I. Bažnyčia ir pašaukimo atpažinimas

1. „Kiekvienas krikščioniškas pašaukimas kyla iš Dievo ir yra Dievo dovana. Tačiau jis visada dovanojamas tik Bažnyčioje ir per Bažnyčią, jis niekada nesuteikiamas šalia Bažnyčios ar nepriklausomai nuo Bažnyčios“, kuri yra „švytintis ir gyvas Švenčiausiosios Trejybės slėpinio atspindys“ [1].

Bažnyčiai, „pašaukimo teikėjai ir puoselėtojai“ [2], tenka pareiga atpažinti pašaukimą ir ar kandidatai tinka kunigiškajai tarnybai. Iš tiesų „vidinio Dvasios kvietimo autentiškumą turi pripažinti vyskupas“ [3].

Tokį pašaukimą skatinant bei kandidatą tokiai tarnybai rengiant, Bažnyčiai rūpi du dalykai – laiduoti savo misijos gerovę ir sykiu kandidato gerovę. Juk, kaip ir kiekvienam krikščioniškam pašaukimui, pašaukimui į kunigystę, šalia kristologinio matmens, būdingas iš pagrindų bažnytinis matmuo: „Jis ne tik kyla iš Bažnyčios ir jai tarpininkaujant, jis ne tik atpažįstamas ir tampa tikrove Bažnyčioje, bet ir – būdamas tarnavimas Dievui – neišvengiamai įgauna pavidalą kaip tarnyba Bažnyčiai. Krikščioniškas pašaukimas kiekvienu pavidalu yra dovana, skirta Bažnyčios statybai, Dievo karalystės augimui pasaulyje“ [4].

Todėl Bažnyčios gerovė ir kandidato gerovė viena kitai neprieštarauja, bet, priešingai, sutampa. Atsakingieji už ugdymą stengiasi šiuos du gėrius suderinti, niekada iš akių neišleisdami jų tarpusavio dinamikos: tai didžiulės atsakomybės, tenkančios tarnaujant Bažnyčiai ir individams, esminis aspektas [5].

2. Kunigiškoji tarnyba, suvokiama ir įgyvendinama kaip supanašėjimas su Kristumi, Sužadėtiniu ir Geruoju Ganytoju, reikalauja tam tikrų gebėjimų ir moralinių bei teologinių dorybių, palaikomų žmogiškosios ir psichinės, pirmiausia emocinės, pusiausvyros ir leidžiančių subjektui būti tinkamai nusiteikusiam išties laisvai dovanoti save tikintiesiems celibatiniame gyvenime [6].

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis aptariant įvairius kunigų ugdymo matmenis – žmogiškąjį, dvasinį, intelektinį ir pastoracinį  – dėmesys pirmiausia skiriamas dvasiniam matmeniui, „svarbiausiam kunigų ugdymo elementui“ [7], pabrėžiama, kad žmogiškasis matmuo yra viso ugdymo pamatas. Dokumente išvardijamos žmogiškosios dorybės ir bendravimo gebėjimai, kurie kunigui yra būtini, idant jo asmenybė taptų „tiltu, jungiančiu su žmogaus Atpirkėju Jėzumi Kristumi, o ne kliūtimi su juo susitikti“ [8]. Šios dorybės ir savybės driekiasi nuo asmenybės bendrosios pusiausvyros iki gebėjimo nešti pastoracinės atsakomybės naštą, nuo žmogaus dvasios gilaus pažinimo iki teisingumo ir ištikimybės jausmo [9].

Į kai kurias iš šių savybių verta atkreipti ypatingą dėmesį: tai teigiama ir tvari savo vyriškosios tapatybės pajauta; gebėjimas brandžiai bendrauti su kitais asmenimis ar asmenų grupėmis; tvirtas priklausomybės jausmas, kuris yra būsimos bendrystės su kunigais ir atsakingo bendradarbiavimo vyskupo tarnyboje pagrindas [10]; laisvė užsidegti dideliais idealais bei nuoseklumas įgyvendinant juos kasdiene veikla; drąsa priimti sprendimus ir likti jiems ištikimam; savęs paties, savo talentų bei ribotybių pažinimas stengiantis integruoti tai į savigarbą Dievo akivaizdoje; gebėjimas save taisyti, grožio „tiesos spindesio“ prasme vertinimas ir gebėjimas tai atpažinti; pasitikėjimas, gimstantis iš pagarbos kitam asmeniui ir akinantis jį priimti; kandidato gebėjimas integruoti savo lytiškumą vadovaujantis krikščioniškuoju požiūriu, taip pat atsižvelgiant į celibato pareigą [11].

Tokie vidiniai polinkiai turėtų būti išplėtoti ugdant būsimąjį kunigą, nes jis, kaip Dievo ir Bažnyčios vyras, pašauktas statydinti bažnytinę bendruomenę. Mylėdamas Amžinąjį, kunigas siekia autentiško ir nuoseklaus žmogystės vertinimo, stengiasi vis labiau realizuoti savo turtingą emocingumą dovanodamas save trivieniam Dievui ir savo broliams, pirmiausia tiems, kurie kenčia.

Akivaizdu, kad šiuos tikslus įmanoma pasiekti tik kandidatui kasdien bendradarbiaujant su jame veikiančia malone. Tokie tikslai pasiekiami žengiant laipsniško ir ilgo ugdymo keliu, kuris ne visada tiesus [12].

Kandidatui, suvokiančiam su pašaukimu susijusią įstabią ir reiklią žmogiškosios ir dvasinės dinamikos sampyną, gali būti tik naudingas rūpestingas ir atsakingas pašaukimo atpažinimas, kuriuo siekiama nustatyti individualius, asmens poreikius atitinkančius ugdymo būdus, taip pat laipsniškai įveikti jo trūkumus žmogiškuoju bei dvasiniu lygmeniu. Bažnyčiai privalu padėti kandidatui veiksmingai integruoti žmogiškąjį ir moralinį matmenį vadovaujantis dvasiniu matmeniu, į kurį pirmasis įteka ir kuriame tampa pilnatviškas [13].

II. Ugdytojų rengimas

3. Kiekvienas ugdytojas turėtų gerai pažinti žmogaus asmenį – jo augimo ritmus, potencines galimybes ir silpnybes, santykio su Dievu įgyvendinimo būdą. Todėl pageidautina, kad vyskupai, naudodamiesi įvairiomis patirtimis, programomis ir gero vardo institucijomis ir remdamiesi jau paskelbtomis Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos nuorodomis [14], pasirūpintų tinkamu ugdytojų rengimu pašaukimų pedagogikos srityje.

Ugdytojai turi būti tinkamai parengti tam atpažinimui, kuris, visiškai laikantis Bažnyčios mokymo apie pašaukimą į kunigystę, leistų tiek gana patikimai nuspręsti, ar kandidatas priimtinas į seminariją ar dvasininkų ugdymo namus, ar dėl netinkamumo atleistinas iš seminarijos ar ugdymo namų, tiek padėti kandidatui įgyti moralinių ir teologinių dorybių, būtinų norint nuosekliai ir niekieno neverčiamam visiškai savo gyvenimą dovanoti tarnaujant Bažnyčiai kaip bendrystei [15].

4. Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumente „Rengimo kunigiškajam celibatui ugdomosios gairės“ pripažįstama, jog „atpažįstant pašaukimus neretai suklystama, ir psichiniai trūkumai, kai kada patologinio pobūdžio, pernelyg dažnai atsiskleidžia tik įšventinus į kunigus. Trūkumų aptikimas anksčiau leistų išvengti daugybės dramų“ [16].

Iš čia kyla poreikis kiekvienam ugdytojui būti jautriam bei tinkamai psichologiškai pasirengusiam [17]; tai padėtų jam, kiek įmanoma, suvokti tikruosius kandidato motyvus, įžvelgti kliūtis, trukdančias siekti žmogiškosios ir krikščioniškosios brandos, ir galimą psichopatologiją. Ugdytojas privalo rūpestingai ir labai protingai įvertinti kandidato istoriją. Vis dėlto vien ta istorija negali būti lemiamas kriterijus, kurio pakaktų nuspręsti, ar kandidatą priimti, ar jį nuo ugdymo atleisti. Ugdytojui būtina mokėti įvertinti tiek visą asmenį bei jo pažangą, įžiūrint kandidato stipriąsias ir silpnąsias vietas, tiek tai, kaip kandidatas pats suvokia savo problemas, tiek ir jo gebėjimą atsakingai bei laisvai kontroliuoti savo elgesį.

Todėl kiekvienas ugdytojas turi būti išmokytas, pasitelkiant ir specialius kursus, gerai suvokti žmogaus asmenį bei jo rengimo šventimais suteikiamai tarnybai reikalavimus. To siekiant labai naudingi gali būti susitikimai su psichologijos specialistais, jų konsultacijos specifinėmis temomis.

III. Psichologijos indėlis į atpažinimą ir ugdymą

5. Pašaukimas į kunigystę kaip ypatingos Dievo dovanos vaisius ir jo atpažinimas yra už psichologijos kompetencijos griežtąja šio žodžio prasme ribų. Tačiau kai kuriais atvejais, norint patikimiau įvertinti kandidato psichinę būklę, jo žmogiškąjį nusiteikimą atsiliepti į dieviškąjį kvietimą, taip pat padėti kandidatui labiau žmogiškai bręsti, gali būti naudinga pasitelkti psichologijos specialistus. Tokie specialistai gali ugdytojams ne tik patarti dėl psichinių sutrikimų diagnozavimo bei galimo gydymo, bet ir, pasiūlydami naudingų būdų, padedančių laisviau atsiliepti į pašaukimą, prisidėti prie kunigo tarnybai būtinų žmogiškųjų ir bendravimo savybių ugdymo [18].

Net ir rengiant kunigystei, būtina atsižvelgti į daugialypius žmogaus širdyje besišaknijančios nedermės [19] simptomus; tokia nedermė ypač reiškiasi prieštaravimu tarp kandidato sąmoningai siekiamo dovanojimosi idealo ir konkretaus gyvenimo. Iš akių neišleistini ir sunkumai, būdingi laipsniškam žmogiškųjų ir bendravimo dorybių plėtojimui. Norint įveikti šiuos sunkumus Dievo malone, esmingai svarbi ir absoliučiai būtina dvasinio vadovo ir nuodėmklausio pagalba. Vis dėlto kai kuriais atvejais šias žmogiškąsias ir bendravimo savybes ugdyti gali trukdyti kai kurios dar neužgydytos psichologinės žaizdos.

Tie, kurie šiandien prašosi būti priimami į seminariją, išties daugiau ar mažiau atspindi įtampą, būdingą šiuo metu besirandančiai mąstysenai, paženklintai vartotojiškumo, šeimos ir socialinių santykių netvarumo, moralinio reliatyvizmo, klaidingų požiūrių į lytiškumą, laikinų pasirinkimų, sisteminio vertybių neigimo, pirmiausia per žiniasklaidą.

Tarp kandidatų gali pasitaikyti turinčių ypatingą – žmogiškąją, šeimyninę, profesinę, intelektinę ar emocinę – patirtį, įvairiais būdais palikusią dar neužgijusių ir sutrikimus keliančių žaizdų, kurių realūs padariniai kandidatui nežinomi, dažnai jo priskiriami išorinėms priežastims, ir tai neleidžia jam su tomis žaizdomis tinkamai dorotis [20].

Akivaizdu, kad visa tai gali apriboti kandidato gebėjimą daryti pažangą ugdymo kelyje kunigystės link.

Si casus ferat [21] – t. y. išskirtiniais atvejais, keliančiais ypač didelių sunkumų, – pasitelkus psichologijos specialistus, kandidatui galima padėti įveikti psichologines žaizdas bei tvirčiau ir giliau persiimti Jėzaus, Gerojo Ganytojo, Bažnyčios Galvos ir Sužadėtinio, parodyta gyvensena, tiek priimant jį į seminariją, tiek ugdomojo proceso metu [22].

Norėdamas tinkamai įvertinti kandidato asmenybę, psichologijos specialistas gali naudotis interviu ir testais, kandidatą iš anksto aiškiai informavus ir jam laisvai su tuo sutikus [23].

Atsižvelgdami į dalyko ypatingą jautrumą, ugdytojai neturėtų taikyti specialiųjų psichologinių ar psichoterapeutinių technikų.

6. Būtų naudinga, jei rektorius ir kiti ugdytojai galėtų tikėtis psichologijos specialistų, kurie negali būti ugdytojų komandos dalis, bendradarbiavimo. Tokie specialistai turėtų išsiskirti ypatinga kompetencija pašaukimų srityje ir Dvasios išmintį sieti su profesiniu išmanymu.

Renkantis, į kokius specialistus kreiptis psichologinės konsultacijos, būtina, kiek įmanoma, laiduoti, kad toks įsikišimas kuo geriau atitiktų moralinį bei dvasinį ugdymą. Būtina vengti bet kokios žalingos painiavos ar priešpriešos. Reikia neužmiršti, kad specialistai, išsiskiriantys savo sveika žmogiškąja ir dvasine branda, turėtų vadovautis antropologija, aiškiai pritariančia krikščioniškajam požiūriui į žmogaus asmenį, lytiškumą, pašaukimą į kunigystę ir celibatą, idant atsižvelgtų į Bažnyčios požiūriu paremtą žmogaus, plėtojančio asmeninį santykį su Dievu, slėpinį.

Kur tokių specialistų nėra, reikia pasirūpinti jų parengimu [24].

Psichologijos mokslų teikiama pagalba įtrauktina į kandidato viso ugdymo kontekstą ir turi nekliudyti dvasinei globai, bet ypatingu būdu laiduoti nepamainomą jos vertę; tokia globa siekiama laikyti kandidatą nukreiptą į šventimais suteikiamos tarnybos tiesą, atitinkančią Bažnyčios požiūrį. Tikėjimo, maldos, Dievo žodžio apmąstymo, teologijos studijų ir bendruomenės gyvenimo aplinka, esmingai svarbi, kad dosnus atsakas į šį Dievo gautą pašaukimą galėtų bręsti, leis kandidatui deramai suvokti psichologijos paspirties reikšmę savo pašaukimo kelyje bei ją į šį kelią tinkamai įtraukti.

7. Visa, kas susiję su psichologijos specialistų pasitelkimu, įvairiose šalyse turėtų būti reguliuojama atitinkamų Rationes institutionis sacerdotalis, o pavienėse seminarijose – ordinarų ar kompetentingų vyresniųjų nuostatų, laikantis šio dokumento principų bei nuorodų.

a) Pradinis atpažinimas

8. Kai tik kandidatas prisistato, kad būtų priimtas į seminariją, ugdytojas turėtų rūpestingai pažinti jo asmenybę, nuostatas, polinkius, potencines galimybes ir galimas įvairias psichologines žaizdas, įvertinti pastarųjų pobūdį ir gylį.

Nevalia užmiršti kai kurių kandidatų galimos tendencijos sumenkinti ar apskritai neigti savo silpnybes: tokie kandidatai ugdytojams nutyli kai kuriuos rimtus savo sunkumus, nes baiminasi, jog bus nesuprasti ar nepriimti. Tad jų lūkesčiai dėl ateities vargu ar realistiniai. Kita vertus, pasitaiko kandidatų, linkusių pabrėžti savo sunkumus ir laikyti juos neįveikiamomis kliūtimis savo pašaukimo kelyje.

Laiku atpažinti galimas problemas, iškylančias pašaukimo kelyje, – kaip antai, perdėtą emocinę priklausomybę, neproporcingą agresyvumą, nepakankamą gebėjimą ištikimai laikytis įsipareigojimų ir palaikyti atvirumo, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo su broliais ir vyresnybe paženklintus santykius, miglotą ir gerai dar neapibrėžtą lytinę tapatybę – labai naudinga ir pačiam asmeniui, ir pašaukimų institucijoms bei Bažnyčiai.

Pradinio atpažinimo metu psichologijos specialistų pagalbos gali daugiausia prireikti diagnostiniu lygmeniu, įtarus turint psichinių sutrikimų. Paaiškėjus, jog kandidatui reikia gydymo, jis gydytinas prieš priimant jį į seminariją ar ugdymo namus.

Specialistų pagalba ugdytojams taip pat gali būti reikalinga nužymint kandidato savitus poreikius atitinkantį ugdymo kelią.

Mėginant nustatyti, ar kandidatas pajėgs ištikimai ir džiugiai gyventi celibato charizma, visiškai dovanodamas savo gyvenimą pagal Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, paveikslą, neužmirština, jog nepakanka įsitikinti, kad jis pajėgus susilaikyti nuo genitalinės veiklos, bet būtina, vadovaujantis šios Kongregacijos paskelbtomis nuorodomis [25], įvertinti ir jo lytinę orientaciją. Skaistumas dėl Karalystės yra daug daugiau negu tiesiog lytinių santykių nebuvimas.

Turint prieš akis minėtus tikslus, psichologinė konsultacija kai kada irgi gali būti naudinga.

b) Ugdymas

9. Kreiptis į psichologijos specialistus ugdymo laikotarpiu gali prireikti iškilus galimų krizių pagimdytam poreikiui, taip pat norint kandidatui padėti geriau išsiugdyti žmogiškąsias ir moralines vertybes, labiau pažinti save bei įveikti ar bent išklibinti psichinį priešinimąsi tam, kas siūloma ugdymu.

Geriau apvaldę ne tik savo silpnybes, bet ir žmogiškąsias bei dvasines galias [26], kandidatai gali laisvai dovanoti save Dievui, tinkamai tai suvokdami ir jausdami atsakomybę savo ir Bažnyčios atžvilgiu.

Nors, padedant psichologijai, krikščioniškojo pašaukimo antropologijai ir todėl malonei, tam tikrą krikščioniškąją bei su pašaukimu susijusią brandą ir galima pasiekti, vis dėlto nevalia nepastebėti, kad tokia branda niekada iki galo nepanaikina sunkumų ir įtampų, reikalaujančių vidinės drausmės, aukos dvasios, susitaikymo su nuovargiu ir kryžiumi [27], savęs patikėjimo nepamainomai malonės paspirčiai [28].

10. Tada, kai kandidatas, nepaisydamas savo įsipareigojimo ir psichologo ar psichoterapeuto pagalbos, ir toliau, net ir atsižvelgiant į žmogiškojo augimo laipsnišką pobūdį, neįstengia realistiškai grumtis su savo rimta nebranda (stipriomis emocinėmis priklausomybėmis, smarkiu laisvės santykių plotmėje stygiumi, perdėm nelanksčiu charakteriu, ištikimybės stoka, neaiškia lytine tapatybe, giliai įsišaknijusiomis homoseksualinėmis tendencijomis ir t. t.), ugdymo kelias nutrauktinas.

Tas pat padarytina paaiškėjus, kad kandidatui sunku skaisčiai gyventi laikantis celibato, t. y. kai celibatas jam yra tokia sunki našta, kad griauna jo emocinę pusiausvyrą, gebėjimą palaikyti pusiausvirus santykius su kitais.

IV. Kreipimasis į specialistus dėl įvertinimo ir pagarba kandidato privatumui

11. Bažnyčia turi atrinkti asmenis, jos nuomone, tinkamus pastoracinei tarnybai, todėl jai tenka teisė ir pareiga tikrinti, ar tie, kuriems ji suteikia šventąją tarnybą, turi reikiamų savybių [29].

Kanonų teisės kodekso kan. 1051 § 1 numatoma, jog, be šventimams suteikti reikalingų savybių ištyrimo, pateiktinas, be kita ko, kandidato fizinės ir psichinės sveikatos būklės įvertinimas [30].

Kan. 1052 nustatoma, kad vyskupas, idant galėtų suteikti kandidatui šventimus, turi būti morališkai tikras, kad jo tinkamumas įrodytas „pozityviais argumentais“ (§ 1) ir kad pagrįstos abejonės atveju jis šventimų suteikti neturi (§ 3).

Todėl Bažnyčia turi teisę tikrinti būsimų kunigų tinkamumą naudodamasi ir medicinos bei psichologijos mokslais. Vyskupas ar kompetentingas vyresnysis privalo ne tik tirti, ar kandidatas tinkamas, bet ir nustatyti, kad jis tinkamas. Kandidatas į kunigystę negali kelti savo asmeninių sąlygų, bet turi nuolankiai ir dėkingai pripažinti normas ir sąlygas, kurias, jausdamasi atsakinga, nurodo pati Bažnyčia [31]. Todėl iškilus abejonėms, ar kandidatas tinkamas priimti į seminariją ar ugdymo namus, kartais tai bus galima nustatyti tik kandidato asmenybę įvertinus psichologiškai.

12. Ugdymo institucija turi teisę ir pareigą įgyti žinių, reikiamų protingai tikram sprendimui dėl kandidato tinkamumo priimti, tačiau tai neturėtų pažeisti nei kiekvieno asmens teisės į gerą vardą, nei teisės ginti savo privatumą, kaip nurodyta Kanonų teisės kodekso kan. 220. Tai reiškia, kad kandidato psichologinė konsultacija įmanoma tik jam iš anksto, aiškiai tai suvokus ir laisvai pritarus.

Ugdytojai telaiduoja pasitikėjimo kupiną aplinką, kad kandidatas galėtų atsiverti ir su įsitikinimu dalyvauti atpažinimo ir globos darbe, siūlydamasis nuoširdžiai bendradarbiauti [32]. Kandidato prašoma nuoširdžiai ir pasitikint atsiverti savo ugdytojams. Tiktai nuoširdžiai leisdamas jiems save pažinti, jis gali sulaukti pagalbos tame dvasiniame kelyje, kuriuo žengti trokšta stodamas į seminariją.

Įveikiant galimus nesusipratimus, svarbi, ir dažnai esmingai, bus studentus ir ugdytojus supanti atvirumo ir skaidrumo paženklinta ugdomoji aplinka, taip pat motyvai ir būdai, kuriais ugdytojai pasiūlys kandidatui psichologinę konsultaciją.

Vengtina įspūdžio, kad toks siūlymas esąs kandidato neišvengiamo atleidimo iš seminarijos ar ugdymo namų preliudas.

Kandidatas turėtų turėti galimybę pats laisvai kreiptis į specialistą, kuris būtų arba iš ugdytojų pasiūlytųjų, arba paties kandidato pasirinktas ir ugdytojų patvirtintas.

Kiek įmanoma, kandidatams garantuotinas laisvas pasirinkimas iš nurodytų reikalavimus atitinkančių specialistų būrio [33].

Jei kandidatas, pagrįstai reikalaujant ugdytojams, atsisakytų psichologinės konsultacijos, ugdytojai turėtų jokiu būdu neprievartauti jo valios ir išmintingai tęsti atpažinimo darbą vadovaudamiesi jau turimomis žiniomis ir prieš akis turėdami kan. 1052 § 1.

V. Santykis tarp atsakingųjų už ugdymą ir specialisto

a) Išorinio forumo atsakingieji

13. Vadovaujantis abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo ugdymo procese dvasia, kandidato gali būti paprašyta laisva valia parašyti sutikimą, kad psichologijos specialistai, saistomi konfidencialumo, galėtų perduoti konsultacijos rezultatus paties kandidato nurodytiems ugdytojams. Šie bet kurią šitaip gautą informaciją panaudos bendram kandidato asmenybės paveikslui apmesti ir tinkamoms išvadoms dėl kandidato tolesnio ugdymo kelio ar leidimo priimti šventimus padaryti.

Siekiant dabar bei ateityje apsaugoti kandidato privatumą ir gerą vardą, ypatingas dėmesys skirtinas tam, kad specialisto pareikštos profesinės nuomonės tebūtų prieinamos atsakingiesiems už ugdymą, tiksliai ir saistomai uždraudžiant naudotis jomis visur, išskyrus pašaukimo atpažinimą bei kandidato ugdymą.

b) Savitas dvasinio vadovavimo pobūdis

14. Dvasinio vadovo užduotis nelengva ir pašaukimo atpažinimo, ir sąžinės srityje.

Tvirtai laikydamasis to, kad dvasinio vadovavimo jokiu būdu nevalia pakeisti psichologine analize ar pagalba ir kad dvasinis gyvenimas savaime skatina brandinti žmogiškąsias dorybes, jei nėra psichologinio pobūdžio kliūčių [34], dvasinis vadovas, kad pašalintų kitaip neišsklaidomas abejones ir būtų įmanoma tikriau žengti atpažinimo bei dvasinės globos keliu, gali nuspręsti kandidatui pasiūlyti, niekada to nereikalaudamas, psichologinę konsultaciją [35].

Jei dvasinis vadovas psichologinės konsultacijos reikalautų, pageidautina, kad kandidatas, pats pranešęs apie konsultacijos rezultatus dvasiniam vadovui, panašiai informuotų išorinio forumo ugdytoją, ypač tada, kai tai padaryti jį bus paraginęs pats dvasinis vadovas.

Jei dvasinis vadovas manytų esant naudinga informaciją gauti tiesiai iš paties konsultanto, jis turėtų vadovautis tuo, kas nurodyta išorinio forumo ugdytojams skirtame 13 punkte.

Psichologinės konsultacijos rezultatai leis dvasiniam vadovui padaryti tinkamas išvadas dėl jo kompetencijoje esančio atpažinimo ir dėl patarimų kandidatui, įskaitant tai, ar jam derėtų tęsti ugdymo kelią.

c) Specialisto pagalba kandidatui ir ugdytojams

15. Specialistas – jei to iš jo prašoma – turėtų padėti kandidatui geriau pažinti save, savo potencines galimybes bei pažeidžiamybes. Jis taip pat turėtų palyginti deklaruojamus pašaukimo idealus su jo paties asmenybe, taip paskatindamas kandidatą asmeniškai, laisvai ir sąmoningai įsitraukti į savo ugdymą. Specialistui tenka užduotis pateikti kandidatui tinkamų nuorodų dėl jo išgyvenamų sunkumų ir jų galimų padarinių jo gyvenimui bei būsimai kunigo tarnybai.

Po įvertinimo specialistas, atsižvelgdamas į ugdytojų pateiktas nuorodas, pateiks jiems – tik iš anksto laisva valia raštu sutikus kandidatui – savo nuomonę apie subjekto asmenybę ir problemas, kurias jis sprendžia arba kurių turėtų imtis.

Remdamasis savo įvertinimu ir kompetencija, jis taip pat turėtų nurodyti numatomas galimybes kandidato asmenybei augti, be to, prireikus pasiūlyti įvairiopą psichologinę paramą.

VI. Asmenys, atleisti iš seminarijų ar ugdymų namų arba patys laisva valia iš jų pasitraukę

16. Vėl priimti į seminarijas ar ugdymo namus jau palikusius arba a fortiori atleistus iš jų asmenis, pirma nesurinkus reikiamos informacijos iš jų atitinkamų vyskupų ar vyresniųjų, prieštarauja Bažnyčios normoms [36].

Ankstesniems ugdytojams tenka aiški pareiga suteikti tikslią informaciją naujiems ugdytojams.

Ypatingas dėmesys skirtinas aplinkybei, kad kandidatai dažnai palieka ugdymo įstaigą laisva valia, užbėgdami už akių priverstiniam atleidimui.

Į kitą seminariją ar ugdymo namus perkeliamas kandidatas privalo informuoti naujus ugdytojus apie bet kokias ankstesnes psichologines konsultacijas. Kreiptis į konsultavusį specialistą naujiems ugdytojams galima tik kandidatui laisva valia davus raštišką sutikimą.

Jei kandidatui po atleidimo iš seminarijos ar ugdymo namų buvo taikytas psichologinis gydymas ir jei manoma, kad jį galima priimti į seminariją, pirma kuo rūpestingiau patikrintina jo psichinė būklė, informacijos kreipiantis, kandidatui laisva valia parašius sutikimą, ir į jį gydžiusį specialistą.

Jei kandidatas po kreipimosi į psichologijos specialistą prašosi perkeliamas į kitą seminariją ir nenori sutikti, kad rezultatai taptų prieinami naujiems ugdytojams, primintina, jog kandidato tinkamumą būtina įrodyti pozityviais argumentais, kaip to reikalaujama minėtame kan. 1052, bei išsklaidyti visas protingas abejones.

Pabaiga

17. Tegu visi įvairiomis pareigomis įsitraukę į ugdymą nuoširdžiai ir gerbdami kiekvieno savitas kompetencijas bendradarbiauja, idant kandidatų pašaukimai būtų atpažįstami ir puoselėjami taip, kad į kunigystę būtų „vedami tik atitinkamai parengti pašauktieji, gebantys sąmoningai ir laisvai susisieti visa savo esybe su Jėzumi Kristumi, kuris kviečia susijungti su juo ir dalyvauti jo išganomojoje misijoje“ [37].

Per audienciją, pasirašiusiajam kardinolui prefektui suteiktą 2008 m. birželio 13 d., popiežius Benediktas XVI šį dokumentą patvirtino ir leido paskelbti.

Roma, 2008 m. birželio 28 d., Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė

Kardinolas Zenon Grocholewski
Prefektas

Arkivyskupas Jean-Louis Bruguès
Sekretorius