Gerbiami ir brangūs broliai kunigai!

Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventės dieną savo protų ir širdžių meilės kupiną žvilgsnį nepaliaujamai kreipkime į Kristų, vienintelį mūsų egzistencijos ir pasaulio Atpirkėją. Kreipti žvilgsnį į Kristų reiškia žvelgti į veidą, kurio kiekvienas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai ieško kaip vienintelio patenkinančio atsako į savo nenumaldomą laimės troškulį.

Šį veidą esame sutikę, ir tą dieną, tą momentą jo meilė taip giliai sužeidė mūsų širdį, kad negalėjome sustoti nepaliaujamai prašę leisti pasilikti jo artybėje. „Auštant tu girdi mano balsą, švintant į tave kreipiuosi su malda ir laukiu“ (Ps 5, 4).

Liturgija mums vis iš naujo teikia progą nuodugniau įsimąstyti į dieviškojo Žodžio įsikūnijimo slėpinį, šios bendrijos, kuri yra Bažnyčia, ištaką ir giliausią tikrovę: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas apsireiškia Jėzuje Kristuje. „Niekas nebūtų galėjęs regėti jo šlovės, jei pirma nebūtų buvęs pagydytas jo kūno menkumo. Dulkių buvai apakintas, dulkių esi pagydomas: kūnas padarė tave aklą, kūnas tave pagydo“ (Augustinas. In evangelium Joannis tractatus, homilija, 2, 16).

Tiktai žvelgiant į tobulą ir žavinčią gyvo bei veikiančio, mums apsireiškusio ir šiandien prie kiekvieno su savo meile bei atsidavimu vis dar pasilenkiančio Jėzaus Kristaus žmogystę, įmanoma, kad jis apšvies bei patenkins mūsų žmogiškosios būties it bedugnė gilų poreikį; jis tikrai yra mūsų Viltis ir mūsų ribotumus apglėbiantis gailestingumas, mokantis mus atleisti tai, ko vieni patys ne negalėjome nujausti. „Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu“ (Ps 42, 8).

Tradiciškai per Švč. Jėzaus Širdies šventę švenčiamos Pasaulinės maldos už kunigų šventėjimą dienos proga norėčiau atkreipti dėmesį į maldos pirmenybę veiklos atžvilgiu, nes nuo maldos priklauso, ar veikla bus veiksminga. Bažnyčios misija daugiausia priklauso nuo individo asmeninio santykio su Viešpačiu Jėzumi ir todėl maitintina malda: „Turint prieš akis <…> aktyvizmą bei gresiantį sekuliarizmą, atėjo metas iš naujo patvirtinti maldos reikšmę“ (Benediktas XVI. Deus caritas est, 37). Nenuilsdami semkime iš jo gailestingumo, leiskime jam pažvelgti į skausmingas mūsų nuodėmių žaizdas bei jas gydyti, kad galėtume stebėtis vis nauju mūsų atpirktos žmogiškosios būties stebuklu.

Brangūs broliai, esame Dievo gailestingumo mums žinovai ir tik tada jo įrankiai, kai vis iš naujo apglėbiame sužeistą žmogiškąją būtį. „Kristus išgelbėja ne iš mūsų žmogiškumo, bet per jį, išgelbėja ne nuo pasaulio, bet pasaulyje, kad pasaulis būtų išgelbėtas per Jį (plg. Jn 3, 17)“ (Benediktas XVI. Kalėdų žinia, 2006 12 25). Taip, esame kunigai per Šventimų sakramentą, aukščiausią Dievo gailestingumo ir kartu jo mūsų išsirinkimo aktą.

Antra, nenumaldomai Jo labai trokštant, tikrasis mūsų kunigystės matmuo yra elgetavimas, paprastas ir nuolatinis prašinėjimas, išmokstamas tyliai meldžiantis: šitai visada ženklindavo šventųjų gyvenimą, ir to primygtinai reikalautina. Toks ryšio su Kristumi suvokimas kasdien grynintinas ir bandytinas. Kasdien vis iš naujo konstatuojame, kad ši drama nepalenkia ir mūsų, Kristaus vardu veikiančių tarnų. Jo artybėje negalime išlikti nė akimirkos netrokšdami Jį pažinti ir jam vis iš naujo pritarti. Turime nepasiduoti pagundai savo kunigiškąją būtį imti laikyti prisiimta neišvengiama ir perleisti neįmanoma našta, kurią būtų galima nešti „mechaniškai“, pasitelkiant, pavyzdžiui, platų ir struktūruotą pastoracinį planą. Kunigystė yra pašaukimas, kelias, būdas, kuriuo Kristus mus atperka, kuriuo jis mus pašaukė ir dabar vis dar šaukia kartu su juo gyventi.

Vienintelis tinkamas mūsų šventojo pašaukimo matas yra radikalumas. Toks visiškas savęs atidavimas, suvokiant savo neištikimybę, gali būti įgyvendinamas tik vis nauju maldos remiamu apsisprendimu, kurį Kristus tada diena iš dienos įgyvendina. Šioje radikalumo ir visiško supanašėjimo su Kristumi perspektyvoje priimtina bei įgyvendintina ir kunigiškojo celibato dovana. Kiekvienai kitokiai laikysenai santykio su Kristumi atžvilgiu gresia pavojus tapti ideologine.

Kartais itin didelė šiandienėmis tarnybos sąlygomis atliktino darbo apimtis irgi turėtų ne atimti mums drąsą, bet akinti dar dėmesingiau puoselėti savo kunigiškąją tapatybę, turinčią nepaneigtinas dieviškąsias šaknis. Šia prasme ir vadovaujantis logika, prieštaraujančia pasaulio logikai, kaip tik ypatingos tarnybos sąlygos turėtų mus skatinti „pakelti“ mūsų dvasinio gyvenimo „toną“, ryžtingiau ir veiksmingiau liudijant mūsų išskirtinę priklausomybę Viešpačiui.

Jis, kuris pirmas mus pamilo, moko mus visiškai save atiduoti. „Jėzus Eucharistijoje dovanoja ne „kažką“, bet save patį; jis aukoja savo kūną ir išlieja savo kraują. Taip jis dovanoja visą savo egzistenciją, atskleisdamas pirmapradę šios meilės versmę“ (Sacramentum caritatis, 7).

Brangūs broliai, sąžiningai kasdien švęskime šventąją Eucharistiją – ne tik atlikdami pastoracinę pareigą ar atsiliepdami į mums patikėtos bendruomenės reikalavimą, bet ir tenkindami visiškai asmeninį poreikį, lygiai kaip kvėpavimo, šviesos mūsų gyvenimui poreikį, kaip mūsų tobulam kunigiškajam gyvenimui vienintelio tinkamo pagrindo poreikį.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis popiežius Benediktas XVI patvirtina šv. Augustino žodžius: „Niekas nevalgo šio kūno pirma jo nepagarbinęs; … nusidėtume, jei jo nepagarbintume“ (Augustinas. Enarrationes in Psalmos, 98, 9). Negalėtume gyventi, negalėtume matyti tiesos apie save pačius, jei neleistume Kristui pažvelgti į mus kasdienėje Eucharistijos adoracijoje ir mūsų vėl atgaivinti. Marijos, „Eucharistijos moters“, „stabat“ savo sūnaus kryžiaus papėdėje yra ryškiausias dieviškosios Aukos kontempliacijos bei adoracijos pavyzdys.

Kaip misijų veikla glūdi pačioje Bažnyčios esmėje, lygiai taip mūsų misija susijusi su mūsų kunigiškąja tapatybe, ir todėl primygtinis poreikis misionieriauti yra mūsų savivokos dalis. Mūsų kunigiškoji tapatybė statydinama bei atnaujinama kasdien „kalbantis“ su mūsų Viešpačiu. Iš nuolat nepaliaujamos maldos gaivinamo ryšio su juo išauga poreikis leisti visiems mus supantiems tuo ryšiu su mumis dalytis. Juk šventumas, kurio kasdien meldžiame, yra ne steriliai ir abstrakčiai individualistiškai gaunamas dalykas, bet neišvengiamai visus užkrečiantis Kristaus šventumas: „Būdami bendrystėje su Jėzumi Kristumi esame įimami į jo už visus, tai tampa mūsų egzistencijos būdu“ (Benediktas XVI. Spe salvi, 28).

Šis Kristaus „už visus“ mūsų atveju įgyvendinamas per tria munera, glūdinčias mūsų kunigystės prigimtyje. Šios munera yra mūsų tarnybos visuma, jokiu būdu ne susvetimėjimo vieta ar net, dar blogiau, mūsų asmens funkcionalistinis susiaurinimas, tai tikroji mūsų bendrystės su Kristumi išraiška; tai – ryšio su juo vieta. Tauta, mums patikėta, kad būtų mūsų mokoma, šventinama ir vadovaujama, yra ne mus nuo „mūsų gyvenimo“ atitraukianti tikrovė, bet Kristaus veidas, kasdien mūsų kontempliuojamas taip, kaip į savo mylimosios veidą žvelgia sužadėtinis, kaip į savo sužadėtinę, Bažnyčią, žvelgia Kristus. Mums patikėtoji tauta yra neišvengiamas kelias į mūsų šventumą, t. y. kelias, kuriame Kristus apreiškia savo Tėvo šlovę.

„Jei tam, kas pastūmėja vieną iš mažutėlių nusidėti, po kaklu turi būti pririštas akmuo, ir jis pats įmestas į jūrą, tai… kokios bausmės tada laukia tų, kurie į pražūtį siunčia visą tautą?“ (Jonas Auksaburnis. De sacerdotio, VI, 1.498). Turint prieš akis tokią sunkią užduotį ir tokią didelę atsakomybę už savo gyvenimą bei išganymą, ištikimybei Kristui sutampant su „klusnumu“ jo reikalavimams, diktuojamiems šių sielų atpirkimo, nėra nė mažiausio pagrindo abejoti gautąja malone. Galime tik prašyti, kad kuo labiau atitiktume jo meilę, kad jis per mus veiktų, nes arba mes leidžiame Kristui gelbėti pasaulį jam veikiant mumyse, arba mums gresia pavojus išduoti pačią savo pašaukimo esmę. Brangūs broliai, savęs atidavimo matas vėlgi yra visiškas savęs atidavimas. „Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvys“ nedaug, bet tai yra viskas! Dievo malone iš to „nedaug“, kokie esame, randasi tautą pasotinanti „bendrystė“. Šiuo „visišku savęs atidavimu“ ypač dalijasi senyvo amžiaus ar sergantys kunigai, kasdien vykdantys dieviškąją tarnybą vienydamiesi su Kristaus kančia ir savo kunigiškąjį gyvenimą aukojantys Bažnyčios gerovės ir sielų išganymo labui.

Būtinas viso kunigiškojo gyvenimo pagrindas išlieka Dievo Motina. Santykis su ja neturėtų apsiriboti kokia nors pamaldumo praktika – jis turėtų būti gaivinamas be perstojo patikint jai, Mergelei, visą savo gyvenimą, visą savo tarnybą. Marija akina mus, kaip ir Joną jos Sūnaus ir mūsų Viešpaties kryžiaus papėdėje, kartu su ja kontempliuoti beribę Dievo meilę: „Tas, kuris mums yra gyvenimas, nužengė pas mus, prisiėmė mūsų mirtį ir nugalėjo ją savo gyvenimo apstybe“ (Augustinas. Confessiones, IV, 12).

Dievas, mūsų Tėvas, mūsų atpirkimo, mūsų žmogiškosios būties atbaigimo, Sūnaus įsikūnijimo įvykio sąlyga padarė Mergelės fiat į angelo apreiškiamą laukimą. Kristus nutarė, taip sakant, patikėti savo gyvenimą meilės kupinai motinos laisvei: „Kristų pradėdama, pagimdydama, augindama, paaukodama šventykloje Tėvui, kentėdama drauge su mirštančiu ant kryžiaus Sūnumi, ji ypatingu būdu savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina“ (Lumen gentium, 61).

Šventasis popiežius Pijus X patvirtina: „Kiekvienas kunigiškasis pašaukimas kyla iš Dievo širdies, bet pereina per motinos širdį.“ Tai tiesa ne tik akivaizdžios biologinės motinystės, bet ir kiekvieno ištikimo atsiliepimo į Kristaus kvietimą „pagimdymo“ atžvilgiu. Negalime išsiversti be mūsų kunigiškajam gyvenimui skirtos dvasinės motinystės: kupini pasitikėjimo turime patikėti save šventos Motinos Bažnyčios maldai, tautos, kurios ganytojai esame, bet kuriai sykiu patikėta mūsų globa bei šventumas, motinystei; turime prašyti šios pamatinės paramos.

Neatidėliotinai būtinas, brangūs broliai, maldos sąjūdis, „kurio šerdis būtų nuolatinė, dvidešimt keturias valandas trunkanti, Eucharistijos adoracija, idant visame pasaulyje į Dievą visada ir nepaliaujamai kiltų garbinimo, padėkos, šlovinimo, prašymo ir atitaisymo malda, pirmiausia siekiant sužadinti pakankamai šventų pašaukimų į kunigiškąjį luomą ir sykiu tam tikros dvasinės motinystės būdu – Mistinio kūno lygmeniu – dvasiškai globoti pašauktus į tarnaujamąją kunigystę ir tapusius ontologiškai panašius į vienatinį aukščiausiąjį ir amžinąjį Kunigą, kad jie vis geriau tarnautų Jam ir broliams, taip pat tiems, kurie ir Bažnyčioje, ir Bažnyčios priekyje, būdami Kristaus vietoje bei Jam, kaip Bažnyčios galvai, ganytojui ir sužadėtiniui, atstovaudami (plg. Pastores dabo vobis, 16)“ (Dvasininkijos kongregacija. Laiškas dėl Eucharistijos adoracijos, kunigų šventėjimo ir dvasinės motinystės skatinimo, 2007 12 07).

Tad ryškėja dar viena dvasinės motinystės forma, Bažnyčios istorijoje visada tylomis lydėjusi išrinktąjį kunigų būrį. Galvoje turimas mūsų tarnybos patikėjimas konkrečiam veidui, pašvęstai sielai, pašauktai Kristaus ir dėl to apsisprendusiai paaukoti save reikiamoms kančioms bei neišvengiamiems gyvenimo vargams, kad, taip gyvendama Kristaus artybėje, galėtų užtarti mūsų kunigiškosios egzistencijos labui.

Tokios motinystės, kurioje suspindi meilės kupinas Marijos veidas, prašytina malda, nes tik Dievas gali pašaukti ją ir palaikyti. Tokių įstabių pavyzdžių netrūksta; prisiminkime išganingas šv. Monikos ašaras, išlietas dėl savo sūnaus Augustino, „dėl kurio ji verkė daugiau negu savo mirusius vaikus apraudančios motinos“ (Augustinas. Confessiones, III, 11). Kitas žavus pavyzdys – Eliza Vaughan, pagimdžiusi ir Viešpačiui paaukojusi trylika vaikų; šeši iš jos aštuonių sūnų tapo kunigais, o keturios iš penkių dukterų – vienuolėmis. Kadangi Eucharistijos slėpiniu stebuklingai prisidengusio Kristaus akivaizdoje neįmanoma būti tikru elgeta nemokant prašyti veiklios pagalbos bei maldos tų, kuriuos jis šalia mūsų pastato, nesvyruodami patikėkime save motinystei, kurią Šventoji Dvasia mūsų labui neabejotinai sužadins. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė suvokė didelę būtinybę melstis už visus kunigus, pirmiausia drungnuosius; viename savo seseriai Celinai adresuotame laiške ji rašo: „Gyvenkime dėl sielų, būkime apaštalai, gelbėkime pirmiausia kunigų sielas… Melskimės už juos, kentėkime dėl jų, ir Jėzus paskutinę dieną bus dėkingas“ (Teresė Lizjietė. 94 laiškas).

Patikėkime save Švenčiausiosios Mergelės, apaštalų Karalienės, mylinčios Motinos, užtarimui; žvelkime kartu su ja į Kristų, be paliovos stengdamiesi visiškai jam priklausyti – štai tokia mūsų tapatybė!

Prisiminkime Arso šventojo klebono, klebonų globėjo, žodžius: „Jei jau būčiau įkėlęs koją į dangų ir mane paprašytų grįžti į žemę darbuotis dėl nusidėjėlių atsivertimo, mielai grįžčiau. Ir jei man būtų būtina likti žemėje iki pasaulio pabaigos, keltis viduryje nakties ir kentėti taip, kaip kenčiu, iš visos širdies tam pritarčiau“ (Brolis Atanazas. Procès de l’Ordinaire, p. 883).

Tegu Viešpats veda bei saugo visus ir kiekvieną, ypač ligonius ir kenčiančiuosius, be paliovos siūlant savo gyvenimą iš meilės.

Kardinolas Cláudio Hummes
Prefektas

+ Mauro Piacenza
Sekretorius