Įvadas

1. Ekleziologiniai Vatikano II Susirinkimo apmąstymai bei dideli socialiniai ir kultūriniai pastarųjų dešimtmečių pokyčiai paskatino įvairias dalines Bažnyčias pertvarkyti parapijų bendruomenių sielovadą. Tai leido naujai įvertinti bendrystės matmenį ir, vadovaujant ganytojams, darniai sujungti charizmas bei pašaukimus, tokiu būdu kuo geriau atsiliepiant į šiandieninius evangelizacijos poreikius.

Popiežius Pranciškus savo tarnystės pradžioje priminė kūrybiškumo svarbą, tai reiškia „ieškoti naujų kelių“, t. y. „ieškoti būdų, kaip skelbti Evangeliją“; atsižvelgdamas į tai, Šventasis Tėvas padarė išvadą: „Bažnyčia, taip pat Kanonų teisės kodeksas, suteikia mums daug, labai daug galimybių ir daug laisvės ieškoti šių dalykų“ [1].

2. Šioje Instrukcijoje aprašytos situacijos yra vertinga pastoracinio atsivertimo misionieriška prasme galimybė. Tai yra kvietimas parapijų bendruomenėms „išeiti iš savęs“. Instrukcija siūlo įrankius reformai, taip pat ir struktūrinei, orientuotai į bendrystę, bendradarbiavimą, susitikimą ir artumą, gailestingumą bei rūpinimąsi Evangelijos skelbimu.

I. Pastoracinis atsivertimas

3. Pastoracinis atsivertimas – tai viena iš pagrindinių „naujo evangelizacijos etapo“ temų [2], kurią Bažnyčia šiandien yra pašaukta propaguoti, kad krikščionių bendruomenės vis labiau taptų varomąja susitikimo su Kristumi jėga.

Todėl Šventasis Tėvas pasiūlė: „Jei kas nors mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti ir kamuoti ,tai tik daugybė mūsų brolių, gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos, be juos priimančios tikėjimo bendruomenės, be gyvenimo prasmės horizonto. Tikiuosi, kad mūsų baimę suklysti nustelbs baimė užsisklęsti struktūrose, teikiančiose klaidingą saugumo jausmą, būti įkalintiems taisyklių, paverčiančių mus negailestingais teisėjais, įpročių, padedančių nusiraminti, kai laukia alkstanti minia ir Jėzus be paliovos kartoja: „Tai jūs duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37)“ [3].

4. Šio švento nerimo vedama, Bažnyčia, „laikydamasi savo tradicijos ir drauge įsisąmoninusi savo visuotinę misiją, gali sueiti bendrystėn su skirtingomis kultūros formomis“ [4]. Vaisingas ir kūrybingas Evangelijos ir kultūros susitikimas veda į tikrą pažangą: viena vertus, Dievo Žodis įsikūnija žmonijos istorijoje ją atnaujindamas; kita vertus, „Bažnyčią [...] gali praturtinti ir praturtina visuomeninio žmonių gyvenimo plėtotė“ [5], kad Kristaus jai patikėta misija būtų pagilinta ir geriau išreikšta laike, kuriame ji gyvena.

5. Bažnyčia skelbia, kad Žodis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Šis Dievo Žodis, kuris savo neišsenkančiu turtingumu nori gyventi tarp žmonių, [6], buvo visame pasaulyje priimtas įvairių tautų, įkvėpdamas joms kilniausius siekius, tokius kaip Dievo troškimą, kiekvieno žmogaus gyvenimo orumą, žmonių lygybę ir pagarbą skirtingumams vienoje žmonių šeimoje, dialogą kaip dalyvavimo įrankį, taikos troškimą, svetingumą kaip brolybės ir solidarumo išraišką, atsakingą kūrinijos apsaugą [7].

Todėl neįsivaizduojama, kad tokia naujovė, kurios sklaida iki žemės pakraščių vis dar nėra baigta, galėtų išblėsti ar dar blogiau – išnykti [8]. Kad Žodžio kelionė tęstųsi, krikščionių bendruomenėse turi būti įgyvendintas ryžtingas misionieriškas pasirinkimas, galintis „perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, dienotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra taptų tinkamu šiandienio pasaulio evangelizacijos, o ne savęs išsaugojimo kanalu“[9].

II. Parapija šiuolaikiniame kontekste

6. Šis misionieriškas atsivertimas, kuris, savaime suprantama, veda ir į struktūrų reformą, ypatingai liečia parapiją – bendruomenę, suburtą prie Žodžio ir Eucharistijos stalo.

Parapija turi ilgą istoriją ir nuo pat pradžių vaidino esminį vaidmenį krikščionių gyvenime bei Bažnyčios raidoje ir pastoraciniame darbe; jau šv. Pauliaus raštuose galima įžvelgti pirmąsias nuorodas į parapiją. Iš tiesų kai kuriuose Pauliaus tekstuose kalbama apie mažų bendruomenių, vadinamų namų bažnyčiomis, steigimą, jas apaštalas paprastai vadina „namais“ (pavyzdžiui, plg. Rom 16, 3–5; 1 Kor 16, 19–20; Fil 4, 22). Šiuose „namuose“ galima pamatyti pirmųjų „parapijų“ atsiradimą.

7. Taigi parapija nuo pat pradžių ėmėsi atsakyti į specifinį sielovados poreikį – per tikėjimo skelbimą ir sakramentų šventimą priartinti Evangeliją prie žmonių. Pati termino etimologija leidžia suprasti institucijos reikšmę: parapija yra namai tarp namų [10] ir atitinka gyvo ir žmonių bendruomenėje veikiančio Jėzaus Kristaus Įsikūnijimo logiką. Todėl ji, vizualiai reprezentuojama kulto pastato, yra Prisikėlusio Viešpaties nuolatinio buvimo savo tautoje ženklas.

8. Tačiau teritorinė parapijos konfigūracija šiandien turi susidurti su savitu šiuolaikinio pasaulio bruožu, kai dėl padidėjusio mobilumo ir skaitmeninės kultūros išsiplėtė egzistencijos ribos. Viena vertus, žmonių gyvenimas vis mažiau siejamas su konkrečia ir nekintamas aplinka – veikiau jis plėtojasi „globaliame ir pliuralistiniame kaime“; kita vertus, skaitmeninė kultūra negrįžtamai pakeitė erdvės supratimą, taip pat žmonių, ypač jaunosios kartos, kalbą ir elgesį.

Be to, nesunku nuspėti, kad nuolatinis technologijų vystymasis dar labiau pakeis žmonių mąstymą ir supratimą apie save bei socialinį gyvenimą. Pokyčių spartumas, kultūrinių modelių kaita, judėjimo lengvumas bei komunikacijos greitis keičia erdvės ir laiko suvokimą.

9. Parapija, kaip gyva tikinčiųjų bendruomenė, yra įterpta į tokį kontekstą, kuriame ryšys su teritorija linksta būti vis mažiau suvokiamas, priklausymo vietos tampa daugialypėmis, o tarpasmeniniai santykiai rizikuoja ištirpti virtualiame pasaulyje be įsipareigojimo ir atsakomybės už savo santykius.

10. Šiandien pastebima, kad tokios kultūrinės permainos ir pakitęs požiūris į teritoriją Šventosios Dvasios dėka Bažnyčioje skatina naują bendruomeninę įžvalgą, „kuri reiškia žiūrėti į tikrovę Dievo akimis siekiant vienybės ir bendrystės“[11]. Todėl būtina skubiai įtraukti visą Dievo tautą, kad ji įsipareigotų ir priimtų Dvasios kvietimą „atjauninti“ Bažnyčios veidą.

III. Parapijos reikšmė šiandien

11. Vadovaudamasi tokia įžvalga, parapija raginama suvokti savo laikmetį, kad galėtų pritaikyti savo tarnystę prie tikinčiųjų poreikių ir istorinių pokyčių. Reikia naujos dinamikos, kad būtų iš naujo atrastas kiekvieno pakrikštytojo pašaukimas būti Jėzaus mokiniu ir Evangelijos misionieriumi remiantis Vatikano II Susirinkimo ir vėlesnio Magisteriumo dokumentais.

12. Susirinkimo tėvai toliaregiškai rašė: „Be to, rūpinimąsi sielomis nuolat tepersmelkia misijų dvasia“ [12]. Tęsdamas šį mokymą, šventasis Jonas Paulius II patikslino: „Parapija turi būti tobulinama ir integruota į daugelį kitų formų, tačiau ji vis tiek išlieka nepakeičiamas pirmutinės reikšmės organizmas matomose Bažnyčios struktūrose“, kad „evangelizacija taptų visų pastoracinių veiksmų prioritetine, svarbiausia ir privilegijuota ašimi“ [13]. Benediktas XVI mokė: „Parapija yra švyturys, skleidžiantis tikėjimo šviesą ir taip atliepiantis į giliausius ir tikriausius žmogaus širdies troškimus, suteikdamas prasmę ir viltį atskirų žmonių ir šeimų gyvenimui“ [14]. Galiausiai popiežius Pranciškus primena, kad „visa savo veikla parapija skatina ir ugdo savo narius būti evangelizuotojais“ [15].

13. Pabrėžiant krikščionių bendruomenės misionieriško vaidmens pasaulyje svarbą [16], svarbu permąstyti ne tik naują parapijos patirtį, bet ir kunigų tarnystę bei misiją joje. Kunigų, kurie kartu su tikinčiais pasauliečiais turi užduotį būti „pasaulio druska ir šviesa“ (plg. Mt 5, 13–14), „žiburiu žibintuve“ (plg. Mk 4, 21), rodyti veidą evangelizuojančios bendruomenės, gebančios atitinkamai perskaityti laiko ženklus ir raginančios pateikti nuoseklų evangelinio gyvenimo liudijimą.

14. Pradedant būtent šiuo svarstymu ir klausantis Dvasios, būtina kurti ir naujus ženklus: kadangi parapija nebėra pagrindinė susitelkimo ir bendravimo vieta kaip anksčiau, ji raginama per įprastinę veiklą ieškoti kitų būdų, kaip rodyti artumą ir lydėti žmones. Ši užduotis – tai ne našta, kurią privalu nešti, o iššūkis, kurį reikia priimti su entuziazmu.

15. Viešpaties mokiniai, sekdami savo Mokytoju, šventųjų ir ganytojų mokykloje išmoko, kartais per skausmingas patirtis, išlaukti Dievo laiko ir jo atskleidžiamų būdų, taip pat puoselėti tikrumą, kad jis visada yra šalia iki pat istorijos pabaigos ir kad Šventoji Dvasia – širdis, laiduojanti Bažnyčios gyvenimo pulsą, – suburia po pasaulį išsibarsčiusius Dievo vaikus. Todėl krikščionių bendruomenė, būdama įsitikinusi, kad Kristaus mokiniams „nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse“[17], neturi bijoti pradėti ir palaikyti procesus teritorijoje, kurioje gyvuoja skirtingos kultūros.

IV. Misija, pagrindinis atsinaujinimo kriterijus

16. Vykstant permainoms, nepaisant didžiadvasiško įsipareigojimo, parapija kartais nepajėgia tinkamai reaguoti į daugybę tikinčiųjų lūkesčių, ypač turint omenyje bendruomenių įvairovę [18]. Tai tiesa, kad parapijai yra būdingas įsišaknijimas žmonių kasdienio gyvenimo vietoje. Tačiau, ypač šiandien, parapijos teritorija neapribojama tik geografine erdve, bet apima taip pat aplinką, kurioje kiekvienas išreiškia savo gyvenimą per santykius, tarpusavio tarnystę ir senąsias tradicijas. Būtent šioje „egzistencinėje teritorijoje“ atsiskleidžia iššūkiai, su kuriais Bažnyčia susiduria visuomenėje. Todėl sielovada, apsibrėžianti veiklos lauką išskirtinai parapijos teritorinėse ribose, atrodo pasenusi, kai dažnai ir patys parapijiečiai nebesupranta šio modelio, atrodytų, veikiau paženklinto praeities nostalgijos, nei įkvėpto drąsos kurti ateitį[19]. Kita vertus, pažymėtina, kad kanoniniu lygmeniu teritorinis principas išlieka visiškai galiojantis, kai to reikalauja įstatymas [20].

17. Be to, jei vien kartojama veikla, nedaranti įtakos konkrečių žmonių gyvenimui, tai tampa tik nevaisingas bandymas išgyventi ir dažnai sulaukia visuotinio abejingumo. Jei parapija negyvena evangelizacijai būdinga dvasine dinamika, ji rizikuoja tapti savitikslė ir sustingusi, siūlydama evangelinį skonį ir misionierišką aštrumą praradusias patirtis, skirtas galbūt tik mažoms grupelėms.

18. Evangelizacijos atnaujinimas reikalauja naujo dėmesio ir įvairių pastoracinių pasiūlymų, kad Dievo žodis ir sakramentinis gyvenimas pasiektų visus atsižvelgiant į kiekvieno jų gyvenimo būklę. Tiesą sakant, bažnytinei narystei šiandien vis mažiau yra svarbi gimimo ir augimo vieta – labiau orientuojamasi į priimančios bendruomenės modelį [21], kur tikintieji išgyvena platesnę Dievo tautos patirtį: tai kūnas, padalytas į daugybę narių, kurių kiekvienas veikia viso organizmo labui (plg. 1 Kor 12, 12–27).

19. Be priklausymo vietų ir motyvų, parapijos bendruomenė pirmiausia yra žmogiškoji aplinka, kurioje vykdoma Bažnyčios evangelizacinė veikla, švenčiami sakramentai, patiriama artimo meilė. Visa tai daroma su misionierišku uolumu, kuris yra ne vien esminis pastoracijos elementas, bet tampa ir jos autentiškumo patikrinimo kriterijumi. Šiais laikais, neretai paženklintais marginalizacijos bei vienišumo, parapijos bendruomenė šaukiama būti gyvu Kristaus artumo ženklu per broliškus santykius, kuriais atsiliepiama į naujas skurdo formas.

20. Atsižvelgiant į tai, kas iki šiol buvo pasakyta, būtina įvardyti perspektyvas, leidžiančias misionieriškai atnaujinti „tradicines“ parapijų struktūras. Tai esmė trokštamo pastoracinio atsivertimo, kuris turi paliesti Dievo žodžio skelbimą, sakramentinį gyvenimą ir artimo meilės liudijimą, kitaip sakant, esmines sritis, kuriose parapija auga ir stengiasi atitikti Slėpinį, kuriuo ji tiki.

21. Peržvelgiant Apaštalų darbus, galima suvokti transformuojančią Dievo žodžio galią –  tą vidinę jėgą, skatinančią širdžių atsivertimą. Tai maistas, kuris maitina Viešpaties mokinius ir daro juos Evangelijos liudytojais įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Šventajame Rašte slypi pranašiška jėga, dėl kurios jis nuolat gyvas. Todėl būtina, kad parapija skatintų Dievo žodžio skaitymą ir apmąstymą įvairiais skelbimo būdais [22], pasinaudodama aiškiomis ir suprantamomis komunikavimo formomis, kurios parodytų Viešpatį Jėzų pagal vis naują kerigmos liudijimą [23].

22. Eucharistijos slėpinio šventimas yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ [24], taigi tai – esminis parapijos bendruomenės kūrimo momentas. Eucharistijoje Bažnyčia suvokia savo vardo (Ecclesia) prasmę: tai Dievo tautos, kuri šlovina, maldauja, užtaria ir dėkoja, sušaukimas. Švęsdama Eucharistiją, krikščionių bendruomenė priima gyvą nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties esamybę ir tampa jo išganymo slėpinio skelbimo dalininke.

23. Čia Bažnyčia pajunta poreikį naujai atrasti įkrikščioninimą, kildinantį naują gyvenimą, kuris yra įimtas į paties Dievo gyvenimo slėpinį. Tai nepertraukiama kelionė, susijusi ne vien su šventimu ar įvykiais, mat jos esmė nėra tik įvykdyti „perėjimo ritualo“ pareigą, bet reikalauja atverti nuolatinio sekimo Kristumi perspektyvą. Šiame kontekste naudinga numatyti mistagoginių programų gaires, kurios būtų susijusios su gyvenimu [25]. Katechezė turi būti pristatoma kaip nuolatinis Kristaus slėpinio skelbimas, kad per asmeninį susitikimą su gyvenimo Viešpačiu pakrikštytojo širdyje bręstų Kristaus amžiaus pilnatvės saikas (plg. Ef 4, 13). Kaip priminė popiežius Pranciškus, reikia „atkreipti dėmesį į dvi šventumo klastotes, galinčias išvesti iš teisingo kelio, – gnosticizmą ir pelagijonybę. Šios dvi erezijos atsirado pirmaisiais krikščionybės amžiais, tačiau išliko bauginamai aktualios“ [26]. Gnosticizmo atveju kalbama apie visiškai intelektu paremtą, abstraktų tikėjimą, kurį sudaro nuo gyvenimo nutolusios žinios, o pelagijonybė skatina žmogų kliautis tik savo paties jėgomis, ignoruojant Dvasios veikimą.

24. Paslaptingai susipynus Dievo ir žmogaus veikimui, Evangelija skelbiama per vyrus ir moteris, kurie patikimumą to, ką skelbia, pagrindžia savo gyvenimu per tarpasmeninius, kuriančius pasitikėjimą ir viltį santykius. Šiais laikais, dažnai paženklintais abejingumo, asmens užsisklendimo savyje ir kito atstūmimo, brolybės atradimas yra esminis dalykas, nes evangelizacija glaudžiai susijusi su žmonių santykių kokybe [27]. Taigi krikščionių bendruomenė laikosi Jėzaus žodžio, kuris ragina mus „irtis į gilumą“ (Lk 5, 4) tikėdamasi, kad Mokytojo kvietimas užmesti tinklus savaime garantuoja „didelę daugybę žuvų“ [28].

25. „Susitikimo kultūra“ skatina dialogą, solidarumą ir atvirumą visiems, išryškina asmens svarbą. Todėl būtina, kad parapija būtų „vieta“, skatinanti buvimą kartu ir ilgalaikių asmeninių santykių plėtrą, leidžiančią kiekvienam patirti, kad jis priklauso kaip dalyvis ir yra mylimas.

26. Parapijos bendruomenė pašaukta ugdyti tikrą „artumo meną“. Jei parapija giliai įsišaknija, ji tikrai tampa ta vieta, kur įveikiama daugelio žmonių gyvenimus ženklinanti vienatvė, taip pat „šventovė, kur ištroškę keleiviai gali atsigerti, ir nuolatinės misijų plėtros centras“ [29].

V. „Bendruomenių bendruomenė“: įtrauki, evangelizuojanti ir dėmesinga vargšams parapija

27. Bažnyčios misionierystės ir evangelizavimo objektas visada yra visa Dievo tauta. Tiesą sakant, Kanonų teisės kodeksas pabrėžia, kad parapija tapatinama ne su pastatu ar struktūrų visuma, o su konkrečia tikinčiųjų bendruomene, kurioje klebonas yra tikrasis ganytojas [30]. Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus priminė, kad „parapija yra Bažnyčios buvimas teritorijoje, Dievo žodžio klausymosi, augimo krikščioniškuoju gyvenimu, dialogo, skelbimo, dosnios meilės, adoracijos ir šventimo aplinka“, ir patvirtino, jog tai – „bendruomenių bendruomenė“ [31].

28. Įvairūs sudarantys parapiją subjektai yra pašaukti į bendrystę ir vienybę. Kai kiekvienas iš jų, tarnaudamas bendruomenei, atpažįsta savo papildantį vaidmenį, galima matyti visišką parapijos kunigo bei jam padedančių kunigų bendradarbiavimo įgyvendinimą. Kita vertus, išryškėja, kaip statydinant vieną Kristaus kūną, sąveikauja skirtingos diakonų, pašvęstųjų ir pasauliečių charizmos (plg. 1 Kor 12, 12).

29. Taigi parapija yra bendruomenė, Šventosios Dvasios pašaukta skelbti Dievo žodį ir iš krikšto šaltinio gimdyti naujus Dievo vaikus; suburta klebono, ji švenčia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimą ir liudija tikėjimą meile, nuolat gyvendama misionieriška dvasia, kad niekam nepritrūktų išganingos, gyvybę teikiančios žinios. Atsižvelgdamas į tai, popiežius Pranciškus teigė: „Parapija nėra atgyvenusi struktūra; kaip tik dėl jai būdingo didelio lankstumo ji gali įgyti labai įvairių formų, kokių reikalauja ganytojo ir bendruomenės atvirumas misijai bei misionieriškasis kūrybiškumas. Nors ir nėra vienintelė evangelizacinė institucija, ji geba nuolatos atsinaujinti ir prisitaikyti, būti „pačia Bažnyčia, apsigyvenusia tarp savo sūnų ir dukterų“. Tai suponuoja, kad parapija tikrai turi sąlytį su šeimomis bei tautos gyvenimu ir nevirsta nenaudinga, nuo žmonių atsiskyrusia struktūra ar grupe išrinktųjų, kuriems rūpi tik jie patys. [...] Tačiau turime pripažinti, kad kvietimas peržiūrėti bei atnaujinti parapiją dar nedavė pakankamų vaisių siekiant labiau priartinti ją prie žmonių, padaryti gyvos bendrystės bei dalyvavimo aplinka ir visiškai nukreipti į misiją“[32].

30. Parapijos gyvenimui negali būti svetimas „dvasinis ir bažnytinis piligriminių šventovių [sielovados] stilius“ – šventovių, kurios yra patys tikriausi  „misionierių forpostai“, pasižymintys svetingumu, dvasią atgaivinančiu maldos ir tylos gyvenimu, taip pat Sutaikinimo sakramento šventimu bei rūpinimusi vargšais. Parapijų bendruomenių piligriminės kelionės į įvairias šventoves yra vertingas įrankis stiprinant brolišką bendrystę, o grįžus namo savo kasdieninio gyvenimo erdves darant vis atviresnes ir svetingesnes [33].

31. Žvelgiant iš šios perspektyvos, atrodo akivaizdu, kad piligriminė šventovė gali apimti visas tas savybes ir tarnystes, kuriomis analogiškai turėtų pasižymėti ir parapija, nes daugeliui tikinčiųjų ji yra trokštama vidinių ieškojimų aplinka ir vieta, kur jie sutinka gailestingojo Kristaus veidą ir svetingąją Bažnyčią.

Šventovėse jie gali vėl naujai atrasti „Šventojo patepimą“ (1 Jn 2, 20), tai yra savo pačių pašventinimą per Krikštą. Šiose vietose mokomasi su užsidegimu liturgijoje švęsti Dievo buvimo savo tautoje slėpinį, pažinti kiekvieno pakrikštytojo evangelizuojančios misijos grožį, išgirsti kvietimą liudyti gailestingumą tose vietose, kur jie gyvena [34].

32. Parapija, visiems atvira „šventovė“, būdama pašaukta pasiekti visus be išimties, primena, kad vargšai ir atstumtieji visada turi turėti išskirtinę vietą Bažnyčios širdyje. Kaip pabrėžė Benediktas XVI: „Vargšai yra privilegijuotieji Evangelijos adresatai“ [35]. Popiežius Pranciškus savo ruožtu rašė: „Naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią bei pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti.“ [36]

33. Labai dažnai parapijos bendruomenė yra pirmoji žmogiškojo ir asmeninio vargšų akistatos su Bažnyčios veidu vieta. Visų pirma tai kunigai, diakonai ir pašvęstieji, kurie užjaučia brolių „sužeistą kūną“ [37], aplanko ligonius, remia bedarbius ir jų šeimas, atveria duris stokojantiems. Savo žvilgsniu, atkreiptu į vargingiausius, parapijos bendruomenė evangelizuoja ir leidžiasi evangelizuojama vargšų, taip iš naujo atrasdama socialinį įsipareigojimą skelbti Žodį visose skirtingose savo aplinkose [38] ir nepamiršdama meilės – „aukščiausio įsakymo“, pagal kurį būsime teisiami [39].

VI. Nuo asmenų iki struktūrų atsivertimo

34. Šiame atsinaujinimo ir pertvarkos procese parapija turi vengti pavojaus perdėtai įsitraukti į biurokratišką renginių organizavimą ar siūlyti paslaugas, išreiškiančias ne tiek evangelizacijos dinamiką, kiek veikiau savęs išsilaikymo kriterijų [40]. Cituodamas šventąjį Paulių VI, popiežius Pranciškus, su jam įprastu atvirumu ir drąsa (parresia) nurodė, kad „Bažnyčia turi giliau save suvokti, apmąstyti savo slėpinį [...]. Kai kurios bažnytinės struktūros gali kliudyti evangelizacijos dinamikai, tačiau ir geros struktūros naudingos tik tada, kai jos įkvepiamos, palaikomos ir vertinamos gyvenimo. Be naujos gyvybės ir autentiškos evangelinės dvasios, be „Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui“ bet kuri nauja struktūra netrukus sugenda“ [41].

35. Struktūrų pertvarkymas, kurį parapija turi pasiūlyti pati, reikalauja reikšmingo mąstysenos pasikeitimo ir vidinio atsinaujinimo, visų pirma tų, kurie yra pašaukti vadovauti pastoracijai. Kad būtų ištikimi iš Kristaus gautam įgaliojimui, ganytojai ir ypač klebonai – „pagrindiniai vyskupo bendradarbiai“ [42] – turi neatidėliotinai suvokti misionieriškos sielovados reformos poreikį.

36. Turint omenyje, kaip krikščionių bendruomenė brangina savo istoriją bei tai, prie ko ji yra emociškai prisirišusi, kiekvienas ganytojas turi nepamiršti, kad Dievo tautos tikėjimas susijęs su šeimos ir bendruomenės atmintimi. Labai dažnai sakralios vietos primena reikšmingas praeities kartų gyvenimo akimirkas, veidus ir įvykius, paženklinusius tiek asmeninį, tiek ir šeimos kelią. Siekiant išvengti sužeidimų ir įskaudinimų, svarbu, kad parapijos, o kartais ir vyskupijos bendruomenių pertvarkos procesai būtų vykdomi lanksčiai ir laipsniškai.

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie Romos kurijos reformą, pabrėžė, kad laipsniškumas „yra būtinos įžvalgos vaisius, o ši apima istorinį procesą, laiko eigą ir raidos etapus, patikrinimus, korekcijas, bandomuosius laikotarpius ir patvirtinimus ad experimentum. Taigi, tokiais atvejais omenyje turimas ne negebėjimas apsispręsti, o lankstumas, būtinas tikrai reformai pasiekti “[43]. Kalbama apie atsargumą, vengiant „skubinti laiką“ – kai reformas norima vykdyti pernelyg skubotai, darant „kabinetinius“ sprendimus pagal bendrus kriterijus ir pamirštant konkrečius, toje vietovėje gyvenančius žmones. Tiesą sakant, kiekvienas planas turi būti parengtas atsižvelgiant į konkretų bendruomenės gyvenimą ir įdiegiamas į ją be traumų, – tam būtini išankstinių konsultacijų, laipsniško įgyvendinimo bei patikrinimo etapai.

37. Žinoma, už tokį atsinaujinimą nėra atsakingas tik parapijos klebonas ir toks atsinaujinimas neturėtų būti primetamas iš viršaus, Dievo tautą paliekant nuošalėje. Sielovadinis struktūrų atsivertimas reiškia suvokimą, kad „ištikima šventoji Dievo tauta yra patepta Šventosios Dvasios malone; todėl svarstydami, mąstydami, vertindami, įžvelgdami turime būti labai dėmesingi šiam patepimui. Kaskart kai mes, kaip Bažnyčia, kaip ganytojai, kaip pašvęstieji, pamirštame šį tikrumą, einame klaidingu keliu. Kaskart kai Dievo tautą, jos visumą su visais skirtumais norime išstumti, nutildyti, sumenkinti, ignoruoti ar sumažinti iki nedidelės elito grupelės, mes kuriame bendruomenes, pastoracinius planus, teologinius akcentus, dvasingumą ir struktūras be šaknų, be istorijos, be veido, be atminties, be kūno, tiesą sakant, be gyvybės. Kai atitrūkstame nuo Dievo tautos gyvenimo, patenkame į nykią tuštumą ir iškreipiame Bažnyčios esmę“ [44].

Taigi dvasininkai ne vieni imasi Šventosios Dvasios įkvėptos permainos – joje dalyvauja visa Dievo tauta [45]. Todėl būtina „sąmoningai ir aiškiai ieškoti bendrystės bei dalyvavimo erdvių, kad visos Dievo tautos patepimas reikštųsi per konkrečius dalykus“ [46].

38. Taigi būtinybė įveikti tiek autoreferencinę parapijos sampratą, tiek „sielovadinės veiklos klerikalizaciją“ yra akivaizdi. Kai rimtai vertiname tai, kad Dievo tauta „turi Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventykloje gyvena Šventoji Dvasia, orumą ir laisvę“ [47], esame raginami propaguoti praktikas bei modelius, įgalinančius kiekvieną pakrikštytąjį dėl Šventosios Dvasios dovanos ir gautų charizmų tapti aktyviu evangelizacijos veikėju, besilaikančiu organiškos bendrystės tiek su kitomis parapijos bendruomenėmis, tiek ir atsižvelgiančiu į visą vyskupijos sielovadą. Iš tikrųjų visa bendruomenė, o ne tik hierarchija yra atsakinga už misiją, nes Bažnyčia tapatinama su visa Dievo tauta.

39. Ganytojų užduotis bus išlaikyti šią dinamiką gyvą, kad kiekvienas pakrikštytasis suvoktų save esant aktyviu evangelizacijos veikėju. Kunigų bendruomenė, visada eidama nuolatinio ugdymo keliu [48], turi išmintingai pasitelkti įžvalgos meną ir leisti augti bei bręsti parapijos gyvenimui, taip pat atsižvelgti į skirtingus pašaukimus bei tarnystes. Todėl kunigas, kaip jam patikėtos Dievo tautos narys ir tarnas, negali būti jos substitutas. Parapijos bendruomenė ura atsakinga už tarnystės, tikėjimo skelbimo ir artimo meilės liudijimo formas.

40. Šventosios Dvasios – Tėvo ir Sūnaus dovanai duotos Bažnyčiai – esminio vaidmens suvokimas skatina giliai išgyventi neužtarnauto dovanojimo santykį pagal Jėzaus mokymą: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Jis mokė mokinius dosniai tarnauti, kad kiekvienas būtų dovana kitiems (plg. Jn 13, 14–15), skiriant pirmenybę vargšams. Iš čia, be kita ko, kyla poreikis „nekomercializuoti“ sakramentinio gyvenimo ir nesudaryti įspūdžio, kad sakramentų – ypač Švč. Eucharistijos – šventimas ir kiti patarnavimai gali būti apmokestinami pagal įkainius.

Ganytojas, didžiadvasiškai dovanojantis savo tarnystę kaimenei, taip pat turi mokyti tikinčiuosius, kad kiekvienas bendruomenės narys jaustųsi atsakingas ir tiesiogiai prisidėtų prie Bažnyčios poreikių įvairiomis pagalbos ir solidarumo formomis, reikalingomis parapijai, kad ji galėtų laisvai ir efektyviai vykdyti sielovados tarnystę.

41. Misija, kuriai parapija yra pašaukta kaip centras, iš kurio pulsuoja evangelizacija, saisto visą Dievo tautą – kunigus, diakonus, pašvęstuosius ir pasauliečius, kiekvieną pagal jo charizmą ir pagal jam tenkančią atsakomybę.

VII. Parapija ir kiti vidiniai vyskupijos padaliniai

42. Parapijos bendruomenės pastoracinis atsivertimas misionieriška prasme įgyja pavidalą ir įgyvendinamas laipsniškai atnaujinant struktūras ir nuosekliai įvairiais būdais patikint sielovados užduotį Dievo tautos nariams ir įtraukiant juos į jos įgyvendinimą.

43. Kalbant apie vyskupijos teritorijos vidinį paskirstymą [49], kuris pagal galiojantį Kanonų teisės kodeksą apima parapijas ir teritorinius vikariatus (dekanatus) [50], per pastaruosius dešimtmečius dar imta vartoti iš Magisteriumo dokumentų perimtas tokias sąvokas kaip „pastoracinis vienetas“ ir „pastoracinė sritis“. Šie pavadinimai apibrėžia de facto vyskupijos sielovados organizavimo formas, išreiškiančias naują santykį tarp tikinčiųjų ir teritorijos.

44. Vartojant sąvokas „vienetai“ ar „pastoracinės sritys“, nereikia manyti, kad daugybė dabar egzistuojančių problemų bus išsprendžiamos paprasčiausiai naujai pavadinant jau egzistuojančią tikrovę. Tam, kad pokyčiai šiame atsinaujinimo procese nebūtų išgyvenami pasyviai, tačiau kaip tik būtų skatinami ir tinkamai nukreipiami, reikia rasti struktūras, kurios visiems krikščionių bendruomenę sudarantiems subjektams padėtų atgaivinti bendrą pašaukimą evangelizuoti ir tokiu būdu siekti veiksmingesnės Dievo tautos sielovados, kurios „raktinis veiksnys“ gali būti tik artimumas.

45. Šiuo požiūriu kanoniniai teisės aktai pabrėžia būtinybę nustatyti atskiras teritorines dalis kiekvienoje vyskupijoje [51] ir galimybę vėliau jas jungti į junginius, kurie yra tarpinė struktūra tarp vyskupijos ir parapijų. Dėl to, atsižvelgiant į vyskupijos dydį ir konkrečią pastoracinę situaciją, galima išskirti įvairius parapijų jungimo tipus [52].

Šiuose parapijų junginiuose gyvuoja ir veikia bažnytinė bendrystė ypatingą dėmesį skiriant konkrečiai teritorijai, todėl steigiant šiuos junginius reikia atsižvelgti į gyventojų homogeniškumą ir papročius, taip pat bendrus regiono bruožus ir taip palengvinti glaudų parapijos kunigų ryšį su kitais sielovados darbuotojais [53].

VII.a. Parapijų junginių steigimo procedūra

46. Prieš pradėdamas steigti parapijų junginį, vyskupas pagal kanonų teisės normas privalo pasitarti su kunigų taryba [54], atsižvelgdamas į bendrą bažnytinę atsakomybę, kuria jis įvairiais būdais dalijasi su kunigų tarybos nariais.

47. Visų pirma, kelių parapijų jungimas gali būti vykdomas paprasta federacine forma, kad sujungtos parapijos išlaikytų skirtingą savo tapatybę.

Tačiau vadovaujantis kanonine tvarka ir jungiant greta esančias parapijas, turi būti laikomasi, visuotinės teisės nustatytų parapijos kaip juridinio asmens statusą apibrėžiančių visuotinės teisės nustatytų esminių elementų, nuo kurių vyskupas negali dispensuoti [55]. Todėl kiekvienai parapijai, kurią ketinama panaikinti, jis turi išleisti specialų dekretą, jame pateikdamas atitinkamus motyvus [56].

48. Taigi atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, parapijas jungia, steigia ar panaikina diecezinis vyskupas, vadovaudamasis kanonų teisės normomis, tai gali būti vykdoma per inkorporavimą, pagal kurį viena parapija įtraukiama į kitą, yra jos absorbuojama ir praranda savo pirminį individualumą bei juridinio asmens statusą; arba per tikrą suliejimą, kai sukuriama viena nauja parapija, o prieš tai buvusios ir jų juridinio asmens statusas panaikinamas; arba galiausiai suskirstant parapijos bendruomenę į kelias savarankiškas parapijas, kurios yra sukuriamos ex novo [57].

Be to, parapijų panaikinimas dėl jungimo yra teisėtas, jei jo priežastys yra susijusios su konkrečia parapija. Tačiau pagrindas panaikinti parapiją nėra vien dvasininkų trūkumas vyskupijoje, vyskupijos finansinė padėtis ar kitos tai bendruomenei būdingos aplinkybės, kurios, numatoma, artimiausiu metu gali keistis (pvz., tikinčiųjų skaičius, finansinis savarankiškumas, urbanistiniai pokyčiai teritorijoje). Kad tokio pobūdžio priemonės būtų teisėtos, būtina, kad priežastys būtų tiesiogiai ir organiškai susijusios su atitinkama parapijos bendruomene, o ne grindžiamos bendrais, teoriniais ir „principiniais“ samprotavimais.

49. Kalbant apie parapijų steigimą ir panaikinimą, reikia atsiminti, kad kiekvienas sprendimas turi būti priimtas oficialiu dekretu ir pateiktas raštiškai [58]. Kanonų teisės neatitiktų toks atskiras norminis aktas, bendras dekretas ar atskiras įstatymas, kuriuo numatoma bendro pobūdžio reorganizacija, taikoma arba visai vyskupijai, arba jos daliai, arba kelioms parapijoms.

50. Ypač parapijų panaikinimo atveju, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, dekrete turi būti aiškiai nurodyta, kokios priežastys paskatino vyskupą priimti tokį sprendimą. Jos turi būti konkrečiai nurodytos, nes negali pakakti bendros aliuzijos į „sielų gerovę“.

Galiausiai akte, kuriuo remiantis panaikinama parapija, taip pat turi būti numatytas jos gėrybių perleidimas pagal atitinkamas kanonų normas [59]; kai nėra šiam sprendimui prieštaraujančių priežasčių, kurias reikia apsvarstyti kunigų taryboje [60], būtina pasirūpinti, kad panaikintos parapijos bažnyčia ir toliau būtų atvira tikintiesiems.

51. Jungiant parapijas ar jas naikinant kartais iškyla poreikis bažnyčią atiduoti profaniškam, tačiau garbingam naudojimui [61]. Tokį sprendimą priima diecezinis vyskupas, būtinai pasitaręs  su kunigų taryba [62].

Paprastai, taip pat ir šiuo atveju teisėtas motyvas priimti tokį sprendimą nėra mažėjantis vyskupijos dvasininkų skaičius, demografinis nuosmukis ar rimta vyskupijos finansinė krizė. Tačiau jei pastato būklė yra tokia, kad jo niekaip nebegalima pritaikyti dieviškajam kultui ir nėra galimybės jį suremontuoti, tuomet vyskupas, vadovaudamasis kanonų teise, gali perduoti pastatą profaniškam, tačiau garbingam naudojimui.

VII.b. Teritoriniai vikariatai (dekanatai)

52. Visų pirma reikia atsiminti, kad „siekiant bendromis pastangomis skatinti pastoraciją, kelios gretimos parapijos gali būti sujungtos į ypatingus junginius, kokiais yra teritoriniai vikariatai“ [63]; įvairiose vietose jie vadinami „dekanatais“ ar „arkipresbiteratais“, „pastoracinėmis sritimis“ ar „prefektūromis“ [64].

53. Dekanas nebūtinai turi būti konkrečios parapijos klebonas [65]. Kad būtų įgyvendintas tikslas, dėl kurio yra įsteigtas pats dekanatas ir jis neliktų grynai formali institucija, viena iš pagrindinių dekano pareigų yra „skatinti ir koordinuoti bendrą pastoracinę veiklą vikariate (dekanate)“ [66]. Be to, dekanas „turi pareigą pagal diecezinio vyskupo duotą nurodymą vizituoti savo teritorijos parapijas“ [67]. Diecezinis vyskupas siekdamas, kad dekanas geriau atliktų savo pareigas ir skatintų bendrą parapijų veiklą, gali suteikti jam kitus įgaliojimus atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes.

VII.c. Pastoraciniai vienetai

54. Taip pat, kai to reikalauja aplinkybės, dėl teritorinio dekanato išplėtimo ar didelio tikinčiųjų skaičiaus vyskupas, išklausęs kunigų tarybos nuomonės [68] ir atsižvelgdamas į kai kuriuos konkrečius kriterijus bei siekdamas paskatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp kaimyninių parapijų, gali priimti sprendimą dėl stabilesnio ir institucinio įvairių parapijų jungimo dekanate [69].

55. Visų pirma tikslinga, jog toks parapijų (vadinamų „pastoraciniais vienetais“ [70]) jungimas būtų kuo vientisesnis, taip pat ir sociologiniu požiūriu, kad, žvelgiant iš misijų perspektyvos, būtų galima įgyvendinti išties visuminę ir integruotą, taip pat iš esmės misionierišką sielovadą [71].

56. Be to, kiekviena tokio pastoracinio vieneto parapija turi būti patikėta klebonui ar net in solidum kunigų komandai, kuri rūpinasi visomis parapijos bendruomenėmis [72]. Arba, jei vyskupas mano, kad tai tinkama, pastoracinį vienetą taip pat gali sudaryti kelios parapijos, patikėtos tam pačiam klebonui [73].

57. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant ir į kunigus, kurie atlikdami tarnystę buvo gerbiami ir pripažinti bendruomenės, taip pat dėl gėrio pačių tikinčiųjų, kurie savo ganytojams yra dėkingi ir prie jų prisirišę, nedera, jog diecezinis vyskupas, steigdamas konkretų pastoracinį vienetą, tuo pačiu dekretu nustatytų, kad keliose parapijose, sujungtose ir patikėtose vienam parapijos klebonui [74], kiti parapijose esantys ir vis dar einantys pareigas kunigai [75] automatiškai būtų perkeliami į parapijos vikarų pareigas arba de facto nušalinami nuo pareigų.

58. Tokiais atvejais, nebent tai būtų pavedimas in solidum, diecezinis vyskupas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti tokio parapijų junginio kunigo – moderatoriaus funkcijas, taip pat jo ryšius su dekanato, kuriame yra pastoracinis vienetas, dekanu [76].

59. Pagal teisės normas įsteigus parapijų junginį– dekanatą arba „pastoracinį vienetą“, vyskupas prireikus nusprendžia, ar kiekvienoje parapijoje turėtų būti pastoracinė taryba [77], ar geriau, kad ši užduotis būtų patikėta vienai pastoracinei tarybai, kuri būtų bendra visoms susijusioms bendruomenėms. Bet kuriuo atveju atskiros parapijos, sudarančios junginį ir išlaikančios savo juridinį statusą bei galią, turi turėti savo ekonominių reikalų tarybą [78].

60. Siekiant visapusiškos evangelizacijos ir veiksmingesnės sielovados, tikslinga susijungusiose parapijose įsteigti konkrečių sričių (tokių kaip, pavyzdžiui: katechezė, labdara, jaunimo ar šeimos sielovada) pastoracines tarnybas įtraukiant visus Dievo tautos narius – dvasininkus, pašvęstuosius asmenis ir tikinčiuosius pasauliečius.

VII.d. Pastoracinė sritis

61. Dekanatą gali sudaryti keli „pastoraciniai vienetai“; tokiu pat būdu, ypač teritoriškai didesnėse vyskupijose, pasikonsultavęs su kunigų taryba [79], vyskupas kelis dekanatus gali sujungti į „regionus“ arba „pastoracines sritis“ [80]. Joms vadovauja vyskupo vikaras [81], veikiantis vyskupo vardu, jo vadovaujamas ir bendrystėje su juo, turintis ordinarinę galią šių sričių pastoraciniam administravimui, taip pat vyskupo pageidavimu kartais turintis specialius įgaliojimus.

VIII. Įprastiniai ir ekstraordinariniai būdai, kuriais patikima rūpintis parapijos bendruomenės pastoracija

62. Dėl atliekamos ganytojų tarnystės parapijos klebonas ir kiti kunigai, esantys bendrystėje su vyskupu [82], yra esminė atraminė jungtis parapijos bendruomenei. Parapijos klebonas ir kunigai, puoselėdami bendrą gyvenimą ir kunigišką brolystę, teikia sakramentus bendruomenei ir švenčia kartu su ja, yra pašaukti organizuoti parapiją taip, kad ji būtų veiksmingas bendrystės ženklas [83].

63. Kalbant apie kunigų buvimą bei misiją parapijos bendruomenėje, ypač atkreiptinas dėmesys į bendrą gyvenimą [84]; tai rekomenduoja 280 kanonas, net jei tai ir nėra privaloma dieceziniams dvasininkams. Šiuo atžvilgiu dera atminti dvasininkų bendrystės, maldos ir bendros pastoracinės veiklos pamatinę reikšmę [85], autentiškai liudijant sakramentinę brolybę [86] ir siekiant veiksmingesnio evangelizavimo.

64. Bendruomeninio gyvenimo patirtis sutvirtina kunigišką tapatybę, kartu mažėja materialinių rūpesčių, o individualizmo pagunda užleidžią vietą labai asmeniškiems santykiams. Bendra malda, bendri apmąstymai ir studijos, kurių kunigiškame gyvenime niekada neturi trūkti, gali labai padėti ugdyti kunigiškąjį dvasingumą, įkūnytą kasdieniame gyvenime.

Bet kuriuo atveju bus tinkama, jei vyskupas remdamasis savo įžvalga pagal galimybes atsižvelgs į žmogiškuosius ir dvasinius ryšius tarp kunigų, kuriems jis ketina patikėti parapiją ar parapijų grupę, pakviesdamas juos didžiadvasiškai pasirengti naujai pastoracinei misijai ir dalytis gyvenimu su konfratrais [87].

65. Kai kuriais atvejais, ypač kai nėra tradicijos ar papročio turėti kleboniją arba kai dėl kokių nors priežasčių kunigas negali joje apsigyventi, gali atsitikti taip, kad jam tenka grįžti gyventi į gimtąją šeimą, kuri yra pirmoji jo žmogiškojo ugdymo ir pašaukimo atradimo vieta [88].

Viena vertus, toks apsigyvenimas gali pozityviai veikti kunigo kasdienį gyvenimą, nes garantuoja ramią ir stabilią namų aplinką, ypač tuo atveju, jei dar yra gyvi jo tėvai. Kita vertus, reikia vengti vidinės priklausomybės nuo šių šeimyninių santykių, kurie galėtų trukdyti visą laiką skirti tarnystei arba taptų alternatyva, kuri, užuot papildžiusi, užgožtų jo santykius su kitais kunigais ir pasauliečių bendruomene.

VIII.a. Klebonas

66. Klebono pareigos susijusios su visa apimančia sielovada [89], todėl, kad tikintysis būtų galiojamai paskirtas klebonu (parochus), jis privalo turėti Kunigystės šventimus [90]. Net ir kunigų stygiaus atveju atmestina bet kokia galimybė neturinčiam šventimų asmeniui suteikti klebono titulą ar patikėti su tuo susijusias pareigas. Dėl kleboną ir bendruomenę siejančio tarpusavio pažinimo ir artumo ryšio klebono pareigos negali būti patikėtos juridiniam asmeniui [91]. Išskyrus kan. 517, §§ 1–2 numatytus atvejus, klebono pareigų negalima patikėti iš dvasininkų ir pasauliečių sudarytai žmonių grupei. Taigi reikėtų vengti tokių sąvokų kaip „komandos vadovas“, „grupės vadovas“ ar panašių, kurios galėtų reikšti kolegialų parapijos valdymą.

67. Kadangi klebonas yra „jam pavestos parapijos ganytojas“ [92], ipso iure jam tenka pareiga juridiškai atstovauti parapijai [93]. Jis yra administratorius, atsakingas už parapijos gėrybes, kurios yra „bažnytinės gėrybės“ ir todėl tvarkomos pagal kanonines normas [94].

68. Kaip teigia Vatikano II Susirinkimas, „klebono pareigų parapijoje pastovumas turi būti toks, koks reikalingas sielų gerovei“ [95]. Todėl pagal bendrą principą reikalaujama, kad parapijos klebonas turi būti „skiriamas neribotam laikui“ [96].

Tačiau diecezinis vyskupas klebonus gali skirti konkrečiam laikui, jei tai leista vyskupų konferencijos dekretu. Atsižvelgiant į tai, kad klebonas turi užmegzti tikrą ir veiksmingą ryšį su jam patikėta bendruomene, tinkama, kad vyskupų konferencijos nenustatytų per trumpo, trumpesnio nei 5 metų, terminuoto paskyrimo laiko.

69. Bet kuriuo atveju klebonai, net jei jie paskirti „neribotam laikui“ arba besibaigiant paskyrimo „konkrečiam laikotarpiui“, turi būti pasirengę būti perkelti į kitą parapiją ar paskirti tarnybai, „jei sielų gerovė arba Bažnyčios poreikiai ar nauda reikalauja“[97]. Primintina, kad klebonas tarnauja parapijai, o ne atvirkščiai.

70. Paprastai, kur įmanoma, klebonas turi rūpintis tik vienos parapijos sielovada, tačiau „dėl kunigų trūkumo ar kitų aplinkybių tam pačiam klebonui gali būti patikėta rūpintis keliomis gretimomis parapijomis“ [98]. Pavyzdžiui, „kitos aplinkybės“ gali būti maža teritorija arba mažai gyventojų, taip pat kaimyninių parapijų artumas. Jei tam pačiam klebonui patikimos kelios parapijos, diecezinis vyskupas turi atidžiai įvertinti, ar jis galės visapusiškai ir veiksmingai atlikti klebono funkciją kiekvienoje iš jų kaip tikras ganytojas [99].

71. Po paskyrimo klebonas atlieka visas jam patikėtas funkcijas su visomis teisėmis ir pareigomis, kol jis pagal teisės normas netenka pareigybės [100]. Jei klebonas pašalinamas arba perkeliamas nepasibaigus jo įgaliojimo laikotarpiui, reikia laikytis atitinkamų kanoninių procedūrų, kurias Bažnyčia taiko siekdama konkrečiam atvejui tinkamo sprendimo [101].

72. Kai to reikalauja tikinčiųjų gėris, net jei nėra kitų priežasčių netekti pareigybės, klebonas, baigęs 75 metus, raginamas priimti vyskupo prašymą pateikti atsistatydinimo iš pareigų raštą [102]. Atsistatydinimo pateikimas, pabaigus 75 metus [103], laikytinas moraline pareiga, net jei ji nebūtų kanoninė; atsistatydinimo pateikimas nereiškia, kad parapijos klebonas automatiškai netenka pareigų. Pareigybės netenkama tik tada, kai diecezinis vyskupas atsistatydinimo prašymą pateikusiam parapijos klebonui raštu praneša apie jo atsistatydinimo priėmimą [104]. Kita vertus, vyskupas turėtų geranoriškai apsvarstyti parapijos klebono atsistatydinimo prašymą, net jei jis pateiktas tik dėl vienintelės 75 metų amžiaus priežasties.

73. Bet kuriuo atveju, siekdamas išvengti funkcionalistinio požiūrio į tarnystę, diecezinis vyskupas, prieš priimdamas atsistatydinimą, apdairiai apsvarsto visas aplinkybes, susijusias su asmeniu ir vieta, tokias kaip sveikatos būklė ar drausminės priežastys, kunigų trūkumas, parapijos bendruomenės gėris bei kiti panašūs veiksniai, o esant teisėtai ir atitinkamai priežasčiai priima atsistatydinimą [105].

74. Priešingu atveju, jei leidžia asmeninė kunigo padėtis ir jei pastoraciniu požiūriu tinkama, vyskupui dera apsvarstyti galimybę jį palikti eiti klebono pareigas, o esant reikalui suteikti jam pagalbininką ir taip parengti įpėdinį klebono pareigoms. Be to, „atsižvelgdamas į situaciją, atsistatydinusiam iš pareigų parapijos klebonui vyskupas gali patikėti mažesnę ir mažiau reiklią parapiją“ [106] arba paskirti kitą, konkrečias kunigo galimybes atitinkančią sielovados užduotį; esant poreikiui, vyskupui dera paaiškinti, kad kunigas dėl tokio pobūdžio perkėlimo jokiu būdu neturi jaustis „pažemintas“ ar „nubaustas“.

VIII.b. Parapijos administratorius

75. Jeigu nėra galimybės nedelsiant skirti kleboną, parapijos administratorius [107] turi būti skiriamas tik pagal kanonų teisės normas [108].

Iš esmės ši pareigybė yra laikina ir ja naudojamasi laukiant, kol bus paskirtas naujas parapijos klebonas. Dėl šios priežasties būtų neteisėta, jei diecezinis vyskupas, vengdamas skirti kleboną, skirtų parapijos administratorių ir paliktų jį ilgesniam nei metai laikotarpiui ar net visam laikui.

Kaip rodo patirtis, toks sprendimas dažnai priimamas siekiant apeiti teisės nuostatas, laiduojančias klebono pareigybės stabilumą; tai yra pažeidimas, pakenkiantis tiek kunigo misijai, tiek pačiai bendruomenei: netikrumas dėl ganytojo buvimo neleidžia parapijai planuoti plataus masto evangelizacijos planų, o sielovada turi apsiriboti tik esamos padėties palaikymu.

VIII.c. Parapijos sielovados patikėjimas in solidum keliems kunigams

76. Dar viena galimybė – „ kai to reikalauja aplinkybės, parapijos ar kelių parapijų pastoracija vienu metu gali būti patikėta in solidum keliems kunigams“ [109]. Toks sprendimas gali būti priimtas vyskupo nuožiūra, kai to reikalauja konkrečios aplinkybės, ypač siekiant atitinkamų bendruomenių gėrio, bendrai vykdant veiksmingesnę pastoracinę veiklą ir skatinant bendrystės dvasingumą tarp kunigų [110].

Tokiais atvejais kunigų grupė bendrystėje su kitais parapijos bendruomenės nariais veikia bendru sutarimu, o moderatorius yra primus inter pares tarp kitų kunigų, kurie faktiškai yra klebonai.

77. Kiekvienai kunigų bendruomenei, kuriai in solidum patikima vienos ar kelių parapijų pastoracija, primygtinai rekomenduojama parengti vidaus reglamentą, kad kiekvienas kunigas galėtų geriau atlikti jam tenkančias užduotis ir funkcijas [111].

Moderatorius atsakingas už bendro grupei patikėtos parapijos ar kelių parapijų darbo koordinavimą, jis juridiniuose reikaluose atstovauja grupei pavestai parapijai ar parapijoms [112], koordinuoja klebonui priklausančio įgaliojimo asistuoti santuokoms ir dispensavimo galios naudojimą [113] ir už visą grupės veiklą atsako prieš vyskupą [114].

VIII.d. Parapijos vikaras

78. Papildomai, šalia anksčiau nurodytų galimybių, kunigas gali būti paskirtas parapijos vikaru ir įpareigotas rūpintis konkrečia sielovados sritimi (jaunimo, pagyvenusių žmonių, ligonių, draugijų, brolijų, ugdymo, katechezės ir kt.), savo tarnystę atlikdamas skirtingose parapijose vienu metu arba vienoje parapijoje vykdydamas visą pastoracinę tarnystę ar konkrečią jos dalį [115].

Tuo atveju, kai parapijos vikarui pavedama darbuotis keliose parapijose, patikėtose skirtingiems klebonams, paskyrimo dekrete dera paaiškinti ir aprašyti jam pavestas užduotis kiekvienoje parapijos bendruomenėje, taip pat tiksliai apibrėžti tarnybinius santykius su klebonais dėl gyvenamosios vietos, išlaikymo ir Mišių šventimo.

VIII.e. Diakonai

79. Diakonai yra įšventinti tarnautojai, inkardinuojami vyskupijoje ar kituose inkardinavimo galią turinčiuose bažnytiniuose dariniuose [116]; jie yra vyskupo ir kunigų bendradarbiai vienoje evangelizavimo misijoje ir turi ypatingą užduotį priimto sakramento galia „tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės diakonija“ [117].

80. Siekdamas apsaugoti diakonų tapatybę ir skatindamas jų tarnystę popiežius Pranciškus pirmiausia perspėjo dėl tam tikrų pavojų, susijusių su tuo, kaip suprantama diakonato esmė: „Turime atkreipti dėmesį, kad diakonai nebūtų laikomi pusiau kunigais ir pusiau pasauliečiais. [...] Taip pat nėra geras toks įvaizdis, kai diakonas suvokiamas kaip savotiškas tarpininkas tarp tikinčiųjų ir kunigų. Tai nėra nei pusiaukelė tarp kunigo ir pasauliečio, nei pusiaukelė tarp ganytojo ir tikinčiojo. Čia kyla dvi pagundos. Yra klerikalizmo pavojus: pernelyg klerikalus diakonas. [...] O kita pagunda – funkcionalistinis požiūris: diakonas kaip kunigo pagalbininkas vienokiems ar kitokiems reikalams“ [118].

Tęsdamas tą pačią kalbą Šventasis Tėvas pasiūlė kai kuriuos paaiškinimus dėl ypatingo diakonų vaidmens bažnytinėje bendruomenėje: „Diakonatas yra ypatingas pašaukimas, šeimyninis pašaukimas, susijęs su tarnyste. […] Šis žodis yra raktas į jūsų charizmos supratimą. Tarnystė kaip viena iš Dievo tautai būdingų dovanų. Diakonas yra tarsi tarnystės sergėtojas Bažnyčioje. Kiekvienas žodis turi būti atidžiai pasvertas. Jūs esate tarnystės sergėtojai Bažnyčioje: tarnystės Žodžiui, tarnystės Altoriui, tarnystės vargšams“ [119].

81. Mokymas apie diakonatą per šimtmečius reikšmingai rutuliojosi. Vatikano II Susirinkime iš naujo apsvarstyta diakonato samprata, tiksliau paaiškinta jo doktrina ir praplėstos tarnystės funkcijos: diakonatas nuo šiol „neužsklendžiamas“ apribojant jį vienintele karitatyvine tarnyste ir nebėra apibrėžiamas – kaip tai buvo padaryta Tridento Susirinkime – tik kaip pereinamoji ir beveik išimtinai liturginė tarnystė. Vatikano II Susirinkimas nurodo, kad tai yra Šventimų sakramento laipsnis, todėl „sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ [120].

Po Susirinkimo formavosi Lumen gentium pateikta samprata, ir diakonų tarnystė vis labiau apibrėžiama kaip dalyvavimas, nors ir skirtingu laipsniu, Šventimų sakramente. Audiencijoje, skirtoje Tarptautinio diakonato kongreso dalyviams, Paulius VI dar kartą patvirtino, kad diakonas tarnauja krikščionių bendruomenėms „tiek skelbdamas Dievo žodį, tiek sakramentų tarnystėje, tiek vykdydamas artimo meilę“ [121]. Kita vertus, nors pagal Apaštalų darbų knygą (Apd 6, 1–6) atrodytų, kad septyni parinkti vyrai skirti tik tarnystei prie stalų, iš tiesų ta pati Biblijos knyga pasakoja, kaip Steponas ir Pilypas visapusiškai vykdo „Žodžio diakoniją“. Taigi būdami Dvylikos ir Pauliaus bendradarbiai jie vykdė savo tarnystę dviejose srityse: evangelizavimo ir artimo meilės.

Todėl diakonui gali būti patikėta daug bažnytinių pareigybių – visos tos, kurios nėra susijusios su visa apimančia sielovada [122]. Kanonų teisės kodekse nustatyta, kurios pareigybės yra rezervuotos kunigui, o kurios gali būti patikėtos ir tikintiesiems pasauliečiams, tačiau nėra jokių nuorodų apie konkrečias pareigybes, kuriose pasireikštų diakono tarnystės specifika.

82. Bet kuriuo atveju, diakonato istorija primena, kad jis buvo įsteigtas atžvelgiant į Bažnyčioje esančių tarnysčių kontekstą – kaip įšventinamoji tarnystė, tarnaujant Žodžiui ir artimo meilei; pastaroji sritis apima ir turto administravimą. Ši dvejopa diakono misija reiškiasi liturginėje srityje, kur jis yra pašauktas skelbti Evangeliją ir patarnauti prie Eucharistijos stalo. Siekiant skatinti diakono tarnystę, šios nuorodos galėtų padėti nustatyti konkrečias diakono užduotis ir įvertinti šiam pašaukimui būdingus aspektus.

VIII.f. Pašvęstieji asmenys

83. Dažnai parapijos bendruomenėje yra asmenų, gyvenančių pašvęstąjį gyvenimą. „Jis yra ne išorinė ar nuo vietinės Bažnyčios gyvenimo nepriklausoma tikrovė, bet evangelinio radikalumo paženklintas ypatingas būdas būti joje su savo savitomis dovanomis“ [123]. Be to, pašvęstojo gyvenimo asmenys integruojasi bendruomenėje kartu su dvasininkais ir pasauliečiais; pašvęstas gyvenimas „kaip toks, priklauso Bažnyčios charizminiam matmeniui. […]. Pašvęstojo gyvenimo institutų dvasingumas ir pasauliečiui, ir kunigui gali būti reikšminga paspirtis, įgalinanti juos įgyvendinti savo pašaukimą“ [124].

84. Pašvęstųjų indėlis į parapijos bendruomenės evangelizavimo misiją visų pirma kyla iš paties jų „buvimo“, tai yra iš radikalaus sekimo Kristumi liudijimo per evangelinių patarimų išpažinimą [125], o tik po to – iš jų „veikimo“, tai yra iš darbų, atliekamų pagal kiekvieno instituto charizmą (pavyzdžiui, katechezė, labdara, ugdymas, jaunimo sielovada, ligonių priežiūra) [126].

VIII.g. Pasauliečiai

85. Parapijos bendruomenę daugiausia sudaro tikintieji pasauliečiai [127], kurie dėl krikšto ir kitų įkrikščioninimo sakramentų, o daugeliu atvejų ir dėl santuokos [128], dalyvauja Bažnyčios evangelizacinėje veikloje, nes „tikinčiųjų pasauliečių pašaukimas bei užduotis yra keisti įvairias žemiškosios tikrovės sritis, kad kiekviena žmogaus veikla būtų perkeista Evangelijos“ [129].

Pasauliečiams dėl jiems būdingo pasaulietiškumo skirta „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant juos pagal Dievo valią“ [130]; jie „taip pat gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami labai įvairias užduotis, sulig Viešpaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis“ [131].

86. Šiandien visi tikintieji pasauliečiai kviečiami dosniai įsipareigoti tarnystei evangelizacijos misijoje, pirmiausia per Evangelijos liudijimą kasdieniu gyvenimu, įprastoje gyvenimo aplinkoje, įvairiais atsakomybės lygmenimis, ypač įsipareigodami tarnauti parapijos bendruomenei [132].

VIII.h. Kitos pastoracijos patikėjimo formos

87. Kaip numatyta kan. 517, § 2, vyskupas turi ir kitą galimybę pasirūpinti bendruomenės sielovada, net jei dėl kunigų stygiaus nėra galimybės paskirti klebono ar parapijos administratoriaus, galinčio visą laiką atsidėti šiam darbui. Tokiomis pastoraciniu atžvilgiu problemiškomis aplinkybėmis, siekdamas palaikyti krikščioniškąjį gyvenimą ir tęsti bendruomenės evangelizacinę misiją, diecezinis vyskupas gali patikėti prapijos pastoracijos vykdymą diakonui, pašvęstajam asmeniui ar pasauliečiui arba net žmonių grupei (pavyzdžiui, vienuolijai, asociacijai) [133].

88. Koordinuoti tuos, kuriems patikėta vykdyti bendruomenės pastoraciją, ir jiems vadovauti turi teisinius įgaliojimus turintis kunigas, veikiantis kaip „sielovados moderatorius“. Nors jis neužima klebono pareigybės, išskirtinai jam priklauso klebono galia ir įgaliojimai, susiję su atitinkamomis teisėmis ir pareigomis.

Reikia atsiminti, kad tai yra ekstraordinarinė pastoracijos patikėjimo forma, kuria pasinaudojama dėl to, kad neįmanoma paskirti klebono ar parapijos administratoriaus, todėl nereikėtų jos painioti su įprastiniu visų tikinčiųjų aktyviu bendradarbiavimu ir dalijimusi atsakomybe.

89. Siekiant pasinaudoti šia ypatinga priemone reikia tinkamai parengti Dievo tautą, taip pat būtina pasirūpinti, kad ji būtų taikoma tik reikiamam, o ne neribotam laikui [134]. Norint teisingai suprasti ir taikyti šį kanoną, reikia, kad ši priemonė būtų taikoma „rūpestingai laikantis su ja susijusių išlygų, būtent: a) „dėl kunigų trūkumo“, bet ne dėl patogumo ar dviprasmiškai suvokiamo „pasauliečių skatinimo“ […]; b) kalbama apie „dalyvavimą pastoracijos vykdyme“, o ne vadovavimą parapijai, jos koordinavimą, moderavimą ar administravimą; šie dalykai pagal kanono tekstą priklauso tik kunigui“[135].

90. Kad patikėta vykdyti sielovada pagal kan. 517, § 2 [136] būtų sėkminga, būtina laikytis kai kurių kriterijų. Kadangi tai yra ekstraordinarinis ir laikinas sielovados sprendimas [137], vienintelė kanoninė priežastis, leidžianti teisėtai jį taikyti, yra kunigų trūkumas, dėl kurio neįmanoma paskirti kleboną ar parapijos administratorių ir taip užtikrinti parapijos bendruomenės sielovadą. Be to, taikant tokią sielovados vykdymo formą, pirmenybė teiktina vienam ar keliems diakonams, o ne pašvęstiesiems ar pasauliečiams [138].

91. Bet kuriuo atveju taip organizuojamos sielovados veiklos koordinavimas priklauso kunigui, kurį diecezinis vyskupas paskyrė moderatoriumi; tik šis kunigas turi parapijos klebonui priklausančią galią ir įgaliojimus; tuo tarpu kiti tikintieji „dalyvauja vykdant parapijos pastoraciją“ [139].

92. Tiek diakonas, tiek kiti šventimų neturintys asmenys, dalyvaujantys pastoracijos vykdyme, gali atlikti tik tas funkcijas, kurios atitinka jų kaip diakonų ar tikinčiųjų pasauliečių statusą, atsižvelgdami „į pirminį pašvęstųjų tarnautojų ir pasauliečių charizmų bei funkcijų įvairumą bei tarpusavio papildomumą, nes jis būdingas Bažnyčiai, kuriai Dievas norėjo suteikti organinę struktūrą“ [140].

93. Galiausiai dekrete, kuriuo paskiriamas kunigas moderatorius, primygtinai rekomenduojama, kad vyskupas bent trumpai išdėstytų priežastis, dėl kurių vienos ar kelių bendruomenių pastoracijos vykdymas buvo patikėtas taikant ekstraordinarinę formą, ir tuo pačiu nurodytų tarnystės formas, kurias vykdys įpareigotasis kunigas.

IX. Funkcijos ir tarnystės parapijoje

94. Be retkartinio bendradarbiavimo, kuriuo prie kasdienių parapijos veiklų gali prisidėti kiekvienas geros valios žmogus, net ir nekrikštytas, yra keletas stabilių funkcijų, kurių pagrindu tikintieji tam tikram laikui prisiima atsakomybę už tarnystę parapijos bendruomenėje. Galima paminėti, pavyzdžiui, katechetus, ministrantus, grupėse ir asociacijose dirbančius ugdytojus, karitatyvinius darbuotojus, žmones, įsipareigojusius dirbti įvairiuose konsultavimo ar išklausymo centruose, taip pat ligonių lankytojus.

95. Bet kuriuo atveju nustatant pareigas, patikėtas diakonams, pašvęstiesiems ir tikintiesiems pasauliečiams, dalyvaujantiems vykdant sielovadą, būtina vartoti terminologiją, atitinkančią funkcijas, kurias jie gali atlikti pagal savo statusą, kad būtų aiškiai išreiškiamas bendrosios kunigystės ir tarnybinės kunigystės esminis skirtumas, taip pat akivaizdžiai nusakomas kiekvieno asmens gauto įpareigojimo tikrasis turinys.

96. Šia prasme pirmiausia diecezinis vyskupas ir klebonas pagal savo kompetenciją yra atsakingi už tai, kad diakonų, pašvęstųjų ir pasauliečių, atliekančių atsakingus vaidmenis parapijoje, pareigos nebūtų apibrėžiamos tokiomis sąvokomis kaip „klebonas“, „klebonas-bendravaldis“, „ganytojas“, „kapelionas“, „moderatorius“, „koordinatorius“, „parapijos vadovas“ ar kitomis panašiomis sąvokomis [141], kurios teisiškai gali būti taikomos tik kunigams [142], nes jos tiesiogiai siejasi su tarnybinės kunigystės profiliu.

Minėtų tikinčiųjų ir diakonų atžvilgiu neteisėta vartoti formuluotes, neatitinkančias jų pašaukimo tapatybės, pavyzdžiui, „patikėti parapijos sielovadą“, „vadovauti parapijos bendruomenei“ ar taikyti jiems kitus panašius pasakymus, nes jie tiesiogiai siejasi su klebonui priskirtina kunigiškosios tarnybos specifika.

Tinkamesni apibūdinimai galėtų būti, pavyzdžiui, „bendradarbiaujantis diakonas“, o kalbant apie pašvęstuosius ir pasauliečius – „[konkrečios sielovados srities] koordinatorius“, „sielovados bendradarbis“, „sielovados asistentas (padėjėjas)“, „atsakingasis [už tam tikrą sielovados sritį]“.

97. Pagal kan. 230, § 1 teisinę normą, tikintieji pasauliečiai nustatytomis liturginėmis apeigomis gali būti paskirti nuolatiniais lektoriais ir akolitais. Neįšventinti tikintieji gali būti vadinami „ekstraordinarinio tarnautojo“ vardu tik tuo atveju, jei yra kompetentingos valdžios kviečiami [143] atlikti pavadavimo funkcijas, nurodytas kan. 230, § 3 ir 943. Laikinasis paskyrimas atlikti pareigas liturgijoje, minimas kan. 230, § 2, net jei jis užsitęsia kurį laiką, neįšventintam tikinčiajam nesuteikia jokio pareigybinio pavadinimo [144].

Šie tikintieji pasauliečiai turi būti visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia [145], gauti tinkamą ugdymą, reikalingą pašauktai funkcijai atlikti, taip pat pasižymėti pavyzdinga asmenine bei sielovadine elgsena, kuri suteiktų tikėtinumo jų vykdomai tarnystei.

98. Šalia nuolatinei tarnystei skiriamų lektorių bei akolitų [146], vyskupas savo apdairiu sprendimu gali oficialiai pavesti kai kurias pareigas[147] diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir tikintiesiems pasauliečiams, vadovaujamiems už juos atsakingo parapijos klebono, pavyzdžiui:

1°. Žodžio liturgijos šventimą sekmadieniais bei privalomų švenčių dienomis, jei „nesant įšventintojo tarnautojo ar dėl kitos svarbios priežasties tampa neįmanoma dalyvauti Eucharistijos celebravime“ [148]. Tai išskirtinė galimybė, ir ja pasinaudojama tik tada, kai aplinkybių tikrai neįmanoma pakeisti, tačiau tokiu atveju visada pasirūpinama tą liturgijos šventimą patikėti diakonams, jei jie yra;

2°. Krikšto teikimą, turint omenyje, kad „ordinarinis Krikšto teikėjas yra paprastas krikšto tarnas vyskupas, kunigas ir diakonas“ [149] ir kad kan. 861, § 2 yra išimtis, dėl kurios taikymo sprendžiama vietos ordinaro nuožiūra;

3°. Laidotuvių apeigų šventimą, laikantis Praenotanda dell’Ordo exsequiarum, 19.

99. Tikintiesiems pasauliečiams gali būti leidžiama skelbti bažnyčioje ar oratoriume, jei to reikalauja aplinkybės, būtinybė ar konkretus atvejis „pagal Vyskupų Konferencijos nuostatas“ [150] ir „laikantis teisės ir liturginių normų bei jose esančių išlygų“ [151]. Kita vertus, jie jokiu būdu negali sakyti homilijos švenčiant Eucharistiją [152].

100. Be to, „kur trūksta kunigų ir diakonų, diecezinis vyskupas, esant palankiai Vyskupų Konferencijos nuomonei ir gavęs Šventojo Sosto leidimą, gali deleguoti pasauliečius, kurie asistuotų santuokoms“ [153].

X. Bendrosios atsakomybės bažnytinės institucijos

X.a. Parapijos ekonominių reikalų taryba

101. Kiekvienos parapijos skirtingu mastu turimų gėrybių administravimas yra svarbi evangelizacijos ir evangelinio liudijimo sritis Bažnyčios ir pilietinės visuomenės atžvilgiu, nes, kaip priminė popiežius Pranciškus, „visas mūsų turimas gėrybes, Viešpats duoda mums, kad pasaulis žengtų pirmyn, kad žmonija žengtų pirmyn, kad padėtume kitiems“ [154]. Todėl parapijos klebonas atlikdamas šią užduotį negali ir neturi likti vienas [155] – būtina, kad jam padėtų bendradarbiai ir kad Bažnyčios gėrybes jis galėtų administruoti su evangelizaciniu uolumu bei misionieriška dvasia [156].

102. Dėl šios priežasties kiekvienoje parapijoje būtina įsteigti ekonominių reikalų tarybą kaip patariamąją instituciją, kuriai vadovauja parapijos klebonas ir kurią sudaro mažiausiai dar trys tikintieji [157]. Ne mažesnis nei trijų narių skaičius yra būtinas tam, kad ši valdyba būtų laikoma „kolegalia“; primintina, jog parapijos klebonas nėra ekonominių reikalų tarybos narys, bet jai vadovauja.

103. Jei diecezinis vyskupas neišleidžia konkrečių normų, parapijos klebonas, atsižvelgdamas į parapijos dydį, nustato tarybos narių skaičių ir nusprendžia, ar narius skiria jis pats, ar juos renka parapijos bendruomenė.

Šios tarybos nariai, nebūtinai priklausantys tai parapijai, turi pasižymėti patikrinta, gera reputacija ir būti ekonominių bei teisinių reikalų žinovai [158], gebantys veiksmingai ir kompetentingai atlikti tarnystę, kad taryba nebūtų sudaroma vien formaliai.

104. Galiausiai, jeigu diecezinis vyskupas nenustato kitaip, laikantis reikiamo apdairumo, taip pat civilinės teisės normų, nėra draudžiama, kad tas pats asmuo būtų kelių parapijų ekonominių reikalų tarybos narys, jeigu to reikalauja aplinkybės.

105. Bet kokiose normose, kurias šiuo klausimu išleidžia diecezinis vyskupas, turi būti atsižvelgiama į konkrečias parapijų situacijas, pavyzdžiui, kai jų gėrybių apimtis yra ypač menka arba kai parapija yra pastoracinio vieneto dalis [159].

106. Ekonominių reikalų taryba parapijų bendruomenėse gali atlikti ypač svarbų vaidmenį, skatindama bendros atsakomybės kultūrą, administracinį skaidrumą ir atkreipdama dėmesį į Bažnyčios poreikius. Ypač skaidrumas turi būti suprantamas ne tik kaip formalus duomenų pateikimas, bet veikiau ir kaip teisėta priedermė informuoti bendruomenę ir palanki galimybė ugdyti jos įtraukumą. Skaidrus veikimo būdas būtinas siekiant užtikrinti Bažnyčios patikimumą, ypač ten, kur jai priklauso didelės vertės gėrybės, kurias reikia administruoti.

107. Paprastai skaidrumo galima pasiekti paskelbus metinę ataskaitą, kuri pirmiausia turi būti pateikta vietos ordinarui [160], išsamiai nurodant informaciją apie pajamas ir išlaidas. Taip suvokiama, kad gėrybės priklauso parapijai, o ne parapijos klebonui, kuris jas administruoja, taigi visa bendruomenė sužino, kaip gėrybės buvo tvarkomos, kokia parapijos finansinė padėtis ir kokiais ištekliais tuo metu ji gali disponuoti.

X.b. Parapijos pastoracinė taryba

108. Dabartinės kanonų teisės normos [161] leidžia dieceziniam vyskupui nuspręsti, ar reikia įsteigti pastoracinę tarybą parapijose, tačiau tai labai rekomenduotina, kaip pabrėžė popiežius Pranciškus: „Kokios reikalingos yra pastoracinės tarybos! Vyskupas negali vadovauti vyskupijai be pastoracinių tarybų. Parapijos klebonas negali vadovauti parapijai be pastoracinių tarybų“[162].

Normos lankstumas leidžia pritaikyti ją konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai vienam parapijos klebonui patikėtos kelios parapijos arba kai jos sujungtos į pastoracinius vienetus: tokiais atvejais galima įsteigti vieną pastoracinę tarybą kelioms parapijoms.

109. Pastoracinės tarybos teologinė prasmė yra įrašyta į konstitutyvią Bažnyčios tikrovę, Bažnyčios kaip „Kristaus Kūno“ esmę, iš kurios kyla „bendrystės dvasingumas“. Charizmų bei tarnysčių įvairovė, kylanti iš įsijungimo į Kristaus Kūną ir iš Šventosios Dvasios dovanos, krikščionių bendruomenėje niekada negali būti suvienodinta iki „uniformiškumo, įsipareigojimo viską daryti bendrai ir tokiu pat būdu, visiems galvoti visada taip pat“[163]. Priešingai, per krikštu grindžiamą kunigystę [164] kiekvienas tikintysis narys yra pašauktas ugdyti visą Kūną, tuo pat metu, dalydamasis tarpusavio atsakomybe su visais Dievo tautos nariais, dalyvauja Bažnyčios misijoje, tai yra įžvelgia Dievo buvimo istorijoje ženklus ir tampa Karalystės liudytoju [165].

110. Todėl pastoracinė taryba toli gražu nėra paprastas biurokratinis organas. Taryba išryškina ir įgyvendina Dievo tautos kaip evangelizavimo misijos subjekto bei aktyvaus veikėjo reikšmingą vaidmenį, grindžiamą kiekvieno tikinčiojo per krikštą ir sutvirtinimą gauta Šventosios Dvasios dovana: „Atgimti dieviškajam gyvenimui per krikštą yra pirmas žingsnis; tada reikia elgtis kaip Dievo vaikams, tai yra lygiuotis į Kristų, veikiantį šventojoje Bažnyčioje, ir įsitraukti į jo misiją pasaulyje. Tai suteikia Šventosios Dvasios patepimas: „be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu“ (plg. Sekminių sekvenciją). […] Visą Jėzaus gyvenimą gaivino Dvasia, taip ir Bažnyčios bei kiekvieno jos nario gyvenimas yra vedamas tos pačios Dvasios“ [166].

Šios pamatinės vizijos šviesoje galima prisiminti šv. Pauliaus VI žodžius: „Pastoracinės tarybos uždavinys yra studijuoti, tyrinėti viską, kas siejasi su sielovadine veikla, ir siūlyti praktines išvadas skatinant, kad Dievo tautos gyvenimas ir veikla atitiktų Evangeliją“ [167]; drauge reikia suvokti, kaip priminė popiežius Pranciškus, kad šios tarybos tikslas „pirmiausia turėtų būti ne bažnytinė organizacija, bet misionieriška svajonė pasiekti visus“ [168].

111. Pastoracinė taryba – tai patariamoji institucija, besivadovaujanti diecezinio vyskupo nustatytomis normomis, apibrėžiančiomis jos sudėties kriterijus, narių rinkimo būdus, tikslus bei veikimo būdą [169]. Bet kuriuo atveju, kad nebūtų iškreipta šios tarybos prigimtis, geriau vengti ją vadinti „komanda“ ar „grupe“, t. y. vartoti terminologiją, kuri nėra tinkama siekiant teisingai išreikšti bažnytinį ir kanoninį santykį tarp parapijos klebono ir kitų tikinčiųjų.

112. Laikantis atitinkamų vyskupijos normų būtina, kad pastoracinė taryba veiksmingai atstovautų bendruomenei, kurią ji išreiškia visomis savo sudedamosiomis dalimis (kunigais, diakonais, pašvęstaisiais ir pasauliečiais). Taryba sukuria ypatingą erdvę, kurioje tikintieji gali įgyvendinti savo teisę ir pareigą reikšti savo mintis ganytojams ir perteikti jas kitiems tikintiesiems dėl parapijos bendruomenės gėrio [170]. Todėl pagrindinė parapijos pastoracinės tarybos funkcija – ieškoti ir analizuoti praktinius pasiūlymus dėl parapijos pastoracinių bei karitatyvinių iniciatyvų, derinant tai su vyskupijos programa.

113. Parapijos pastoracinė taryba „turi tik patariamąjį balsą“ [171]: tam, kad jos siūlymai būtų vykdomi, jie turi būti palankiai priimami parapijos klebono. Parapijos klebonas turi atidžiai apsvarstyti pastoracinės tarybos pastabas, ypač jei jos išreikštos vienbalsiai, kartu apsvarsčius.

Kad pastoracinės tarybos tarnyba būtų efektyvi ir vaisinga, reikia vengti dviejų kraštutinumų: vienas jų, kai klebonas apsiriboja tuo, kad pristato pastoracinei tarybai jau priimtus sprendimus, iš anksto apie tai deramai neinformavęs, arba kai sušaukia tarybą retai ir tik formaliai; antrasis kraštutinumas yra tokia taryba, kurioje parapijos klebonas būtų tik vienas iš narių, faktiškai netekęs savo kaip ganytojo ir bendruomenės vadovo vaidmens [172].

114. Galiausiai būtų tinkama, kad pastoracinė taryba, kiek tai įmanoma, būtų sudaryta iš žmonių, turinčių realią atsakomybę ir konkrečiai įsitraukusių į parapijos pastoracinį gyvenimą, kad susirinkimai nevyktų vien keičiantis abstrakčiomis idėjomis, atsietomis nuo realaus bendruomenės gyvenimo, jos išteklių ir problemų.

X.c. Kitos bendrosios atsakomybės formos pastoracijoje

115. Kai tikinčiųjų bendruomenė negali būti įsteigta kaip parapija ar laikinoji parapija [173], diecezinis vyskupas, pasikonsultavęs su kunigų taryba [174], turi pasirūpinti jos sielovada [175] kitu būdu, pavyzdžiui, apsvarstydamas galimybę steigti nuo vietos klebono priklausomus pastoracinius centrus, kurie būtų tarsi „misijų stotys“, skatinančios evangelizaciją bei karitatyvinę veiklą. Tokiais atvejais būtina tokiems centrams numatyti tinkamą bažnyčią arba oratoriumą [176] ir suformuluoti jų veiklą reglamentuojančias vyskupijos teisės normas, kad ji būtų suderinta su parapijos veikla ir ją papildytų.

116. Taip suformuoti centrai, kurie kai kuriose vyskupijose vadinami „diakonijomis“, gali būti, jei tai įmanoma, patikėti parapijos vikarui arba net, ypatingu būdu, vienam ar keliems nuolatiniams diakonams, kurie būtų už juos atsakingi ir pagal galimybes juos administruotų, galimai kartu su savo šeimomis, atsakomybę už tai prisiimant parapijos klebonui.

117. Šie centrai galėtų tapti misionieriškais forpostais ir priemonėmis palaikyti artimą ryšį, ypač parapijose, turinčiose labai didelę teritoriją, siekiant užtikrinti maldos bei eucharistinės adoracijos momentus, katechezę ir kitą tikinčiųjų labui skirtą veiklą; ypač plėtotina veikla, paremta artimo meilės vargšams ir stokojantiems liudijimu, rūpinimusi ligonių slauga, pašvęstųjų ir pasauliečių skatinimu, taip pat visų geros valios žmonių bendradarbiavimu.

Pastoracinio centro atsakingieji per parapijos kleboną ir kitus bendruomenės kunigus turi pasirūpinti, kad kuo dažniau būtų švenčiami sakramentai, ypač šventosios Mišios bei Sutaikinimo sakramentas.

XI. Aukos už sakramentų teikimą

118. Su parapijų gyvenimu ir jų evangelizacine misija susijusi tema – celebruojančiam kunigui skiriama auka už šventąsias Mišias, taip pat parapijai skiriamos aukos už kitus sakramentus [177]. Tai yra auka, kuri iš esmės turi būti laisvas aukotojo veiksmas, paliktas jo sąžinei ir bažnytinės atsakomybės jausmui, o ne „kaina, kurią reikia sumokėti“ ar „reikalaujamas mokestis“, tarsi tai būtų savotiškas „sakramentų mokestis“. Auka už šventąsias Mišias „tikintieji [...] prisideda prie Bažnyčios gerovės ir [...] dalijasi jos rūpesčiu dėl tarnautojų bei veiklos išlaikymo“ [178].

119. Šia prasme svarbu kelti tikinčiųjų sąmoningumą, kad jie noriai prisidėtų prie parapijos poreikių, kurie yra „jų reikalas“, tenkinimo, todėl linkėtina, kad tikintieji mokytųsi savanoriškai tuo rūpintis, ypač tose šalyse, kur šventųjų Mišių aukojimas tebėra vienintelis kunigų pragyvenimo, taip pat ir evangelizacijos išteklių šaltinis.

120. Minėtas tikinčiųjų sąmoningumas didės tuo sparčiau, kuo daugiau kunigai rodys „dorybingo“ pinigų naudojimo pavyzdžių: tiek asmeniškai gyvendami santūriai ir vengdami nesaikingumo, tiek skaidriai ir atsakingai administruodami parapijos turtą; geras administravimas reikalauja atsižvelgti ne į parapijos klebono ar nedidelės žmonių grupės „projektus“ – galbūt gerus, bet abstrakčius, o į tikruosius tikinčiųjų, ypač vargingiausių ir labiausiai reikalingų pagalbos žmonių poreikius.

121. Bet kuriuo atveju „auka už Mišias turi būti saugoma nuo bet kokio panašumo į verslą ar prekybą“[179], turint omenyje, kad „kunigams primygtinai patariama celebruoti Mišias Kristaus tikinčiųjų, ypač neturtingųjų, intencija, net ir nepriėmus jokios aukos“ [180].

Tarp priemonių, kurios galėtų padėti pasiekti šį tikslą, galima pasiūlyti anoniminę aukų rinkliavą, kad kiekvienas jaustųsi laisvas aukoti tiek, kiek gali arba kiek laiko esant teisinga, nejausdamas pareigos atitikti lūkesčius arba nustatytą kainą.

Išvada

122. Šioje Instrukcijoje plėtojama parapijos atnaujinimo misijine prasme tema remiantis Vatikano II Susirinkimo ekleziologija, atsižvelgiant į pastarojo meto Magisteriumą ir reikšmingas permainas socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje.

Parapija išlieka nepamainoma institucija, leidžianti susitikti su Kristumi ir puoselėti gyvą santykį su juo ir tikėjimo broliais. Tačiau taip pat tiesa tai, kad ji nuolat patiria permainas šiandienos kultūroje ir žmonių gyvenime. Tai parapijai atveria kelią kūrybiškai ieškoti naujų būdų  ir metodų, kurie jai leistų atlikti jos pagrindinę užduotį, tai yra būti evangelizacijos skatinimo centru.

123. Taigi pastoracinė veikla turi peržengti teritorines parapijos ribas, kad aiškiau parodytų bažnytinę bendrystę per skirtingų tarnysčių ir charizmų sinergiją ir įsirikiuotų į „bendro veikimo pastoraciją“ per tarnystę vyskupijai ir jos misijai.

Tai pastoracinė veikla veiksmingai ir gyvai bendradarbiaujant kunigams, diakonams, pašvęstiesiems ir pasauliečiams, taip pat tam tikros teritorijos ar regiono skirtingų parapijų bendruomenėms, kai bendrai keliami su evangelizacija susiję klausimai, įžvelgiami sunkumai ir iššūkiai, kad būtų integruoti būdai, metodai, pasiūlymai ir priemonės jiems įveikti. Toks bendras misijinis projektas gali būti plėtojamas ir įgyvendinamas atsižvelgiant į socialinį ir teritorinį kontekstą, tai yra bendruomenėse, kurios yra kaimyninės arba kurias vienija tos pačios sociokultūrinės sąlygos; arba atsižvelgiant į susijusias pastoracijos sritis, pavyzdžiui, kai reikia koordinuoti jaunimo, akademinę ar pašaukimų sielovadą, kaip jau vyksta daugelyje vyskupijų.

Todėl bendro veikimo pastoracija reikalauja ne tik atsakingo sielovados veiklos ir struktūrų, gebančių tarpusavyje bendradarbiauti, koordinavimo, bet ir visų pakrikštytųjų indėlio. Pasak popiežiaus Pranciškaus: „Kalbėdami apie „liaudį“ turime omenyje ne visuomenės struktūras ar Bažnyčią, bet visus žmones, keliaujančius ne pavieniui, bet sudarančius visuomenės audinį iš visų ir skirtą visiems“ [181].

Tam reikia, kad istorinė parapijos institucija neliktų supančiota nepaslankumo ar susirūpinimą keliančios pastoracinės monotonijos, bet įgyvendintų tą „išėjimo dinamiką“, kuri, bendradarbiaujant įvairioms parapijų bendruomenėms ir stiprėjant dvasininkų bei pasauliečių bendrystei, ją veiksmingai orientuotų į evangelizavimo misiją. Tai užduotis visai Dievo tautai, kuri per istoriją keliauja kaip „Dievo šeima“ ir, sinergiškai veikiant įvairiems jos nariams, darbuojasi ugdydama visą bažnytinį kūną.

Todėl šiame dokumente ne tik pabrėžiamas tokio atnaujinimo būtinumas, bet ir pateikiamos kanoninės normos, nustatančios ganytojų bei pasauliečių galimybes, ribas, teises ir pareigas, kad parapija būtų iš naujo suvokiama kaip pagrindinė vieta, kur skelbiama Evangelija, švenčiama Eucharistija, kaip brolybės ir meilės erdvė, iš kurios pasauliui sklinda krikščioniškas liudijimas. Parapija „turi išlikti kaip atraminė jungtis, kūrybingumo ir motinystės vieta. Čia reikia įgyvendinti kūrybinius gebėjimus; o kai parapija žengia pirmyn tokiu būdu, ji įgyvendina tai, ką vadinu „misionieriškai išeinančia parapija“ [182].

124. Popiežius Pranciškus kviečia kreiptis į „Mariją, Evangelizacijos Motiną“, idant „Mergelė padėtų mums ištarti savąjį „taip“ atsiliepiant į neatidėliotiną poreikį, kad Jėzaus Geroji Naujiena naujai suskambėtų mūsų laikais. Teišprašo ji mums naujo prikeltųjų užsidegimo, kad visiems neštume mirtį nugalinčią gyvybės Evangeliją. Teužtaria ji mus, kad įgytume šventos drąsos ieškoti naujų kelių ir kad visus pasiektų išganymo dovana“ [183].

Šį Dvasininkijos kongregacijos dokumentą Šventasis Tėvas patvirtino 2020 m. birželio 27 dieną.

Roma, 2020 m. birželio 29 d., Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė.

Kardinolas Beniamino Stella
Prefektas

Arkivyskupas Joël Mercier
Sekretorius

Arkivyskupas Jorge Carlos Patrón Wong
Sekretorius seminarijoms

Mons. Andrea Ripa
Pasekretoris