Jų Eminencijoms ir Ekscelencijoms Ordinarams

Visa Bažnyčia, atgailos dvasia besirengianti įžengti į trečiąjį tūkstantmetį nuo Žodžio įsikūnijimo, ir Petro įpėdinio nepaliaujamo apaštališkojo rūpesčio yra akinama vis geriau prisiminti savo dieviškojo Steigėjo valią.

Artimai vienydamasi su tokiu tikslu, savo visuotiniame susirinkime, vykusiame 1998 m. spalio 13–15 d., Dvasininkijos kongregacija nutarė patikėti kiekvienam ordinarui šį aplinkraštį, kuris per jį adresuojamas visiems kunigams. Šventasis Tėvas šia proga pabrėžė, jog, „kalbant apie naujosios evangelizacijos perspektyvą, reikšmingas momentas yra įsipareigojimas Didžiajam jubiliejui. Apvaizdos dėka čia atrandame kelius, nužymėtus apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente, kunigų ir nuolatinių diakonų Vadovuose, Instrukcijoje dėl tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų ir darbuose, kurie bus šio visuotinio susirinkimo vaisius. Visuotinai ir su įsitikinimu taikant šiuos dokumentus, bus galima veiksmingiau įgyvendinti tai, kas išreiškiama jau įprastine tapusia „naujosios evangelizacijos“ sąvoka.

Šiuo dokumentu norima – atsižvelgiant į dabartines sąlygas – pastūmėti kunigus ištirti sąžinę prisimenant, kad meilė laiko tvarkoje reiškia ištikimybę. Dokumente pakartojami Susirinkimo ir popiežių mokymai, nurodomi kiti Šventojo Tėvo paminėti dokumentai, kurie yra esmingai svarbūs norint autentiškai atsakyti į mūsų laiko reikalavimus ir veiksmingai vykdyti evangelizacijos misiją.

Pateikiami kiekvieno skyriaus pabaigoje klausimai nereiškia, kad Kongregacijai reikia siųsti atsakymą. Jais, priešingai, norima padėti gilintis į kasdienę tikrovę minėtuose dokumentuose pateiktų mokymų šviesoje. Jie skirti taikyti taip, kaip atrodys vaisinga.

Suprasdami, kad be kunigų, vyskupų pirmutinių bei brangiausių pagalbininkų, motyvuotos ir entuziastingos paramos realiai negalima jokia misijinė veikla, šiuo aplinkraščiu taip pat trokštame pasitarnauti per kunigų dienas, rekolekcijas, dvasines lavybas ir kiekvienos bažnytinės apskrities kunigų susitikimus šiuo pasirengimo Didžiajam jubiliejui laikotarpiu ir ypač Jubiliejaus metais.

Apaštalų Karalienė, skaisčioji Ryto Žvaigždė, tegu veda savo mylimus kunigus, savo Sūnaus sūnus, tikros bendrystės, ištikimybės ir jų būtinos tarnybos dosnaus bei integralaus vykdymo keliu.

Linkėdamas visokiausių tikrųjų gėrybių Viešpatyje, su broliškais jausmais ir nuoširdžiai Jūsų

Kardinolas Dario Castrillon Hoyos
Prefektas

Csaba Ternyak
Titulinis Eminenza arkivyskupas
Sekretorius

---

PRATARMĖ

Gimusi bei išsirutuliojusi vaisingoje didžiosios katalikiškosios tradicijos dirvoje, doktrina, apibrėžianti kunigą kaip Žodžio mokytoją, sakramentų tarnautoją ir krikščionių bendruomenės vadovą, yra kelias jo tapatybei bei misijai Bažnyčioje apmąstyti. Šią nekintančią, tačiau visada naują doktriną šiandien dar kartą reikia tikėjimo ir vilties dvasia apmąstyti naujosios evangelizacijos, į kurią visus tikinčiuosius per Šventojo Tėvo asmenį bei valdžią kviečia Šventoji Dvasia, perspektyvoje.

Būtinas visų Bažnyčios narių didesnis apaštališkasis įsipareigojimas, vienu metu asmeninis ir bendruomeninis, atnaujintas ir dosnus. Ganytojai ir tikintieji, įkvepiami ypač Jono Pauliaus II asmeninio pavyzdžio bei aiškaus mokymo, turėtų vis aiškiau įsisąmoninti, jog atėjo laikas paspartinti savo žingsnius, žvelgti priekin karšta apaštališkąja dvasia, rengtis peržengti XXI amžiaus slenkstį nusiteikus atverti istorijos vartus Jėzui Kristui, mūsų Dievui ir vieninteliam Išganytojui. Ganytojai ir tikintieji turėtų stengtis, kad 2000 metais su nauja jėga nuskambėtų tiesos skelbimas: „Ecce natus est nobis salvator mundi“ [1].

„Šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją, tačiau kartais ir jaunesnėse Bažnyčiose ištisos pakrikštytųjų grupės prarado gyvą tikėjimo jausmą ar net nebelaiko savęs Bažnyčios nariais, gyvendamos Kristui ir jo Evangelijai tolimą gyvenimą. Tokiu atveju reikalinga ‘naujoji evangelizacija’ arba ‘reevangelizacija’“[2]. Tad naujoji evangelizacija pirmiausia yra motiniškas Bažnyčios atsakas į tikėjimo silpnėjimą ir krikščioniškojo gyvenimo moralinių reikalavimų užslopimą daugelio jos vaikų sąžinėje. Iš tiesų daug pakrikštytųjų, religijai abejingo pasaulio piliečių, nors ir išsaugoję tam tikrą tikėjimą, savo gyvenime praktiškai laikosi religinio ir moralinio indiferentizmo nuostatos, yra nutolę nuo Žodžio ir sakramentų – krikščioniškojo gyvenimo esminių versmių. Tačiau daug yra ir tokių, kurie, nors pagimdyti tėvų krikščionių ir galbūt net pakrikštyti, nėra gavę tikėjimo pagrindų ir gyvena praktiškai kaip ateistai. Į visus juos Bažnyčia žvelgia su meile, jausdama neatidėliotiną pareigą įtraukti šiuos žmones į bažnytinę bendrystę, kur jie Šventosios Dvasios malone atrastų Jėzų Kristų ir Tėvą.

Greta įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, kuria siekiama vėl įžiebti tikėjimo šviesą daugelio krikščionių sąžinėje ir padaryti, kad Geroji išganymo naujiena aidėtų visuomenėje, Bažnyčia stipriai jaučia ir savo atsakomybę už misiją ad gentes, teisę ir pareigą nešti Evangeliją visiems žmonėms, dar nepažįstantiems Kristaus ir neturintiems jo išganingųjų dovanų dalies. Bažnyčiai, Motinai ir Mokytojai, misija ad gentes ir naujoji evangelizacija šiandien labiau negu kada nors anksčiau yra jos įgaliojimo mokyti, šventinti ir vesti visus žmones pas Tėvą neatskiriami aspektai. Net uolius krikščionis, kurių yra daug, reikia su meile ir nepaliaujamai skatinti siekti asmeninio šventumo, į kurį jie yra kviečiami Dievo ir Bažnyčios. Toks yra tikrasis naujosios evangelizacijos variklis.

Saistomi tokios bendros ir neatidėliotinos atsakomybės turėtų jaustis visi tikintieji krikščionys, visi Bažnyčios vaikai, tačiau ypač kunigai, kurie yra išsirinkti, įšventinti ir pasiųsti, kad šiandien darytų akivaizdų Kristaus, kurio autentiškais atstovais ir šaukliais tapo, buvimą [3]. Tad būtina pagelbėti visiems vyskupijų ir vienuolijų kunigams asmeniškai imtis naujosios evangelizacijos pagrindinio pastoracinio uždavinio [4] ir šio įsipareigojimo šviesoje atrasti dieviškąjį kvietimą jiems tarnauti kaip Žodžio mokytojams, sakramentų tarnautojams ir kaimenės ganytojams patikėtai Dievo tautos daliai.

Pirmasis skyrius
NAUJOSIOS EVANGELIZACIJOS TARNYBOJE
„Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte“ (Jn 15, 16)

1. Naujoji evangelizacija – visos Bažnyčios užduotis

Būti Viešpaties pašauktam bei pasiųstam visada aktualu, tačiau dabartinėmis istorinėmis aplinkybėmis ypač svarbu. Religijos požiūriu XX amžiaus pabaigą ženklina prieštaringi reiškiniai. Viena vertus, konstatuojame, kad visuomenė labai sekuliarizuota, nusigręžusi nuo Dievo ir užsivėrusi bet kuriai nuorodai į transcendenciją, tačiau, kita vertus, regime vis labiau ryškėjant religiškumą, kuriuo norima patenkinti įgimtą Dievo troškimą kiekvieno žmogaus širdyje, bet ne visada išgalima rasti patenkinamą jo išraišką.

„Kristaus Atpirkėjo misijos, kuri patikėta Bažnyčiai, pabaiga dar labai toli. Visapusiškai apžvelgus žmonių giminę baigiantis antrajam tūkstantmečiui nuo Jo atėjimo, matyti, jog ši misija dar tiktai prasideda ir kad mes turime visomis išgalėmis jai įsipareigoti“ [5]. Šiandien šis neatidėliotinas įsipareigojimas misijai daugiausia skleidžiasi daugelyje senas krikščioniškąsias tradicijas turinčių šalių, kur krikščioniškoji gyvenimo samprata patyrė didelį nuosmukį, naujosios evangelizacijos kontekste. Tai taip pat įgyvendinama platesniu mastu, ten, kur dar ne visi yra girdėję ar supratę skelbimą apie Kristaus atneštą išganymą.

Skausminga, bet akivaizdu, kad daug kur yra nemažai žmonių, girdėjusių apie Jėzų Kristų, tačiau, regis, pažįstančių bei priimančių jo mokymą ne kaip konkrečių gyvenimo įsipareigojimų, bet veikiau tiktai kaip bendrų etinių vertybių rinkinį. Daugelis pakrikštytųjų nutolo nuo sequela Christi ir pasirinko reliatyvizmo paženklintą gyvenseną. Krikščioniškasis tikėjimas savo vaidmeniu neretai yra virtęs grynai kultūriniu veiksniu, dažnai neperžengiančiu asmeninės srities ribų ir nedarančiu jokios įtakos socialiniam žmonių bei tautų gyvenimui [6].

Po dvidešimties krikščionybės amžių plačių laukų misijai dar netrūksta. Visi krikščionys turėtų suvokti, kad per krikštu įgytąją kunigystę (plg. 1 Pt 2, 4–5.9; Apd 1, 5–6. 9–10; 20, 6) jie yra pašaukti, kiek leidžia asmeninės aplinkybės, bendradarbiauti naujoje evangelizacinėje misijoje, kuri yra bendra bažnytinė veikla [7]. Atsakomybė už misijinę veiklą „pirmiausia tenka Vyskupų kolegijai ir jos galvai, Petro įpėdiniui“ [8]. „Kunigai, kurie Šventimų sakramento galia yra vyskupo bendradarbiai, pašaukti dalytis atsakomybe už misiją“ [9]. Tad galima sakyti, jog tam tikra prasme jie „pirmieji atsakingi už šią trečiojo tūkstantmečio naująją evangelizaciją“ [10].

Šiuolaikinė visuomenė, veikiama mokslo bei technikos pažangos, išsiugdė stiprų kritinės nepriklausomybės nuo pasaulietinės ir religinės valdžios ar doktrinos jausmą. Tai reiškia būtinybę nuodugniai aiškinti krikščioniškąją išganymo naujieną, pateikti ją pagarbiai, su pirmajai evangelizacijai būdinga galia bei geba patraukti, protingai naudojantis visais tinkamais metodais, kuriuos siūlo šiuolaikinė technologija, ir sykiu niekada neužmirštant, kad technologija negali pakeisti tiesioginio liudijimo gyvenimo šventumu. Bažnyčiai reikia tikrų liudytojų, skleidžiančių Evangeliją kiekvienoje socialinio gyvenimo srityje. Tai reiškia, kad krikščionims apskritai ir kunigams konkrečiai privalomas nuodugnus ir teisingas filosofinis bei teologinis formavimas, leidžiantis jiems protingai pagrįsti savo tikėjimą bei viltį ir suvokti įsakmią reikiamybę pateikti tai konstruktyviai, asmeniškai nusiteikus supratingam dialogui. Tačiau Evangelijos skelbimo jokiu būdu nevalia paversti vien dialogu. Tiesos drąsa iš tikrųjų yra neišvengiamas iššūkis susidūrus su pagunda prisitaikyti, siekti pigaus populiarumo ar asmeninės ramybės.

Evangelizuojant reikia neužmiršti, kad tam tikri tradiciniai žodžiai bei idėjos didesnei šių dienų kultūros daliai yra tapę nesuprantami. Kai kuriuose kontekstuose tokios sąvokos kaip pirmapradė nuodėmė ir jos padariniai, atpirkimas, kryžius, maldos poreikis, savanoriška auka, skaistumas, blaivumas, paklusnumas, nuolankumas, neturtas ir t. t. yra praradusios pozityvią prasmę, kuri joms buvo būdinga krikščionybės pradžioje. Štai kodėl naujoji evangelizacija, likdama iki galo ištikima doktrinai, kurios nuolatos moko Bažnyčia, ir jausdama didelę atsakomybę už krikščioniškosios doktrinos žodyną, turi rasti tinkamų saviraiškos šiandieniame pasaulyje priemonių, per tai padėdama iš naujo atrasti tikrą šių krikščioniškųjų bei žmogiškųjų sąvokų prasmę, neatsisakant nusistovėjusių ir kartą visiems laikams įgytų tikėjimo formuluočių, apibendrintai pateikiamų Tikėjimo išpažinime [12].

2. Būtinas ir nepakeičiamas kunigų vaidmuo

Nors Bažnyčios ganytojai „žino, kad nėra Kristaus pašaukti vieni imtis atsakomybės už visą Bažnyčios išganomąją misiją pasaulyje“ [13], jiems tenka visiškai nepamainomas evangelizacinis vaidmuo. Naujajai evangelizacijai neatidėliotinai reikia rasti kunigiškos tarnybos vykdymo formą, kuri atitiktų dabartines sąlygas, padarytų ją dinamišką ir išgalinčią adekvačiai atsakyti į aplinkybes, kuriomis ji vykdoma. Tačiau tai galima įgyvendinti tiktai nuolatos gręžiantis į Kristų, mūsų vienintelį pavyzdį, įgalinantį mus dabartinės epochos sąlygomis neišleisti iš akių mūsų galutinio tikslo. Autentiškai atnaujinti pastoraciją skatina ne vien visuomeninės bei kultūrinės aplinkybės, bet pirmiausia karšta meilė Kristui ir jo Bažnyčiai.

Visų mūsų pastangų tikslas yra galutinė Kristaus karalystė, visų sukurtųjų daiktų atnaujinimas Jame. Šis tikslas bus pasiektas tiktai laikų pabaigoje, tačiau jau šiandien ta Karalystė egzistuoja gaivinančios Šventosios Dvasios galia, per kurią Jėzus Kristus įsteigė savo Kūną – Bažnyčią kaip visuotinį išganymo sakramentą [14].

Kristus, Bažnyčios galva ir visos kūrinijos Viešpats, tęsia savo išganomąją veiklą tarp žmonių, ir tikroji tarnaujamosios kunigystės vieta randama būtent tokioje veikloje. Visus traukdamas prie savęs (plg. Jn 12, 32) Kristus trokšta, kad prie šio darbo ypatingu būdu prisidėtų jo kunigai. Tai dieviškasis planas (Dievo noras įtraukti Bažnyčią ir jos tarnautojus į atpirkimo darbą), kurį, nors ir akivaizdų tikėjimo doktrinos bei teologijos požiūriu, yra ganėtinai sunku pripažinti mūsų laikų žmogui. Iš tiesų šiandien dažnai abejojama Bažnyčios sakramentiniu tarpininkavimu ir hierarchine struktūra, vieno ir kito reikalingumu bei tikslingumu.

Kaip Kristaus gyvenimas buvo skirtas skelbimui, autorizuotam meilės kupinos Tėvo valios (plg. Jn 17, 4; Žyd 10, 7–10), taip ir kunigo gyvenimas turėtų būti skirtas tokiam pat skelbimui. Savo viešojo gyvenimo metais Mesijas „veikė ir mokė“ (Apd 1, 1) skelbdamas kaip turintis galią (plg. Mt 7, 29). Tokia galia kilo neabejotinai ir pirmiausia iš jo dieviškumo, tačiau, žmonių akimis, ir iš jo mokėjimo veikti sąžiningai, šventai ir tobulai. Lygiai taip pat kunigui privalu papildyti objektyvią dvasinę galią, kurią jis turi dėl sakralinio įšventinimo [15], subjektyvia galia, kylančia iš jo sąžiningo bei švento gyvenimo [16], iš jo pastoracinės meilės, rodančios Kristaus meilę [17]. Grigaliaus Didžiojo paraginimas savo kunigams tebėra aktualus: „Ganytojas turi būti tyrų minčių, pavyzdingų poelgių, taktiškas tylėjimu ir naudingas savo žodžiais. Jis turėtų būti artimas visiems savo užuojauta ir pirmiausia atsidavęs kontempliacijai. Jis turėtų būti nuolankus sąjungininkas visų, kurie daro gera, tačiau, karštai siekdamas teisingumo, nepalenkiamai priešiškas nusidėjėlių ydoms. Jis neturi nei apleisti vidinio gyvenimo išorinių užsiėmimų sūkuryje, nei per rūpinimąsi vidiniu gėriu visiškai užmiršti išorinius poreikius“ [18].

Mūsų dienomis, kaip ir kiekvienoje epochoje, Bažnyčiai reikia „Evangelijos šauklių, kurie išmanytų, kas yra žmogiškumas, iš pagrindų pažinotų šiuolaikinio žmogaus širdį, dalytųsi jo džiaugsmais ir viltimis, baime ir liūdesiu ir sykiu būtų Dievą įsimylėję kontempliuotojai. Štai kodėl – tvirtina Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie Europos rekristianizaciją, bet vartodamas žodžius, kuriuos galima pritaikyti ir kitur, – reikia naujų šventųjų. Didieji Europos evangelizuotojai buvo šventieji. Turime melsti Viešpatį, kad Jis padidintų šventumo dvasią Bažnyčioje ir atsiųstų naujų šventųjų šių dienų pasauliui evangelizuoti“ [19]. Nederėtų užmiršti, jog daugelis mūsų amžininkų susikuria Kristaus ir Bažnyčios idėją pirmiausia per sakralinius tarnautojus. Todėl jų autentiškas Evangelijos liudijimas tampa dar labiau neatidėliotinas, nes kunigas yra „gyvas ir skaidrus Kunigo Kristaus atvaizdas“ [20].
Kristaus išganomosios veiklos kontekste galima įžvelgti du vienas nuo kito neatskiriamus tikslus: viena vertus, tikslą, kurį galėtume pavadinti intelektiniu, – mokyti, šviesti minias, kurios yra lyg avys be piemens (plg. Mt 9, 36), bei kreipti protus į atsivertimą (plg. Mt 4, 17) ir, kita vertus, siekį sužadinti savo klausytojų širdyse troškimą gailėtis ir atgailauti dėl nuodėmių, taip atveriant kelią dieviškajam atleidimui. Tai tiesa ir šiandien: „kvietimas imtis naujosios evangelizacijos pirmiausia yra kvietimas atsiversti“ [21], ir, Dievo Žodžiui pamokius žmogaus intelektą bei pastūmėjus valią atmesti nuodėmę, evangelizacinę veiklą vainikuoja vaisingas dalyvavimas sakramentuose, ypač Eucharistijos šventime. Paulius VI mokė, kad „evangelizacijos uždavinys yra taip mokyti tikėjimo, kad kiekvienas krikščionis būtų skatinamas išgyventi sakramentus kaip tikrus tikėjimo sakramentus, užuot juos pasyviai priiminėjus ar pakentus“ [22].

Evangelizacija apima skelbimą, liudijimą, dialogą ir tarnavimą ir remiasi trijų vienas nuo kito neatskiriamų elementų – Žodžio skelbimo, sakramentinės tarnybos ir vadovavimo tikintiesiems – vienybe [23]. Skelbimas būtų beprasmiškas, jei nuolatos neugdytų tikinčiųjų ir nesibaigtų sakramentų praktikavimu; toks pat būtų ir dalyvavimas sakramentuose be tikėjimo bei krikščioniškosios moralės principų visiško priėmimo ir nuoširdaus širdies atsivertimo. Jei pastoracijos požiūriu veikloje pirmutinė vieta logiškai atitenka skelbimo funkcijai [24], tai turint omenyje intencionalumą ar galutinius tikslus, pirmutinė vieta turi būti skirta sakramentų, ypač Atgailos ir Eucharistijos, šventimui [25]. Būtent šių abiejų funkcijų harmoninga vienybė sudaro kunigų pastoracinės tarnybos naujosios evangelizacijos labui visumą.

Dar vienas naujosios evangelizacijos aspektas, kuris darosi vis svarbesnis, yra ekumeninis tikinčiųjų ugdymas. Vatikano II Susirinkimas paragino visus tikinčiuosius „aktyviai dalyvauti ekumeniniame darbe“ ir branginti „tikrai krikščioniškas vertybes, kylančias iš mūsų bendrojo paveldo ir turimas mūsų atsiskyrusių brolių“ [26]. Sykiu būtina pažymėti, kad „nieko nėra svetimesnio ekumenizmui už klaidingą irenizmą, darantį žalą katalikų doktrinos grynumui ir aptemdantį jos autentišką bei tiksliąją prasmę“ [27]. Tad kunigai turėtų prižiūrėti, kad ekumenizmas būtų vykdomas laikantis Bažnyčios magisteriumo nustatytų principų, vengiant lūžių ir siekiant harmoningo tolydumo.

KLAUSIMAI PIRMAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

1. Ar mūsų bažnytinėse bendruomenėse ir ypač tarp mūsų kunigų tikrai jaučiamas naujosios evangelizacijos reikalingumas bei neatidėliotinumas?

2. Ar tai pabrėžiama pamokslaujant? Ar apie tai kalbama per kunigų susitikimus, pastoracijos ir nuolatinio ugdymo programose?

3. Ar kunigai yra aktyviai įsitraukę į naujos evangelizacinės misijos – naujos „įkarščiu, metodais ir kalba“ [28] – Bažnyčios ad intra ir ad extra skatinimą?

4. Kuo tikintieji laiko kunigystę: dieviškąja dovana tiems, kurie ją gavo, ir savo bendruomenėms ar vien organizacinio pobūdžio funkcija? Ar pabrėžiama būtinybė melstis už tai, kad Viešpats dovanotų pašaukimų kunigystėn ir kad netrūktų reikiamo dosnumo į juos teigiamai atsakyti?

5. Ar skelbiant Dievo Žodį bei katekizuojant išlaikoma reikiama proporcija tarp tikėjimo mokymo ir sakramentų praktikavimo? Ar kunigų evangelizacinė veikla pasižymi skelbimo ir sakramentų, munus docendi ir munus sanctificandi, tarpusavio papildomumu?

Antrasis skyrius
ŽODŽIO MOKYTOJAI
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15)

1. Kunigai – Žodžio tarnautojai „nomine Christi et nomine Ecclesiae“

Geras išeities taškas siekiant pastoracinės Žodžio tarnybos teisingos sampratos yra Dievo Apreiškimo kaip tokio apmąstymas. „Šiuo Apreiškimu neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš begalinės meilės žmonėms kreipiasi į juos tarsi į bičiulius (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir gyvena tarp jų (plg. Bar 3, 38), kad kviestų bei priimtų juos savo draugėn“ [29]. Šventajame Rašte skelbiant Karalystę ne tik kalbama apie Dievo šlovę, bet ir pačiu skelbimu tą šlovė skleidžiama. Bažnyčios skelbiama Evangelija yra ne vien naujiena, bet dieviška ir gaivinanti patirtis tiems, kurie šia naujiena tiki, ją girdi, priima ir jai paklūsta.

Tad Apreiškimas neapsiriboja mokymu apie Dievą, gyvenantį neprieinamoje šviesoje; tai dar ir pasakojimas apie įstabius darbus, kuriuos savo malone Dievas daro dėl mūsų. Apreikštasis Žodis, pateikiamas, aktualizuojamas Bažnyčioje ir per Bažnyčią, yra įrankis, kuriuo Kristus veikia mus per savo Dvasią. Tai vienu metu nuosprendis ir malonė. Per Žodžio klausymąsi įvykstantis susitikimas su pačiu Dievu taikosi į žmogaus širdį ir reikalauja sprendimo, kuriam priimti neužtenka intelektinio pažinimo, bet reikia dar ir širdies atsivertimo.

„Kunigų, kaip vyskupų bendradarbių, pirmutinė pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją, <...>, [kad] <...> atsirastų ir augtų Dievo tauta“ [30]. Būtent dėl to, kad Evangelijos skelbimas yra ne tiktai intelektinis naujienos perteikimas, bet „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16), ir tai atlikta vienąkart visiems laikams Kristuje, jos skelbėjams Bažnyčioje reikia antgamtinio pagrindo, garantuojančio jos autentiškumą bei veiksmingumą.

Sakralinių Bažnyčios tarnautojų skelbiama Evangelija yra tam tikra prasme paties Žodžio išganomojo pobūdžio dalis, ne tik todėl, kad jie kalba apie Kristų, bet dėl to, kad jie skelbia Evangeliją savo klausytojams su ta paveikumo galia, kuri kyla iš jų dalyvavimo Dievo įsikūnijusio Žodžio konsekracijoje bei misijoje. Viešpaties žodžiai tebeaidi jo tarnautojų ausyse: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10, 16). Kartu su šv. Pauliumi jie gali ištarti: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. Apie tai ir kalbame ne žmogiškos išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus“ (1 Kor 2, 12–13).

Evangelijos skelbimas yra tarnyba, kylanti iš Šventimų sakramento ir vykdoma Kristaus galia. Šventosios Dvasios galia nelaiduoja vienodai visų sakralinio tarnautojo veiksmų. Tuo tarpu teikiant sakramentus tokia garantija duodama, ir net tarnautojo nuodėmė negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitokių veiksmų, kai tarnautojo žmogiškosios savybės tampa labai reikšmingos. Tokios savybės gali didinti arba menkinti Bažnyčios apaštalavimo vaisingumą [31]. Tarnavimo aspektas turėtų būti būdingas visam munus pastoralis, tačiau jis ypač būtinas skelbimo tarnyboje, nes juo labiau tarnautojas tampa tikru Žodžio tarnu, o ne šeimininku, juo labiau didėja Žodžio išganomasis poveikis.

Toks tarnavimas iš tarnautojo reikalauja asmeninio atsidavimo skelbiamam Žodžiui ir galiausiai Dievui, „kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas jo Sūnaus Evangeliją“ (Rom 1, 9). Tarnautojas neturėtų tam kliudyti nei siekdamas savo misijai svetimų tikslų, nei remdamasis žmogiškąja išmintimi ar subjektyviomis patirtimis, galinčiomis pakenkti Evangelijai. Niekad nevalia manipuliuoti Dievo Žodžiu. Priešingai, skelbėjas „pirmiausia pats turi gerai susigyventi su Dievo Žodžiu“, „būti pirmas Žodžio ‘tikintysis’, gerai suprantantis, kad jo tarnybos žodžiai yra ne ‘jo’, bet To, kuris jį pasiuntė“ [32].

Tarp asmeninės maldos ir skelbimo egzistuoja esminis ryšys. Iš Dievo Žodžio apmąstymo asmeninėje maldoje spontaniškai trykšta pirmenybė „gyvenimo liudijimui, atskleidžiančiam Dievo meilės galybę ir darančiam Jo žodžius įtikinamus“ [33]. Dar vienas asmeninės maldos vaisius yra paveikus skelbimas. Toks skelbimas paveikus ne tik dėl loginio nuoseklumo, bet ir dėl to, kad kyla iš pamaldžios ir nuoširdžios širdies, suvokiančios, kad tarnautojo pareiga yra „mokyti ne savo išminties, bet Dievo Žodžio ir atkakliai kviesti visus atsiversti ir būti šventus“ [34]. Kad būtų paveikus, Kristaus tarnautojų skelbimas turėtų remtis jų sūniškos maldos dvasia: sit orator, antequam dictor [35].

Asmeninis maldos gyvenimas padeda išlaikyti bei skatina kunigiškosios tarnybos prigimties suvokimą, kunigo gyvenimiškojo pašaukimo pajautą, jo gyvą ir apaštališką tikėjimą. Būtent tai yra kasdienė kunigo evangelizacinio uolumo versmė. Tapusi asmeniniu įsitikinimu, evangelizacija reiškiasi iškalbingu, nuosekliu ir įtikinamu skelbimu. Tad Valandų liturgija nėra vien asmeninio pamaldumo dalykas, nei laikytina vien viešąja Bažnyčios malda; ji labai naudinga pastoracijos požiūriu [36], nes teikia ypatingą progą vis geriau susipažinti su bibliniu, patristiniu, teologiniu ir magisteriniu mokymu, kurį, pirma pavertus savo savastimi, vėliau galima grąžinti Dievo tautai skelbiant.

2. Žodžio paveikaus skelbimo link

Naujosios evangelizacijos perspektyvoje reikėtų pabrėžti svarbą brandinti tarp tikinčiųjų jų per krikštą gauto pašaukimo prasmę, tai yra suvokimą, kad jie yra Dievo kviečiami artimai sekti Kristumi ir asmeniškai bendradarbiauti Bažnyčios misijoje. „Perduoti tikėjimą reiškia atskleisti, skelbti ir gilinti krikščioniškąjį pašaukimą, tai yra kvietimą, kuriuo Dievas kreipiasi į kiekvieną žmogų, rodydamas jam išganymo slėpinį…“ [37]. Tad skelbimo tikslas yra pateikti Kristų visiems žmonėms, nes Jis vienintelis, „naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, iki galo parodo žmogui, koks jis privalo būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ [38].

Naująją evangelizaciją visada lydi krikščionio egzistencijai būdingo pašaukimo matmuo. Tai „geroji naujiena“, kurią reikia skelbti tikintiesiems be jokio redukcionizmo, nedarant žalos nei jos kokybei, nei tam, ko reikia jai įgyvendinti, sykiu neužmirštant, kad kiekvienas „krikščionis verčiamas reikalo ir pareigos kovoti su blogiu tarp daugelio vargų ir patirti mirtį. Tačiau, susietas su Velykų slėpiniu ir įtrauktas į Kristaus mirtį, jis, stiprinamas vilties, žengs į prisikėlimą“ [39].

Naujajai evangelizacijai reikia uolios Žodžio tarnybos, visos ir gerai pagrįstos, pasižyminčios labai aiškiu teologiniu, dvasiniu, liturginiu ir moraliniu turiniu, dėmesingos konkretiems žmonių, kuriuos ji turi pasiekti, poreikiams. Tai nereiškia, kad reikia pasiduoti intelektualizmo pagundai, rizikuojant aptemdyti krikščionių protus, užuot juos apšvietus, tai reikalauja autentiškos „intelektinės meilės“ nepaliaujamai ir kantriai katekizuojant krikščioniškojo tikėjimo bei moralės pamatinių tiesų ir jų poveikio dvasiniam gyvenimui klausimais. Krikščioniškasis mokymas yra visų pirma vienas iš dvasinių gailestingumo darbų: išgelbėjimas ateina per Kristaus pažinimą, nes „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

Tokio katechetinio skelbimo neįmanoma įgyvendinti be sveikos teologijos, nes čia kalbama ne tik apie apreikštosios doktrinos pateikimą, bet ir tikinčiųjų proto bei sąžinės ugdymą apreikštąja doktrina, idant jie galėtų nuosekliai gyventi pagal per krikštą gauto pašaukimo reikalavimus. Naujoji evangelizacija pasieks savo tikslą tada, kai ne tik Bažnyčia, kaip visuma, ir jos institucijos, bet taip pat kiekvienas krikščionis bus įsipareigojęs gyventi pagal tikėjimą ir paversti savo gyvenimą gyvu įtikėjimo motyvu bei įtikinama tikėjimo apologija.

Evangelizuoti reiškia skelbti bei skleisti apreikštųjų tiesų turinį (kristologinį ir trejybinį tikėjimą, sukūrimo dogmos prasmę, eschatologines tiesas, doktriną apie Bažnyčią, žmogų, tikėjimo žinias apie sakramentus, kitas išganymo priemones ir t. t.) visomis prieinamomis sąžiningomis ir tinkamomis priemonėmis. Taip pat svarbu dvasiškai bei morališkai ugdant žmones mokyti konkrečiai taikyti šias tiesas gyvenime – liudyti ir dalyvauti misijoje.

Užduotis įgyvendinti dvasinį ir teologinį ugdymą (nuolatinio kunigų bei diakonų ir tikinčiųjų pasauliečių ugdymo lygmeniu) yra vienu metu neišvengiama ir milžiniška. Tad būtina, kad Žodžio tarnyba ir jos tarnautojai būtų pajėgūs patenkinti aukštus dabartinių sąlygų keliamus reikalavimus. Veiksmingumas esmingai priklauso nuo Dievo pagalbos, tačiau taip pat nuo kuo aukštesnio žmogiškos tobulybės lygmens. Atnaujinti krikščioniškosios naujienos doktrininio, teologinio bei dvasinio skelbimo – kuriuo siekiama uždegti bei apvalyti pakrikštytųjų sąžinę – neįmanoma tingiai ar neatsakingai improvizuojant. Dar labiau to negalima pasiekti, jei kunigai nenori asmeniškai vykdyti Evangelijos skelbimo užduočių, ypač homiletinėje tarnyboje, kurios nevalia deleguoti neįšventintajam [40] arba lengvai patikėti tinkamai nepasirengusiam ją vykdyti.

Kalbant apie pamokslą, reikia primygtinai pabrėžti, kaip visada buvo daroma, ilgalaikio rengimosi svarbą. Konkrečiau tai, pavyzdžiui, galėtų reikšti domėjimąsi tokia literatūra bei tokiais dalykais, kurie gali padėti sakraliniams tarnautojams geriau pasirengti. Pamokslininkai turėtų nuolatos pasižymėti pastoraciniu jautrumu, kad galėtų suvokti mūsų laikų žmones kamuojamas problemas bei įžvelgti jų galimus sprendimus. „Negana to, kad tinkamai atsakytų į šių laikų žmonių keliamus klausimus, kunigai turėtų gerai išmanyti Bažnyčios magisteriumo, ypač susirinkimų bei Romos popiežių dokumentus. Jie taip pat turėtų susipažinti su geriausių ir patikimiausių teologijos autorių veikalais“ [41], taip pat Katalikų Bažnyčios katekizmu. Sykiu derėtų nepaliaujamai akcentuoti nuolatinio dvasininkijos ugdymo – kurio turinys būtų grindžiamas Kunigų gyvenimo ir tarnybos vadovu – svarbą [42]. Pastangos šioje srityje visada duos gausių vaisių. Be to, kas jau sakyta, ne mažiau svarbus yra trumpalaikis pasirengimas skelbti Dievo Žodį iš sakyklos. Išskyrus išskirtinius atvejus, kai nieko neįmanoma padaryti kitaip, nuolankumas bei darbštumas reikalauja kruopščiai susirašyti bent planą to, ką norima sakyti.

Pagrindinis pamokslo šaltinis, kas logiška, yra Šventasis Raštas, giliai apmąstytas asmeninės maldos metu ir pažintas studijuojant bei skaitant atitinkamas knygas [43]. Pastoracinė patirtis rodo, kad Šventasis tekstas savo galia bei iškalbingumu iš pagrindų sujaudina tuos, kurie jo klauso. Bažnyčios tėvai ir kiti didieji katalikiškosios Tradicijos autoriai moko mus, kaip turėtume skverbtis į apreikštojo Žodžio prasmę bei perteikti ją kitiems [44], likdami toli nuo visokiausio „biblinio fundamentalizmo“ ar dieviškosios naujienos žalojimo. Atramos taškas rengiantis pamokslui turėtų būti ir pedagogika, su kuria Bažnyčios liturgija skaito, aiškina ir taiko Dievo Žodį per liturginius metus. Kita vertus, šventųjų gyvenimo, jų kovų bei herojiškų darbų apmąstymai visais laikais subrandindavo gerų vaisių krikščionių dvasioje. Dar ir šiandien, kai tikinčiuosius neretai vargina dviprasmiškos vertybės bei doktrinos, krikščionims ypač reikia šventųjų, atsidavusių Dievo meilei ir per Dievą kitiems, herojiško pavyzdžio. Visa tai evangelizacijai naudinga, kaip ir solidarumo su visais jausmo tarp tikinčiųjų ugdymas per Dievo meilę, tarnavimo dvasios ir dosnaus atsidavimo kitiems skatinimas. Krikščionio sąžinė bręsta per nuolatinį kuo glaudžiausią ryšį su artimo meile.

Kunigui taip pat turėtų rūpėti formalūs pamokslo sakymo aspektai. Gyvename informacijos ir spartaus bendravimo eroje ir esame įpratę girdėti bei regėti brangiai apmokamus televizijos bei radijo profesionalus. Sakančiam pamokslą kunigui (kuris irgi yra socialinio bendravimo tarpininkas) tam tikra prasme tenka su jais taikiai varžytis ir perteikti savo naujieną tikintiesiems patrauklia forma. Kunigas turi mokėti kompetentingai ir apaštališka dvasia naudotis „naujomis sakyklomis“ – šiuolaikinėmis bendravimo priemonėmis ir stengtis, kad pamokslo lygis atitiktų skelbiamo Žodžio iškilumą. Garso ir vaizdo priemonių profesionalūs darbuotojai šiandien rūpestingai rengiasi savo darbui; tikrai nebus perlenkta lazda, jei Žodžio mokytojai rūpinsis, kad ir jų tarnybos šis aspektas būtų „profesionalesnis“. Šiandien, pavyzdžiui, įvairiuose universitetiniuose bei kultūriniuose sluoksniuose vėl padidėjo domėjimasis retorika; panašų susidomėjimą, taip pat norą išmokti nuolankios bei orios laikysenos reikėtų sužadinti ir tarp kunigų.

Kunigo pamokslai, kaip ir Kristaus, turi būti pozityvūs, skatinantys veikti, patraukiantys žmones prie Dievo Gėrio, Grožio ir Tiesos. Krikščionys privalo leisti pažinti „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6) ir įdomiai pateikti apreikštąją tiesą. Argi galima nepajusti, koks patrauklus krikščioniškosios egzistencijos reiklumas, vienu metu didelis ir aiškus? Nieko nereikia bijoti. „Nuo tos akimirkos, kai Velykų slėpinyje jai [Bažnyčiai] buvo suteikta galutinės tiesos apie žmogaus gyvenimą dovana, Bažnyčia kaip piligrimas keliauja per pasaulį skelbdama Jėzų Kristų, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14, 6). Jos pareiga yra tarnauti žmonijai įvairiais būdais, bet vienas iš jų yra ypač atsakingas: tai tiesos tarnystė“ [45].

Lygiai taip pat naudinga sakyti pamokslus tikslia ir elegantiška kalba, suprantama visų socialinių sluoksnių šiuolaikiniams žmonėms, vengiant banalybių bei nuvalkiotų posakių [46]. Reikia kalbėti remiantis autentiška tikėjimo vizija, bet įvairiuose sluoksniuose suprantamais žodžiais, niekada nevartojant specialistams būdingo žargono ir nedarant nuolaidų pasaulio dvasiai. Žodžio paveikaus skelbimo žmogiškoji „paslaptis“ yra pamokslininko, žinančio, ką ir kaip sakyti, perėjusio ilgalaikio bei trumpalaikio pasirengimo etapus ir diletantiškai neimprovizuojančio, „profesionalumas“. Nuslėpti visą tiesos jėgą yra žalingas irenizmas. Todėl reikia dėmesingai rūpintis žodžių turiniu, stiliumi ir tarsena, taip pat rūpestingai apmąstyti, ką derėtų labiau pabrėžti, ir, kiek įmanoma, stengtis, vengiant peiktino afišavimosi, kalbėti maloniu balsu. Pamokslininkas turi žinoti, kokių tikslų siekia, ir būti gerai susipažinęs su savo įprastinių klausytojų egzistencine ir kultūrine tikrove. Norint neįpulti į teorijas ar abstrakčius apibendrinimus, būtina gerai pažinti savo kaimenę. Pamokslininkui derėtų vartoti malonų, aiškų stilių, kuris, užuot žeidęs žmones, žeistų sąžinę, nebijant pavadinti dalykus jų tikraisiais vardais.

Būtų labai naudinga, jei kunigai, vykdantys skirtingas pastoracines užduotis, brolišku patarimu padėtų vienas kitam tokiais Žodžio tarnybos aspektais kaip pamokslų turinys ir jų teologinė bei lingvistinė kokybė, stilius, trukmė, kuri turi būti protinga, tinkamas naudojimasis sakykla, balso tonas, kuris turėtų būti normalus, nedirbtinis, nors ir įvairus, tai priklauso nuo skirtingų pamokslo stadijų, ir t. t. Ir dar kartą pabrėžtina: kad kunigas leistųsi padedamas savo brolių kunigų ir, netiesiogiai, tikinčiųjų, dalyvaujančių jo pastoracinėje veikloje, būtinas nuolankumas.

KLAUSIMAI ANTRAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

6. Ar turime priemonių, leidžiančių įvertinti tikrąjį Žodžio tarnybos poveikį mūsų bendruomenėms? Ar mums rūpi, kaip įmanoma profesionaliau pasinaudoti šia esmine evangelizacijos priemone?

7. Ar pakankamai dėmesio skiriama įvairių Žodžio skelbimo formų tobulinimui per nuolatinio ugdymo kursus?

8. Ar kunigai skatinami skirti laiko teologijos studijoms, Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šventųjų raštams? Ar stengiamasi susipažinti ir supažindinti su didžiųjų krikščionybės mokytojų darbais?

9. Ar skatinama kunigams steigti bibliotekas, kuriose būtų siūloma praktinė ir sveiką doktriną skleidžianti literatūra?

10. Ar yra vietose galimybių pasiekti bibliotekas per internetą, įskaitant elektroninę biblioteką, pradėtą kurti Dvasininkijos kongregacijos svetainėje (www.clerus.org)?

11. Ar kunigai naudojasi Šventojo Tėvo katechezėmis bei mokymais ir įvairiais Šventojo Sosto paskelbtais dokumentais?

12. Ar jaučiama būtinybė profesionaliai ugdyti asmenis (kunigus, nuolatinius diakonus, vienuolius ir pasauliečius), pajėgius gerai naudotis bendravimo priemonėmis, kurios yra dabartinės kultūros evangelizacijos esminis aspektas?

Trečiasis skyrius
SAKRAMENTŲ TARNAUTOJAI
„Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais“ (1 Kor 4, 1)

1. „In persona Christi Capitis“

Bažnyčios misija yra ne Kristaus ir Šventosios Dvasios misijos priedėlis, bet jos sakramentas: „visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės slėpinį“ [47]. Šis sakramentinis Bažnyčios misijos viseto matmuo kyla iš Bažnyčios kaip tikrovės, kuri vienu metu „žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimais dalykais, uoliai veikianti ir atsidavusi kontempliacijai, esanti pasaulyje, bet kaip keleivė“ [48], pačios prigimties. Bažnyčios kaip išganymo visuotinio sakramento [49], per kurį Kristus „apreiškia ir įgyvendina Dievo meilės žmonėms slėpinį“ [50], kontekste sakramentai, dieviškojo gyvenimo perdavimo žmogui privilegijuoti momentai, yra vieni iš esminių kunigiškosios tarnybos elementų. Kunigai ypač gerai suvokia esą Kristaus Kunigo gyvieji įrankiai. Jie yra žmonės, sakramentų įgalinti ir įpareigoti bendradarbiauti Dievo veikloje, būdami veiksmingais jo įrankiais.

Supanašėdamas su Kristumi per sakramentinį įšventinimą, kunigas atsiduria pačiame Dievo tautos viduryje ir gauna galimybę ypatingu būdu ir pagal organinę bažnytinės bendruomenės struktūrą dalyvauti trejopame Kristaus munus. Veikdamas in persona Christi Capitis, kunigas gano kaimenę, Dievo tautą, ir veda ją į šventumą [51]. Iš čia kyla „būtinybė, kad kunigas liudytų tikėjimą visu savo gyvenimu, bet ypač savo pagarba sakramentams ir jų šventimu“ [52]. Niekada nevalia užmiršti klasikinės doktrinos, pakartotos ir Vatikano II Susirinkimo: „Dievo malonė gali atlikti išganymo darbą ir per nevertus tarnautojus, tačiau Dievas paprastai nori parodyti savo didybę per tuos, kurie, būdami imlesni Šventosios Dvasios įkvėpimui bei vadovavimui, drauge su apaštalu gali tarti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20) [53].

Sakramentų šventimas, kur kunigai veikia kaip Kristaus tarnautojai, per Šventąją Dvasią ypatingu būdu dalyvaudami Jo kunigystėje [54], yra garbinimo momentai, nepakartojamai svarbūs naujajai evangelizacijai. Taip pat reikia turėti galvoje, kad tokios progos  – tai vieninteliai veiksmingi momentai tikėjimo turiniui perduoti; tai taikytina visiems tikintiesiems, bet ypač tokiems, kurie tikėjimo nebepraktikuoja ir liturgijoje dalyvauja tiktai retkarčiais, šeimyninio ar socialinio pobūdžio (krikšto, sutvirtinimo, sutuoktuvių, įšventinimo, laidotuvių ir pan.) progomis. Tikėjimo dvasios kupiną kunigo elgseną turėtų papildyti „aukšta kokybe pasižymintis liturgijos bei apeigų šventimas“ [55], siekiant ne spektaklio, bet norint laiduoti, kad tai, kas žmogiška, būtų pajungta tam, kas dieviška, tai, kas regima, – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartinė tikrovė – būsimam miestui, kurio ieškome [56].

2. Tarnavimas Eucharistijai – kunigiškosios tarnybos šerdis

„Jėzus vadino apaštalus draugais. Taip jis nori vadinti ir mus, dalyvaujančius jo kunigystėje Šventimų sakramento dėka. <...> Argi galėjo Jėzus dar iškalbingiau išreikšti savo draugystę nei leisdamas mums, kaip naujosios Sandoros kunigams, veikti jo vardu, in persona Christi Capitis? Būtent tai vyksta per visą mūsų kunigiškąjį tarnavimą, kai teikiame sakramentus ir ypač kai švenčiame Eucharistiją. Mes kartojame žodžius, jo ištartus apie duoną ir vyną, ir per mūsų tarnybą įvyksta ta pati konsekracija, kurią jis įvykdė. Argi yra dar tobulesnė draugystės išraiška kaip šioji? Tai mūsų kunigiškosios tarnybos šerdis“ [57].

Naujoji evangelizacija turėtų iš naujo išryškinti Eucharistijos, viso krikščioniškojo gyvenimo versmės ir viršūnės, centriškumą [58]. Tai būtina todėl, kad, viena vertus, „jokia krikščioniškoji bendruomenė negali gyvuoti, jeigu nekyla iš Švenčiausiosios Eucharistijos šventimo ir juo nesiremia“ [59] ir, antra vertus, kad „kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra artimai susiję su Eucharistija ir į ją nukreipti, nes šventojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis“ [60].

Eucharistija yra ir pastoracinės tarnybos objektas. Norint, kad Eucharistija būtų vaisinga, tikintieji turėtų būti atitinkamai parengti. Ugdant pasauliečius dalyvauti liturgijoje „deramai, dėmesingai ir vaisingai“, sykiu visiškai būtina skatinti juos įsisąmoninti, jog jie „kviečiami bei akinami drauge su Juo aukoti save, savo darbus bei visus kūrinius. Dėl šios priežasties Eucharistija yra visos evangelizacijos versmė ir viršūnė“ [61]. Tai tiesa, iš kurios plaukia daug pastoracinio pobūdžio pasekmių.

Gyvybiškai svarbu ugdyti tikinčiuosius suprasti šventosios Altoriaus Aukos esmę bei skatinti juos vaisingai dalyvauti Eucharistijoje [62]. Ne mažiau būtina be paliovos ir baimės primygtinai raginti laikytis pareigos švęsti Viešpaties dieną [63] ir dažnai, jeigu ne kasdien, dalyvauti šv. Mišiose bei eucharistinėje Komunijoje. Taip pat svarbu akcentuoti rimtą pareigą priimti Kristaus Kūną pagal reikalaujamas dvasines bei fizines sąlygas, pradedant individualia sakramentine išpažintimi, jeigu nesijaučiama esant malonės būklės. Krikščioniškojo gyvenimo suklestėjimas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje ir parapijos bendruomenėje itin priklauso nuo didžiosios Eucharistijos dovanos atradimo tikėjimo bei adoracijos dvasia. Doktrinos mokymu, pamokslais ir gyvenimu aiškiai neatskleidus kasdienio gyvenimo ir Eucharistijos vienybės, dažnai dalyvauti Eucharistijoje imama nebesirūpinti.

Šiuo požiūriu kunigo celebranto pavyzdys yra esmingai svarbus: tinkamas Eucharistijos šventimas yra „pirmutinė ir svarbi šventosios Aukos katechezė“ [64]. Svarbu – nors, akivaizdu, tai nėra kunigo tikslas, – kad tikintieji matytų, kaip jis susikaupęs rengiasi švęsti šventąją Auką, būtų jo meilės Eucharistijai bei pamaldumo jos atžvilgiu liudininkai ir išmoktų iš jo tam tikrą laiką po Komunijos išlaikyti padėkos dvasią.

Esminė Bažnyčios evangelizacinio darbo dalis yra mokyti žmones melstis Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje, tačiau naujoji evangelizacija taip pat reiškia reikalavimą atgauti bei sustiprinti tam tikras pastoracines praktikas, eucharistiniais aspektais išreiškiančias tikėjimą realiu mūsų Viešpaties buvimu. „Kunigo misija yra skatinti eucharistinio buvimo, net ir ne Mišių metu, kultą, savo bažnyčią paverčiant krikščioniškais maldos namais“ [65]. Pirmiausia būtina, kad tikintieji gerai žinotų būtinas sąlygas šventajai Komunijai priimti. Taip pat svarbu skatinti jų pamaldumą Kristui, su meile laukiančiam jų tabernakulyje. Paprasta, bet paveiki eucharistinės katechezės forma yra rūpintis viskuo, kas materialiai susiję su bažnyčia ir ypač su altoriumi bei tabernakuliu: švara bei puošnumu, deramais sakraliniais drabužiais bei indais, dėmesingu liturginių apeigų atlikimu [66], tikėjimo dvasios kupino klaupimosi praktikavimu ir t. t. Kita vertus, itin svarbu stengtis, kad Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje vyrautų susikaupimo dvasia, tęsiant daugiaamžę Bažnyčios tradiciją garantuoti tylą, palengvinančią meilės kupiną dialogą su Viešpačiu. Ši koplyčia ar bet kuriuo atveju vieta, kur laikomas ir garbinamas eucharistinis Kristus, neabejotinai yra mūsų sakralinių pastatų širdis, ir reikia stengtis, kad kaip tokia ji trauktų akį, būtų papuošta su tikra meile ir kuo ilgiau atvira dienos metu.

Akivaizdu, kad tokie ženklai, žymintys ne kokią nors migloto „spiritualizmo“ formą, bet teologiškai pagrįstą pamaldumą, galimi tiktai tada, kai kunigas tikrai yra maldos žmogus, nuoširdžiai atsidavęs Eucharistijai. Tiktai ganytojas, kuris meldžiasi, mokės mokyti kitus melstis ir perteikti Dievo malonę tiems, kurie patikėti jo pastoracinei globai, per tai skatindamas atsivertimus, karštesnius gyvenimo užmojus, pašaukimus į kunigystę bei ypatingą konsekraciją. Galiausiai tiktai kunigas, kuris kasdien išgyvena conversatio in coelis ir kurio gyvenimo versmė yra draugystė su Kristumi, įstengs suteikti tikrą postūmį autentiškai ir atnaujintai evangelizacijai.

3. Susitaikinimo su Dievu ir Bažnyčia tarnautojai

Pasauliui, kur nuodėmės jausmas yra labai sumenkęs [67], būtina primygtinai priminti, jog kaip tik meilės Dievui stygius trukdo mums suvokti nuodėmės tikrovę ir visą jos blogį. Atsivertimas – ne tik kaip momentinis vidinis aktas, bet kaip pastovus nusiteikimas – prasideda sulig Dievo gailestingosios meilės autentišku pažinimu. „Tie, kurie ima šitaip pažinti bei matyti Dievą, negali gyventi nuolatos į Jį neatsiversdami. Taigi jų gyvenimą ženklina atsivertimo būklė“ [68]. Atgaila yra pastovus paveldas pakrikštytojo bažnytiniame gyvenime, sykiu pasižyminčiame ir atleidimo viltimi: [jūs], „seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Pt 2, 10).

Naujoji evangelizacija reikalauja – ir tai pastoracijos požiūriu besąlygiškai būtina – iš naujo imtis užduoties artinti tikinčiuosius prie Atgailos sakramento [69], „kiekvienam atveriančio kelią, net tada, kai slegia sunki kaltė, nepakartojamai patirti gailestingumą, už nuodėmę stipresnę meilę“ [70]. Neturėtume bijoti karštai akinti praktikuoti šį sakramentą, stengdamiesi protingai atnaujinti bei atgaivinti ilgaamžes ir naudingas krikščioniškąsias tradicijas. Pirmiausia reikėtų, padedant Šventajai Dvasiai, stengtis, kad tikintieji iš pagrindų atsiverstų ir per tai įstengtų nuoširdžiai bei atgailaudami įžiūrėti moralinę netvarką, pasitaikančią kiekvieno gyvenime; po to būtina išmokyti suvokti dažnos individualios išpažinties svarbą ir galiausiai, jeigu įmanoma, imti asmeniui autentiškai dvasiškai vadovauti.

Nepainiodami sakramentinio momento su dvasiniu vadovavimu, kunigai turėtų mokėti naudotis progomis pradėti dvasinį dialogą ne sakramento šventimo metu. „Tokią praktiką prisiminti bei skleisti, taip pat už Atgailos sakramento ribų, yra didelis gėris nūdienos Bažnyčiai“ [71]. Tai padeda iš naujo įžvelgti šio sakramento prasmę bei poveikį ir yra dabartinės krizės įveikimo pagrindas. Asmeninis dvasinis vadovavimas įgalina ugdyti tikrus apaštalus, įstengiančius skleisti naująją evangelizaciją pilietinėje visuomenėje. Norint, kad misija reevangelizuoti tiek daug nuo Bažnyčios nutolusių pakrikštytųjų būtų sėkminga, reikia iš pagrindų ugdyti tuos, kurie liko jai artimi.

Naujoji evangelizacija priklauso nuo atitinkamo kunigų skaičiaus; patirtis rodo, kad teigiamą atsaką į pašaukimą dažnai lemia dvasinis vadovavimas ir kunigų, ištikimų savo kunigiškajai tapatybei vidujai bei išoriškai, gyvenimo pavyzdys. „Kiekvienas kunigas ypatingą dėmesį tegu skiria pašaukimų pastoracijai, nepraleisdamas progos <...> skatinti atitinkamas iniciatyvas per asmeninį ryšį, leidžiantį jam atskleisti talentus ir įžiūrėti Dievo valią, raginančią drąsiai apsispręsti sekti Kristumi. <...> Pastoracinė meilė uždeda kunigui nepamainomą pareigą stengtis – padedant Šventosios Dvasios malonei – pabudinti bent vieną kunigiškąjį pašaukimą, kuris galėtų pratęsti jo tarnybą“ [72].

Teikti visiems tikintiesiems tikrą galimybę prieiti išpažinties neabejotinai reiškia aukoti daug laiko [73]. Labai patartina iš anksto nustatyti buvimo klausykloje laiką, kuris turėtų būti paskelbtas visiems, kunigui neapsiribojant vien teorine galimybe būti pasiekiamam. Kartais vien dėl to, kad reikia ieškoti nuodėmklausio, tikintysis atsisako ketinimo eiti išpažinties; kita vertus, „tikintieji noriau eina šio sakramento ten, kur randa tam pasirengusius kunigus“ [74]. Parapijos ir atvirose viešam garbinimui bažnyčiose turėtų būti aiškus, išsamus ir išpažintims patogus tvarkaraštis, kurio kunigai privalėtų nuolatos laikytis. Norint padaryti Susitaikinimo sakramentą kuo prieinamesnį tikintiesiems, reikia pasirūpinti išpažinčių vietomis: jos turi būti švarios, gerai matomos, suteikti galimybę pasinaudoti grotelėmis bei garantuoti anonimiškumą [75] ir t. t.

Ne visados lengva palaikyti tokias pastoracines praktikas, tačiau tai negali būti priežastis nepastebėti jų pastoracinio veiksmingumo ar neatkurti jų ten, kur jos buvo užmirštos. Siekiant tokio pastoracijos požiūriu pirmaeilio prieinamumo, reikia skatinti vyskupijos ir vienuolijų kunigų bendradarbiavimą. Sykiu privalu būti pagarbiai dėkingam už kasdienę tarnybą, klausyklose pavyzdingai atliekamą daugelio pagyvenusių kunigų, autentiškų dvasinio gyvenimo mokytojų įvairiose krikščionių bendruomenėse.

Šitaip tarnauti Bažnyčiai būtų, be abejo, daug lengviau, jeigu patys kunigai pirmutiniai reguliariai priiminėtų Atgailos sakramentą [76]. Iš tiesų kunigo kaip penitento dažnas asmeninis naudojimasis šiuo sakramentu yra dosnios susitaikinimo tarnybos būtina sąlyga. „Visas kunigiškasis gyvenimas neišvengiamai smunka, jei kunigas iš apsileidimo ar dėl kitokių motyvų reguliariai ir su autentišku tikėjimu bei pamaldumu nesinaudoja Atgailos sakramentu. Jei kunigas nebeina išpažinties arba blogai atlieka išpažintį, tai šitai greitai atsilieps jo kunigiškajai egzistencijai bei kunigiškajai elgsenai, ir pati bendruomenė, kurios ganytojas jis yra, netruks tai pastebėti“ [77].

„Kunigo tarnyba pirmiausia yra vienybė ir atsakingas bei būtinas bendradarbiavimas su vyskupo tarnyba, rūpinantis visuotine Bažnyčia bei konkrečiomis vietinėmis Bažnyčiomis, kurioms tarnaujama drauge su vyskupu sudarant vieną presbyterium“ [78]. Broliai presbiteriai irgi turėtų būti ypatingas kunigo pastoracinės meilės objektas. Padėti jiems dvasiškai bei materialiai, subtiliai suteikti progą atlikti išpažintį bei gauti dvasinio pobūdžio patarimą, daryti jų tarnavimo kelią malonesnį, būti su jais per visokius vargus, broliškai palaikyti sunkumuose, senatvėje ir negalios atveju – štai tikrai svarbi sritis kunigiškosioms dorybėms vykdyti.

Tarp dorybių, būtinų Susitaikinimo tarnybai vaisingai vykdyti, pastoracinis išmintingumas yra pamatinė. Kunigas, teikdamas išrišimą, kaip veiksmingas įrankis dalyvauja sakramentinėje veikloje, tačiau ir kitų penitentinių apeigų metu jis privalo pastatyti penitentą priešais Kristų, itin diskretiškai palengvindamas gailestingumo kupiną susitikimą. Tai reiškia būtinybę vengti neapibrėžtų kalbų, neatsižvelgiančių į nuodėmės tikrovę; taigi nuodėmklausiui reikia turėti tinkamų žinių [79]. Tačiau sykiu penitentinį dialogą visada turi ženklinti supratingumas, kuriuo sielos pamažėle kreipiamos į atsivertimą, nedarant jokių nuolaidų vadinamajam „moralės normų laipsniškumui“.

Išpažinties praktikai daug kur sumenkus, dėl ko kenčia moralinis gyvenimas bei tikinčiųjų sąžinė, kyla realus pavojus, kad smuks išpažinties tarnybos vykdymo teologinė ir pastoracinė kokybė. Nuodėmklausiai visuomet turėtų melsti Globėją gebėjimo pripildyti šį išganingą momentą [80] antgamtinės prasmės ir paversti jį autentišku penitento susitikimu su gailestingu Jėzumi. Sykiu jis turėtų pasinaudoti išpažinties teikiama proga penitento sąžinei teisingai ugdyti – nepaprastai svarbi užduotis, – subtiliai užduodamas klausimus, būtinus norint garantuoti ižpažinties sąžiningumą ir sakramento galiojamumą, padėdamas penitentui nuoširdžiai padėkoti Dievui už Jo gailestingumą jam ir tvirtai pasiryžti pasitaisyti, neužmiršdamas tarti keleto padrąsinančių bei paguodžiančių žodžių, skatindamas jį atgailos darbams, kurie yra atsiteisimas už nuodėmes ir padeda augti dorybe.

KLAUSIMAI TREČIAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

13. Sakramentų esmė ir išganomoji reikšmė nekinta. Kaip, remiantis šiuo tvirtu įsitikinimu, būtų galima atnaujinti sakramentinę pastoraciją ir padaryti ją naudingą naujajai evangelizacijai?

14. Ar mūsų bendruomenės yra „Eucharistijos ir atgailos Bažnyčia“? Ar puoselėjamas bei skatinamas visokiausių formų eucharistinis pamaldumas? Ar stengiamasi skatinti bei palengvinti asmeninės išpažinties praktiką?

15. Ar įprasta atkreipti dėmesį į realų Viešpaties buvimą tabernakulyje ir ar, pavyzdžiui, skatinama vaisinga Švenčiausiojo Sakramento lankymo praktika? Ar dažni eucharistinio garbinimo aktai? Ar mūsų bažnyčių aplinka nuteikia melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą?

16. Ar, vadovaujantis tikra pastoracine dvasia, pakankamai rūpinamasi bažnyčios priežiūra bei jos garbingumu? Ar kunigai reguliariai ir tinkamai rengiasi pagal kanonų nuostatus (plg. CIC, kan. 284 ir 669; Vadovas, 66) ir ar, atlikdami liturgines apeigas, dėvi nustatytus arnotus (plg. kan. 929)?

17. Ar kunigai reguliariai eina išpažinties ir ar savo ruožtu atsiduoda šiai esminei tarnybai?

18. Ar imamasi dvasininkijos nuolatinio ugdymo iniciatyvų siekiant tobulinti nuodėmklausių tarnybą? Ar nuodėmklausiai skatinami deramai atsinaujinti, kiek tai susiję su šia nepakeičiama tarnyba?

19. Ar, pripažįstant individualios išpažinties atnaujinimo svarbą naujajai evangelizacijai, laikomasi kanonų nuostatų dėl visuotinio išrišimo? Ar visose parapijose bei bažnyčiose penitentinės liturginės apeigos organizuojamos vadovaujantis išmintimi bei pastoracine meile?

20. Kokiomis konkrečiomis iniciatyvomis tikintieji skatinami laikytis pareigos švęsti šventadienius suprantant jos prasmę?

Ketvirtasis skyrius
MYLINTYS JIEMS PATIKĖTOS KAIMENĖS GANYTOJAI
„Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11)

1. Su Kristumi įkūnijant bei skleidžiant Tėvo gailestingumą

„Bažnyčia gyvena autentiškai, kai išpažįsta ir skleidžia gailestingumą, labiausiai stulbinantį Kūrėjo ir Atpirkėjo atributą, ir veda žmones prie Išganytojo gailestingumo, kurio ji yra globėja bei dalytoja, versmių“ [81]. Ši tikrovė iš esmės skiria Bažnyčią nuo kitų dirbančių žmonių labui institucijų; pasitaiko, kad tokios institucijos yra labai svarbios skatinant solidarumą bei filantropiją ir kartais net pasižymi religine dvasia, tačiau jos negali būti veiksmingos Dievo gailestingumo dalytojos. Palyginti su sekuliarizuotomis gailestingumo, neįstengiančio perkeisti žmogaus iš vidaus, sampratomis, Bažnyčios siūlomas Dievo gailestingumas pirmiausia yra atleidimas bei išganomasis gydymas. Norint pajusti jo poveikį, žmogui privalu pripažinti visą tiesą apie savo egzistenciją, veiklą bei kaltę. Kaip tik iš čia kyla būtinybė atgailauti, ir tai primygtinai verčia gailestingumo skelbimą sieti su tiesos pilnatve. Tokios ištarmės yra labai svarbios kunigams, nepakartojamu pašaukimu Bažnyčioje ir Bažnyčios kviečiamiems per savo tarnybą atskleisti ir įgyvendinti Tėvo meilės slėpinį, gyvenant pagal „tiesą su meile“ (Ef 4, 15) bei paklusnumu Šventosios Dvasios postūmiams.

Su Dievo gailestingumu susitinkama Kristuje, per kurį pasireiškia Dievo tėviška meilė. Apreikšdamas žmonėms savo mesijinį vaidmenį (plg. Lk 4, 18), Kristus pristato save kaip Dievo gailestingumą visiems vargstantiems, ypač nusidėjėliams, kuriems reikia atleidimo bei vidinės ramybės. „Kaip tik dėl jų Mesijas tapo itin aiškiu ženklu, kad Dievas yra meilė, tapo Tėvo ženklu. Šiame regimame ženkle mūsų epochos žmonės – kaip ir ano meto – gali įžiūrėti Tėvą“ [82]. Dievas, kuris „yra meilė“ (1 Jn 4, 16), gali apsireikšti tik kaip gailestingumas [83]. Tėvas norėjo per savo Sūnaus auką meile įsitraukti į žmogaus išgelbėjimo dramą.

Gailestingumas jau Kristaus pamoksluose įgyja stulbinančių bruožų, pranokstančių žmogaus suvokimą – tai, pavyzdžiui, iškyla aikštėn pasakojime apie sūnų palaidūną (plg. Lk 15, 11–32), – tačiau ypač nepakartojamai jį atskleidžia kryžiaus auka. Nukryžiuotasis Kristus yra radikalus Tėvo gailestingumo, „tai yra meilės, nesitaikstančios su blogio šaltiniu žmogaus istorijoje, būtent nuodėme ir mirtimi“ [84], apreiškimas. Krikščionių dvasinė tradicija laiko Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, traukiančią kunigiškąsias širdis, gilia ir slėpininga Tėvo begalinio gailestingumo sinteze.

Kunigo viso munus pastorale soteriologinis matmuo sutelktas į Jėzaus pasiaukojimo atminimą, į eucharistinę Auką. „Eucharistijos centriškumas, pastoracinė meilė ir kunigo gyvenimo vieningumas iš tiesų artimai siejasi <...>. Jei kunigas skolina Kristui, Aukščiausiajam ir Amžinajam Kunigui, savo protą, valią, balsą ir rankas, kad per jo tarnybą Kristus galėtų aukoti Tėvui sakramentinę atpirkimo auką, tai jis turėtų įsisavinti savo Mokytojo nusiteikimus ir kaip Jis būti dovana savo broliams. Todėl jis turi artimai vienytis su atnaša, dėdamas ant altoriaus visą savo gyvenimą kaip nepelnytos ir išankstinės Dievo meilės ženklą“ [85]. Per eucharistinės Aukos, Jėzaus mirties bei prisikėlimo atminimo, nuolatinę dovaną kunigai sakramentiškai gavo nepakartojamą tarnybinę galią liudyti žmonėms begalinę Dievo meilę, kuri išganymo istorijoje pasirodys galingesnė už nuodėmę. Velykinis Kristus yra gailestingumo galutinis įsikūnijimas ir gyvas ženklas tiek išganymo istorijoje, tiek eschatologiškai [86]. Pasak Arso klebono, kunigystė yra „Jėzaus Širdies meilė“ [87]. Su Juo ir kunigai konsekracijos bei savo tarnybos galia yra šios didžiulės meilės, kurią Augustinas pavadino amoris officium [88], gyvi bei veiksmingi ženklai.

2. Sacerdos et Hostia

Autentiškam gailestingumui esmingai būdinga dovanos prigimtis. Jis gaunamas kaip nepelnyta dovana, duodama nemokamai ir nesusijusi su jokiais nuopelnais. Toks dosnumas yra Tėvo išganomojo plano dalis. „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). Čia ir slypi įšventintosios tarnybos prasmė. Niekas negali pats sau suteikti malonės; ji visada dovanojama ir gaunama. Tam reikia malonės tarnautojų, įteisintų bei įgaliotų Kristaus. Bažnyčios tradicijoje įšventintoji tarnyba vadinama „sakramentu“, nes per ją Kristaus pasiuntiniai daro bei teikia kaip Dievo dovaną tai, ko patys savo galia negalėtų nei daryti, nei teikti [89].

Tad kunigai turėtų save laikyti gailestingumo, kurį jie siūlo ne kaip savo, bet kaip Dievo dovaną, gyvais ženklais bei nešėjais. Negana to, jie yra Dievo meilės žmonėms tarnai, gailestingumo tarnautojai. Troškimas tarnauti yra esminis kunigiškosios tarnybos elementas, savo ruožtu reikalaujantis atitinkamo moralinio asmens nusistatymo. Kunigas daro Jėzų, Ganytoją, atėjusį „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28), esamą žmonėms. Kunigas pirmiausia tarnauja Kristui, tačiau neišvengiamai susijusiu su Bažnyčia bei jos misija būdu.

„Jis myli mus ir praliejo savo kraują mūsų nuodėmėms atleisti: Pontifex qui dilexisti nos et lavasti a peccatis in sanguine tuo. Jis atidavė save už mus: tradidisti temetipsum Deo oblationem et hostiam. Į amžinąją šventovę Kristus įneša patį save kaip auką, kuri yra mūsų atpirkimo kaina. Auka – tai, kas aukojama – neatskiriama nuo kunigo“ [90]. Nors vienintelis Kristus vienu metu yra Sacerdos et Hostia, jo tarnautojas, dalyvaujantis Bažnyčios misijos dinamikoje, kunigas sakramentiniu būdu ir nuolatos akinamas tapti taip pat hostia, būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Nuo tokios neišardomos kunigo ir aukos, kunigystės ir Eucharistijos vienybės priklauso visos evangelizacinės veiklos veiksmingumas. Nuo Kristaus ir jo tarnautojo tvirtos vienybės Šventojoje Dvasioje, kai kunigas nesistengia Jo pakeisti, bet remiasi Juo bei leidžia Jam jame ir per jį veikti, ir šiandien priklauso dieviškojo gailestingumo galia, esanti Žodyje ir sakramentuose. Šiam ryšiui tarp kunigo tarnybos ir Jėzaus apibūdinti tinka šie šv. Jono evangelijos žodžiai: „Aš esu tikrasis vynmedis <...>. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 1. 4).

Raginimas tapti hostia, koks buvo Jėzus, pagrindžia įsipareigojimo celibatui ir kunigo tarnybos Bažnyčioje sąryšingumą. Tai reiškia kunigo įtraukimą į auką, kuria „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). „Kunigas pašauktas būti gyvu Jėzaus Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, atvaizdu“ [92] ir visą savo gyvenimą aukoti Bažnyčiai. „Tad kunigo celibatas yra savęs Kristuje ir su Kristumi dovanojimas Jo Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnavimą Bažnyčiai Viešpatyje ir su Viešpačiu“ [93].

3. Kunigo vykdomos pastoracijos esmė – tarnauti vadovaujant su meile ir tvirtumu

„Vykdydami Kristaus, Galvos ir Ganytojo, užduotį pagal jiems tenkančią valdžios dalį, kunigai vyskupo vardu suburia Dievo šeimą, vienos dvasios broliją, ir per Kristų Šventojoje Dvasioje veda ją pas Dievą Tėvą“ [94]. Tad kunigui tenkanti būtina pareiga vykdyti munus regendi nėra susijusi vien su grynai sociologine gebėjimo organizuoti samprata, bet kyla ir iš sakramentinės kunigystės: „Šventimų sakramento galia ir pagal Kristaus, aukščiausiojo ir amžinojo kunigo (Žyd 5, 1–10; 7, 24; 9, 11–28), atvaizdą jie konsekruojami, kad, kaip Naujojo Sakramento tikri kunigai, skelbtų Evangeliją, ganytų tikinčiuosius ir švęstų dieviškojo kulto apeigas“ [95].

Kunigai, dalyvaujantys Kristaus valdžioje, turi didelės įtakos tikintiesiems. Tačiau jie žino, kad Kristaus buvimo tarnyboje nereikėtų suprasti taip, tarsi jie būtų apsaugoti nuo visų žmogiškųjų silpnybių, noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių [96]. Tarnautojų žodis ir vadovavimas gali būti daugiau ar mažiau paveikus, tai priklauso nuo jų įgimtų ar išsiugdytų proto, valios, charakterio ir brandos savybių. Toks, lydimas pastoracinės tarnybos sakramentinių ištakų įsisąmoninimo, supratimas įkvepia juos sekti Jėzumi, Geruoju Ganytoju, ir daro pastoracinę meilę vertybe, be kurios neįmanoma vaisingai vykdyti jų tarnybos.

„Jų, kaip ganytojų, veiklos ir jiems pavestos valdžios esminis tikslas“ – „padėti jiems patikėtoms bendruomenėms iki galo išplėtoti dvasinį bei bažnytinį gyvenimą“ [97]. Vis dėto „bendruomeninis pastoracijos matmuo <...> negali neatsižvelgti į kiekvieno tikinčiojo poreikius <...>. Galima sakyti, jog pats Jėzus, Gerasis Ganytojas, kuris šaukia vardais „savąsias avis“ gerai joms pažįstamu balsu (Jn 10, 3–4), savo pavyzdžiu nustatė pirmutinį individualios pastoracijos kriterijų: tai asmens pažinojimas bei draugiški santykiai su juo“ [98]. Bažnyčioje bendruomeninis aspektas visada turi derėti su asmeniniu; negana to, statydindamas Bažnyčią ganytojas visada juda nuo asmeninio prie bendruomeninio matmens. Bendraudamas su asmenimis ir bendruomenėmis, kunigas negailėdamas savęs rūpinasi visais eximia humanitate [99]; jis niekada netarnauja jokiai ideologijai ar žmonių grupuotei [100] ir, bendraudamas su žmonėmis, nesistengia jiems įtikti, bet paiso krikščioniškosios doktrinos bei gyvenimo reikalavimų [101].

Vis dėlto šiandien labiau negu kada nors anksčiau atrodo būtina pastoracinės veiklos stilių taikyti prie visuomenių, praeityje krikščioniškų, šiandien daugiausia sekuliarizuotų, padėties. Tokiomis sąlygomis didelę svarbą įgyja svarstymai apie munus regendi išryškinant jo autentišką misijinę prasmę, kurios nevalia painioti su biurokratinio organizacinio pobūdžio funkcija. Šis munus iš kunigo reikalauja meilės kupino galios vykdymo, kurio pavyzdys yra Jėzaus Kristaus pastoracinė veikla. Evangelijos liudija, kad jis niekada nevengė atsakomybės, kylančios iš jo mesijinės valdžios, bet vykdė tai su meile ir galia. Būtent dėl šios priežasties jo valdžia niekada nėra engiantis valdymas, bet reiškia prieinamumą bei tarnavimo dvasią. Šis dvigubas aspektas – valdžia ir tarnavimas – ženklina kunigo munus regendi, kunigo, kuriam privalu nuolat stengtis nuosekliai įgyvendinti savo dalį Kristaus, Galvos ir Ganytojo, valdžioje [102].

Kunigas – su vyskupu ir jo vadovaujamas – taip pat yra jam patikėtosios bendruomenės ganytojas. Akinamas pastoracinės meilės, jis neturėtų baimintis vykdyti savo valdžią srityse, kuriose jis įpareigotas tai daryti, nes kaip tik tam ir yra paskirtas. Būtina priminti, kad net tada, kai valdžia vykdoma naudojant deramą galią, reikia stengtis non tam praesse quam prodesse (ne tiek vadovauti, kiek tarnauti) [103]. Tas, kuris turi vykdyti valdžią, turėtų saugotis pagundos vengti atsakomybės, nes priešingu atveju nebetarnaujama. Artimai vienydamasis su savo vyskupu bei tikinčiaisiais, jis privalo apsaugoti savo pastoracinę tarnybą nuo visų autoritarizmo formų bei demokratinio valdymo būdų, svetimų giliai tarnybos tikrovei ir skatinančių kunigų sekuliarizaciją bei pasauliečių klerikalizaciją [104]. Tokį požiūrį į tarnybą dažnai motyvuoja baimė imtis atsakomybės, suklysti, būti neįvertintam ar nepopuliariam arba tiesiog nenoras prisiimti kryžių ir t. t.; galiausiai tai kyla iš kunigiškosios tapatybės autentiškų šaknų – panašumo į Kristų, Ganytoją ir Galvą – užmaršties.

Šia prasme naujoji evangelizacija reikalauja, kad kunigas regimai rodytų savo autentišką buvimą. Reikia, jog matytųsi, kad Jėzaus Kristaus tarnautojai yra tarp žmonių ir jiems visiems pasiekiami. Todėl visada svarbu, jog jie draugiškai ir broliškai įsilietų į bendruomenę. Čia nesunku įžiūrėti svarbų pastoracinį vaidmenį, tenkantį disciplinai, susijusiai su bažnytinių drabužių dėvėjimu; kunigas niekada neturėtų to vengti, nes per tai viešai skelbiamas jo bekraštis atsidavimas Kristui, broliams ir visiems žmonėms [105]. Juo labiau visuomenė sekuliarizuota, juo labiau reikia tokių ženklų.

Kunigas privalo saugotis, kad neįpultų į prieštaringo elgesio žabangus, kai dėl įsitraukimo į šio pasaulio, socialinius ir politinius dalykus [106], paliktus Dievo laisvai disponuoti žmogui, atsisakoma vykdyti valdžią tiesioginės kompetencijos srityse.

Kunigas turi tam tikrą prestižą tarp tikinčiųjų ir, bent kai kuriose vietovėse, pilietinės valdžios akyse. Kaip niekada anksčiau svarbu, kad tokį prestižą lydėtų nuolankumo dvasia, ir kunigas teisingai juo naudotųsi salus animorum labui, neužmiršdamas, jog tikroji Dievo tautos galva yra Kristus. Kaip tik į Jį reikia kreipti tikinčiuosius, vengiant bet kokio prisirišimo prie kunigo asmens. Tikintieji priklauso tiktai Kristui, nes jis vienintelis savo brangaus kraujo kaina išpirko juos Tėvo garbei. Negana to, jis vienintelis yra antgamtinių gėrybių Viešpats ir Mokytojas, mokantis su galia. Kunigas tėra – Kristuje ir Šventojoje Dvasioje – Bažnyčios jam patikėtų dovanų tvarkytojas ir kaip toks neturi teisės ką nors atmesti, iškreipti ar pakeisti pagal savo norą [107]. Jis, pavyzdžiui, nėra gavęs galios mokyti tikinčiuosius, kad jam patikėtos tiktai kai kurios krikščioniškojo tikėjimo tiesos, ignoruojant tas, kurias jis asmeniškai laiko sunkiau priimamomis ar mažiau reikšmingomis [108].

Kalbant apie naująją evangelizaciją ir kunigų pastoracinį vadovavimą, labai svarbu padėti jiems kruopščiai ir nuoširdžiai save ištirti. „Nenorėjimo primesti“ nuostata ir t. t. gali dangstyti klaidingą pastoracinės tarnybos teologinės esmės sampratą ar atsakomybės vengiančio charakterio trūkumą. Nevalia taip pat nepakankamai įvertinti nei galimo nederamo prisirišimo prie asmenų ar tarnybinių užduočių, nei sunkiai slepiamo populiarumo troškimo ar teisingos intencijos trūkumo. Pastoracinės meilės nėra be nuolankumo. Kartais savimeilę ir galbūt net nesąmoningą troškimą būti pastebėtam gali dangstyti iš pirmo žvilgsnio motyvuotas maištas, santūrumas vyskupo siūlomų pastoracinių pokyčių akivaizdoje, ekscentriškas pamokslavimas bei liturgijos šventimas, atsisakymas dėvėti nustatytus bažnytinius drabužius ar keitimas juos pagal savo norą.

Naujoji evangelizacija iš kunigo taip pat reikalauja atnaujinti pasiryžimą vykdyti pastoracinę tarnybą ten, kur to labiausiai reikia. „Susirinkimas pabrėžia, kad dvasinė dovana, kurią kunigai gavo per šventimus, juos parengia ne kokiai ribotai ir siaurai, bet plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai „iki žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), nes kiekviena kunigiškoji tarnyba dalyvauja visa apimančioje misijoje, Kristaus patikėtoje apaštalams“ [109]. Kunigų stygius, jaučiamas tam tikrose šalyse, ir šiuolaikiniam pasauliui būdingas dinamiškumas ypač verčia dėti viltis į kunigus, pasirengusius, atsiliepiant į įvairius poreikius, ne tik pakeisti pastoracines užduotis, bet ir miestą, sritį ar šalį, ir imtis bet kurios reikiamos misijos, Dievo meilės vardan atsisakant asmeninių planų bei norų. „Dėl savo tarnybos prigimties kunigai turi persiimti gilia misijų dvasia bei „tikra katalikiška dvasia“, įgalinančia juos „peržengti savo vyskupijos, tautos ar apeigų ribas ir tarnauti visos Bažnyčios reikalui, nuoširdžiai pasirengus visur skelbti Evangeliją“ [110]. Teisinga dalinės Bažnyčios samprata, ypač per nuolatinį ugdymą, turėtų ne užtemdyti visuotinės Bažnyčios sampratą, bet visada su ja derėti.

KLAUSIMAI KETVIRTAJAM SKYRIUI APMĄSTYTI

21. Kaip būtų galima akivaizdžiau atskleisti Dievo gailestingumą vargstantiems per mūsų bendruomenes ir ypač kunigus? Ar pakankamai akcentuojama gailestingumo darbų dvasiai bei kūnui praktika kaip krikščioniškojo brendimo bei evangelizacijos būdas?

22. Ar pastoracinė meilė su visais savo matmenimis tikrai yra mūsų kunigų „nuolatinio ugdymo siela ir jėga“?

23. Ar kunigai raginami autentiška brolystės dvasia rūpintis savo broliais kunigais, ypač ligoniais bei pagyvenusiais, taip pat tais, kurie išgyvena sunkumus? Ar yra laisvai pasirenkamų bendro gyvenimo formų ar panašių bandymų?

24. Ar mūsų kunigai prideramai supranta ir vykdo savo specifinę funkciją dvasiškai vadovauti jiems patikėtoms bendruomenėms? Kaip tai vyksta konkrečiai?

25. Ar per kunigų dvasinį ugdymą skiriama dėmesio sakralinės tarnybos misijiniam matmeniui ir Bažnyčios visuotinumo matmeniui?

26. Ar pasitaiko, kad skelbiant be vargo praleidžiamos tam tikros tikėjimo tiesos ar moralės principai?

27. Viena iš pastoracinės tarnybos specifinių užduočių yra vienyti jėgas evangelizacinės misijos labui. Ar Bažnyčioje skatinami visi pašaukimai ir ar gerbiama ypatinga kiekvieno charizma?

PABAIGA

„Naujajai evangelizacijai reikalingi nauji Evangelijos skelbėjai, tai yra kunigai, įsipareigojantys savo kunigystę išgyventi kaip ypatingą kelią į šventumą“ [111]. Norint tai padaryti, labai svarbu, kad kiekvienas kunigas vėl įžvelgtų absoliučią asmeninio šventumo būtinybę. „Reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus; reikia įgyti išminties, kad galėtum jos mokyti kitus; reikia tapti švyturiu, kad kitus apšviestum, pačiam artintis prie Dievo, kad ir kitus prie jo vestum, būti šventam, kad šventintum“ [112]. Toks įsipareigojimas konkrečiai įgyvendinamas ieškant iš pagrindų vieningo gyvenimo, verčiančio kunigą stengtis egzistuoti bei gyventi kaip kitam Kristui visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Parapijos tikintieji ir tie, kurie bendradarbiauja įvairioje pastoracinėje veikloje, mato – stebi! – ir girdi – klauso! – ne tik tada, kai skelbiamas Dievo žodis, bet ir kai švenčiamos liturginės apeigos, ypač šventosios Mišios, kai jie užeina į parapijos raštinę, kur tikisi būti svetingai ir maloniai sutikti [113]; kai kunigas valgo bei ilsisi, ir jie mokosi iš jo santūrumo bei nuosaikumo; kai jie apsilanko pas jį ir džiaugiasi jo namuose radę kunigišką paprastumą bei neturtą [114]; kai jis dėvi visus deramus ir nustatytus drabužius; kai jie su juo kalba, aptarinėdami bendrus reikalus, ir jaučiasi ramūs, regėdami jį esant dvasingą, taktišką ir traktuojantį žmones, net pačius vargingiausius, su autentišku kunigišku didžiadvasiškumu. „Altoriaus malonė ir meilė skleidžiamos aplink sakyklą, klausykloje, parapijos archyvuose, mokyklose ir oratorijose, namuose ir gatvėse, ligoninėse, viešojo transporto priemonėse ir žiniasklaidoje – visur, kur kunigas turi galimybę vykdyti ganytojo užduotį; – bet kuriuo atveju jo laukianti pjūtis, jo vienybė su Kristumi, Kunigu ir Auka, verčia jį būti Dievo grūdu, turinčiu virsti, pasak šv. Ignoto Antiochiečio (plg. Epist. Ad Romanos, IV, 1), tikrąja Kristaus duona brolių gerovei“ [115].

Šitaip trečiojo tūkstantmečio kunigas įstengs pakartoti mokinių iš Emauso reakciją; išgirdę Jėzų, dieviškąjį Mokytoją, aiškinant Raštus, jie negalėjo savęs nepaklausti: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32)

Mes, ganytojai, turėtume patikėti save Marijai, Bažnyčios Karalienei ir Motinai, idant, susivieniję su Kristaus Vikaru, galėtume rasti naujų būdų sužadinti visų Bažnyčios kunigų nuoširdų troškimą atsinaujinti kaip Žodžio mokytojams, sakramentų tarnautojams ir bendruomenės vadovams. Prašykime Evangelizacijos Karalienės, kad Bažnyčia šiandien atrastų kelius, kuriuos Dievo gailestingumas Kristuje ir per Šventąją Dvasią nuo neatmenamų laikų parengė visiems žmonėms, įskaitant mūsų kartą, į bendrystę su Juo.

Roma, 1999 m. kovo 19 d., šv. Juozapo, visuotinės Bažnyčios globėjo, iškilmė

Kardinolas Dario Castrillon Hoyos
Prefektas

Csaba Ternyak
Titulinis Eminenziana arkivykupas
Sekretorius

---

MALDA ŠVENČIAUSIAJAI MERGELEI MARIJAI

MARIJA,
naujosios evangelizacijos Žvaigžde,
kuri nuo pat pradžių palaikei ir stiprinai apaštalus bei jų pagalbininkus, Evangelijos skleidimo labui, padaryk, kad auštant trečiajam tūkstantmečiui kunigai vis geriau suprastų, jog jie pirmutiniai atsako už naująją evangelizaciją.

MARIJA,
pirmoji evangelizuotoji ir pirmoji evangelizuotoja,
kuri su neprilygstama viltimi ir meile atsakei į Angelo apreiškimą, užtark supanašėjusius su tavo Sūnumi, Kristumi Kunigu, idant jie irgi ta pačia dvasia atsakytų į primygtinį raginimą, kuriuo į juos Dievo vardu ir Didžiojo jubiliejaus proga kreipiasi Šventasis Tėvas.

MARIJA,
gyvojo tikėjimo Mokytoja,
kuri visiškai atsiduodama priėmei dieviškąjį Žodį, išmokyk kunigus pažinti Žodį per maldą ir nuolankiai bei su meile visomis išgalėmis jam tarnauti, kad tas pats Žodis nesiliautų vykdęs visą savo išganomąją galią trečiajame tūkstantmetyje.

MARIJA,
malonės pilnoji ir malonės Motina,
rūpinkis savo sūnumis kunigais, kurie, kaip ir Tu, pašaukti būti Šventosios Dvasios, per kurią Jėzus gimsta tikinčiųjų širdyse, bendradarbiais. Šios tavo Sūnaus gimimo sukakties metu išmokyk juos būti ištikimais Dievo slėpinių teikėjais, kad Tavo padedami jie atvertų susitaikinimo kelią daugybei sielų ir padarytų Eucharistiją savo bei jiems patikėtų tikinčiųjų gyvenimo šaltiniu ir viršūne.

MARIJA,
trečiojo tūkstantmečio Ryto žvaigžde,
nesiliauk vadovavusi Jėzaus Kristaus kunigams, idant jie, sekdami tavuoju meilės Dievui bei artimui pavyzdžiu, mokėtų būti tikrais ganytojais ir vestų visus tavo Sūnaus kiekvieną žmogų apšviečiančios tikrosios Šviesos (plg. Jn 11, 9) link. Tegu kunigai ir per juos visa Dievo tauta išgirsta meilų ir primygtinį kvietimą, kurį Tu į juos kreipi išganymo istorijos naujo tūkstantmečio išvakarėse: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Kristaus Vikaras sako mums, jog „2000 metais turi su nauja jėga nuskambėti tiesos skelbimas: Ecce natus est nobis salvator mundi“ (Tertio millennio adveniente, 38).