Pratarmė

1. Katalikiškojo auklėjimo plenarinė asamblėja [1] paprašė paskelbti pašaukimų į kunigo tarnybą skatinimo pastoracines gaires.

Atsiliepdamas į šį prašymą, Popiežiškasis kunigiškųjų pašaukimų institutas, bendradarbiaudamas su savo konsultoriais, Tautų evangelizacijos, Rytų Bažnyčių, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų ir Dvasininkijos kongregacijomis parengė Klausimyną dėl kunigiškųjų pašaukimų pastoracinės tarnybos, skirtą atnaujinti pašaukimų, pirmiausia į tarnaujamąją kunigystę, pastoracijos įvairiose pasaulio dalyse apžvalgą.

2008 m. kovo 15 d. Klausimynas per apaštališkąsias nunciatūras buvo išsiuntinėtas vyskupų konferencijų atsakingiesiems už pašaukimų pastoraciją, taip pat „nacionalinių pašaukimų centrų“ vadovams prašant informuoti apie pašaukimų padėtį ir pateikti pastoracinių pasiūlymų.

Iš vyskupų konferencijų ir nacionalinių centrų gautų atsakymų į Klausimyno klausimus analizė parodė, jog yra poreikis parengti pašaukimų pastoracijos, paremtos aiškia ir gerai pagrįsta pašaukimų ir tarnaujamosios kunigystės tapatybės teologija, gaires.

I. Pašaukimų į kunigo tarnybą pastoracija šiandieniame pasaulyje

2. Kunigiškųjų pašaukimų padėtis šiandieniame pasaulyje labai įvairi. Ją galima apibūdinti ir kaip gerą, ir kaip prastą. Vakaruose kunigiškųjų pašaukimų mažėja, kituose žemynuose, nepaisant išteklių stygiaus, viltingai gausėja.

Nerimą keliantis kunigų skaičiaus mažėjimas, jų vidutinio amžiaus didėjimas ir naujosios evangelizacijos reikalavimai tradiciškai krikščioniškosiose šalyse Bažnyčiai kelia naujų iššūkių [2].

Sumenkęs gimstamumas irgi prisideda prie pašaukimų į ypatingą pašvęstumą mažėjimo. Katalikų tikinčiųjų gyvenimas kenčia nuo nežaboto materialinių gėrybių vaikymosi padarinių ir religinės praktikos nuosmukio, trukdančių drąsiai rinktis daug pastangų reikalaujančią evangelinę alternatyvą.

Pasak Šventojo Tėvo Benedikto XVI, „būtent šiais mūsų laikais labai gerai žinome, kad tie, kurie pakviesti pirmieji, sako ne. Dauguma Vakarų krikščionių, t. y. naujų pakviestų pirmųjų, dabar pasitraukė; jie neturi laiko Viešpačiui“ [3].

Kad ir kokia organizuota bei kūrybinga būtų pašaukimų pastoracija Europoje ir abiejose Amerikose, vaisiai neatitinka įdedamų pastangų. Vis dėlto, nepaisant sunkių situacijų, į kurias reikia žvelgti drąsiai ir tiesiai, esama ir atsigavimo ženklų, pirmiausia ten, kur aiškiai ir patraukliai siūlomas krikščioniškasis gyvenimas.

3. Krikščionių bendruomenės malda visada stiprindavo Dievo tautos dėmesį pašaukimams, „dvasinio solidarumo“ jausmą [4].

Kunigiškieji pašaukimai žydi visur, kur visa pastoracija – šeimų, jaunimo, misijų – plėtojasi ir auga nepalikdama nuošalyje pašaukimų pastoracijos. Vietinė Bažnyčia tampa iš tikro „atsakinga už kunigiškųjų pašaukimų gimimą ir plėtrą“ [5]. Tad pašaukimų matmuo nėra tiesiog programų ir pasiūlymų priedėlis, bet tampa natūralia visos bendruomenės išraiška.

Katalikų Bažnyčios statistiniai duomenys ir kai kurie sociologiniai tyrimai rodo, jog tada, kai parapijose, draugijose, bažnytinėse bendruomenėse ir bažnytiniuose sąjūdžiuose skatinamos naujosios evangelizacijos iniciatyvos [6], jaunimas būna atviresnis Dievo kvietimui ir sprendimui paskirti savo gyvenimą Bažnyčios tarnystei.

Šeima išlieka pirmine krikščioniškojo tikėjimo perteikimo bendruomene. Visur akivaizdu, kad daugelis kunigiškųjų pašaukimų atsiranda tose šeimose, kur krikščioniškojo gyvenimo pagal savo pašaukimą pavyzdys ir evangelinių dorybių praktikavimas žadina troškimą visiškai save atiduoti. Rūpinimasis pašaukimais suponuoja stiprią šeimos pastoraciją.

Pridurtina, jog pašaukimo į kunigystę klausimą berniukams bei jaunuoliams dažnai įžiebia džiugus kunigų liudijimas.

Su Kristumi susivienijusių, savo tarnyba patenkintų ir broliškais saitais tarp savęs susisaisčiusių kunigų liudijimas daro kunigiškąjį pašaukimą jaunuoliams labai viliojantį. Vyskupai ir kunigai teikia jaunuoliams iškilų ir patrauklų įšventinamosios kunigystės įvaizdį. „Svarbiausia ir veiksmingiausia pašaukimų žadinimo priemonė yra kunigų gyvenimo liudijimas, besąlygiškas atsidavimas Dievo kaimenei, meilės sklidinas tarnavimas Viešpačiui ir jo Bažnyčiai, paženklintas Velykų džiaugsmu ir viltimi prisiimto ir nešamo kryžiaus, pagaliau broliška santarvė ir uolus rūpinimasis pasaulio evangelizacija“ [7].

Kunigai iš tikro dažnai yra atsidavimo Bažnyčiai, gebėjimo džiugiai save dovanoti, nuolankaus prisitaikymo prie įvairių situacijų liudytojai. Jų pavyzdys kelia kitiems troškimą dosniai įsipareigoti Bažnyčioje ir norą paskirti savo gyvenimą Viešpačiui ir broliams [8]. Ypač galingai jaunimą traukia kunigų įsipareigojimas žmonėms, alkstantiems Dievo, religinių vertybių bendrame didelio dvasinio skurdo būvyje [9].

Daugelis jaunuolių pašaukimą į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą atranda savanoriškai padirbėję kenčiančiaisiais, stokojančiaisiais ir vargšais besirūpinančiose labdaros įstaigose ar kurį laiką praleidę katalikų misijose.

Mokyklos yra dar viena vieta, kur berniukai ir jaunuoliai, sutikdami mokytoją kunigą ar dalyvaudami įvykiuose, gilinančiuose jų krikščioniškojo tikėjimo supratimą, pradeda pašaukimo atpažinimo procesą.

4. Paplitusi sekuliarizuota mąstysena trukdo jaunuoliams atsiliepti į kvietimą radikaliau ir dosniau sekti paskui Viešpatį Jėzų.

Daugelyje vietinių Bažnyčių atsakymų į Popiežiškojo kunigiškųjų pašaukimų instituto išsiuntinėtą Klausimyną pateikta ne viena priežastis, kodėl jauni vyrai ignoruoja pašaukimą į kunigo tarnybą, atidėdami tai neapibrėžtai ateičiai.

Be to, tėvai, puoselėdami viltis apie savo vaikų ateitį, palieka nedaug erdvės ypatingo pašaukimo galimybei.

Dar vienas kunigiškajam pašaukimui kenksmingas aspektas yra laipsniškas kunigo išstūmimas į socialinio gyvenimo pakraštį ir dėl to jo reikšmės viešojoje erdvėje netekimas. Be to, daug kur abejojama celibato pasirinkimu. Celibato charizmos bei alternatyvos menką vertinimą lemia ne tik sekuliarizuota mąstysena, bet ir klaidingos nuomonės Bažnyčioje. Negana to, tylos šydu neįmanoma uždengti rimtų, neigiamų peiktino ir papiktinamo elgesio padarinių, sukeltų neištikimybės tarnaujamosios kunigystės pareigoms, pavyzdžiui, seksualinio piktnaudžiavimo atvejais. Tai trikdo jaunus vyrus, net ir linkusius atsiverti Viešpaties kvietimui.

Faktinis kunigų gyvenimas, įtrauktas į perdėto aktyvizmo sūkurį ir paženklintas per didelio pastoracinio darbo krūvio, gali aptemdyti ir susilpninti kunigiškojo liudijimo spindesį. Tokiomis aplinkybėmis jaunų vyrų padrąsinimas leistis į asmeninę dvasinę kelionę pasiūlant jiems dvasinį palydėjimą suteikia vaisingų progų apsvarstyti arba ištirti pašaukimą, ypač kunigiškąjį pašaukimą.

II. Tarnaujamosios kunigystės pašaukimas ir tapatybė

5. Pašaukimo į tarnaujamąją kunigystę tapatybė suvoktina krikščionio kaip Kristaus mokinio tapatybės kontekste. „Kiekvieno kunigo, kaip ir kiekvieno krikščionio, pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile atsiliepiančio žmogaus laisvės dialogo istorija“ [10].

Evangelijose pašaukimas pateikiamas kaip nuostabus Dievo ir žmonių susitikimas. Tai – buvimo pašauktam slėpinys, slėpinys, susijęs su kiekvieno krikščionio gyvenimu, bet aiškiau išryškėjantis tuose, kuriuos Kristus pakviečia viską palikus sekti paskui jį artimiau. Kristus visada pasirinkdavo kai kuriuos asmenis tiesiogiškiau su juo bendradarbiauti įgyvendinant Tėvo išganomąjį planą.

Prieš pašaukdamas mokinius ypatingai užduočiai, Jėzus pakviečia juos viską padėti į šalį, gyventi artimoje bendrystėje su juo, maža to, „būti“ su juo (Mk 3, 14) [11].

Ir šiandien prisikėlęs Viešpats pašaukia būsimus kunigus, kad padarytų juos tikrais jo išganomojo artumo pasaulyje skelbėjais ir liudytojais.

Tokia patirtis yra pavyzdys, rodantis poreikį būti prisikėlusio Kristaus bendrakeleiviais, pasirenkančiais gyvenseną, kuri nieko negarantuoja, bet atveria šaukiančio Dievo slėpiniui.

6. Kunigiškosios tarnybos ištaka ir pavyzdys yra Kristus, Ganytojas [12]. Jis pats nusprendė kai kuriems savo mokiniams patikėti galią aukoti Eucharistijos auką ir atleisti nuodėmes.

„Pasiųsdamas apaštalus, kaip jis pats buvo Tėvo siųstas, Kristus per juos savo pašventinimo ir pasiuntinybės dalininkais padarė ir jų įpėdinius vyskupus, kurių tarnybos pareigos žemesniu laipsniu buvo perduotos kunigams, idant šie, sudarę kunigų luomą, būtų vyskupų luomo bendradarbiai, padedantys tinkamai vykdyti Kristaus patikėtą apaštališkąją pasiuntinybę“ [13].

Dėl šios priežasties kunigas, pasak mokymo apie šventimų žymę, padaromas panašus į Kunigą Kristų, idant jis galėtų veikti Kristaus kaip Galvos ir Ganytojo vardu ir asmeniu [14]. Kunigo būtis ir tarnybinis veikimas kyla iš Dievo ištikimybės, kurią ženklina dvasinė dovana, Šventimų sakramento galia nuolatos glūdinti kunige ir skirianti jį nuo pakrikštytųjų, besidalijančių bendrąja kunigyste. Kadangi yra susietas su vyskupų luomu, presbiteris dalyvauja galioje, „kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną“ [15].

Tad tarnaujamoji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios kunigystės ir pastarajai tarnauja [16]. Juk tarnaujantysis kunigas „savo turima šventąja galia ugdo ir veda kunigiškąją tautą, atstovaudamas Kristaus asmeniui įvykdo eucharistinę auką ir visos tautos vardu atnašauja ją Dievui, o tikintieji savo karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“ [17]. „To siekia ir tuo atbaigiama kunigų tarnyba“ [18].

Akivaizdu, kad dovana, suteikta rankų uždėjimu, turi būti nuolatos „atgaivinama“ (plg. 2 Tim 1, 6), kad „kunigai, tiek melsdamiesi ir adoruodami, tiek sakydami pamokslus, tiek atnašaudami eucharistinę auką ir teikdami kitus sakramentus, tiek kitaip tarnaudami žmonėms“, visomis išgalėmis didintų „Dievo garbę“ ir ugdytų „žmonėse dieviškąjį gyvenimą“ [19].

Šis pirmasis Šventimų sakramento matmuo, jo kristologinis pobūdis, yra jo ekleziologinio matmens pagrindas [20]. Kadangi pati Bažnyčia buvo suburta prisikėlusio Kristaus, kunigams Šventimų sakramentu suteikiama galia būti veiksmingais Bažnyčios statydinimo įrankiais skelbiant Dievo žodį, švenčiant sakramentus ir vedant Dievo tautą [21]. Be šių dovanų Bažnyčia netektų savo tapatybės. Tad tam, kad Bažnyčia egzistuotų, tarnaujamoji kunigystė yra gyvybiškai svarbi ir esminė, nes yra veiksmingas malonės, kuria prisikėlęs Kristus statydina Bažnyčią Dvasioje, pirmumo ženklas [22].

Todėl kunigų, atstovaujančių Kristui, Ganytojui, visiškas atsidavimas Bažnyčiai yra jų teologinę tapatybę ir dvasinį gyvenimą vienijantis elementas. Dėl šios priežasties „kunigo meilė pirmiausia susijusi su Jėzumi Kristumi: tik mylint Jėzų Kristų kaip Galvą ir Sužadėtinį ir jam tarnaujant meilė tampa versme, kriterijumi, matu bei paskata mylėti Bažnyčią ir tarnauti jai kaip Kristaus Kūnui ir Sužadėtinei“ [23]. Nekildinama iš tokios meilės tarnaujamoji kunigystė virsta funkcijos atlikimu ir nebėra ganytojo, guldančio galvą dėl savo kaimenės, tarnystės dovana. Todėl būtent meilė Kristui yra pagrindinis pašaukimo į kunigystę motyvas.

7. Kunigiškoji tarnyba, suteikta Šventimų sakramentu, iš prigimties pažymėta Trejybės gyvenimo [24], gyvenimo, perduoto Kristaus ir jo vienybės su Tėvu Šventojoje Dvasioje. Tai iš pagrindų nusako kunigiškąją tapatybę [25].

Kiekvienas kunigas gyvena realioje ir ontologinėje bendrystėje su kunigija, esančia vienybėje su savo vyskupu: „Dėl savo prigimties kunigo tarnyba gali būti vykdoma tik tada, kai kunigas, sakramentais įtrauktas į kunigijos luomą, yra susijęs su Kristumi, taigi lieka hierarchinėje vienybėje su savo vyskupu. Kunigo tarnybai būdinga radikali bendruomeninė forma, ir ją galima vykdyti tik kaip bendrą darbą“ [26].

Kunigas Jėzaus Kristaus vardu tarnauja Bažnyčios communio. Viešpats asmeniškai pašaukia kunigą ir įtraukia į asmeninį santykį su savimi, apaštališkąja brolija ir pastoracine misija, kurios kilmė be galo trejybiška. Įšventinamosios tarnybos tapatybė paženklinta apaštališkojo „mes“, kuris yra Trejybės bendrystės atspindys ir dalyvavimas toje bendrystėje [27].

Akivaizdu, kad ir pašaukimo kelionė, ir pats ugdymas turi būti susiję su esminiais trejybinio gyvenimo elementais [28], būdingais įšventinamajai tarnybai, kurioje Kristaus asmeninis pašaukimas turi tarnauti bendrystės ir misijos gyvenimui, atspindinčiam Trejybės gyvenimą.

Todėl svarbi pašaukimų pastoracijos užduotis yra pasiūlyti berniukams ir jaunuoliams krikščionišką patirtį, leisiančią jiems tiesiogiai pažinti paties Dievo tikrovę bendrystėje su broliais ir vykdant evangelinę misiją [29]. Jausdamiesi sūnų ir dukterų, turinčių tą patį juos be galo mylintį Tėvą, šeimos dalimi, jie pašaukti gyventi kaip broliai ir seserys ir, išlaikydami vienybę, paskirti save naujosios evangelizacijos tarnystei – „skelbti ir liudyti įstabią Dievo išganomosios meilės tiesą“ [30].

Pašaukimų į įšventinamąją tarnybą pastoracija siekiama, kad atsirastų bendrystės ir misijos vyrų, gebančių įkvėpimo semtis iš „naujo įsakymo“ (plg. Jn 13, 34), „bendrystės dvasingumo“ šaltinio.

Skatinant pašaukimus bei jų atpažinimą tokia krikščioniškoji patirtis labai gerbtina. Ji yra malonės, įrašytos į Šventimų sakramentą, kelionės pagrindas ir autentiškos evangelizacijos sąlyga.

8. Norint įsitikinti „pašauktųjų“ tinkamumu, būtina protingai ir išmintingai nustatyti, ar kandidatas tenkina esmines sąlygas, kad jam būtų leista tapti kunigu. Pašaukimų pastoracija suvokia, kad atsakas į pašaukimą remiasi laipsniška įvairių asmenybės dėmenų – žmogiškųjų ir krikščioniškųjų, asmeninių ir bendruomeninių, kultūrinių ir pastoracinių – integracija.

Apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis rašoma: „Tarnaujamosios kunigystės esmės ir misijos pažinimas yra būtina prielaida, o sykiu tikriausias kelias bei lemiama paskata Bažnyčioje išskleisti sielovados veiklą kunigo pašaukimui pažadinti ir pažinti bei kandidatams ugdyti kunigo tarnybai“ [31].

Dėl šios priežasties pašaukimų pastoracija pirmiausia siekia ugdyti visą asmenį ir „pašauktuosius“ į kunigystę rengti gilaus bendruomeninio patyrimo kontekste, padėdama jiems darytis panašiems į Kristų, Ganytoją.

Bet kuris, kas pašauktas, turi gyventi artimu meilės santykiu su Tėvu, kuris jį kviečia, su Sūnumi, į kurį turi pasidaryti panašus, su Dvasia, kuri jį ugdo per maldą, Dievo žodžio klausymąsi, dalyvavimą Eucharistijoje ir tylią adoraciją.

Pašaukimu augama laipsniškai imantis užduočių, pasirinkimų, pareigų. Tai taip pat leidžia giliai ir plačiai atpažinti, ar asmens pašaukimas autentiškas.

Sakramento malonei priimti būtina jausmų integracija ir branda. Šis pašaukimas nesiūlytinas tiems, kurie, nors ir pagirtinai žengia atsivertimo keliu, rodo ženklų, kad yra labai trapios asmenybės.

Svarbu, kad bet kuris pašauktasis aiškiai suvoktų prisiimamus įsipareigojimus, ypač dėl celibato [32].

Pravartu, kad pašauktasis būtų įsišaknijęs konkrečioje bažnytinėje aplinkoje, remiančioje jo motyvus rinktis pašaukimą ir padedančioje išgydyti bet kuriuos galimus individualius nukrypimus nuo pašaukimo [33]. Tad pamatinę svarbą įgyja patirties parapijoje ir vyskupijoje kokybė, dalyvavimas Bažnyčios veikloje, draugijose ir sąjūdžiuose [34].

Paprastai būtų naudinga, kad berniukai ir jaunuoliai iki seminarijos turėtų bendruomeninio gyvenimo patirties.

9. Esminis vaidmuo tenka pašaukimo kelio vadovams, dažnai pakeičiantiems kunigą, maitinusį ir palaikiusį pradmenišką pašaukimą. Autentiškiau ir patikimiau atpažinti pašaukimą leidžia ir pedagoginis santykis su ugdytojais, ir brolystės su kitais pašauktaisiais kokybė.

Kadangi kunigų įvaizdžiai viešuomenėje suteikia nuovoką apie kunigą ir jo tarnybos įprastinio gyvenimo aplinkoje sąlygas, prie kunigiškųjų pašaukimų plėtros gali prisidėti individualių kunigų ir vyskupijos visos kunigijos gyvenimas.

Kunigo, kuris gerbiamas kaip šventasis, asmenybė gali nemažai prisidėti prie pašauktųjų drąsos ir dosnumo. Kunigai, visiškai atsidavę pastoracijai, yra patikimi pavyzdžiai ir atspirties taškai, padedantys sutvirtinti motyvus rinktis kunigo šventimus.

Užtenka priminti šv. Joną Mariją Vianėjų, šventąjį Arso kleboną, kurį 2010-aisiais, Kunigų metais, Šventasis Tėvas Benediktas XVI nurodė kaip spindintį pavyzdį visiems kunigams. Greta jo galima prisiminti gausybę kitų pavyzdingų kunigų, kurie, savęs išsižadėję, visais amžiais lydėjo Dievo tautą įvairiose vietinėse Bažnyčiose.

Taip pat svarbu pasitikint ir atkakliai melsti Mergelę Mariją, kunigų Motiną, padėti atvira širdimi priimti tai, ką Dievas yra mums numatęs. Prašome, kad padėtų mums su tikėjimu ir meile ištarti „taip“ Viešpačiui, kuris Dievo karalystei skleisti visada kviečia naujų darbininkų.

10. Kunigiškajam pašaukimui auginti ir brandinti būtinas troškimas tarnauti savo dalinei Bažnyčiai ir gilus nusiteikimas imtis bet kurios pastoracinės tarnystės. Vidinės laisvės potyris kils iš pajautos, kad pašaukimas nėra mano nuosavybė.

Aktyvus dalyvavimas krikščionių bendruomenės gyvenime gali padėti išvengti naujų klerikalizmo formų, nederamo pastoracinio centralizmo situacijų, tik dalį dienos trunkančios pastoracinės tarnystės, su savo paties asmeniniais poreikiais susijusių tarnybinių pasirinkimų ir negebėjimo matyti platesnio vaizdo ir bendruomenės vienybės.

Norint statydinti Bažnyčią, nuolatos vykdančią misiją, kunigo pašaukimas įgyvendintinas taip, kad rastųsi tarnybų turtinga bendruomenė, kurioje būtų daug erdvės pasauliečių veikliam dalyvavimui ir atsakomybei.

Kad gebėtų vadovauti bendruomenei ir ją palaikyti, jauniems vyrams, pašauktiems į kunigystę, naudinga mokytis darbuotis drauge, palaikyti dialogą su visa krikščionių bendruomene ir branginti kiekvieną pašaukimą.

Nuo kunigiškosios tarnybos esmės neatsiejamas visuotinumo matmuo [35]. Įšventinimas padaro kunigą tinkamą misijai, kuri yra esminis kunigiškosios tapatybės aspektas.

Šiuo atžvilgiu svarbu ugdyti kiekvieną, kuris pašauktas rūpintis savo artimu sykiu neužmiršdamas tų, kurie toli.

Nusiteikimas misionieriauti neatsiejamas nuo kunigo tapatybės kiekvienoje jo veikloje. Tam būtina išsiugdyti vidinę struktūrą ir labiau ne veikimo, bet buvimo būdą, išsiskiriantį pasiryžimu peržengti bet kurios dalinės tikrovės ribas atveriant savo širdį naujosios evangelizacijos poreikiams.

III. Pasiūlymai kunigiškųjų pašaukimų pastoracijai

11. Kunigiškieji pašaukimai yra Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje vaisius. Kai kuriose šalyse kunigiškieji pašaukimai galingai ir daug žadančiai veši, o tai akina toliau skatinti pašaukimus.

Bažnyčia, suvokdama pašaukimų į kunigystę poreikį, pripažįsta, kad jie yra Dievo dovana, ir nepaliaujamai bei kupina pasitikėjimo meldžia Viešpatį gausiai jų suteikti.

„Būtent pats Dievas, pjūties Šeimininkas, pasirenka darbininkus; jo pakvietimas visada neužtarnautas ir nelauktas. Tačiau sykiu Dievo sandoros su mumis slėpinyje visi esame pašaukti bendradarbiauti su apvaizda ir naudotis į mūsų rankas įdėtu įrankiu – malda. To mūsų prašė pats Jėzus: Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį!“ [36].

Malda sujaudina Dievo širdį. Tikintiesiems malda tampa didžiąja gyvenimo mokykla, mokanti juos žvelgti į pasaulį ir kiekvieno žmogaus poreikius su Evangelijos išmintimi. Bet pirmiausia ji suvienija širdis su Kristaus meile ir užuojauta žmonijai [37].

Daugelis vietinių Bažnyčių patyrusios, kad nemažai jaunų vyrų pašaukimą į tarnaujamąją kunigystę pajunta ten, kur malda yra nuolatinis ir gilus bendruomenės gyvenimo matmuo.

12. Vakaruose vyrauja abejingumo krikščionių tikėjimui kultūra, negebanti suprasti pašaukimo į ypatingą pašvęstumą vertės.

Vis dėlto Bažnyčia, pašaukta gyventi dabartyje, išmintingai žvelgia į istoriją, kur regi lydinčio, reikalaujančio, net iš pirmo žvilgsnio nederlingiausiais ir nevaisingiausiais momentais tautą į sandorą su juo kviečiančio Dievo artumą. Ji „su nepaprasta užuojauta žvelgia į pasaulį, nes net jei pasaulis jaučiasi nutolęs nuo Bažnyčios, Bažnyčia negali jaustis nutolusi nuo pasaulio, kad ir kokia būtų pasaulio nuostata Bažnyčios atžvilgiu“ [38].

Bažnyčia ir šiandien toliau skelbia Dievo žodį ir skleidžia Gerąją Naujieną apie išganymą. Ji tai daro kupina drąsos, kylančios iš tiesos. Ji ypač stengiasi parodyti berniukams ir jaunuoliams viso gyvenimo reikalaujantį tikėjimą, atsiliepiantį į žmogaus širdyje glūdintį laimės troškulį.

Tai reiškia siūlyti tikėjimo kaip asmeninio, gilaus ryšio su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, tuo, kuris atskleidžia Dievo slėpinį, patirtį.

Pašaukimo atradimas gimsta iš tikėjimo atsako, ypač tada, kai tikėjimas praktikuojamas krikščionių bendruomenėse, kur gyvenama Evangelijos grožiu, o vadovai ir ugdytojai geba įžiūrėti pašaukimo ženklus.

Norint įgyvendinti tai, ką siūlo krikščionių tikėjimas ir kas paskui paakina atsiliepti į pašaukimą, skatintini autentiški žmogiškieji santykiai [39]. Tai turėtų daryti ugdytojai ir suaugę vadovai tikėjimo kelyje bendruomenių, išsiskiriančių patraukliu ir jaudinančiu krikščioniškuoju gyvenimu, aplinkoje.

Patartina būti pasirengusiems siūlyti kunigiškojo gyvenimo galimybę berniukams bei jaunuoliams ir kartu jausti būtinybę kviesti krikščionių bendruomenes karščiau melsti „pjūties Šeimininką“ (plg. Mt 9, 38), kad pakviestų naujų tarnautojų ir pašvęstųjų.

Tai darant naudinga remti bendrąją vietinės Bažnyčios pastoraciją, paženklintą užsidegimo skelbti Evangeliją, ugdyti pašaukimus ir vykdyti misijas.

13. Pareiga ieškoti kunigiškųjų pašaukimų tenka visiems Bažnyčios nariams. „Vatikano II Susirinkimas aiškiai pabrėžė, kad ugdyti pašaukimus reikia visai krikščioniškajai visuomenei, pirmiausia – savo giliu krikščionišku gyvenimu [Optatam totius, 2]. Tik remdamasi tokiu įsitikinimu, pašaukimų sielovada galės atskleisti savo tikrai bažnytišką veidą bei išvysti vieningą veiklą, pasitelkdama specifines institucijas bei atitinkamas priemones bendruomenei ir bendrai atsakomybei ugdyti“ [40].

Jau prieš septyniasdešimt metų Šventasis Sostas įsteigė Popiežiškąjį kunigiškųjų pašaukimų institutą, turintį tikslą remti bendradarbiavimą tarp Šventojo Sosto ir vietinių Bažnyčių skatinant pašaukimus į įšventinamąją tarnybą.

Ši institucija stengiasi skleisti kiekvienais metais Šventojo Tėvo visai Bažnyčiai adresuojamą Žinią pasaulinės Maldos už pašaukimus dienos proga. Be to, jai tenka užduotis rinkti ir skleisti naujienas apie vietinių Bažnyčių su pašaukimais susijusias reikšmingiausias iniciatyvas. Ji taip pat organizuoja tarptautines konferencijas, skatina žemynų konferencijas ir bendradarbiauja jas rengiant, siekdama padėti suvienyti pašaukimų pastoracijos baruose besidarbuojančiųjų pastangas.

Pastarųjų kelių dešimtmečių patirtis rodo, kad Šventojo Tėvo Žinia padeda vietinėms Bažnyčioms rengti, siūlyti ir įgyvendinti metines pašaukimų pastoracijos programas.

Vyskupo vaidmuo skatinant pašaukimus ir ypač kunigiškuosius pašaukimus yra svarbiausias ir išsiskiriantis. „Už kunigystės pašaukimų sielovadą pirmiausia atsakingas vyskupas [Christus Dominus, 15], pašauktas atsidėti jai asmeniškai, net jei galėtų ir privalėtų naudotis įvairiausiomis bendradarbiavimo formomis. Savo kunigams jis yra tėvas ir draugas, todėl pirmiausia turi rūpintis, kad charizmų ir kunigo tarnybos tęstinumas būtų garantuotas, kad presbyterium gautų naujų jėgų jo rankų uždėjimu. Jis turi stengtis, kad bendroji sielovada visada turėtų pašaukimų matmenį, negana to, kad tas matmuo sudarytų integralią ir neatskiriamą jos dalį. Vyskupo uždavinys – remti ir koordinuoti įvairias pašaukimų iniciatyvas“ [41].

Vyskupui tenka užduotis garantuoti, kad jaunimo ir pašaukimų pastoracija būtų patikėta kunigams ir kitiems asmenims, gebantiems užsidegimu ir savo gyvenimo pavyzdžiu perteikti sekimo paskui Viešpatį Jėzų Evangelijos mokykloje džiaugsmą.

Vyskupijos lygmeniu vyskupas turi įsteigti vyskupijos Pašaukimų centrą, sudarytą iš kunigų, pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių. Toks bendrystės įrankis tarnauja pašaukimų pastoracijai vietinėje Bažnyčioje ir turi užduotį pašaukimų kontekste skatinti pašaukimus į ypatingą pašvęstumą.

Pašaukimų centras rūpinasi patarėjų pašaukimų klausimais ugdymu, skleidžia pašaukimų kultūrą Dievo tautoje, prisideda prie vyskupijos pastoracinės programos planavimo ir artimai darbuojasi išvien su vyskupijos šeimos pastoracijos, katechezės ir jaunimo pastoracijos centrais.

Vyskupijoje ir parapijose skatintinos ir remtinos pašaukimų grupės, siūlančios krikščioniškojo ugdymo programą ir pirmą galimybę išbandyti pašaukimus [42].

Vyskupijų pašaukimų centrus koordinuoja Vyskupų konferencijos įgaliotas nacionalinis ar tarpdiecezinis Pašaukimų centras.

14. Pašaukimo malonė derlingą dirvą atranda Bažnyčioje, kurioje per bendruomenes ir tikinčiuosius sukuriamos sąlygos laisvai ir dosniai atsiliepti į pašaukimą.

Palaimintasis Jonas Paulius II ragino vyskupus „sustiprinti socialinį krikščionių bendruomenės audinį evangelizuojant šeimas, padedant pasauliečiams puoselėti ištikimybės, teisingumo ir krikščioniškosios meilės vertybes jaunimo pasaulyje“ [43].

Mūsų laikais krikščionių bendruomenių tikėjimo liudijimas tampa vis reikalingesnis, kad krikščionys, įsipareigoję sekti paskui Kristų, perteiktų jo meilę. Tikinčiųjų bendrystė Kristuje rengia Viešpaties pašaukimą, kviečiantį žmones į pašvęstumą ir misiją.

Kunigiškasis pašaukimas pirmiausia skatinamas krikščionių šeimose. Gaivinamos tikėjimo, meilės ir maldingumo dvasios, jos tampa „pirmąja seminarija“ (plg. Optatam totius, 2) ir „tebeteikia palankias sąlygas kunigystės pašaukimams pažadinti“ [44].

Net ir tada, kai krikščioniškose šeimose ugdoma pagarba kunigui, vis dėlto pastebima, ypač Vakaruose, kad joms kyla tam tikrų sunkumų priimti tai, kad jų vaikas galbūt pašauktas į kunigystę ar į ypatingą pašvęstumą.

Šeimos ir pašaukimų pastoracijos ugdomoji veikla iš dalies sutampa. Todėl būtina dėti pastangas, kad tėvai geriau suvoktų savo kaip auklėtojų tarnybą, besišaknijančią Santuokos sakramente, idant šeimos židinyje sukurtų žmogiškąsias ir antgamtines sąlygas, leidžiančias atrasti kunigiškąjį pašaukimą.

Parapija savo ruožtu yra itin tinkama vieta, kur skelbiama krikščioniškojo pašaukimo Evangelija ir pirmiausia pristatomas kunigiškosios tarnybos idealas. Ji yra vaisinga dirva pašaukimams ugdyti ir brandinti, jei tik „telkia Dievo šeimą kaip viena dvasia gyvenančią broliją ir per Kristų ją Dvasioje veda pas Tėvą“ [45], ir todėl gali būti apibūdinta kaip gyvenanti taip, kaip pirmieji krikščionys (plg. Apd 2, 42; 4, 32).

Parapijoje akivaizdi pašaukimų įvairovė, o primygtinis poreikis kunigams švęsti Eucharistiją ir Sutaikinimo sakramentą aiškus ir neatidėliotinas.

Parapijos bendruomenė yra vaisingos įsčios, gebančios vertingai prisidėti prie keliaujančiųjų kunigo tarnybos link žmogiškojo ir dvasinio ugdymo.

Kunigai ir pašvęstieji asmenys, pirmiausia dirbantys parapijų bendruomenėse, esmingai svarbūs siūlant kunigiškąjį pašaukimą berniukams ir jaunuoliams ir pagelbėjant gerai pagrįsta ir veiksminga ugdymo programa, gebančia iškelti aikštėn pašaukimo klausimą.

Katechetai ir parapijos pastoracinio darbo organizatoriai, mokydami visos krikščioniškosios žinios, irgi gali nurodyti ir pateikti vertingų sąsajų tarp katechetinių temų ir specifinių pašaukimų, pirmiausia pašaukimo į kunigystę. „Katechetai, mokytojai, auklėtojai, jaunimo sielovadininkai, kiekvienas pagal išgales ir gebėjimus, pašaukimų sielovadoje vaidina svarbų vaidmenį: juo geriau jie supras savo pašaukimo ir misijos Bažnyčioje prasmę, juo geriau pajėgs branginti kunigo pašaukimo ir misijos nepamainomą vertę ir pobūdį“ [46].

15. Seminaristams primintina tvirta pastoracinė tiesa: „Niekas nėra geriau tinkamas evangelizuoti jaunimo už patį jaunimą. Kunigystei besirengiantys jauni studentai, jauni vyrai ir moterys, ugdomi vienuoliais ar misionieriais, kaip pavieniai asmenys ir kaip bendruomenės yra pirmutiniai ir netarpiškiausi pašaukimų apaštalai tarp kitų jaunų žmonių“ [47]. Be to, būtina neužmiršti organizuotų bažnytinių grupių, sąjūdžių ir draugijų, nes tai yra vertingos ugdomosios vietos kunigiškajam pašaukimui atsiverti. Susitikti su Kristumi ten padeda dėmesys individui, aiškus dvasinis turinys ir šaknijimasis maldoje. Iš tokių patirčių radosi daug pašaukimų [48].

Mokytojai mokyklose įsipareigoję tarnystei, kurios esmė yra pašaukimas ir misija. Jie gali papildyti šeimos ugdomąjį vaidmenį, išplėsdami kultūrinius horizontus, ir niekada neturėtų užmiršti gyvenimo pašaukiminio matmens.

Jų tarnystė gali atverti jaunuolius rinktis visiško savęs atidavimo Dievui ir kitiems gyvenimą įkvėpdama berniukams ir jaunuoliams „troškimą vykdyti Dievo valią, kiekvienam renkantis tinkamiausią gyvenimo būdą ir neatmetant pašaukimo į kunigystę“ [49].

Studijų universitete laikotarpis daugelyje šalių yra vaisingas metas, padedantis priimti gyvenimo pasirinkimus. Jis vertas didžiausio dėmesio: jaunystės metai yra brangūs ir lemtingi ieškant savo egzistencijos pilnatviškos prasmės.

Tie, kurie Bažnyčios institucijose organizuoja laisvalaikį ir sporto renginius, nesitenkindami savitais tą veiklą įkvepiančiais motyvais ir žmogiškosiomis vertybėmis, kurias jie leidžia įgyvendinti, turėtų neužmiršti ir aukštesnio tikslo – asmens visapusiško ir darnaus ugdymo. Toks žmogiškasis ugdymas, jei neprieštarauja krikščioniškojo auklėjimo principams, iš tiesų yra vaisinga dirva kunigiškajam pašaukimui pasiūlyti.

Itin tinkama atpažinimo ir palydėjimo forma yra dvasinis vadovavimas. Iš kunigo laukiama nuoširdaus klausymosi ir dialogo, gebėjimo kelti pagrindinius egzistencijos klausimus ir į juos atsakyti, didelės išminties sprendžiant su gyvenimišku pasirinkimu ir su pašaukimu į kunigiškąją tarnybą susijusius klausimus.

Dvasinis vadovavimas ir konsultavimas pašaukimo klausimais reikalauja kunigo ypatingo pasirengimo pradiniu ir tolesniu ugdymo laikotarpiu.

16. Pagrindinius kunigiškuosius pašaukimus skatinančius dalykus siūlo ugdymas, kuriuo rengiama krikščioniškajam gyvenimui: tai Dievo žodžio klausymasis, dalyvavimas Eucharistijos šventime ir artimo meilės praktikavimas.

Dievo žodis skelbiamas per mokymą ir nustato bei pabrėžia Evangelijos įgyvendinimo pavienių asmenų ir Bažnyčių bendruomenių gyvenime būdus bei formas: „Būtina tiesiogiai skelbti mokymą apie pašaukimo Bažnyčioje slėpinį, tarnaujamosios kunigystės vertę, jos reikalingumą Dievo tautai“ [50].

Tad įprastinis pašaukimų skatinimo būdas yra katechezė, padedanti vaikams ir jaunuoliams suvokti gyvenimo kaip atsako Dievui vertę bei kupiniems tikėjimo priimti asmeninio pašaukimo dovaną.

Katechezė rengiant Sutvirtinimo sakramentui teikia progą supažindinti sutvirtinamuosius su Dvasios dovanomis, charizmomis, tarnybomis ir įvairiais su tai susijusiais pašaukimais.

Bet kurio pobūdžio katechezei privalu pateikti kunigiškąjį pašaukimą: „Organiška ir visiems Bažnyčios nariams skirta katechezė ne tik išsklaido abejones ir įveikia vienašališkas bei iškreiptas nuomones apie tarnaujamąją kunigystę, bet ir atveria tikinčiųjų širdis dovanos laukimui bei sukuria palankias sąlygas rastis naujiems pašaukimams“ [51].

Eucharistija, krikščioniškojo gyvenimo ir bendruomenės centras, leidžia asmeniui žengti sakramentiniu bei liturginiu taku, gebančiu reguliariai skatinti bet kurio pašaukimo pažangą.

Tad dažnas ir reguliarus Sutaikinimo sakramento priėmimas yra esmingai svarbus atpažįstant kunigiškąjį pašaukimą.

Liturginiai metai yra krikščionių bendruomenės nuolatinė tikėjimo mokykla. Ji akcentuoja kasdienio gyvenimo laikus bei akimirkas ir padeda pašaukimams tarp tikinčiųjų bręsti.

Dėmesį į nepaprastą kunigiškojo pašaukimo svarbą gali atkreipti maldos iniciatyvos ir pirmiausia Eucharistijos adoracija, jei visa tai rengiama ir įgyvendinama prasmingai ir vadovaujantis giliu liturginiu jausmu.

Artimo meilės liudijimas Bažnyčioje reiškiasi daugialypėmis ir netikėtomis formomis. Gyvybiškai svarbu tokias iniciatyvas pastiprinti tiksliai apibrėžtomis ugdymo programomis, skatinančiomis dosnumą bei tarnavimą Dievo karalystei ir darančiomis individus bei bendruomenes panašius į Kristų.

Jaunuolių jautrumas silpnųjų ir vargšų gyvenimo sąlygoms didėja. Daugelis pasirengę tarnauti, tapatintis su artimo džiaugsmais ir gyvenimo sunkumais.

Kaip tarnavimo kenčiantiesiems, pagyvenusiesiems ir vargšams būdą vieni renkasi savanorišką karitatyvinį darbą. Kiti įsipareigoja auklėti vaikus mokydami katekizmo per katalikiškąsias organizacijas ar laisvalaikio veiklą. Treti vertingai liudija savanoriškai imdamiesi misionieriaus darbo, galinčio galingai pakeisti asmens gyvenimą, atveriančio neatidėliotiniems ir rimtiems materialiniams bei dvasiniams poreikiams besivystančiose šalyse.

Pašaukimai, išaugantys krikščioniškoje artimo meilės aplinkoje, būna tvirti ir autentiški, tikrai motyvuojami noro tarnauti.

17. Bažnytinėse bendruomenėse būtina skatinti tikrą ir autentišką sąjūdį maldos, kuria Viešpaties būtų prašoma pašaukimų. Juk „krikščioniškoji malda, gaivinama Dievo žodžio, sukuria idealias sąlygas, idant kiekvienas galėtų rasti savo egzistencijos tiesą bei vienintelio ir nepakartojamo gyvenimo plano, kurį jam patiki Dievas, esmę. Todėl ypač vaikus ir jaunuolius būtina auklėti taip, kad jie būtų ištikimi maldai ir Dievo žodžio apmąstymui: nuščiuvę ir suklusę jie išgirs Viešpaties kvietimą į kunigystę ir kilniadvasiškai jam paklus“ [52].

Remtinos ir skatintinos visos iniciatyvos, kurių darni bendruomenė imasi melsdama pašaukimų.

Tad pravartu, kad vyskupijos Pašaukimų centras pasiūlytų ir organizuotų „neregimą vienuolyną“, kuriame daug asmenų įsipareigotų dieną ir naktį nepertraukiamai melsti kunigiškųjų pašaukimų.

Tradicinis mėnesinis bendruomeninės maldos už kunigus ir kunigiškuosius pašaukimus metas, kurio pagrindą sudaro Eucharistijos adoracija, yra „pašaukimų ketvirtadienis“.

„Pasaulinė maldos už pašaukimus diena“ ir „Seminarijos diena“ yra dvi vertingos progos melstis, katekizuoti ir skelbti krikščionių bendruomenei pašaukimų galimybę.

18. Altoriaus tarnyba dažnai būna pirmasis žingsnis kitų tarnysčių formų krikščionių bendruomenėje link. Tokia patirtis, išmintingai integruota į liturginės maldos, Dievo žodžio klausymosi ir sakramentinio gyvenimo mokymą, gali tapti realiu keliu, vedančiu prie kunigiškojo pašaukimo galimybės.

Todėl pašaukimų į kunigystę pastoracija ypatingą dėmesį skiria berniukams ministrantams. Daugelis kunigų ir seminaristų iki seminarijos yra buvę ministrantais ir tarnavę prie altoriaus.

Ypač svarbios yra jaunuoliams organizuojamos rekolekcijos ir su pašaukimu susijusios dvasinės pratybos, kur įgyjama tylos, ilgos maldos ir susitikimo su Dievo žodžiu patirtis.

„Rezidencinės pašaukimų bendruomenės“ (residential vocational communities) irgi jaunuoliams gali padėti atrasti ir atpažinti į seminariją kreipiantį pašaukimą. Jos yra savotiška „išankstinė seminarija“ su tinkamai parengtais kunigais, siūlančiais „gyvenimo regulą“, paženklintą broliško gyvenimo, asmeninių studijų, dalijimosi Dievo žodžiu, asmeninės bei bendruomeninės maldos, Eucharistijos šventimo ir dvasinio vadovavimo.

19. Mažosios seminarijos berniukams ir pilnametystės dar nesulaukusiems jaunuoliams gali pasiūlyti globą, auklėjimą ir ugdymą, kas padeda atpažinti troškimą tapti kunigais. Be to: „Turint galvoje jos prigimtį ir misiją, mažoji seminarija gali tapti reikšmingas atsparos taškas pašaukimams vyskupijoje skatinti, siūlydama tinkamas ugdomąsias patirtis jaunuoliams, siekiantiems atrasti savo gyvenimo kryptį bei pašaukimą, ir tiems, kurie jau apsisprendė leistis link tarnaujamosios kunigystės, bet dar nėra pasirengę stoti į didžiąją seminariją“ [53].

Pabaiga

20. Skatinti pašaukimus į kunigystę Bažnyčiai yra nuolatinis iššūkis.

Savo 70-ųjų įsteigimo metinių proga Popiežiškasis kunigiškųjų pašaukimų institutas, siekdamas padrąsinti visas krikščionių bendruomenes ir tuos, kurie ypatingu būdu įsitraukę į pašaukimų pastoraciją, šį dokumentą pateikia dalinėms Bažnyčioms kaip pašaukimų į tarnaujamąją kunigystę skatinimo santrauką.

Tinkamiausia aplinka pašaukimams į kunigystę yra kiekviena krikščionių bendruomenė, klausanti Dievo žodžio, besimeldžianti liturgija ir liudijanti artimo meilę. Tokioje aplinkoje kunigo misija aiškiausiai regima ir atpažįstama.

Šiuo dokumentu norima paremti bažnytinių bendruomenių, organizacijų ir sąjūdžių įsipareigojimą skatinti pašaukimus, pastangas vykdyti pašaukimų pastoraciją, gebančią žadinti troškimą save atiduoti ir pirmiausia skatinančią svetingai atsiliepti į Dievo balsą, kviečiantį į tarnaujamąją kunigystę.

Šventasis Tėvas patvirtino šį dokumentą ir leido paskelbti.

Roma, 2012 m. kovo 25-oji, Viešpaties Apreiškimo iškilmė

Kardinolas Zenon Grocholewski
Prefektas

+ Jean-Louis Brugues
Sekretorius