PRATARMĖ

Didėjanti pasauliečių svarba

1. Katalikai pasauliečiai, tiek vyrai, tiek moterys, atsidavę mokymui pradinėse ir vidurinėse mokyklose, pastaraisiais metais darosi vis svarbesni [1]. Ta svarba pelnyta kalbant ir apie bendrąsias, ir konkrečiai apie katalikiškąsias mokyklas. Juk mokytojai pasauliečiai, o iš tiesų visi pasauliečiai, nesvarbu tikintys ar ne, daugiausia lemia, ar mokyklai pavyks įgyvendinti savo užduotis ir pasiekti savo tikslus [2]. Vatikano II Susirinkime, būtent deklaracijoje dėl krikščioniškojo auklėjimo, Bažnyčia pripažino vaidmenį bei atsakomybę, tenkančius katalikams pasauliečiams, dirbantiems bet kurio pobūdžio mokyklose mokytojais, direktoriais, administratoriais ar pagalbiniais darbuotojais. Deklaracijoje kviečiama toliau plėtoti bei gilinti jos turinį. Tai darydami neketiname ignoruoti ar menkinti kitų Bažnyčių krikščionių ar apskritai nekrikščionių žymių laimėjimų auklėjimo srityje.

Teologinė priežastis

2. Pagrindinė šios, Bažnyčios akimis, teigiamos ir praturtinančios katalikų pasauliečių svarbos priežastis yra teologinė. Ypač šiame šimtmetyje vis labiau vėrėsi autentiškas pasauliečių vaizdas Dievo tautoje, galiausiai konkrečiai apibūdintas dviejuose Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, giliai išreiškiančiuose pasaulietiškojo pašaukimo turtingumą bei savitumą: dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią ir dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo.

Kitos priežastys

3. Tokią teologinę raidą skatino mūsų laikų socialinė, ekonominė bei politinė plėtra. Kultūrinis lygis, artimai susijęs su mokslo ir technologijos pažanga, vis labiau kilo, ir tai reikalavo geresnio parengimo kiekvienai profesijai. Be to, vis visuotiniau suvokta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į visapusišką lavinimą, atliepiantį visus žmogaus asmens poreikius. Pažanga šiomis dviem žmogiškojo gyvenimo kryptimis reikalavo ir iš dalies lėmė didelę mokyklinės sistemos plėtrą visame pasaulyje ir tai, kad žymiai pagausėjo profesionaliai parengtų ugdytojų ir atitinkamai katalikų pasauliečių, dirbančių šioje srityje.

Šis procesas sutapo su akivaizdžiu kunigų ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, atsidavusių mokymui, mažėjimu, kurį sąlygojo pašaukimų stoka, būtinybė skirti dėmesio kitokiai apaštalavimo veiklai ir retkarčiais klaidingas požiūris, jog mokykla nebėra tinkama vieta Bažnyčios pastoracijai [3]. Bažnyčia, visada vertinusi veiksmingą apaštalavimo darbą, kurį daugybė įvairių pašvęstojo gyvenimo institutų atlikdavo per mokymo veiklą, negali neapgailestauti dėl šių darbuotojų, turėjusių tokį didelį poveikį katalikų mokykloms, ypač kai kuriose šalyse, sumažėjimo. Bažnyčia tiki, jog visapusiškam vaikų ir jaunuolių auklėjimui mokyklose reikia ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, ir katalikų pasauliečių.

Laiko ženklai

4. Visus tokius faktus bei priežastis ši Šventoji kongregacija laiko tikru „laiko ženklu“ mokyklos atžvilgiu ir kvietimu dėmesingiau apmąstyti katalikų pasauliečių kaip tikėjimo liudytojų privilegijuotoje žmogaus ugdymo aplinkoje vaidmenį. Nesistengdama aprėpti visko, tačiau rimtai ir neskubėdama apmąsčiusi temos svarbą, ji nori pateikti keletą minčių, kurios papildytų tai, kas jau pasakyta dokumente „Katalikiškoji mokykla“, padėtų visiems besidomintiems šia problema ir įkvėptų juos imtis tolesnio šios temos plėtojimo.

I. KATALIKO PASAULIEČIO TAPATYBĖ MOKYKLOJE

Būtinybė pažinti šią tapatybę

5. Pirmiausia reikėtų pamėginti apibrėžti mokykloje dirbančio kataliko pasauliečio tapatybę, nes nuo šios specifinės tapatybės Bažnyčioje ir darbo srityje priklausys būdas, kuriuo jis liudys tikėjimą. Ši Šventoji kongregacija, mėgindama prisidėti prie tokio tyrinėjimo, trokšta padėti katalikams pasauliečiams, dirbantiems mokyklose ir turintiems aiškiai suvokti specifinį savo pašaukimo pobūdį, ir  taip pat visai Dievo tautai, privalančiai aiškiai įsisąmoninti, jog pasauliečiai yra aktyvūs jos nariai ir per savo darbą vykdo svarbią užduotį Bažnyčios labui.

PASAULIETIS BAŽNYČIOJE

Pašaukimas į asmeninį šventumą

6. Mokykloje dirbantis katalikas pasaulietis, kaip ir kiekvienas krikščionis, yra Dievo tautos narys ir kaip toks, susivienijęs su Kristumi per Krikštą, dalijasi visiems nariams bendru pamatiniu kilnumu, nes „bendras iš jų atgimimo Kristuje kylantis kilnumas, bendra įsūnystės malonė, tas pats pašaukimas į tobulybę, vienas išganymas, viena viltis ir nedaloma meilė“ [4]. Nors tiesa, kad Bažnyčioje „Kristaus valia kai kurie paskirti mokytojais, slėpinių teikėjais ir ganytojais kitiems, visi yra lygūs kilnumu ir visiems tikintiesiems bendra Kristaus Kūno statydinimo veikla“ [5].

Kiekvienas krikščionis ir todėl kiekvienas pasaulietis yra „Kristaus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos funkcijos“ dalininkas [6], o jų apaštalavimas yra „dalyvavimas pačios Bažnyčios išganomojoje misijoje, ir taip apaštalauti visi yra paskirti paties Viešpaties“ [7].

Ypatingas pasauliečių pašaukimas

7. Šis pašaukimas į asmeninį šventumą ir apaštalavimą bendras visiems tikintiesiems, tačiau yra daug atvejų, kai pasauliečio gyvenimas įgyja specifinių bruožų, paverčiančių šį gyvenimą „nuostabiu“, ypatingu pašaukimu Bažnyčioje. Pasauliečiai „ieško Dievo karalystės rūpindamiesi laikinaisiais dalykais ir tvarkydami juos pagal Dievo planą“ [8]. Pasauliečiai, gyvendami pasaulio veiklos bei profesijų sūkuryje ir įprastinėmis šeimos bei socialinio gyvenimo aplinkybėmis, yra Dievo pašaukti, kad, „vykdydami savo užduotis ir vadovaudamiesi Evangelijos dvasia, it raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo iš vidaus ir taip apreikštų Kristų kitiems, ypač tikėjimu, viltimi ir meile spindinčio gyvenimo liudijimu“ [9].

Laikinės tvarkos atnaujinimas

8. Pasauliečiams tenka ypatinga užduotis atnaujinti laikinę tvarką suteikiant jai krikščioniškąją dvasią; tai turėtų skatinti juos taisyti „pasaulio institucijas ir sąlygas“ [10] visada, kai matoma, jog jos stumia į nuodėmę, ir tobulinti žmogaus tikrovę taip, kad ji kuo labiau atitiktų Evangeliją, „persiimtų Kristaus Dvasia bei siektų savo tikslo teisingume, meilėje ir taikoje“ [11]. „Todėl savo kompetencija pasaulietinėse srityse bei savo asmenine veikla, pakylėta iš vidaus Kristaus malonės, jie tegu energingai prisideda, kad sukurtosios gėrybės žmogaus darbu, techniniais įgūdžiais bei pilietine kultūra būtų ištobulintos <...> visų žmonių naudai ir tinkamiau tarp jų paskirstytos“ [12].

Ypatingas pasauliečių liudijimas

9. Evangelizuojant pasaulį susiduriama su tokia situacijų įvairove bei sudėtingumu, kad konkrečiomis aplinkybėmis ir daugeliui žmonių tiktai pasauliečiai gali būti veiksmingi liudytojai. Todėl „pasauliečiai ypač pašaukti daryti Bažnyčią esamą bei veikiančią tose vietose ir tomis aplinkybėmis, kur ir kai ji tiktai per juos gali tapti žemės druska“ [13]. Siekdami padaryti visą Bažnyčią ir jos skelbiamą Išganytoją taip esamus, pasauliečiai turėtų būti pasirengę skelbti Naujieną žodžiais ir liudyti ją savo darbais.

Ypatingi gebėjimai

10. Dėl per savo gyvenimą įgytos patirties ir buvimo visose įvairiausiose žmogiškosios veiklos srityse pasauliečiai ypač geba tiksliai atskleisti dabartiniam Dievo tautos istoriniam laikotarpiui būdingus laiko ženklus. Jų iniciatyvumas, kūrybiškumas, kompetentingas, sąžiningas ir entuziastingas darbas šioje srityje – kaip neatsiejama jų pašaukimo dalis – įgalins visą Dievo tautą tiksliau skirti, kurie šių ženklų elementai yra Evangelijos vertybės ir kurie jai prieštarauja.

KATALIKAI PASAULIEČIAI MOKYKLOJE

Pasauliečių pašaukimas mokykloje

11. Visi pasauliečių pašaukimo Bažnyčioje elementai būdingi ir katalikams, įgyvendinantiems savo pašaukimą mokykloje. Tačiau kadangi pasauliečiai savo ypatingą pašaukimą įgyvendina įvairiuose žmogaus gyvenimo sektoriuose bei srityse, įvairios gyvenimo situacijos bei aplinkybės, kuriomis įgyvendinamas vienas bendras pašaukimas, suteikia jam įvairių specifinių bruožų.

Tad, norėdami geriau suprasti katalikų pasauliečių pašaukimą mokykloje, pirma turime atidžiau pažvelgti į ją pačią.

Mokykla

Mokykla ir Bažnyčios misija

12. Tiesa, kad tėvai yra pirmutiniai savo vaikų auklėtojai [14], ir jų teisė bei pareiga šiuo požiūriu yra „pirminė ir pirmaeilė lyginant su kitų auklėjamuoju vaidmeniu“ [15], tačiau tiesa ir tai, jog tarp priemonių, padedančių šeimai vykdyti savo auklėjamąsias teises bei pareigas ir papildančių jos auklėjamąjį darbą, mokykla pasižymi pamatine verte bei svarba. Vadovaudamasi savo misija, mokykla turi stengtis uoliai ir rūpestingai lavinti besimokančiųjų intelektines, kūrybines bei estetines galias, ugdyti jų gebėjimą teisingai naudotis sveika nuovoka, valia ir emocijomis, skatinti vertybių pajautą, stiprinti jų teisingas nuostatas ir protingą elgesį; supažindinti juos su ankstesnių kartų perduotu kultūriniu paveldu ir rengti profesiniam gyvenimui, taip pat skatinti įvairios kultūros bei padėties besimokančiųjų draugiškus mainus, kreipiančius abipusio supratimo linkme [16]. Dėl visų šių priežasčių mokykla atsiduria Bažnyčios specifinės misijos lauke.

Socialinė mokyklos funkcija

13. Mokykla atlieka nepamainomą socialinę funkciją ir yra svarbiausias visuomenės institucinis atsakas garantuojant kiekvieno individo teisę į švietimą ir, vadinasi, visavertišką asmeninį vystymąsi, taip pat vienas iš lemiamų visuomenės formavimo bei jos gyvenimo veiksnių. Šiandieniame pasaulyje didėjant aplinkos ir visuomenės komunikavimo priemonių poveikio, kartais prieštaringo ar žalingo, svarbai, sparčiai plečiantis kultūrinei sričiai, rengimuisi profesiniam gyvenimui darantis vis sudėtingesniam, įvairesniam bei labiau specializuotam, o šeimos galioms atlaikyti visas šias problemas vis labiau mąžtant, mokyklos vaidmuo tolydžio stiprėja.

Pasauliečių evangelinis vaidmuo įvairaus pobūdžio mokyklose

14. Kadangi mokykla yra tokia svarbi auklėjimo priemonė, auklėjamasis arba, jei jis dar nėra pajėgus, tėvai, kurie yra pirmutiniai savo vaikų auklėtojai [17], turi teisę pasirinkti jų labiau pageidaujamą auklėjimo sistemą ir, vadinasi, mokyklos tipą [18]. Iš čia aišku, kad valstybės monopolis švietimo srityje iš principo nėra leistinas [19], ir kad tiktai mokyklos sistemų pliuralizmas atveria galimybę gerbti šią asmens pagrindinę teisę ir laisvę, nors to įgyvendinimas gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, būdingų kiekvienos šalies socialinei tikrovei. Bažnyčia siūlo katalikiškąją mokyklą kaip savitą ir praturtinantį indėlį į šią mokyklos galimybių įvairovę.

Tačiau katalikai pasauliečiai evangelizacinę misiją gali vykdyti ir kitose, ne tik katalikiškose, mokyklose, kiek tai įmanoma dabartinio pasaulio įvairiose socialinėse-politinėse aplinkose.

Katalikas pasaulietis kaip ugdytojas

Ugdytojo pašaukimas – būdingas pasauliečiams

15. Vatikano II Susirinkimas atkreipia ypatingą dėmesį į ugdytojo pašaukimą, būdingą ir pasauliečiams [20], ir kitų gyvenimo formų Bažnyčioje atstovams.

Kiekvienas asmuo, prisidedantis prie visapusiško žmogaus ugdymo, yra ugdytojas, tačiau mokytojai, kuriems visapusiškas žmogaus ugdymas yra profesija, dėl jų skaičiaus bei mokyklos institucinės paskirties nusipelno ypatingo svarstymo. Tačiau diskusijoje apie mokyklą iš akių taip pat nevalia išleisti nė vieno, kuris kaip nors dalyvauja šiame ugdymo procese, ypač mokyklos vadovų, patarėjų, kuratorių ar koordinatorių, taip pat tų, kurie papildo ir užbaigia mokytojų ugdymo veiklą arba padeda eidami administracines bei pagalbines pareigas. Analizuodami kataliko pasauliečio kaip ugdytojo sampratą dėmesį sutelksime į mokytojo vaidmenį, tačiau tai, kas bus pasakyta, galima taikyti ir visiems kitiems vaidmenims. Pateikiama medžiaga gali būti gilaus asmeninio apmąstymo pagrindas.

Tinkamo profesinio pasirengimo būtinybė

16. Mokytojas, apie kurį čia kalbama, nėra vien profesionaliai pasirengęs asmuo, sistemingai perteikinėjantis mokyklos aplinkoje žinias; „mokytojas“ laikytinas „ugdytoju“ – asmeniu, padedančiu ugdyti žmogaus asmenį. Mokytojo užduotis toli gražu neapsiriboja žinių perteikimu, nors apima ir tai. Ir vienu, ir antru atveju, pastaruoju net dar labiau, būtinas tinkamas profesinis pasirengimas. Neturint šio žmogiškojo pagrindo, būtų iliuzoriška imtis ugdomosios veiklos.

Viena specifinė ugdytojo profesijos ypatybė ugdytojui katalikui yra itin reikšminga: tai tiesos perteikimas. Ugdytojui katalikui viskas, kas tiesa, yra dalyvavimas vienoje Tiesoje, ir todėl tiesos perteikimas kaip profesinė veikla iš pagrindų virsta dalyvavimu per mokymą vykdomojoje Kristaus pranašiškoje misijoje.

Visapusiškas ugdymas

17. Visapusiškas žmogaus asmens ugdymas yra švietimo tikslas, apimantis visų besimokančiojo gebėjimų lavinimą, taip pat rengimą profesiniam gyvenimui, etinės ir socialinės sąmonės ugdymą, atvėrimą tam, kas transcendentiška, ir religinį auklėjimą. Kiekviena mokykla ir kiekvienas ugdytojas mokykloje privalo stengtis „ugdyti tvirtus ir atsakingus asmenis, gebančius laisvai ir tinkamai rinktis“, taip rengdami jaunuolius „vis labiau atsiverti tikrovei ir išsiugdyti aiškią gyvenimo sampratą“ [21].

Krikščioniškoji žmogaus samprata

18. Bet kuri švietimo sistema pagrįsta tam tikra žmogaus samprata. Šiandieniame pliuralistiniame pasaulyje ugdytojas katalikas turėtų sąmoningai grįsti savo veiklą krikščioniškąja žmogaus samprata bendrystėje su Bažnyčios magisteriumu. Tai samprata, apimanti žmogaus teisių apsaugą ir taip pat priskirianti žmogui Dievo vaiko kilnumą, Kristaus iš nuodėmės išlaisvintą pilnatviškiausią laisvę, iškiliausią lemtį, kuri yra galutinis ir visiškas Dievo turėjimas per meilę. Per brolišką meilę ir bažnytinę bendruomenę ji nustato tarp žmonių kuo griežčiausią solidarumo ryšį. Ji skatina pilnatviškai tobulinti žmogaus giminę, nes Kūrėjo esame padaryti pasaulio šeimininkais. Galiausiai kaip pavyzdį ir priemonę ji siūlo Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų ir tobulą Žmogų, kurio sekimas žmogui yra neišsenkama asmeninio bei bendruomeninio tobulėjimo versmė. Tad ugdytojai katalikai gali būti tikri, jog daro žmones žmogiškesnius [22]. Negana to, ypatinga ugdytojų pasauliečių užduotis yra konkrečiu pavyzdžiu liudyti savo ugdomiesiems tai, kad žmonėms, giliai panirusiems į pasaulį, gyvenantiems visiškai tokį patį pasaulietinį gyvenimą kaip ir daugumas žmonių, būdingas toks pats išaukštintas kilnumas.

Visuomenės plėtojimas kaip ugdytojo pašaukimo dalis

19. Kiekvieno ugdytojo kataliko pašaukimas apima nenutrūkstamą visuomenės plėtojimo darbą, nes jis ugdo žmogų, pasirengusį imtis socialinių įsipareigojimų gerinti socialines struktūras, darant jas labiau atitinkančias Evangeliją, ir siekti taikingesnio bei broliškesnio bendro žmonių gyvenimo. Šiandienis pasaulis, kupinas milžiniškų problemų – bado, neraštingumo, žmogaus išnaudojimo, ryškių gyvenimo lygio kontrastų tarp skirtingų šalių ir individų, agresijos ir smurto, narkotikų plitimo, abortų legalizacijos, kitokių įvairialypių žmogaus gyvenimo pažeminimo pavyzdžių – reikalauja, kad ugdytojai katalikai išsiugdytų ir diegtų savo auklėtiniams skvarbią visuomeninę sąmonę ir gilų pilietinės bei politinės atsakomybės jausmą. Kitaip tariant, ugdytojas katalikas turi būti atsidavęs užduočiai ugdyti žmones, paversiančius „meilės civilizaciją“ tikrove [23].

Sykiu ugdytojai katalikai turi praturtinti tokią visuomeninę plėtrą bei visuomeninę sąmonę savo pačių gyvenimo patirtimi, idant jų auklėtiniai įsitrauktų į visuomenę suprasdami specifinį pasauliečio vaidmenį, nes beveik visi iš jų bus pašaukti gyventi būtent taip.

Kultūros perteikimas tikėjimo perspektyvoje

20. Visapusiškai ugdydama žmogų, mokykla naudojasi savo ypatinga priemone – kultūros perteikimu. Todėl labai svarbu, kad ugdytojas katalikas apmąstytų gilų kultūros ir Bažnyčios ryšį, nes Bažnyčia ne tik veikia kultūrą ir yra savo ruožtu sąlygojama kultūros, bet ir priima viską, kas žmogaus kultūroje suderinama su Apreiškimu ir reikalinga Kristaus Naujienai skelbti bei jai tinkamiau išreikšti atsižvelgiant į kiekvienos tautos ir kiekvieno amžiaus kultūrines ypatybes. Artimas kultūros ir Bažnyčios gyvenimo ryšys ypač puikiai išryškina kūrimo ir atpirkimo vienybę.

Dėl šios priežasties, jei norima, kad kultūros perteikimas būtų autentiška ugdomoji veikla, tai daryti būtina ne tik organiškai, bet ir kritiškai bei vertinančiai, istoriškai bei dinamiškai. Tikėjimas ugdytojui katalikui pasiūlys kai kuriuos esminius kritikos bei vertinimo principus, padės išvysti visą žmonijos istoriją kaip Išganymo istoriją, kurios viršūnė – Karalystės pilnatvė. Tai leidžia išlaikyti kultūrą kūrybiškoje nuolatinio tobulinimo aplinkoje.

Perteikiant kultūrą, ugdytojams pasauliečiams irgi tenka ypatingas vaidmuo. Jie yra pasaulietiškesnių kultūros aspektų autoriai ir dalininkai. Todėl jų misija yra, remiantis savo pasaulietiškuoju požiūriu, padėti auklėtiniams suprasti visuotinį kultūros pobūdį, sintezę, suvienijančią kultūros pasaulietiškąjį ir religiškąjį aspektą, ir asmeninį indėlį, kurio galima tikėtis iš pasauliečio.

Asmeninis mokytojo ir ugdomojo ryšys

21. Kultūra švietimo aplinkoje perteikiama taikant metodologiją, kurios principai ir jų taikymo būdai sudaro nuoseklią pedagogiką. Pedagoginių teorijų įvairovės akivaizdoje ugdytojas katalikas, remdamasis krikščioniškąja žmogaus samprata, turėtų praktikuoti pedagogiką, ypač akcentuojančią tiesioginį ir asmeninį ryšį su ugdomuoju. Toks ryšys, mokytojo užmegztas įsitikinus, kad ugdomieji jau turi iš pagrindų teigiamas vertybes, leis įsitraukti į dialogą, įgalinsiantį lengviau priimti mokytojo savo elgesiu perduodamą tikėjimo liudijimą.

Darbas ugdymo bendruomenėje

22. Ugdytojas katalikas mokykloje dirba ugdymo bendruomenės struktūroje, kurią sudaro įvairių grupių – mokinių, tėvų, mokytojų, vadovų ir nedėstančio personalo, – darančių mokyklą visapusiško ugdymo institucija, ryšiai ir bendradarbiavimas. Nors mokyklos kaip ugdymo bendruomenės samprata ir nėra viską aprėpianti, platus pritarimas jai yra vienas iš laimėjimų, labiausiai praturtinusių dabartinę mokyklos instituciją. Ugdytojas katalikas įgyvendina savo profesiją kaip vieno iš šios bendruomenės sudedamųjų elementų narys. Pati profesinė struktūra teikia puikią progą asmeniškai patirti ir leisti ugdomiesiems išgyventi bendruomeninį žmogaus matmenį. Kiekvienas žmogus, kaip visuomeninė būtybė ir Dievo tautos dalis, pašauktas gyventi bendruomenėje.

Todėl mokyklos ugdymo bendruomenė pati yra „mokykla“, mokanti būti platesnių socialinių bendruomenių nariu, ir tada, kai ugdymo bendruomenė sykiu yra krikščionių bendruomenė, kokia būti turėtų nuolat stengtis katalikiškosios mokyklos ugdymo bendruomenė, mokytojui atsiveria didelės galimybės gyvu pavyzdžiu parodyti ugdomajam, ką reiškia būti didesnės bendruomenės, kuri yra Bažnyčia, nariu.

Ryšiai su ugdymo bendruomene, vietine Bažnyčia ir socialine aplinka

23. Mokyklos bendruomeninė struktūra verčia ugdytoją kataliką sueiti į sąlytį su daugybe įvairių žmonių, ne tik su ugdomaisiais, dėl kurių egzistuoja mokykla ir mokytojo profesija, bet ir su bendradarbiais, tėvais, kitu mokyklos personalu, mokyklos vadovybe. Kiekvienai iš šių grupių, taip pat kiekvienai iš mokyklinių bei kultūrinių organizacijų, su kuriomis mokykla palaiko ryšius, vietinei Bažnyčiai ir parapijoms, visai savo socialinei aplinkai ugdytojas katalikas turi būti dvasinio įkvėpimo versmė ir daryti įvairiopą įtaką. Šiuo požiūriu ugdytojas katalikas pašauktas vykdyti dvasinio įkvėpimo veiklą, galinčią apimti įvairias evangelizacijos formas.

Minčių apie pasauliečių tarnybą apibendrinimas

24. Apibendrinkime: ugdytojas katalikas pasaulietis yra asmuo, vykdantis ypatingą misiją Bažnyčioje, tikėjimo dvasia įgyvendindamas pasaulietinį pašaukimą bendruomeninėje mokyklos struktūroje, kiek įmanoma geriau pasirengęs profesiniam darbui, turintis tikėjimo įkvėptą apaštališką nuostatą visapusiškai ugdyti žmogų perteikiant kultūrą ir praktikuojant tiesioginį bei asmeninį ryšį su ugdomaisiais akcentuojančią pedagogiką, teikiantis dvasinį įkvėpimą ugdymo bendruomenei, kurios narys jis yra, ir visiems įvairiems su ugdymo bendruomene susijusiems asmenims. Tokiam pasauliečiui kaip bendruomenės nariui šeima ir Bažnyčia patiki auklėjimo užduotį mokykloje. Mokytojams pasauliečiams privalu būti tvirtai įsitikinusiems, jog jie dalyvauja pašventinamojoje ir auklėjamojoje Bažnyčios misijoje, ir nelaikyti savęs nesusijusiais su bažnytine visuma.

II. KAIP ĮGYVENDINTI SAVO TAPATYBĘ

Įgyvendinti savo tapatybę

25. Žmogus pašauktas dirbti, ir tai vienas iš bruožų, skiriančių žmones nuo likusių kūrinių [24]. Iš to aišku, jog neužtenka turėti pašaukimo tapatybę, apimančią visą asmenį, bet reikia ją dar ir įgyvendinti. Konkrečiau, jei žmonės per savo darbą turi „pirmiausia nepaliaujamai kelti visuomenės kultūrinį ir moralinį lygį“ [25], tai ugdytojas, nevykdantis savo auklėjamosios misijos, liaujasi buvęs ugdytoju. Ir jei šioje misijoje nėra jokių katalikiškosios tapatybės pėdsakų, ugdytojas vargiai gali būti vadinamas ugdytoju kataliku. Kai kurie savo tapatybės praktikavimo aspektai yra bendri ir esminiai ir turi išlikti nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje ugdytojas pasaulietis įgyvendina savo pašaukimą. Kiti skirsis priklausomai nuo įvairių mokyklų tipų prigimties.

ĮGYVENDINAMOS TAPATYBĖS BENDRIEJI ELEMENTAI

Vilties lydimas realizmas

Sutinkami sunkumai

26. Ugdytojo kataliko tapatybė neišvengiamai yra idealas, kurį įgyvendinti trukdo nesuskaičiuojamos kliūtys. Vienos iš jų yra asmeninių aplinkybių, kitos – mokyklos bei visuomenės trūkumų rezultatas, tačiau visos jos daro didelį poveikį vaikams ir jaunuoliams. Tapatybės krizė, pasitikėjimo socialinėmis struktūromis praradimas, dėl to atsirandantis nesaugumo jausmas ir asmeninių įsitikinimų stoka, visuomenės sekuliarizacijos plitimas, autoriteto jausmo nebuvimas ir deramo naudojimosi laisve stygius tėra tiktai keletas iš daugybės sunkumų, kuriuos ugdytojui katalikui vienaip ar kitaip, nelygu kokia kultūra bei šalis, kelia šiandieniai paaugliai bei jaunuoliai. Negana to, pačiam pasauliečio būviui, kuriame jis gyvena, šiandien gresia krizės šeimoje ir darbo pasaulyje.

Šiuos sunkumus reikia pripažinti sąžiningai ir realistiškai; sykiu juos derėtų priimti bei sutikti su sveiku optimizmu ir energinga drąsa, kurių iš visų tikinčiųjų reikalauja krikščioniškoji viltis ir dalijimasis Kryžiaus slėpiniu. Todėl ugdytojo kataliko pasauliečio tapatybės įgyvendinimo būtinas pagrindas yra sąžiningai pritarti dieviškojo Apreiškimo apšviestos Bažnyčios ištarmėms apie ugdytojo tapatybę ir jas perimti. Reikiamų jėgų tam turėtų suteikti asmeninis tapatinimasis su Kristumi.

Profesionalumas. Krikščioniškoji žmogaus ir gyvenimo samprata

Profesionalumas

27. Profesionalumas yra vienas svarbiausių kataliko pasauliečio tapatybės bruožų. Todėl ugdytojui katalikui, norinčiam įgyvendinti savo pašaukimą, pirmiausia privalu įgyti rimtą profesinį išsilavinimą. Ugdytojo atveju tai taip pat apima plačią kompetenciją kultūros, psichologijos ir pedagogikos srityse [26]. Tačiau gero pradinio pasirengimo neužtenka; pasiektą lygį reikia palaikyti ir kelti nuolat atnaujinant savo žinias. Mokytojui pasauliečiui ši užduotis gali būti labai sunki, ir tai ignoruoti, vadinasi, ignoruoti realybę: mokytojai pasauliečiai, neretai gaunantys nepakankamus atlyginimus, dažnai priversti imtis papildomo darbo, o tai nesuderinama su profesiniu tobulinimusi, nes tada tam nebelieka arba laiko, arba jėgų. Daugelyje šalių, ypač ekonomiškai silpnų, ši problema šiuo metu neišspręsta.

Tačiau net ir tokiu atveju ugdytojai turėtų suprasti, jog žemo lygio mokymas, kurio priežastis – nepakankamas pasirengimas pamokoms ar pasenusių pedagoginių metodų taikymas, neišvengiamai trukdys jiems vykdyti visapusiško žmogaus ugdymo užduotį ir pareigą liudyti gyvenimu.

Krikščioniškoji gyvenimo vizija

28. Visos mokytojo kataliko pastangos turi būti nukreiptos žmogaus visapusiško ugdymo linkme, kad per krikščioniškojo Apreiškimo atsakymus į klausimus dėl galutinės žmogaus asmens, žmogaus gyvenimo, istorijos ir pasaulio prasmės jam atsiskleistų nauji horizontai. Šie atsakymai ugdomajam turi plaukti iš ugdytojo gilaus tikėjimo, tačiau sykiu kuo jautriausiai atsižvelgiant į ugdomojo sąžinę. Neabejotina, kad skirtingos egzistencinės ugdomųjų santykio su tikėjimu sąlygos vers perteikti krikščioniškojo gyvenimo viziją įvairiais lygiais, pradedant elementariausia evangelizacija ir baigiant visišku dalijimusi tuo pačiu tikėjimu. Tačiau kad ir kokios būtų sąlygos, šią viziją visada privalu perteikinėti kaip dovaną, atkakliai bei primygtinai siūlomą, tačiau niekada ne primetinėjamą.

Kita vertus, tokią dovaną reikia siūlyti ne šaltai ir ne kaip abstraktų dalyką, bet kaip gyvą realybę, vertą viso žmogaus įsitraukimo ir pavertimo ją savo gyvenimo dalimi.

Tikėjimo, kultūros ir gyvenimo sintezė

Tikėjimo ir kultūros sintezė

29. Šios didžiulės užduoties neįmanoma įgyvendinti be daugybės įvairių pedagoginių elementų, kurių kiekvienas iš kataliko pasauliečio reikalauja tikėjimo liudijimo, konvergencijos. Organiškas, kritiškas ir į vertybes orientuotas kultūros perteikimas [27] aiškiai apima tiesos bei žinių perteikimą; tai darydamas mokytojas katalikas turėtų visada būti pasirengęs pradėti deramą artimai tarpusavyje susijusių kultūros ir tikėjimo dialogą, kad ugdomasis lengviau pasiektų reikiamą vidinę sintezę, kuria, savaime suprantama, jau turi pasižymėti pats ugdytojas.

Krikščioniškosios vertybės kaip žmogiškųjų nuostatų žadintojos

30. Kritiškas perteikimas taip pat susijęs su vertybių ir antivertybių pateikimu. Apie jas sprendžiama remiantis tam tikra gyvenimo ir žmogaus samprata. Todėl mokytojas katalikas negali tenkintis krikščioniškųjų vertybių kaip abstrakčių siektinų tikslų rinkinio pateikimu, net jei tai būtų daroma konstruktyviai ir išmoningai. Jis privalo atskleisti jas kaip vertybes, žadinančias žmogiškąsias nuostatas, ir skatinti tokias ugdomųjų nuostatas; tarp jų minėtina pagarbą kitiems apimanti laisvė, sąžininga atsakomybė, nuoširdi ir nuolatinė tiesos paieška, rami ir taikinga kritikos dvasia, solidarumas su visais kitais asmenimis ir tarnavimas jiems, jautrumas teisingumui, ypatingas pašaukimo būti konstruktyvia veikiančia kaitos jėga nuolatos kintančioje visuomenėje suvokimas.

Mokytojams katalikams dažnai tenka vykdyti savo misiją bendroje sekuliarizacijos bei netikėjimo aplinkoje, todėl svarbu, kad jie neapsiribotų vien eksperimentine bei kritine mąstysena, bet gebėtų atverti ugdomiesiems to, kas transcendentiška, suvokimą ir nuteikti juos priimti apreikštąją tiesą.

Tikėjimo ir gyvenimo sintezė

31. Besiremiančiam tokiomis nuostatomis mokytojui lengviau parodyti iš šių nuostatų kylančio elgesio teigiamą aspektą. Labiausiai jis turėtų stengtis, kad tokį elgesį pamažu imtų motyvuoti ir lemti vidinis ugdomojo tikėjimas, per tai pasiekiant didžiausią tikėjimo pilnatvę, apimančią tokius tikinčiojo specifinio paveldo dalį sudarančius elementus kaip sūniškoji malda, sakramentinis gyvenimas, tarpusavio meilė ir sekimas Jėzumi Kristumi. Visiško žinių, vertybių, nuostatų ir elgesio susiejimo su tikėjimu vaisius bus ugdomojo asmeninė tikėjimo ir gyvenimo sintezė. Nedaug katalikų yra tinkami kaip ugdytojai įgyvendinti evangelizacijos tikslą – įkūnyti krikščioniškąją naujieną žmogaus gyvenime.

Liudijimas asmeniniu gyvenimu. Tiesioginis ir asmeninis ryšys su ugdomuoju

Naujieną atitinkantis elgesys

32. Ugdant elgesys visada svarbesnis už žodžius. Juo labiau ugdytojas savo konkrečiu elgesiu atitiks kaip idealą pateikiamą žmogaus pavyzdį, tuo labiau jis kels pasitikėjimą ir bus sektinas, nes tada ugdomasis laikys šį idealą tuo, kas racionalu ir verta įgyvendinti, konkretu ir pasiekiama. Būtent dėl to toks svarbus yra mokytojo pasauliečio tikėjimo liudijimas. Ugdomieji turėtų išvysti savo mokytojų krikščioniškąjį nusistatymą bei elgesį, kurių dažnai taip stinga jų gyvenamojoje sekuliarioje aplinkoje, kur be tokio liudijimo galima imti manyti, jog krikščioniškasis elgesys yra nepasiekiamas idealas. Niekada nevalia užmiršti, kad krizių, kurios „labiausiai veikia jaunąsias kartas“, metu svarbiausias ugdomosios užduoties elementas visada yra „individualus asmuo ir jo moralinis kilnumas, kylantis iš jo principų tiesos bei poelgių ir šių principų atitikimo“ [28].

Asmeninio dialogo su ugdomaisiais vertė

33. Šiuo požiūriu ypač reikšminga darosi tai, kas pasakyta apie tiesioginį bei asmeninį ugdytojo ryšį su ugdomuoju [29] kaip tinkamą priemonę liudyti gyvenimu. Asmeninis ryšys visada yra labiau dialogas negu monologas, ugdytojui, be to, esant įsitikinus, jog toks ryšys praturtina abipusiškai. Tačiau sykiu ugdytojui privalu niekada neišleisti iš akių misijos ir neužmiršti, kad augimo laikotarpiu ugdomajam reikalingas draugas bei vadovas, taip pat kitų pagalba savo abejonėms bei dezorientacijai įveikti. Tad ryšiui su ugdomuoju turėtų būti būdingas protingas draugiškumo ir atstumo derinys pagal kiekvieno ugdomojo poreikius. Draugiškumas padarys asmeninį ryšį lengvesnį, tačiau būtinas ir tam tikras atstumas, nes ugdomasis turi išmokti ugdyti savo asmenybę be išankstinio sąlygojimo; taip pat reikia vengti trukdyti atsakingai naudotis laisve.

Čia pravartu priminti, kad atsakingas naudojimasis laisve taip pat susijęs su savo gyvenimo luomo rinkimusi. Bendraudami su tikinčiaisiais studentais ugdytojai katalikai turėtų nesvyruodami imtis asmens pašaukimo Bažnyčioje temos. Jie turėtų atrasti ir lavinti pašaukimus į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą, taip pat kvietimą asmeniškai įsipareigoti vienoje kurioje nors dažnai iš akių išleidžiamoje srityje – kuriame nors pasaulietiniame institute ar katalikiškoje apaštalavimo organizacijoje, padėti ugdomiesiems atpažinti pašaukimą į santuoką ar celibatą, įskaitant konsekruojamojo pobūdžio, pasaulietiškame gyvenime.

Kita vertus, tiesioginis ir asmeninis ryšys yra ne tik metodologija, padedanti mokytojui ugdyti savo auklėtinį, bet ir jo pažinimo priemonė siekiant tinkamo ugdymo. Toks pažinimas ypač būtinas šiandien, kai skirtumai tarp kartų yra didesni ir jų kaitos laikotarpiai trumpesni.

Bendruomeniniai aspektai

Bendravimas su ugdymo bendruomenės nariais

34. Ugdytojai katalikai neatsiejama tinkamo asmenybės ugdymo dalimi turėtų laikyti pastangas lavinti ugdomųjų visuomenišką nuostatą kitų ugdymo bendruomenės, kuriai jie patys priklauso, ir visos žmonijos bendruomenės narių atžvilgiu. Kita vertus, priklausymas ugdymo bendruomenei ir poveikis, kurį mokykla daro socialinei aplinkai ir iš jos patiria, verčia ugdytoją kataliką pasaulietį nustatyti artimus ryšius su savo kolegomis ir dirbti su jais kaip „komandai“, pasirengus bendradarbiauti visose srityse, susijusiose su bendromis ugdymo užduotimis.

Šeimai esant „pirmutine ir pagrindine visuomeniškumo mokykla“ [30], ypatinga pareiga yra noriai priimti ir net skatinti ryšio su ugdomųjų tėvais progas. Tokie ryšiai labai reikalingi, nes šeimos ir mokyklos ugdomosios užduotys viena kitą papildo daugelyje konkrečių sričių; jie taip pat palengvina rimtą tėvų pareigą „visiškai įsitraukti į nuoširdų bei aktyvų santykį su mokytojais ir mokyklos vadovybe“ [31] ir padeda daugeliui tėvų tinkamai auklėti savo vaikus ir per tai atlikti savo „nepamainomą ir neatimamą“ [32] funkciją.

Dėmesys socialinei-kultūrinei aplinkai

35. Ugdytojas taip pat privalo skirti nuolatinį dėmesį mokyklos socialinei-kultūrinei, ekonominei ir politinei aplinkai tiek toje vietovėje, kur yra mokykla, tiek regioniniu bei nacionaliniu lygmeniu. Per šiandienes visuomenės komunikavimo priemones regioninė bei nacionalinė aplinka daro didelę įtaką vietinei padėčiai. Tiktai atida visai tikrovei – vietinei, nacionalinei ir tarptautinei – suteiks ugdytojui duomenų, reikalingų savo auklėtinių ugdymo poreikiams įvertinti, ir leis jam juos rengti per tai prognozuojama tapusiai ateičiai.

Bendradarbiavimas su profesinėmis organizacijomis

36. Natūralu tikėtis, jog ugdytojas katalikas pasaulietis pirmenybę teiks katalikiškoms profesinėms organizacijoms, tačiau jo ugdomajam vaidmeniui nėra svetima dalyvauti ir bendradarbiauti su kitomis profesinėmis ar su ugdymu susijusiomis grupėmis bei organizacijomis, visais įmanomais būdais remti pastangas, kuriomis siekiama tinkamos nacionalinės švietimo politikos, ir net įsitraukti į profsąjunginę veiklą, neprieštaraujančią žmogaus teisėms ir krikščioniškojo auklėjimo principams [33]. Ugdytojas pasaulietis turėtų neužmiršti, jog profesinis gyvenimas gali būti labai tolimas organizacijų veiklai, tačiau sykiu suvokti, kad visiškas nesidomėjimas tokia veikla gali atsiliepti rimtomis ugdymo problemomis.

Tiesa, tokia veikla dažnai neatlyginama ir jos sėkmė priklauso nuo joje dalyvaujančiųjų dosnumo. Toks dosnumas itin reikalingas, kai pavojus iškyla tokiems gyvybiškai svarbiems dalykams, kad ugdytojas katalikas negali to ignoruoti.

Veikiau pašaukimas negu profesija

Įgyvendinti profesiją kaip krikščioniškąjį pašaukimą

37. Ugdytojo pasauliečio darbas neabejotinai pasižymi profesiniu aspektu, tačiau vien tuo negali būti apribotas. Profesionalizmas yra įimtas ir pakylėtas antgamtiško krikščioniškojo pašaukimo. Ugdytojo kataliko gyvenimą turėtų ženklinti asmeninio pašaukimo Bažnyčioje įgyvendinimas, o ne vien profesinių užduočių vykdymas. Tokiame pašaukime dėl jo paties pasaulietinės prigimties nesuinteresuotumas ir dosnumas yra suvienyti su teisėtu asmeninių teisių gynimu, tačiau tai vis dėlto pašaukimas, neatsiejamas nuo gyvenimo pilnatvės bei šio žodžio suponuojamo asmeninio įsipareigojimo ir teikiantis didelę entuziazmo kupino gyvenimo perspektyvą.

Todėl labai pageidautina, kad kiekvienas ugdytojas katalikas pasaulietis visiškai suvoktų šio pašaukimo svarbą, turtingumą ir atsakingumą ir visiškai atitiktų visus jo reikalavimus tikrai žinodamas, kad toks jo atsakas yra gyvybiškai svarbus statydinant bei nuolatos atnaujinant žemiškąjį miestą ir evangelizuojant pasaulį.

KATALIKO PASAULIEČIO TAPATYBĖS SPECIFINIAI ELEMENTAI SKIRTINGŲ TIPŲ MOKYKLOSE

Katalikiškojoje mokykloje

Skiriamieji katalikiškosios mokyklos bruožai

38. Būdingas katalikiškosios mokyklos bruožas – „kurti mokyklos bendruomenėje evangelinės laisvės ir meilės dvasios persunktą aplinką, padėti jaunuoliams, kad jų asmenybės raidą atitiktų per krikštą gautasis naujosios kūrinijos augimas, ir susieti visą žmogiškąją kultūrą su Išganymo naujiena, idant tikėjimo šviesa apšviestų auklėtinių pamažu įgyjamas žinias apie pasaulį, gyvenimą ir žmonių giminę“ [34]. Iš viso to aišku, kad katalikiškoji mokykla „visiškai įsiterpia į Bažnyčios išganomąją misiją, ypač tikėjimo ugdymo srityje“ [35] ir yra neatsiejama nuo nuoširdžios ištikimybės Bažnyčios magisteriumui, Kristaus kaip aukščiausio žmogaus pavyzdžio pateikimo ir ypatingo rūpinimosi religinio ugdymo mokykloje kokybe.

Katalikiškojoje mokykloje dirbantis katalikas pasaulietis turėtų įsisąmoninti idealus bei ypatingus tikslus, sudarančius šios institucijos bendrąją ugdymo filosofiją, ir suvokti, kad būtent dėl tokios filosofijos katalikiškoje mokykloje galima laisviausiai bei pilnatviškiausiai įgyvendinti mokytojo kataliko pasauliečio pašaukimą, ir kad ši mokykla yra apaštalaujamosios veiklos pavyzdys mokytojams katalikams kitose mokyklose pagal kiekvienos iš jų teikiamas galimybes. Visa tai turėtų akinti katalikus pasauliečius katalikiškosiose mokyklose nuoširdžiai ir asmeniškai prisidėti prie šių idealų bei tikslų įgyvendinimo. Neneigtina, jog yra sunkumų, tarp kurių dėl rimtų padarinių paminėtinas tiek ugdomųjų, tiek ugdytojų heterogeniškumas daugelio šalių katalikiškosiose mokyklose.

Tapatinimasis su mokyklos filosofija

39. Tam tikri elementai, būdingi visoms katalikiškosioms mokykloms, gali reikštis įvairiopai, gana dažnai konkrečiai išraiškai atitinkant specifinę pašvęstojo gyvenimo instituto, įsteigusio mokyklą ir jai tebevadovaujančio, charizmą. Kad ir kokios kilmės – diecezinė, pašvęstojo gyvenimo ar pasaulietinė, – kiekviena katalikiškoji mokykla gali išlaikyti savo specifinį pobūdį, besireiškiantį per ypatingą ugdymo filosofiją ar tam tikrą pedagogiką. Katalikai pasauliečiai turėtų stengtis suprasti savitas mokyklos, kurioje jie dirba, ypatybes bei jas sąlygojusius motyvus ir taip su šiomis ypatybėmis susitapatinti, kad savo darbu padėtų įgyvendinti specifinę mokyklos prigimtį.

Dalyvavimas liturginiame ir sakramentiniame gyvenime

40. Svarbu, kad katalikiškojoje mokykloje dirbantys katalikai pasauliečiai, turintys regimai reikšti išpažįstamą tikėjimą ir liudyti gyvenimu [36], paprastai ir aktyviai dalyvautų mokyklos liturginiame bei sakramentiniame gyvenime. Matydami konkretų pavyzdį, auklėtiniai geriau suvoks tokio gyvenimo svarbą tikintiesiems. Labai svarbu, kad šiandienėje sekuliarizuotoje visuomenėje, kur ugdomiesiems tenka susidurti su daugeliu pasauliečių, vadinančių save katalikais, bet nedalyvaujančių liturgijoje ar sakramentuose, būtų suaugusiųjų pasauliečių, rimtai traktuojančių tokius dalykus kaip krikščioniškąjį gyvenimą maitinančią versmę, pavyzdžių.

Dalyvavimas dvasinio įkvėpimo grupėse

41. Katalikiškosios mokyklos ugdymo bendruomenė turėtų stengtis tapti krikščioniškąja bendruomene, autentiška tikėjimo bendruomene. To nebus įmanoma įgyvendinti, net pradėti tai daryti, jei krikščioniškuoju įsipareigojimu nesidalys bent dalis kiekvienos pagrindinės grupės, sudarančios ugdymo bendruomenę, – tėvai, mokytojai ir mokiniai. Labai pageidautina, kad kiekvienas katalikas pasaulietis, ypač ugdytojas, būtų pasirengęs aktyviai dalyvauti pastoracinio įkvėpimo grupėse arba kitokiose gyvenimą pagal Evangeliją skatinti gebančiose grupėse.

Santykiai su katalikų tikėjimo neišpažįstančiais ugdomaisiais

42. Katalikiškosiose mokyklose kartais pasitaiko ugdomųjų, neišpažįstančių katalikų tikėjimo arba išvis neturinčių jokių religinių įsitikinimų. Kaip laisvas žmogaus atsakas į apsireiškiantį Dievą, tikėjimas nesuderinamas su prievarta. Todėl ugdytojai katalikai, mokydami tikėjimo pagal savo religinius įsitikinimus ir mokyklos tapatybę, turėtų būti kuo pagarbesni ugdomiesiems, kurie nėra katalikai, ir sykiu visada atviri autentiškam dialogui, būdami įsitikinę, jog šiomis aplinkybėmis geriausias savo tikėjimo liudijimas yra šiltas bei nuoširdus pripažinimas to, kuris sąžiningai ieško Dievo pagal savo sąžinę [37].

Bažnytinio gyvenimo turtingumo liudijimas

43. Katalikiškoji mokykla, kaip ugdymo bendruomenė, kurios galutinis tikslas yra ugdyti tikėjimą, atliks savo misiją juo geriau, juo pilnatviškiau atskleis bažnytinės bendruomenės turtingumą. Vienoje mokykloje kartu dirbdami kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai, pasauliečiai bus ugdomiesiems gyvas šio turtingumo vaizdas, padedantis geriau suprasti Bažnyčios tikrovę. Katalikams pasauliečiams, taip pat kunigams ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariams svarbu apmąstyti savo buvimą katalikiškojoje mokykloje šiuo požiūriu, nes kiekviena iš šių bažnytinio pašaukimo formų ugdomiesiems teikia skirtingą įkūnijimo gyvenime pavyzdį: katalikas pasaulietis – artima žemiškosios tikrovės priklausomybė nuo Dievo Kristuje, pasaulietinė profesija kaip kreipianti pasaulį į Dievą; kunigas – malonės, Kristaus siūlomos visiems tikintiesiems per sakramentus, per apreiškiančią Žodžio šviesą ir Bažnyčios hierarchinei struktūrai būdingą tarnybą, daugeriopa versmė; pašvęstojo gyvenimo atstovas – radikali Palaiminimų dvasia, nepaliaujamas kvietimas į Karalystę kaip į vienintelę galutinę tikrovę, Kristaus meilė ir visų žmonių meilė Kristuje kaip totalinis gyvenimo pasirinkimas.

Įtraukimas į vietinės Bažnyčios pastoracinį gyvenimą

44. Visiems reikėtų suvokti, jog savitomis ypatybėmis pasižyminčių pašaukimų savitarpiškas ir vienas kitą papildantis buvimas daug padės norint garantuoti katalikiškosios mokyklos pobūdį. Tai reiškia, jog visiems būtina atsidavusiai siekti vienybės bei koordinacijos. Be to, pasauliečiai turėtų stengtis įtraukti katalikiškąją mokyklą į vietinės Bažnyčios pastoracinės veiklos visumą – niekada iš akių neišleistina perspektyva – srityse, papildančiose parapijos pastoraciją. Pasauliečių iniciatyvos bei patirtis turėtų lemti katalikiškųjų mokyklų, taip pat katalikiškųjų mokyklų ir kitokių mokyklų, ypač krikščioniškai orientuotų, bei visos visuomenės artimesnius ryšius ir bendradarbiavimą.

Pašvęstojo gyvenimo institutų narių mažėjimas mokyklose

45. Ugdytojai katalikai pasauliečiai privalo suvokti, jog katalikiškosios mokyklos, pasitraukus iš jų kunigams ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariams ar smarkiai sumažėjus jų skaičiui, pasidarys daug skurdesnės. To reikia kiek įmanoma vengti; tačiau sykiu pasauliečiai turėtų tinkamai pasirengti, kad prireikus ar tapus pageidautina dabar ar ateityje gebėtų patys išlaikyti katalikiškąsias mokyklas. Istorinės jėgos, veikiančios šiandienėse mokyklose, verčia daryti išvadą, kad bent artimiausioje ateityje katalikiškųjų mokyklų egzistavimas daugiausia priklausys nuo pasauliečių, kaip jų egzistavimas labai vaisingai priklausė ir tebepriklauso nuo pasauliečių daugelyje jaunų Bažnyčių. Šios atsakomybės nevalia imtis esant apimtam pasyvių baimės ir apgailestavimo nuostatų; tokia atsakomybė reikalauja ryžtingos ir veiksmingos veiklos. Tokios veiklos reikia jau dabar padedant pašvęstojo gyvenimo institutams, numatantiems, kad jų galimybės artimiausioje ateityje gali sumažėti.

Katalikiškųjų mokyklų patikėjimas pasauliečiams

46. Vyskupai, norėdami pasinaudoti pasauliečių kompetencija ir trokšdami aiškaus krikščioniškojo liudijimo ugdymo srityje, kartais patiki jiems visišką vadovavimą katalikiškajai mokyklai, taip juos labiau įtraukdami į Bažnyčios apaštališkąją misiją [38].

Atsižvelgdama į tai, jog ugdymo sritis vis labiau plinta, Bažnyčia privalo skirti visus galimus išteklius jaunimo krikščioniškam ugdymui ir dėl to didinti ugdytojų katalikų pasauliečių dalį. Tai nereiškia, jog menkinama pašvęstojo gyvenimo institutų vadovaujamų mokyklų svarba. Dėl nepakartojamo liudijimo, individualiai ar bendruomeniškai teikiamo pašvęstojo gyvenimo institutų narių jų mokymo centruose, tokios mokyklos šiandieniame sekuliarizuotame pasaulyje reikalingesnės negu kada nors anksčiau.

Šiam liudijimui pašvęstojo gyvenimo bendruomenės nariai turi nedaug tokių tinkamų progų kaip jų pačių mokyklos, nes jos leidžia jiems nustatyti tiesioginį ir ilgalaikį ryšį su jaunimu aplinkoje, kurioje tikėjimo tiesos dažnai išnyra spontaniškai kaip priemonė įvairiems egzistencijos matmenims nušviesti. Toks ryšys ypač reikšmingas gyvenimo tarpsniu, kai idėjos ir patirtis ugdomojo asmenybėje palieka ilgalaikį pėdsaką.

Vis dėlto ugdytojams katalikams pasauliečiams Bažnyčios adresuojamas kvietimas atsiduoti aktyviam apaštalavimui švietimo srityje galioja ne tik Bažnyčiai priklausančiose mokyklose, bet ir visoje plačioje mokymo srityje tiek, kiek joje įmanoma liudyti krikščioniškąją naujieną.

Mokyklose su skirtingomis ugdymo filosofijomis

Mokyklos su pliuralistinėmis ideologijomis

47. Dabar aptarsime visas viešąsias ar privačiąsias mokyklas, kurių ugdymo filosofija kitokia negu katalikiškosios mokyklos, tačiau iš esmės nėra nesuderinama su krikščioniškąja žmogaus ir gyvenimo samprata. Tokios mokyklos, kurių šiuo metu pasaulyje ganėtinai daug, gali remtis ugdymo filosofija, pagrįsta apibrėžta žmogaus ir gyvenimo samprata, ar, paprasčiau ir siauriau, tam tikra ideologija [39], arba leisti tarp mokytojų koegzistuoti įvairioms filosofijoms bei ideologijoms neperžengiant tam tikrų pakankamai bendrų principų. „Koegzistenciją“ čia derėtų suprasti kaip pliuralizmo apraišką: tokiose mokyklose kiekvienas iš ugdytojų moko, aiškina principus ir ugdo vertybes pagal savąją žmogaus sampratą ir tam tikrą ideologiją. Čia nekalbame apie vadinamąją neutralią mokyklą, nes praktiškai tokia mokykla neegzistuoja.

Pasaulietis kaip vienintelis Bažnyčios atstovas

48. Šiandieniame pliuralistiniame ir sekuliarizuotame pasaulyje dažnai pasitaikys, kad katalikų pasauliečių buvimas tokiose mokyklose bus vienintelis Bažnyčios buvimo jose būdas. Tai konkrečiai patvirtina mūsų ankstesnę ištarmę, kad tam tikras aplinkas ar institucijas Bažnyčia gali pasiekti tiktai per pasauliečius [40]. Aiškus to suvokimas labai padrąsins kataliką pasaulietį imtis jam tenkančios atsakomybės.

Prisidėti prie kultūros ir tikėjimo dialogo

49. Ugdytojas katalikas pasaulietis turėtų dėstyti savo dalyką krikščioniškojo tikėjimo požiūriu tiek, kiek tai leidžia dalyko medžiaga ir ugdomojo bei mokyklos aplinka. Taip jis padės ugdomiesiems atrasti tikrąsias žmogiškąsias vertybes net ir varžomas apribojimų, būdingų mokyklai, kuri neturi tikėjimo ugdymo programos ir kurioje daugelis veiksnių iš tiesų yra tiesiogiai priešingi tokiam ugdymui, gebės įdiegti savo auklėtiniams pradmenis tokio tikėjimo ir kultūros dialogo, kurį vieną dieną galbūt apvainikuos autentiška abiejų sintezė. Tokios pastangos gali būti ypač vaisingos tada, kai ugdomieji yra katalikai, o nekatalikams tai bus viena iš evangelizacijos formų.

Pagarba kitų įsitikinimams

50. Išpažįstamo tikėjimo sąlygojamą elgesį pliuralistinėje mokykloje turėtų lydėti ypatinga pagarba kitų ugdytojų ideologiniams įsitikinimams bei darbui, jei jie nepažeidinėja auklėtinių žmogaus teisių. Abipusė pagarba turėtų skatinti konstruktyvų dialogą ypač su atsiskyrusiais broliais krikščionimis ir su visais geros valios žmonėmis. Taip galima aiškiai parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas konkrečia praktika remia religijos ir žmogaus laisvę, kuri ginama pliuralistinėje visuomenėje ir yra logiškas jos vaisius.

Pasauliečio santykiai su kitais ugdymo bendruomenės nariais

51. Katalikui pasauliečiui itin svarbu aktyviai dalyvauti savo kolegų veikloje, palaikyti ryšius su kitais ugdymo bendruomenės nariais, ypač su ugdomųjų tėvais. Taip pamažu Evangelijos dvasia galima persunkti mokyklos, kurioje dirba katalikas pasaulietis, tikslus, programas ir mokymo metodus.

Pasaulietis kaip Evangelijos įkvėpto žmogaus atvaizdas

52. Katalikas pasaulietis, rimtai traktuojantis savo profesiją, remiantis tiesą, teisingumą ir laisvę, atviras kitų požiūriams ir visada pasirengęs padėti, asmeniškai atsidavęs savo auklėtiniams ir broliškai solidarus su visais, gyvenantis visais aspektais moralų gyvenimą, pliuralistinėje mokykloje yra gyvas veidrodis, kuriame kiekvienas ugdymo bendruomenės narys gali pamatyti atsispindint Evangelijos įkvėpto žmogaus atvaizdą.

Kitose mokyklose

Pasaulietis misijų šalyse

53. Konkrečiau aptariant mokyklas, esančias misijų šalyse arba ten, kur krikščionybė beveik nebepraktikuojama, būtina pabrėžti, kad katalikas pasaulietis, įpareigojamas tikėjimo, gali būti vienintelis Bažnyčios buvimo būdas ne tik mokykloje, bet ir toje vietoje, kurioje gyvena. Tokiomis aplinkybėmis jis yra vienintelis balsas, skelbiantis Evangelijos naujieną ugdomiesiems, kitiems ugdymo bendruomenės nariams, visiems, su kuriais sueina į sąlytį kaip ugdytojas ar paprasčiausiai kaip asmuo [41]. Tokiais atvejais lemiamą svarbą įgyja viskas, kas buvo pasakyta apie atsakomybės suvokimą, krikščioniškąją perspektyvą mokant ir ugdant, pagarbą kitų įsitikinimams, konstruktyvų dialogą su kitais krikščionimis ir krikščionybės neišpažįstančiais žmonėmis, aktyvų dalyvavimą įvairiose mokyklos grupėse ir, svarbiausia, liudijimą asmeniniu gyvenimu.

Pasaulietis šalyse, kur persekiojama Bažnyčia

54. Galiausiai negalima užmiršti katalikų pasauliečių, dirbančių šalių, kuriose Bažnyčia persekiojama ir katalikui draudžiama eiti ugdytojo pareigas, mokyklose. Kad galėtų dirbti ateistiškai orientuotoje mokykloje, pasauliečiai priversti slėpti esą tikintieji. Tokiomis sunkiomis sąlygomis paprasčiausias buvimas – jei tai tylus, bet gyvybiškai svarbus Evangelijos įkvėpto žmogaus buvimas – jau yra veiksmingas Kristaus naujienos skelbimas, griaunantis pražūtingas ateistinio auklėjimo vykdytojų mokykloje užmačias. Toks liudijimas gyvenimu, lydimas asmeninio ryšio su ugdomaisiais, gali, nepaisant sunkumų, atverti galimybių ir atviresnei evangelizacijai. Ugdytojas pasaulietis, nors ir priverstas slėpti savo katalikiškumą, daugeliui tokių šalių jaunuolių dėl apgailėtinų žmogiškųjų bei religinių priežasčių gali būti vienintelis būdas gauti bent kokių nors autentiškų žinių apie Evangeliją ir Bažnyčią, kurios mokykloje iškraipomos ir puldinėjamos.

Ryšiai su katalikų tikėjimo neišpažįstančiais ugdomaisiais

55. Bet kokio pobūdžio mokykloje, ypač kai kurių šalių, ugdytojui katalikui neretai teks susidurti su katalikų tikėjimo neišpažįstančiais ugdomaisiais. Jų atžvilgiu jis privalo būti ne tik pagarbus, bet ir draugiškas, taip pat atviras visuotinės krikščioniškosios meilės motyvuojamam dialogui. Be to, niekada nevalia užmiršti, jog tikrasis ugdymas nėra vien žinių perteikimas, tai taip pat orumo ir broliškumo skatinimas rengiant asmenį atsiverti Tiesai, kuri yra Kristus.

UGDYTOJAS KATALIKAS PASAULIETIS KAIP TIKYBOS MOKYTOJAS

Tikybos mokytojas

56. Tikybos mokymas būdingas kiekvienai mokyklai, nes mokyklos tikslas yra ugdyti žmogų visais pagrindiniais matmenimis, tarp kurių yra ir religinis. Tikybos mokymas iš tikrųjų yra ugdomojo ir tėvų teisė, lydima tam tikrų pareigų, ir, bent katalikų tikėjimo atveju, itin svarbi žmogaus ugdymo priemonė siekiant teisingos tikėjimo ir kultūros sintezės, kuri jau ne kartą buvo akcentuota.

Todėl katalikų tikybos mokymas, besiskiriantis nuo katechezės tikrąja ta žodžio prasme ir ją papildantis [42], privalo būti kiekvienos mokyklos mokymo plano dalis.

Iškili pasauliečių apaštalavimo forma

57. Tikybos mokymas, kaip ir katechezė, yra „iškili pasauliečių apaštalavimo forma“ [43]. Dėl to ir sykiu todėl, kad šių dienų didžiulėms mokyklinėms sistemoms reikia nemažai tikybos mokytojų, ši atsakomybė, ypač pradinio lavinimo lygmeniu, daugiausia tenka pasauliečiams.

Pasauliečių užduotis šioje srityje

58. Todėl katalikai pasauliečiai įvairiose vietovėse ir įvairiomis aplinkybėmis turėtų suvokti didžiulę užduotį, laukiančią jų šioje srityje. Be jų dosnaus bendradarbiavimo tikybos mokymas mokyklose negalėtų patenkinti esamos paklausos, kaip jau yra kai kuriose šalyse. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, Bažnyčia viltis deda į pasauliečių bendradarbiavimą. Toks poreikis gali būti ypač stipriai juntamas jaunose Bažnyčiose.

Ištikimybė magisteriumui

59. Tikybos mokytojo užduotis neabejotinai yra pirmutinės svarbos, nes norima perduoti „ne savo ar kurio nors kito mokytojo doktriną, o Jėzaus Kristaus mokymą“ [44]. Tikybos mokytojai ir katechetai, atsižvelgdami į grupės, kuri mokoma, ypatybes, turėtų „išmintingai parinkti iš teologinių tyrinėjimų tai, kas galėtų nušviesti jų pačių mąstyseną bei mokymą, ir patys <...> ištikimai remtis autentiškais šaltiniais ir magisteriumu“, nuo kurio priklauso tinkamas jų pačių užduoties vykdymas. Jie „turi susilaikyti nuo vaikų ir jaunuolių protų trikdymo keistomis teorijomis“ [45]. Privalu sąžiningai laikytis vietos vyskupo nustatytų taisyklių, susijusių su jų pačių teologiniu bei pedagoginiu ugdymu ir su kurso programa, neužmirštant, jog pirmiausia šioje srityje ypač didelė reikšmė tenka liudijimui gyvenimu ir intensyviai išgyvenamam dvasingumui.

III.  KATALIKO PASAULIEČIO UGDYMAS MOKYKLOJE LIUDYTI TIKĖJIMĄ

Ugdymas liudyti tikėjimą

60. Norint konkrečiai įgyvendinti tokį turtingą ir gilų pašaukimą, koks yra kataliko pasauliečio pašaukimas mokykloje, reikia deramo ugdymo – tiek profesinio, tiek religinio. Labai svarbu, kad ugdytojas būtų dvasiškai brandi asmenybė, besireiškianti per gilų krikščioniškąjį gyvenimą. „Toks pašaukimas, – teigia Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie ugdytojus, – reikalauja rūpestingo pasirengimo“ [46]. Mokytojai „turėtų būti kuo rūpestingiausiai parengti, turėti ganėtinai pasaulietinių ir religinių žinių, patvirtintų reikiamais studijų pažymėjimais, ir įvaldę pedagogikos meną, atitinkantį šių dienų atradimus“ [47]. Tinkamo ugdymo poreikis neretai labiausiai jaučiamas religinėje ir dvasinėje srityje, kur katalikų pasauliečių pasirengimas perdėm dažnai neprilygsta jų bendrajam, kultūriniam ir ypač profesiniam pasirengimui.

SUVOKIMAS IR SKATINIMAS

Profesijos kaip pašaukimo suvokimas

61. Katalikai pasauliečiai, rengdamiesi dirbti mokykloje, paprastai suvokia, jog jiems reikia gero profesinio pasirengimo, kad gebėtų įgyvendinti savo ugdomąją misiją, kuri yra autentiškas žmogaus pašaukimas. Vien profesinio lygmens suvokimas nėra būdingas katalikui pasauliečiui, laikančiam savo ugdomąjį darbą pamatine asmeninio šventėjimo priemone bei apaštalavimo misijos vykdymu. Iš kataliko pasauliečio, dirbančio mokykloje, reikalaujama būtent suvokti, jog tai, ką jis daro, yra pašaukimo įgyvendinimas. Į klausimą, kiek tai iš tikrųjų sąmoningai suvokiama, turėtų atsakyti patys pasauliečiai.

Būtinybė atnaujinti savo religinį ugdymą

62. Su šiuo specifiniu suvokimu, kurio reikalaujama iš kataliko pasauliečio, susijusi būtinybė išplėsti ir atnaujinti savo religinį ugdymą taip, kad jis paraleliai ir harmoningai lydėtų visą žmogiškąjį ugdymą. Katalikui pasauliečiui privalu gerai įsisąmoninti tokio religinio ugdymo būtinybę, nes nuo to priklauso ne tik apaštalavimas, bet ir deramas profesinių užduočių, ypač ugdomųjų, vykdymas.

Pilnatviškas pašaukimo įgyvendinimas

63. Šiais apmąstymais norima padėti tai suvokti ir apmąstyti savo asmeninę padėtį srityje, kuri yra pamatinė norint pilnatviškai įgyvendinti ugdytojo kataliko pasaulietiškąjį pašaukimą. Tai, kas pastatyta ant kortos, yra taip svarbu, kad vien jau to paprasčiausias suvokimas turėtų būti didelė paskata imtis reikiamų pastangų pašalinti visas pasirengimo spragas ir deramu lygiu išlaikyti viską, kas jau įgyta. Ugdytojai katalikai pasauliečiai bažnytinėje bendruomenėje gali tikėtis, kad vyskupai, kunigai ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, ypač atsidavusieji apaštalavimui per ugdymą, taip pat įvairios ugdytojų katalikų pasauliečių grupės bei organizacijos padės jiems įžvelgti savo asmeninius poreikius ugdymo srityje ir tinkamu būdu paskatins juos dar visumiškiau socialiniam įsipareigojimui, kurio reikalauja toks ugdymas.

PROFESINIS IR RELIGINIS UGDYMAS

Tinkamų ugdymo centrų pasirinkimas

64. Pravartu atkreipti dėmesį, kad ne visi mokytojų ugdymo centrai vienodu lygiu suteikia ugdytojams katalikams profesinius pagrindus, labiausiai tinkamus savo ugdomajai misijai įgyvendinti, nes tarp disciplinos dėstymo būdo, ypač humanitarinių mokslų srityje, ir žmogaus, gyvenimo bei pasaulio sampratos egzistuoja artimas ryšys. Jei mokytojų ugdymo centro ideologinė orientacija pliuralistinė, tada būsimajam ugdytojui katalikui gali tekti papildomai padirbėti siekiant asmeninės tikėjimo ir kultūros sintezės įvairiose studijuojamose disciplinose. Ugdymo dienomis nevalia užmiršti, jog mokyti reikės įtraukiant mokinius į tikėjimo ir kultūros dialogą ir pamažu vedant juos asmeninės abiejų sintezės link. Iš to aišku, jog geriau būtų lankyti Bažnyčios vadovaujamus mokytojų ugdymo centrus ten, kur jie egzistuoja, ir kurti, jei įmanoma, tokius centrus ten, kur jų dar nėra.

Religinis ugdymas

65. Ugdytojo kataliko religinis ugdymas nesibaigia sulig vidurinės mokyklos programa. Tai turi lydėti bei papildyti profesinį ugdymą ir atitikti suaugusio žmogaus tikėjimą, jo žmogiškąją kultūrą ir specifinį pasaulietiškąjį pašaukimą. Religinis ugdymas turėtų būti orientuotas tiek į asmeninio šventumo siekimą, tiek į misiją apaštalauti, nes šie du elementai krikščioniškajame pašaukime neatsiejami. „Rengimas apaštalavimui suponuoja tam tikrą visapusišką ugdymą žmogiškuoju aspektu, atitinkantį kiekvieno asmens įgimtus gebėjimus bei sąlygas“ ir reikalauja „šalia dvasinio ugdymo <...> rimto doktrininio parengimo, tai yra teologinio, etinio ir filosofinio“ [48]. Ugdytojo atveju taip pat nevalia užmiršti tinkamo rengimo perteikiant Bažnyčios socialinį mokymą, kuris yra „sudedamoji krikščioniškosios gyvenimo sampratos dalis“ [49] ir padeda išlaikyti gyvą būtiną socialinį jautrumą [50].

Atsižvelgiant į doktrininį lygmenį ir turint omenyje mokytojus, pravartu priminti, kad Vatikano II Susirinkimas kalba apie religinių žinių patvirtinimo atitinkamais pažymėjimais poreikį [51]. Todėl labai siūlytina, kad visi mokyklose dirbantys katalikai, ypač ugdytojai, įgytų reikiamą kvalifikaciją baigdami religinio ugdymo kursus bažnytiniuose fakultetuose ar šiam tikslui tinkamuose religinio mokslo institutuose visur, kur įmanoma.

Vyskupų atsakomybė

66. Įgiję atitinkamus laipsnius ir tinkamai parengti religinės pedagogikos srityje, jie turės tikybai dėstyti reikalingus pagrindus. Vyskupai turėtų skatinti ir įgalinti tokį tikybos mokytojų bei katechetų rengimą, neužmiršdami abipusiškai praturtinančio dialogo su ugdomais mokytojais.

ATNAUJINIMAS. NUOLATINIS UGDYMAS

Nuolatinė kaita

67. Mokslo bei technologijos nepaprastos pažangos ir nuolatinio kritinio bet kokio pobūdžio tikrovės, situacijos ar vertybės analizavimo mūsų dienomis vaisius yra mūsų epochai būdinga nuolatinė ir spartėjanti kaita, visose srityse veikianti žmogų bei visuomenę. Dėl kaitos įgytos žinios ir esamos struktūros greitai pasensta, ir prireikia naujų požiūrių bei metodų.

Atnaujinimo būtinybė

68. Tokiomis sąlygomis, kurias pirmiausia tenka patirti katalikams pasauliečiams, ugdytojui katalikui kyla aiški ir nuolatinė būtinybė atnaujinti asmenines nuostatas, dėstomų dalykų turinį ir taikomus pedagoginius metodus. Reikia neužmiršti, jog ugdytojo pašaukimas reikalauja „nuolatinio ryžto atsinaujinti ir prisiderinti“ [52]. Jei atnaujinimo poreikis yra nuolatinis, tai toks pat turėtų būti ir ugdymas. Tai pasakytina ne tik apie profesinį, bet ir religinį ugdymą ir apskritai apie viso asmens praturtinimą. Bažnyčia per tai visada stengiasi pritaikyti savo pastoracinę misiją prie kiekvieno amžiaus žmonių aplinkybių, idant Jėzaus Kristaus naujiena jiems būtų skelbiama suprantamai ir jų sąlygas atitinkančiu būdu.

Įvairios nuolatinio ugdymo formos

69. Apimdamas daugybę įvairių aspektų, nuolatinis ugdymas verčia asmenis ir bendruomenę nuolatos ieškoti jo įgyvendinimo formų. Kai kurios iš įvairių nuolatinio ugdymo priemonių tapo įprastiniais ir tiesiog būtinais įrankiais: tai periodinių leidinių bei atitinkamų knygų skaitymas, dalyvavimas konferencijose ir seminaruose, būreliuose, susitikimuose ir kongresuose, tam tikros laisvalaikio dalies skyrimas ugdymui. Visiems mokyklose dirbantiems katalikams pasauliečiams tai turėtų tapti įprastine jų žmogiškojo, profesinio ir religinio gyvenimo dalimi.

Sunki, bet būtina užduotis

70. Negalima neigti, jog nuolatinis ugdymas, kaip rodo jau pats pavadinimas, yra sunki užduotis, kurios daug kam nepavyksta įgyvendinti, ypač jei atsižvelgtume į vis labiau sudėtingėjantį šiuolaikinį gyvenimą, su pedagogine misija susijusius sunkumus ir visa tai lydinčią ekonominio saugumo stoką. Tačiau nepaisant visų šių veiksnių, nė vienam katalikui pasauliečiui nevalia ignoruoti šio mūsų dienų poreikio ir tenkintis pasenusiomis žiniomis, kriterijais ir požiūriais. Atmesti nuolatinį ugdymą, apimantį visus asmens aspektus – žmogiškąjį, profesinį ir religinį , vadinasi, atsiskirti nuo pasaulio, kurį reikia priartinti prie Evangelijos.

IV.  BAŽNYČIOS PARAMA  KATALIKUI PASAULIEČIUI MOKYKLOJE

Būtina visos Bažnyčios parama

71. Įvairios aplinkybės, kuriomis katalikams pasauliečiams tenka dirbti mokyklose, lemia, kad daugelis jų jaučiasi izoliuoti, nesuprasti ir dėl to nėra apsaugoti nuo pagundos pulti į neviltį ar net atsisakyti savo pareigų. Mokyklose dirbantys katalikai pasauliečiai, norėdami įveikti tokius sunkumus ir, bendriau kalbant, geriau įgyvendinti savo pašaukimą, turėtų turėti galimybę visada tikėtis visos Bažnyčios paramos bei pagalbos.

TIKĖJIMO, ŽODŽIO IR SAKRAMENTINIO GYVENIMO PARAMA

Nuolankus tikėjimas, viltis ir meilė

72. Katalikas pasaulietis pirmiausia gali atsiremti į savo paties tikėjimą, kuris yra neišsenkama nuolankumo, vilties ir meilės, reikalingų norint ištvermingai įgyvendinti pašaukimą, versmė [53]. Iš tiesų kiekvienam ugdytojui reikia nuolankumo norint suvokti savo ribas, klaidas, nuolatinio augimo būtinybę ir suprasti, jog siekiamas idealas visada yra aukščiau jo. Kiekvienam ugdytojui reikia tvirtos vilties, nes jam niekada netenka skinti savo darbo su auklėtiniais vaisių. Galop kiekvienam ugdytojui reikia nuolatinės ir didėjančios meilės, kad kiekvieną savo auklėtinį galėtų mylėti kaip žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir Jėzaus Kristaus atpirkimu pakeltą į Dievo vaiko rangą.

Toks nuolankus tikėjimas, tokia viltis ir meilė Bažnyčios remiami per Žodį, sakramentinį gyvenimą ir visos Dievo tautos maldą. Žodis pakartos ir primins ugdytojams milžinišką jų tapatybės bei užduoties didybę; sakramentinis gyvenimas suteiks jėgų gyventi ir bus parama suklydus; visos Bažnyčios malda su juo ir už jį pateiks Dievui, būnant visiškai tikram susilaukti Jėzaus Kristaus pažadėtojo atsako, visus žmogaus širdies troškimus bei prašymus ir net dalykus, kurių jis nedrįsta trokšti ir prašyti.

BENDRUOMENĖS PARAMA

Ugdytojo kataliko pašaukimo pažinimas

73. Ugdymas yra sunki ir labai svarbi užduotis, ir dėl šios priežastis jos įgyvendinimas – delikatus ir sudėtingas procesas. Tai reikalauja ramybės, vidinės taikos, darbo krūvio, kuris nebūtų perdėm didelis, nenutrūkstamo kultūrinio ir religinio savęs praturtinimo – sąlygų, retai kada nors sykiu patenkinamų šiandienėje visuomenėje. Ugdytojo kataliko pasauliečio pašaukimo prigimtį turėtų dažniau ir giliau Dievo tautai aiškinti tie, kurie Bažnyčioje tai daryti geba geriausiai. Derėtų atkakliau imtis ugdymo ir visko, ką ši sąvoka implikuoja, temos, nes ugdymas yra viena iš didžiausių Bažnyčios išganomosios misijos galimybių.

Deramo socialinio statuso pripažinimas

74. Iš tokio žinojimo logiškai kils supratingumas ir derama pagarba. Visi tikintieji turi suvokti, jog be ugdytojų katalikų pasauliečių tikėjimo ugdymas Bažnyčioje stokos vieno iš savo svarbių pagrindinių elementų. Todėl visiems tikintiesiems privalu pagal išgales aktyviai bendradarbiauti stengiantis padėti ugdytojams pasiekti jų vertą socialinį statusą bei ekonominį lygį, taip pat jų užduoties vykdymui būtiną stabilumą ir saugumą. Nė vienas Bažnyčios narys negali būti atleistas nuo pastangų siekti, kad jo gyvenamojoje šalyje švietimo politika tiek įstatymų leidybos, tiek praktikos srityje, kiek įmanoma, atspindėtų krikščioniškuosius švietimo principus.

Ugdytojų katalikiškųjų organizacijų skatinimas

75. Šiuolaikinio pasaulio sąlygos turėtų skatinti hierarchiją ir ugdymui atsidavusius pašvęstojo gyvenimo institutus remti į ugdomąją veiklą įsitraukusių tikinčiųjų pasauliečių egzistuojančias grupes, sąjūdžius bei katalikiškąsias organizacijas ir kurti naujas, ieškant formos, geriausiai atitinkančios laiką ir įvairią nacionalinę tikrovę. Daugelio ugdytojo kataliko pasauliečio pašaukimo keliamų ugdomųjų tikslų su jų socialinėmis bei religinėmis implikacijomis nepavyks įgyvendinti be vieningos tokių struktūrų jėgos.

UGDYMO INSTITUCIJŲ PARAMA. KATALIKIŠKOJI MOKYKLA IR PASAULIEČIAI

Katalikiškoji mokykla kaip pavyzdys kitoms institucijoms

76. Katalikiškosios mokyklos svarba verčia apmąstyti ją atskirai, nes ji kitoms katalikiškosioms institucijoms gali būti konkretus pavyzdys, kaip reikėtų remti jose dirbančius pasauliečius. Kalbėdama apie pasauliečius, ši Šventoji kongregacija yra nesvyruodama pareiškusi, kad „mokytojai savo veikla bei liudijimu yra svarbiausi asmenys, teikiantys katalikiškajai mokyklai jos specifinį pobūdį“ [54].

Nuoširdumo kupina aplinka

77. Katalikiškojoje mokykloje pasauliečiai pirmiausia turėtų rasti tikros pagarbos ir nuoširdumo kupiną aplinką, vietą, kurioje tarp visų ugdytojų gali susidaryti autentiški žmogiškieji ryšiai. Kunigai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pasauliečiai, visi išlaikydami savo specifinę pašaukimo tapatybę [55], turėtų būti visiškai integruoti į vieną ugdymo bendruomenę, visus laikant visiškai lygiais tos bendruomenės nariais.

Priemonės tai pasiekti

78. Kad mokyklos vadovai ir joje dirbantys pasauliečiai gyventų tais pačiais idealais, esminiai yra du dalykai. Pirma, pasauliečiai už savo darbą mokykloje turi gauti gerai suformuluota sutartimi garantuojamą atlyginimą, leidžiantį jiems gyventi oriai, nejaučiant papildomo darbo krūvio ar papildomos darbo vietos, kuri trukdytų vykdyti ugdymo užduotį, būtinybės. To pasiekti gali būti neįmanoma neužkraunant milžiniškos finansinės naštos ant šeimų pečių ar nepadarant mokyklos tokia brangia, kad ji būtų prieinama tik mažai elito grupei. Tačiau tol, kol tikrai tinkamas atlyginimas nėra mokamas, pasauliečiai turi matyti, kad mokyklos vadovai nuoširdžiai stengiasi rasti reikiamų lėšų šiam tikslui.

Antra, pasauliečiai turėtų autentiškai dalytis mokyklos atsakomybe, turėdami atitinkamus gebėjimus visose srityse, ir sąžiningai persiimti katalikiškajai mokyklai būdingais ugdomaisiais tikslais. Mokykla visomis išgalėmis turėtų skatinti tokį tapatinimąsi, be kurio šių tikslų nepavyks pasiekti. Nevalia užmiršti, kad pati mokykla nuolatos kuriama vaisingu darbu visų, kurie joje dirba, ir ypač mokytojų [56]. Norint šį pageidautiną dalijimąsi paversti tikrove, būtinos kelios sąlygos: autentiška pagarba pasauliečio pašaukimui, keitimasis reikiama informacija, didelis pasitikėjimas ir prireikus apibrėžtos atsakomybės už mokymą, mokyklos administravimą ir valdymą perdavimas pasauliečiams.

Rūpinimasis nuolatiniu ugdytojų ugdymu

79. Vienas iš katalikiškosios mokyklos misijos elementų yra uolus rūpinimasis savo narių pasauliečių nuolatiniu profesiniu ir religiniu ugdymu. Pasauliečiai turi teisę tikėtis iš mokyklos su tokiu būtinu ugdymu, be kurio ji vis labiau tols nuo savo tikslų, susijusių orientyrų ir pagalbos, taip pat laiko, kuriuo jie, turėdami šį tikslą, galėtų disponuoti. Katalikiškajai mokyklai vienijantis su kitais ugdymo centrais bei katalikų profesinėmis organizacijomis gana dažnai nėra labai sunku surengti konferencijų, seminarų ir kitokių susitikimų, teikiančių reikiamą ugdymą. Priklausomai nuo aplinkybių visa tai taip pat galėtų aprėpti ugdytojus katalikus pasauliečius, nedirbančius katalikiškosiose mokyklose, suteikiant jiems dažnai reikiamą ir sunkiai randamą galimybę.

Katalikų šeimos ir mokykla

80. Nepaliaujamas katalikiškosios mokyklos tobulėjimas ir pagalba, kurią mokykla drauge su kitomis bažnytinėmis ugdymo institucijomis pajėgi pasiūlyti ugdytojams katalikams pasauliečiams, labai priklauso nuo katalikų šeimų, ypač tų, kurios siunčia savo vaikus į tokias mokyklas, paramos. Šeimos turėtų jausti pareigą teikti paramą, apimančią visus aspektus: domėjimąsi, pagarbą, bendradarbiavimą ir ekonominę pagalbą. Ne visi gali bendradarbiauti vienodai ar tuo pačiu būdu, tačiau kiekvienas privalo būti pagal išgales kuo dosnesnis. Bendradarbiaudamos šeimos turi prisidėti prie mokyklos tikslų įgyvendinimo ir dalytis atsakomybe už mokyklą. Mokykla savo ruožtu privalo informuoti šeimas apie ugdymo filosofijos taikymo bei tobulinimo būdus, ugdymą, administravimą ir, tam tikrais atvejais, vadovavimą.

PABAIGA

Pasauliečiai – didžiulė Bažnyčios viltis

81. Ugdytojai katalikai pasauliečiai, dirbantys mokyklose mokytojais, direktoriais, administratoriais ar pagalbiniais darbuotojais, niekada neturėtų abejoti tuo, kad jie yra didžioji Bažnyčios viltis. Bažnyčia patiki jiems užduotį pamažu suvienyti laiko tikrovę su Evangelija, kad ji per tai pasiektų visų žmonių gyvenimus. Negana to, ji patiki jiems visapusišką žmogaus lavinimą ir jaunimo tikėjimo ugdymą, jaunimo, nuo kurio priklauso, ar rytojaus pasaulis bus arčiau Kristaus ar nuo jo nutols.

Dosnus atsakas į Kristaus kvietimą

82. Ši Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija, išreikšdama tokią pačią viltį ir įžvelgdama milžinišką evangelinį lobį – milijonus katalikų pasauliečių, aukojančių savo gyvenimą mokyklai, primena žodžius, kuriais Vatikano II Susirinkimas užbaigė savo Dekretą dėl pasauliečių apaštalavimo: „Šventasis Susirinkimas karštai maldauja Viešpatyje visus pasauliečius savanoriškai, didžiadvasiškai ir ryžtingai atsiliepti į šią valandą juos primygtinai kviečiančio Kristaus balsą; <...> tegu priima jį karštai ir didžiadvasiškai“ ir, laikydami Viešpaties reikalus savaisiais (plg. Fil 2, 5), bendradarbiauja „jo išganomojoje misijoje“ ir būna „jo talkininkai vienoje įvairių formų bei metodų Bažnyčios apaštalavimo veikloje, nuolat pritaikytinoje prie naujų laiko reikalavimų, visada uoliai dirbdami ir žinodami, kad jų triūsas ne veltui Viešpatyje (plg. 1 Kor 15, 58)“.

Roma, 1982 m. spalio 15-oji, per šv. Jėzaus Teresės šventę, minint jos 400-ąsias mirties metines

Kardinolas William Baum
Prefektas

Antonio M. Javierre
Sekretorius
Titulinis Metos arkivyskupas