentine Komunija suvienijami su Kristumi ir jo Auka, atnašaujama Mišiose“ [219]. Toks laikymas taip pat įgalina tokį didį sakramentą adoruoti bei teikti jam Dievui prideramą kultą. Todėl labai skatintinos ne tik tam tikros privataus, bet ir Bažnyčios įvestos ar patvirtintos viešojo ir bendruomeninio adoravimo formos [220].

[130.] „Paisant kiekvienos bažnyčios struktūros bei teisėtų vietinių papročių, Švenčiausiasis Sakramentas laikytinas tabernakulyje garbingoje, išsiskiriančioje, gerai regimoje ir gražiai papuoštoje bažnyčios vietoje“, kuri dėl vietos ramumo, erdvės prieš tabernakulį ir esamų suolų ar kėdžių ir klauptų taip pat yra „tinkama maldai“ [221]. Be to, būtina rūpestingai laikytis visų liturginių knygų nurodymų bei teisės nuostatų [222], ypač siekiant išvengti išniekinimo pavojaus [223].

[131.] Išskyrus 934 kan. § 1 potvarkius, draudžiama Švenčiausiąjį Sakramentą laikyti vietoje, kuri nėra saugiai pavaldi dieceziniam vyskupui, arba ten, kur gresia išniekinimo pavojus. Jei taip yra, diecezinis vyskupas privalo nedelsdamas atšaukti jau suteiktą leidimą laikyti Eucharistiją [224].

[132.] Niekam nevalia, laužant teisės nuostatus, pasiimti Švenčiausiąją Eucharistiją į namus ar kitą vietą. Be to, neišleistina iš akių tai, kad eucharistinių pavidalų pavogimas ar pasilaikymas turint šventvagišką tikslą arba konsekruotų pavidalų išmetimas yra graviora delicta; išrišimas šiuo atveju rezervuotas Tikėjimo mokymo kongregacijai [225].

[133.] Kunigas, diakonas arba ekstraordinarinis tarnautojas, kuris neša ligoniui Švenčiausiąją Eucharistiją tada, kai ordinarinio tarnautojo nėra arba jis yra sulaikytas kokios nors kliūties, nuo vietos, kur laikomas sakramentas, turi eiti į ligonio būstą trumpiausiu keliu, pakeliui susilaikydamas nuo visų profaninių reikalų, idant būtų išvengta bet kokių išniekinimo pavojų ir Kristaus Kūnui parodyta didžiausia pagarba. Be to, visada privalu laikytis Romos apeigyne nurodyto Komunijos ligoniams teikimo apeigų [226].

2. Kai kurios Švenčiausiosios Eucharistijos kulto ne Mišių metu formos

[134.] „Neįkainojamą vertę Bažnyčiai turi kultas, teikiamas Eucharistijai ne Mišių metu. Šis kultas artimai susijęs su eucharistinės Aukos šventimu“ [227]. Todėl energingai skatintinas tiek viešasis, tiek asmeninis pamaldumas Švenčiausiajai Eucharistijai, idant tikintieji adoracija garbintų tikrai ir realiai esantį Kristų [228], „būsimųjų gėrybių kunigą“ [229] ir viso pasaulio Atpirkėją. „Ganytojai turi skatinti, taip pat asmeniniu pavyzdžiu, Eucharistijos kultą, pirmiausia Švenčiausiojo Sakramento išstatymo praktiką ir eucharistiniais pavidalais esančio Kristaus adoraciją“ [230].

[135.] Tikintieji dienos metu turėtų Švenčiausiąjį Sakramentą aplankyti; toks apsilankymas yra „dėkingumo įrodymas, meilės laidas ir jame esančio Viešpaties Kristaus priderama adoracija“ [231]. Švenčiausiajame Sakramente esančio Jėzaus kontempliacija, kaip troškimo Komunija, artimai sujungia tikintįjį su Kristumi, kaip liudija tokios daugybės šventųjų pavyzdys [232]. „Jei nekliudo svarbi priežastis, bažnyčia, kurioje laikoma Švenčiausioji Eucharistija, kasdien bent kelias valandas turi būti atvira tikintiesiems, kad jie galėtų pasimelsti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą“ [233].

[136.] Ordinaras turėtų karštai skatinti trumpą, ilgą arba nuolatinę adoraciją, į kurią rinktųsi tauta. Pastaraisiais metais „Švenčiausiojo Sakramento adoracija daug kur yra svarbi kasdienė praktika ir dėl to tampa neišsemiama šventumo versmė“, nors yra ir vietovių, kur „eucharistinės adoracijos kultas beveik visiškai apleistas“ [234].

[137.] Švenčiausioji Eucharistija visada turi būti išstatoma laikantis liturginių knygų nuostatų [235]. Priešais laikomą ar išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą taip pat gali būti kalbama rožinio malda, „nuostabi paprastumu ir gilumu“ [236]. Tačiau – ypač išstatymo atveju – būtina iškelti aikštėn šios maldos kaip Kristaus Atpirkėjo gyvenimo slėpinių ir visagalio Tėvo išganomojo plano kontempliacijos, pasitelkiant Šventojo Rašto skaitinius, pobūdį [237].

[138.] Švenčiausiojo Sakramento niekuomet, net trumpam, nevalia išstatyti be pakankamos priežiūros. Todėl nustatytu laiku bent pakaitomis turėtų būti keletas krikščionių.

[139.] Ten, kur diecezinis vyskupas turi šventųjų tarnautojų ar kitų asmenų, kuriuos gali tam įgalioti, tikintieji turi teisę dažnai aplankyti Švenčiausiąjį Eucharistijos sakramentą ir pagarbinti ir bent keletą kartų per metus dalyvauti išstatytos Švenčiausiosios Eucharistijos adoracijoje.

[140.] Labai rekomenduotina, kad diecezinis vyskupas miestuose ar bent didesnėse bendruomenėse paskirtų bažnyčios pastatą nuolatinei adoracijai; tačiau jame dažnai, jei įmanoma, kasdien, taip pat turėtų būti švenčiamos šventosios Mišios; išstatymas per Mišių šventimą būtinai nutrauktinas [238]. Dera, kad Mišiose, švenčiamose tiesiogiai prieš adoraciją, būtų pašventinta ir po Komunijos į monstranciją virš altoriaus įstatyta išstatymui skirta ostija [239].

[141.] Diecezinis vyskupas turi pripažinti ir, kiek išgali, skatinti Kristų tikinčiųjų teisę steigti adoracijai – taip pat nuolatinei – skirtas brolijas ar sąjungas. Tarptautines tokio pobūdžio sąjungas steigia arba jų įstatus tvirtina Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija [240].

3. Eucharistinės procesijos ir kongresai

[142.] „Dieceziniam vyskupui tenka pareiga nustatyti procesijų taisykles, numatančias dalyvavimo jose ir jų tinkamo įgyvendinimo tvarką“ [241], ir skatinti tikinčiųjų adoraciją.

[143.] „Ten, kur, diecezinio vyskupo vertinimu, galima, siekiant viešai paliudyti pagarbą Švenčiausiajai Eucharistijai, viešosiomis gatvėmis, pirmiausia per Kristaus Kraujo ir Kūno iškilmę, turi būti rengiama procesija“ [242], nes „maldingas tikinčiųjų dalyvavimas Švenčiausiojo Sakramento procesijoje per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę yra Viešpaties malonė, kiekvienais metais džiaugsmu pripildanti jos dalyvių širdis“ [243].

[144.] Nors kai kur to įgyvendinti neįmanoma, eucharistinių procesijų tradicija neturi nutrūkti. Priešingai, būtina ieškoti naujų galimybių rengti jas šiandienėmis sąlygomis, pavyzdžiui, piligriminėse vietovėse, Bažnyčiai priklausančioje teritorijoje ar, pritariant civilinei valdžiai, viešuosiuose soduose.

[145.] Labai brangintina eucharistinių kongresų, kurie „turi būti tikri tikėjimo ir meilės ženklai“ [244], pastoracinė nauda. Juos būtina, laikantis nuostatų, uoliai rengti ir įgyvendinti [245], idant Kristų tikintieji deramai gerbtų šventuosius Dievo Sūnaus Kraujo ir Kūno slėpinius ir nuolatos jaustų savyje atpirkimo vaisius [246].

VII skyrius
EKSTRAORDINARINĖS TIKINČIŲ PASAULIEČIŲ FUNKCIJOS

[146.] Tarnaujamoji kunigystė niekaip nepakeičiama. Juk jei bendruomenė neturi kunigo, ji stokoja sakramentinės funkcijos, Kristaus, Galvos ir Ganytojo, kuris priklauso bendruomenės gyvenimo esmei [247]. „Celebrantas, galintis celebruoti Eucharistijos sakramentą in persona Christi, yra tik galiojamai įšventintas kunigas“ [248].

[147.] Tačiau ten, kur Bažnyčią spaudžia būtinybė, nesant šventųjų tarnautojų, tam tikras liturgines funkcijas, vadovaudamiesi teisės nuostatais, gali atlikti Kristų tikintys pasauliečiai [249]. Šie tikintieji pašaukiami ir įgaliojami, padedant Viešpaties malonei, atlikti tam tikras didesnės ar mažesnės reikšmės funkcijas. Jau daug Kristų tikinčių pasauliečių tokią tarnybą vykdė ir tebevykdo ją toliau, pirmiausia misijų srityse, kur Bažnyčia dar menkai įsišaknijusi ar yra persekiojama [250], taip pat ten, kur stokojama kunigų bei diakonų.

[148.] Ypač vertintina katechetų, didžiais savo darbais teikiančių ypatingą ir visiškai būtiną pagalbą tikėjimo ir Bažnyčios plėtrai [251], institucija.

[149.] Kai kuriose seniai evangelizuotų kraštų vyskupijose pastaruoju metu Kristų tikintys pasauliečiai skiriami vadinamaisiais „pastoraciniais asistentais“, kurių dauguma neabejotinai tarnauja Bažnyčios gerovei, palengvindami vyskupų, kunigų ir diakonų pastoracinį darbą. Tačiau būtina saugotis, kad tokių funkcijų kontūrai per daug nesupanašėtų su dvasininkų pastoracinės tarnybos pavidalu. Todėl privalu rūpintis, kad „pastoraciniai asistentai“ nesisavintų to, kas priklauso tikrajai šventųjų tarnautojų tarnybai.

[150.] Pastoraciniai asistentai turėtų padėti kunigams bei diakonams vykdyti savo tarnybą, žadinti pašaukimus į kunigystę bei diakonystę, kiekvienoje bendruomenėje, vadovaudamiesi teisės nuostatais, sąžiningai rengti Kristų tikinčius pasauliečius įvairialypėms liturginėms funkcijoms pagal charizmų įvairovę.

[151.] Tiktai tikrai spaudžiant būtinybei, per liturgijos šventimą pasitelktini ekstraordinariniai tarnautojai. Tokia priemonė skirta ne visapusiškesniam pasauliečių dalyvavimui, bet iš esmės yra pridėtinė ir laikina [252]. Todėl ten, kur spaudžiant būtinybei pasitelkiamos ekstraordinarinių tarnautojų funkcijos, būtina labiau ir atkakliau prašyti Viešpatį, kad jis bendruomenei tarnauti netrukus atsiųstų kunigą ir sužadintų apsčiai pašaukimų į šventuosius šventimus [253].

[152.] Tačiau šios vien pridėtinės funkcijos neturi tapti proga taip iškreipti kunigo tarnybą, kad kunigai apleistų šventųjų Mišių šventimą jiems patikėtajai tautai, rūpinimąsi ligoniais, vaikų krikštijimą bei asistavimą per jungtuves – pareigas, pirmiausia tenkančias kunigams, kuriems talkina diakonai. Todėl nevalia rastis padėčiai, kai kunigai parapijose be skirtumo keistųsi pastoracinės tarnybos funkcijomis su diakonais ar pasauliečiais, taip panaikindami kiekvieno savitumą.

[153.] Be to, pasauliečiams neleidžiama savintis diakono ar kunigo vaidmens arba drabužių ar kitų panašių apdarų.

1. Ekstraordinariniai šventosios Komunijos dalytojai

[154.] Kaip minėjome, „celebrantas, galintis celebruoti Eucharistijos sakramentą in persona Christi, yra tik galiojamai įšventintas kunigas“ [254]. Todėl pavadinimas „Eucharistijos tarnautojas“ tiesiogine prasme pridera tik kunigui. Šventųjų šventimų dėka ordinariniai šventosios Komunijos dalytojai yra vyskupai, kunigai ir diakonai [255], todėl dalyti Komuniją Kristų tikintiems pasauliečiams per šventųjų Mišių šventimą pridera jiems. Šitaip teisingai ir pilnatviškai aikštėn iškeliamos jų tarnybinės funkcijos Bažnyčioje ir atliekamas sakramentinis ženklas.

[155.] Be ordinarinių tarnautojų, yra teisėtai paskirtas akolitas, kuris savo paskyrimo galia yra ekstraordinarinis šventosios Komunijos dalytojas ir ne Mišių šventimo metu. Jei, be to, tikrai spaudžia būtinybė, diecezinis vyskupas, laikydamasis teisės nuostatų [256], gali ekstraordinariniu dalytoju ad actum arba ad tempum paskirti ir kokį nors kitą Kristų tikintį pasaulietį, pasinaudodamas tokiam atvejui tinkama palaiminimo formule. Tačiau šis paskyrimo aktas nebūtinai turi liturginį pavidalą, o jei tokį turi, niekaip negali būti panašus į šventuosius šventimus. Eucharistijos šventimui vadovaujantis kunigas leidimą ad actum gali suteikti tik ypatingais, nenumatytais atvejais [257].

[156.] Ši funkcija yra suprantama griežtai pagal prasmę, tai yra čia kalbama apie ekstraordinarinius šventosios Komunijos dalytojus, ne apie „ypatinguosius šventosios Komunijos dalytojus“, „ektraordinarinius Eucharistijos tarnautojus“ ar „ypatinguosius Eucharistijos tarnautojus“; šiais pavadinimais šios funkcijos reikšmė nederamai ir netinkamai išplečiama.

[157.] Paprastai šventųjų tarnautojų pakanka ir šventosios Komunijos dalijimui; tada skirti ekstraordinarinių šventosios Komunijos dalytojų nevalia. Tie, kurie tokiai tarnybai buvo paskirti, tokiomis sąlygomis jos tenevykdo. Atmestina praktika, kai šventime dalyvaujantys kunigai nuo Komunijos dalijimo susilaiko ir šią funkciją perleidžia pasauliečiams [258].

[158.] Ekstraordinarinis šventosios Komunijos dalytojas Komuniją gali dalyti tik tada, kai nėra kunigo ar diakono, kai kunigui kliudo liga, senyvas amžius ar kokia nors kita rimta priežastis arba kai Komunijos einančių tikinčiųjų tiek daug, kad Mišių šventimas per ilgai užtruktų [259]. Tačiau tai dera suprasti taip, kad vietos papročius ir tradicijas atitinkantis nedidelis užtęsimas nėra pakankama priežastis tam.

[159.] Ekstraordinariniam šventosios Komunijos dalytojui niekada neleidžiama Eucharistijos dalijimui paskirti ką nors kitą, pavyzdžiui, vieną iš tėvų, sutuoktinį ar ligonio, pageidaujančio Komunijos, vaiką.

[160.] Diecezinis vyskupas tegu iš naujo apmąsto, prireikus pataiso ar tiksliau apibrėžia pastarojo laiko praktiką šioje srityje. Ten, kur tikrai spaudžiant būtinybei skiriama daug tokių ekstraordinarinių dalytojų, diecezinis vyskupas turi išleisti nuostatus, kuriais, prieš akis turėdamas Bažnyčios tradiciją ir teisės nuostatus, nustatytų šios funkcijos vykdymo tvarką.

2. Pamokslas

[161.] Kaip jau minėta, homilija per Mišias dėl jos reikšmės bei savitumo yra rezervuota kunigui arba diakonui [260]. Dėl kitų pamokslo formų, tai jeigu spaudžiant būtinybei reikalinga ar ypatingais atvejais naudinga, Kristų tikintiems pasauliečiams, laikantis teisės nuostatų, galima leisti ne Mišių metu sakyti pamokslą bažnyčioje ar oratorijoje [261]. Tačiau tai darytina tiktai norint patenkinti to poreikį tam tikrose srityse, kur trūksta šventųjų tarnautojų, absoliučiai išimtinio atvejo nepaverčiant taisykle ir to nelaikant autentišku pasauliečių skatinimu [262]. Be to, niekam nevalia užmiršti, jog teisę tai leisti, ir būtent visada ad actum, turi ordinarai, ir to daryti negali niekas kitas, įskaitant kunigus ir diakonus.

3. Ypatingas šventimas, atliekamas nesant kunigo

[162.] Dieną, kuri vadinama Viešpaties diena, Bažnyčia ištikimai renkasi pirmiausia Mišių šventimu paminėti Viešpaties prisikėlimą ir visą Velykų slėpinį [263]. Juk „negalima sukurti jokios krikščioniškos bendruomenės, jei jos pamatas ir šerdis nebus švenčiausiosios Eucharistijos šventimas“ [264]. Todėl krikščioniškoji tauta turi teisę į tai, kad sekmadieniais, privalomų bei kitų iškilesnių švenčių dienomis ir, jei įmanoma, kasdien jai būtų celebruojama Eucharistija. Todėl tada, kai parapijos bažnyčioje ar kitoje Kristų tikinčiųjų bendruomenėje Viešpaties dieną sunku surengti Mišių šventimą, diecezinis vyskupas kartu su savo kunigais tepasvarsto, kaip tokią padėtį ištaisyti [265]. Pagrindiniai sprendimai bus arba pašaukti Mišias švęsti kitus kunigus, arba paskatinti tikinčiuosius vykti į kaimyninę bažnyčią ir ten dalyvauti Eucharistijos šventime [266].

[163.] Visi kunigai, kuriems kunigystė ir Eucharistija patikėta „dėl“ kitų [267], teneužmiršta, jog jiems privalu suteikti visiems tikintiesiems galimybę įvykdyti dalyvavimo sekmadienio Mišiose įsaką [268]. Savo ruožtu pasauliečiai turi teisę, kad nė vienas kunigas niekada, nebent tikrai neturėtų galimybės, neatsisakytų celebruoti tautai Mišias arba, jei kitaip neįmanoma išpildyti įsako sekmadieniais ir kitomis nustatytomis dienomis dalyvauti Mišiose, pasirūpinti, kad jas celebruotų kitas kunigas.

[164.] „Jei dėl šventojo tarnautojo trūkumo ar kitos rimtos priežasties dalyvauti Eucharistijos šventime neįmanoma“ [269], krikščioniškoji tauta turi teisę, kad diecezinis vyskupas, naudodamasis savo valdžia bei laikydamasis Bažnyčios nuostatų, kiek išgali, pasirūpintų, kad sekmadieniais koks nors šventimas tai bendruomenei būtų vykdomas. Tačiau tokio pobūdžio sekmadieninis šventimas visada laikytinas visiškai ekstraordinariniu. Todėl visi, tiek diakonai, tiek Kristų tikintys pasauliečiai, kuriems diecezinis vyskupas paskyrė tam tikrą funkciją tokiame šventime, „privalo stengtis išlaikyti bendruomenėje tikrą Eucharistijos ‘alkį’, kuris skatintų nepraleisti jokios Mišių šventimo progos, pasinaudojant net atsitiktiniu kunigo buvimu, jei jam jų švęsti nekliudo bažnytinė teisė“ [270].

[165.] Uoliai vengtina tokius susirinkimus painioti su Eucharistijos šventimu [271]. Todėl dieceziniai vyskupai turėtų protingai pasverti, ar tokiuose susibūrimuose turėtų būti dalijama šventoji Komunija. Šis dalykas išsamesnės reglamentacijos dėlei aptartinas vyskupų konferencijos, kurios nuostatams būtinas Apaštalų Sosto pritarimas per Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregaciją. Be to, tada, kai nėra kunigo ir diakono, pageidautina įvairias funkcijas išdalyti keliems tikintiesiems, vengiant, kad visą šventimą rikiuotų vienas vienintelis tikintis pasaulietis. Niekada nedera sakyti, kad tikintis pasaulietis „vadovauja“ šventimui.

[166.] Diecezinis vyskupas, kuris vienintelis kompetentingas dėl to spręsti, neturi lengvai leisti, kad švenčiama būtų, ypač kai dalijama ir šventoji Komunija, kitomis savaitės dienomis ir pirmiausia tose vietovėse, kur Mišias buvo galima švęsti praėjusį sekmadienį arba bus galima švęsti ateinantį sekmadienį. Kunigai primygtinai raginami kasdien celebruoti Mišias tautai jiems patikėtose bažnyčiose.

[167.] „Panašiai neįsivaizduojama yra galimybė pamainyti sekmadienio Mišias ekumeniniu Žodžio liturgijos šventimu, maldos susitikimais su <...> Bažnytinėms bendruomenėms priklausančiais krikščionimis arba dalyvavimu jų liturginiuose šventimuose“ [272]. Jei diecezinis vyskupas, spaudžiant būtinybei, ad actum leidžia katalikams tokį dalyvavimą, ganytojams būtina rūpintis, kad katalikų tikintieji nesusidarytų įspūdžio, jog tokiomis sąlygomis jiems nebeprivalu dalyvauti Mišiose kitu dienos laiku [273].

4. Atleistieji iš dvasininkų luomo

[168.] „Dvasininkui, pagal teisės nuostatus netekusiam dvasininko padėties, <...> draudžiama vykdyti šventimų galią“ [274]. Todėl jam, išskyrus teisėje numatytą atvejį [275], neleidžiama švęsti sakramentų, o tikintiesiems, jei nėra teisėto pagrindo, kuris pagal 1335 kan. nuostatus tai leistų [276], – kreiptis į jį dėl celebracijos. Be to, tokiems vyrams nevalia sakyti homilijos [277] arba imtis kokios nors užduoties ar funkcijos per šventosios liturgijos šventimą, idant tarp tikinčiųjų nekiltų painiavos ir nebūtų užtemdyta tiesa.

VIII skyrius
PRIEMONĖS PADĖČIAI TAISYTI

[169.] Piktnaudžiavimas švenčiant šventąją liturgiją yra tikras katalikiškosios liturgijos klastojimas. Jau šventasis Tomas rašė: „Į melo ydą įpuola tas, kuris Bažnyčios vardu garbina Dievą priešingai dieviškosios valios galia Bažnyčios nustatytam ir Bažnyčioje įprastam būdui“ [278].

[170.] Norint tokius piktnaudžiavimus pašalinti, „neatidėliotinai būtinas Dievo tautos, ganytojų ir tikinčiųjų, biblinis ir liturginis ugdymas“ [279], idant Bažnyčios tikėjimas bei tvarka šventosios liturgijos atžvilgiu būtų pateikiami bei suprantami teisingai. Kur, nepaisant to, piktnaudžiavimai išlieka, Bažnyčios dvasinis paveldas bei teisės saugotini taikant visas teisėje numatytas teisėtas priemones.

[171.] Iš įvairių piktnaudžiavimų išsiskiria tie, kurie objektyviai sudaro graviora delicta ir rimtus dalykus, taip pat kiti piktnaudžiavimai, kurie irgi vengtini ir taisytini. Turint prieš akis visa, kas buvo aptarta pirmiausia šios instrukcijos I skyriuje, dėmesys atkreiptinas į tai, kas pateikiama žemiau.

1. Graviora delicta

[172.] Graviora delicta Švenčiausiosios Aukos ir Eucharistijos sakramento šventumui traktuotini vadovaujantis „Nuostatais dėl graviora delicta, rezervuotų Tikėjimo mokymo kongregacijai“ [280]. Tokie graviora delicta yra šie:

a) konsekruotų pavidalų pavogimas ar pasilaikymas šventvagišku sumetimu arba jų išmetimas [281];

b) mėginimas atlikti eucharistinės Aukos liturginio šventimo aktą arba jo mėgdžiojimas [282];

c) draudžiama eucharistinės Aukos koncelebracija kartu su bažnytinių bendruomenių, neišlaikiusių apaštališkosios įpėdinystės ir nepripažįstančių kunigystės šventimų sakramentinio kilnumo, tarnautojais [283];

d) vieno pavidalo konsekracija be kito Eucharistijos šventimo metu arba ir abiejų pavidalų konsekracija ne per Eucharistijos šventimą šventvagišku sumetimu [284].

2. Rimti dalykai

[173.] Nors sprendimas dėl dalyko sunkumo priimtinas vadovaujantis Bažnyčios bendruoju mokymu ir jos nuostatais, prie rimtų dalykų objektyviai visada priskirtini tie, kurie kelia pavojų Švenčiausiosios Eucharistijos galiojimui ir kilnumui, vadinasi, tie, kuriais nusižengiama taisyklėms, pateiktoms šio dokumento 48–52, 56, 76–77, 79, 91–92, 94, 96, 101–102, 104, 106, 109, 111, 115, 117, 126, 131–133, 138, 153 ir 168 straipsniuose. Be to, paisytina kitų kanoninės teisės kodekso potvarkių, pirmiausia 1364, 1369, 1373, 1376, 1380, 1384, 1385, 1386 ir 1398 kanonų.

3. Kiti piktnaudžiavimai

[174.] Negana to, veiksmai, kuriais nusižengiama kitiems šioje instrukcijoje ar teisėje pateiktiems nuostatams, nelaikytini lengvais, bet priskirtini prie kitų vengtinų ir taisytinų piktnaudžiavimų.

[175.] Aišku, kad šioje instrukcijoje neapimami visi nusižengimai Bažnyčiai ir jos tvarkai, apibrėžti kanonuose, liturginiuose įstatymuose ir kituose Bažnyčios nuostatuose vadovaujantis Magisteriumo mokymu ir sveika tradicija. Visa, kas daroma blogai, ištaisytina pagal teisės nuostatus.

4. Diecezinis vyskupas

[176.] Diecezinis vyskupas, kadangi yra „pagrindinis Dievo slėpinių dalytojas, nuolatos tesistengia, kad jam patikėti tikintieji augtų malone švęsdami sakramentus, pažintų Velykų slėpinį ir juo gyventų“ [285]. Jo pareiga, „laikantis savo kompetencijos ribų, liturgijos srityje leisti nuostatus, saistančius visus tikinčiuosius“ [286].

[177.] „Kadangi vyskupas privalo saugoti visos Bažnyčios vienybę, jis įpareigotas skatinti bendrąją visos Bažnyčios tvarką ir todėl raginti laikytis visų bažnytinių įstatymų. Jis turi budėti, kad į Bažnyčios tvarką neprasiskverbtų joks piktnaudžiavimas ir pirmiausiai nė vienas, susijęs su Žodžio tarnyba, sakramentų ir sakramentalijų šventimu, Dievo ir šventųjų kultu“ [287].

[178.] Todėl kokios nors vietos, pašvęstojo gyvenimo instituto arba apaštališkojo gyvenimo draugijos ordinaras visada, sužinojęs apie tikėtiną nusižengimą ar piktnaudžiavimą Švenčiausiosios Eucharistijos atžvilgiu, atsargiai pats teištiria faktus, aplinkybes ir apkaltinamumą arba tepaveda tai padaryti tinkamam dvasininkui.

[179.] Nusižengimai tikėjimui ir Eucharistijos bei kitų sakramentų šventimų metu padaryti graviora delicta nedelsiant praneštini Tikėjimo mokymo kongregacijai, kuri juos „ištiria ir prireikus, vadovaudamasi visuotinės ir savosios teisės nuostatais, skelbia arba skiria kanonines bausmes“ [288].

[180.] Kitais atvejais ordinarui privalu vadovautis šventųjų kanonų nuostatais, prireikus taikyti kanonines bausmes ir pirmiausia neišleisti iš akių 1326 kan. nuostatų. Rimto dalyko atveju privalu informuoti Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregaciją.

5. Apaštalų Sostas

[181.] Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija visada, kai sužino apie tikėtiną nusižengimą ar piktnaudžiavimą Švenčiausiosios Eucharistijos atžvilgiu, praneša apie tai ordinarui, kad jis dalyką ištirtų. Rimto dalyko atveju ordinaras kaip galima greičiau turi perduoti tai pačiai dikasterijai dokumentų, susijusių su tyrimu ir prireikus paskirta bausme, kopijas.

[182.] Visuotinės Bažnyčios, kuria rūpintis ordinaras įpareigotas šventųjų šventimų galia, labui sunkesniais atvejais ordinaras tesiima tyrimo pirma pasitaręs su Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Savo ruožtu ši kongregacija, remdamasi popiežiaus jai suteiktu įgaliojimu, padės ordinarui taip, kaip to reikalaus atitinkamas atvejis, teiks jam reikalingas dispensas [289] arba instrukcijas ir įsakus, kurių jam privalu sąžiningai laikytis.

6. Skundai dėl piktnaudžiavimų liturgijos srityje

[183.] Visi, kiek išgali, ypatingu būdu tesirūpina, kad švenčiausiasis Eucharistijos sakramentas būtų ginamas nuo visokiausios nepagarbos ar iškraipymo, o visi piktnaudžiavimai iš pagrindų ištaisyti. Tai labai svarbi pareiga, tenkanti visiems ir kiekvienam, ir visi, nepaisydami simpatijų kokiems nors asmenims, privalo ją vykdyti.

[184.] Kiekvienas katalikas, kunigas, diakonas ar Kristų tikintis pasaulietis turi teisę įteikti dieceziniam vyskupui ar teise jam prilygstančiam kompetentingam ordinarui arba dėl Romos popiežiaus primato Apaštalų Sostui skundą dėl liturginio piktnaudžiavimo [290]. Tačiau skundą, jei įmanoma, pirma derėtų pateikti dieceziniam vyskupui. Tai visada darytina vadovaujantis tiesos ir meilės dvasia.

Pabaiga

[185.] „Žmonių nesantaikos daigams, kurie, kaip rodo kasdienė patirtis, dėl nuodėmės taip giliai įsišakniję žmonijoje, priešpriešinama Kristaus Kūno vienijamoji jėga. Statydindama Bažnyčią, Eucharistija būtent per tai kuria žmonių bendruomenę“ [291]. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija trokšta, kad žmogiškasis silpnumas, rūpestingai pritaikius tai, kas primenama šioje instrukcijoje, mažiau kliudytų švenčiausiojo Eucharistijos sakramento veikimui ir, pašalinus visus piktnaudžiavimus bei nutraukus visas atmestinas praktikas, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, „Eucharistijos moteriai“ [292], visiems žmonėms suspindėtų išganingas Kristaus buvimas jo Kūno ir Kraujo sakramente.

[186.] Visi Kristų tikintieji tedalyvauja Švenčiausiojoje Eucharistijoje, kiek išgali, pilnai, sąmoningai ir aktyviai [293] ir iš visos širdies tegarbina ją pamaldumo ir gyvenimo aktais. Vyskupai, kunigai ir diakonai, vykdydami šventąją tarnybą, tesikreipia į savo sąžinę dėl savo veiksmų, kuriuos jie, švęsdami šventąją liturgiją, atlieka Kristaus ir Bažnyčios vardu, tiesumo bei sąžiningumo. Kiekvienas šventasis tarnautojas rimtai savęs tepaklausia, ar jis paisė Kristų tikinčių pasauliečių teisių – pasauliečių, kurie patiki jam save ir savo vaikus būdami įsitikinę, kad tos funkcijos, kurias Bažnyčia, įpareigota Kristaus, norėtų atlikti švęsdama šventąją liturgiją [294], visų teisingai tikintiesiems atliekamos [295].

Bet kurie priešingi potvarkiai nebegalioja.

Ši instrukcija, popiežiaus Jono Pauliaus II pavedimu parengta Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos po bendro pasitarimo su Tikėjimo mokymo kongregacija, 2004 m. kovo 19-ąją, Šventojo Juozapo iškilmės dieną, buvo patvirtinta popiežiaus, kuris nurodė ją paskelbti ir nedelsiant laikytis visiems, kuriems ji skirta.

Roma, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos būstinė,
2004 m. kovo 25 d., Viešpaties Apreiškimo iškilmė

Kardinolas Francis Arinze
Prefektas

Arkivyskupas Domenico Sorrentino
Sekretorius