Įžanga

Tęsdama Vatikano II Susirinkimo, konkrečiai Dekreto dėl kunigų ugdymo Optatam totius [1] mokymą, Katalikiškojo auklėjimo kongregacija išleido įvairius dokumentus, siekdama puoselėti tinkamą ir pilnatvišką būsimųjų kunigų ugdymą, pateikdama gaires ir tikslias normas įvairių šio ugdymo aspektų atžvilgiu [2]. 1990 m. Vyskupų sinodas taip pat nagrinėjo kunigų ugdymo klausimą dabarties aplinkybėmis, siekdamas papildyti Susirinkimo mokymą šia tema, taip pat suteikti jam daugiau aiškumo ir veiksmingumo šiuolaikiniame pasaulyje. Po šio Sinodo popiežius Jonas Paulius II išleido posinodinį apaštališkąjį paraginimą Pastores dabo vobis [3].

Atsižvelgiant į tą turiningą mokymą, šia Instrukcija nesiekiama nagrinėti visų klausimų, susijusių su emocijų ar lytiškumo sritimi, reikalaujančių nuodugnaus tyrimo per visą ugdymo laikotarpį. Šioje Instrukcijoje apimamos normos, susijusios su konkrečiu klausimu, kurį dabartinė situacija padarė ypač aktualų: ar priimti į seminarijas kandidatus, turinčius giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių, ir leisti jiems priimti šventimus.

1. Emocinė branda ir dvasinė tėvystė

Pagal nuolatinę Bažnyčios tradiciją tik pakrikštytas vyras galiojančiai priima šventimus [4]. Per Šventimų sakramentą Šventoji Dvasia kandidatą padaro panašų į Jėzų Kristų nauju ir ypatingu būdu: iš esmės kunigas sakramentiškai įkūnija Kristų, Bažnyčios Galvą, Ganytoją ir Sužadėtinį [5]. Dėl šio ryšio su Kristumi visas kunigo gyvenimas turi būti gaivinamas viso asmens atsidavimo Bažnyčiai ir tikros ganytojiškos meilės [6].

Kandidatas į kunigiškąją tarnystę turi pasiekti emocinę brandą. Tokia branda leis jam turėti tinkamą nuostatą tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu, ugdys jo teisingą dvasinės tėvystės suvokimą jam patikėsimos bažnytinės bendruomenės atžvilgiu [7].

2. Homoseksualumas ir tarnybinė kunigystė

Nuo Vatikano II Susirinkimo iki šių dienų įvairūs Magisteriumo dokumentai, ypač Katalikų Bažnyčios Katekizmas, patvirtino mokymą homoseksualizmo tema. Katekizmas skiria homoseksualius aktus nuo homoseksualių polinkių.

Dėl homoseksualių aktų Katekizme mokoma, jog Šventajame Rašte jie parodomi kaip sunkios nuodėmės. Tradicija nuolat pripažindavo, kad jie vidujai nemoralūs ir priešingi prigimtinei teisei. Dėl to jie negali būti pateisinami jokiomis aplinkybėmis.

Kai kurių vyrų ir moterų giliai įsišakniję homoseksualūs polinkiai, sutinkami tarp tam tikro skaičiaus vyrų ir moterų, taip pat yra objektyviai netvarkingi ir dažnai patiems juos turintiems asmenims yra išbandymas. Tokius asmenis reikia priimti pagarbiai ir taktiškai. Jų atžvilgiu reikia vengti bet kokių neteisingo diskriminavimo ženklų. Jie pašaukti savo gyvenime vykdyti Dievo valią ir įtraukti į Viešpaties kryžiaus auką tuos sunkumus, kuriuos tenka išgyventi [8].

Atsižvelgdama į šį mokymą ši Kongregacija, sutartinai su Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, laiko būtina aiškiai pareikšti, jog Bažnyčia, nors tikrai gerbia asmenis, susijusius su ta problema [9], tačiau praktikuojančių homoseksualizmą, turinčių giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių arba remiančių vadinamąją „gėjų kultūrą“ negali priimti į seminariją nei leisti jiems priimti šventimus [10].

Tokių asmenų situacija iš esmės rimtai trukdo jiems ugdyti tinkamą nuostatą vyrų ir moterų atžvilgiu. Jokiu būdu negalima ignoruoti negatyvių pasekmių, galinčių kilti dėl asmenų, turinčių giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių, šventimų.

Kitaip derėtų traktuoti tuos homoseksualius polinkius, kurie tik išreiškia laikiną problemą, pavyzdžiui, nebaigtą brendimo procesą. Vis dėlto tokie polinkiai turėtų būti aiškiai įveikti bent prieš trejus metus iki diakonato šventimų.

3. Bažnyčios nustatomas kandidatų tinkamumas

Kiekvienas kunigo pašaukimas apima du neatskiriamus elementus: laisvą Dievo dovaną ir atsakingą žmogaus laisvę. Pašaukimas yra Dievo malonės dovana, gaunama Bažnyčios, Bažnyčioje ir skiriama Bažnyčios tarnybai. Žmogus, atsiliepdamas į Dievo kvietimą, laisvai atsiduoda jam meilėje [11]. Nepakanka vien troškimo būti kunigu, taip pat nėra tokios teisės gauti šventimus. Bažnyčia, būdama atsakinga už Kristaus įsteigtų sakramentų gavimo reikalavimus, turi atpažinti trokštančio įstoti į seminariją asmens tinkamumą [12], lydėti jį ugdymo metais ir, jei bus pripažinta jį turint būtinas savybes, leisti jam priimti šventimus [13].

Būsimasis kunigas turi būti ugdomas iš esmės vienas kitą papildančiais keturiais lygmenimis: žmogiškuoju, dvasiniu, intelektiniu ir sielovadiniu [14]. Šiame kontekste būtina pabrėžti ypatingą žmogiškojo ugdymo, sudarančio būtiną visokio ugdymo pamatą, svarbą [15]. Prieš leisdama kandidatui priimti diakonato šventimus, Bažnyčia privalo, be kita ko, įsitikinti, ar kandidatas pasiekė emocinę brandą [16].

Leidimas priimti šventimus yra asmeninė vyskupo [17] arba aukštesniojo vyresniojo atsakomybė. Vyskupas arba aukštesnysis vyresnysis, atsižvelgęs į nuomonę tų, kuriems patikėjo atsakomybę už ugdymą, prieš leisdamas kandidatui priimti šventimus privalo padaryti morališkai tikrą sprendimą dėl jo tinkamumo. Jei šiuo klausimu jie rimtai abejoja, tokiam kandidatui neturi leisti priimti šventimų [18].

Kandidato brandumo bei jo pašaukimo tyrimas yra taip pat svarbi rektoriaus ir kitų asmenų, kuriems seminarijoje patikėtas ugdymo darbas, pareiga. Prieš kiekvienus šventimus rektorius turi išreikšti savo įvertinimą, ar kandidatas atitinka Bažnyčios reikalaujamas savybes [19].

Tiriant tinkamumą šventimams svarbus uždavinys tenka dvasiniam vadovui. Būdamas susaistytas paslapties, jis atstovauja Bažnyčiai vidiniame forume. Kalbėdamas su kandidatu dvasinis vadovas privalo ypač nurodyti Bažnyčios reikalavimus dėl kunigiškojo skaistumo ir kunigui būdingos emocinės brandos, taip pat padėti kandidatui atpažinti, ar jis turi būtinas savybes [20]. Dvasiniam vadovui tenka pareiga įvertinti visus kandidato asmenybės bruožus ir įsitikinti, kad kandidatas neturi nesuderinamų su kunigyste lytiškumo sutrikimų. Jei kandidatas praktikuoja homoseksualizmą arba turi giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių, jo dvasinio vadovo, taip pat nuodėmklausio pareiga patarti apeliuojant į kandidato sąžinę nesiekti šventimų.

Savaime suprantama, kad pačiam kandidatui tenka pirmaeilė atsakomybė už savo ugdymą [21]. Kandidatas pasitikėdamas turi atsiduoti Bažnyčios, kviečiančio jį priimti šventimus vyskupo, seminarijos rektoriaus, dvasinio vadovo ir kitų seminarijos ugdytojų, kuriems vyskupas ar aukštesnysis vyresnysis patikėjo būsimųjų kunigų ugdymo užduotį, sprendimui. Būtų labai nesąžininga, jei kandidatas slėptų savo homoseksualizmą ir nieko nepaisydamas siektų gauti šventimus. Tokia neteisinga nuostata neatitinka tiesos, lojalumo ir atsidavimo dvasios, kuria turi pasižymėti manantieji, kad jie yra pašaukti tarnauti Kristui ir jo Bažnyčiai kunigystės tarnyba.

Pabaiga

Ši Kongregacija patvirtina, kad vyskupai, aukštesnieji vyresnieji ir visi atsakingieji asmenys privalo nuodugniai tirti, ar kandidatai tinkami šventimams, nuo jų priėmimo į seminariją momento iki pat šventimų. Tas tyrimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į tarnaujamosios kunigystės sampratą pagal Bažnyčios mokymą.

Vyskupai, vyskupų konferencijos ir aukštesnieji vyresnieji privalo budėti, kad šios Instrukcijos normų būtų ištikimai laikomasi pačių kandidatų labui, taip pat siekiant nuolat parengti Bažnyčiai atsakingų kunigų, kurie būtų tikri ganytojai pagal Kristaus širdį.

Popiežius Benediktas XVI 2005 m. rugpjūčio 31 d. aprobavo šią Instrukciją ir nurodė ją paskelbti.

Roma, 2005 m. lapkričio 4 d., seminarijų globėjo šv. Karolio Boromiejaus diena

Kardinolas Zenon Grocholewski
Prefektas

Titulinis Vertara arkivyskupas J. Michael Miller CSB
Sekretorius