Kunigas atsako už Eucharistiją

Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė kviečia mus apmąstyti meilę, nepaliaujamai trykštančią iš Kristaus ir per „tobulą dovaną“, kuri yra Eucharistija, pasklindančią po visą žmoniją. Naujausioji Jono Pauliaus II enciklika Ecclesia de Eucharistia atkreipia mūsų dėmesį į visiškai išskirtinę šios dovanos vertę. Ši Dievo dovana ypatingu būdu skirta mums, kunigams, ir nuo to, kaip ją priimame, priklauso Eucharistijos veiksmingumas pasaulyje.

Tikėjimo šūksnis

Per kiekvieną Eucharistijos šventimą kunigas, pašventinęs duoną ir vyną, kad jie taptų Kristaus kūnu ir krauju, sušunka: „Tikėjimo paslaptis!“ Tai šlovinimą žadinantis stebuklas, nors žemiškoms akims atrodo niekas nepasikeitę. Enciklikoje popiežius išreiškia savo troškimą kartu su mumis „įsitraukti į adoraciją priešais šį slėpinį – didį slėpinį, gailestingumo slėpinį“ (11). Jis priduria: „Ką dar Jėzus galėjo padaryti dėl mūsų? Eucharistija jis tikrai parodo mums savo meilę ‘iki galo’ (plg. Jn 13, 1), ribų nežinančią meilę“.

Mišios yra kryžiaus aukos atminimas. „Bažnyčia nepaliaujamai gyvena atperkamąja auka, ne tik artėdama prie jos tikėjimo kupinu prisiminimu, bet ir su ja faktiškai susiliesdama, nes ši auka vis iš naujo sudabartinama, sakramentiškai įamžinama kiekvienoje bendruomenėje, kuri ją atnašauja įšventintojo tarnautojo rankomis. Tai Eucharistija teikia šiandieniams žmonėms sutaikinimą, vienąkart visam laikui Kristaus pasiektą visų laikų žmonijai. Iš tiesų ‘Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka’“ (12).

Eucharistija yra auka tikrąja to žodžio prasme ir pirmiausia Kristaus dovana savo Tėvui: „Auka, kurią Tėvas priėmė už visišką Sūnaus, kuris buvo ‘klusnus iki mirties’ (Fil 2, 8), atsidavimą atsilygindamas savo tėviška dovana – nauju ir amžinu gyvenimu prisikėlus. Dovanodamas savo auką Bažnyčiai, Kristus panoro padaryti sava ir Bažnyčios, pašauktos atnašauti save kartu su Kristaus auka, dvasinę auką“ (13).

Konkrečiai popiežius pabrėžia, kad „eucharistinė Auka sudabartina ne tik Išganytojo kančios ir mirties slėpinį, bet ir auką vainikuojantį prisikėlimo slėpinį. Tiktai gyvas ir prisikėlęs Kristus Eucharistijoje gali pasidaryti ‘gyvybės duona’ (Jn 6, 35. 48), ‘gyvąja duona’ (Jn 6, 51)“ (14).

Todėl aukos atnašavimas yra naujo gyvenimo versmė. Išganomasis aukos poveikis pilnatviškai realizuojamas per Komuniją: „mes priimame jį patį, tą, kuris už mus save paaukojo, priimame jo kūną, kurį jis už mus atidavė ant kryžiaus, jo kraują, kurį jis išliejo už daugelį ‘nuodėmėms atleisti’ (Mt 26, 28)“ (16).

„Per susivienijimą su jo kūnu ir krauju Kristus taip pat suteikia mums savo Dvasią“ (17). „Dovanodamas mums savo kūną ir kraują, Kristus leidžia mumyse augti jo Dvasios dovanai, jau gautai per krikštą ir suteiktai kaip ‘antspaudas’ per Sutvirtinimo sakramentą“ (17).

Negana to, žodžiai „laukdami tavęs ateinant“ mums duoda progą geriau išvysti eschatologinę Eucharistijos perspektyvą: „Eucharistija yra veržimasis į tikslą, Kristaus pažadėtosios džiaugsmo pilnatvės išankstinis pajautimas (plg. Jn 15, 11); tam tikra prasme Rojaus nujautimas, ‘būsimos šlovės laidas’“ (18).

Šie atsiveriantys bendrystės su dangiškąja Bažnyčia horizontai, kurie visuomet turėtų būti mūsų protuose bei širdyse, gali atrodyti dar labai tolimi, tačiau jie stiprina „mūsų atsakomybės už šiandienį pasaulį jausmą“, „į kiekvieno kasdienį atsidavimą savo užduotims įdėdama vilties sėklą“ (20).

Apeliavimas į atsakomybės jausmą galioja visiems. Tačiau mums, kunigams, jis yra ypač skvarbus. Kiekvienas Eucharistijos šventimas turi žadinti jo dalyvių sąžinę. Kunigo atveju Eucharistijos šventimas žadina jo atsakomybę pasaulio, kuris turi būti perkeistas Eucharistijos, atžvilgiu. Tardamas ar girdėdamas žodžius: „Tikėjimo paslaptis“, kunigas geriau suvokia, kad šis tikėjimo šūksnis verčia jį gręžtis į pasaulį, kur Kristus daro savo įstabius darbus ir nori išplėsti savo karalystę.

Kunigas naujoje šviesoje išvysta jam patikėtą kunigiškąją misiją ir vaidmenį, kurį jis turi atlikti, kad kiekvienoje žmogiškojoje egzistencijoje pasijaustų visas Eucharistijos poveikis. Jis yra atsakingas už naujos visuomenės statydinimą Kristuje. Kalbant konkrečiau, jis gali liudyti tikėjimą nauju buvimu, trykštančiu iš kiekvienos konsekracijos, paverčiančios duoną ir vyną Kristaus kūnu ir krauju.

Tokio buvimo įstabumas atveria kunigo dvasią naujai vilčiai, nugalinčiai visas susikaupiančias tarnybos kelyje kliūtis, dažnai paženklintas kovų ir išbandymų.

Bažnyčios statydinimas ir kontempliacinė adoracija

Enciklikoje trokštama atskleisti visą dvasinį Eucharistijos turtingumą; viena vertus, pabrėžiamas esminis Eucharistijos indėlis statydinant Bažnyčią, kita vertus, atkreipiamas dėmesys į realaus buvimo čia ir dabar kultą ne Mišių metu.

Vatikano II Susirinkimas, nuosekliai tęsdamas ankstesnio Magisteriumo mokymą, priminė, kad Eucharistijos šventimas yra Bažnyčios augimo proceso šerdis. Susirinkimas aiškina, kaip pasaulyje auga Kristaus karalystė: „Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria ‘jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus’ (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų atpirkimo darbas. Eucharistinės duonos sakramentu taip pat ženklinama ir kuriama vienybė tikinčiųjų, kurie sudaro vieną kūną Kristuje (plg. 1 Kor 10, 17)“.

Priežastinė Eucharistijos įtaka Bažnyčios raidai jautėsi nuo pačių pradžių; tai akivaizdžiai liudija Paskutinė vakarienė: Jėzaus gestai ir žodžiai „padėjo pamatus naujai mesijinei bendruomenei, Naujosios sandoros tautai“. „Nuo tada iki laikų pabaigos Bažnyčia statoma sakramentiškai vienijantis su už mus save paaukojusiu Dievo Sūnumi“ (21).

Nuo tada išryškėja konstruktyvus kunigo vaidmuo: Kristaus jam yra patikėta svarbiausia pasaulio perkeitimo Eucharistijos galia užduotis. Šią užduotį lydi kita – eucharistinį buvimą sutikti adoracijos ženklinamu kontempliaciniu žvilgsniu ir kuo taktiškiausiai.

„Neįkainojamą vertę Bažnyčiai turi kultas, teikiamas Eucharistijai ne Mišių metu“, – teigiama enciklikoje (25). Čia primenama ir kunigo atsakomybė už šį kultą: „Ganytojai turi skatinti, taip pat asmeniniu pavyzdžiu, Eucharistijos kultą, pirmiausia Švenčiausiojo Sakramento išstatymo praktiką ir eucharistiniais pavidalais esančio Kristaus adoraciją“.

Popiežius ne tik akina visus kunigus taip liudyti, bet ir pats pateikia savo liudijimą: „Patartina ilgiau su Kristumi pabūti ir, prisiglaudus prie jo krūtinės kaip mylimajam mokiniui (plg. Jn 13, 25), pasijusti paliestam jo širdies begalinės meilės. Mūsų epochoje krikščionybė turi išsiskirti pirmiausia ‘maldos menu’, todėl iš naujo turi rastis poreikis kupinam meilės ilgesnį laiką pasilikti priešais Švenčiausiajame Sakramente esantį Kristų, su juo dvasiškai kalbantis ir tyliai adoruojant. Daug kartų, brangūs broliai ir seserys, tai dariau ir susilaukiau jėgų, paguodos ir paspirties!“

Tokią praktiką gyvai siūlė nuolatinis Magisteriumas ir daugybė šventųjų. Asmeninis Kristaus vikaro liudijimas skatina visus kunigus, skaitančius encikliką, pažinti ir įvertinti slaptus malonės momentus, teikiamus Švenčiausiojo Sakramento adoracijos. Tad Eucharistija tampa pašventinančios ir vaisingos kontempliacijos versme.

Eucharistija ir tarnaujamoji kunigystė

Eucharistinei Aukai reikalinga tarnaujamoji kunigystė. Enciklikoje primenama, kad Eucharistijos šventimui bendrosios kunigystės nepakanka. Vatikano II Susirinkimo teigimu, tikintieji iš tiesų „savo karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje“, tačiau tik tarnaujantysis kunigas „įvykdo eucharistinę Auką atstovaudamas Kristaus asmeniui ir visos tautos vardu atnašauja ją Dievui“ (LG 10). Tokia tarnyba neišvengiamai susijusi su apaštališkąja įpėdinyste, „tai yra iki ištakų nepertraukiama galiojančių vyskupiškųjų šventimų seka“. Žodžiai in persona Christi reiškia: „ypatingu būdu, sakramentiškai, tapatinantis su ‘aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu’, kuris yra savo paties aukojimo, kur, tiesą sakant, jo niekas negali pakeisti, autorius ir pagrindinis vykdytojas“ (29).

„Kad bendruomenė, besirenkanti švęsti Eucharistiją, tikrai būtų eucharistinė bendruomenė, jai būtinai turi vadovauti įšventintas kunigas. Kita vertus, bendruomenė neturi galios pati viena pasiskirti įšventinto kunigo. Jis yra dovana, gaunama per apaštalus siekiančią vyskupų įpėdinystės grandinę. Būtent vyskupas, suteikdamas šventimų sakramentą, konstituoja naują kunigą ir suteikia jam galią švęsti Eucharistiją“ (29).

Įšventintojo kunigo būtinybė kelia problemų ekumeninių santykių srityje. Vatikano II Susirinkimas teigia: „Nors nuo mūsų atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta iš krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis, ir jos, ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo, kaip mes tikime, neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos, šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo“ (Unitatis redintegratio, 22).

Todėl galioja taisyklė: „Tikintieji – katalikai, nors ir gerbdami savo atsiskyrusių brolių religinius įsitikinimus, turėtų susilaikyti nuo dalyvavimo jų per šventimus dalijamose komunijose, idant nekeltų Eucharistijos prigimčiai dviprasmiškumo pavojaus ir, vadinasi, neapleistų pareigos aiškiai liudyti tiesą“ (30).

„Panašiai neįsivaizduojama yra galimybė pamainyti sekmadienio Mišias ekumeniniu Žodžio liturgijos šventimu, maldos susitikimais su minėtoms bažnytinėms bendruomenėms priklausančiais krikščionimis arba dalyvavimu jų liturginiuose šventimuose“ (30).

Kunigų stygius katalikų bendruomenėse gali trukdyti švęsti Eucharistiją. Enciklikoje suvokiama, „kokia skausminga ir nenormali yra krikščionių bendruomenės padėtis, kai ji, būdama pakankamai gausi ir įvairi, kad sudarytų parapiją, neturi kunigo, kuris jai vadovautų. <...> Tada, kai bendruomenė neturi kunigo, ji pagrįstai stengiasi kažkiek ištaisyti padėtį, kad būtų įmanu tęsti sekmadieninius šventimus, ir pašvęstieji asmenys bei pasauliečiai, vadovaujantys savo brolių ir seserų maldai, girtinai vykdo visų tikinčiųjų bendrąją, krikšto malone paremtą kunigystę. Tačiau tokie sprendimai traktuotini tiktai kaip laikini, leistini tol, kol laukiama kunigo“ (32).

Tokiomis sąlygomis galimas tik vienas vaistas: „Tokio šventimo sakramentinis neužbaigtumas turi skatinti visą bendruomenę dar karščiau melstis, kad Viešpats atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), taip pat akintų ją įgyvendinti visus esminius atitinkamos pašaukimų pastoracijos elementus, nepasiduodant pagundai ieškoti sprendimų, švelninančių kandidatams į kunigystę taikytinus moralės bei ugdymo standartus“ (32).

Matydamas bendruomenes, dėl kunigų stokos negalinčias švęsti Eucharistijos, kunigas geriau suvokia savo veiklos vertę ir savo buvimo būtinybę. Jis taip pat turi suvokti, jog jam tenka atsakomybė pirmiausia malda ir savo ontologinės tapatybės laikymusi, kuris nuosekliai reikštųsi išorėje, kunigiškus pašaukimus sėti ir auginti bei ugdyti ištikimybę jiems. Džiugiai ir motyvuotai laikydamasis savo tapatybės ir apaštalaudamas, jis gali prisidėti prie pašaukimų pastoracijos veiksmingumo; net ir tada, kai šia pastoracija užsiima kiti, kiekvienas kunigas privalo asmeniškai skatinti pašaukimus kunigystėn.

Eucharistija ir bažnytinė bendrystė

Enciklikoje atskiras skyrius skirtas bažnytinės bendrystės temai. Tai pagrindinė tema, nes visas dokumento tikslas yra iškelti aikštėn Eucharistijos reikšmę Bažnyčios statydinimui bei augimui. Bažnyčiai būdingą bendrystę reikia suprasti jos giliausia prasme: „Bažnyčia žemiškosios kelionės metu pašaukta puoselėti bei skatinti tiek bendrystę su dieviškąja Trejybe, tiek tikinčiųjų tarpusavio bendrystę“. „Eucharistija iškyla kaip visų sakramentų viršūnė, nes, Šventosios Dvasios veikimu tapatindamasi su vienatiniu Sūnumi, daro bendrystę su Dievu Tėvu tobulą“. „Dievas su mumis susijungia tobuliausiu vienybės ryšiu. Būtent dėl šios priežasties dera širdyje puoselėti nuolatinį Eucharistijos sakramento troškimą“ (34).

Eucharistinio susirinkimo bažnytinė bendrystė yra bendrystė su savo vyskupu, regimu vienybės pradu bei pamatu dalinėje Bažnyčioje. Tai taip pat bendrystė su Romos popiežiumi ir, galime pridurti, su vyskupų luomu, visa dvasininkija ir visais tikinčiaisiais (39).

Iš tokios bendrystės vaisių turėtume paminėti didesnį atvirumą ekumenizmo srityje, pirmiausia turint galvoje atsiskyrusius Rytų brolius, kurie Katalikų Bažnyčiai artimesni. Kai jie spontaniškai prašo priimti Komuniją ir yra tinkamai tam nusiteikę, tą prašymą galima patenkinti; tas pats taikytina ir katalikams.

Enciklikoje Ut unum sint sakoma: „Džiugu priminti, jog katalikų kunigai tam tikrais atvejais gali teikti Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus krikščionims, nesantiems visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia …“ (46), ir priešingai.

Tokiais nuostatais siekiama ne įgyvendinti interkomuniją, bet pasirūpinti konkrečių tikinčiųjų amžinuoju sielų išganymu esant didelei dvasinei būtinybei. Šiuo atžvilgiu užtenka pakankamo sutarimo mokymo apie Bažnyčią ir Eucharistiją klausimais.

Su Marijos tikėjimu

Neturėtų stebinti, kad enciklikos pabaigoje Šventasis Tėvas mūsų dėmesį nukreipia į Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Eucharistija yra tikėjimo slėpinys, ir šis slėpinys buvo pasiūlytas Marijos tikėjimui bei jos tobulai priimtas. Dalydamasi savo tikėjimu su mumis, kunigais, Marija padeda mums prisiimti pareigą skleisti Eucharistiją Bažnyčios gyvenimo labui ir ragina mus: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).