KATALIKIŠKOJO AUKLĖJIMO KONGREGACIJA
DVASININKIJOS KONGREGACIJA

BENDRASIS PAREIŠKIMAS IR ĮŽANGA

BENDRASIS PAREIŠKIMAS

Nuolatinis diakonatas, atkurtas Vatikano II Susirinkimo ir harmoningai derantis su senąja Tradicija bei specifiniais Tridento Susirinkimo nutarimais, pastaraisiais dešimtmečiais daug kur išgyveno didelį pakilimą ir davė daug žadančių vaisių, labai naudingų tokiai neatidėliotinai naujosios evangelizacijos misijai. Šventasis Sostas ir nemažai episkopatų, pasirūpinę pasiūlyti diakonų gyvenimo bei ugdymo normų bei elementų, tokiu būdu prisidėjo prie bažnytinės patirties, kuriai dabar, kad plėtotųsi, reikia vieningų normų, tolesnių paaiškinimų ir – praktikos srityje – pastoracinių paskatų bei patikslinimų. Diakonato tikrovės visuma (pamatinė doktrininė samprata, pašaukimo suvokimas, kuris iš to kyla, rengimas, tarnyba, dvasingumas ir nuolatinis ugdymas) šiandien reikalauja apžvelgti nueitą kelią, siekiant viską aprėpti vienu žvilgsniu; tai būtina, jei šiam Šventimų sakramento laipsniui, atsiliepiant į Vatikano II Susirinkimo balsus bei intencijas, norima suteikta naują impulsą.

Paskelbusios Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis apie kunigų ugdymą ir Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovą, Katalikiškojo auklėjimo ir Dvasininkijos kongregacijos suvokė būtinybę ypatingą dėmesį skirti nuolatinio diakonato temai, taip užbaigiant dėstyti tai, kas susiję su dviem pirmaisiais Šventimų sakramento laipsniais bei tenka jų kompetencijai. Todėl, išklausiusios viso pasaulio vyskupų bei daugelio specialistų nuomones, abi kongregacijos šiai temai paskyrė savo visuotinius susirinkimus, surengtus 1995 metų lapkričio mėnesį. Nariai kardinolai ir vyskupai atidžiai išnagrinėjo šių konsultacijų rezultatus bei gausią patirtį, apie kurią buvo pranešta. Tuo remdamosi abi kongregacijos parengė Ratio fundamentalis institutionis diaconorum permanentium ir Nuolatinių diakonų tarnybos ir gyvenimo vadovo galutines redakcijas, sąžiningai perteikiančias prašymus, nurodymus bei siūlymus, kylančius iš visų pasaulio geografinių vietovių ir pateiktus tokių aukšto rango susirinkimų. Abiejų visuotinių susirinkimų darbas parodė, jog nuomonės daug kur sutampa, ir išryškino šiandien vis labiau jaučiamą harmoningos dermės, kuri laiduotų vieningą ugdymą bei pastoracinį šventosios tarnybos veiksmingumą jau visiškai priartėjusio trečiojo tūkstantmečio iššūkių akivaizdoje, poreikį. Todėl patys Tėvai paprašė abiejų dikasterijų abu dokumentus tuo pačiu metu parengti bei paskelbti ir pradėti juos viena ir ta pačia pagrindinius elementus apimančia įžanga.

Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos parengtame dokumente Ratio fundamentalis institutionis diaconarum permanentium pateikiamos ne tik nuolatinių diakonų ugdymo gairės, bet ir normos, kurių privalu paisyti savo nacionalinius Ratio rengiančioms Vyskupų konferencijoms. Kaip ir Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis atveju, kongregacija nori pasiūlyti vyskupams priemonę, padėsiančią tinkamai įgyvendinti Kanonų teisės kodekso 236 kanono nuostatus ir laiduosiančią Bažnyčioje vienybę, rimtą bei visapusišką nuolatinių diakonų ugdymą.

Nuolatinių diakonų tarnybos ir gyvenimo vadovui, kaip ir ankstesniam kunigams skirtam Vadovui, būdinga ne tik raginamoji vertė; jis taip pat teisiškai įpareigoja tada, kai jo normos „nurodo panašias drausmines Kanonų teisės kodekso normas“ arba „nustato visuotinių Bažnyčios įstatymų taikymo būdą, apibrėžčiau paaiškina jų doktrinines priežastis ir ragina ar skatina jų sąžiningai laikytis“ [1]. Tokiais atvejais šis dokumentas laikytinas formaliu bendruoju vykdomuoju dekretu (plg. 32 kan.).

Abu šiandien atitinkamos dikasterijos skelbiami dokumentai logiškai vienas kitą tęsia ir dėl to, visiškai išlaikydami savo tapatybę bei specifinę teisinę vertę, vienas kitu remiasi ir vienas kitą papildo; labai pageidautina, kad jie visur būtų pateikiami, priimami ir taikomi kaip visuma. Čia kartu su abiem dokumentais publikuojama viena įžanga, visos normų visumos pagrindas bei įkvėpimo versmė, yra neatsiejama abiejų dokumentų dalis.

Įžangoje aptariami istoriniai ir pastoraciniai nuolatinio diakonato aspektai, ypatingą dėmesį skiriant praktiniam ugdymo bei tarnybos matmeniui. Argumentus pagrindžiantys mokymo elementai pateikti Vatikano II Susirinkimo ir vėlesnio popiežiškojo magisteriumo dokumentuose.

Dokumentais atsiliepiama į plačiai jaučiamą poreikį išskleisti bei reglamentuoti iki šiol vykdytų eksperimentų įvairovę tiek įžvelgimo bei rengimo, tiek tarnybos praktikavimo bei nuolatinio ugdymo lygmeniu. Taip bus galima laiduoti gairių stabilumą, sykiu garantuosiančiu teisėtai įvairovei būtiną vienybę, kuri savo ruožtu padarytų vaisingą tarnybą, jau davusią gerų vaisių ir žadančią brėkštant trečiajam tūkstantmečiui svariai prisidėti prie naujosios evangelizacijos.

Gairės, pateikiamos abiejuose dokumentuose, taikomos diecezinei dvasininkijai priklausantiems nuolatiniams diakonams, nors daugelis jų, tinkamai pritaikytos, gali galioti ir nuolatiniams diakonams, kurie yra pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai.

ĮŽANGA[2]

I. Su šventimais susijusi tarnyba

1. „Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai ir dėl to galintys džiaugtis tikruoju krikščionio kilnumu, laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą, pasiektų išganymą“ [3].

Šventimų sakramentas jį gaunantįjį „ypatinga Šventosios Dvasios malone daro panašų į Kristų, kad kaip Kristaus įrankis jis tarnautų Jo Bažnyčiai. Šventimai suteikia jam teisę atstovauti Kristui, Bažnyčios Galvai, Jo trejopoje kunigo, pranašo ir karaliaus tarnystėje“ [4].

Šventimų sakramentu apaštalams Kristaus patikėtoji misija „Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas“ [5]. Sakramentinis šventimų teikimo aktas yra „daugiau negu bendruomenės atliekamas išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar įvesdinimas, nes tuo sakramentiniu aktu suteikiama Šventosios Dvasios dovana, leidžianti vykdyti 'šventąją galią' (sacra potestas), kuri tegali kilti tiktai iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią“ [6]. „Viešpaties siųstasis kalba ir veikia, remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti dovanota ir pasiūlyta. Tam reikia malonės tarnų, įgaliotų ir įteisintų Kristaus“ [7].

Apaštališkosios tarnybos sakramentas apima tris laipsnius. Juk „Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą atlieka įvairaus luomo asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais“ [8]. „Vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei, Dievo vietoje vadovaudami savo ganomai kaimenei kaip mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdymo tarnautojai“ [9].

Bažnytinės tarnybos sakramentinė prigimtis yra tokia, kad nuo jos neatsiejamas tarnavimo pobūdis. „Visiškai priklausydami nuo Kristaus, teikiančio misiją bei galią, tarnautojai yra tikri 'Kristaus tarnai' (Rom 1, 1) pagal pavyzdį Kristaus, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė 'tarno išvaizdą' (Fil 2, 7)“ [10].

Be to, šventajai tarnybai būdingas kolegialus [11] ir asmeninis [12] pobūdis, nes „sakramentinė tarnyba Bažnyčioje yra Kristaus vardu atliekamas tarnavimas, kuriam būdinga asmeninė prigimtis ir kolegiali forma“ [13].

II. Diakonatas

2. Dokumentais paliudyta, jog diakonų tarnyba Bažnyčioje egzistavo nuo apaštalų laikų. Pagal tvirtą tradiciją, paliudytą jau šventojo Ireniejaus bei įėjusią į šventimų liturgiją, diakonato pradžia buvo septynių vyrų paskyrimas, aprašomas Apaštalų darbuose (6, 1–6). Tad diakonai, kurių tarnyba Bažnyčioje visuomet buvo labai gerbiama, užima žemiausią šventosios hierarchijos pakopą [14]. Šv. Paulius Laiško filipiečiams pradžioje (plg. Fil 1, 1) sveikina juos kartu su vyskupais, o Pirmajame laiške Timotiejui (3, 8–13) vardija savybes ir dorybes, reikalingas norint deramai vykdyti šią tarnybą [15].

Tokia diakonatą apimanti Bažnyčios hierarchinė bei tarnybinė struktūra nuo pat pradžių paliudyta Bažnyčios tėvų raštuose. Šventajam Ignotui Antiochiečiui [16] dalinė Bažnyčia be vyskupo, kunigo ir diakono atrodo neįsivaizduojama. Jis pabrėžia, kad diakono tarnyba yra ne kas kita, kaip „Jėzaus Kristaus, kuris iki laiko pradžios buvo pas Tėvą ir pasirodė laiko pabaigoje, tarnyba“. „Juk jie yra ne už valgį ir gėrimą atsakingi tarnai, bet Dievo Bažnyčios tarnautojai“. Didascalia Apostolorum [17] ir vėlesnių amžių Tėvai, taip pat įvairūs Susirinkimai [18] ir Bažnyčios praktika [19] liudija šio apreikštojo dalyko tąsą bei plėtotę.

Diakonato institucija Vakarų Bažnyčioje klestėjo iki V amžiaus; vėliau dėl įvairių priežasčių ji pamažu ėmė nykti ir galiausiai virto tiktai tarpiniu etapu kunigystės šventimų siekiantiems kandidatams.

Tridento Susirinkimas nurodė atkurti nuolatinį diakonatą tokį, koks jis buvo anksčiau, pagal jam būdingą prigimtį, būtent kaip pirmapradę Bažnyčios tarnybą [20]. Tačiau šis nurodymas nebuvo įgyvendintas.

Vatikano II Susirinkimas nutarė, kad „ateityje diakonatas galės būti atstatytas kaip tikras ir nuolatinis hierarchijos laipsnis. <...> Šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas“ [21]. Priimti tokį sprendimą paskatino trys motyvai: a) troškimas praturtinti Bažnyčią diakoniškosios tarnybos funkcijomis, kurias kitaip daugelyje vietovių sunkiai būtų buvę galima vykdyti; b) ketinimas diakono šventimų malone sustiprinti tuos, kurie jau vykdė diakoniškąsias funkcijas; c) susirūpinimo kupinas noras aprūpinti šventaisiais tarnautojais kraštus, kenčiančius dėl kunigų stygiaus. Šie motyvai parodo, kad nuolatinio diakonato atkūrimu jokiu būdu neketinta menkinti tarnaujamosios kunigystės, visados dosniai skatintinos dėl jos nepamainomumo, reikšmės, vaidmens ir klestėjimo.

Norėdamas įgyvendinti Susirinkimo nurodymus, Paulius VI apaštališkuoju laišku Sacrum diaconatus ordinem (1967 m. birželio 18 d.) [22] nustatė bendrąsias nuolatinio diakonato atkūrimo lotynų Bažnyčioje taisykles. Kitais metais apaštališkąja konstitucija Pontificalis romani recognitio (1968 m. birželio 18 d.) [23] jis aprobavo naująsias vyskupo, kunigo ir diakono šventimų teikimo apeigas, sykiu apibrėždamas šių įšventinimo aktų turinį bei formą. Galiausiai apaštališkuoju laišku Ad pascendum (1972 m. rugpjūčio 15 d.) [24] popiežius patikslino kandidatų į diakonus leidimo šventinti bei jų įšventinimo sąlygas. Esminiai šių nuostatų elementai buvo įtraukti į popiežiaus Jono Pauliaus II 1983 metų sausio 25 dieną paskelbto Kanonų teisės kodekso normas [25].

Remdamosi šiais visuotiniais įstatymais, daugelis Vyskupų konferencijų, pirma gavusios Šventojo Sosto sutikimą, savo kraštuose atkūrė nuolatinį diakonatą bei parengė šiuo klausimu papildomas normas arba daro tai dabar.

III. Nuolatinis diakonatas

3. Daugiaamžė Bažnyčios patirtis įteigė normą, pagal kurią kunigo šventimai teikiami tikai tam, kuris jau yra gavęs diakonato šventimus ir deramai vykdęs jo pareigas [26]. Tačiau diakonato šventimai „neturi būti laikomi vien žingsniu kunigystės link“ [27].

„Vienas iš Vatikano II Susirinkimo vaisių buvo noras atkurti diakonatą kaip būdingą ir nuolatinį hierarchijos laipsnį“ [28]. Naudodamasi „su istorinėmis aplinkybėmis bei pastoracinėmis perspektyvomis susijusiais motyvais“, kuriais vadovavosi Susirinkimo tėvai, „Šventoji Dvasia, pagrindinė Bažnyčios gyvenimo veikėja, slėpiningai veikdama iš naujo atkūrė pilnatvišką hierarchijos, kurią tradiciškai sudaro vyskupai, kunigai ir diakonai, vaizdą. Taip buvo atgaivinamos krikščionių bendruomenės, kurios darėsi vis panašesnės į klestinčias pirmųjų amžių bendruomenes, įsteigtas, kaip liudija Apaštalų darbai, visuomet Parakelto veikiamų apaštalų“ [29].

Nuolatinis diakonatas labai praturtina Bažnyčios misiją [30]. Kadangi diakonams tenkančios pareigos yra nepaprastai reikalingos Bažnyčios gyvenimui [31], pageidautina ir naudinga, ypač misijų kraštuose [32], vyrus, kurie Bažnyčioje pašaukti į tikrai diakoniškąją tarnybą tiek liturginiame ir pastoraciniame gyvenime, tiek socialinių ir artimo meilės darbų srityje, „sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“ [33].

Vatikanas, 1998 m. vasario 22 d., Šv. Petro Sosto šventė

Katalikiškojo auklėjimo kongregacija

Kardinolas Pio Laghi
Prefektas

+ José Saraiva Martins
Tuburnica titulinis arkivyskupas
Sekretorius

Dvasininkijos kongregacija

Kardinolas Darío Castrillón Hoyos
Prefektas

+ Csaba Ternyák
Eminenziana titulinis arkivyskupas
Sekretorius

---

KATALIKIŠKOJO AUKLĖJIMO KONGREGACIJA

NUOLATINIŲ DIAKONŲ UGDYMO PAGRINDINĖS NORMOS
(Ratio fundamentalis institutionis diaconorum permanentium)

ĮŽANGA

1. Ugdymo kryptys

1. Pirmosios nuolatinių diakonų ugdymo gairės buvo paskelbtos apaštališkajame laiške Sacrum diaconatus ordinem [1].

Šios gairės vėliau buvo tiksliau apibrėžtos Šventosios katalikiškojo auklėjimo kongregacijos 1969 metų birželio 16 dienos aplinkraštyje Come è a conoscenza, kur buvo numatyti „įvairūs ugdymo tipai“, atitinkantys „įvairias diakonato formas“ (skirtas vedusiesiems, nevedusiesiems, „besidarbuosiantiems misijų kraštuose bei ekonomiškai dar gana silpnose šalyse“, „pašauktiesiems vykdyti savo pareigas tam tikro civilizacijos lygio bei gana aukštos kultūros tautose“). Buvo nurodyta, kad doktrininis ugdymas turėtų būti geresnis negu teikiamas paprastam katechetui ir tam tikra prasme panašus į kunigo. Be to, buvo išvardyti dėstomieji dalykai, į kuriuos reikėjo atsižvelgti rengiant studijų programą [2].

Vėlesniame apaštališkajame laiške Ad pascendum nurodyta tiksliau: „Dėl teologijos studijų, kurios turi eiti pirma nuolatinių diakonų įšventinimo, tai Vyskupų konferencijos privalo, atsižvelgdamos į vietines sąlygas, išleisti tinkamas normas ir pateikti jas aprobuoti Šventajai katalikiškojo auklėjimo kongregacijai“ [3].

Naujajame Kanonų teisės kodekse esminiai šių gairių elementai sutraukti į 236 kanoną.

2. Praėjus trisdešimčiai metų nuo pirmųjų gairių paskelbimo ir sukaupus per tą laiką atitinkamą patirtį, atrodė tinkama parengti šį Ratio fundamentalis institutionis diaconorum permanentium. Šiuo dokumentu norima nurodyti kryptį bei suderinti, gerbiant teisėtus skirtumus, Vyskupų konferencijų bei vyskupijų parengtas ir kartais viena nuo kitos labai besiskiriančias ugdymo programas.

2. Patikimos diakonato teologijos būtinybė

3. Nuolatinių diakonų ugdymo veiksmingumas labai priklauso nuo pamatinės teologinės diakonato sampratos. Juk tokia samprata teikia ugdymo proceso apibrėžimo bei orientavimo koordinates ir sykiu nurodo siektiną tikslą.

Tai, kad nuolatinis diakonatas Vakarų Bažnyčioje buvo beveik visiškai sunykęs daugiau negu tūkstantį metų, tikrai apsunkina šios tarnybos gilios tikrovės suvokimą. Tačiau negalima teigti, kad dėl to diakonato teologija neturi jokio autoritetingo pagrindo ir yra visiškai palikta skirtingų teologinių nuomonių valiai. Atramos taškai egzistuoja ir yra labai aiškūs, nors dar ir turi būti geriau išskleisti bei pagilinti. Keli reikšmingesni iš jų, nepretenduojant į pilnatviškumą, čia bus priminti.

4. Kaip ir bet kurį kitą krikščioniškąjį institutą, diakonatą reikia traktuoti remiantis Bažnyčios, kuri suprantama kaip misijinės įtampos ženklinama trinitarinė bendrystė, vidine prigimtimi. Tai būtinas elementas apibrėžiant kiekvieno įšventinamojo tarnautojo tapatybę, nors ir ne svarbiausias, nes jos visą tiesą sudaro ypatingas dalyvavimas Kristaus tarnystėje ir atstovavimas jai [4]. Štai kodėl diakonui uždedamos rankos ir jis sustiprinamas ypatinga sakramentine malone, įjungiančia jį į Šventimų sakramentą [5].

5. Diakonatas suteikiamas ypatingu Dvasios išliejimu (įšventinimu), ypatingu būdu supanašinančiu gavėją su Kristumi, Viešpačiu ir visų tarnu. Konstitucijos Lumen gentium 29 skirsnyje, cituojant tekstą iš Constitutiones Ecclesiae Aegyptiacae, patikslinama, jog diakonams rankos uždedamos ne „ad sacerdotium, sed ad ministerium“ [6], tai yra ne Eucharistijai švęsti, bet tarnauti. Kartu su šv. Polikarpo įspėjimu, taip pat perteikiamu konstitucijos Lumen gentium 29 skirsnyje [7], šia nuoroda apibūdinama specifinė teologinė diakono tapatybė: kaip vienatinės bažnytinės tarnybos dalininkas, jis yra Bažnyčioje ypatingas sakramentinis Kristaus, Tarno, ženklas. Jo užduotis yra „aiškinti krikščioniškųjų bendruomenių poreikius bei troškimus“ ir „skatinti tarnavimą, tai yra diakonia“ [8], esminę Bažnyčios misijos dalį.

6. Diakonų įšventinimo turinys yra vyskupo rankų uždėjimas; formą sudaro įšventinimo maldos, kurią sudaro anamnezė, epiklezė ir užtariamoji malda, žodžiai [9]. Anamnezėje (kur pakartojama išganymo istorija, kurios centras yra Kristus), kalbant apie kultą, grįžtama iki levitų ir, kalbant apie artimo meilę, iki „septynių vyrų“ iš Apaštalų darbų. Epiklezėje maldaujama septynių Dvasios dovanų galios, kad įšventinamasis įstengtų būti panašus į Kristų kaip „diakonas“. Užtariamojoje maldoje raginama gyventi dosnų ir skaistų gyvenimą.

Sakramento esminė forma yra epiklezė, kurią sudaro šie žodžiai: „Emitte in eum, Domine, quaesumus, Spiritum Sanctum, quo in opus ministerii fideliter exsequendi munere septiformis tuae gratiae roboretur“. Septynios dovanos minimos Iz 11, 2 tekste, paimtame iš Septuaginta išplėstos versijos. Čia kalbama apie Mesijui suteiktąsias Dvasios dovanas, kurių dalininku dabar tampa naujai įšventintasis.

7. Kaip šventosios tvarkos laipsnis, diakonatas įspaudžia žymę ir suteikia ypatingą sakramentinę malonę. Diakoniškoji žymė yra formuojantis ir sykiu skiriamasis ženklas, neištrinamai įspaustas į sielą ir darantis įšventintąjį panašų į diakonu, tai yra visų tarnu, tapusį Kristų [10]. Ši žymė neatsiejama nuo ypatingos sakramentinės malonės, kuri yra jėga, vigor specialis, dovana, įgalinanti gyventi pagal naują, sakramento suteiktą tikrovę. „Diakonai, sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ [11]. Kaip ir visų žymę įspaudžiančių sakramentų atvejais malonė niekuomet nenustoja galios. Ji sužydi kaskart, kai priimama tikėjimu.

8. Kadangi diakonai yra žemiausiojo bažnytinės tarnybos laipsnio dalininkai, jie, vykdydami savo galias, neišvengiamai priklauso nuo vyskupų, turinčių Šventimų sakramento pilnatvę. Be to, diakonams būdingas ypatingas santykis su kunigais, ir jie pašaukti tarnauti Dievo tautai bendrystėje su jais [12].

Disciplinariniu požiūriu diakonas diakoniškuoju įšventinimu įkardinuojamas į dalinę Bažnyčią ar personalinę prelatūrą, kuriai tarnauti jam suteikta teisė, arba kaip dvasininkas – į pašvęstojo gyvenimo institutą ar dvasininkišką apaštališkojo gyvenimo draugiją [13]. Įkardinavimo institucija nėra daugiau ar mažiau šalutinės svarbos dalykas, ji reiškia nuolatinį tarnystės ryšį su konkrečia Dievo tautos dalimi. Toks ryšys apima bažnytinę priklausomybę teisiniu, žmogiškuoju bei dvasiniu lygmeniu ir įpareigojimą tarnauti.

3. Diakono tarnyba įvairiose pastoracinėse srityse

9. Diakono tarnybą ženklina trijų su šventimais susijusiai tarnybai būdingų munera vykdymas specifinėje diaconia perspektyvoje.

Munus docendi atžvilgiu diakonas pašauktas skelbti Šventąjį Raštą, mokyti bei raginti tautą [14]. Tai pasireiškia Evangelijos knygų perdavimu, numatytu pačiose įšventinimo apeigose [15].

Diakono munus sanctificandi reiškiasi malda, iškilmingu krikšto teikimu, Eucharistijos sergėjimu bei dalijimu, santuokos liudijimu ir laiminimu, vadovavimu gedulo ir laidotuvių apeigoms ir sakramentalijų teikimu [16]. Tai aiškiai rodo, kad diakono tarnybos išeities taškas ir tikslas yra Eucharistija, ir jos nevalia sumenkinti iki paprasčiausios socialinės tarnybos.

Galiausiai munus regendi vykdomas atliekant artimo meilės bei pagalbos darbus [17], gaivinant bendruomenes ar bažnytinio gyvenimo sritis, ypač artimo meilės aspektu. Būtent tokia tarnyba būdingiausia diakonui.

10. Tad pirmapradiškos diakonato tarnybos kontūrai, išnyrantys iš senosios diakonato praktikos bei Susirinkimo nurodymų, yra aiškiausiai apibrėžti. Tačiau, nors ši tarnyba savo prigimtimi yra vienatinė, egzistuoja įvairių jos vykdymo formų, kurias kaskart lemia skirtingos atskirų Bažnyčių pastoracinės aplinkybės. Rengiant ugdymo programas į tai jokiu būdu negalima neatsižvelgti.

4. Diakono dvasingumas

11. Iš teologinės diakono tapatybės aiškiai išplaukia jo specifinio dvasingumo, besireiškiančio iš esmės kaip tarnavimo dvasingumas, bruožai.

Tobuliausias pavyzdys yra Kristus, Tarnas, visą savo gyvenimą paaukojęs Dievo tarnybai ir žmonių gerovei. Jis tapatino save su tarnu iš Izaijo knygos pirmosios giesmės (plg. Lk 4, 18–19); jis savo veiklą pabrėžtinai vadino tarnavimu (diakonia) (plg. Mt 20, 28; Lk 22, 27; Jn 13, 1–17; Fil 2, 7–8; 1 Pt 2, 21–25) ir siūlė savo mokiniams daryti tą patį (Jn 13, 34–35; Lk 12, 37).

Tarnavimo dvasingumas yra visos Bažnyčios dvasingumas, nes visa Bažnyčia pagal Marijos, „Viešpaties tarnaitės“ (Lk 1, 28), pavyzdį tarnauja pasaulio išganymui. Būtent tam, kad visa Bažnyčia galėtų geriau išgyventi šį tarnavimo dvasingumą, Viešpats teikia jai savo paties buvimo tarnu gyvą ir asmeninį ženklą. Toks dvasingumas ypatingu būdu yra diakono dvasingumas. Juk šventojo įšventinimo galia jis tampa gyvuoju tarnaujančiojo Kristaus atvaizdu. Tad jo dvasinio gyvenimo leitmotyvas bus tarnauti; jo šventumas reikšis dosniu bei sąžiningu tarnavimu Dievui ir žmonėms, ypač neturtingiausiems ir kenčiantiems; jo asketinės pastangos kryps į dorybes, reikalingas tai tarnybai vykdyti.

12. Akivaizdu, kad toks dvasingumas pamažu turėtų harmoningai susilydyti su dvasingumu, susijusiu su asmens gyvenimo padėtimi. Todėl vienas ir tas pats diakono dvasingumas įgis įvairių atspalvių priklausomai nuo to, ar diakonas yra vedęs, našlys, nevedęs, vienuolijos ar pasaulyje gyvenantis pašvęstojo gyvenimo instituto narys. Ugdant būtina turėti galvoje šias įvairias variacijas ir siūlyti skirtingas dvasines programas atsižvelgiant į kandidato tipą.

5. Vyskupų konferencijų užduotis

13. „Teisėtiems vyskupų susirinkimams ar Vyskupų konferencijoms tenka užduotis, popiežiui pritariant, nuspręsti, ar ir kur diakonatas kaip būdingas ir nuolatinis hierarchijos laipsnis įsteigtinas tikinčiųjų gerovės labui“ [18].

Kanonų teisės kodeksas Vyskupų konferencijoms, be to, suteikia kompetenciją papildomais nuostatais tiksliau apibrėžti Valandų liturgijos tvarką [19], reikalingą kandidatų amžių [20] ir ugdymą, kuriam skirtas 236 kanonas. Šiuo kanonu nustatyta, jog Vyskupų konferencijos turi teisę, atsižvelgdamos į vietines sąlygas, skelbti tinkamas normas, kad kandidatai į nuolatinius diakonus, jauni ar brandesnio amžiaus, nevedę ar vedę, „būtų rengiami evangeliniam gyvenimui ir mokomi deramai vykdyti šiam šventimo laipsniui būdingas pareigas“.

14. Norėdama padėti Vyskupų konferencijoms parengti ugdymo programas, kurios, atsižvelgdamos į ypatingas vietos aplinkybes, sykiu harmoningai atitiktų visuotinę Bažnyčios kryptį, Katalikiškojo auklėjimo kongregacija parengė šį dokumentą Ratio fundamentalis institutionis diaconorum permanentium, kuriuo būtina remtis apibrėžiant pašaukimo atpažinimo kriterijus bei įvairius ugdymo aspektus. Tokiame dokumente pateikiamos – atsižvelgiant į jo pobūdį – tiktai kelios pagrindinės bendrosios gairės, kuriomis Vyskupų konferencijoms privalu vadovautis rengiant ar tobulinant atitinkamas savo nacionalines rationes. Nesiekiant niekaip apriboti dalinių Bažnyčių kūrybiškumo bei originalumo, norima nurodyti principus ir kriterijus, kuriais remiantis galima patikimai bei dermėje su kitomis Bažnyčiomis planuoti nuolatinių diakonų ugdymą.

15. Panašiai į tai, ką pats Vatikano II Susirinkimas nustatė dėl rationes institutionis sacerdotalis [21], Vyskupų konferencijos šiuo dokumentu kviečiamos pateikti savo rationes institutionis diaconorum permanentium Šventajam Sostui peržiūrėti bei aprobuoti. Šis aprobavimas iš pradžių suteikiamas ad experimentum, vėliau apibrėžtam metų skaičiui, siekiant taip laiduoti periodišką šių rationes peržiūrėjimą.

6. Vyskupų atsakomybė

16. Nuolatinio diakonato atkūrimas kurioje nors šalyje nereiškia, kad tai privalu padaryti visose tos šalies vyskupijose. Dieceziniam vyskupui tenka kompetencija, išmintingai išklausius Kunigų tarybos ir, jei tokia egzistuoja, Pastoracinės tarybos nuomones ir pasvėrus savo dalinės Bažnyčios konkrečius poreikius bei ypatingas aplinkybes, žengti tokį žingsnį ar ne.

Nusprendęs atkurti nuolatinį diakonatą, diecezinis vyskupas privalo imtis tinkamos katechezės šia tema skatinimo tarp pasauliečių, kunigų ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, idant būtų suprasta visa diakoniškosios tarnybos gelmė. Be to, jis turėtų pasirūpinti ugdomajam darbui būtinų struktūrų sukūrimu ir paskirti už ugdymą tiesiogiai atsakingus bendradarbius, kurie jam padėtų, arba, jei leidžia aplinkybės, pasinaudoti kitų vyskupijų arba regioninio ar nacionalinio lygmens struktūromis.

Vyskupui taip pat privalu pasirūpinti, kad, remiantis nacionaliniais ratio nuostatais bei esama patirtimi, būtų parengti ir periodiškai peržiūrimi savi vyskupijos nuostatai.

7. Nuolatinis diakonatas pašvęstojo gyvenimo institutuose ir apaštališkojo gyvenimo draugijose

17. Nuolatinio diakonato steigimą tarp pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų narių reglamentuoja apaštališkajame laiške Sacrum diaconatus ordinem išdėstytos normos. Šiame dokumente nurodoma, jog nuolatinio diakonato tarp vienuolijų narių steigimo „teisė rezervuota Šventajam Sostui, kuris vienintelis turi kompetenciją nagrinėti bei aprobuoti generalinių kapitulų pageidavimus šiuo klausimu“ [22]. „Visa, kas pasakyta, – tęsiama dokumente – taikytina ir kitų evangelinių patarimų institutų nariams“ [23].

Visi institutai ar draugijos, kurie gavo teisę savo srityje atkurti nuolatinį diakonatą, prisiima atsakomybę laiduoti žmogiškąjį, dvasinį, intelektinį ir pastoracinį savo kandidatų ugdymą. Todėl toks institutas ar draugija privalo parengti savąją ugdymo programą, atsižvelgiančią į institutui ar draugijai būdingą charizmą bei dvasingumą ir sykiu derančią, ypač intelektinio ir pastoracinio ugdymo atžvilgiu, su šiais Ratio fundamentalis nuostatais.

Kiekvieno instituto ir kiekvienos draugijos programa turi būti pateikta peržiūrėti bei aprobuoti Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijai arba Tautų evangelizavimo kongregacijai ir Rytų Bažnyčių kongregacijai, jei tai daroma jų kompetencijai tenkančiose teritorijose. Kompetentingoji kongregacija, išklausiusi Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos nuomonės dėl intelektinio ugdymo, iš pradžių patvirtins programą ad experimentum, vėliau apibrėžtam metų skaičiui, siekiant taip laiduoti periodišką peržiūrėjimą.

I. NUOLATINIŲ DIAKONŲ UGDYMO VYKDYTOJAI

1. Bažnyčia ir vyskupas

18. Diakonų, kaip ir kitų tarnautojų bei apskritai visų pakrikštytųjų, ugdymas yra visos Bažnyčios pareiga. Bažnyčia, apaštalo Pauliaus sveikinama kaip „aukštybių Jeruzalė“ ir „mūsų motina“ (Gal 4, 26), „mokymu ir krikštu <...> gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus“ [24]. Sekdama Marijos motinystės pavyzdžiu, Bažnyčia lydi savo vaikus supdama juos motiniška meile ir rūpinasi, kad visi pasiektų savo pašaukimo pilnatvę.

Bažnyčios rūpinimasis savo vaikais reiškiasi Žodžio skelbimu ir sakramentų teikimu, meile ir solidarumu, malda ir dėmesiu įvairioms tarnyboms. Tačiau per tokį, taip sakant, regimą rūpinimąsi sudabartinamas Kristaus Dvasios rūpinimasis. Juk „visuomeninė Bažnyčios sandara tarnauja ją gaivinančios Kristaus Dvasios kūno augimo labui“ [25], turint galvoje tiek jos visumą, tiek pavienius narius.

Tad Bažnyčios rūpinimosi savo vaikais pagrindinis veikėjas yra Kristaus Dvasia. Būtent ji juos kviečia, lydi ir ugdo jų širdis, kad jie galėtų atpažinti jos malonę bei dosniai į ją atsiliepti. Bažnyčiai privalu būti įsisąmoninusiai šį sakramentinį savo ugdomojo darbo matmenį.

19. Ugdant nuolatinius diakonus, pirmutinis Kristaus Dvasios ženklas ir įrankis yra vyskupas (arba kompetentingas aukštesniojo laipsnio vyresnysis) [26]. Būtent jis galiausiai atsakingas už jų pašaukimo atpažinimą bei ugdymą [27]. Nors šią užduotį vyskupas paprastai vykdo per pasirinktus bendradarbius, jis vis dėlto turi, kiek įmanoma, stengtis asmeniškai pažinti visus tuos, kurie rengiasi diakonatui.

2. Paskirtieji ugdyti

20. Asmenys, kurie, būdami priklausomi nuo vyskupo (arba kompetentingo aukštesniojo laipsnio vyresniojo) ir artimai bendradarbiaudami su diakoniškąja bendruomene, apibrėžtu būdu atsako už kandidatų į nuolatinius diakonus ugdymą, yra šie: ugdymo vadovas, globėjas (jei tokio reikalauja kandidatų skaičius), dvasios vadovas ir klebonas (arba tarnautojas, kuriam kandidatas patikėtas diakoniškajai praktikai atlikti).

21. Vyskupo (arba kompetentingo aukštesniojo laipsnio vyresniojo) paskirtam ugdymo vadovui tenka užduotis koordinuoti įvairių su ugdymu susijusių asmenų veiklą, vadovauti visam įvairialypiam ugdomajam darbui bei jį skatinti, palaikyti ryšius su vedusiųjų aspirantų ir kandidatų šeimomis bei jų bendruomenėmis. Jis taip pat privalo, išklausęs kitų ugdytojų, išskyrus dvasios vadovo, nuomonės [28], teikti vyskupui (arba kompetentingam aukštesniojo laipsnio vyresniajam) įvertinimą dėl aspirantų tinkamumo būti priimtiems į kandidatus ir dėl kandidatų tinkamumo būti priimtiems į diakonų luomą.

Dėl šių svarbių ir jautrumo reikalaujančių užduočių ugdymo vadovą būtina parinkti labai rūpestingai. Tai turėtų būti gyvo tikėjimo ir didelio bažnytinio jausmo žmogus, turintis didelę pastoracinę patirtį, įrodęs savo išmintingumą, dvasinę pusiausvyrą ir gebėjimą bendrauti; be to, jis turi būti įgijęs solidžią teologinę bei pedagoginę kompetenciją.

Juo gali būti kunigas ar diakonas, kuris, pageidautina, sykiu nebūtų atsakingas už įšventintuosius diakonus. Būtų geriau, kad tokia atsakomybė liktų atskira nuo atsakomybės už aspirantų bei kandidatų ugdymą.

22. Ugdymo vadovo iš patyrusių diakonų ar kunigų atrinktas ir vyskupo (arba kompetentingo aukštesniojo laipsnio vyresniojo) paskirtas globėjas yra kiekvieno aspiranto bei kandidato artimiausiais palydovas. Jam tenka užduotis atidžiai stebėti kiekvieno kelią, siūlyti savo paramą bei patarimą galimoms problemoms išspręsti, stengtis padėti asmeniškai įsisavinti įvairius ugdymo momentus. Be to, jis turi bendradarbiauti su ugdymo vadovu planuojant įvairią ugdomąją veiklą bei rengiant vyskupui (arba kompetentingam aukštesniojo laipsnio vyresniajam) teiktiną tinkamumo įvertinimą. Globėjas atsakingas už vieną atskirą asmenį ar nedidelę grupę, nelygu kokios aplinkybės.

23. Dvasios vadovas pasirenkamas kiekvieno aspiranto ar kandidato ir aprobuojamas vyskupo ar aukštesniojo laipsnio vyresniojo. Jo užduotis yra atpažinti pašauktojo sieloje Dvasios atliekamą vidinį darbą ir sykiu lydėti bei skatinti jų nuolatinį atsivertimą; jis taip pat privalo konkrečiais patarimais padėti brandinti autentišką diakoniškąjį dvasingumą ir veiksmingai skatinti ugdytis su tai susijusias dorybes. Dėl šių priežasčių aspirantai ir kandidatai kviečiami patikėti savo dvasinį vadovavimą savo dorybingumą įrodžiusiems kunigams, išsiskiriantiems gera teologine kultūra, gilia dvasine patirtimi, puikia pedagogine nuovoka, stipria ir jautria tarnybos pajauta.

24. Kleboną (ar kitokį tarnautoją) parenka ugdymo vadovas, tardamasis su ugdytojų komanda ir atsižvelgdamas į įvairias kandidatų aplinkybes. Jis įpareigotas pasiūlyti tam, kuris jam patikėtas, gyvą tarnybinę bendrystę, įvesdinti patikėtąjį į pastoracinės veiklos sritis, kurios jam atrodo tinkamiausios, bei jį ten lydėti; jis taip pat turi kartu su pačiu kandidatu įvertinti atliktą darbą ir informuoti ugdymo vadovą apie praktinio ugdymo eigą.

3. Dėstytojai

25. Dėstytojai daug prisideda prie būsimųjų diakonų ugdymo. Mokydami Bažnyčios sergėjamo sacrum depositum, jie maitina kandidatų tikėjimą ir rengia juos tinkamai atlikti Dievo tautos mokytojų užduotį. Todėl jie turi rūpintis ne tik reikalingos mokslinės kompetencijos bei pakankamo pedagoginio gebėjimo įgijimu, bet ir Tiesos, kurios jie moko, liudijimu savo gyvenimu.

Norint suderinti šį ypatingą indėlį su kitais ugdymo matmenimis, svarbu, kad dėstytojai būtų pasirengę pagal aplinkybes bendradarbiauti su kitais į ugdymą įsitraukusiais asmenimis bei būti jiems atviri. Taip jie prisidės prie vieningo kandidatų ugdymo ir palengvins jiems būtiną sintezės darbą.

4. Nuolatinių diakonų ugdymo bendruomenė

26. Aspirantai ir kandidatai į nuolatinius diakonus neišvengiamai sudaro nepakartojamą aplinką, specifinę bažnytinę bendruomenę, darančią didelę įtaką ugdymo dinamikai.

Asmenys, kuriems patikėtas ugdymas, privalo rūpintis, kad tokiai bendruomenei būtų būdingas gilus dvasingumas, priklausomybės jausmas, tarnystės ir misijinio užsidegimo dvasia ir kad ji gyventų apibrėžtu susitikimų ir maldos ritmu.

Tada nuolatinių diakonų ugdymo bendruomenė aspirantams ir kandidatams į nuolatinius diakonus tikrai padės atpažinti savo pašaukimą, žmogiškai bręsti, įžengti į dvasinį gyvenimą, studijuoti teologiją ir kaupti pastoracinę patirtį.

5. Bendruomenės, iš kurių kilę aspirantai bei kandidatai

27. Bendruomenės, iš kurių kilę aspirantai ir kandidatai į diakonus, gali daryti nemažą įtaką jų ugdymui.

Jaunesniems aspirantams bei kandidatams nepaprasta paspirtis gali būti šeima. Ji turėtų „ugdymo procesą paremti malda, pagarba, šeimos dorybių pavyzdžiu ir dvasine bei medžiagine parama, ypač sunkiomis akimirkomis. <...> Net jei tėvai ir šeima būna abejingi ar priešiški pašaukimo pasirinkimui, rami ir aiški jų pozicijos išraiška gali paskatinti sąmoningesnį ir ryžtingesnį kunigo pašaukimo brendimą“ [29]. Vedusių aspirantų ir kandidatų atveju reikėtų stengtis, kad santuokinė bendrystė svariai prisidėtų prie ugdymo kelionės diakonato link palaikymo.

Parapinė bendruomenė pašaukta remti kiekvieno jos nario kelionę diakonato link malda ir atitinkama katecheze, kuri, atverdama tikinčiųjų dvasią šiai tarnybai, įduoda kandidatui į rankas vertingą priemonę savo pašaukimui atpažinti.

Bažnytinės grupės, iš kurių kilę aspirantai ir kandidatai į diakonus, gali toliau būti jiems pagalbos ir paramos, šviesos ir šilumos versmė. Tačiau sykiu jos privalo gerbti savo narių pašaukimą į tarnybą ir ne trukdyti jiems brandinti tikrai diakoniškąjį dvasingumą bei nusiteikimą, bet, priešingai, veiksmingai padėti tai daryti.

6. Aspirantas ir kandidatas

28. Galiausiai tas, kuris rengiasi diakonatui, „turi jaustis esąs būtinas ir nepamainomas savęs paties ugdytojas: kiekvienas ugdymas <...> iš esmės yra saviaukla“ [30].

Saviaukla reiškia ne izoliavimąsi, užsidarymą ar nepriklausomybę nuo ugdytojų, bet atsakomybę ir greitą bei dosnų atsaką į Dievo kvietimą, kuo geriausiai pasinaudojant dieviškosios Apvaizdos siūlomais asmenimis bei priemonėmis.

Saviaukla kyla iš tvirto pasiryžimo augti gyvenimu, atitinkančiu Dvasią ir gautąjį pašaukimą, ir maitinama nuolankaus nusiteikimo pripažinti savo ribas ir dovanas.

II. KANDIDATŲ Į NUOLATINIUS DIAKONUS BRUOŽAI

29. „Kiekvieno kunigo, kaip ir kiekvieno krikščionio, pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile atsiliepiančio žmogaus laisvės dialogo istorija“ [31]. Tačiau greta Dievo kvietimo ir žmogaus atsako egzistuoja dar vienas esminis pašaukimo, ir ypač pašaukimo į tarnybą, elementas – viešasis Bažnyčios kvietimas: „Vocari a Deo dicuntur qui a legitimis Ecclesiae ministris vocantur“ [32]. Ši posakį derėtų suprasti ne griežtai juridine prasme, tartum pašaukianti galia nustatytų pašaukimą, bet sakramentine prasme, kai pašaukianti galia laikoma Dievo asmeninio įsikišimo, tampančio tikrove uždedant rankas, ženklu ir įrankiu. Šiuo požiūriu bet kuris tinkamai atliekamas išrinkimas išreiškia dieviškąjį įkvėpimą ir žymi Dievo pasirinkimą. Tad Bažnyčios sprendimui renkantis pašaukimą tenka esminė svarba; ir dėl bažnytinės svarbos tai juo labiau galioja renkantis pašaukimą į tarnybą, susijusią su šventimais.

Toks atpažinimo darbas turi remtis objektyviais kriterijais, kurie brangintų senąją Bažnyčios tradiciją ir paisytų dabartinių pastoracinių poreikių. Siekiant atpažinti pašaukimus į nuolatinį diakonatą, reikia atsižvelgti į kai kuriuos bendrojo pobūdžio reikalavimus ir tuos, kurie susiję su pašauktojo ypatinga gyvenimo padėtimi.

1. Bendrieji reikalavimai

30. Pirmuosius diakono kontūrus Pirmajame laiške Timotiejui pateikia šv. Paulius: „Taip pat ir diakonai privalo būti garbingi vyrai, ne dviliežuviai, ne besaikiai vyno gėrovai, ne geidžiantys nešvaraus pelno, bet saugantys tikėjimo slėpinį tyroje sąžinėje. Ir jie pirmiau turi būti išbandyti, o paskui, jei pasirodys esą be kaltės, tegul diakonauja. <...> Diakonai tebūnie tik kartą vedę, gerai tvarkantys savo vaikus ir namus. Kurie tinkamai diakonaus, įgis garbingą laipsnį ir tikrą tikėjimo drąsą Kristuje Jėzuje“ (1 Tim 3, 8–10.12–13).

Šv. Paulius vardija daugiausia žmogiškąsias savybes, tartum norėdamas pasakyti, kad diakonai savo tarnybą gali vykdyti tiktai tuomet, kai yra pavyzdžiai, brangintini ir žmogiškuoju požiūriu. Šv. Pauliaus žodžių aidą galima aptikti kituose apaštališkųjų Tėvų tekstuose, ypač Didachè ir šv. Polikarpo raštuose. Didachè ragina: „Tad pasirinkite vyskupais ir diakonais tuos, kurie verti Viešpaties, romius, pinigų negeidžiančius, tiesiakalbius ir išbandytus vyrus“ [33]. Šv. Polikarpas pataria: „Būdami ne žmonių, bet Dievo ir Kristaus tarnautojai, diakonai turi būti nepriekaištingai teisingi; ne šmeižikai, ne dviliežuviai, ne godūs; visuose dalykuose pakantūs, gailestingi, uolūs; besilaikantys Viešpaties, tapusio visų tarnu, tiesos“ [34].

31. Vėliau Bažnyčios tradicija papildė ir tiksliau apibrėžė reikalavimus, pagrindžiančius pašaukimo į diakonatą autentiškumą. Pirmiausia tai tie, kurie galioja šventimams apskritai: „Šventimai teiktini tiktai tiems, kurie <...> turi sveiką tikėjimą, yra skatinami teisingo ketinimo, turi reikiamų žinių, gerą reputaciją, pasižymi nepriekaištinga gyvensena, išbandytomis dorybėmis ir kitokiomis fizinėmis bei psichinėmis savybėmis, atitinkančiomis gautinus šventimus“ [35].

32. Kandidatų kontūrus papildo diakonia reikalaujamos tam tikros specifinės žmogiškosios savybės ir evangelinės dorybės. Iš žmogiškųjų savybių derėtų paminėti: psichinę brandą, gebėjimą vesti dialogą ir bendrauti, atsakomybės jausmą, uolumą, dvasinę pusiausvyrą ir išmintingumą. Iš evangelinių dorybių ypač svarbios yra šios: malda, eucharistinis ir marijiškasis maldingumas, nuolankumo kupina ir ypač ryški Bažnyčios pajauta, meilė Bažnyčiai ir jos misijai, neturto dvasia, gebėjimas paklusti ir palaikyti broliškos bendrystės ryšius, apaštališkasis uolumas, nusiteikimas tarnauti [36], artimo meilė broliams ir seserims.

33. Be to, kandidatai į diakonatą turi būti gyvai įsitraukę į krikščionių bendruomenę ir jau su pagirtinu atsidavimu atlikę apaštalavimo darbų.

34. Diakonai gali būti kilę iš bet kurio socialinio sluoksnio ir dirbti bet kurį darbą bei turėti bet kurią profesiją, jei tai, remiantis Bažnyčios normomis ir išmintingu vyskupo sprendimu, nėra nesuderinama su diakoniškuoju luomu [37]. Negana to, tokia veikla turi būti praktiškai suderinama su ugdymo įpareigojimais ir veiksmingu tarnybos vykdymu.

35. Minimalus kandidatų amžius nurodytas Kanonų teisės kodekse; ten sakoma: „Nevedęs kandidatas į nuolatinius diakonus negali tapti diakonu, jei nėra bent dvidešimt penkerių metų; vedęs kandidatas diakonu gali tapti tiktai sulaukęs trisdešimt penkerių metų ir sutikus žmonai“ [38].

Galiausiai kandidatai turi būti nesusiję su ireguliarumais ir neturėti kliūčių šventimams [39].

2. Reikalavimai, susiję su kandidatų gyvenimo padėtimi

a) Nevedusieji

36. „Paties visuotinio Susirinkimo patvirtintas Bažnyčios įstatymas tuos, kurie buvo pašaukti į diakonatą jaunystėje, įpareigoja laikytis celibato“ [40]. Tai labiausiai su šventąja tarnyba derantis įstatymas, kuriam laisva valia paklūsta ta charizma apdovanotieji.

Celibatiškai įgyvendinamas nuolatinis diakonatas suteikia šiai tarnybai tam tikrų savitų bruožų. Sakramentinis supanašinimas su Kristumi vyksta nepadalytos širdies, tai yra jungtuviško, išskirtinio, nuolatinio ir visiško vienatinės bei aukščiausiosios Meilės pasirinkimo, kontekste; galima tikėtis, kad tarnavimą Bažnyčiai ženklins visiškas atsidavimas; Karalystės skelbimą patvirtins drąsus liudijimas to, kuris dėl šios Karalystės atsižadėjo vertingiausių gėrybių.

b) Vedusieji

37. „Vedusiųjų vyrų atveju reikia rūpintis, kad tapti diakonais būtų leista tiktai tokiems, kurie yra susituokę jau daug metų ir įrodę, jog moka tvarkyti savo namus, kurių žmona ir vaikai gyvena tikrai krikščioniškąjį gyvenimą ir garsėja gera reputacija“ [41].

Tačiau patvaraus šeimyninio gyvenimo negana. Atverti kelią į šventimus vedusiems kandidatams galima tiktai tada, „kai yra ne tik gautas jų žmonų sutikimas, bet ir nustatyta, jog jos laikosi krikščioniškosios moralės ir neturi savybių, kurios trukdytų ar darytų gėdą jų vyrų tarnybai“ [42].

c) Našliai

38. „Asmenims, kuriems buvo suteikti diakono šventimai, įskaitant pašauktus brandesniame amžiuje, dėl Bažnyčios tradicinės drausminės tvarkos nevalia sudaryti santuokos“ [43]. Tas pats principas galioja našliais likusiems diakonams [44]. Jie pašaukti rodyti žmogiškojo bei dvasinio tvirtumo pavyzdį savo gyvenimo padėties sąlygomis.

Be to, priimant našliais tapusius kandidatus, keliama išankstinė sąlyga, kad jie būtų jau deramai pasirūpinę savo vaikų žmogiškuoju bei krikščioniškuoju auklėjimu arba parodytų, jog jie geba tai padaryti.

d) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai

39. Nuolatiniai diakonai, priklausantys pašvęstojo gyvenimo institutams ar apaštališkojo gyvenimo draugijoms [45], pašaukti praturtinti savo tarnybą ypatinga charizma, kurią jie yra gavę. Jų pastoracinei veiklai, nors ir pavaldžiai vietos ordinaro jurisdikcijai [46], būdingi saviti jų vienuolinio ar pašvęstojo gyvenimo padėties bruožai. Todėl jie turėtų stengtis suderinti pašaukimą į vienuolinį ar pašvęstąjį gyvenimą su pašaukimu į tarnybą ir savo ypatingu indėliu prisidėti prie Bažnyčios misijos.

III. UGDYMO KELIAS NUOLATINIO DIAKONATO LINK

1. Pretendentų pristatymas

40. Sprendimą pradėti diakoniškojo ugdymo kelionę gali lemti paties pretendento iniciatyva arba pabrėžtinas bendruomenės, kuriai priklauso pretendentas, pasiūlymas. Bet kuriuo atveju tokiam sprendimui turi pritarti bendruomenė.

Pretendentą į diakonatą bendruomenės vardu vyskupui (arba kompetentingam aukštesniojo laipsnio vyresniajam) pristato klebonas (arba vyresnysis, jei kalbama apie vienuolijų narius). Sykiu jis turi nurodyti kandidatavimo motyvus, supažindinti su aspiranto biografija bei pastoracine veikla.

Vyskupas (arba kompetentingas aukštesniojo laipsnio vyresnysis), pasitaręs su ugdymo vadovu bei ugdytojais, sprendžia priimti pretendentą į propedeutinį kursą ar ne.

2. Propedeutinis laikotarpis

41. Priėmus aspirantu, prasideda reikiamos trukmės propedeutinis laikotarpis. Šiuo laikotarpiu aspirantai nuodugniau supažindami su diakono teologija, dvasingumu bei tarnyba ir akinami atidžiau ištirti savo pašaukimą.

42. Už propedeutinį laikotarpį atsakingas ugdymo vadovas, kuris, nelygu kokios aplinkybės, patiki aspirantus vienam ar keliems globėjams. Pageidautina, kad ten, kur leidžia aplinkybės, aspirantai sudarytų bendruomenę, gyvenančią savitu susitikimų bei maldos ritmu, numatančiu taip pat laiko tarpsnius, suteikiančius bendravimo su kandidatų bendruomene galimybę.

Ugdymo vadovui privalu įsitikinti, kad kiekvieną aspirantą lydi patvirtintas dvasios vadovas, ir pastoracinės praktikos planavimo sumetimais užmegzti ryšį su kiekvieno aspiranto klebonu (ar kitu kunigu). Jis taip pat turi pasirūpinti užmegzti ryšį su vedusiųjų aspirantų šeimomis, kad įsitikintų, jog jos pasirengusios savo nario pašaukimą priimti, tuo dalytis ir tai remti.

43. Propedeutinio kurso programoje paprastai numatytini ne mokyklinio pobūdžio kursai, bet maldos susitikimai, pamokymai, apmąstymo bei keitimosi mintimis laikas; visa tai pagal gerai struktūruotą planą turėtų padėti objektyviai ištirti pašaukimą.

Jau šiuo laikotarpiu reikia pasirūpinti, kiek įmanoma, į tai įtraukti aspirantų žmonas.

44. Aspirantai, remdamiesi reikalavimais, keliamais diakoniškosios tarnybos, kviečiami laisvai ir sąžiningai ištirti savo pašaukimą nepasiduodami asmeninių interesų poveikiui ar kokiam nors išoriniam spaudimui [47].

Propedeutinio laikotarpio pabaigoje ugdymo vadovas, pasitaręs su ugdytojų komanda ir įvertinęs visus jam prieinamus elementus, pateiks savo vyskupui (arba kompetentingam aukštesniojo laipsnio vyresniajam) kandidato asmenybės charakteristiką ir, jei bus paprašytas, išsakys savo nuomonę dėl tinkamumo.

Savo ruožtu vyskupas (arba kompetentingas aukštesniojo laipsnio vyresnysis) priims kandidatais į diakonus tik tuos asmenis, dėl kurių tinkamumo, remdamasis asmenine pažintimi ar ugdytojų pateikta informacija, jis bus morališkai tikras.

3. Priėmimo kandidatu į diakonų luomą liturginės apeigos

45. Kandidatu į diakonų luomą priimama atitinkamomis liturginėmis apeigomis, „kuriomis diakonato ar kunigystės siekiantysis viešai išreiškia savo norą pasiaukoti Dievui ir Bažnyčiai, kad galėtų įgyvendinti šventimus; savo ruožtu Bažnyčia, priimdama tokią auką, jį išrenka ir pašaukia rengtis priimti šventimus ir taip prideramai priima kandidatu į diakonus“ [48].

46. Kompetentingas vyresnysis, galintis tokiu būdu priimti, yra savas vyskupas arba, jei kalbama apie popiežiškųjų teisių kunigų vienuolių instituto ar popiežiškųjų teisių kunigų apaštališkojo gyvenimo draugijos narius, aukštesniojo laipsnio vyresnysis [49].

47. Dėl savo viešojo pobūdžio ir bažnytinės reikšmės apeigos turi būti deramai vertinamos ir, pageidautina, švenčiamos šventės dieną. Aspirantas tam turėtų pasirengti dvasinėmis rekolekcijomis.

48. Liturginės priėmimo apeigos turi eiti pirma prašymo priimti kandidatu; tas prašymas privalo būti parašytas bei pasirašytas aspiranto ranka ir raštiškai priimtas jo vyskupo ar aukštesniojo laipsnio vyresniojo, kuriam yra adresuotas [50].

Įtraukimas į diakoniškuosius kandidatus nelaiduoja, kad diakono šventimai bus tikrai suteikti. Tai tėra pirmas oficialus pašaukimo į diakonatą požymių, kurie turi pasitvirtinti būsimojo ugdymo metais, pripažinimas.

4. Ugdymo laikas

49. Ugdymo programa turi trukti bent trejus metus, neįskaitant propedeutinio laikotarpio [51].

50. Kanonų teisės kodekse nurodoma, kad jauni kandidatai būtų ugdomi „bent trejus metus specialiai tam skirtuose namuose, nebent diecezinis vyskupas dėl rimtų priežasčių būtų nusprendęs kitaip“ [52]. Tokiems namams įkurti „savo jėgas, paisydami vietos aplinkybių, turi suvienyti vienos srities vyskupai arba, prireikus, tos pačios šalies kelių sričių vyskupai. Šiems namams vadovauti jie privalo parinkti itin tinkamus vyresniuosius ir rūpestingai parengti tvarkos ir studijų taisykles“ [53]. Būtina pasirūpinti, kad kandidatai palaikytų ryšį su savo vyskupijos, kuriai priklauso, diakonais.

51. Kanonų teisės kodekse nurodoma, kad brandesnio amžiaus kandidatai, vedę ir nevedę, turi būti ugdomi „pagal trejus metus trunkančią programą, nustatytą Vyskupų konferencijos“ [54]. Jei leidžia aplinkybės, šis ugdymas organizuotinas taip, kad kandidatas galėtų gyvai įsitraukti į kandidatų bendruomenę, turinčią savą maldos bei užsiėmimų tvarkaraštį, numatantį taip pat laiko tarpsnius, suteikiančius bendravimo su aspirantų bendruomene galimybę.

Rengiant tokius kandidatus galimi įvairūs ugdymo organizavimo modeliai. Dėl profesinių ir šeimyninių pareigų dažniausiai taikomi modeliai numato ugdymo ir mokymo užsiėmimus vakarais, savaitgaliais, per atostogas arba derinant įvairias galimybes. Jei dėl geografinių veiksnių tai pasirodytų itin sunku, reikia ieškoti kitokių modelių, numatančių ilgesnį studijų laiką ar naudojimąsi šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis.

52. Kandidatai, priklausantys pašvęstojo gyvenimo institutams ar apaštališkojo gyvenimo draugijoms, turi būti ugdomi pagal jų instituto ar draugijos ratio gaires, tačiau pasiremiant vyskupijos, kurioje yra kandidatai, struktūromis.

53. Tada, kai aukščiau minėti ugdymo būdai bus neįgyvendinti ar pasirodys nepraktiški, „ugdyti kandidatą reikia patikėti itin pavyzdingam kunigui, kuris juo rūpintųsi, jį mokytų ir gebėtų paliudyti jo brandą bei išmintingumą. Tačiau visuomet būtina rūpintis, kad priimti šventimus būtų leista tiktai tinkamiems ir patyrusiems vyrams“ [55].

54. Bet kuriuo atveju ugdymo vadovui (ar įgaliotam kunigui) privalu pasirūpinti, kad visą ugdymo laiką kiekvienam kandidatui būtų sąžiningai dvasiškai vadovaujama ir jis turėtų patvirtintą dvasios vadovą. Be to, jis turi stebėti, vertinti ir prireikus keisti kiekvieno kandidato pastoracinę praktiką.

55. Ugdymo programa, kurios pagrindiniai kontūrai bus pateikti kitame skyriuje, turi harmoningai derinti įvairius ugdymo matmenis (žmogiškąjį, dvasinį, teologinį ir pastoracinį), būti gerai pagrįsta teologiškai, turėti specifinį pastoracinį tikslą ir atitikti vietos pastoracinius poreikius bei planus.

56. Tinkamomis formomis taip pat reikėtų įtraukti vedusių kandidatų žmonas bei vaikus, taip pat bendruomenes, kurioms jie priklauso. Ypač pageidautina specialiai kandidatų žmonoms skirta programa, siekiant parengti jas jų būsimai misijai lydėti savo vyrus bei palaikyti jų tarnybą.

5. Lektoriaus ir akolito tarnybų suteikimas

57. „Asmuo, kuriam norima suteikti nuolatinį ar laikinąjį diakonatą, prieš tai turi būti gavęs bei deramą laiką vykdęs lektoriaus ir akolito tarnybą“ [56], „kad geriau pasirengtų būsimoms žodžio ir altoriaus užduotims“ [57]. Juk Bažnyčia „laiko labai tinkama, kad kandidatai į šventimus, studijuodami ir laipsniškai vykdydami žodžio ir altoriaus tarnybą, iš vidaus pažintų bei apmąstytų šį dvejopą kunigiškosios funkcijos aspektą. Tada jų tarnyba veiksmingiau spinduliuos autentiškumu. Kandidatai artinsis prie šventimų, visiškai suvokdami savo pašaukimą, 'karštos dvasios', pasirengę tarnauti Viešpačiui, 'ištvermingi maldoje', rūpindamiesi 'šventųjų reikalais' (plg. Rom 12, 11–13)“ [58].

Šių tarnybų tapatybė ir jų pastoracinė svarba apibūdinama apaštališkajame laiške Ministeria quaedam, kuriuo čia reikėtų remtis.

58. Ugdymo vadovo kvietimu pretendentai į lektorius ir akolitus pateikia laisva valia parašytą ir pasirašytą prašymą ordinarui (vyskupui arba aukštesniojo laipsnio vyresniajam), turinčiam teisę dėl jo spręsti [59]. Prašymui pritaręs, vyskupas arba aukštesniojo laipsnio vyresnysis perduoda tarnybas pagal Pontificale Romanum apeigas [60].

59. Pravartu, kad tarp lektoriaus tarnybos suteikimą nuo akolito tarnybos suteikimo skirtų tam tikras laikotarpis, per kurį kandidatas galėtų vykdyti gautąją tarnybą [61]. „Akolito tarnybos suteikimą nuo diakono tarnybos suteikimo turėtų skirti mažiausiai šešerių mėnesių laikotarpis“ [62].

6. Diakoniškasis įšventinimas

60. Ugdymo kelionės pabaigoje kandidatas, kuris, pritariant ugdymo vadovui, manosi turįs tai, kas reikalinga šventimams, gali adresuoti savo vyskupui ar kompetentingam aukštesniojo laipsnio vyresniajam „savo ranka parašytą ir pasirašytą pareiškimą, kuriuo paliudija, kad jis savo laisva valia priims šventimus ir visam laikui atsiduos bažnytinei tarnybai, sykiu prašydamas leisti priimti šventimus“ [63].

61. Prie šio prašymo kandidatas turi pridėti Krikšto ir Sutvirtinimo liudijimą, taip pat pažymėjimą apie gautąsias tarnybas, minimas 1035 kan., ir pagal 1032 kan. nuostatus tvarkingai užbaigtų studijų atestatą [64]. Jei kandidatas į šventimus yra vedęs, jis taip pat turi pateikti santuokos liudijimą ir raštišką žmonos sutikimą [65].

62. Gavęs kandidato į šventimus prašymą, vyskupas (arba kompetentingas aukštesniojo laipsnio vyresnysis) rūpestingai ištyręs pasvers, ar kandidatas tam tinkamas. Pirmiausia jis išnagrinės liudijimą, kurį „dėl kandidato savybių, reikalingų šventimams gauti, būtent dėl jo tikratikystės, autentiško maldingumo, nepriekaištingos gyvensenos, tinkamumo vykdyti tarnybą ir, atlikus reikalingus tyrimus, dėl jo fizinės bei psichinės sveikatos“ [66] privalo pateikti ugdymo vadovas. „Diecezinis vyskupas ar aukštesniojo laipsnio vyresnysis, siekdamas tinkamai ištirti, gali pasitelkti dar ir kitokių priemonių, kurios jam pagal vietos ir laiko aplinkybes atrodo naudingos, pavyzdžiui, liudijančius dokumentus, viešąsias publikacijas ir kitokią informaciją“ [67].

Nustatęs kandidato tinkamumą ir įsitikinęs, kad jis suvokia naujas prisiimamas pareigas [68], vyskupas ar kompetentingas aukštesniojo laipsnio vyresnysis leidžia priimti diakono šventimus.

63. Prieš šventimus nevedęs kandidatas privalo pagal nustatytas apeigas [69] viešai įsipareigoti laikytis celibato; tai galioja ir kandidatams, priklausantiems pašvęstojo gyvenimo institutams ar apaštališkojo gyvenimo bendruomenėms ir savo institute ar draugijoje priėmusiems amžinuosius įžadus ar galutinai įsipareigojusiems kuria nors kitokia forma [70]. Visi kandidatai įpareigoti prieš šventimus, dalyvaujant ordinarui ar jo deleguotajam asmeniui, pagal Apaštalų Sosto patvirtintas formules asmeniškai išpažinti tikėjimą ir prisiekti ištikimybę [71].

64. „Kiekvienas kandidatas turi būti šventinamas <...> į diakonus jo paties vyskupo arba remiantis to vyskupo galiojančiu atleidžiamuoju raštu“ [72]. Jei kandidatas į šventimus priklauso popiežiškųjų teisių kunigų vienuolių institutui ar popiežiškųjų teisių kunigų apaštališkojo gyvenimo draugijai, atleidžiamąjį raštą suteikia jo aukštesniojo laipsnio vyresnysis [73].

65. Įšventinimas, atliekamas pagal Pontificale Romanum apeigas [74], turi būti švenčiamas per iškilmingas šv. Mišias, pageidautina sekmadienį ar privalomos šventės dieną ir paprastai katedroje [75]. Kandidatai į šventimus rengiasi tam „mažiausiai penkias dienas trunkančiomis rekolekcijomis ordinaro nustatytoje vietoje bei nustatytu būdu“ [76]. Per apeigas ypatingas dėmesys skirtinas vedusių įšventinamųjų žmonų bei vaikų dalyvavimui.

IV. NUOLATINIŲ DIAKONŲ UGDYMO MATMENYS

1. Žmogiškasis ugdymas

66. Žmogiškuoju ugdymu siekiama taip formuoti šventųjų tarnautojų asmenybę, kad „ji kitiems žmonėms būtų tiltas, jungiantis su žmogaus Atpirkėju Jėzumi Kristumi, o ne kliūtis su juo susitikti“ [77]. Todėl juos būtina mokyti ugdytis bei tobulinti žmogiškąsias savybes, padedančias įgyti bendruomenės pasitikėjimą, giedra dvasia atsiduoti pastoracinei tarnybai, bendrauti bei puoselėti dialogą.

Panašiai kaip nurodyta apaštališkajame laiške Pastores dabo vobis kalbant apie kunigų ugdymą, kandidatai į diakonus taip pat „turi būti auklėjami taip, kad mylėtų tiesą, būtų sąžiningi, gerbtų kiekvieną žmogų, būtų teisingi, tesėtų duotą žodį, mokėtų atjausti, nuosekliai elgtųsi ir ypač santūriai samprotautų ir laikytųsi“ [78].

67. Itin svarbus diakonams, pašauktiems būti bendrystės ir tarnystės žmonėmis, yra gebėjimas puoselėti ryšį su kitais. Tai reikalauja, kad jie būtų meilūs, svetingi, tiesūs ir žodžiais, ir mintimis, apdairūs ir diskretūs, nesavanaudiški ir paslaugūs, gebantys palaikyti atvirus ir broliškus santykius su kitais ir užmegzti juos su visais, visada pasirengę suprasti, atleisti ir paguosti [79]. Perdėm savyje užsisklendęs, irzlus ir reikšmingų bei giedrų santykių su kitais palaikyti negebantis kandidatas, prieš ryžtingai leisdamasis bažnytinės tarnybos keliu, turėtų iš pagrindų atsiversti.

68. Gebėjimas palaikyti ryšį su kitais kyla iš emocinės brandos; todėl turi būti pakankamai tikra, kad ją yra pasiekęs ir vedęs, ir nevedęs kandidatas. Tokią brandą žymi abiejų kategorijų kandidatų suvokimas, jog jų egzistencijos centrą turi sudaryti meilė ir jų sėkminga kova su savuoju egoizmu. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptor hominis rašo, kad „žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti“ [80]. Apaštališkajame laiške Pastores dabo vobis popiežius aiškina, jog kalbama apie tokią meilę, kuri apima visą žmogų, visus jo fizinius, psichinius ir dvasinius matmenis bei elementus ir todėl reikalauja tobulai valdyti lytiškumą, turintį tapti autentišku ir visiškai asmenišku [81].

Įgyvendinti meilę nevedusiems kandidatams reiškia paaukoti Kristui ir Bažnyčiai visą savo būtį, visas jėgas bei pastangas. Tai reiklus pašaukimas, turintis neišleisti iš akių emocinių polinkių bei instinkto paskatų ir dėl to reikalaujantis atsižadėti ir budėti, melstis ir sąžiningai laikytis apibrėžtų gyvenimo taisyklių. Labai naudinga gali būti tikra draugystė, kuri yra vertinga pagalba ir Apvaizdos dovanota parama savo pašaukimui įgyvendinti [82].

Vedusiems kandidatams įgyvendinti meilę reiškia pasiaukoti savo žmonoms, remiantis abipuse priklausomybe ir sudarant viską apimantį, ištikimybės kupiną ir neišardomą ryšį pagal Kristaus meilės Bažnyčiai pavyzdį; tai taip pat reiškia svetingai priimti vaikus, juos mylėti bei auklėti, skleisti šeimyninę bendrystę visoje Bažnyčioje ir visuomenėje. Šis pašaukimas dėl tam tikrų pamatinių vertybių nerimą keliančios degradacijos, hedonizmo aukštinimuo bei klaidingos laisvės sampratos šiandien patiria sunkų išbandymą. Norint visapusiškai įgyvendinti pašaukimą į šeimyninį gyvenimą, jį būtina stiprinti malda, liturgija ir kasdieniu pasiaukojimu [83].

69. Autentiškos žmogiškosios brandos sąlyga yra rengimas laisvei, besireiškiančiai klusnumu savo būties tiesai. „Taip suprasta laisvė reikalauja, kad žmogus iš tikrųjų gebėtų susivaldyti, kad ryžtųsi kovoti ir nugalėti kiekvienam gresiančio egoizmo bei individualizmo įvairiausius pavidalus, kad mokėtų atsiverti kitiems žmonėms, nesavanaudiškai aukotis bei tarnauti artimui“ [84]. Rengimas laisvei taip pat apima moralinės sąžinės, įpratinančios girdėti širdies gilumoje Dievo balsą ir jo ištikimai klausyti, ugdymą.

70. Šiuos daugialypius žmogiškosios brandos aspektus – žmogiškąsias savybes, gebėjimą bendrauti, emocinę brandą, rengimą laisvei ir moralinės sąžinės ugdymą – būtina pasverti atsižvelgiant į kandidatų amžių bei ankstesnį ugdymą ir numatyti rengiant individualiam asmeniui pritaikytas programas. Ugdymo vadovas ir globėjas privalo prie to prisidėti kiekvienas savo kompetencijos srityje; dvasios vadovas turėtų pasverti bei patikrinti šiuos aspektus per dvasinio vadovavimo pokalbius. Be to, labai naudingi savikritišką peržiūrėjimą palengvinantys bei brendimą skatinantys susitikimai ir konferencijos. Bendruomeninis gyvenimas – besireiškiantis įvairomis formomis, kurias galima numatyti, – bus puiki konkretaus išbandymo ir broliško taisymo vieta. Tada, kai, ugdytojų nuomone, atrodo būtina, galima pasinaudoti, sutinkant kandidatui, psichologo konsultacija.

2. Dvasinis ugdymas

71. Žmogiškasis ugdymas prasideda ir baigiasi dvasiniu ugdymu, kuris yra viso krikščioniškojo ugdymo šerdis ir vienijantysis centras. Juo siekiama išskleisti per krikštą gautą naująjį gyvenimą.

Kandidatas, pradėdamas diakoniškojo ugdymo kelionę, paprastai jau turi tam tikrą dvasinio gyvenimo – pavyzdžiui, Dvasios veikimo pažinimo, Dievo žodžio klausymosi bei apmąstymo, meldimosi džiaugsmo, tarnavimo broliams ir seserims, nusiteikimo aukotis, Bažnyčios pajautos, apaštališkojo uolumo – patirtį. Pagal savo gyvenimo padėtį jis jau yra subrandinęs gana apibrėžtą dvasingumą: šeimos, pasišventimo pasaulyje ar vienuoliniame gyvenime. Dvasiškai ugdant būsimąjį diakoną šios jau įgytos patirties nevalia ignoruoti, bet reikia ją patikrinti bei sustiprinti, stengiantis suteikti jai specifinius diakoniškojo dvasingumo bruožus.

72. Būdingiausias diakoniškojo dvasingumo elementas yra Kristaus, Tarno, atėjusio ne kad jam būtų tarnaujama, bet tarnauti, meilės atradimas bei dalyvavimas joje. Tad kandidatui reikia padėti laipsniškai išsiugdyti tokias diakonui būdingas, nors ir ne išskirtinai diakoniškąsias, nuostatas kaip širdies paprastumas, visiškas atsidavimas ir nesavanaudiškumas, nuolanki ir broliams, ypač neturtingiausiems, labiausiai kenčiantiems bei stokojantiems, tarnauti pasirengusi meilė, solidarumo bei neturto dvasios paženklinta gyvensena. Kaip palydovės, motinos ir pagalbininkės šiame kelyje kasdiene rožinio malda tesišaukiama Marijos, Viešpaties tarnaitės.

73. Šio naujojo gebėjimo mylėti versmė yra Eucharistija, kuri neatsitiktinai būdinga diakono tarnybai. Juk tarnavimas vargšams nuosekliai tęsia altoriaus tarnybą. Štai kodėl būtina kviesti kandidatą kasdien arba bent taip dažnai, kiek leidžia šeimyninės ir profesinės pareigos, dalyvauti Eucharistijos šventime ir padėti jam vis giliau įsiskverbti į jos slėpinį. Šiame eucharistinio dvasingumo kontekste būtina stengtis deramai pabrėžti Atgailos sakramento vertę.

74. Kitas būdingas diakoniškojo dvasingumo elementas yra Dievo žodis, kurį diakonas pašauktas skelbti kaip įgaliotasis, tikėdamas tuo, ką skelbia, mokydamas to, kuo tiki, gyvendamas taip, kaip moko [85]. Todėl kandidatas uoliomis bei karštomis studijomis ir kasdiene lectio divina praktika turi išmokti vis giliau pažinti Dievo žodį bei nuolatos juo maitinti savo dvasinį gyvenimą.

75. Supažindinti reikėtų ir su Bažnyčios maldos reikšme. Juk malda Bažnyčios vardu ir už Bažnyčią yra diakono tarnybos dalis. Tam reikia būti apmąsčiusiam krikščioniškosios maldos prigimtį bei Valandų liturgijos prasmę ir ypač praktiškai susipažinusiam su tuo. To siekiant svarbu, kad visuose būsimųjų diakonų susitikimuose tokiai maldai būtų skirta laiko.

76. Galiausiai diakonas, dalyvaudamas bažnytinėje tarnyboje, įkūnija tarnavimo charizmą. Tai daro didelę įtaką jo dvasiniam gyvenimui, kurį turi ženklinti klusnumas ir broliška bendrystė. Autentiškas klusnumo ugdymas tikrai neslopina sulig šventimų malone gautųjų dovanų, bet, priešingai, laiduoja apaštališkajai veiklai bažnytinį autentiškumą. Bendrystė su įšventintaisiais konfratrais, kunigais ir diakonais, irgi gali palaikyti bei skatinti užsidegimą vykdyti tarnybą. Kandidatas taip pat mokytinas jaustis priklausąs įšventintųjų tarnautojų būriui, broliškai su jais bendradarbiauti bei keistis dvasinėmis dovanomis.

77. Tokio ugdymo priemonės yra kasmėnesinės rekolekcijos ir kasmetinės dvasinės pratybos; instrukcijos, besiremiančios organiška ir laipsniška, įvairius ugdymo etapus apimančia, programa; dvasinė palydomoji globa, kuri turi būti nuolatinė. Pareiga padėti kandidatui atpažinti savo pašaukimo ženklus, persiimti nuolatinio atsivertimo nuostata, brandinti diakoniškajam dvasingumui būdingus bruožus, remiantis klasikinio dvasingumo raštais bei šventųjų pavyzdžiais, bei harmoningai suderinti gyvenimo padėtį, profesiją ir tarnybą tenka daugiausia dvasios vadovui.

78. Be to, būtina pasirūpinti, kad vedusių kandidatų žmonos vis geriau suvoktų savo vyrų pašaukimą ir misiją. Todėl jos kviestinos reguliariai dalyvauti dvasinio ugdymo susitikimuose.

Tinkamų iniciatyvų reikia ir vaikams, kad jie geriau suvoktų diakoniškąją tarnybą.

3. Doktrininis ugdymas

79. Intelektinis ugdymas yra būtinas diakoniškojo ugdymo matmuo, nes esmingai maitina diakono dvasinį gyvenimą ir teikia jo tarnybai vertingą įrankį. Jis ypač reikalingas šiandien, naujosios evangelizacijos, kuriai Bažnyčia pašaukta šioje sunkioje perėjimo į trečiąjį tūkstantmetį epochoje, iššūkių akivaizdoje. Religinis abejingumas, vertybių užmarštis, etinio sutarimo netektis ir kultūrinis pliuralizmas verčia, kad įsitraukusieji į diakoniškąją tarnybą būtų visapusiškai ir rimtai parengti intelektiniu požiūriu.

1969 metų aplinkraštyje Come è a conoscenza Katalikiškojo auklėjimo kongregacija pakvietė visas Vyskupų konferencijas parengti kandidatų į diakonus doktrininio ugdymo sistemą, atsižvelgiančią į įvairias asmenines ir bažnytines situacijas, bet sykiu visiškai užkertančią kelią „skubotam ir paviršutiniškam rengimui, nes diakono pareigos remiantis tuo, kas nustatyta konstitucijoje Lumen gentium (Nr. 22) ir Motu proprio (Nr. 22) [86], yra tokios svarbios, kad reikalauja nuodugnaus ir veiksmingo ugdymo“.

80. Kriterijai, kurių būtina laikytis planuojant tokį ugdymą, yra šie:

a) būtinybė diakonui gebėti pagrįsti savo tikėjimą ir brandinti gyvą bažnytinę sąmonę;

b) rūpinimasis rengimu specifinėms diakoniškosios tarnybos užduotims;

c) svarba įgyti gebėjimą perprasti situacijas ir tinkamai įkultūrinti Evangeliją;

d) didelė bendravimo bei vadovavimo technikų išmanymo, mokėjimo viešai kalbėti, taip pat vadovauti bei patarinėti nauda.

81. Vadovaujantis šiais kriterijais, reikėtų atsižvelgti į šiuos turinius [87]:

a) Šventojo Rašto ir jo teisingo aiškinimo įvadas; Senojo ir Naujojo Testamento teologija; abipusiškas Rašto ir Tradicijos santykis; Rašto naudojimas pamoksluose, katechezėje ir pastoracinėje veikloje apskritai;

b) patristikos studijų ir Bažnyčios istorijos įvadas;

c) fundamentinė teologija, apimanti teologijos šaltinių, temų ir metodų aiškinimą, su Apreiškimu susijusių klausimų nagrinėjimas, taip pat proto ir tikėjimo santykio tema, kad būsimieji diakonai mokėtų ginti savo tikėjimą proto argumentais;

d) dogminė teologija, apimanti įvairias savo temas: Trejybę, kūrimą, kristologiją, ekleziologiją ir ekumenizmą, mariologiją, krikščioniškąją antropologiją, sakramentus (ypač su šventimais susijusios tarnybos teologiją), eschatologiją;

e) krikščioniškoji moralė, apimanti asmeninius bei socialinius matmenis, ir ypač socialinis Bažnyčios mokymas;

f) dvasinė teologija;

g) liturgija;

h) kanonų teisė.

Priklausomai nuo aplinkybių bei poreikių studijų programa papildytina tokiomis kitomis disciplinomis kaip kitų religijų studijos, filosofinių klausimų apžvalga, gilesnis tam tikrų ekonominių ir politinių problemų gvildenimas [88].

82. Teologiškai ugdant derėtų pasinaudoti, jei įmanoma, jau egzistuojančių religijos mokslų ar kitokių teologinio ugdymo institutų teikiamomis galimybėmis. Ten, kur tenka steigti atskiras diakonų teologinio ugdymo mokyklas, būtina pasirūpinti, kad paskaitų ir seminarų valandų per trejus metus nebūtų mažiau negu tūkstantis. Bent jau pagrindiniai kursai užbaigtini egzaminais ir visos trejų metų studijos baigiamuoju egzaminu iš visos medžiagos.

83. Priimant į šią ugdymo programą, būtina reikalauti ankstesnio pagrindinio išsilavinimo, nustatytino pagal kiekvienos šalies kultūrines sąlygas.

84. Kandidatai turėtų būti nusiteikę, jog ugdymas sulig šventimais nesibaigia. Todėl juos reikėtų paakinti sukaupti nedidelę asmeninę teologinio bei pastoracinio turinio bibliotekėlę ir būti pasirengusius įsitraukti į nuolatinio ugdymo programas.

4. Pastoracinis ugdymas

85. Plačiąja prasme pastoracinis ugdymas sutampa su dvasiniu: tai ugdymas, kuris moko vis tobuliau tapatintis su Kristaus tarnyste. Tokia nuostata turėtų lemti visus įvairius ugdymo aspektus, įjungdama juos į vieningą diakoniškojo pašaukimo, kurio esmė yra būti Kristaus, Tėvo Tarno, ženklu, perspektyvą.

Siauresniąja prasme pastoracinį ugdymą sudaro specifinė teologinė disciplina ir praktika.

86. Teologinė disciplina yra pastoracinė teologija. Tai „kasdienio Bažnyčios kūrimo istorijoje Dvasios galia, taigi Bažnyčios kaip 'visuotinio išganymo sakramento', kaip Jėzaus Kristaus išganomosios veiklos žodžiu, sakramentais ir meilės tarnavimu gyvo ženklo ir įrankio mokslinis apmąstymas“ [89]. Šios disciplinos objektas – principai, kriterijai ir metodai, teikiantys Bažnyčios apaštalaujamajai ir misijinei veiklai kryptį istorijos raidoje.

Diakonams numatytoje pastoracinės teologijos programoje ypatingą dėmesį reikėtų skirti tokioms daugiausia diakonams patikėtoms veiklos sritims kaip:

a) liturginė praktika: sakramentų ir sakramentalijų teikimas, altoriaus tarnyba;

b) Žodžio skelbimas įvairiose tarnybos aplinkose: kerigma, katechezė, rengimas sakramentams, homilija;

c) Bažnyčios pastangos siekiant socialinio teisingumo ir artimo meilės;

d) bendruomenės gyvenimas, ypač vadovavimas šeimų būreliams, nedidelėms bedruomenėms, grupėms bei sąjūdžiams ir pan.

Rengiant kandidatus specifinei tarnybinei veiklai, naudingos gali būti tokių techninio pobūdžio dalykų kaip psichologija, katechetinė pedagogika, homiletika, sakralinis giedojimas, bažnytinis administravimas, informatika ir pan. žinios [90].

87. Sykiu (ir, jei įmanoma, bendrai) su pastoracinės teologijos dėstymu kiekvienam kandidatui numatytina praktika, leidžianti praktiškai išbandyti tai, kas išmokta per studijas. Tai turėtų vykti laipsniškai, diferencijuotai ir nuolatos prižiūrint. Parenkant veiklą, reikia atsižvelgti į jau kandidato gautąsias tarnybas bei akcentuoti jų vykdymą.

Būtina rūpintis, kad kandidatai būtų aktyviai įtraukti į vyskupijos pastoracinę veiklą ir galėtų periodiškai keistis patirtimi su jau tarnaujančiais diakonais.

88. Be to, reikia rūpintis, kad būsimieji kandidatai išsiugdytų stiprų misijos jausmą. Kaip ir kunigai, per šventimus jie irgi gauna dvasinę dovaną, parengiančią juos visuotinei misijai ligi žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8) [91]. Tad jiems būtina padėti įgyti gyvą šios savo misijinės tapatybės supratimą ir pasirengti užduočiai skelbti tiesą ne krikščionims, ypač tiems, kurie priklauso tai pačiai tautai, kaip ir jie. Tačiau, reikalaujant ar leidžiant aplinkybėms, iš akių sykiu nederėtų išleisti misijos ad gentes perspektyvos.

PABAIGA

89. Didascalia Apostolorum pirmųjų šimtmečių diakonams rekomenduoja: „Jūs, diakonai, turėtute vykdyti jums patikėtą tarnybą, net jei tai reikalautų atiduoti gyvybę už brolius, taip, kaip Evangelijoje sakė mūsų Išganytojas ir Mokytojas: Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas kaip Žmogaus Sūnus, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ [92]. Tai labai aktualus kvietimas ir tiems, kurie pašaukti į diakonus šiandien, kvietimas, akinantis rimtai įsitraukti į pasirengimą savo būsimajai tarnybai.

90. Viso pasaulio Vyskupų konferencijos ir ordinarai, kuriems patikimas šis dokumentas, turėtų jį dėmesingai apmąstyti kartu su savo kunigais ir bendruomenėmis. Šis dokumentas bus svarbus atramos taškas Bažnyčioms, kur nuolatinis diakonatas yra gyva ir veikli tikrovė; kitas jis veiksmingai paskatins tinkamai įvertinti brangią Dvasios dovaną, kokia yra diakoniškoji tarnyba.

Popiežius Jonas Paulius II šį dokumentą Ratio fundamentalis institutionis diaconorum permanentium aprobavo ir nurodė paskelbti.

Roma, Kongregacijų būstinė, 1998 m. vasario 22 d., Šv. Petro Sosto šventė

Kardinolas Pio Laghi
Prefektas

+José Saraiva Martins
Titulinis Tuburnica arkivyskupas
Sekretorius

---

[

Susijęs dokumentas:

DVASININKIJOS KONGREGACIJA

Nuolatinių diakonų tarnybos ir gyvenimo vadovas (Directorium pro ministerio et vita diaconorum permanentium)

]

---

MALDA ŠVENČIAUSIAJAI MERGELEI MARIJAI

MARIJA,

tikėjimo Mokytoja, kuri savo klusnumu Dievo žodžiui iškiliai bendradarbiavai atpirkimo darbe, padaryk diakonų tarnybą vaisingą, išmokydama juos tikėjimo dvasia klausytis Žodžio ir jį skelbti.

MARIJA,

artimo meilės Mokytoja, kuri savo visišku atsidavimu Dievo pašaukimui prisidėjai prie Bažnyčios tikinčiųjų gimimo, padaryk diakonų tarnybą ir gyvenimą vaisingus, išmokydama juos atsiduoti Dievo tautos tarnybai.

MARIJA,

maldos Mokytoja, kuri savo motiniškuoju užtarimu palaikei gimstančiąją Bažnyčią ir jai padėjai, padaryk, kad diakonai visuomet būtų dėmesingi tikinčiųjų poreikiams, išmokydama juos atrasti maldos vertę.

MARIJA,

nuolankumo Mokytoja, kuri buvai kupina Šventosios Dvasios, kai giliai suvokei esanti Viešpaties tarnaitė, padaryk kad diakonai būtų klusnūs Kristaus Atpirkimo įrankiai, išmokydama juos nuolankumo didybės.

MARIJA,

paslėptosios tarnystės Mokytoja, kuri savo meilės kupinu kasdieniu ir paprastu gyvenimu pavyzdingai mokėjai prisidėti prie Dievo išganomojo plano, padaryk kad diakonai būtų geri ir ištikimi tarnai, išmokydama juos tarnavimo Bažnyčiai karšta meile džiaugsmo.

Amen.