1. „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27) – šiais žodžiais susirinkusiems Aukštutiniame kambaryje mokiniams Jėzus žada ramybės dovaną, prieš eidamas pasitikti savo kančios, kad įdiegtų juose džiaugsmingą tikrumą dėl jo nuolatinio buvimo. Prisikėlęs Viešpats įvykdo šį pažadą atsirasdamas tarp jų toje vietoje, kur jie dėl žydų baimės buvo susirinkę, ir tardamas „Ramybė jums“ (plg. Jn 20, 19–23). Kristaus ramybė yra atpirkimo vaisius, kurį jis atnešė į pasaulį savo mirtimi ir prisikėlimu – dovana, kurią prisikėlęs Viešpats ir šiandien toliau dovanoja savo Bažnyčiai, susirinkusiai švęsti Eucharistijos, kad liudytų tai kasdieniame gyvenime.

2. Romos liturginėje tradicijoje ramybės palinkima prieš šventąją Komuniją, ir šis palinkėjimas turi ypatingą teo­loginę reikšmę. Velykų slėpinio eucharistinėje kontempliacijoje jis siejamas su prisikėlusio Kristaus, esančio ant altoriaus, „velykiniu pabučiavimu“ [1] – kitaip negu kitose liturginėse tradicijose, įkvėptose šv. Mato evangelijos ištraukos (plg. Mt 5, 23). Apeigos, kuriomis pasirengiama Komunijai, sudaro struktūrinę vienovę, kurioje kiekvienas apeigų elementas turi savo reikšmę ir prisideda prie visos apeiginės sekos, vedančios į sakramentinį dalyvavimą švenčiamame slėpinyje. Todėl ramybės palinkėjimo vieta yra tarp Viešpaties maldos, prie kurios jungiamas embolizmas, parengiantis ramybės palinkėjimui, ir Duonos laužymo, kuriuo Dievo Avinėlio maldaujama, kad duotų mums savo ramybę. Šiuo ženklu, kurio „funkcija yra parodyti ramybę, bendrystę ir meilę“ [2], Bažnyčia meldžia ramybės ir vienybės sau ir visai žmonijos šeimai, o tikintieji vienas kitam išreiškia bažnytinę bendrystę ir tarpusavio meilę prieš priimdami sakramentinę Komuniją” [3], tai yra Viešpaties Kristaus Kūną.

3. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis popiežius Benediktas XVI patikėjo šiai kongregacijai kompetenciją apsvarstyti klausimus dėl ramybės palinkėjimo [4], idant būtų išlaikytas Eucharistijos šventimo sakralumas ir slėpinio suvokimas sakramentinės Komunijos priėmimo momentu: „Eucharistija savo prigimtimi yra ramybės sakramentas. Šis Eucharistijos slėpinio matmuo ypatingu liturginiame šventime būdu išreiškiamas ramybės apeiga. Tai neabejotinai labai vertingas ženklas (plg. Jn 14, 27). Mūsų konfliktų naštos taip baisiai slegiamais laikais šiam veiksmui ypatinga reikšmė tenka ir bendrosios jausenos aspektu, Bažnyčiai vis labiau kaip savą suvokiant užduotį melsti Viešpatį ramybės ir vienybės dovanos sau ir visai žmonijai. <…> Visa tai leidžia suprasti emocinį intensyvumą, dažnai lydintį liturginį ramybės apeigos šventimą. Vis dėlto Vyskupų sinodas šiame kontekste pabrėžė, jog tikslinga šį veiksmą, galintį įgyti perdėtų formų ir kaip tik prieš pat Komuniją sukelti tam tikrą sąmyšį, atlikti santūriau. Pravartu priminti, kad santūrumas, būtinas šventimo tinkamai aplinkai išlaikyti, jokiu būdu nesumenkina didelės šio veiksmo vertės, pavyzdžiui, kai apsiribojama ramybės ženklu pasikeisti su greta esančiais žmonėmis“ [5].

4. Popiežius Benediktas XVI ne tik nušvietė tikrąją šios apeigos ir ramybės palinkėjimo prasmę, bet ir pabrėžė jo didžią reikšmę krikščionims, kurie savo malda ir liudijimu padeda numaldyti giliausią ir labiausiai trikdantį šiuolaikinės žmonijos nerimą. Atsižvelgdamas į visa tai, jis iš naujo pakvietė pasirūpinti šia apeiga, kad šis liturginis veiksmas būtų atliekamas su religiniu jautrumu ir blaivumu.

5. Popiežiaus Benedikto XVI prašymu ši dikasterija 2008 m. gegužės mėnesį kreipėsi į vyskupų konferencijas, siekdama sužinoti jų nuomonę, ar išlaikyti ramybės palinkėjimą prieš Komuniją, kaip yra dabar, ar perkelti jį kitur siekiant pagerinti šio ženklo atlikimą ir supratimą. Nuodugniai apsvarsčius nutarta, kad Romos liturgijoje tinka išlaikyti ramybės palinkėjimo apeigą jos tradicinėje vietoje, nedarant struktūrinių pokyčių Romos mišiole. Čia pateikiamose praktinėse gairėse nurodoma, kaip geriau paaiškinti ramybės palinkėjimo turinį ir suteikti santūrumo kraštutinėms išraiškos formoms, keliančioms sumaištį liturginiame sambūryje prieš Komuniją.

6. Šią temą apsvarstyti yra svarbu. Jeigu tikintieji savo apeiginiais veiksmais nesuvokia ir vieni kitiems neparodo tikrosios ramybės palinkėjimo apeigos prasmės, krikščioniškoji ramybės samprata sumenkinama, o jų vaisingam dalyvavimui Eucharistijoje pakenkiama. Todėl grįžtant prie ankstesnių svarstymų, kurie galėtų būti tinkamos katechezės pagrindas, pateikiant kai kurias gaires, vyskupų konferencijoms siūloma išmintingai apsvarstyti keletą praktinių pasiūlymų.

a) Kartą ir visiems laikams dera paaiškinti, kad ramybės palinkėjimo apeiga jau turi savo gilią maldos ir ramybės palinkėjimo prasmę Eucharistijos kontekste. Mišių dalyviai, tinkamai vieni kitiems palinkėdami ramybės, praturtina pačios apeigos prasmę ir suteikia jai pilnesnę išraišką. Todėl visiškai teisinga teigti, kad kalbama ne apie „mechanišką“ tikinčiųjų kvietimą pasidalyti ramybės palinkėjimu. Jeigu numatoma, kad dėl ypatingų aplinkybių tai nebus tinkamai daroma arba jeigu pedagoginiu požiūriu tam tikromis progomis nepakankamai išmintinga tai daryti, ramybės palinkėjimas gali būti, o kartais net turėtų būti praleidžiamas. Verta prisiminti Mišiolo rubriką, kurioje nurodoma: „Tuomet, jei tinkama, diakonas arba kunigas priduria: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“ [6].

b) Šių svarstymų pagrindu galima patarti, kad publikuojant trečiąjį Romos mišiolo tipinio leidimo vertimą arba rengiant to paties Mišiolo naujus leidimus ateityje vyskupų konferencijos apsvarstytų, ar netiktų pakeisti anksčiau nustatytą ramybės palinkėjimo būdą. Pavyzdžiui, anksčiau pasirinktus familiarius ar profaniškus pasveikinimo gestus po kurio laiko patirties galėtų pakeisti kiti, labiau tinkami gestai.

c) Bet kuriuo atveju per ramybės palinkėjimą būtina vengti tokių piktnaudžiavimų:

– ramybės giesmės, nenumatytos Romos apeigose, įtraukimo [7];

– tikinčiųjų judėjimo iš vietų dalijantis ramybės palinkėjimo ženklu tarpusavyje;

– kunigo pasišalinimo nuo altoriaus palinkint ramybės kai kuriems tikintiesiems;

– tam tikromis progomis, pavyzdžiui, Velykų ar Kalėdų iškilmėse, taip pat švenčiant Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą ir Santuoką, Šventimus, vienuolinius įžadus ar laidotuves vengti ramybės palinkėjimą paversti proga išreikšti pasveikinimus, palinkėjimus ar užuojautą Mišių dalyviams [8].

d) Vyskupų konferencijos yra taip pat kviečiamos parengti liturginę katechezę apie ramybės palinkėjimo apeigos prasmę Romos liturgijoje ir tinkamą jos įgyvendinimą švenčiant Mišias. Atsižvelgdama į tai Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija prie šio aplinkraščio priduria kai kurias naudingas gaires.

7. Glaudus ryšys tarp lex orandi ir lex credendi akivaizdžiai turi būti išplėstas taip pat į lex vivendi. Šiandien katalikams tenkantį tvirtą įsipareigojimą kurti teisingesnį ir taikingesnį pasaulį lydi gilesnis krikščioniškosios ramybės suvokimas, ir tai dideliu mastu priklauso nuo to tvirtumo, su kuriuo mūsų dalinės Bažnyčios priima ramybės dovaną, jos šaukiasi ir išreiškia ją švęsdamos liturgiją. Šiame dalyke turi būti primygtinai pabrėžiami ir skatinami vaisingi žingsniai pirmyn, nes nuo to priklauso mūsų dalyvavimo Eucharistijoje kokybė, taip pat mūsų veiksmingas tapatinimasis su evangeliniuose palaiminimuose minimais taikdariais (plg. Mt 5, 9 ir t.).

8. Galiausiai vyskupai ir jų vadovaujami kunigai raginami rūpestingai apsvarstyti šiuos pastebėjimus ir pagilinti ramybės apeigos prasmę Mišių šventime, dvasinio ir liturginio ugdymo srityje bei tikintiesiems skirtoje tinkamoje katechezėje. Kristus yra mūsų ramybė (plg. Ef 2, 14), dieviškoji ramybė, paskelbta pranašų ir angelų, kurią jis atnešė į pasaulį per Velykų slėpinį. Šios prisikėlusio Viešpaties ramybės liturginio šventimo metu yra šaukiamasi, ji skelbiama ir skleidžiama net žmogiškaisiais veiksmais, kurie pakylėjami į sakralinę plotmę.

2014 m. birželio 7 d. popiežius Pranciškus patvirtino tai, apie ką rašoma šiame Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos aplinkraštyje, ir nurodė jį paskelbti.

Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, Roma, 2014 m. birželio 8 d. Sekminės

Kardinolas Antonio Cañizares Llovera
Prefektas

Arkivyskupas Arthur Roche
Sekretorius