ĮVADAS

1. Vis labiau aiškėja, kad šiuo metu susiduriame su tuo, ką galima pavadinti ugdymo krize, ypač afektyvumo ir lytiškumo srityje. Daug kur planuojamos ir įgyvendinamos mokymo programos, kurios „perteikia tariamai neutralią žmogaus ir gyvenimo sampratą, tačiau iš tiesų atspindi antropologiją, priešingą tikėjimui ir teisingam protui“ [1]. Mūsų laikų kultūros aplinkoje plačiai paplitusi antropologinė dezorientacija neabejotinai padėjo destabilizuoti šeimą per tendenciją panaikinti skirtumus tarp vyro ir moters, juos pateikiant tik kaip istorinio ir kultūrinio sąlygotumo padarinį.

2. Šiame kontekste ugdymo misija susiduria su iššūkiu, kurį kelia „įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti“ [2].

3. Atrodo akivaizdu, kad šio klausimo nedera nagrinėti atsietai nuo platesnio ugdymo klausimo, susijusio su kvietimu mylėti [3], kuris, pasak Vatikano II Susirinkimo, turėtų apimti „pozityvų ir protingą, amžiui pritaikytą lytinį auklėjimą“, įgyvendinant „neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui“ [4]. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija šia tema jau pateikė tam tikrų įžvalgų dokumente „Žmogiškosios meilės ugdymo gairės. Lytinio ugdymo kontūrai“ [5].

4. Krikščioniškosios antropologijos požiūriu lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš asmens buvimo, raiškos, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės pajautimo, išreiškimo ir išgyvenimo būdų. Todėl lytiškumas yra integrali asmenybės raidos ir jos ugdymo proceso dalis: „Būtent dėl lyties žmogaus asmuo įgyja bruožų, kurie biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu padaro jį vyru ar moterimi, dideliu mastu sąlygoja žmogaus vystymąsi brendimo metu ir asmens įsiliejimą į visuomenę“ [6]. Vystymosi procese „toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą, apimantį kiekvieno pašaukimą“ [7]. Todėl „ emocinis-lytinis auklėjimas turėtų neišleisti iš akių asmens visumos ir reikalauti biologinių, psichinių-emocinių, socialinių ir dvasinių elementų integracijos“ [8].

5. Katalikiškojo ugdymo kongregacija, vykdydama savo įgaliojimus, šiame dokumente pateikia keletą pamąstymų, kurie kaip orientyrai gali padėti dirbantiems jaunimo ugdymo srityje metodiškai svarstyti šiandien labiausiai diskutuojamus, su žmogaus lytiškumu susijusius klausimus, žvelgiant į juos kiekvienam žmogui skirto pašaukimo mylėti šviesoje [9]. Metodika grindžiama trimis pagrindiniais principais, geriausiai atitinkančiais tiek pavienių asmenų , tiek bendruomenių poreikius: klausytis, svarstyti ir siūlyti. Atidus įsiklausymas į kito poreikius, tai pat skirtingų sąlygų supratimas gali padėti bendrauti racionaliais argumentais ir pasirengti krikščioniškam ugdymui, įsišaknijusiam tikėjime, kuris „visa ką nušviečia nauja šviesa ir atskleidžia, koks yra Dievo valios nubrėžtas pilnatviškas žmogaus pašaukimas, šitaip rodydamas protui kelią į tikrai žmogiškus sprendimus“ [10].

6. Jei norima eiti dialogo keliu svarstant gender klausimą ugdymo srityje, būtina nepamiršti skirtumo tarp gender ideologijos ir humanitarinių mokslų vykdomų įvairių tyrimų gender tema. Kaip pabrėžia: popiežius Pranciškus, gender ideologija pretenduoja atsiliepti į „kartais suprantamus lūkesčius“, tačiau taip pat „mėgina įteigti, kad yra vienintelė teisinga, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus“ [11], o tai užkerta kelią dialogui; tačiau gender tema taip pat vykdomi tyrinėjimai, kuriais siekiama geriau suprasti, kaip įvairiose kultūrose išgyvenamas vyrų ir moterų lytinis skirtumas. Būtent tokių tyrimų atžvilgiu galimas atvirumas klausantis, svarstant ir priimant pasiūlymus.

7. Katalikiškojo ugdymo kongregacija skiria šį tekstą visiems, kurie domisi šia problematika, rūpinasi ugdymu, ypač katalikiškųjų mokyklų bendruomenėms, ir kitų mokyklų darbuotojams, besivadovaujantiems krikščioniškąja pasaulėžiūra, tėvams, mokiniams, mokyklų vadovams ir personalui, taip pat vyskupams, kunigams, vienuoliams, bažnytiniams judėjimams, tikinčiųjų asociacijoms ir kitoms institucijoms.

KLAUSYTIS

Trumpa istorinė apžvalga

8. Norint dalyvauti dialoge pirminė nuostata yra klausytis. Visų pirma reikia įsiklausyti ir suprasti tai, kas įvyko per pastaruosius dešimtmečius. Drauge su XX amžiaus antropologinėmis teorijomis atsirado ir pirmosios gender teorijos sąvokos, kurios rėmėsi, viena vertus, išskirtinai sociologiniu lytinių skirtumų aiškinimu, kita vertus, individualių laisvių akcentavimu. Įpusėjus praėjusiam šimtmečiui buvo paskelbta virtinė tyrimų, kuriuose akcentuotas išorinių sąlygų vaidmuo ir jų įtaka asmeniniams apsisprendimams. Pritaikius tokius tyrimus lytiškumo sričiai buvo siekiama įrodyti, kad lytinė tapatybė veikiau susijusi su socialiniu konstruktu, o ne su prigimtine ir biologine duotybe.

9. Šios prieigos atstovai sutartinai neigė, kad egzistuoja kokia nors už mus ankstesnė pirminė duotybė, konstitutyviai formuojanti mūsų asmeninę tapatybę ir sudaranti būtiną visų mūsų veiksmų pagrindą. Esą, žmonių tarpusavio santykiuose vienintelis svarbus dalykas yra individų tarpusavio patrauklumas, nepaisant lytinių skirtumų ar prokreacijos, kurie laikyti nereikšmingais kuriant šeimą. Taip nuo institucinio šeimos modelio (kur struktūra ir tikslai egzistuoja nepriklausomai nuo individualių subjektyvių sutuoktinių pageidavimų) pereinama prie grynai kontraktinio ir voliuntaristinio požiūrio.

10. Laikui bėgant gender teorijos taikymo sritis išsiplėtė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje daugiausia dėmesio skirta galimybei pačiam individui nustatyti savo seksualinius polinkius, neatsižvelgiant į vyro ir moters santykio abipusiškumą ir papildomumą bei prokreacinį lytiškumo tikslą. Negana to, atsiranda teorijų, kur daroma radikali skirtis tarp gender kaip socialinės lyties ir sex kaip biologinės lyties, teikiant prioritetą pirmajai (gender). Toks siekis buvo laikomas svarbiu žmonijos evoliucijos etapu, kuriame galima matyti „visuomenę be lytinių skirtumų“ [12].

11. Šiame kultūriniame kontekste akivaizdu, kad sex ir gender nebėra sinonimai ar tarpusavyje pakeičiamos sąvokos, nes jos vartojamos dviem skirtingiems dalykams apibūdinti. Biologinė lytis (sex) apibrėžia žmogaus priklausomybę vienai iš dviejų biologinių kategorijų, kylančių iš pirminės moteriškosios ir vyriškosios diados. Kita vertus, sąvoka gender nusako būdą, kaip kiekvienoje kultūroje išgyvenami lyčių skirtumai. Problema ne ta, kad yra skirtingos sąvokos – jas galima teisingai interpretuoti, – bet ta, jog biologinė lytis (sex) atskiriama nuo socialinės-kultūrinės lyties (gender). Iš šio atskyrimo kyla skirstymas į įvairias „lytines orientacijas“, kurios nebėra apibrėžiamos biologiniu lytiniu skirtumu tarp vyro ir moters, bet gali įgyti kitų formų, kurias lemia tik individas, kuris jaučiasi esąs radikaliai autonomiškas. Be to, pati gender sąvoka priklauso nuo subjektyvaus asmens suvokimo: žmogus gali pasirinkti socialinę-kultūrinę lytį, neatitinkančią jo biologinės lyties, taigi ir nepaisydamas, kaip kiti suvokia jo lytį (transgender).

12. Didėjant priešpriešai tarp prigimties ir kultūros, gender teorija siūlo suliejančią „queer“ sąvoką, nusakančią efemeriškus, lanksčius, nestabilius seksualumo aspektus; galiausiai netgi palaikoma visiška individo emancipacija, atsiribojama nuo bet kokio a priori duoto lytiškumo apibrėžimo ir išnyksta klasifikacijos, kurios laikomos pernelyg griežtomis. Taip atsiranda erdvė tiek lytinės orientacijos, tiek tapatinimosi su savo gender niuansams, pagal kontekstą besiskiriantiems laipsniu bei intensyvumu.

13. Poros dualumas taip pat prieštarauja „poliamorijos“ sampratai, kuria apimama daugiau kaip du asmenys. Dėl to teigiama, kad santykių trukmė ir jų saistantis pobūdis turėtų būti lankstūs, priklausyti nuo kintančių individų norų; tai paveikia su motinyste ir tėvyste susijusios bendros atsakomybės ir įsipareigojimų plotmę. Visa šių santykių gama tampa „giminiškais santykiais“ (kinships): jie grindžiami troškimu ar prieraišumu, dažnai pasižymi ribotu laikotarpiu, etiniu lankstumu, o kartais net sutariama atsisakyti bet kokio jų planavimo. Tokiam požiūriui svarbūs dalykai yra absoliuti apsisprendimo laisvė ir kiekvieno individo pasirinkimas, nulemtas kiekvieno emocinio prieraišumo santykio aplinkybių.

14. Dėl to raginama viešai pripažinti teisę rinktis gender lytį ir sąjungų įvairovę, o tai prieštarauja vieno vyro ir vienos moters santuokai, kuri suvokiama kaip patriarchalinės visuomenės palikimas. Norima, kad kiekvienas individas galėtų pasirinkti savo statusą, o visuomenė turėtų apsiriboti šios teisės užtikrinimu, taip pat teikti materialinę paramą, nes priešingu atveju mažumos patirtų socialinę diskriminaciją. Tokių teisių reikalavimas tapo nuolatine politinių diskusijų dalimi ir buvo įtrauktas į kai kuriuos tarptautinius dokumentus bei tam tikrus nacionalinius teisės aktus.

Bendro sutarimo dalykai

15. Vis dėlto tarp tyrimų gender tema ryškėja bendro sutarimo dalykai, leidžiantys puoselėti abipusį supratimą. Neretai ugdymo programose reiškiamas bendrai priimtinas ir pagirtinas noras kovoti su visokeriopos diskriminacijos apraiškomis. Jose dėmesys sutelkiamas į pedagoginį veikimą, pripažįstant šioje srityje buvusį vėlavimą bei trūkumus [13]. Iš tiesų negalima paneigti, kad per amžius būta neteisingo subordinavimo formų, tai yra liūdnas istorijos faktas, paveikęs ir Bažnyčią iš vidaus. Tai lėmė tam tikrą rigorizmą ir nepaslankumą, vilkinusį būtiną ir laipsnišką Jėzaus skelbiamos žinios apie vienodą vyrų ir moterų orumą įkultūrinimą, taip pat provokavo kaltinimus dėl tam tikro maskulinistinio mentaliteto, daugiau ar mažiau pridengto religiniais motyvais.

16. Kita bendra nuostata yra ugdyti vaikus ir jaunuolius gerbti kiekvieną žmogų, priimant kiekvieno savitumą bei skirtingumą, kad niekas nepatirtų patyčių, smurto, įžeidinėjimų ar neteisingos diskriminacijos dėl savo asmeninių ypatybių (pvz., neįgalumo, rasės, religijos, emocinių polinkių ir pan.). Tai reiškia, kad reikia ugdyti aktyvų ir atsakingą pilietiškumą, pasižymintį gebėjimu pagarbiai priimti visokią teisėtą asmenybės raišką.

17. Dar vienas dalykas, leidžiantis ugdyti antropologinį supratingumą, yra refleksijoje apie gender išryškėjusios moteriškumo vertybės. Pavyzdžiui, moters „gebėjimas būti dėl kito“ padeda realistiškiau ir brandžiau vertinti besikeičiančias situacijas, todėl „tai išmoko ją jausti bei gerbti konkrečius dalykus, priešingus abstrakcijoms, kurios dažnai neša mirtį individo ir visuomenės egzistencijai“ [14]. Tai indėlis, praturtinantis žmonių santykius ir dvasines vertybes, „pradedant nuo kasdienių žmonių tarpusavio santykių“. Todėl visuomenė yra daugiausia skolinga moterims, „dalyvaujančioms įvairioje ugdymo veikloje už šeimos ribų: vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose, socialinės pagalbos įstaigose, parapijose, asociacijose ir judėjimuose“ [15].

18. Moterys turi unikalų gebėjimą suvokti tikrovę: jos įstengia ištverti sunkumus ir puoselėja gyvybę „net kraštutinėmis sąlygomis“, taip pat geba „atkakliai žvelgia į ateitį“ [16]. Neatsitiktinai visur, „kur tik tenka dirbti ugdymo darbą, galima pastebėti, kad moterys visada pasirengusios aukotis dėl kitų, ypač tarnaudamos silpniausiems ir pažeidžiamiausiems. Šiame darbe jos įgyvendina emocinę, kultūrinę ir dvasinę motinystę, labai vertingą asmens vystymuisi ir visuomenės ateičiai. Kaipgi šioje vietoje galėčiau nepaminėti daugybės katalikių moterų ir moterų vienuolių kongregacijų liudijimo – jos įvairiuose žemynuose savo pagrindine tarnyste pasirinko vaikų, jaunuolių ir mergaičių ugdymą?“ [17].

Kritikuotini dalykai

19. Vis dėlto realiame gyvenime pasirodo taip pat kritikuotinų dalykų. Gender teorijos (ypač radikaliausios jos formos) rodo laipsnišką denatūralizacijos procesą, t. y. nutolimą nuo prigimties (natura), paliekant pačiam emociniam subjektui absoliučią apsisprendimo pirmenybę. Pagal tokią sampratą lytinės tapatybės ir šeimos sąvokos įgyja postmoderniam pasaulėvaizdžiui būdingas „takumo“ ir „kintamumo“ dimensijas: šios sąvokos grindžiamos tik klaidingai suprantama jausmų ir norų laisve, o ne būties tikrove; tik emocinių impulsų išprovokuotais momentiniais troškimais ir individo valia.

20. Šių teorijų pagrindines prielaidas galima sieti su antropologiniu dualizmu: žmogaus kūnas (redukuojamas iki inertiškos materijos būvio) atskiriamas nuo žmogaus valios, kuri tampa absoliuti ir savo nuožiūra manipuliuoja kūnu. Toks fizikalizmo ir voliuntarizmo derinys gimdo reliatyvizmą, pagal kurį viskas yra tolygiai reikšminga ir kartu nediferencijuota, be jokios tikros tvarkos ar tikslo. Visose tokiose teorijose, nuo nuosaikiausių iki radikaliausių, teigiama, kad žmogaus socialinė lytis (gender) galiausiai yra svarbesnė už biologinę lytį (sex). Tai lemia pirmiausia reliatyvistinio pobūdžio kultūrinę ir ideologinę revoliuciją ir tik po to – teisinę revoliuciją, nes tokie įsitikinimai reikalauja konkrečių teisių individui ir visai visuomenei.

21. Iš tikrųjų propaguojamos skirtingos tapatybės dažnai pateikiamos kaip tarpusavyje visiškai indiferentiškos, tačiau tuo paneigiamas ir kiekvienos iš jų reikšmingumas. Tai ypač svarbu kalbant apie lytinį skirtingumą: bendrąja „nediskriminavimo“ sąvoka dažnai dangstosi ideologija, neigianti vyro ir moters skirtingumą bei prigimtinį abipusiškumą. „Užuot kovojus su negatyviomis lytinio skirtingumo interpretacijomis, kurios menkina esminę šio skirtumo svarbą žmogaus orumo atžvilgiu, norima faktiškai panaikinti tą skirtumą, siūlant procedūras ir praktikas, kurios padarytų jį nereikšmingą asmens vystymuisi ir žmonių santykiams. Tačiau „niekatrosios giminės“ utopija panaikina tiek konstitutyviai susijusį su lytiniu skirtingumu žmogaus orumą, tiek generatyvaus gyvybės perdavimo asmeninį pobūdį“ [18]. Taip suardomas šeimos antropologinis pagrindas.

22. Ši ideologija įkvepia švietimo programas ir įstatymų leidybos tendencijas, skatinančias asmeninės tapatybės ir emocinio intymumo sampratą, radikaliai atsietą nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė paliekama asmens pasirinkimui, kuris laikui bėgant taip pat gali keistis; tai išreiškia šiuolaikinėje kultūroje paplitusį mąstymo ir veikimo būdą, tikrąją laisvę painiojant su „įsivaizdavimu, kad kiekvienas gali spręsti taip, kaip jam atrodo, tarsi už asmens ribų nebūtų gaires mums teikiančių tiesų, vertybių, principų, tarsi visa būtų lygiavertiška ir leistina“ [19].

23. Vatikano II Susirinkimas išreiškia Bažnyčios požiūrį į žmogaus asmenį teiginiu: „Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą“ [20]. Dėl šio orumo „žmogus neklysta, laikydamas save aukštesniu už kūną, manydamas esąs daugiau negu vien gamtos dalelė ar bevardis žmonių bendruomenės pradas“ [21]. Todėl „sąvokos „prigimties tvarka“ negalima painioti nei tapatinti su sąvoka „gamtinė (biologinė) tvarka“, nes pastaroji, tiesa, taip pat žymi prigimties tvarką, bet tik tokią, kuri prieinama empiriniams aprašomiesiems gamtos mokslų metodams, o ne savitą būties tvarką, aiškiai susietą su Pirmąja Priežastimi, su Dievu Kūrėju“ [22]

SVARSTYTI

Racionalūs argumentai

24. Panagrinėjus istorinę apžvalgą gender klausimu, dalykus, kur galimas bendras sutarimas, taip pat kritikuotinus dalykus, dabar dera apsvarstyti šį klausimą proto šviesoje. Iš tiesų yra racionalių argumentų, pagrindžiančių kūno, kaip asmens tapatybę ir šeimos santykius integruojančio elemento, esminį vaidmenį. Kūnui būdingas subjektiškumas, išreiškiantis būties tapatybę [23]. Atsižvelgdami į šią tikrovę, iš biologijos ir medicinos mokslo duomenų galime suprasti, kad „lytinį dimorfizmą“ (t. y. vyrų ir moterų lytinį skirtingumą) įrodo tokios mokslo sritys kaip genetika, endokrinologija ir neurologija. Genetikos požiūriu vyriškos ląstelės (turinčios XY chromosomas) nuo pat gyvybės pradėjimo momento skiriasi nuo moteriškų ląstelių (turinčių XX chromosomas). Be to, tais atvejais, kai asmens lytis nėra aiškiai apibrėžta, medicinos priemonėmis galima atlikti terapinę intervenciją. Tokiais atvejais nei tėvai, o juo labiau visuomenė negali priimti savavališko pasirinkimo; intervencija vykdoma medicinos mokslo vardu terapiniais tikslais, remiantis objektyviais parametrais, su minimalia invazija siekiant išryškinti konstitutyvią asmens tapatybę.

25. Lytinės tapatybės nustatymo procesą apsunkina fiktyvi konstrukcija, vadinamoji „neutrali lytis“ arba „trečioji lytis“, ir tai užtemdo faktą, kad asmens lytis yra struktūrinis veiksnys, nulemiantis vyrišką ar moterišką tapatybę. Bandymai įveikti konstitutyvią vyro ir moters skirtybę, pavyzdžiui, „interseksualumo“ ar „translytiškumo/transgender“ atvejais, veda į dviprasmiškai suvokiamą vyriškumą bei moteriškumą ir vidinę prieštarą, suponuojant tą patį lytinį skirtumą, kurį siūloma paneigti ar išstumti. Šis švytuoklinis svyravimas tarp vyriškumo ir moteriškumo galiausiai tampa tik „provokuojančia“ demonstracija prieš vadinamąsias „tradicines schemas“, kuriomis neatsižvelgiama į žmonių, gyvenančių lytinio neapibrėžtumo situacijose, kančias. Tokiomis teorijomis siekiama išdildyti „prigimties“ sąvoką (t. y. visa tai, ką esame gavę kaip išankstinį mūsų buvimo ir veikimo pasaulyje pagrindą), tačiau tuo pačiu ji implicitiškai patvirtinama.

26. Filosofinė analizė taip pat rodo, kad lytinis skirtumas tarp vyro ir moters yra žmogaus tapatybės konstitutyvus sandas. Graikų ir lotynų filosofai esmę laiko transcendentiniu būties elementu, kuris pertvarko ir harmonizuoja vyro ir moters skirtybę žmogaus asmens vienovėje. Hermeneutinės ir fenomenologinės filosofijos tradicijoje tiek lytinė skirtis, tiek papildomumas aiškinami simboliškai ir metaforiškai. Lytinė skirtis sudaro asmens tapatybę per santykį – tiek horizontalia (diadoje vyras–moteris) ar vertikalia (triadoje vyras–moteris–Dievas) prasme, tiek ir tarpasmeninių santykių: vyro–moters (aš–tu) ir šeimyninių santykių (tu–aš–mes) plotmėje.

27. Pats tapatybės formavimasis grindžiamas kitoniškumo principu: per tiesioginę akistatą su skirtingu nuo manęs „tu“, aš atpažįstu savojo „aš“ esmę. Skirtybė yra tiek pažinimo apskritai, tiek savo tapatybės suvokimo sąlyga. Šeimoje akistata su motina ir tėvu padeda vaikui suvokti savo lytinę tapatybę/skirtingumą. Psichoanalitinės teorijos atskleidžia vaiko ir tėvų santykių tripolę vertę ir parodo, kad lytinė tapatybė iki galo išryškėja tik per lytinio skirtingumo sukuriamą sinergišką sąveiką.

28. Lytiniu skirtingumu grindžiamas fiziologinis papildomumas užtikrina būtinas sąlygas prokreacijai. O reprodukcinės technologijos gali leisti vienam asmeniui ar tos pačios lyties partneriams susilaukti palikuonių per „apvaisinimą in vitro“ ar surogatinę motinystę. Tačiau tokių technologijų naudojimas nėra tolygus natūraliam gyvybės pradėjimui, nes tai susiję su manipuliavimu žmogaus embrionais, tėvystės suardymu, žmogaus kūno instrumentalizavimu ir (arba) komercializavimu, taip pat kūdikio pavertimu daiktu mokslo ir technologijų rankose [24].

29. Šis klausimas ypač susijęs su švietimo sritimi: pati ugdymo esmė yra dėti pamatus taikiam dialogui ir palengvinti vaisingą žmonių susitikimą ir dalijimąsi idėjomis. Be to, proto praplėtimo perspektyva, apimant transcendentinį matmenį, nėra antraeilės svarbos dalykas. Tikėjimo ir proto dialogas, „jei nenori būti paverstas steriliu intelektiniu užsiėmimu, turi atsispirti nuo dabartinės konkrečios žmogaus situacijos kaip išeities punkto ir ja remdamasis plėtoti refleksiją, kuri apimtų ontologinę ir metafizinę tiesą“ [25]. Šia apimtimi yra vykdoma Bažnyčios evangelizacinė misija vyro ir moters atžvilgiu.

TEIKTINI PASIŪLYMAI

Krikščioniškoji antropologija

30. Bažnyčia, būdama motina ir mokytoja, ne tik klausosi, bet ir stiprinama savo pirminės misijos lieka atvira proto argumentams ir savo pasiūlymais tarnauja žmonijos bendruomenei. Akivaizdu, kad be pakankamai aiškios antropologijos, pagrindžiančios lytiškumo ir afektyvumo reikšmę, neįmanoma parengti tinkamų ugdymo programų, kurios atitiktų tikrąją žmogaus kaip asmens prigimtį, siekiant orientuoti jį visiškai realizuoti savo lytinę tapatybę kaip pašaukimą dovanoti save. Pirmasis žingsnis aiškinant šiuos antropologinius dalykus yra pripažinti, kad „žmogus irgi turi prigimtį, kurios privalo paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori“ [26]. Tai yra žmogaus ekologijos atramos taškas, besiremiantis „žmogaus ypatingo kilnumo pripažinimu“ ir būtinu žmogaus gyvenimo santykiu su „moraliniu įstatymu, įrašytu pačioje žmogaus prigimtyje“ [27].

31. Krikščioniškosios antropologijos šaknys glūdi pasakojime apie žmogaus kilmę Pradžios knygoje, kur parašyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [... ] vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Šie žodžiai išreiškia ne tik kūrimo šerdį, bet ir esmingai nusako gyvybę teikiantį vyro ir moters santykį, kuris juos glaudžiai suvienija su Dievu. Pagal kiekvieno savitą tapatybę vieno asmens „aš“ papildo „kitoniško negu aš“ savastis, ir abu jie susitinka veikiant iš Kūrėjo kylančiai ir jo palaikomai abipusiškumo dinamikai.

32. Biblijos žodžiai atskleidžia išmintingą Kūrėjo planą, kuriuo jis „žmogui kaip užduotį paskyrė jo kūną, vyriškumą ir moteriškumą; per vyriškumą ir moteriškumą tam tikra prasme jam kaip užduotį davė žmogiškumą, asmens kilnumą, taip pat aiškų tarpasmeninės „bendrystės“, kurioje žmogus save realizuoja autentiškai dovanodamasis, ženklą“ [28]. Todėl pranokstant bet kokį fizikalizmą ar natūralizmą žmogaus prigimtis turi būti suprantama remiantis kūno ir sielos vienybe, kuri jungia „visus polinkius, tiek dvasinius, tiek biologinius, ir visas kitas savybes, būtinas tikslui pasiekti“ [29].

33. Ši „integrali vienybė“ [30] jungia vertikalųjį matmenį, žmogaus bendrystę su Dievu, su horizontaliuoju matmeniu, tarpasmenine bendryste, į kurią vyras ir moteris yra pašaukti [31]. Asmens tapatybė iš tikrųjų subręsta tada, kai atsiveria kitiems, nes „mūsų moteriškosios ar vyriškosios būties būdo konfigūracija nėra vien tik biologinių ar genetinių veiksnių padarinys, ją nulemia daugialypiai elementai, susiję su temperamentu, šeimos istorija, kultūra, išgyventa patirtimi, gautu ugdymu, draugų, šeimos ir gerbiamų asmenų poveikiu bei kitomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurias reikia stengtis pritaikyti“ [32]. Iš tikro „žmogui iš esmės būdinga tai, kad asmeniu tampama tik per kitą, „aš“ tampa savimi tik per „tu“ ir per „jūs“. Žmogus sukurtas dialogui, sinchroninei ir diachroninei bendrystei. „Aš“ tik susitikdamas su „tu“ ir „mes“ atsiveria sau pačiam“ [33].

34. Reikia dar kartą patvirtinti metafizines lytinio skirtingumo šaknis: vyras ir moteris yra du buvimo būdai, kuriais reiškiasi ir yra įgyvendinama žmogaus asmens tikrovė. Toks yra antropologinis atsakas į bandymą paneigti vyro ir moters dualumą, iš kurio kyla šeima. Paneigiant šį dualumą ne tik išdildoma kūrimo samprata, bet ir žmogus vaizduojamas kaip tam tikra abstrakcija, „pats pasirenkantis, kokia turi būti jo prigimtis. Ginčijama tai, kad vyras ir moteris yra pagal kūrimo planą atsiradusios vienas kitą papildančios žmogaus būties apraiškos. Tačiau jei nėra iš kūrimo kylančio vyro ir moters dualumo, tai ir šeima nebėra kūrinijos nustatyta tikrovė. Tuomet ir vaikas netenka savo iki tol jam priklausiusios vietos ir prideramo orumo“ [34].

35. Šiuo požiūriu ugdymas lytiškumo ir afektyvumo srityje reiškia „ištvermingai ir atkakliai mokytis, ką reiškia kūnas“ [35] žvelgiant į pirminės vyriškumo ir moteriškumo tikrovės visumą. Tai reiškia „mokytis priimti savo kūną, rūpintis juo bei gerbti jo reikmes [...]. Taip pat būtina branginti savo kūno moteriškumą ar vyriškumą, kad per susitikimą su kitu, skirtingu ir kitonišku, būtų galima atpažinti save [...] ir vienam kitą praturtinti“ [36]. Todėl visiškai žmogiškos ir integralios ekologijos šviesoje moteris ir vyras suvokia tikrąją lytiškumo ir genitališkumo prasmę, juose vidujai glūdintį, santykiu ir bendryste grindžiamą intencionalumą, kuris persmelkia jų kūniškumą ir nukreipia į vienas kitą.

Šeima

36. Šeima yra natūrali vieta, kur gali būti galutinai įgyvendinti vyro ir moters abipusiškumo ir bendrystės santykiai. Šeimoje vyras ir moteris, sujungti laisvai ir sąmoningai pasirinktu santuokinės meilės paktu, išgyvena meilę, kuri yra „visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus“ [37]. Šeima yra „antropologinė, taigi ir socialinė, kultūrinė duotybė. Jos nevalia apibrėžti ideologinėmis sąvokomis, kurios galioja tik vienu istorijos momentu, o paskui nunyksta [38], – tai reikštų ją išduoti nuvertinant. Šeima, suvokiama kaip natūrali visuomenės ląstelė, kurioje visiškai įgyvendinamas abipusiškumas ir papildomumas tarp vyro ir moters, yra pirmesnė už valstybės socialinę ir politinę santvarką, o laisvai vykdoma įstatymų leidyba turi į ją atsižvelgti ir ją deramai pripažinti.

37. Protas mums sako, kad turi būti garantuojamos ir saugomos dvi pamatinės teisės, grindžiamos pačia šeimos prigimtimi. Pirma, tai šeimos teisė, kad ji būtų pripažįstama pagrindine pedagogine vaikų ugdymo aplinka. Ši „pirminė teisė“ konkrečiai išreiškiama tėvams tenkančia „ypač svarbia pareiga“ [39] imtis atsakomybės už „visapusišką asmeninį ir socialinį savo vaikų auklėjimą“ [40], apimant taip pat lytinį ir emocinį ugdymą, suvoktiną „meilės, dovanojimosi vienas kitam ugdymo kontekste“ [41]. Tai kartu yra auklėjimo teisė ir atsakomybė, kuri yra „esminė, ji susijusi su žmogaus gyvybės perdavimu; ši pareiga yra pirminė ir svarbesnė už kitų asmenų auklėjimą, nes meilė, jungianti tėvus su vaikais, yra išskirtinė; ji nepamainoma ir nepavaduojama, todėl visiškai negali būti perduodama kitiems nei jų įgyjama“ [42].

38. Tokia pat svarbi yra vaiko teisė „augti šeimoje su tėvu ir motina, galinčiais sukurti tinkamą aplinką vaiko vystymuisi ir emocinei brandai; augti ir bręsti patiriant santykį ir akistatą su tėvo bei motinos išreiškiamu vyriškumu ar moteriškumu ir taip pasirengti emocinei brandai“ [43]. Būtent šeimos branduolyje vaikas gali išmokti pažinti lytinio skirtingumo vertę bei grožį, vienodą lyčių orumą ir jų abipusiškumą biologiniu, funkciniu, psichologiniu ir socialiniu lygmeniu. „Akivaizdoje kultūros, kuri, apskritai imant, „subanalina“ žmogaus lytiškumą, [...] tėvai ryžtingai turi sukaupti dėmesį į lytinio gyvenimo kultūrą, kad ji būtų tikra ir visiškai asmeninė: iš tikrųjų lytiškumas yra viso asmens turtas – kūno, jausmų ir sielos – ir savo giliausią prasmę atskleidžia vesdamas asmenį į savęs dovanojimą meilėje“ [44]. Žinoma, tokios teisės egzistuoja kartu su kitomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, ypač minties, sąžinės ir religijos laisve. Tokioje aplinkoje gali vaisingai skleistis ugdymo proceso dalyvių bendradarbiavimas.

Mokykla

39. Šeimoje vykdomą ugdymą subsidiariai papildo mokyklos bendradarbiavimas. Dėl savo evangelinio pagrindo „katalikiškoji mokykla atsiskleidžia kaip mokykla, skirta asmenybei ir drauge asmenybių mokykla. „Kiekvieno žmogaus asmenybė, jo ar jos materialiniai bei dvasiniai poreikiai sudaro Kristaus mokslo šerdį: štai kodėl žmogaus asmenybės ugdymas yra katalikiškosios mokyklos tikslas.“ Šis teiginys, pabrėžiantis gyvybišką žmogaus ryšį su Kristumi, primena mums, jog Jo asmenyje glūdi tiesos apie žmogų pilnatvę. Dėl šios priežasties katalikiškoji mokykla, įsipareigodama ugdyti žmogų kaip visumą, tai daro paklusdama Bažnyčios rūpesčiui, suvokdama, jog visos žmogiškosios vertybės iki galo įgyvendinamos ir įgyja vienovę Kristuje. Šis suvokimas rodo, kad katalikiškosios mokyklos ugdymo plano svarbiausias momentas – asmenybė“ [45].

40. Katalikiška mokykla turi būti ugdanti bendruomenė, kurioje žmogus gali išreikšti save ir žmogiškai augti puoselėdamas dialoginius santykius, konstruktyviai sąveikauti, ugdyti toleranciją, suprasti skirtingus požiūrius ir kurti pasitikėjimą tikros santarvės atmosferoje. Taip susiformuoja „auklėjamoji bendruomenė, skirtumų darnaus sugyvenimo vieta. Mokykla – bendruomenė yra susitikimo vieta, ji skatina dalyvauti, puoselėja dialogą su šeima, yra pirmutinė bendruomenė, kuriai priklauso mokyklą lankantys moksleiviai. Mokykla gerbia šeimos kultūrą ir atidžiai įsiklauso į poreikius, su kuriais susiduria, bei į lūkesčius, kurie jai keliami“ [46] Taip mergaites ir berniukus lydi bendruomenė, kuri moko juos „įveikti savo individualizmą ir tikėjimo šviesoje atrasti savo ypatingą pašaukimą atsakingai gyventi bendruomenėje su kitais žmonėmis“ [47].

41. Krikščionys ugdytojai, įgyvendinantys savo pašaukimą mokyklose, kurios nėra katalikiškos, taip pat liudija tiesą apie žmogaus asmenį ir tarnauja žmogaus vystymuisi. Iš tiesų „integralus žmogaus asmens formavimas, kuris yra ugdymo tikslas, apima ugdytinio žmogiškųjų gebėjimų ugdymą, rengimą profesiniam gyvenimui, etinio ir socialinio sąmoningumo ugdymą, atvirumą transcendencijai ir religinį ugdymą“ [48]. Asmeninis liudijimas, sujungtas su profesionalumu, labai padeda siekti šių tikslų.

42. Afektyvumo ugdymui reikia tinkamos ir balansuotos kalbos. Visų pirma būtina atsižvelgti į tai, kad vaikai ir jaunuoliai dar nėra visiškai subrendę ir su dideliu susidomėjimu ruošiasi patirti visus gyvenimo aspektus. Todėl būtina padėti mokiniams išsiugdyti kritinį požiūrį „į brukamą pasiūlą, nekontroliuojamą pornografiją ir stimulų, galinčių suluošinti lytiškumą, perteklių“ [49]. Nuolat bombarduojamiems dviprasmiškais ir neaiškiais pranešimais, kurie galiausiai sukelia emocinę dezorientaciją ir trukdo psichologiniam ir santykių brandumui, jaunuoliams reikėtų padėti „atpažinti pozityvią įtaką ir jos ieškoti, sykiu laikantis per atstumą nuo visko, kas iškreipia jų gebėjimą mylėti“ [50].

Visuomenė

43. Ugdymo procese būtina žvilgsniu apimti dabartinę visuomenę kaip visumą. Tarpasmeninių ir visuomeninių santykių transformacija „dažnai mojuodavo laisvės vėliava“, tačiau iš tikrųjų ji atnešė dvasinį ir materialinį nuniokojimą daugybei žmonių, ypač pažeidžiamiausiems. Vis akivaizdžiau, kad santuokos kultūros nuosmukis susijęs su didėjančiu skurdu ir daugybe kitų socialinių negandų, nuo kurių neproporcingai nukenčia moterys, vaikai ir seni žmonės. Šioje krizėje visada labiausiai nukenčia būtent jie“ [51].

44. Atsižvelgiant į tai, nedera palikti šeimos, kad ji viena dorotųsi su ugdymo užduotimis. Bažnyčia savo ruožtu ir toliau remia šeimas ir jaunimą atvirose ir svetingose bendruomenėse. Ypač mokyklos ir vietos bendruomenės kviečiamos atlikti šią svarbią misiją, – nors jos nepavaduoja tėvų, tačiau savo veikla gali papildyti tėvų vaidmenį [52]. Neatidėliotini iššūkiai ugdymo srityje gali būti paskata atnaujinti šeimos, mokyklos ir visuomenės ugdomąjį aljansą.

45. Visuotinai pripažįstama, kad šis ugdymo paktas išgyvena krizę. Reikia skubiai skatinti naują, esmingą, o ne tik biurokratinį aljansą, galintį pasiūlyti bendrą planą, kuriame „pozityvus ir protingas lytinis auklėjimas“ [53] būtų vykdomas derinant pagrindinę tėvų atsakomybę su mokytojų darbu. Turime sudaryti tinkamas sąlygas konstruktyviam įvairių dalyvaujančių subjektų susitikimui, sukurti skaidrumo atmosferą, kurioje visi įsitraukusieji nuolat informuotų kitus apie savo veiklą, būtų sudaromos sąlygos dalyvauti ir taip būtų išvengta nereikalingos įtampos, kuri kyla dėl nesusipratimų stokojant aiškumo, informacijos ar kompetencijos.

46. Šiame aljanse ugdymo veikla turėtų vadovautis subsidiarumo principu: „kiti asmenys, dalyvaujantys auklėjimo procese, gali veikti vien tik tėvų vardu gavę jų sutikimą ir net tam tikru mastu dėl to, kad yra tėvų įpareigoti“ [54]. Šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimas gali padėti parengti afektyvumo ir lytiškumo plotmės ugdymo programas, kuriose būtų skatinama pagarba kito kūnui ir paisoma asmens lytinės bei emocinės brandos laiko; taip pat turi būti atsižvelgiama į berniukų ir mergaičių fiziologinius bei psichologinius ypatumus ir neurokognityvinius augimo bei brendimo etapus, siekiant sveikai ir atsakingai lydėti jų raidą.

Ugdytojų formavimas

47. Siekiant veiksmingai įgyvendinti šį pedagoginį planą didelė atsakomybė tenka visiems ugdytojams. Jų asmeninė branda, pasirengimas ir dvasinė pusiausvyra daro didelę įtaką auklėtiniams [55]. Todėl svarbu, kad jų pačių ugdymas apimtų ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir kultūrinį bei dvasinį pasirengimą. Asmenybės ugdymas, ypač brendimo amžiuje, reikalauja didelio rūpestingumo ir nuolatinio aktualizavimo bei tobulinimosi. Nepakanka vien paprasto disciplinos dalykų kartojimo. Iš ugdytojų tikimasi, kad jie gebės „lydėti mokinius link kilnių tikslų bei iššūkių, puoselėti didelius lūkesčius jų atžvilgiu, paskatinti mokinių tarpusavio ryšius ir įsitraukimą į pasaulio reikalus“ [56]

48. Mokyklų vadovai, mokytojai ir personalas yra atsakingi tiek už krikščioniškuosius principus atitinkančio ugdymo plano vykdymą, tiek už savo laikmečio iššūkių interpretavimą per kasdienį liudijimą, pasižymintį supratimu, objektyvumu ir apdairumu [57]. Visuotinai pripažįstama, kad „šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ [58]. Todėl ugdytojo autoritetas yra „pozityvia bei konstruktyvia gyvenimo samprata pagrįsto bendrojo ugdymo ir nuolatinių pastangų tai įgyvendinti vaisius. Toks ugdymas neapsiriboja vien būtinu profesiniu rengimu, bet apima ir gilesnius asmenybės aspektus, įskaitant religinį ir dvasinį“ [59].

49. Krikščioniškaisiais principais grindžiamu „ugdytojų formavimu“ siekiama ne tik individualiai ugdyti atskirą mokytoją, bet taip pat kurti ir stiprinti visą ugdymo bendruomenę per vaisingą didaktinį, emocinį ir asmeninį dalijimąsi. Taip tarp ugdytojų užsimezga aktyvūs ryšiai, profesinį tobulėjimą praturtina visapusiškas asmeninis augimas, o mokymas išgyvenamas kaip humanizuojanti tarnystė. Todėl katalikams mokytojams reikia gauti tinkamą parengimą apie įvairių su gender klausimais susijusių aspektų turinį, taip pat informaciją apie šalyje galiojančius įstatymus ir diskutuojamus pasiūlymus – kvalifikuoti specialistai gali padėti tai padaryti subalansuotai, laikantis dialogo principo. Universitetų institutai ir mokslinių tyrimų centrai raginami prisidėti savo indėliu, kad būtų prieinamas tinkamas ir aktualizuojamas ugdymas visą gyvenimą atnaujinant žinias.

50. Kalbant apie ypatingą žmogiškosios meilės ugdymo užduotį – atsižvelgiant „į psichologijos, pedagogikos bei didaktikos pažangą“ [60], – ugdytojams reikalingas „tinkamas ir rimtas psichologinis -pedagoginis pasirengimas, leidžiantis imtis ypatingo dėmesio reikalaujančių situacijų“ [61]. Todėl „būtina mokėti aiškiai perprasti situaciją, nes taikomas metodas smarkiai lemia ne tik šio delikataus auklėjimo sėkmę, bet ir įvairių už tai atsakingų žmonių bendradarbiavimą“ [62].

51. Daugelyje teisinių sistemų šiandien pripažįstama mokymo autonomija ir laisvė. Tokiomis aplinkybėmis mokyklos gali bendradarbiauti su katalikiškais aukštojo mokslo institutais ir per tai siekti geriau suprasti įvairius lytinio ugdymo aspektus, taip pat bendrai kurti mokomąją medžiagą, gaires pedagogams ir vadovėlius, pagrįstus „krikščioniškąja žmogaus samprata“ [63]. Šiuo tikslu pedagogai, didaktikos specialistai ir vaikų bei paauglių literatūros ekspertai gali prisidėti kurdami naujoviškas ir kūrybingas priemones, kuriomis būtų stiprinamas integralus asmens ugdymas nuo pat vaikystės susiduriant su kitokiais daliniais ar iškreiptais požiūriais. Atnaujinus ugdymo paktą visų susijusių šalių bendradarbiavimas vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu neturi apsiriboti tik dalijimusi idėjomis ar naudingu keitimusi gerąja patirtimi; negana to, šis bendradarbiavimas yra taip pat svarbi pačių ugdytojų nuolatinio lavinimo priemonė.

IŠVADOS

52. Apibendrinant galima teigti, jog dialogo kelias, apimantis klausymąsi, argumentavimą ir pasiūlymų pateikimą, yra veiksmingiausias būdas pozityviai perkeisti susirūpinimą bei nesusipratimus keliančius dalykus, kad jie taptų ištekliais, leidžiančiais kurti atviresnių ir žmogiškesnių santykių aplinką. Ir priešingai, nors ideologiškai grindžiamais požiūriais į subtilius gender klausimus deklaruojama pagarba įvairovei, iš tikrųjų kyla pavojus pačias skirtybes traktuoti statiškai, palikti jas izoliuotas ir be tarpusavio sąveikos.

53. Krikščioniškoji ugdymo samprata praturtina dialogą siekiu „skatinti žmogaus realizavimąsi „per jo kaip įkūnytos dvasios visos būties ir prigimties bei dvasios dovanų, kuriomis jį yra praturtinęs Dievas, sklaidą“ [64]. Tai reikalauja nuoširdžių pastangų svetingai artintis prie kito ir gali būti natūralus priešnuodis „išmetimo“ ir izoliacijos kultūrai. Šitaip skatinamas „kiekvieno vyro ir moters prigimtinis orumas, kurio jokiai valdžiai ar ideologijai nevalia atimti ar panaikinti“ [65].

54. Katalikų ugdytojai yra pašaukti pranokti bet kokį ideologinį redukcionizmą ar suvienodinantį reliatyvizmą ir ištiki ištikimi Evangelija grindžiamai tapatybei, kad pozityviai perkeistų aktualius iššūkius į galimybes, eidami įsiklausymo, argumentavimo keliu, pateikdami krikščioniškąjį požiūrį, kartu liudydami savo buvimu ir žodžių bei darbų nuoseklumu [66]. Ugdytojams tenka patraukli auklėjimo misija mokyti „įvairių meilės išraiškų, abipusio rūpinimosi, pagarbaus švelnumo, prasmingo bendravimo. Visa tai rengia dosniam dovanojimuisi, po viešo įsipareigojimo pasireiškiančiam kūno dovana. Lytinis susijungimas santuokoje tada atrodo kaip visa apimančio įsipareigojimo, apvainikuoto viso ankstesnio kelio, ženklas“ [67].

55. Dialogo kultūra jokiu būdu neprieštarauja teisėtiems katalikiškų mokyklų siekiams laikytis savito požiūrio į žmogaus lytiškumą, atsižvelgiant į šeimų teisę laisve grįsti savo vaikų ugdymą integralia antropologija, galinčia suderinti asmens fizinės, psichinės ir dvasinės tapatybės aspektus. Demokratinėje valstybėje negalima apsiriboti tik vienintele nuomone grindžiamu ugdymo pasiūlymu, ypač tokiu subtiliu klausimu, kuris susijęs, viena vertus, su pamatiniu požiūriu į žmogaus prigimtį, kita vertus, su tėvų prigimtine teise laisvai rinktis ugdymo modelį, visada atitinkantį žmogaus orumą. Todėl kiekviena ugdymo įstaiga turėtų pasirūpinti organizacinėmis struktūromis ir didaktinėmis programomis, kurios realiai ir konkrečiai užtikrintų, kad šios tėvų teisės būtų paisoma. Tokiu atveju krikščioniškosios pedagogikos siūlomi dalykai tampa solidžia atsvara atsiliepiant į antropologinius požiūrius, kuriems būdingas fragmentiškumas ir laikinumas.

56. Katalikiškuose ugdymo centruose siūlomose afektyvumo ir lytiškumo ugdymo programose turi būti atsižvelgiama į mokinių amžiaus grupę, o pagalba teiktina besąlygiškai gerbiant kiekvieną asmenį. Tai galima pasiekti per diskretišką ir konfidencialų lydėjimo procesą, galintį padėti ir išgyvenantiems sudėtingas bei skausmingas situacijas. Todėl mokykloje turėtų būti kuriama pasitikėjimo, atvirumo ir dalykiškumo aplinka, ypač tais atvejais, kai reikia laiko ir įžvalgos. Svarbu, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos kantriai ir supratingai išklausyti ir išvengta bet kokios neteisingos diskriminacijos.

57. Katalikiškojo ugdymo kongregacijai gerai žinomi mokyklose ir įvairiose formaliojo ar neformaliojo ugdymo srityse dirbančių žmonių kasdienės pastangos ir nenuilstamas rūpestingumas. Kongregacija nori padrąsinti juos toliau tęsti ugdymo misiją, skirtą naujoms kartoms, ypač jaunuoliams, kenčiantiems dėl įvairių vargo formų, reikalingiems auklėtojų meilės, rodomos taip, kad, pasak šventojo Jono Bosko, „jaunuoliai ne tik būtų mylimi, bet ir žinotų, kad yra mylimi“. Ši dikasterija taip pat reiškia nuoširdžią padėką ir popiežiaus Pranciškaus žodžiais kviečia „krikščionis mokytojus tiek katalikiškose, tiek valstybinėse mokyklose [...] skatinti mokinių atvirumą kitam žmogui, žvelgiant į kitą kaip į veidą, kaip į asmenį, kaip į seserį ir brolį, kurį reikia pažinti ir gerbti su to asmens istorija, privalumais ir trūkumais, turtais ir ribotumu. Tai iššūkis, kviečiantis bendradarbiauti ir ugdyti jaunus žmones, kad jie būtų atviri ir domėtųsi juos supančia tikrove, gebėtų rūpintis ir būti švelnūs“ [68].

Vatikanas, 2019 m. vasario 2 d., Kristaus Paaukojimo šventė

Kardinolas Giuseppe Versaldi
Prefektas

Arkivyskupas Angelo Vincenzo Zani
Sekretorius