Pratarmė

Ecclesia peregrinans natura sua missionaria est

„Keliaujančios Bažnyčios prigimtis yra misionieriška, nes pagal Dievo planą ji kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos“ [1].

Vatikano II Susirinkimas, tęsdamas nenutrūkstamą Tradiciją, nedviprasmiškai patvirtina iš pagrindų misionierišką Bažnyčios pobūdį. Bažnyčia neegzistuoja iš savęs ir pati sau: ji kyla iš Sūnaus ir Dvasios misijos; Bažnyčios prigimtis tokia, kad ji pašaukta pranokti save ir eiti į pasaulį, būti Emanuelio, kūnu tapusio Žodžio, Dievo-su-mumis ženklu.

Ši misionieriška prigimtis teologiniu požiūriu glūdi kiekvienoje Bažnyčios savybėje ir ypač išryškėja per jos visuotinumą ir apaštališkumą. Kaip kitaip įmanoma ištikimai atlikti užduotį būti apaštalais, ištikimais Viešpaties liudytojais, Dievo žodžio šaukliais ir nuolankiais bei įsitikinusiais malonės teikėjais, jei ne misionieriška veikla, laikoma tikrai esminiu Bažnyčios būties veiksniu?

Bažnyčios misija, negana to, yra misija, kartu su Šventosios Dvasios dovana gauta iš Jėzaus Kristaus. Ta misija yra viena ir patikėta visiems Dievo tautos nariams, įkrikščioninimo sakramentais padarytiems Kristaus kunigystės dalininkais aukoti Dievui dvasinę auką ir liudyti Kristų žmonijai. Ta misija apima visas tautas, visas kultūras, visus laikus ir visas vietoves. Ši viena misija atitinka vieną Kristaus kunigystę, kuria dalijasi visi Dievo tautos nariai, nors ir skirtingai bei ne vienodu laipsniu.

Šioje misijoje kunigams, kaip itin vertingiems vyskupų, apaštalų įpėdinių, bendradarbiams, tenka pagrindinis ir absoliučiai nepamainomas vaidmuo, patikėtas jiems Dievo apvaizdos.

1. Būtinybės atnaujinti įsipareigojimą misionieriauti bažnytinis suvokimas

Esminis Bažnyčios misionieriškumas dinamiškai remiasi jos trejybiniu siuntimu. Bažnyčia savo prigimtimi pašaukta skelbti nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus asmenį ir kreiptis į visą žmoniją pagal iš Viešpaties gautą priesaką: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15); „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Šventojo Pauliaus pašaukimas irgi apėmė išsiuntimą: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis“ (Apd 22, 21).

Kad galėtų vykdyti šią misiją, Bažnyčia gauna Šventąją Dvasią, per Sekmines atsiųstą Tėvo ir Sūnaus. Ant apaštalų nusileidusi Dvasia yra Jėzaus Dvasia: ji įgalina kartoti Jėzaus darbus (Apd 4, 10), skelbti Jėzaus žodį (Apd 4, 30), kartoti Jėzaus maldą (plg. Apd 7, 59 ir t. t.; Lk 23, 34.46), laužant duoną tęsti Jėzaus padėką bei auką ir išlaikyti brolių vienybę (Apd 2, 42; 4, 32). Šventoji Dvasia patvirtina ir mokinių bendrystę apreiškia kaip naują kūriniją, eschatologinę išganymo bendruomenę ir išsiunčia juos vykdyti misijos: „Tapsite mano liudytojais <...> lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Šventoji Dvasia akina gimstančią Bažnyčią misionieriauti visame pasaulyje, taip parodydama, kad ji išlieta „kiekvienam kūnui“ (plg. Apd 2, 17).

Šiandien Bažnyčios buvimo ir veikimo pasaulyje naujos sąlygos verčia neatidėliotinai atnaujinti misiją ne tik ad gentes, bet ir pačioje jau egzistuojančioje Bažnyčios kaimenėje.

Pastaraisiais dešimtmečiais Petro magisteriumas vis garsiau ir ryžtingiau autoritetingai pabrėžė poreikį atnaujinti įsipareigojimą misionieriauti. Užtenka priminti tokius dokumentus kaip Pauliaus VI Evangelii nuntiandi, Jono Pauliaus II Redemptoris missio ir Novo millennio ineunte [2] bei gausius Benedikto XVI pareiškimus [3].

Popiežius Benediktas XVI rodo ne mažiau dėmesio ir misijai ad gentes, kaip liudija jo nenuilstamos pastangos šia linkme. Pabrėžtina, kad jau šiandien ad gentes išsiųsta daug misionierių, tačiau skatintina, kad jų ten būtų kur kas daugiau, nes tiek, kiek yra, akivaizdžiai nepakanka. Be to, prieš akis veriasi naujas reiškinys: Afrikos ir Azijos misionieriai padeda Bažnyčiai, pavyzdžiui, Europoje.

Reikia džiaugtis ir dėkoti Dievui už gausybę sąjūdžių ir bažnytinių bendruomenių, taip pat pasaulietiškų, gyvenančių misionierišku uolumu ir namuose – tarp katalikų, dėl įvairių priežasčių nutolusių nuo bažnytinės bendruomenės, – ir ad gentes.

2. Kunigijos misionieriškos prigimties teologiniai ir dvasiniai aspektai

Negalime svarstyti kunigiškos teologijos bei dvasingumo misionieriško aspekto neišryškinę jo ryšio su paties Kristaus slėpiniu. Kaip jau minėta pirmame skirsnyje, Bažnyčia remiasi Kristaus ir Šventosios Dvasios siuntimu: vadinasi, kiekvienas „siuntimas“ ir pačios Bažnyčios misionieriškas matmuo, esminis jos prigimčiai, remiasi dieviškojo siuntimo dalijimusi. Viešpats Jėzus yra par excellence Tėvo siųstasis. Tai daugiau ar mažiau liudija visi Naujojo Testamento raštai.

Luko evangelijoje Jėzus pristato save kaip tą, kuris, pašventintas Dvasios patepimu, buvo siųstas skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams (plg. Lk 4, 18; Iz 61, 1–2). Trijose sinoptinėse evangelijose Jėzus tapatina save su mylimuoju sūnumi, kuris palyginime apie žmogžudžius vynininkus galiausiai atsiunčiamas vynuogyno savininko, pirma siuntusio tarnus (plg. Mk 12, 1–2; Mt 21, 33–46; Lk 20, 9–19). Kitais kartais jis kalba apie save kaip siųstąjį (plg. Mt 15, 24). Mintis, kad Kristus siųstas Tėvo, išnyra ir Pauliaus laiškuose (plg. Gal 4, 4; Rom 8, 3).

Vis dėlto Jėzaus „siuntimas“ aiškiausias Jono tekstuose [4]. „Būti siųstam Tėvo“ neabejotinai yra Jėzaus tapatybės dalis: būtent jis yra Tėvo pašventintas ir siųstas į pasaulį, ir taip reiškiasi jo nepakartojama dieviškoji sūnystė (plg. Jn 10, 36–38). Jėzus atliko išganymo darbą kaip Tėvo siųstasis, darantis darbus to, kuris jį siuntė, ir paklūstantis jo valiai. Būtent vykdydamas šią valią, Jėzus vykdė savo kaip kunigo, pranašo ir karaliaus tarnybą. Sykiu tik kaip Tėvo siųstasis, jis savo ruožtu siunčia savo mokinius. Siuntimas visais atžvilgiais remiasi Sūnaus siuntimu į pasaulį ir Šventosios Dvasios siuntimu [5].

Jėzus yra siųstasis ir savo ruožtu siunčia kitus (plg. Jn 17, 18). „Misionieriškumas“ pirmiausia yra Jėzaus gyvenimo ir tarnybos matmuo ir todėl taip pat galioja Bažnyčiai ir kiekvienam paskiram krikščioniui taip, kaip to reikalauja jo asmeninis pašaukimas. Matome, kaip Jėzus savo išganomąją tarnybą žmonių labui vykdė trimis tarpusavyje susijusiais mokymo, šventinimo ir valdymo matmenimis, ar, kalbant bibliškiau, kaip pranašas ir Tėvo apreiškėjas, kaip kunigas, kaip Viešpats, karalius, ganytojas.

Tiesa, kad skelbdamas Karalystę ir apreikšdamas Tėvą, Jėzus laikė save pirmiausia siųstu Izraelio tautai (plg. Mt 15, 24; 10, 5), tačiau jo gyvenime būta epizodų, kai išryškėdavo jo žinios visuotinis horizontas: Jėzus neatriboja pagonių nuo išganymo; giria kai kurių iš jų, kaip antai šimtininko, tikėjimą ir pareiškia, kad pagonys ateis iš žemės pakraščių ir susės prie stalo su Izraelio protėviais (plg. Mt 15, 28; Lk 7, 9); panašiai pasako kananietei: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15, 28; plg. Mk 7, 29). Prisikėlęs Jėzus, tęsdamas savo siuntimą, siunčia savo mokinius skelbti Evangelijos visoms tautoms, vykdyti visuotinės misijos (plg. Jn 20, 21–22; Mt 28, 19–20; Mk 16, 15; Apd 1, 8). Krikščioniškasis apreiškimas skirtas be išimties visiems vyrams ir visoms moterims.

Jėzaus nešamas Dievo Tėvo apreiškimas remiasi jo nepakartojamu santykiu su Tėvu, savęs kaip Sūnaus suvokimu; tik šitai gali būti jo kaip apreiškėjo pagrindas (plg. Mt 11, 12–17; Lk 10, 21–22; Jn 1, 18; 14, 6–9; 17, 3.4.6). Galutinis Jėzaus viso mokymo tikslas – padaryti Tėvą žinomą, įskaitant viską, kas iš to pažinimo išplaukia. Jo siuntimas apreikšti Tėvą taip šaknijasi jo asmens slėpinyje, kad jis Tėvo apreiškimą tęs amžinai: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26; plg. 17, 24). Tokia dieviškosios tėvystės patirtis mokinius turėtų skatinti visus mylėti; būtent tai yra jų tobulumo esmė (plg. Mt 5, 5–48; Lk 6, 35–36).

Jėzaus kunigiškosios tarnybos neįmanoma suprasti be visuotinumo perspektyvos. Naujajame Testamente liudijama, kad Jėzus aiškiai suvokė savo misiją, paskatinusią atiduoti gyvybę už visus (plg. Mk 10, 45; Mt 20, 28). Jėzus, kuris yra be nuodėmės, stoja tarp nuodėmingų žmonių ir vietoj jų paaukoja save Tėvui. Tą patį suvokimą ir tą pačią nuostatą atspindi Eucharistijos steigimo žodžiai: Jėzus atnašauja savo gyvybę Naujosios Sandoros aukoje mūsų labui: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 24; plg. Mt 26, 28; Lk 22, 20; 1 Kor 11, 24–25).

Jėzaus kunigystė giliausiai išplėtota Laiške žydams, kur pabrėžiama, kad jis yra amžinasis kunigas, turintis neatšaukiamą kunigystę (plg. Žyd 7, 24), tobulas kunigas (plg. 7, 28). Priešingai negu gausybė senovės kunigų bei aukų, Jėzus save kaip tobulą auką paaukoja vieną kartą visiems laikams (Žyd 7, 27; 9, 1.28; 10, 10; 1 Pt 3, 18). Jo asmens ir aukos nepakartojamumas Kristaus kunigystei suteikia vienatinį ir visuotinį pobūdį; jo asmens tikrovė ir, konkrečiai, atperkamoji auka, galiojanti amžinai, paženklintos nenykstamumo ir nepranokstamumo. Kristus, mūsų vyriausiasis kunigas, taip pat ir dabar savo šlovėje nepaliaujamai užtaria mus pas Tėvą (plg. Jn 14, 16; Rom 8, 32; Žyd 7, 25; 9, 24; 10, 12; 1 Jn 2, 1).

Siųstas Tėvo, Jėzus Naujajame Testamente iškyla ir kaip Viešpats (plg. Apd 2, 36). Kad Kristus yra Viešpats, krikščionims parodė prisikėlimo įvykis. Tas pamatinis titulas pasirodo jau ankstyviausiuose išpažinimuose, susijusiuose su prisikėlimu (plg. Rom 10, 9). Daugelyje tekstų, kuriuose apie Jėzų kalbama kaip apie Viešpatį, netrūksta nuorodų į Dievą Tėvą (plg. Fil 2, 1). Jėzus, skelbiantis Dievo karalystę, pirmiausia susijusią su jo asmeniu, yra karalius, kaip pats nurodo Jono evangelijoje (plg. Jn 18, 33–37). Galiausiai laikų pabaigoje jis „perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas“ (1 Kor 15, 24).

Žinoma, Viešpaties valdymas mažai ką turi bendra su šio pasaulio galingųjų valdymu (plg. Lk 22, 25–27; Mt 20, 25–27; Mk 10, 42–45), nes jis pats sako, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36). Dėl šios priežasties Kristus karaliauja kaip gerasis ganytojas, pažįstantis savo avis ir atiduodantis už jas gyvybę bei trokštantis suburti jas į vieną kaimenę (plg. Jn 10, 14–16). Net palyginime apie pražuvusią avį apie Jėzų netiesiogiai kalbama kaip apie gerąjį ganytoją (plg. Mk 18, 12–14; Lk 15, 4–7). Jėzus taip pat yra „vyriausiasis ganytojas“ (plg. 1 Pt 5, 4).

Jėzuje iškiliu būdu išsipildo tai, kas Senojo Testamento tradicijoje pasakyta apie Dievą kaip Izraelio tautos ganytoją: „Ganysiu jas vešlioje ganykloje, – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė. <...> Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, bet riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu“ (Ez 34, 14–16). Ir dar: „Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją, – savo tarną Dovydą, kad juos ganytų, – jis juos ganys ir bus jų ganytojas. Ir aš, Viešpats, būsiu jų Dievas“ (Ez 34, 23–34; plg. Jer 23, 1–4; Zch 11, 15–17; Ps 23, 1–6) [6].

Tik pradedant nuo Kristaus, tradicinė refleksija apie tria munera, būdingas šventajai kunigų tarnybai, gali būti prasminga. Neturime užmiršti, kad Kristus laiko save esančiu visuose, kuriuos siunčia: „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, tas priima tą, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 13, 20; plg. taip pat Mt 10, 40; Lk 10, 16). Prieš mūsų akis „siuntimų“ grandinė, prasidedanti trejybinio Dievo, trokštančio, kad visi vyrai ir moterys taptų jo gyvenimo dalininkais, slėpinyje. Trejybinės, kristologinės [7]ir ekleziologinės kunigų tarnybos šaknys yra jų misionieriškos tapatybės pagrindas. Visuotinė išganomoji Dievo valia, Kristaus tarpininkavimo vienatinumas ir būtinumas (plg. 1 Tim 2, 4–7; 4, 10) neleidžia riboti Bažnyčios vykdomo evangelizacijos ir šventinimo darbo. Visa išganymo ekonomija kyla iš Dievo plano visa suvienyti Kristuje (plg. Ef 1, 3–10) ir to plano įgyvendinimo, kurį atbaigs Viešpaties atėjimas šlovėje.

Vatikano II Susirinkimas aiškiai pabrėžia, kad kunigai kaip vyskupų bendradarbiai vykdo Kristaus tria munera: „Savo tarnybos laipsniu būdami vienintelio tarpininko Kristaus (1 Tim 2, 5) pareigų dalininkai, jie visiems skelbia Dievo žodį. Savo šventąsias pareigas jie pirmiausia atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą, kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose, dar iki Viešpačiui ateinant (plg. 1 Kor 11, 26), sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą (plg. Žyd 9, 11–28). Atgailaujantiems arba sergantiems tikintiesiems jie dažniausia atlieka susitaikinimo bei palengvinimo tarnybą ir perteikia Dievui Tėvui tikinčiųjų reikmes bei maldas (plg. Žyd 5, 1–4). Savo galios dalimi atlikdami Kristaus, Ganytojo ir Galvos, pareigas, jie telkia Dievo šeimą kaip viena dvasia gyvenančią broliją ir per Kristų ją Dvasioje veda pas Tėvą. Kaimenėje jie šlovina jį dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 24)“ [8].

Šventimų sakramento, įspaudžiančio neišdildomą žymę [9], galia yra įšventinami, tai yra „paimami iš pasaulio“ ir atiduodami „gyvajam Dievui“ kaip „jo nuosavybė, kad Juo remdamiesi galėtų kunigiškai tarnauti pasauliui“, skelbti Evangeliją, būti tikinčiųjų ganytojais ir švęsti dieviškąjį kultą, kaip tikri Naujojo Testamento kunigai (plg. Žyd 5, 1) [10].

Kreipdamasis į Dvasininkijos kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius, popiežius Benediktas XVI pareiškė: „Kunigo misionieriškas matmuo gimsta iš jo sakramentinio supanašėjimo su Kristumi Galva: iš to kaip padarinys kyla nuoširdus ir totalus laikymasis to, ką bažnytinė tradicija įvardijo kaip apostolica vivendi forma. Šios esmė yra įsitraukti į dvasine prasme naują gyvenimą, naują gyvenseną, kuriai pradžią davė Viešpats Jėzus ir kurią perėmė apaštalai. Vyskupo rankų uždėjimu ir pašventinamąja Bažnyčios malda kandidatai tampa naujais žmonėmis, tampa presbiteriais. Turint tai prieš akis, pasidaro aišku, kad tria munera yra pirma dovana ir tik paskui pareigos, pirma dalyvavimas naujajame gyvenime ir todėl potestas“ [11].

Dekrete dėl kunigų gyvenimo ir tarnybos Presbyterorum ordinis ši tiesa aiškinama kunigus vadinant Dievo žodžio tarnautojais, šventinimo per sakramentus, pirmiausia Eucharistiją, tarnautojais ir Dievo tautos vadovais bei mokytojais. Tuose tekstuose aiškiai glūdi kunigo misionieriška tapatybė, net jei iki galo ir neišplėtota. Primygtinai pabrėžiama pareiga skelbti Evangeliją, kaip liepta Viešpaties, aiškiai paminint netikinčiuosius ir poreikį Evangelijos žinios skelbimu kviesti įtikėti bei praktikuoti sakramentus. Kunigas, kuris yra „siųstas“, dalijasi Tėvo siųstojo Kristaus misija, įtraukiamas į misionieriavimo dinamiką, be kurios negali įgyvendinti savo autentiškos tapatybės [12].

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis patvirtinama, kad kunigas, nors ir priklausantis dalinei Bažnyčiai, įšventinimo galia gauna dvasinę dovaną, parengiančią jį visuotinei misijai net ligi žemės pakraščių, nes „kunigo tarnyba dalyvauja visa apimančioje misijoje, Kristaus patikėtoje apaštalams“ [13]. Dėl šios priežasties dvasinį kunigo gyvenimą turi ženklinti misionieriškas polinkis ir dinamiškumas; tęsiant Vatikano II Susirinkimo mokymą, paraginime nurodoma, jog kunigas turi ugdyti jam patikėtą bendruomenę, kad ji taptų tikrai misionieriška bendruomene [14]. Ganytojo tarnyba reikalauja, jog tas misionieriškas uolumas būtų akivaizdus ir perduodamas kitiems, nes visa Bažnyčia iš pagrindų yra misionieriška. Kunigų misionieriška tapatybė daugiausia kyla iš to Bažnyčios matmens.

Kalbant apie misiją, privalu neužmiršti, kad siųstasis, šiuo atveju kunigas, neišvengiamai susietas su tuo, kuris jį siunčia, ir su tais, pas kuriuos jis siunčiamas. Žvelgiant į santykį su Kristumi, kurį pirmą siuntė Tėvas, reikia pabrėžti, kad, anot Naujojo Testamento tekstų, pats Kristus siunčia ir skiria savo Bažnyčiai tarnautojus, dovanodamas Šventąją Dvasią, išliejamą per sakramentinį įšventinimą, todėl šie negali būti laikomi vien išrinktais ar deleguotais bendruomenės arba kunigiškosios tautos. Siunčia Kristus; Bažnyčios tarnautojai yra Kristaus, vienatinio Tarpininko, gyvi įrankiai [15]. „Visą savo tapatybės tiesą kunigas ras tame, kad jo kunigystė kyla iš Kristaus, ypatingu būdu dalyvaudama Kristuje ir tęsdama Kristų, vienintelį Naujosios ir Amžinosios Sandoros Aukščiausiąjį Kunigą“ [16].

Iš tokio kristologinio išeities taško aiškiai išnyra kunigiškosios tarnybos misionieriškas matmuo: Jėzus buvo nukryžiuotas ir prisikėlė už visus žmones, kuriuos trokšta surinkti į vieną kaimenę; jis turėjo mirti, kad vėl suvienytų visus išblaškytus Dievo vaikus (plg. Jn 11, 52). Jei Adome visi miršta, tai Kristuje visi grįžta į gyvenimą (plg. 1 Kor 15, 20–22); Kristuje Dievas sutaikino pasaulį su savimi (plg. 2 Kor 5, 19), liepdamas apaštalams skelbti Evangeliją visoms tautoms. Visas Naujasis Testamentas persmelktas Kristaus išganomojo veikimo ir jo vienatinio tarpininkavimo minties. Kunigas, padarytas panašus į kunigą, pranašą ir karalių Kristų, negali neatverti savo širdies visiems žmonėms ir, konkrečiai, pirmiausia tiems, kurie nepažįsta Kristaus ir dar nėra patyrę jo Gerosios Naujienos šviesos.

Turint prieš akis tuos, kuriems Bažnyčia turi skelbti Evangeliją [17]ir, vadinasi, pas kuriuos yra siunčiamas kunigas, pabrėžtina, jog Vatikano II Susirinkimas nekart kalbėjo apie žmonių šeimos vienybę, besiremiančią kiekvieno asmens buvimu sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir mūsų bendra paskirtimi Kristuje: „Visos tautos sudaro bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus“ [18]. Šiai vienybei lemta būti atbaigtai visa suvienijus Kristuje (plg. Ef 1, 10) [19].

Į šį galutinį visa suvienijimą Kristuje, reiškiantį žmonių išganymą, krypsta visa Bažnyčios pastoracinė veikla. Kadangi kiekvienas pašauktas į vienybę Kristuje, nė vienas neturi būti išskirtas iš kunigo, padaryto panašaus į Kristų, dėmesio akiračio. Visi vyrai ir moterys, net ir nesąmoningai (plg. Apd 17, 23–29), laukia išganymo, galinčio ateiti tik iš Jo vieno: tas išganymas yra mūsų įžengimas į Trejybės slėpinį, dalijimasis Kristaus dieviškąja sūnyste. Nevalia daryti jokio skirtumo nei tarp individų, nei tarp tautų, nes visi yra vienos kilmės, dalijasi vienoda paskirtimi ir vienu pašaukimu Kristuje. Nustatyti „pastoracinės meilės“ ribas iš pagrindų prieštarautų pašaukimui kunigo, kuris padarytas ypač panašus į Kristų, Bažnyčios ir visų žmonių Galvą ir Ganytoją.

Kunigų savo tarnyboje vykdomas tria munera nevalia suprasti atsietai nuo jų esminio ryšio su Kristaus asmeniu ir Dvasios dovana. Kunigas yra padarytas panašus į Kristų Šventosios Dvasios dovana, gauta per įšventinimą. Kadangi tria munera Kristuje esmiškai tarpusavyje susijusios, neperskirtinos ir visos trys apšviečiamos Tėvo siųstojo Jėzaus sūniškosios tapatybės šviesa, jų niekaip nevalia perskirti ir šias tris funkcijas vykdantiems kunigams [20].

Kunigas susijęs su Kristaus asmeniu ne tik savo funkcijomis, išplaukiančiomis iš Viešpaties asmens, suteikiančio joms prasmės pilnatvę. Tai reiškia, kad kunigas savo gyvenimo ir pašaukimo savitumą atranda įgyvendindamas savo asmeninį supanašinimą su Kristumi; jis visada yra alter Christus. Suvokdamas, kad Kristaus yra siųstas, kaip Kristus buvo siųstas Tėvo, gelbėti sielų, kunigas patirs savo giliausios tapatybės visuotinį ir per tai misionierišką matmenį.

3. Atnaujinta misionieriška kunigo praktika

Poreikis neatidėliotinai imtis misijų reikalauja atnaujinti pastoracinę praktiką. Pakitusios mūsų pasaulio kultūrinės ir religinės aplinkybės, nevienodos įvairiose geografinėse srityse ir skirtingose socialinėse kultūrinėse aplinkose, verčia atverti naujus kelius misionieriavimo praktikai. Kreipdamasis į Vokietijos vyskupus, Benediktas XVI pasakė: „Visi bendromis pastangomis turime stengtis atrasti naujų būdų, kaip nešti Evangeliją į šiandienį pasaulį“ [21].

Svarstydami, koks šioje misijoje vaidmuo tenka kunigams, atminkime kiekvieno kunigo kunigiškosios tapatybės misionierišką esmę ir Bažnyčios istoriją, rodančią nepamainomą kunigų vaidmenį misionieriavimo veikloje. Šis vaidmuo dar labiau išryškėja kalbant apie evangelizacijos misiją jau įsitvirtinusiose Bažnyčiose, misiją pasiekti „nutolusius“ pakrikštytuosius ir visus, kurie parapijose ir vyskupijose menkai ar nieko nežino apie Jėzų.

Dalinėje bendruomenėje, parapijoje, kunigų tarnyba atskleidžia Bažnyčią kaip perkeičiamosios ir atperkamosios galios turintį įvykį, virstantį tikrove visuomenės kasdienybėje. Kunigai čia skelbia Dievo žodį, evangelizuoja ir katechizuoja, ištikimai ir nepažeidžiamai aiškindami šventąjį mokymą. Jie padeda tikintiesiems skaityti ir suprasti Bibliją, suburia Dievo tautą švęsti Eucharistijos ir kitų sakramentų, skatina kitas bendros maldos ir pamaldumo formas, svetingai sutinka ieškančius pagalbos, paguodos, šviesos, tikėjimo, susitaikinimo ir Dievo artumo, sušaukia ir vadovauja bendruomenės susitikimams, skirtiems aptarti, parengti ir įgyvendinti pastoracinius planus, kreipia ir akina bendruomenę praktikuoti gailestingąją meilę stokojantiesiems ir vargdieniams dvasia, skatina socialinį teisingumą, žmogaus teises, visų vienodą žmogiškąjį kilnumą, autentišką laisvę, brolišką bendradarbiavimą ir taiką, remdamiesi Bažnyčios socialinio mokymo principais. Būtent jiems, vyskupų bendradarbiams, tenka tiesioginė pastoracinė atsakomybė.

3.1. Misionierius turi būti mokinys

Pati Evangelija rodo, kad būti misionieriumi reiškia pirma būti mokiniu. Morkaus evangelijoje parašyta: „Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus“ (Mk 3, 13–15). „Pasišaukė, kuriuos pats norėjo“, „kad jie būtų kartu su juo“ – štai mokinystė! Šie mokiniai bus išsiųsti skelbti žodžio ir išvarinėti demonų: štai misionieriai!

Jono evangelijoje atrandame pirmųjų mokinių pašaukimą („Ateikite ir pamatysite“ [Jn 1, 39]), jų susitikimą su Jėzumi ir pirmą misionieriavimo veiksmą, kai jie išeina pašaukti kitų, sakydami, jog surado Mesiją, ir atvesdami juos pas Jėzų, kuris ir dabar tebešaukia vyrus ir mokinius tapti jo mokiniais (plg. Jn 1, 35–51).

Mokinystės kelionė prasideda su Viešpaties pašaukimu. Iniciatyva visada jo. Tai reiškia, kad pašaukimas visada yra malonė, priimtina laisvai bei nuolankiai ir puoselėtina padedant Šventajai Dvasiai. Dievas pirmas mus pamilo. Tai malonės pirmumas. Pašaukimą tada lydi susitikimas su Jėzumi, kurio metu išgirstame jo žodį ir patiriame jo meilę kiekvienam asmeniui ir visai žmonijai. Jis mus myli ir apreiškia mums tikrąjį Dievą, trivienį Dievą, kuris yra meilė. Evangelijose galime matyti, kaip per tokį susitikimą Jėzaus Dvasia perkeičia tuos, kurių širdis atvira.

Juk visi sutinkantys Jėzų giliai įtraukiami į jo asmenį ir misiją pasaulyje, įtiki jį, patiria jo meilę, laikosi jo ir apsisprendžia besąlygiškai eiti paskui, kur tik jis ves, paskiria jam visą savo gyvenimą ir yra pasirengę prireikus dėl jo paaukoti gyvybę. Iš susitikimo su Jėzumi grįžta džiugia ir degančia širdimi, pagauti Kristaus slėpinio, ir imasi jį visiems skelbti. Mokinys taip tampa panašus į Mokytoją, yra jo išsiunčiamas ir palaikomas Šventosios Dvasios.

Žmonės prašo to paties, ko prašė keli graikai, buvę mieste tą akimirką, kai Jėzus kaip Mesijas įžengė į Jeruzalę: „Norėtume pamatyti Jėzų!“ (Jn 12, 21). Mes irgi šiomis dienomis to prašome. Kur ir kaip sutikti Jėzų dabar, kai jis sugrįžo pas Tėvą, šiandien, šiuo Bažnyčios laikotarpiu?

Garbingasis popiežius Jonas Paulius II dažnai kalbėdavo apie visų krikščionių poreikį susitikti su Jėzumi, kad paskui galėtų skelbti Kristų visai žmonijai. Sykiu jis nurodė kelias tinkamas vietas, kur Jėzų galima sutikti šiandien. Pirma vieta, pasak popiežiaus, yra „Šventasis Raštas, skaitomas Tradicijos, Bažnyčios tėvų ir Magisteriumo šviesoje, ir nuodugniau suprantamas pasitelkiant apmąstymą ir maldą“; tai lectio divina, maldingas Biblijos skaitymas. Antra vieta, anot popiežiaus, yra liturgija ir sakramentai, pirmiausia Eucharistija. Pasakojime apie Prisikėlusiojo pasirodymą mokiniams iš Emauso matome, kad šventieji Raštai ir Eucharistija, kaip susitikimo su Kristumi vietos, artimai susieti. Trečia vieta nurodyta Mato evangelijoje, kur, kalbant apie Paskutinį teismą, Jėzus save sutapatina su vargšu (plg. Mt 25, 31–46) [22].

Dar vienas pagrindinis ir vertingas būdas, kaip sutikti Jėzų Kristų, yra malda, tiek asmeninė, tiek bendruomeninė, ypač malda priešais Švenčiausiąjį Sakramentą ir sąžiningas Valandų liturgijos recitavimas. Susitikimo su Dievu vieta gali tapti net kūrinijos kontempliavimas.

Kiekvienas krikščionis atvestinas pas Jėzų Kristų, kad galingai asmeniškai ir bendruomeniškai susitiktų su Viešpačiu ir paskui tą susitikimą vis atnaujintų bei stiprintų. Kaip tik iš tokio susitikimo gimsta ir atgimsta mokinys, o iš mokinio – misionierius. Jei tai galioja kiekvienam krikščioniui, tai juo labiau kunigui [23].

Kita vertus, mokinys ir misionierius visada yra mokinių ir misionierių bendruomenės, kuri yra Bažnyčia, narys. Jėzus atėjo į pasaulį ir atidavė savo gyvybę ant kryžiaus, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52). Vatikano II Susirinkimas moko, jog „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“ [24]. Jėzus kartu su savo mokinių grupe, ypač Dvylika, davė pradžią šiai naujai, išsklaidytus Dievo vaikus vienijančiai bendruomenei, kuri yra Bažnyčia. Jėzui grįžus pas Tėvą, pirmieji krikščionys gyveno kaip bendruomenė, vadovaujama apaštalų, kiekvienas mokinys dalyvavo bendruomenės gyvenime ir brolių susirinkimuose, pirmiausia tuose, kur būdavo laužoma Eucharistinė duona. Mokiniu ir misionieriumi esama ir tampama būtent Bažnyčioje ir puoselėjant tikrą bendrystę su Bažnyčia.

3.2. Misija ad gentes

Visa Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška. Toks Vatikano II Susirinkimo mokymas taip pat atspindi kunigo tapatybę ir gyvenimą: „Dvasios dovana, kurią kunigai gauna per šventimus, juos parengia ne kokiam ribotam ir siauram uždaviniui, bet kuo plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai – ligi pat žemės pakraščių (Apd 1, 8). <...> Tad kunigai teatmena, kad jiems privalo rūpėti visos Bažnyčios“ [25].

Misijoje ad gentes kunigai gali dalyvauti įvairiopai, nebūtinai vykdami į misijų kraštus. Tačiau jie taip pat gali gauti ypatingą malonę būti Kristaus pašauktiems ir savo atitinkamų vyskupų ar vyresniųjų pasiųstiems į tas pasaulio sritis, kur Kristus dar nepaskelbtas, o Bažnyčia neįkurta (ad gentes), arba į vietoves, kur trūksta dvasininkų. Turint galvoje diecezinę dvasininkiją, minėtini, pavyzdžiui, Fidei Donum kunigai.

Misijos ad gentes horizontai vis plečiasi ir reikalauja naujo impulso misionieriavimo veiklai. Kunigai kviečiami įsiklausyti į Dvasios, misijos tikrosios pagrindinės veikėjos, dvelksmą ir dalytis šiuo visuotinės Bažnyčios rūpesčiu [26].

3.3. Misionieriška evangelizacija

Pirmoje šio dokumento dalyje konstatuota neatidėliotina naujos misionieriškos evangelizacijos pačioje Bažnyčios kaimenėje, būtent tarp pakrikštytųjų, būtinybė.

Iš tiesų, nemaža dalis pakrikštytų katalikų reguliariai arba apskritai nedalyvauja mūsų bažnytinių bendruomenių gyvenime. Taip yra ne tik dėl to, kad kitos alternatyvos patrauklesnės ar kad jie sąmoningai apsisprendė atsisakyti tikėjimo, bet ir vis dažniau todėl, jog niekada tinkamai nebuvo evangelizuoti. Galbūt jie niekada nėra sutikę nė vieno, gebančio paliudyti autentiško krikščioniškojo gyvenimo grožį. Nė vienas nenuvedė jų į ilgalaikį asmeninį ir bendruomeninį susitikimą su Viešpačiu, susitikimą, kuris paženklintų ir perkeistų jų gyvenimą, paskatintų juos tapti tikrais Kristaus mokiniais.

Tai rodo misijos būtinybę: turime eiti ir ieškoti pakrikštytųjų ir nepakrikštytųjų skelbdami pirmąkart ar iš naujo kerigmą, t. y. pirmą žinią apie dėl mūsų išganymo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus asmenį ir karalystę, žinią, vedančią į asmeninį susitikimą su juo.

Kai kas gali paklausti, ar mūsų postmodernistinės kultūros vyrai ir moterys pažangesnėse visuomenėse dar geba atsiverti krikščioniškajai kerigmai. Atsakyti reikia teigiamai. Kerigmą gali suprasti ir išgirsti kiekvienas bet kurio laikmečio ir kultūros žmogus. Evangelizuoti galima ir intelektualiausią, ir paprasčiausią aplinką. Turime tikėti, kad Jėzaus Kristaus asmuo gali iš naujo sujaudinti net vadinamuosius „postkrikščionis“.

Bažnyčios ateitis taip pat priklauso nuo mūsų noro būti konkrečiais misionieriais tarp mūsų pakrikštytųjų [27]. Juk iš išganomojo krikšto įvykio kyla šventųjų teisė ir pareiga evangelizuoti pakrikštytuosius, laikant tai teisingumo reikalaujamu aktu [28].

Žinoma, kiekviena dalinė Bažnyčia kiekviename žemyne ir kiekvienoje tautoje pati turi surasti būdą, kaip, ryžtingai ir veiksmingai įsipareigojus misionieriškai evangelizacijai, pasiekti savo katalikus, dėl įvairių priežasčių negyvenančius priklausomybe bažnytinei bendruomenei. Šiame misionieriškos evangelizacijos darbe kunigui visada tenka nepamainomas ir neprilygstamas vaidmuo, ypač misionieriaujant tarp jam patikėtų parapijiečių. Parapijoje kunigas privalo burti bendruomenės narius – ir pašvęstuosius asmenis, ir pasauliečius, – tinkamai rengti juos išsiųsti pas individus ir šeimas, taip pat lankant juos namuose, bei į tos teritorijos įvairias socialines aplinkas vykdyti evangelizacijos misijos. Klebonui privalu asmeniškai dalyvauti parapinėse misijose.

Tęsiant Susirinkimo mokymą ir atmenant Viešpaties maldą, kad jie būtų „viena, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21), misionieriavimo praktikai atnaujinti nepaprastai svarbu, kad kunigai iš naujo įsisąmonintų, jog jie yra vyskupų bendradarbiai. Vienybė su vyskupu, veiksmingai ir jausmiškai susivienijusiu su popiežiumi, yra pagrindinis kiekvienos misionieriavimo veiklos laidas.

Pateiksime kelias konkrečias gaires, kaip atnaujinti misionieriavimo praktiką tria munera plotmėse.

Munus docendi plotmėje

1. Pirma, norint būti tikru misionieriumi Bažnyčios kaimenėje, dabartinėmis aplinkybėmis esmiškai būtina, kad kunigas sąmoningai ir ryžtingai apsispręstų ne tik priimti ir evangelizuoti tuos, kurie jo ieško parapijoje ar kitur, bet pirmiausia „pakiltų ir iškeliautų“ ieškoti pakrikštytųjų, dėl įvairių priežasčių negyvenančių savo priklausomybe bažnytinei bendruomenei, taip pat tų, kurie menkai arba apskritai nieko nežino apie Jėzų Kristų.

Kunigai, vykdantys savo tarnybą parapijose, pirmiausia turėtų stengtis pasiekti savo parapijų žmones, išmintingai pasitelkdami tradicines susitikimo formas, kaip antai, šeimų palaiminimą, praeityje davusį gausių vaisių. Kunigai, pašaukti misijai ad gentes, turi tai laikyti didele Viešpaties malone ir leistis ten džiugiai ir be baimės. Viešpats juos visada lydės.

2. Vykdant evangelizacijos misiją katalikų kaimenėje, pirmiausia parapijoje, būtina kviesti, ugdyti ir siųsti pasauliečius ir pašvęstuosius asmenis. Akivaizdu, kad parapijos kunigai yra pirmutiniai misionieriai ir turi ieškoti žmonių jų namuose ir visose kitose socialinėse aplinkose; panašiai pasauliečiai ir pašvęstieji asmenys savo krikšto ir sutvirtinimo galia irgi pašaukti dalytis šia misija, vadovaujami savo vietinio ganytojo.

Kultūriniu lygmeniu privalu suvokti, kad „pastoracinė meilė“ [29]tikintiesiems įpareigoja nepalikti jų beginklių (t. y. be gebėjimo kritiškai mąstyti) indoktrinacijos, dažnai sklindančios iš mokyklos, televizijos ekranų, spaudos, interneto ir kartais iš universitetų bei pramogų pasaulio, akivaizdoje.

Šį jautrų pastoracinį darbą atliekančius kunigus savo ruožtu privalo padrąsinti ir palaikyti jų vyskupai. Kad visa krikščioniškoji tauta šiuolaikinėje daugiakultūrėje aplinkoje galėtų vadovautis autentiškais krikščioniškaisiais principais, jie niekada negali tiesioginės katechezės visiškai patikėti kitiems. Būtina skirti autentišką mokymą ir teologines interpretacijas, o tarp pastarųjų išskirti tas, kurios atitinka amžiną Bažnyčios magisteriumą.

3. Misionieriškas Evangelijos skelbimas reikalauja pirmutinę vietą skirti kerigmai. Pradinis ar pakartotinis kerigminis nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus ir jo karalystės skelbimas neabejotinai būna galingas ir lydimas ypatingo Šventosios Dvasios patepimo, taigi misionieriavimo veikloje jo nevalia menkinti ar išleisti iš akių [30].

Dėl šios priežasties šis pradinis skelbimas vis iš naujo vykdytinas tinkamu ir netinkamu laiku labai nuosekliai, su tvirtu įsitikinimu ir evangelizaciniu džiaugsmu per homilijas Mišiose ar kituose evangelizacijos renginiuose, katechezėje, lankantis namuose, viešosiose vietose, žiniasklaidoje, per asmeninius susitikimus su pakrikštytaisiais, nebedalyvaujančiais bažnytinės bendruomenės gyvenime, – vienu žodžiu, visur, kur mus nuveda Dvasia ir suteikia progą, kurios nevalia paleisti vėjais. Džiugus ir drąsus skelbimas žymi misionierišką pamokslavimą, kuriuo siekiama padėti klausytojui asmeniškai ir bendruomeniškai susitikti su Jėzumi Kristumi, pradiniu tikrojo mokinio kelionės tašku.

4. Taip pat privalu parodyti, kad Bažnyčia gyvena Eucharistija. Eucharistija yra Bažnyčios širdis. Švenčiant Eucharistiją, išryškėja Bažnyčios tapatybės pilnatvė. Visa Bažnyčios gyvenime ir veikloje veda prie Eucharistijos ir visa išplaukia iš Eucharistijos. Todėl ir misionieriška evangelizacija, kerigmos skelbimas, visas munus docendi vykdymas privalo kreipti prie Eucharistijos ir klausytoją galiausiai atvesti prie Eucharistijos stalo. Pati misija turi prasidėti ir į pasaulį išeiti nuo Eucharistijos stalo. „Todėl Eucharistija yra ne tik Bažnyčios gyvenimo versmė bei viršūnė, bet ir jos misija: autentiškai eucharistinė Bažnyčia yra misionieriška Bažnyčia“ [31].

5. Ypatinga pirmenybė teiktina vargšų evangelizacijai, nes pats Jėzus yra pasakęs: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Mato tekste apie Paskutinį teismą Jėzus aiškiai trokšta būti tapatinamas su vargdieniais (plg. Mt 25, 31–46). Bažnyčią tokie tekstai visada įkvėpdavo [32].

6. Bažnyčia niekada niekam neprimeta savo tikėjimo, bet, priešingai, visada siūlo kupina meilės, vidinio įsitikinimo ir drąsos, gerbdama tikrąją religijos laisvę – kurios prašo ir sau – klausytojo sąžinės laisvę. Negana to, vis labiau nepamainomas tampa autentiško dialogo metodas – dialogo, kuris neatmeta skelbimo, priešingai, jį suponuoja ir galiausiai yra evangelizavimo būdas [33].

7. Misionierius būtina rengti sveiku dvasiniu ugdymu ir autentišku maldos gyvenimu, taip pat nuolatiniu Dievo žodžio klausymusi ir ypač evangelijų skaitymu. Labai naudingas lectio divina, arba maldingo Biblijos skaitymo, metodas. Bet kuriuo atveju pamokslininkas privalo degti nauja ugnimi, įžiebta ir palaikoma asmeninio ryšio su Viešpačiu ir gyvenimo malonės būvyje, kaip mums rodoma evangelijose. Tokį žodžio klausymąsi turi lydėti autentiško katalikų mokymo, kurį pirmiausia pateikia Katalikų Bažnyčios katekizmas ir sveika teologija, nuolatinės ir gilesnės studijos. Kunigiškoji brolybė irgi yra neatsiejama misionieriško dvasingumo dalis ir padeda jį palaikyti.

Munus sanctificandi plotmėje

1. Munus sanctificandi vykdymas susijęs ir su gebėjimu perteikti gyvą pajautą antgamtybės ir šventybės, galinčių sužavėti ir leisti tikrai bei egzistenciškai reikšmingai patirti Dievą.

Dievo žodžio skelbimas yra kiekvieno sakramentinio šventimo dalis, nes sakramentas reikalauja tikėti tuo, ką priimi. Tai savaime pirmas ženklas, kad kunigiškoji sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, teikimo tarnyba apima esminį misionieriavimo matmenį, kurį galima išplėtoti į Viešpaties Jėzaus ir jo karalystės skelbimą tiems, kurie ligi tol buvo menkai evangelizuoti, jei apskritai buvo.

2. Būtina pabrėžti, kad misijos tikslas yra Eucharistija. Misionierius ieško asmenų ir tautų, kad pakviestų juos į Viešpaties pokylį, kuris yra amžinojo gyvenimo pokylio Dievo akivaizdoje danguje – pokylio, kuriuo bus iki galo įgyvendintas išganymas pagal Dievo atperkamąjį planą, – eschatologinis pirmavaizdis. Todėl pirmąkart besiartinantys prie Eucharistijos ar prie jos vėl grįžtantys po sąlyčio su misionieriais sutiktini didžiadvasiškai, šiltai ir broliškai.

Eucharistijai taip pat būdingas išsiuntimo į misijas matmuo. Kiekvienų Mišių pabaigoje susirinkusieji pasiunčiami gyventi visuomenėje kaip misionieriai. Eucharistija, kaip Viešpaties Paschos atminimas, vis iš naujo sudabartina Jėzaus Kristaus, iš meilės Tėvui ir mums atidavusio savo gyvybę dėl mūsų atpirkimo, taigi mylėjusio mus iki galo, mirtį ir prisikėlimą. Kristaus auka – didžiausias Dievo meilės mums aktas.

Švęsdama Eucharistiją ir vertai priimdama Jėzaus Kūno ir Kraujo sakramentą, krikščionių bendruomenė artimai susivienija su Viešpačiu ir yra pripildoma jo begalinės meilės. Ji kaskart iš naujo gauna Jėzaus įsakymą: „Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau“ ir, įsitikinus Dievo išganingu gailestingumu, jaučiasi Šventosios Dvasios skatinama eiti skelbti gerosios naujienos apie Dievo meilę ir viltį visai kūrinijai. Vatikano II Susirinkimo dekrete Presbyterorum ordinis, 5 parašyta: „Eucharistija šviečia kaip viso Evangelijos skelbimo šaltinis ir viršūnė.“ Dėl šios priežasties kunigams esmiškai svarbu kasdien švęsti Eucharistiją, net ir tada, kai nėra tautos.

3. Kitų sakramentų pašventinamoji galia irgi kyla iš Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl jais taip pat skelbiamas neišsemiamas Dievo gailestingumas. Gražiai, kilniai, susikaupus ir maldingai švęsti sakramentus pagal liturgijos nuostatus savaime tampa labai veiksminga dalyvaujančių tikinčiųjų evangelizacija. Dievas yra Grožis, todėl liturgijos šventimo grožis yra vienas iš būdų, vedančių prie jo slėpinio.

4. Turime melstis, kad Viešpats iš naujo pažadintų bažnytinės bendruomenės, jos ganytojų ir narių pašaukimą misionieriauti. Jėzus sako: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38). Malda turi didžiausią galią Dievo akivaizdoje. Jėzus taip apibūdina jos poveikį: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Mt 7, 7); „Visa, ko tikėdami melsite, – gausite“ (Mt 7, 7); „Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite manęs dėl mano vardo, aš padarysiu“ (Jn 14, 13–14).

5. Pravartu pabrėžti, kad Sutaikinimo sakramentui individualios išpažinties forma būdingas gilus, esminis misio­nieriškumas. Jam patikėtos misijos ir savo paties šventėjimo labui kunigas pašauktas sąžiningai ir reguliariai praktikuoti šį sakramentą, pirmiausia dėl savo paties gerovės, ir kartu būti sąžiningas ir dosnus jo teikėjas.

6. Pastoracinė kunigo tarnyba skirta visai krikščionių bendruomenei. Todėl pirmutinė misionieriška kunigo užduotis yra krikščioniškosios tautos atgimimas ir rūpinimasis bendruomeniniu krikščioniškosios patirties matmeniu.

7. Galiausiai kunigas turėtų geriau suvokti mūsų dienų vyrus ir moteris, kartais nesąmoningai, kamuojantį alkį – Dievo patyrimo ir mokymo, kuris neša išganymą, alkį; tiesos apie galutinę asmens ir bendruomenės paskirtį skelbimo alkį; krikščioniškosios religijos, gebančios persmelkti kiekvieną gyvenimo aspektą ir kasdien gyvenimą keisti, alkį [34]. Tą numaldyti galiausiai gali tik Viešpats Jėzus, ir visada būtina neužmiršti, kad „pastoracinė meilė yra vidinis ir dinaminis pradas, gebantis suvienyti daugialypę ir įvairią kunigo pastoracinę veiklą“ [35].

Munus regendi plotmėje

1. Bažnytinėse bendruomenėse, parapijose būtina rengti misijoms ir tą darbą organizuoti. Geras pasirengimas misijoms ir aiški to darbo organizacija duos gausesnių vaisių. Žinoma, privalu neužmiršti malonės pirmumo, bet, priešingai, tai išryškinti. Pirmutinis misijų veikėjas yra Šventoji Dvasia, todėl turime jos nepaliaujamai ir kupini didelio pasitikėjimo šauktis. Būtent ji bendruomenės narių širdyse įžiebs naują liepsną, tą taip reikalingą aistrą misionieriauti. Tačiau vaidmuo tenka ir žmogaus laisvei. Bendruomenės ganytojams privalu ieškoti veiksmingiausių ir tinkamiausių misijų darbo organizavimo priemonių.

2. Taip pat būtina naudotis gera misionieriavimo metodologija. Bažnyčia šioje srityje yra sukaupusi dutūkstantmetę patirtį, tačiau kiekvieną istorinę epochą lydi naujos aplinkybės, kurių misionieriaujant paisytina. Nemažai metodologijų jau išplėtota ir sėkmingai išbandyta dalinių Bažnyčių praktikoje. Vyskupų konferencijos ir vyskupijos šiuo klausimu turėtų parengti atitinkamas gaires.

3. Pirmučiausia būtina artintis prie vargšų, dažnai gyvenančių miestų pakraščiuose ir kaimo vietovėse, nes Evangelija pirmiausia skirta jiems. Tai reiškia, kad Evangelijos skelbimą turėtų lydėti veiksminga ir meilės kupina veikla, kuria būtų skatinamas visapusiškas žmogiškumas. Jėzus Kristus turi būti tikrai skelbiamas vargšams kaip Geroji Naujiena, kelianti jiems džiaugsmą ir žadinanti viltį [36].

4. Pageidautina, kad parapijų ir vyskupijų misijos neapsiribotų tam tikru laikotarpiu. Kadangi Bažnyčia savo prigimtimi misionieriška, vadinasi, misijos turėtų būti nuolatinis Bažnyčios gyvenimo ir veiklos aspektas. Be abejo, bus intensyvesnių laikotarpių, tačiau misijos niekada neturėtų būti laikomos užbaigtos ir nutraukiamos. Priešingai, pastangos misionieriauti tvirtai ir plačiai įtrauktinos į pačią dalinės Bažnyčios bei jos bendruomenių struktūrą ir gyvenimą.

Tai leistų autentiškai atsinaujinti ir būtų vertingas veiksnys šiandienei Bažnyčiai iš naujo sustiprinti ir atjauninti. Lygiai taip pat kunigų misionieriškumas yra nenutrūkstamo pobūdžio; nepaisant užimamų pareigų ar tarnybos trukmės, jie pašaukti misionieriauti iki paskutinės savo žemiškojo gyvenimo dienos, nes misija neperskiriamai susijusi su jų gautais šventimais.

3.4. Kunigų misionieriškas ugdymas

Visi kunigai turi būti savitai ir rūpestingai ugdomi misionieriauti turint galvoje tai, kad Bažnyčia trokšta iš naujo uoliai ir neatidėliotinai įsipareigoti misijai ad gentes ir misionieriškai evangelizacijai, besitaikančiai į tuos, kurie veikliai nebedalyvauja bažnytinės bendruomenės gyvenime. Tas ugdymas turėtų prasidėti seminarijoje, pirmiausia per dvasinį vadovavimą ir rūpestingomis bei išsamiomis Šventimų sakramento, išjudinančio sau pačiam esmiškai būdingą misionierišką dinamiką, studijomis.

Rengimas misionieriauti taip pat gali būti naudingas ir galbūt būtinas jau įšventintiems kunigams ir įtrauktinas į kunigų nuolatinio ugdymo programas. Neatidėliotino poreikio misionieriauti suvokimas, viena vertus, ir galbūt kunigų pasirengimo misionieriauti ar misionieriškojo dvasingumo stygius, kita vertus, turėtų vyskupus ir vyresniuosius paskatinti imtis reikiamų priemonių misijoms rengti ir giliam bei įkvepiančiam misionieriškam kunigų dvasingumui atnaujinti.

Galima pabrėžti, jog vienas iš pagrindinių misijos aspektų yra jos neatidėliotinumo suvokimas. Tai reiškia, kad kandidatų į kunigiškąją tarnybą ugdymas turi būti paženklintas savito dėmesio misijai.

Nors pašaukimų visame pasaulyje gausėja – tiesa, vis dar nepakankamai, o Vakaruose padėtis net kelia nerimą, – Bažnyčios ateitis vis dėlto absoliučiai priklausys nuo tokio ugdymo: kunigas, turintis aiškią asmeninę tapatybę, gerai parengtas žmogiškuoju, intelektiniu, dvasiniu ir pastoraciniu aspektu, veiksmingiau skatins naujus pašaukimus, nes savo įšventinimą jau išgyvens kaip misiją, džiaugdamasis bei būdamas tikras Viešpaties meile savo kunigiškajai egzistencijai, skleis „gerą Kristaus kvapą“ ir kiekvieną savo tarnybos akimirką laikys proga misionieriauti.

Dar reikalingiau atrodo sudaryti „grandinę“, sujungiančią ugdymo seminarijoje laikotarpį, pirmuosius kunigiškosios tarnybos metus ir nuolatinį ugdymą [37]. Tie laikotarpiai turėtų būti vienas su kitu susiję ir absoliučiai darniai derėti, nes tik taip dvasininkijos nariai gali vis labiau tapti tuo, kuo iš tikrųjų yra, – būtinu ir brangiu perlu, Kristaus dovanojamu Bažnyčiai ir visai žmonijai.

Pabaiga

Jei misionieriškumas yra esminis bažnytinės tapatybės elementas, turime būti dėkingi Viešpačiui, kuris – ir per neseną popiežių magisteriumą – leido tai iš naujo aiškiai suvokti visai Bažnyčiai ir konkrečiai kunigams.

Primygtinis poreikis misionieriauti pasaulyje iš tiesų didelis ir reikalauja atnaujinti pastoracinę praktiką taip, kad krikščionių bendruomenė suvoktų save kaip „nepaliaujamai vykdančią misiją“ ir ad gentes, ir ten, kur Bažnyčia jau įsitvirtinusi, t. y. kur ieškotini tie, kurie jau pakrikštyti ir, vadinasi, turi teisę būti mūsų evangelizuoti.

Geriausios Bažnyčios ir jos kunigų pajėgos visada įsitraukusios į kerigmos skelbimą, kuri yra Viešpaties mums patikėtos misijos esmė. Ši „nenutrūkstama trauka misijų link“ negali neženklinti kunigo tapatybės, jo pagrindinis kelias į savo paties išganymą ir, vadinasi, autentišką savo kaip žmogaus įgyvendinimą yra misionieriškas tria munera vykdymas.

Tikras ir veiklus visų Bažnyčios kūno narių (vyskupų, kunigų, diakonų, pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių) įsitraukimas į misiją leis geriau parodyti regimąją vienybę, taip esmiškai svarbią veikmingam krikščionių liudijimui.

Kunigo misionieriška tapatybė, kaip tokia, turi nepaliaujamai lygiuotis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri, kupina malonės, atnešė pasaulio Viešpatį ir visais laikais nepaliauja lankiusi žemėje keliaujančių žmonių, kad parodytų jiems Jėzaus iš Nazareto, Viešpaties ir Kristaus, veidą ir vestų juos į amžinąją bendrystę su Dievu.

Vatikanas, 2010 m. birželio 29 d., Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė

Kardinolas Cláudio Hummes
San Paulo arkivyskupas emeritas
Prefektas

Mauro Piacenza
Titulinis Viktorianos arkivyskupas
Sekretorius