Įžanga

1. Ypač sparti ir dažnai prieštaringa mūsų laikų plėtra edukacinėje srityje kelia mokyklai iššūkių, raginančių ieškoti tinkamų atsakymų ne tik turinio ar didaktinių metodų atžvilgiu, bet taip pat žvelgiant į bendruomeninę patirtį, būdingą auklėjamajai veiklai. Šių iššūkių svarba kyla iš socialinio, kultūrinio ir religinio sudėtingumo aplinkos, kurioje auga jaunosios kartos ir kuri daro reikšmingą įtaką jų gyvensenai. Turimi omenyje plačiai paplitę reiškiniai: dėmesio stoka pamatinėms žmogaus gyvenimo tiesoms, individualizmas, moralinis reliatyvizmas ir utilitarizmas, – jie persmelkia ypač turtingas ir išsivysčiusias visuomenes. Prie to reikia pridurti sparčius struktūrinius pokyčius, globalizaciją ir naujų technologijų taikymą informacijos srityje, tai vis labiau veikia kasdienį gyvenimą ir ugdymo procesą.

Negana to, spartėjant plėtrai didėja atotrūkis tarp vargingų ir turtingų šalių ir plinta migracijos reiškinys, toje pačioje teritorijoje ryškėja kultūrinės tapatybės įvairovė ir dėl to kylančios integracijos pasekmės. Visuomenėje, kuri yra drauge globali ir diversifikuota, lokali ir apimanti visą planetą, kurioje yra įvairių ir prieštaringų pasaulio bei gyvenimo aiškinimo būdų, jaunuoliai susiduria su skirtinga vertybių ar antivertybių pasiūla, kuri tolydžio vis labiau stimuliuoja, tačiau drauge vis menkesniu mastu yra visiems bendra savastis. Prie to prisideda sunkumai, kylantys dėl šeimos stabilumo problemų, vargo bei skurdo, ir visa tai sukuria paplitusią sumaišties jauseną egzistenciniu ir emociniu lygmeniu ir jautriu jaunuolių augimo bei brendimo laikotarpiu jiems gresia pavojus būti „siūbuojamiems bei nešiojamiems bet kokio mokymo vėjelio“ (plg. Ef 4, 14).

2. Šiame kontekste neatidėliotinai svarbu pasiūlyti jaunuoliams mokyklinio ugdymo kursą, kuris nebūtų apribotas individualistiniu ir instrumentiniu pasinaudojimu siekiant įgyti kvalifikaciją. Mokiniai, įgydami žinių, turi taip pat giliai išgyventi dalijimosi su savo ugdytojais patirtį. Norint sėkmingai įgyvendinti šią patirtį reikia, kad ugdytojai būtų atviri ir gerai pasirengę pašnekovai, sugebantys pažadinti ir nukreipti geriausias moksleivių jėgas į tiesos bei būties prasmės paiešką ir pozityvų savęs ir savo gyvenimo statydinimą, siekdami integralaus ugdymo. Galiausiai „tikras ugdymas neįmanomas be tiesos šviesos“ [1].

3. Ši perspektyva apima visas mokyklines institucijas, tačiau dar labiau tiesiogiai katalikiškąją mokyklą, kuri nuolat rūpinasi visuomenės ugdymo poreikiu, nes „mokymo problema buvo visuomet glaudžiai susijusi su Bažnyčios misija“ [2]. Katalikiškoji mokykla dalyvauja šioje misijoje kaip tikras bažnytinis subjektas su savo ugdomąja tarnyste, gaivinama Evangelijos tiesos. Būdama ištikima savo pašaukimui ji pasirodo „kaip vieta, kur žmogiškoji asmenybė visapusiškai ugdoma pagal aiškų ugdymo planą, kurio pagrindas yra Kristus“ [3], orientuodama kurti tikėjimo, kultūros ir gyvenimo sintezę.

4. Katalikiškosios mokyklos sumanymas yra įtikinamas tik tuomet, jei jis įgyvendinamas tvirtai motyvuotų žmonių, liudijančių gyvą susitikimą su Kristumi, kuriame vieninteliame „išaiškėja žmogaus slėpinys“ [4]. Šie žmonės pripažįsta asmeninę ir bendruomeninę priklausomybę Viešpačiui, kuri suvokiama kaip ugdytojo ir moksleivio tarpasmeninių santykių bei bendradarbiavimo pagrindas ir nuolatinė atspara.

5. Tikros ugdomosios bendruomenės, pagrįstos bendrų vertybių pamatu, įgyvendinimas yra svarbi užduotis, kurią turi įvykdyti katalikiškoji mokykla. Moksleivių ir mokytojų, kilusių iš skirtingos kultūrinės bei religinės aplinkos, buvimas bendruomenėje reikalauja vis didesnio tyrimo ir palydėjimo įsipareigojimo. Bendro projekto rengimas veikia kaip stimulas, kuris turėtų palenkti katalikiškąją mokyklą tapti bažnytinės patirties vieta. Jos suburianti galia ir ryšių potencialas kyla iš vertybių ir gyvenimo bendrystės visumos, įsišaknijusios mūsų bendroje priklausomybėje Kristui, pripažįstant evangelines vertybes kaip ugdymo taisykles, motyvacijos akstinus ir drauge galutinį mokymo tikslą. Žinoma, atsižvelgiant į asmeninę istoriją, dalyvauti galima skirtingai, tačiau reikalaujama, kad ugdytojai būtų pasirengę nuolatiniam ugdymui ir ugdymuisi, žvelgdami į kultūrinių ir gyvenimo vertybių pasirinkimą, liudijamą ugdomojoje bendruomenėje [5].

6. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, dviejuose ankstesniuose dokumentuose nagrinėjusi katalikų pasauliečių tapatybę ir misiją, taip pat pašvęstojo gyvenimo asmenų vaidmenį mokyklose, šiame dokumente apžvelgia pasauliečių tikinčiųjų ir pašvęstojo gyvenimo asmenų bendradarbiavimo pastoracinius aspektus [6] vykdant tą pačią ugdymo misiją. Ji apima pasauliečių tikinčiųjų pasirinkimą išgyventi savo ugdomąjį įsipareigojimą kaip „asmeninį Bažnyčios pašaukimą, o ne vien profesijos vykdymą“ [7], taip pat pašvęstojo gyvenimo asmenų pasirinkimą įgyvendinti pašaukimą gyventi „pagal Evangelijos patarimus ir į auklėjimo bei mokyklos sritį nešti palaiminimų humanizmą“ [8].

7. Šiame dokumente nuolat nurodomi ankstesni Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumentai dėl ugdymo ir mokyklų [9]; jame taip pat atsižvelgiama į įvairias situacijas, su kuriomis katalikiškosios institucijos susiduria įvairiose pasaulio dalyse. Dokumentu siekiama atkreipti dėmesį į tris esminius pasauliečių ir pašvęstojo gyvenimo asmenų bendradarbiavimo katalikiškoje mokykloje aspektus: ugdomosios misijos bendrystę; būtiną ugdymo kelią siekiant bendrystės bendrai vykdomoje ugdymo misijoje; galiausiai, atvirumą kitų atžvilgiu, kaip šios bendrystės vaisių.

I. Bendrystė ugdymo misijoje

8. Kiekvienas žmogus yra pašauktas į bendrystę dėl savo prigimties, nes jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Todėl biblinės antropologijos požiūriu žmogus nėra izoliuotas individas, jis asmuo: būtybė, kuriai iš esmės būdingas santykis. Bendrystė, į kurią kviečiamas žmogus, visuomet apima dvejopą matmenį, t. y. vertikalų (bendrystę su Dievu) ir horizontalų (bendrystę su žmonėmis). Esminga tai, kad bendrystė būtų pripažįstama kaip Dievo dovana, kaip Dievo iniciatyvos vaisius, įgyvendintas Velykų slėpinyje [10].

Bažnyčia: bendrystės ir misijos slėpinys

9. Pirminis Dievo planas buvo sugadintas nuodėmės, pažeidusios visus santykius: santykį tarp žmogaus ir Dievo, taip pat santykius tarp žmonių. Vis dėlto Dievas neapleido žmogaus vienatvėje ir atėjus laiko pilnatvei atsiuntė savo sūnų Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją [11], kad Dvasioje žmogus galėtų iš naujo rasti visišką bendrystę su Tėvu. Savo ruožtu bendrystė su Trejybe, tapusi įmanoma dėl susitikimo su Kristumi, vienija žmones tarpusavyje.

10. Kalbėdami apie bendrystę, krikščionys nurodo meilės bendrystės, kuri yra pats Dievo – Trejybės gyvenimas, amžinąjį slėpinį, atskleistą Kristuje. Taip pat sakoma, jog krikščionys dalyvauja šioje bendrystėje Kristaus kūne, kuris yra Bažnyčia (plg. Fil 1, 7; Apr 1, 9). Todėl Bažnyčia yra bendrystės „esmė“, jos misijos pamatas ir šaltinis – būti pasaulyje „bendrystės namais ir mokykla“ [12], vesti visus žmones vis giliau į trejybinės bendrystės slėpinį ir tuo pačiu metu išplėsti bei stiprinti vidinius santykius žmonių bendruomenėje. Šia prasme „Bažnyčia yra kaip žmogiškoji šeima ir kartu didžiulė Dievo šeima, klojanti bendrystės ir vienybės erdvę per žemynus, kultūras ir tautas“ [13].

11. Todėl Bažnyčioje, kuri yra įsikūnijusios Dievo meilės ikona, „komunija ir misija tarpusavyje glaudžiai susijusios, viena kitą perskverbia ir implikuoja taip giliai, kad komunija yra misijos versmė ir drauge vaisius: komunija yra misijinė, o misija tarnauja komunijai“ [14].

Ugdymas bendrystėje ir bendrystei

12. Kadangi ugdymu siekiama padaryti žmogų žmogiškesnį, jis gali būti autentiškas tik santykių ir bendruomenės aplinkoje. Neatsitiktinai pirmutinė ir pradinė ugdomoji aplinka yra natūrali šeimos bendruomenė [15]. Savo ruožtu mokykla, greta šeimos, yra bendruomeninė, organiška ir tikslinga ugdomoji erdvė ir palaiko ugdomąjį įsipareigojimą pagal subsidiarumo logiką.

13. Katalikiškoji mokykla, iš esmės apibrėžiama kaip ugdomoji bendruomenė, yra skirta asmeniui ir sudaryta iš asmenų. Iš tikrųjų jos tikslas ugdyti asmenybę integralioje būties vienovėje, naudojantis mokymo ir mokymosi priemonėmis, formuojant „sprendimo kriterijus, svarbiausias vertybes, interesų objektus, mąstymo įpročius, įkvėpimo šaltinius ir gyvenimo modelius “ [16]. Bet pirmiausia tai įtraukiama į tarpasmeninių santykių, formuojančių ir gaivinančių mokyklos bendruomenę, dinamiką.

14. Kita vertus, ši bendruomenė dėl savo tapatybės ir bažnytinių šaknų turi siekti tapti krikščioniškąja bendruomene, t. y. tikėjimo bendruomene, gebančia kurti vis tvirtesnius bendrystės ryšius, kurie patys savaime yra ugdomieji. Būtent ugdomosios bendruomenės buvimas ir gyvenimas, kai visi jos nariai dalyvauja broliškoje bendrystėje, gaivindamiesi gyvu ryšiu su Kristumi ir Bažnyčia, daro katalikiškąją mokyklą autentiškos bažnytinės patirties aplinka.

Pašvęstojo gyvenimo asmenys ir pasauliečiai tikintieji drauge mokykloje

15. „Vienas doktrinos apie Bažnyčią kaip bendruomenę vaisių yra tas, jog šiais metais buvo suvokta: įvairūs jos nariai gali ir turi suvienyti jėgas bendradarbiaudami ir dalydamiesi dovanomis, kad galėtų veiksmingiau dalyvauti Bažnyčios misijoje. Tai ne tik padės, darniai panaudojus įvairias dovanas, veiksmingiau atsiliepti į didžiuosius mūsų meto iššūkius, bet ir rišliau bei visapusiškiau parodys pačią Bažnyčią“ [17]. Šiame bažnytiniame kontekste katalikiškosios mokyklos, kaip pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių sudarytos bendruomenės, misija įgyja ypatingą reikšmę ir rodo turtingumą, kuris turi būti pripažįstamas ir plėtojamas. Ši misija reikalauja, kad visi ugdomosios bendruomenės nariai suvoktų, jog ugdytojams asmeniškai ir kaip bendruomenei tenka neišvengiama atsakomybė kurti originalų krikščionišką stilių. Iš jų reikalaujama būti Jėzaus Kristaus liudytojais ir rodyti, kad krikščioniškas gyvenimas kiekvienam neša šviesą ir prasmę. Kaip pašvęstojo gyvenimo asmuo pašauktas liudyti savo ypatingą pašaukimą gyventi meilės bendrystėje [18], mokyklinėje bendruomenėje būti Evangelijos vertybių ženklu, atminimu ir pranašyste [19], taip pasaulietis ugdytojas privalo vykdyti „ypatingą misiją Bažnyčioje, tikėjimo dvasia įgyvendindamas pasaulietinį pašaukimą bendruomeninėje mokyklos struktūroje“ [20].

16. Šį liudijimą tikrai veiksmingą daro bendruomenės dvasingumo puoselėjimas katalikiškosios mokyklos ugdomojoje bendruomenėje, – šis dvasingumas buvo nurodytas kaip didi perspektyva, laukianti Bažnyčios trečiajame tūkstantmetyje. Bendrystės dvasingumas reiškia „gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip dalį savęs“ [21] ir krikščioniškosios bendruomenės gebėjimą „atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms“ [22] atsižvelgiant į įvairių bažnytinių pašaukimų tarpusavio ryšį. Net toje ypatingoje Bažnyčios raiškoje, katalikiškojoje mokykloje, bendrystės dvasingumas turi tapti ugdomosios bendruomenės gyvu kvėpimu, jos sandų pilnutinio bažnytinio įvertinimo kriterijumi ir esmine atspara įgyvendinant misiją, kurioje iš tikrųjų visi dalyvauja.

17. Katalikiškosiose mokyklose, inicijuotose vienuolijų, vyskupijų, parapijų bei tikinčiųjų, kuriose šiandien reiškiasi bažnytiniai judėjimai, šis bendrystės dvasingumas turi būti perkeistas aiškia evangelinės brolystės nuostata tarp tų asmenų, kurie puoselėja atitinkamas pašvęstojo gyvenimo institutų, judėjimų ar naujų bendruomenių charizmas, ir kitų katalikiškoje mokykloje dirbančių tikinčiųjų. Taip ugdomoji bendruomenė sukuria erdvę Dvasios dovanoms ir pripažįsta šią įvairovę kaip turtą. Tikra bažnytinė branda, gaivinama susitikimo su Kristumi sakramentuose, leis plėtoti „bažnytinių sąjūdžių tradiciškesnes ar naujesnes formas, tebeteikiančias Bažnyčiai gyvastingumo, kuris yra Dievo dovana“ [23] visai mokyklinei bendruomenei ir visam ugdymo procesui.

18. Katalikiškosios profesinės asociacijos sudaro dar vieną „bendrystės“ instanciją, kuri yra struktūrinė pagalba ugdomajai misijai, erdvė dialogui tarp šeimų, vietinių institucijų ir mokyklos. Šios asociacijos savo vietinio, nacionalinio ar tarptautinio lygmens apraiškomis yra turtas ir ypač vaisingai prisideda prie ugdymo srities tiek motyvacijų, tiek profesionalumo prasme. Daugelis asociacijų nariai yra mokytojai ir užimantys atsakingas pareigas asmenys ir katalikiškosiose mokyklose, ir kitose švietimo struktūrose. Dėl savo įvairiopos priklausomybės jie gali įgyvendinti svarbią dialogo ir bendradarbiavimo funkciją tarp institucijų, kurios, būdamos skirtingos, turi bendrus ugdymo tikslus. Šie asociatyviniai dariniai privalo atsižvelgti į besikeičiančias situacijas, pritaikyti savo struktūrą ir veikimo būdą, kad ir toliau galėtų veiksmingai dalyvauti ugdymo sektoriuje. Jie turi taip pat intensyvinti tarpusavio bendradarbiavimą, ypač stengdamiesi garantuoti, kad būtų pasiekti bendri tikslai atsižvelgiant į kiekvienos asociacijos vertę ir ypatumą.

19. Negana to, esmingai svarbu, kad asociacijų vykdoma tarnystė būtų stimuliuojama vispusišku dalyvavimu pastoracinėje Bažnyčios veikloje. Vyskupų konferencijoms ir kontinentiniams jų junginiams patikėta plėtoti ir puoselėti kiekvienos asociacijos ypatingumą palaikant ir drąsinant kuo labiau koordinuotą darbą ugdymo sektoriuje.

II. Formavimo procesas siekiant ugdyti drauge

20. Katalikiškoje mokykloje ugdyti jaunimo kartas bendrystėje ir bendrystei yra rimta užduotis, į kurią nedera žvelgti lengvabūdiškai. Ji turi būti tinkamai parengta ir palaikoma remiantis pradinio ir nuolatinio ugdymo planu, gebančiu apimti šio laikmečio ugdymo iššūkius ir pateikti veiksmingiausias dorojimosi su jais priemones vykdant bendrą misiją. Tai reiškia, kad ugdytojai turi norėti mokytis bei gilinti žinias ir būti pasirengę taikyti metodologines naujoves, būti atviri dvasiniam bei religiniam ugdymui ir dalijimuisi. Šių dienų aplinkoje tai esmingai būtina siekiant atsiliepti į lūkesčius, kylančius iš nuolat ir sparčiai besikeičiančio pasaulio, kuriame tampa vis sunkiau imtis ugdymo.

Profesinis ugdymas

21. Vienas iš pamatinių reikalavimų katalikiškosios mokyklos ugdytojui yra geras profesinis išsilavinimas. Menka mokymo kokybė dėl nepakankamo profesinio pasirengimo ar pedagoginių metodų taikymo neišvengiamai menkina visą besimokančiųjų ugdymo veiksmingumą, taip pat kultūrinį liudijimą, kurį turi pateikti ugdytojas.

22. Profesinis ugdytojo formavimas apima ne tik platų kultūrinių, psichologinių ir pedagoginių įgūdžių profilį, kuriam būdinga savarankiškumas, gebėjimas planuoti bei vertinti, kūrybingumas, imlumas naujovėms, naujovių taikymas, atvirumas tyrimams ir eksperimentavimams. Jis taip pat reikalauja gebėjimo sintetinti profesinius įgūdžius ir ugdymo motyvacijas, ypač kreipiant dėmesį į žmogiškųjų santykių nuostatas, kurių šiandien reikalauja vis labiau kolegiali mokytojo profesija. Negana to, mokiniai ir jų šeimos tikisi iš ugdytojo ir jį suvokia kaip atvirą ir pasirengusį pašnekovą, gebantį motyvuoti jaunimą siekti visuminio ugdymo, padrąsinti ir geriau kreipti jaunuolių energiją bei įgūdžius į pozityvų savęs ugdymą ir savo gyvenimo statydinimą, taip pat kad jis bus rimtas ir įtikinamas liudytojas tos atsakomybės ir vilties, kurių iš mokyklos tikisi visuomenė.

23. Tęstiniai spartūs pokyčiai, veikiantys šiandienos žmogų ir visuomenę visose srityse, veda į tai, kad įgytos žinios greitai sensta ir reikalauja naujų gebėjimų bei metodų. Ugdytojas turi nuolat atnaujinti savo dėstomų dalykų turinį ir taikomus pedagoginius metodus. Ugdytojo pašaukimas reikalauja gebėjimo greitai ir nuolat atnaujinti bei pritaikyti. Todėl nepakanka vien pasiekti gerą pradinį pasirengimo lygį; reikia jį išlaikyti ir nuolat kelti. Negana to, nuolatinis ugdymas dėl jo apimamų aspektų įvairovės reikalauja nuolatinės asmeninės ir bendruomeninės formų bei įgyvendinimo paieškos, taip pat ir ugdymo proceso, kuriame bendrai dalyvaujama ir kuris plėtojamas per tarpusavio pasidalijimą bei debatus tarp pašvęstojo gyvenimo asmenų ir katalikiškosios mokyklos pasauliečių ugdytojų.

24. Nepakanka vien rūpintis profesiniu atsinaujinimu siaurąja prasme. Tikėjimo, kultūros ir gyvenimo sintezė, kurios kviečiami siekti katalikiškosios mokyklos ugdytojai, pasiekiama „Evangelijos šviesoje integruojant įvairų žmogiškųjų žinių turinį atskirose mokymo disciplinose ir ugdant krikščionims būdingas dorybes“ [24]. Tai reiškia, kad katalikų ugdytojai turi brandinti ypatingą jautrumą, siekdami patenkinti ne tik į ugdomojo žinių bei kompetencijos ugdymo paklausą, bet ir jo žmogiškosios plotmės ugdymo poreikį. Taigi ugdytojai turi atsidėti kitiems ir „rodyti artimui širdį, kad tas iš jų gausiai patirtų žmoniškumo“ [25].

25. Dėl to katalikams ugdytojams „būtina ugdyti širdį: jie vestini į susitikimą su Dievu Kristuje – susitikimą, žadinantį jų meilę bei atveriantį jų širdį kitiems, kad meilė nebūtų, taip sakant, iš išorės primestas įsakymas, bet trykštų iš tikėjimo, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6)“ [26]. Iš tikrųjų netgi „atsidėjimas mokymuisi – meilė“ (Išm 6, 17). Tik taip jie gali paversti savo mokymą tikėjimo mokykla, kitaip tariant, Evangelijos perteikimu, kaip reikalaujama katalikiškosios mokyklos ugdymo plane.

Teologinis ir dvasinis ugdymas

26. Siekiant per mokymą perteikti krikščioniškąją žinią reikia gerai pažinti tikėjimo tiesas, taip pat dvasinio gyvenimo principus, reikalaujančius nuolatinio tobulinimo. Štai kodėl tiek pašvęstieji, tiek pasauliečiai katalikiškosios mokyklos ugdytojai turi eiti tinkamu teologinio ugdymo keliu [27]. Toks kelias palengvina derinant tikėjimo supratimą su profesiniu angažavimusi ir krikščioniškąja veikla. Greta teologinio ugdymo auklėtojams taip pat reikia kultivuoti savo dvasinį ugdymą siekiant plėtoti savo santykį su Jėzumi Kristumi ir tapti panašiems į Mokytoją. Šia prasme tiek pasauliečių, tiek pašvęstojo gyvenimo asmenų ugdymas turi būti integruojamas į asmenybės formavimo procesą, stengiantis vis labiau panašėti į Kristų (Rom 8, 29) ir sutelkti ugdomąją bendruomenę apie Mokytoją Kristų. Be to, katalikiškoji mokykla gerai suvokia, kad jos sudaroma bendruomenė turi nuolat gaivintis versmėmis, iš kurių kyla jos buvimo prasmė: išganingu Dievo žodžiu Šventajame Rašte, Tradicijoje, visų pirma Bažnyčios Magisteriumo nušviestoje liturginėje ir sakramentinėje tradicijoje [28].

Pašvęstųjų asmenų indėlis į bendrą ugdymą

27. Pašvęstieji asmenys, išpažindami evangelinius patarimus, rodo, kad jie gyvena Dievui ir iš Dievo, ir tampa konkrečiais trejybinės meilės liudytojais, kad žmonės galėtų patirti dieviškojo grožio žavesį. Taigi jų pirminis indėlis į bendrą misiją yra pašvęstųjų asmenų radikalumas gyvenant pagal Evangeliją. Dėl savo pašaukimo kelionės jie turi teologinį ir dvasinį pasirengimą, kuris, būdamas sutelktas į Bažnyčioje gyvenančio Kristaus slėpinį, turi nepaliaujamai daryti pažangą drauge su Bažnyčia, žengiančia per istoriją į „tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Pagal šią būdingą bažnytinę dinamiką pašvęstieji asmenys kviečiami dalytis savo ugdymo vaisiais su pasauliečiais, ypač su tais, kurie jaučia, kad yra pašaukti „įgyvendinti aspektus bei momentus, susijusius su specifiniu instituto dvasingumu bei specifine jo misija“ [29]. Taip pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo draugijos, įsitraukdami į ugdymą, įstengs laiduoti esminį atvirumą Bažnyčiai ir išlaikys gyvą savo steigėjų dvasią, taip pat atnaujindami ypač brangų katalikiškosios mokyklos tradicijos aspektą. Iš tikrųjų nuo pat pradžių [vienuolinių institutų bei draugijų] steigėjai ir steigėjos skyrė ypatingą dėmesį ugdytojų ugdymui ir dažnai tam skyrė daug jėgų. Toks ugdymas tiek tada, tiek dabar yra skirtas ne tik profesiniams įgūdžiams stiprinti, bet visų pirma mokymo profesijos pašaukimo aspektui nušviesti, puoselėjant evangelinių vertybių įkvėptą mentaliteto brandą pagal instituto misijos ypatingus bruožus. Todėl „ypač naudingos ugdymo programos, apimančios reguliarias studijas ir maldingą apmąstymą, kas yra instituto steigėjas, charizma ir konstitucija“ [30].

28. Daugelyje vienuolinių institutų jau nuo seno buvo dalijamasi ugdomąja misija su pasauliečiais, ir tai prasidėjo nuo mokykloje esančios vienuolinės bendruomenės atsiradimo. „Dvasinių šeimų“, „asocijuotų pasauliečių“ grupių ar kitų formų, leidžiančių pasauliečiams tikintiesiems semtis dvasinio bei apaštališko vaisingumo iš pirminės charizmos, plėtra pasirodo kaip pozityvus ir viltį katalikiškojo ugdymo misijos ateičiai teikiantis elementas.

29. Beveik savaime aišku, jog Bažnyčios – bendrystės požiūriu šios ugdymo programos, siekiant bendrai dalyvauti misijoje ir gyvenime drauge su pasauliečiais pagal atitinkamos charizmos šviesą, turėtų būti planuojamos bei įgyvendinamos ir ten, kur pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą yra gausu.

Pasauliečių indėlis į bendrą ugdymą

30. Pasauliečiai tikintieji, būdami pakviesti gilinti savo pašaukimą kaip katalikiškosios mokyklos ugdytojai bendrystėje su pašvęstojo gyvenimo asmenimis, yra taip pat raginami bendroje ugdymo kelionėje prisidėti originaliu ir nepamainomu savo pilnutinio bažnytinio subjektiškumo indėliu. Pirmiausia tai reiškia, jog jie, būdami pasauliečiai, randa ir gyvena „nuostabiu“, ypatingu pašaukimu Bažnyčioje [31]: šiuo pašaukimu pasauliečiams skirta „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią“ [32]. Kaip ugdytojai, jie pašaukti „tikėjimo dvasia įgyvendinti pasaulietinį pašaukimą bendruomeninėje mokyklos struktūroje, kiek įmanoma geriau pasirengę profesiniam darbui, turėdami tikėjimo įkvėptą apaštališką nuostatą visapusiškai ugdyti žmogų“ [33].

31. Reikėtų pabrėžti, kad ypatingas indėlis, kurį pasauliečiai ugdytojai gali įnešti į ugdymo kelionę, kyla būtent iš jų gyvenimo pasaulietinio pobūdžio, suteikiančio jiems ypatingą gebėjimą užčiuopti „laiko ženklus“ [34]. Gyvendami savo tikėjimu šeimoje bei visuomenėje kasdienos sąlygomis jie gali padėti visai ugdomajai bendruomenei tiksliau išskirti evangelines vertybes ir tais ženklais rodomas antivertybes.

32. Laipsniškai brandindami savo bažnytinį pašaukimą pasauliečiai tolydžio vis geriau suvokia savo dalyvavimą ugdomojoje Bažnyčios misijoje. Jie taip pat raginami imtis aktyvaus vaidmens, puoselėdami bendruomenės, kurią statydina drauge su pašvęstaisiais asmenimis, dvasinį gyvenimą. „Bendrystė ir abipusiškumas Bažnyčioje niekada nėra vienakrypčiai“ [35]. Jei praeityje daugiausia kunigai ir vienuoliai duodavo dvasinio peno ir vadovaudavo pasauliečiams, šiandien „pasauliečiai savo ruožtu gali ir turi remti kunigus ir vienuolius jų dvasinės ir sielovadinės tarnybos kelyje“ [36].

33. Žvelgdami iš ugdymo perspektyvos, dalydamiesi savo maldos gyvenimu, taip pat atitinkamomis bendruomeninio gyvenimo formomis, pasauliečiai tikintieji ir pašvęstojo gyvenimo asmenys praturtins savo mąstymą, broliškumo jausmą ir didžiadvasišką atsidavimą. Šioje bendroje katechetinio, teologinio bei dvasinio ugdymo kelionėje – meldžiantis, klausantis, mokantis ir mokant broliškoje bendrystėje – galime matyti Bažnyčios veidą, rodantį Kristaus veidą.

Formavimas bendrystės dvasia siekiant ugdymo

34. Katalikiškajai mokyklai dėl jos pačios prigimties reikia, kad joje būtų ir įsitrauktų ugdytojai, kurie ne tik turi kultūrinį bei dvasinį išsilavinimą, bet ir tikslingai siekia plėtoti savo bendruomeninį ugdomąjį įsipareigojimą autentiška bažnytinės bendrystės dvasia.

35. Per ugdymo procesą ugdytojai taip pat kviečiami plėtoti santykius profesiniu, asmeniniu bei dvasiniu lygmeniu pagal bendrystės logiką. Kiekvienas iš tų dalykų reiškia atvirumo, pasirengimo dalytis idėjomis nuostatą, bendrą sambūvį ir brolišką gyvenimą su ugdomąja bendruomene. Palyginimas apie talentus (Mt 25, 14–30) padeda mums suvokti, kaip kiekvienas kviečiamas padaryti savo dovanas vaisingas ir priimti kitų turtą bendroje ugdomojoje misijoje.

36. Be to, bendra misija praturtinama skirtingumais, kuriuos įneša pasauliečiai tikintieji ir pašvęstojo gyvenimo asmenys, kai į vienovę suaudžia skirtingų charizmų išraiškas. Šios charizmos yra ne kas kita, kaip skirtingos dovanos, kuriomis ta pati Dvasia praturtina Bažnyčią ir pasaulį [37]. Todėl katalikiškoje mokykloje „pašaukimų abipusiškumas, jei vengiama tiek priešpriešos, tiek vienodumo, yra ypač vaisinga perspektyva auklėjimo bendruomenės bažnytiniam matmeniui praturtinti. Šioje bendruomenėje įvairūs pašaukimai tarnauja bendrystės kultūros įgyvendinimui. Tai skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys būdai, tarpusavyje susiję ir prisidedantys prie tobulo didžiausios charizmos – gailestingosios meilės – įgyvendinimo“ [38].

37. Katalikiškosios mokyklos ugdomoji bendruomenė, suorganizuota pagal asmenų bei pašaukimų įvairovę, bet gaivinama tos pačios bendrystės dvasios, siekia kurti vis gilesnius bendrystės ryšius, kurie savaime yra ugdomieji. Būtent tuo ji „auklėjamuoju bei pedagoginiu lygmeniu išreiškia pašaukimų įvairovę ir grožį, taip pat jų vaisingumą, taip prisidėdama prie mokyklos institucijos gyvenimo“ [39].

Bendrystės liudijimas ir kultūra

38. Šis vaisingumas pirmiausia išreiškiamas ugdomosios bendruomenės pateikiamu liudijimu. Žinoma, mokyklose ugdoma iš esmės per mokymą, kuris yra traukos galia ir per kurį perteikiamos idėjos bei įsitikinimai. Šia prasme „žodis yra pagrindinis proto ugdymo kelias“ [40]. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad ugdoma ir kitokiomis mokyklinio gyvenimo situacijomis. Mokytojai, kaip ir visi kiti asmenys, gyvenantys ir dirbantys mokyklinėje aplinkoje, gali ugdyti, taip pat ir neigiamai, savo žodiniu ar nežodiniu elgesiu. „Ugdymo darbe – ypač tikėjimo ugdymo, kuris yra asmens ugdymo viršūnė ir sudaro žmogaus horizontą, pagrindinis vaidmuo tenka konkrečiam liudytojui“ [41]. „Tai labiau negu bet kada reikalauja, kad malda palaikomas liudijimas formuotų kiekvienos katalikiškosios mokyklos aplinką. Mokytojai kaip liudytojai liudija jų gyvenimus gaivinančią viltį (plg 1 Pt 3, 15), išgyvendami tą tiesą, kurią siūlo savo mokiniams, visuomet susiedami su Tuo, kurį patys sutiko ir kurio gerumą su džiaugsmu priėmė. Su šventuoju Augustinu jie gali ištarti: mes, kalbantieji, ir jūs, besiklausantieji, esame to paties vienintelio Mokytojo mokiniai (Sermones, 23, 2)“ [42]. Ugdomosiose bendruomenėse didelę įtaką turi gyvenimo stilius, ypač jei pašvęstojo gyvenimo asmenys dirba drauge su pasauliečiais, bendrai dalydamiesi įsipareigojimu mokykloje kurti „evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką“ [43]. Tai reikalauja, kad kiekvienas prisidėtų ypatinga savo pašaukimo dovana statydinant šeimą, besiremiančią meile ir palaiminimų dvasia.

39. Katalikų ugdomoji bendruomenė, liudydama bendrystę, gali ugdyti bendrystei, o tai yra iš aukštybių kylanti dovana, gaivinanti ugdymo planą siekiant darniai gyventi drauge ir priimti vienas kitą. Tai ne tik skatina moksleivių iš krikščioniškojo požiūrio į tikrovę kylančias kultūrines vertybes, bet taip pat kiekvieną jų įtraukia į bendruomenės gyvenimą, kur vertybės perteikiamos autentiškais tarpasmeniniais santykiais tarp ją sudarančių įvairių narių, taip pat individualiai ir bendruomeniškai priimant tas vertybes. Taip ugdomosios bendruomenės gyvenimo bendrystė įgyja ugdomojo principo, paradigmos, kreipiančios ugdomąją veiklą kaip tarnystę siekiant bendrystės kultūros, vertę. Todėl ugdymas katalikiškoje mokykloje per mokymo ir mokymosi priemones „suvokiamas ne kaip valdžios įgijimo tikslas, bet kaip pagalba siekiant geriau suprasti ir ieškoti bendrystės su žmogumi, įvykiais ir daiktais“ [44]. Šis principas daro poveikį bet kokiai mokyklinei veiklai, mokymui ir net įvairiai veiklai po pamokų, tokiai kaip sportas, teatras, angažavimasis socialiniam darbui, kuria puoselėjamas kūrybingas mokinių indėlis ir jų socializacija.

Ugdomoji bendruomenė ir pastoracinė pašaukimų veikla

40. Bendra misija pasauliečių ir pašvęstųjų asmenų bendruomenėje, kur kiekvienas sąmoningai išgyvena savo pašaukimą, daro katalikišką mokyklą pedagogine vieta, palankia pašaukimų sielovados veiklai. Ugdomoji bendruomenė katalikiškojoje mokykloje pačia savo sandara nušviečia pašaukimų įvairovę ir tarpusavio papildomumą Bažnyčioje [45], ji taip pat tai išreiškia. Šia prasme bendruomeninė ugdomosios patirties dinamika tampa horizontu, kur moksleiviai gali jausti, ką reiškia būti didesnės bendruomenės – Bažnyčios nariu. Išgyventi Bažnyčią reiškia asmeniškai sutikti joje gyvenantį Kristų: „jaunuolis gali iš tikrųjų suvokti Kristaus valią ir savo pašaukimą tik tiek, kiek yra asmeniškai išgyvenęs Kristų“ [46]. Šia prasme katalikiškoji mokykla angažuojasi ragindama savo moksleivius pažinti save pačius, savo nuostatas ir vidinius išteklius, ugdydama juos gyventi atsakingai, taip kasdien atsakant į Dievo kvietimą. Taigi katalikiškoji mokykla lydi savo moksleivius, besiruošiančius sąmoningai padaryti gyvenimo pasirinkimus: sekti pašaukimu į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą arba įgyvendinti krikščioniškąjį pašaukimą šeimoje, profesinėje ir socialinėje sferoje.

41. Kasdienis dialogas ir susidūrimas su ugdytojais, pasauliečiais ir pašvęstojo gyvenimo asmenimis, džiaugsmingai liudijančiais savo pašaukimą, lengviau orientuos ugdomą jauną žmogų ir leis suvokti savo gyvenimą kaip pašaukimą, kaip kelionę, skirtą gyventi drauge įstengiant perskaityti ženklus, per kuriuos Dievas veda į būties pilnatvę. Panašiu būdu tai padės suprasti, kaip būtina mokėti klausytis, perimti vertybes, išmokti priimti įsipareigojimus ir gyvenime tinkamai pasirinkti.

42. Todėl katalikiškosios mokyklos ugdomoji patirtis yra įspūdinga užtvara plačiai paplitusios galvosenos įtakai, verčiančiai jaunuolius „vertinti patį save ir savo gyvenimą veikiau kaip kompleksą pojūčių, kuriuos tenka patirti, negu kaip veiklą, kuria reikia užsiimti“ [47]. Tuo pačiu metu tai padeda „ugdyti savarankiškas ir atsakingas asmenybes, gebančias atsispirti silpninančiai reliatyvizmo įtakai ir išgyventi pagal krikšto reikalavimus“ [48].

III. Bendrystė atsiveriant kitiems

43. Katalikiškosios mokyklos ugdytojų išgyvenama bendrystė prisideda prie to, kad visa ugdomoji sfera tampa bendrystės vieta, atvira išorinei tikrovei, o ne vien kaip tokia uždara. Ugdyti bendrystėje ir bendrystei tai lydėti moksleivius, kad jie autentiškai tobulėtų kaip asmenys, kurie „laipsniškai išmoksta atsiverti gyvenimui tokiam, koks jis yra, ir susikurti galutinę nuostatą gyvenimo atžvilgiu“ [49], padėsiančią jiems nukreipti savo žvilgsnius į juos supantį pasaulį ir atverti jam širdis, įgalins kritiškai žvelgti į dalykus, jaučiant atsakomybę ir trokštant konstruktyvaus įsipareigojimo. Šio atsivėrimo pasauliui pagrindą sudaro motyvacijos tvarkos, antropologinė ir teologinė.

Antropologiniai ir teologiniai pagrindai

44. Žmogus, kaip asmuo, yra sielos ir kūno vienovė, dinamiškai įgyvendinama asmeniui atsiveriant ryšiui su kitais. Asmuo formuojamas būti su kitais ir kitiems, o tai įgyvendinama per meilę. Būtent meilė traukia asmenį tolydžio plėsti santykių ratą už privataus gyvenimo ir šeimos prieraišumų, priimti visuotinumo mastą ir apkabinti – bent troškimu – visą žmoniją. Tas pats potraukis taip pat apima stiprų ugdomąjį reikalavimą būtent išmokti skaityti pasaulio tarpusavio priklausomybę, – pasaulio, kuris tolydžio vis labiau susiduria su tomis pačiomis globalinio pobūdžio problemomis, tai yra stiprus moralinis ženklas mūsų laikų žmonėms, kvietimas pranokti tokią žmogaus viziją, kuri linkusi matyti kiekvieną žmogų kaip izoliuotą individą. Tai yra kvietimas ugdyti žmogų kaip asmenį: subjektą, kuris mylėdamas kuria savo istorinę, kultūrinę, dvasinę tapatybę, užmegzdamas dialogą su kitais asmenimis, nuolat keisdamasis duodamomis ir gaunamomis dovanomis. Globalizacijos kontekste žmonės turi būti ugdomi taip, kad gerbtų kitų tapatybę, kultūrą, istoriją, religiją ir ypač kitų kančias bei poreikius, suvokiant, jog „mes visi iš tikrųjų atsakingi už viską“ [50].

45. Šis reikalavimas tampa dar svarbesnis ir neatidėliotinas katalikų tikėjimo, išgyvenamo bažnytinės bendrystės meilėje, požiūriu. Bažnyčia, bendrystės vieta ir trejybinės meilės įvaizdis, „yra gyva Kristaus dvasios įžiebta meile“ [51]. „Dvasia veikia kaip vidinė jėga, suderinanti tikinčiųjų širdis su Kristaus širdimi ir perkeičianti bažnytinės bendrystės širdį, kad ji pasaulio akivaizdoje liudytų Tėvo meilę“ [52]. Taigi, „pradedant nuo vidinės bažnytinės bendrystės, meilė pačia savo prigimtimi atsiveria tarnystei, kuri yra visuotinė; ji įkvepia mus įsipareigoti praktiškai ir konkrečiai meilei kiekvienam žmogui“ [53]. Šia prasme Bažnyčia nėra savitikslė, ji egzistuoja, kad parodytų Dievą pasauliui. Ji egzistuoja kitiems.

46. Tuo pačiu būdu būdama bažnytinis subjektas, katalikiškoji mokykla veikia kaip krikščioniškas pasaulio raugas: joje moksleiviai mokosi įveikti individualizmą ir tikėjimo šviesoje atskleisti, kad yra pašaukti gyventi atsakingai, ypatingu draugystės su Kristumi ir solidarumo su kitais pašaukimu. Galiausiai mokykla pašaukta gyvai liudyti Dievo meilę tarp žmonių. Negana to, ji gali tapti priemone ištirti Evangelijos šviesoje, kas pasaulyje yra pozityvu, kas turi būti perkeista ir kokios neteisybės turi būti įveiktos. Budriai priimant tai, ką pasaulis įneša į mokyklos gyvenimą, tai taip pat gaivina ir puoselėja atvirą bendrystę, ypač tam tikrose ugdymo srityse, kaip antai siekiant taikos, gyvenimo drauge, teisingumo ir brolystės.

Atviros bendrystės kūrėjai

47. Tai, kad toje pačioje ugdomojoje misijoje dalyvauja įvairių pašaukimų, gyvenimo luomų asmenys, yra neabejotinai stipri katalikiškos mokyklos pusė, jai dalyvaujant Bažnyčios misijiniame gyvenime ir bažnytine bendryste atsiveriant pasauliui. Šiuo atžvilgiu pirmas vertingas įnašas kyla iš pasauliečių ir pašvęstųjų asmenų bendrystės mokykloje.

Pasauliečiai, dėl šeimyninių ar socialinių santykių gyvendami pasinėrę pasaulyje, gali puoselėti ugdomosios bendruomenės atvirumą konstruktyviems santykiams su toje teritorijoje esančiomis kultūrinėmis, pilietinėmis ir politinėmis institucijomis, su įvairiomis socialinėmis grupėmis, pradedant nuo neformaliausių iki organizuočiausių. Katalikiškoji mokykla taip pat reiškia savo buvimą teritoriniu lygmeniu aktyviai bendradarbiaudama su kitomis ugdomosiomis institucijomis, ypač su katalikiškaisiais aukštųjų studijų centrais, su kuriais ją vienija ypatingas bažnytinis ryšys, taip pat su vietinėmis organizacijomis ir įvairiomis socialinėmis struktūromis. Šioje sferoje, būdama ištikima savo įkvėpimui, katalikiškoji mokykla prisideda plėtodama ryšių tinklą, padedantį moksleiviams lavinti savo priklausomybės jausmą, o pačiai visuomenei plėtoti solidarumą.

Pašvęstieji asmenys, būdami „tikru Kristaus ženklu pasaulyje“ [54], dalyvauja šiame atsivėrime išoriniam pasauliui, dalydamiesi savo dovanomis. Jie turi ypač parodyti, kad vienuoliškasis pasišventimas turi daug ką pasakyti kiekvienai kultūrai tuo, kad tai padeda atskleisti žmogaus būties tiesą. Jų evangelinio gyvenimo liudijimas turi atskleisti, jog „šventumas yra pasiūlymas aukščiausiu laipsniu humanizuoti žmogų ir istoriją: tai – programa, kurią šioje žemėje kiekvienas turi padaryti savo reikalu“ [55].

48. Kitą atviros bendrystės šulą sudaro santykis tarp katalikiškosios mokyklos ir šeimų, pasirenkančių šią mokyklą savo vaikams ugdyti. Šis santykis pasirodo kaip visapusiškas tėvų dalyvavimas ugdomojoje bendruomenėje ne tik dėl jų pirminės atsakomybės ugdant savo vaikus, bet taip pat dėl jų dalies katalikiškosios mokyklos tapatybėje bei jai būdingame užmojyje, kuriuos jie turi pažinti ir būti vidujai jiems pasirengę. Būtent todėl ugdomoji bendruomenė numato erdvę bendradarbiauti mokyklai ir šeimai, įsitraukusioms į ugdymo planą, su kuriuo supažindinama ir kuris įgyvendinamas bendrystės dvasia, kiekvienam prisidedant, nustatant atsakomybę, vaidmenis ir kompetenciją. Laukiama, kad ypač tėvai praturtintų su šiuo planu susijusią bendrystę, padarydami ugdomajai bendruomenei būdingą šeimos klimatą gyvesnį ir raiškesnį. Todėl, noriai kviesdama tėvus bendradarbiauti, katalikiškoji mokykla esminiu savo misijos elementu laiko nuolatinio šeimoms skirto ugdymo organišką tarnystę, kuria siekiama palaikyti ugdymo užduotį vykdančias šeimas ir puoselėti vis glaudesnį nuoseklumą tarp mokyklos ir šeimos siūlomų vertybių.

49. Krikščioniškosios dvasios draugijos bei grupės, vienijančios katalikiškųjų mokyklų tėvus, yra dar vienas tiltas tarp ugdomosios bendruomenės ir ją supančio pasaulio. Šios draugijos bei grupės gali sustiprinti abipusį mokyklos ir visuomenės ryšį, išlaikydamos ugdomąją bendruomenę atvirą platesnei socialinei bendruomenei ir tuo pat metu atkreipdamos visuomenės ir jos institucijų dėmesį į katalikiškųjų mokyklų buvimą bei veiklą toje teritorijoje.

50. Bažnytiniu lygmeniu katalikiškojoje mokykloje išgyvenama bendrystė gali ir turi būti atvira praturtinančiam dalijimuisi ir intensyvesnei bendrystei su parapija, vyskupija, bažnytiniais judėjimais ir visuotine Bažnyčia. Tai reiškia, kad ugdomajai bendruomenei priklausantys pasauliečiai, ugdytojai ir tėvai, taip pat pašvęstojo gyvenimo asmenys atlieka reikšmingą vaidmenį vietinės Bažnyčios gyvenime, taip pat už katalikiškosios mokyklos sienų. Vyskupijos dvasininkija ir vietinės krikščioniškosios bendruomenės pasauliečiai, kurie ne visuomet deramai supranta, kas yra katalikiškoji mokykla, turi iš naujo rasti ją kaip krikščioniškosios bendruomenės mokyklą, gyvą išraišką tos pačios Kristaus Bažnyčios, kuriai jie priklauso.

51. Ugdomosios katalikiškosios mokyklos bendruomenės bažnytinis matmuo, jei jis išgyvenamas autentiškai ir giliai, negali būti ribojamas santykiu su vietine krikščioniškąja bendruomene. Beveik natūraliu išplėtimu ji siekia atsiverti visuotinės Bažnyčios horizontams. Šia prasme daugelio vienuolijų tarptautinis matmuo leidžia pašvęstiesiems asmenims praturtinti bendrystę su tais, kurie dalyvauja toje pačioje misijoje įvairiose pasaulio dalyse. Tuo pat metu ji liudija gyvą, pranokstančią skirtumus, vienijančios charizmos jėgą. Šios bendrystės visuotinėje Bažnyčioje turtingumu gali ir turi būti dalijamasi, pavyzdžiui, regioninių ar pasaulinių ugdymo susitikimų bei proginių įvykių metu, taip pat su pasauliečiais (ugdytojais ir tėvais), dėl savo gyvenimo luomo dalyvaujančiais ugdomojoje misijoje ir su tuo susijusiose charizmose.

52. Taigi katalikiškoji mokykla pasirodo kaip ugdomoji bendruomenė, kurioje bažnytinė ir misijinė bendrystė bręsta gilyn ir auga platyn. Joje gali būti išgyvenama bendrystė, kuri tampa gyvo Kristaus buvimo jo vardu susibūrusioje ugdomojoje bendruomenėje (plg. Mt 18, 20) veiksmingu liudijimu ir būtent dėl to leidžia giliau suprasti tikrovę ir su didesniu įsitikinimu įsipareigoti siekiant atnaujinti pasaulį. Iš tikrųjų, „jei mąstome ir gyvename vadovaudamiesi Kristumi, mūsų akys atsiveria“ [56] ir mes suprantame, kad „tikroji revoliucija yra tiktai radikalus atsigręžimas į Dievą“ [57].

53. Ugdomojoje bendruomenėje išgyvenama bendrystė, gaivinama ir palaikoma pasauliečių ir pašvęstųjų asmenų, visiškai vieningai vykdančių tą pačią misiją, daro katalikiškąją mokyklą aplinka, persmelkta Evangelijos dvasia. Ši bendruomenės aplinka pasirodo esanti privilegijuota vieta, kur ugdomi jaunuoliai, statydinamas dialogu grindžiamas pasaulis, siekiama bendrystės labiau negu priešpriešos, derinami skirtingumai, užuot juos supriešinant. Taip katalikiškoji mokykla su savo ugdomuoju planu, besisemiančiu įkvėpimo iš bažnytinės bendrystės ir meilės civilizacijos, gali reikšmingai prisidėti nušviesdama daugelio protus, kad kiltų „naujų žmonių ir naujosios žmonijos kūrėjų“ [58].

Užsklanda

54. „Pasaulyje, kur kultūrinis iššūkis yra pirmutinis, labiausiai provokuojantis ir veiksmingiausias“ [59], katalikiškoji mokykla gerai suvokia tuos įsipareigojimus, su kuriais ji pašaukta susidurti; ji išlaiko savo didžiulę svarbą net dabartinėmis aplinkybėmis.

55. Katalikiškoji mokykla, vedama pasauliečių ir pašvęstųjų asmenų, nuoširdžioje vienybėje gyvenančių ta pačia ugdomąja misija, parodo veidą bendruomenės, linkstančios į vis tvirtesnę bendrystę. Ši bendrystė bręstančių žmonių atžvilgiu moka būti svetingai priimanti ir motiniško Bažnyčios rūpesčio dėka leidžia jiems jausti, jog Dievas nešiojasi širdyje kiekvieno savo sūnaus bei dukros gyvenimą. Ji leidžia įtraukti jaunuolius į globalinę ugdymo patirtį, Gerosios Naujienos šviesoje orientuoti ir vesti neįprastais ir dažnai vingiuotais būdais, tačiau būtinai ir neatidėliotinai jiems išgyvenant prasmės paiešką. Galiausiai bendrystė, būdama pagrįsta Kristumi, jį pripažįsta ir skelbia kiekvienam kaip vienintelį tikrą Mokytoją (plg. Mt 23, 8).

56. Pateikdami šį dokumentą tiems, kurie Bažnyčioje atlieka ugdomąją misiją, patikime visas katalikiškąsias mokyklas Mergelei Marijai, Kristaus ir žmonių Motinai ir auklėtojai, kad, panašiai kaip Kanos vestuvių tarnai, jos galėtų nuolankiai sekti Marijos meilingu kvietimu: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), ir drauge su visa Bažnyčia būtų „bendrystės namais ir mokykla“ [60] mūsų laikų žmonėms.

Šventasis Tėvas per audienciją Prefektui, pasirašiusiam šį dokumentą, jį patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, 2007 m. rugsėjo 8 d., Švč. M. Marijos Gimimo šventė

Kardinolas Zenon Grocholewski
Prefektas

Mons. Angelo Vincenzo Zani
Pasekretoris