Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje. Instrukcija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ; išleido KIT.
TURINYS
ŽYMĖS
misija, vienuoliai
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 906
AUTORIUS: PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: CONGREGAZIONE PER GLI ISTITUTI DI VITA CONSACRATA E LE SOCIETÀ DI VITA APOSTOLICA. RIPARTIRE DA CRISTO: UN RINNOVATO IMPEGNO DELLA VITA CONSACRATA NEL TERZO MILLENNIO. Istruzione
DATA: 2002-05-19
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ 2002: Nr. 16, p. 2–5; Nr. 17. p. 4–10; Nr. 18, p. 2–10.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© Katalikų interneto tarnyba
LEIDINIAI
Tekstas: „Bažnyčios žiniose“ 2002: Nr. 16, p. 2–5; Nr. 17. p. 4–10; Nr. 18, p. 2–10.
Knygelė: Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje. – Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2002. P. 82. ISBN 9986-9316-5-7.
SKIRSNIAI

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA

Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje Instrukcija

2002 m. gegužės 19 d.

ĮŽANGA

Įsimąstant į spindintį Kristaus veidą

1. Įsimąstydami į nukryžiuotą ir spindintį Kristaus veidą [1] ir liudydami jo meilę pasaulyje, pašvęstieji asmenys trečiojo tūkstantmečio pradžioje su džiaugsmu priima primygtinį Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II kvietimą irtis į gilumą: „Duc in altum!“ (Lk 5, 4). Šie žodžiai, nuaidėję visoje Bažnyčioje, iš naujo pažadino didelę viltį, atgaivino karštesnio evangelinio gyvenimo troškimą, atvėrė dialogo ir misijos horizontus.

Jėzaus kvietimas irtis į gilumą šiandien labiau negu kada nors anksčiau atrodo kaip atsakas į žmonijos, tapusios neapykantos bei mirties auka, dramą. Šventoji Dvasia visada veikia istorijoje ir iš žmogiškųjų dramų gali išauginti įvykių supratimą, atsiveriantį gailestingumo ir taikos tarp žmonių slėpiniui. Juk Dvasia pasinaudoja net tautų neramumais, kad daugybei žmonių sužadintų kitokio pasaulio, jau esančio tarp mūsų, ilgesį. Būtent tai Jonas Paulius II turi galvoje, kviesdamas jaunuolius būti „ryto sargais, kurie, stiprūs viltimi, budriau laukia aušros“ [2].

Praėjusių metų dramatiški pasauliniai įvykiai tikrai privertė tautas iškelti naujus, nelengvus klausimus, papildžiusius tuos, kuriuos jau buvo pagimdžiusi globalizuota visuomenė, ambivalentiška tikrovė, „kurioje globalizuoti ne tik technologija ir ūkis, bet ir nesaugumas ir baimė, nusikalstamumas ir smurtas, neteisybės ir karai“ [3].

Tokiomis aplinkybėmis pašvęstieji asmenys Dvasios pašaukti nuolatos atsiversti, idant suteiktų naujos jėgos savo pašaukimo pranašiškajam matmeniui. Juk jie „pašaukti, viską palikdami ir kuo artimiau sekdami Jėzaus Kristaus gyvensena, paskirti savo egzistenciją Dievo karalystės reikalo tarnybai ir imtis iškilaus vaidmens mokyti visą Dievo tautą“ [4].

Tokį lūkestį laiške mūsų Kongregacijos paskutiniojo visuotinio susirinkimo nariams išsako Šventasis Tėvas: „Bažnyčia, – rašo jis, – tikisi iš šio išrinktojo savo sūnų bei dukterų būrio nuolatinio atsidavimo, šventumo troškimo ir entuziastingo tarnavimo skatinant bei remiant kiekvieno krikščionio tobulumo siekimą ir stiprinant pasirengimą solidarumo dvasia sutikti artimą, pirmiausia labiausiai stokojantį. Taip liudijamas gaivinantis Kristaus meilės tarp žmonių buvimas“ [5].

Einant Jėzaus pėdomis

2. Tačiau kaip istorijos ir dabarties veidrodyje atpažinti Dvasios pėdsakus bei ženklus ir Žodžio sėklas, šiandien, kaip ir visais laikais, glūdinčias žmonių gyvenime bei kultūroje? [6]. Kaip aiškinti laiko ženklus mūsų realybėje, kur gausu šešėliuotų bei slėpiningų zonų? Pats Viešpats turi tapti mūsų palydovu – kaip dviejų mokinių kelyje į Emausą – ir dovanoti mums savo Dvasią. Jis vienintelis, būdamas tarp mūsų, gali mums padėti tobulai suprasti bei įgyvendinti savo žodį, apšviesti dvasias bei sušildyti širdis.

„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Prisikėlusysis Viešpats liko ištikimas savo pažadui. Per 2000 Bažnyčios istorijos metų savo Dvasios galia jis be paliovos buvo joje, nušviesdamas jai kelią, dovanodamas malonę, teikdamas jėgų vis karščiau gyventi jo žodžiu bei vykdyti savo kaip žmonių vienybės su Dievu ir tarpusavyje sakramento išganomąją misiją [7].

Pašvęstasis gyvenimas, ženklinamas vis naujų formų radimosi bei įsitvirtinimo, jau pats iškalbiai rodo jo buvimą, yra savotiška per amžius besirutuliojanti Evangelija. Jis tartum „pratęsia istorijoje ypatingą prisikėlusiojo Viešpaties buvimą“ [8]. Pašvęstieji asmenys turėtų iš tokio tikrumo semtis naujo polėkio, paversdami tai įkvepiančia savo gyvenimo kelio jėga [9].

Šiandienė visuomenė nori matyti juose konkretų Jėzaus veikimo, jo meilės kiekvienam be skirtumo bei išlygų atspindį. Ji nori patirti, jog kartu su apaštalu Pauliumi įmanoma pasakyti: „Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Penkeri metai nuo apaštališkojo paraginimo Vita consecrata pasirodymo

3. Siekdama padėti patikimiau atpažinti šį ypatingą pašaukimą ir mūsų dienomis palaikyti drąsų Evangelijos liudijimo pasirinkimą, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija 2001 m. rugsėjo 25–28 d. surengė savo visuotinį susirinkimą.

Po sinodų, skirtų pasauliečiams bei kunigams, 1994 m. įvyko IX paprastasis Vyskupų sinodas, kuris, apmąstęs „ypatingus bruožus, būdingus gyvenimo luomams, kurių Viešpats Jėzus norėjo savo Bažnyčiai“ [10], išgvildeno pašvęstojo gyvenimo ir jo misijos Bažnyčioje ir pasaulyje temą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, surinkęs Sinodo apmąstymus bei viltis, padovanojo visai Bažnyčiai posinodinį apaštališkąjį paraginimą Vita consecrata.

Praėjus penkeriems metams nuo to laiko, kai buvo paskelbtas šis pamatinis Bažnyčios magisteriumo dokumentas, mūsų dikasterija savo visuotiniame susirinkime iškėlė klausimą, kaip veiksmingai šis dokumentas buvo priimtas bei įgyvendintas bendrijose, institutuose ir dalinėse Bažnyčiose.

Apaštališkajame paraginime Vita consecrata kristologinis ir bažnytinis pašvęstojo gyvenimo matmuo aiškiai ir giliai pateiktas Trejybės teologijos perspektyvoje, naujaip nušviečiančioje sekimo Kristumi ir konsekracijos, broliško gyvenimo bendruomenėje ir misijos teologiją; jis padėjo Dievo tautai iš naujo įsisąmoninti pašvęstojo gyvenimo misiją, patiems pašvęstiesiems asmenims – geriau suvokti savo pašaukimo malonę.

Šį programinį dokumentą būtina toliau gilinti bei įgyvendinti. Jis lieka reikšmingiausias bei reikalingiausias vadovas pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo bendrijų ištikimybės ir atsinaujinimo kelyje ir kartu teikia galimybę rastis tinkamoms naujų pašvęstojo ir evangelinio gyvenimo formų perspektyvoms.

Iš naujo pradėti nuo vilties

4. Didysis 2000 metų jubiliejus, į kurį karštai įsitraukė pašvęstasis gyvenimas visame pasaulyje, Bažnyčios gyvenime paliko gilų įspaudą. 2000 m. vasario 2 dieną, tinkamai pasirengus, visose dalinėse Bažnyčiose buvo švenčiamas Pašvęstojo gyvenimo jubiliejus.

Norėdamas, kad kartu peržengtume naujojo tūkstantmečio slenkstį, Šventasis Tėvas jubiliejinių metų pabaigoje panoro apibendrinti Jubiliejaus šventimo palikimą apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte. Šiame tekste įsimenamai ir nuosekliai tęsiamos kelios pamatinės temos, jau pradėtos gvildenti paraginime Vita consecrata: Kristus – kiekvieno krikščionio gyvenimo centras [11], šventumo pastoracija ir pedagogika, jo reiklus pobūdis, didelė reikšmė kasdieniame krikščioniškajame gyvenime [12], visuotinis dvasingumo ir maldos, įsimąstant bei įsiklausant į Dievo žodį, poreikis [13], nepamainomas sakramentinio gyvenimo poveikis [14], bendrystės dvasingumas [15] bei meilės liudijimas, besireiškiąs ekumeniniu bei tarpreliginiu dialogu, kurį ženklina nauja kūrybinga artimo meilė kenčiantiesiems ir neapykantos sužeistam bei pavergtam pasauliui [16].

Visuotinio susirinkimo tėvai, vadovaudamiesi apaštališkajame paraginime pateiktais elementais, Jubiliejaus patirtimi ir poreikiu atnaujinti šventumą, išryškino klausimus bei lūkesčius, reiškiamus pašvęstųjų asmenų įvairiose pasaulio dalyse, sutelkdami dėmesį į reikšmingiausius aspektus. Jie neketino pasiūlyti naujo doktrininio dokumento, bet veikiau norėjo padėti pašvęstajam gyvenimui įsigilinti į didžiąsias pastoracines Šventojo Tėvo gaires, ženklinamas jo svaraus autoriteto bei charizminės tarnybos Bažnyčios vienybei bei jos visuotinei misijai. Tai dovana, kuri turi būti abipusiška bei įgyvendintina ištikimai sekant Kristumi pagal Evangelijos patarimus ir su artimo meile, kasdien praktikuotina broliškos bendrystės bei dosnaus apaštališkojo dvasingumo dvasia.

Šios pašvęstojo gyvenimo lūkesčių bei iššūkių bažnytinėje bei kultūrinėje aplinkoje problemos jau buvo imtasi ypatinguosiuose Vyskupų sinodo susirinkimuose, kuriais prisidėta prie rengimosi Jubiliejaus metams. Visuotinio susirinkimo nariai nepageidavo kartoti padėties analizės. Atsižvelgdami į šiandienę pašvęstojo gyvenimo padėtį bei Šventojo Tėvo gaires, jie paprasčiausiai kviečia pašvęstuosius asmenis savo įvairiose aplinkose bei kultūrose pirmutinį dėmesį skirti dvasingumui. Jų apmąstymai šiame dokumente suskirstyti į keturias dalis. Pripažinę šiandienio pašvęstojo gyvenimo patirties Bažnyčioje turtingumą, visuotinio susirinkimo nariai norėjo išreikšti savo dėkingumą bei pareikšti, jog labai brangina tai, kas yra ir ką atlieka pašvęstasis gyvenimas (I dalis). Jie nenutylėjo šiandien tenkančių pašvęstiesiems asmenims sunkumų, išbandymų, iššūkių, bet aiškino tai kaip naują progą iš naujo giliau atrasti pašvęstojo gyvenimo prasmę bei kokybę (II dalis). Svarbiausia užduotis yra atnaujinti dvasinį gyvenimą, atsiremiant į evangelinį sekimą Kristumi bei ypatingu būdu įgyvendinant bendrystės dvasingumą (III dalis). Galiausiai visuotinio susirinkimo tėvai norėjo būti pašvęstųjų asmenų palydovais pasaulio keliuose, kur vaikščiojo ir dabar tebesutinkamas Kristus, kur Bažnyčia skelbia pasaulio Atpirkėją ir kur bendrystė, dvelkiant trinitarinei meilei, išsilieja atnaujinta misija (IV dalis).

Pirmoji dalis
PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS – KRISTAUS MEILĖS BUVIMAS TARP ŽMONIŲ

5. Žvelgdami į pašvęstųjų asmenų buvimą ir įvairialypes pastangas visose bažnytinio ir socialinio gyvenimo srityse, visuotinio susirinkimo tėvai norėjo išreikšti savo nuoširdų įvertinimą, pripažinimą bei solidarumą. Šį visos Bažnyčios jausmą popiežius, kreipdamasis į Tėvą, viso gėrio Šaltinį, perteikia taip: „Dėkojame Tau už pašvęstojo gyvenimo dovaną, to gyvenimo, kuris tikėjime ieško Tavęs ir, vykdydamas savo visuotinę misiją, visus ragina keliauti pas Tave“ [17]. Per atsimainiusią egzistenciją jis dalyvauja Trejybės gyvenime bei išpažįsta meilę, kuri gelbėja [18].

Pašvęstieji asmenys tikrai verti bažnytinės bendrijos dėkingumo: vienuoliai ir vienuolės, kontempliatyvieji ir tie, kurie atsidavę apaštalavimo darbams, pasaulietinių institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai, atsiskyrėliai ir pašvęstosios mergelės. Jie liudija meilę Kristui, leisdamiesi įkandin jo pagal Evangelijos patarimus ir su giliu džiaugsmu priimdami tą gyvenimo būdą, kurį jis pats buvo pasirinkęs [19]. Ši girtina ištikimybė, kai neieškoma niekieno, išskyrus Viešpaties, pritarimo, yra „Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimo bei veikimo būdo, susijusio su Tėvu ir broliais, gyvoji atmintis“ [20].

Kelias laike

6. Kasdienėje egzistencijoje pašvęstasis gyvenimas tolydžio auga ir bręsta, kad taptų pasaulio ir vyraujančios kultūros gyvensenai alternatyvaus gyvenimo būdo skelbimu. Savo gyvenimo būdu bei Absoliuto paieška jis yra tartum dvasinė mūsų laikų negerovių terapija. Todėl Bažnyčioje pašvęstasis gyvenimas yra palaima ir vilties pagrindas žmogiškajam ir bažnytiniam gyvenimui [21].

Greta pašvęstųjų asmenų naujosios kartos aktyvaus buvimo, per kurį gyvas tampa Jėzaus Kristaus buvimas pasaulyje ir ima spindėti bažnytinės charizmos, ne mažiau reikšmingas yra pašvęstųjų vyrų ir moterų, kamuojamų amžiaus, vienatvės, ligos ir kančios, slaptas ir vaisingas buvimas. Prie savo atliktos tarnybos ir išminties, kurią gali perteikti kitiems, jie dabar dar priduria savo vertingą indėlį, vienydamiesi su kantraus bei išaukštinto Kristaus vargais dėl savo Kūno, kuris yra Bažnyčia (plg. 1 Kol 1, 24).

7. Pašvęstasis gyvenimas per pastaruosius metus žengė tvirtėjimo, nuskaistinimo, bendrystės ir misijos keliais. Bendrojo gyvenimo srityje buvo stiprinami asmeniniai santykiai ir kartu kultūriniai mainai, pripažinti gėriu bei paskata savai institucijai. Girtinos pastangos ieškoti valdžios vykdymo bei klusnumo būdų, kurie būtų labiau įkvėpti sustiprinančios, apšviečiančios, suburiančios, suvienijančios ir sutaikinančios Evangelijos. Laikantis popiežiaus nurodymų, jautriau pajuntami ganytojų poreikiai, plečiasi institutų bendradarbiavimas ugdymo ir apaštalavimo srityse.

Santykiams su visa krikščioniškąja bendrija vis labiau būdingas keitimosi dovanomis abipusiškumo bei bažnytinių pašaukimų papildomumo matmuo [22]. Būtent vietinėse Bažnyčiose galima parengti konkrečias programas, kad Kristaus žinia pasiektų žmones, ugdytų bendruomenes ir per Evangelijos vertybių liudijimą giliai įsirėžtų į visuomenę ir kultūrą [23].

Nuo paprastų formalių santykių noriai pereinama prie broliškumo, kuris išgyvenamas kaip abipusis praturtinimas charizmomis. Kalbama apie pastangas, kurios gali būti naudingos visai Dievo tautai, nes bendrystės dvasingumas teikia instituciniam aspektui sielą, lydimą pasitikėjimo bei atvirumo jausmo, visiškai atitinkančio kiekvieno pakrikštytojo orumą ir atsakomybę [24].

Visos Dievo tautos šventumo labui

8. Kvietimas sekti Kristumi ypatingo pašventinimo būdu yra Trejybės dovana visai išrinktųjų tautai. Pašvęstieji asmenys, įžvelgdami krikšte bendrą sakramentinę ištaką, su kitais tikinčiaisiais dalijasi pašaukimu į šventumą ir apaštalavimą. Būdami šio visuotinio pašaukimo ženklais, jie parodo ypatingąją pašvęstojo gyvenimo misiją [25].

Pašvęstieji asmenys buvo pašaukti į „naują ir ypatingą pašventinimą“ [26] Bažnyčios gerovės labui; tai juos įpareigoja karštai mylint sekti Kristaus, Mergelės Marijos ir apaštalų gyvensena [27]. Šiandieniam pasauliui reikia pranašiško liudijimo, patvirtinančio „Dievo ir būsimųjų gėrybių primatą, kurį išryškina sekimas skaisčiu, beturčiu ir klusniu Kristumi, visiškai atsidavusiu Dievo garbei ir brolių bei seserų meilei“ [28].

Per pašvęstuosius asmenis Bažnyčia įtaigiai kviečiama apmąstyti malonės primatą bei atsiliepti į tai didžiadvasiška dvasine pastanga [29]. Nepaisant plintančios sekuliarizacijos, jaučiamas miglotas dvasingumo poreikis, kuris dažnai reiškiasi kaip naujas maldos poreikis [30]. Kasdieniai gyvenimo įvykiai iškyla kaip klausimai, aiškintini per atsivertimo prizmę. Pašvęstųjų asmenų atsidavimas evangelinės gyvenimo kokybės tarnybai padeda tarp krikščionių įvairiopai palaikyti dvasinio gyvenimo praktiką. Pašvęstojo gyvenimo bendrijos stengiasi būti vis tobulesnėmis Žodžio klausymosi bei juo dalijimosi, liturgijos šventimo, maldos ugdymo, dvasinės globos bei dvasinio vadovavimo įgyvendinimo vietomis [31].

Vykdantys misiją Karalystės labui

9. Vadovaujantis Jėzaus pavyzdžiu, tie, kuriuos Dievas pašaukia sekti paskui save, pašventinami ir išsiunčiami į pasaulį tęsti jo misijos. Negana to, pašvęstasis gyvenimas kaip toks Šventosios Dvasios veikimu virsta misija. Juo labiau pašvęstieji asmenys leidžiasi būti padaromi panašiais į Kristų, juo labiau jie leidžia jam būti ir veikti istorijoje dėl žmonių išganymo [32]. Atviri tam, kas, Dievo akimis, būtina pasauliui, jie veržiasi į prisikėlimo žadamą ateitį ir yra pasirengę sekti Kristumi, kuris atėjo tarp mūsų, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Uolumas dėl Dievo karalystės ir žmonių išganymo geriausiai įrodo pašvęstųjų asmenų atsidavimo autentiškumą. Būtent todėl kiekvienas jų bandymas atsinaujinti virsta nauju polėkiu imtis savo evangelizacinės misijos [33]. Jie mokosi rinktis, ir tam padeda nuolatinis ugdymas, ženklinamas intensyvių dvasinių patirčių, skatinančių imtis drąsių sprendimų.

Visuotiniame susirinkime stebino marga pašvęstųjų asmenų misijų veikla, atsispindėjusi susirinkimo narių pasisakymuose ir pateiktuose pranešimuose. Šiandien ypač suvokiama apaštališkojo darbo, atliekamo su didžiadvasiškumu ir ypatingu, pašvęstųjų moterų „moteriškajam genijui“ būdingu turtingumu, vertė. Jis vertas didžiausio visų, ganytojų ir tikinčiųjų, pripažinimo. Tačiau kelią, kuriuo žengiama, būtina praplatinti. „Reikia neatidėliotinai imtis konkrečių žygių ir atverti moterims galimybę dalyvauti įvairiose veiklos srityse ir įvairiais lygmenimis, įskaitant sprendimų priėmimo procesus“ [34].

Padėkos žodis skirtinas pirmiausia tiems, kurie yra priekinėse linijose. Pasirengimą misijoms atspindi drąsus ėjimas laukiančių pirmo Evangelijos skelbimo tautų link. Šiais metais, būtent sunkiais institutų išgyvenamais narių stygiaus momentais, naujų misijų įsteigta daugiau negu kada nors anksčiau. Ieškant tarp istorijos ženklų atsako į žmonijos lūkesčius, iniciatyvumas ir evangelinė drąsa nuvedė pašvęstuosius vyrus bei moteris į sunkias vietas, kur jiems teko rizikuoti ir net paaukoti savo gyvybę [35].

Vykdydami gailestingumo darbus, pašvęstieji asmenys su nauju užsidegimu imasi ligonių, kuriais reikia pasirūpinti, visko stokojančiųjų, kamuojamų seno ir naujo skurdo. Kitos tarnystės, pavyzdžiui, auklėjimas, irgi susilaukia jų esmingo indėlio, kuris brandina tikėjimą per katechezę ar net yra tikras intelektinis apaštalavimas. Be to, pasiaukodami ir vis labiau bendradarbiaudami jie palaiko Bažnyčios balsą komunikavimo priemonėse, skatinančiose visuomenines pervartas [36]. Tvirtas įsitikinimas, jog to reikia, pagausino pašvęstųjų asmenų, gyvenančių tarp nustumtųjų į paribius. Migruojančioje žmonijoje, kai tokia daugybė priversta palikti gimtąsias vietas, šie Evangelijos vyrai ir moterys iš meilės Kristui veržiasi į „fronto linijas“, tapdami artimiausiais mažiausiesiems.

Reikšmingas ir itin dvasinis klauzūrinių seserų indėlis į evangelizaciją. Tai „apaštališkųjų iniciatyvų siela ir raugas, paliekant aktyvų dalyvavimą jose tiems, kurie tam pašaukti“ [37]. „Taip jų gyvenimas tampa slėpiningu apaštališkojo vaisingumo palaimos krikščionių bendrijai ir visam pasauliui šaltiniu“ [38].

Galiausiai prisimintina, kad per pastaruosius metus tikėjimo ir meilės liudytojų martirologas pašvęstojo gyvenimo srityje smarkiai prasiplėtė. Sunkios situacijos iš daugelio pareikalavo didžiausio meilės įrodymo autentiškos ištikimybės Dievo karalystei dvasia. Kristui ir jo Karalystės tarnystei pašvęsti žmonės liudijo ištikimybę, sekdami Kristumi ligi kryžiaus. Įvairios aplinkybės, skirtingos situacijos, tačiau vienas kankinystės motyvas: ištikimybė Viešpačiui ir jo Evangelijai: „Nes kankinystę tokią daro ne skausmas, bet motyvas“ [39].

Nuolankūs Dvasiai

10. Gyvename laikais, į kuriuos įsiveržia Dvasia, atverdama naujų galimybių. Charizminis įvairių pašvęstojo gyvenimo formų matmuo, visuomet besimainantis ir niekada neužbaigtas, kartu su Šventąja Dvasia rengia Bažnyčioje atėjimą To, kuris turi ateiti, To, kuris jau yra priekin keliaujančios žmonijos ateitis. Kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, pirmoji iš pašvęstųjų, Šventosios Dvasios veikimu ir savo visiško atsidavimo dėka pagimdė Kristų, kad jis savo meilės dovana atpirktų žmoniją, taip ir šiandien pašvęstieji asmenys, likdami atviri ir nuolankūs Dvasiai Kūrėjai, yra pašaukti visa sudėti į meilę ir „įsipareigoti veikliai ir konkrečiai meilei kiekvienam žmogui“ [40]. Šventąją Dvasią ir pašvęstuosius asmenis vienija ypatingas, gyvas ir dinaminis ryšys. Dėl šios priežasties pašvęstiesiems asmenims būtina nuolatos išlikti klusniems Dvasiai Kūrėjai, kuri veikia pagal Tėvo valią, kad pašlovintų dovaną, dovanotą jiems jo mylimame Sūnuje. Ir ta pati Dvasia slėpinio spindesiu nušviečia visą egzistenciją, duotą Dievo karalystės labui ir tokios daugybės vargšų bei apleistųjų gerovei. Dvasiai, bažnytinių charizmų Versmei ir Teikėjai, kuri jas dovanoja Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos pilnatviškam išmanymui bei įgyvendinimui, patikėta ir pašvęstojo gyvenimo ateitis.

Antroji dalis
DRĄSIAI SUTIKTI IŠBANDYMUS IR IŠŠŪKIUS

11. Realistinis žvilgsnis į Bažnyčios ir pasaulio padėtį reikalauja neišleisti iš akių ir sunkumų, pasitaikančių pašvęstojo gyvenimo kasdienybėje. Visi žinome išbandymus bei nuskaistinimus, kuriuos jis šiandien išgyvena. Didysis Dievo dovanos lobis nešiojamas dužiuose, moliniuose induose (plg. 2 Kor 4, 7), o blogio slėpinys nepalieka ramybėje ir tų, kurie Dievui pašvenčia visą savo gyvenimą. Dėmesį į šiandienio pašvęstojo gyvenimo kančias bei iššūkius dabar kreipiame ne tam, kad jį kritikuotume ar smerktume, bet kad iš naujo parodytume nuoširdų solidarumą ir meilės sklidiną artumą tų, kurie norėtų dalytis ne tik džiaugsmais, bet ir skausmais. Aptardami kai kuriuos sunkumus, stengsimės daryti tai kaip žinantys, kad Bažnyčios istorijai vadovauja Dievas, ir kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera (plg. Rom 8, 28). Laikantis tokio tikėjimo požiūrio, net ir neigiami dalykai gali suteikti dingstį pradėti iš naujo, jei juose atpažįstamas nukryžiuoto ir apleisto Kristaus veidas, Kristaus, kuris taip prisiėmė mūsų ribotumus, kad „pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24) [41]. Dievo malonė iki galo išryškėja silpnume (plg. 2 Kor 12, 9).

Iš naujo atrasti pašvęstojo gyvenimo prasmę ir kokybę

12. Pašvęstųjų asmenų šiandien išgyvenami sunkumai yra labai įvairūs, ypač kai atsižvelgiama į skirtingas kultūrines sąlygas, kuriomis jie gyvena.

Kai kuriose pasaulio dalyse į akis krintantis narių mažėjimas daugelyje institutų ir jų senėjimas kelia klausimą, ar pašvęstasis gyvenimas dar yra regimas ženklas, gebantis patraukti jaunuolius. Jei, kai kieno tvirtinimu, trečiasis tūkstantmetis – tai epocha, kurioje pagrindiniai veikėjai bus pasauliečiai, susivienijimai ir bažnytiniai sąjūdžiai, galime savęs paklausti: kokia vieta bus skirta tradicinėms pašvęstojo gyvenimo formoms? Jonas Paulius II mums primena, kad jam lemta kurti didelę istoriją kartu su visais tikinčiaisiais [42].

Tačiau negalima nepastebėti, kad pašvęstasis gyvenimas ne visuomet būna deramai vertinamas ir kartais susilaukia tam tikro nepasitikėjimo. Didėjant religijos krizei, apėmusiai tiek daug mūsų visuomenės sričių, pašvęstieji asmenys ypač įpareigoti ieškoti naujų buvimo formų ir dažnai kelti klausimą dėl savo tapatybės prasmės bei ateities.

Pašvęstojo gyvenimo gyvą polėkį, įgalinantį liudyti ir aukotis iki kankinystės, taip pat lydi dvasinio gyvenimo drungnumo, laipsniško sumiesčionėjimo bei vartotojiškos mąstysenos pavojus. Vadovavimo įstaigoms sudėtingumas, kurį lemia nauji socialiniai reikalavimai ir valstybės normos, veikiant našumo ir akcionizmo pagundai, gali aptemdyti evangelinį savitumą ir susilpninti dvasinę motyvaciją. Asmeninių planų viršenybė bendruomeninių atžvilgiu gali suardyti brolišką ir seserišką bendrystę.

Tai realios problemos, tačiau jų nevalia sureikšminti. Pašvęstieji asmenys nėra vieninteliai, išgyvenantys įtampą tarp sekuliarizmo ir autentiško tikėjimo gyvenimo, tarp savo žmogiškosios būties trapumo ir malonės jėgos; tokia būsena būdinga visiems Bažnyčios nariams.

13. Pašvęstojo gyvenimo patiriami sunkumai ir abejonės gali duoti pradžią naujam kairos, malonės laikui. Juose slypi autentiškas Šventosios Dvasios kvietimas iš naujo atrasti šios gyvenimo formos turtingumą bei galimybes.

Pavyzdžiui, būtinybė gyventi visuomenėje, kurioje dažnai vyrauja mirties kultūra, gali virsti iššūkiu, akinančiu būti įtaigesniais gyvybės liudytojais, rėmėjais ir tarnais. Evangeliniai skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, kuriais savo žmogiškosios prigimties pilnatvėje kaip Dievo Sūnus gyveno Kristus ir kurie buvo perimti iš meilės Dievui, išnyra kaip kelias, vedantis ne į nužmoginimą, bet į visišką asmens įgyvendinimą, kaip veiksminga priemonė, padedanti apsaugoti dvasią, gyvenimą ir kultūrą nuo užterštumo; jie skelbia Dievo vaikų laisvę ir džiaugimąsi gyvenimu pagal Evangelijos palaiminimus.

Kai kam kylantis įspūdis, jog kai kuriose Bažnyčios dalyse imama menkiau vertinti pašvęstąjį gyvenimą, gali būti suprastas kaip paskata išlaisvinančiam apsivalymui. Pašvęstasis gyvenimas netrokšta nei žmogiško pagyrimo, nei pripažinimo; jis atmokamas džiaugsmu, kurį kelia galėjimas veikliai bendradarbiauti Dievo karalystės tarnyboje, buvimas slaptoje dygstančia sėkla, nelaukiant jokio kito atlygio, išskyrus tą, kurį Tėvas suteiks pabaigoje (plg. Mt 6, 6). Jis aptinka savo tapatybę Viešpaties kvietime, sekime juo, jo meilėje ir besąlygiškoje tarnystėje; visa tai geba užpildyti gyvenimą ir suteikti jam pilnatvišką prasmę.

Jei kur nors dėl nedidelio skaičiaus pašvęstieji asmenys virsta mažąja kaimene, tai galima laikyti Apvaizdos ženklu, kviečiančiu susigrąžinti pirmapradę užduotį būti raugu, ženklu ir pranašyste. Juo didesnė užraugtinos tešlos masė, juo kokybiškesnis turi būti evangelinis raugas ir juo ryškesnis pašvęstųjų asmenų liudijimas gyvenimu ir charizminė tarnystė.

Didėjantis suvokimas, jog šventumui pašaukti visi [43], pašvęstiesiems asmenims turėtų ne sudaryti įspūdį, jog priklausomybė šio gyvenimo luomui, ypač tinkamam evangeliniam tobulumui siekti, nebėra reikalinga, bet būti džiaugsmo pagrindas: dabar jie yra arčiau likusių Dievo tautos narių, su kuriais juos vienija bendras sekimo Kristumi kelias, puoselėjant autentiškesnę bendrystę, lenktyniaujant ir vieniems kitus palaikant, padedant bažnytinės bendrystės dvasia, nesijaučiant viršesniems ar žemesniems. Kartu tai kviečia pažinti pašvęstojo gyvenimo kaip ženklo vertę visų Bažnyčios narių šventumui.

Juk jei tiesa, kad visi krikščionys kviečiami „siekti šventumo ir savo luomo tobulumo“ [44], tai pašvęstieji asmenys „nauju ir ypatingu pašventinimu“ [45] įpareigojami evangelinių patarimų liudijimu kelti aikštėn Kristaus gyvenseną, taip stiprinant viso Kristaus Kūno ištikimybę. Tai ne sunkumas, bet veikiau iššūkis, reikalaujantis pašvęstojo gyvenimo charizmų, – kurios kartu yra bendrojo dvasingumo ir misijos, skatinančios Bažnyčios šventumą, charizmos, – originalumo ir specifinio indėlio.

Galiausiai šie iššūkiai gali būti galingas akinimas pagilinti savo pašvęstąjį gyvenimą, kurio liudijimo šiandien kaip niekada reikia. Dera priminti, jog šventieji steigėjai ir steigėjos mokėjo atsiliepti į savo laikų iššūkius bei sunkumus autentiško charizminio kūrybiškumo dvasia.

Vyresniųjų užduotis

14.  Iš naujo ieškant pašvęstojo gyvenimo prasmės bei kokybės, esminė reikšmė tenka vyresniųjų, kuriems patikėta – reikli ir kartais prieštaringa – valdžios tarnystė, užduočiai. Ji reikalauja nuolatinio dalyvavimo, gebančio įkvėpti ir siūlyti, priminti pašvęstojo gyvenimo prasmę ir padėti jiems patikėtiems asmenims gyventi vis atnaujinama ištikimybe Dvasios kvietimui. Nė vienas vyresnysis ar vyresnioji negali atsisakyti savosios įkvėpimo, broliškos ir seseriškos pagalbos, paskatinimo, išklausymo, dialogo misijos. Tik tada visa bendrija jausis vienijama visiškos bendrystės ir apaštališkosios tarnystės. Labai aktualios lieka gairės, pateiktos mūsų Kongregacijos dokumente „Broliškas gyvenimas bendruomenėje“, kur, kalbant apie akcentuotinus aspektus, primenama dvasinės valdžios, vienijančios valdžios, galutinius sprendimus priimančios bei jų įgyvendinimą laiduojančios valdžios užduotis [46].

Iš kiekvieno nario tikimasi įtikinamo įsitraukimo į savo bendrijos gyvenimą bei misiją. Nors galiausiai pagal savo teisę sprendimus priima valdžia, kasdienis gyvenimas bendruomenėje reikalauja dalyvavimo, suteikiančio galimybių dialogui bei atpažinimui plėtotis. Tada kiekvienas individas ir visa bendruomenė gali palyginti savo gyvenimą su Dievo planu ir kartu vykdyti jo valią [47]. Bendra atsakomybė bei dalyvavimas taip pat yra realybė įvairiose skirtingų lygmenų tarybose, vietose, kur turi vyrauti visiška vienybė, siekiant laiduoti Viešpaties, kuris apšviečia ir veda, nuolatinį buvimą. Šventasis Tėvas nedvejodamas priminė seną monastinės tradicijos išmintį, padedančią konkrečiai įgyvendinti bendrystės dvasingumą, skatinančią bei laiduojančią visų vaisingą dalyvavimą [48].

Autentiško atsinaujinimo kelią, kuris „priklauso daugiausia nuo narių ugdymo“ [49], atrasti padės rimtas nuolatinis ugdymas, kurio nevalia iš akių išleisti iš naujo nuodugniai apmąstant ugdymo klausimus pašvęstojo gyvenimo institutuose ir apaštališkojo gyvenimo bendrijose.

Nuolatinis ugdymas

15. Mūsų laikai reikalauja visuotinai peržiūrėti pašvęstųjų asmenų ugdymą, kuris neapsiriboja kokiu nors vienu gyvenimo tarpsniu. To reikia ne tik tam, kad jie išmoktų geriau įsiterpti į neretai karštligiškai kintančios tikrovės ritmą, to pirmiausia reikalauja pats pašvęstasis gyvenimas, savo prigimtimi akinantis į jį pašauktiesiems būti nuolat atviriems. Juk jei pašvęstasis gyvenimas kaip toks tikrai yra „laipsniškas persiėmimas Kristaus nuostata“ [50], tai akivaizdu, jog tai turėtų trukti visą gyvenimą, apimti visą asmenį – jo širdį, sielą ir protą (plg. Mt 22, 37) – bei padaryti jį panašų į Sūnų, atiduodantį save Tėvui dėl žmonijos. Taip suprantamas ugdymas nebėra vien pedagoginis rengimosi įžadams laikas. Tai paties pašvęstojo gyvenimo teologinė samprata, gyvenimo, kuris kaip toks yra niekada nesibaigiantis ugdymas ir „dalyvavimas Tėvo, kuris per Šventąją Dvasią įspaudžia į <…> širdis Sūnaus nuostatą, veikloje“ [51].

Vadinasi, svarbu, kad kiekvienas pašvęstasis asmuo būtų ugdomas neverčiamas mokytis visą gyvenimą, kiekviename amžiuje ir gyvenimo tarpsnyje, kiekvienoje žmogiškoje aplinkoje ir kontekste, iš kiekvieno asmens ir kultūros, idant įstengtų turėti naudos iš kiekvieno tiesos ir grožio fragmento, kurį aptinka savo aplinkoje. Tačiau pirmiausia jie turi išmokti leistis ligi pat mirties skausmuose ir kančiose būti ugdomiems kasdienybės, savo bendruomenės, savo brolių ir seserų, kasdienių dalykų, paprastų ir nepaprastų, maldos ir apaštalavimo darbo.

Esminės svarbos tada įgyja atvirumas kitiems bei kitoniškumui ir ypač ryšys su laiku. Asmenys, įsitraukę į nuolatinį ugdymą, atgauna laiką; jie jį priima ne kaip naštą, bet kaip dovaną ir išmintingai leidžiasi į įvairius gyvenimo ritmus (diena, savaitė, mėnuo, metai), stengdamiesi suderinti juos su ritmu, nekintamai ir amžinai nustatytu Dievo, nužyminčiu dienas, šimtmečius ir laikotarpius. Pašvęstasis asmuo nepakartojamu būdu išmoksta leistis būti formuojamas liturginių metų, kurių metu laipsniškai išgyvena Dievo Sūnaus gyvenimo slėpinius, persiėmęs jo jausmais, idant kasdien pradėtų nuo Kristaus ir jo mirties bei prisikėlimo Velykų.

Pašaukimų žadinimas

16. Vienas pirmųjų nuolatinio ugdymo vaisių yra gebėjimas kasdien išgyventi savo pašaukimą kaip naują dovaną, priimtiną vis dėkingesne širdimi, – dovaną, į kurią būtina atsiliepti vis didesnės atsakomybės persunkta nuostata ir kurią reikia įtikinamai bei užkrečiamai liudyti, kad ir kiti pasijustų esą pašaukti Dievo šiuo ypatingu pašaukimu ar kitais būdais. Pašvęstasis asmuo iš prigimties yra pašaukimo žadintojas; kas pats yra pašauktas, tas neišvengiamai turi tapti šaukiančiuoju. Vadinasi, nuolatinis ugdymas natūraliai susijęs su pašaukimų žadinimu.

Tarnavimas pašaukimams yra vienas iš naujų reikliausių iššūkių, šiandien kylančių pašvęstajam gyvenimui. Viena vertus, kultūros globalizacija ir sudėtingi socialiniai santykiai apsunkina radikalius ir tvarius gyvenimo sprendimus; antra vertus, pasaulis patiria vis daugiau materialinių ir moralinių kančių, keliančių grėsmę pačiam žmogaus orumui ir tyliai besišaukiančių tų, kurie galingai skelbtų taikos ir vilties žinią, neštų Kristaus išganymą. Mūsų dvasioje aidi Jėzaus žodžiai mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38; Lk 10, 2).

Pirmutinė pastoracijos pašaukimų užduotis visuomet yra malda. Ypač ten, kur mažai kas besirenka pašvęstąjį gyvenimą, neatidėliotinai būtinas tikėjimas į Dievą, galintis – kai yra prašomas su pasitikėjimu – pažadinti Abraomui vaikų net iš akmenų (plg. Mt 3, 9) ir nevaisingas įsčias vėl paversti vaisingomis. Tokį tikėjimą į Dievą, kuris vienintelis gali pašaukti ir išsiųsti darbininkus, turi reikšti visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai. Visa vietinė Bažnyčia – vyskupai, kunigai, pasauliečiai ir pašvęstieji asmenys – pašaukti imtis atsakomybės už pašaukimus šiems ypatingiems šventimams.

Geriausias pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą skatinimo būdas yra tas, kurio ėmėsi pats Viešpats tardamas apaštalams Jonui ir Andriejui: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39). Toks susitikimas, lydimas dalijimosi gyvenimu, reikalauja, kad pašvęstieji asmenys giliai gyventų savo pašaukimu, idant pasidarytų džiaugsmo, kurį Dievas dovanoja klausantiems jo balso, regimi ženklai. Todėl reikia svetingų bendruomenių, gebančių dalytis su jaunuoliais savo gyvenimo idealu, nenusigręžiančių nuo autentiškumo reikalavimų ir pasirengusių leistis su jais į kelią.

Tinkamiausia vieta pašaukimams žadinti yra vietinė Bažnyčia. Joje viena kitą papildydamos sąveikauja visos tarnybos ir charizmos [52] ir kartu įgyvendina bendrystę vienoje Kristaus Dvasioje ir jos reiškimosi formų įvairovę. Aktyvus pašvęstųjų asmenų buvimas padės krikščionių bendruomenėms tapti tikėjimo laboratorijomis [53], paieškos, susimąstymo ir susitikimo, bendrystės ir apaštalavimo vietomis, kur visi jausis įsitraukę į Dievo karalystės statydinimą tarp žmonių. Taip rasis Bažnyčiai kaip Dievo šeimai būdinga aplinka, įgalinanti lengviau vieniems kitus pažinti, keistis bei užkrėsti tomis ypatingomis vertybėmis, iš kurių kyla sprendimas visą savo gyvenimą paskirti Dievo karalystės reikalui.

17. Rūpinimasis pašaukimais yra užduotis, esmingai svarbi pašvęstojo gyvenimo ateičiai. Pašaukimų mažėjimas, ypač Vakarų pasaulyje, ir jų gausėjimas Azijoje bei Afrikoje brėžia naują pašvęstojo gyvenimo buvimo Bažnyčioje žemėlapį ir duoda pradžią naujoms kultūrinėms pusiausvyroms institutuose. Gyvenimo luomas, kuris, išpažindamas evangelinius patarimus, daro esminius Jėzaus bruožus pavyzdingai ir tvariai regimus pasaulyje [54], šiandien išgyvena ypatingą permąstymo ir naujų metodų naujose kultūrose paieškų tarpsnį. Tai tikrai žadanti pradžia jo daugialypių charizminių formų neištirtų galimybių raidai plėtotis.

Dabartinės permainos tiesiogiai akina paskirus pašvęstojo gyvenimo institutus ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenes suteikti savo buvimui Bažnyčioje bei tarnystei žmonijai gilesnę evangelinę prasmę. Pašaukimų pastoracija reikalauja išsiugdyti naujų bei tvirtesnių gebėjimų susitikti; gyvenimo liudijimu siūlyti būdingus sekimo Kristumi ir šventumo būdus; galingai ir nedviprasmiškai skelbti laisvę, gimstančią iš neturto paženklinto gyvenimo, kuriam vienintelis lobis yra Dievo karalystė; karštai mylėti skaistų gyvenimą, trokštantį pažinti tiktai vieną, Kristaus, širdį; semtis pašventinimo bei atsinaujinimo jėgų iš klusnaus gyvenimo, kuriam pažįstamas vienintelis Dievo valios vykdymo, kad būtų išganytas pasaulis, horizontas.

Skatinti pašaukimus šiandien yra užduotis, kurios nevalia nei patikėti vien specialistams, nei atsieti nuo autentiškos jaunimo pastoracijos, kuri pirmutinė leidžia pajusti jaunuoliams konkrečią Kristaus meilę. Kiekviena bendrija ir visi instituto nariai kviečiami ieškoti ryšių su jaunuoliais, praktikuoti evangelinę sekimo Kristumi pedagogiką ir perteikti savo charizmą; jaunuoliai laukia asmenų, galinčių pasiūlyti autentiško gyvenimo pagal Evangeliją būdų ir kelių, vedančių prie didžiųjų dvasinių žmogiškojo bei krikščioniškojo gyvenimo vertybių. Būtent pašvęstieji asmenys turi iš naujo atrasti pedagoginį meną pažadinti bei išlaisvinti gilius, perdėm dažnai žmonių, pirmiausia jaunuolių, širdyse paslėptus klausimus. Lydėdami einančius pašaukimo atpažinimo keliu, pašvęstieji asmenys bus priversti parodyti savo tapatybės versmę. Perteikti savo gyvenimo patirtį visada reiškia ją atsiminti ir iš naujo atrasti šviesą, nuvedusią į jų pačių asmeninį pašaukimo pasirinkimą.

Ugdymo būdai

18. Dėl ugdymo mūsų dikasterija yra paskelbusi du dokumentus: Potissimum institutioni ir „Institutų bendradarbiavimas ugdymo srityje“. Mums labai gerai žinomi vis nauji iššūkiai, su kuriais susiduria institutai šioje srityje.

Nauji pašaukimai, besibeldžiantys į pašvęstojo gyvenimo duris, yra labai įvairūs ir reikalauja asmeninio dėmesio bei tinkamų metodų jų žmogiškoms, dvasinėms ir kultūrinėms aplinkybėms pasverti. Todėl, norint įvertinti pašaukimo autentiškumą bei motyvacijos grynumą tikėjimo ir galimų priešingų ženklų šviesoje, būtina jį tirti ramiai, nepasiduodant gausos ar efektyvumo pagundai. Jaunuolius, turinčius priešais akis pašaukimą, kuris juos pranoksta ir galbūt peržengia pradinį jų įsivaizdavimą, atvedusį juos į tam tikrą institutą, būtina akinti laikytis aukštų radikalaus sekimo Kristumi idealų ir tvirtų šventumo reikalavimų. Todėl ugdymui turėtų būti būdingi įvesdinimo į radikalų sekimą Kristumi bruožai. Kadangi pašvęstojo gyvenimo tikslas yra darytis panašiam į Viešpatį Jėzų, privalu pradėti žengti laipsniško tapatinimosi su Kristaus nuostata Tėvo atžvilgiu keliu [55]. Tai padės suvienyti teologines, humanitarines ir technines žinias su instituto dvasiniu bei apaštališkuoju gyvenimu ir visada turės tam tikros „šventumo mokyklos“ bruožų.

Didžiausius iššūkius gyvenimui kelia vertybės, valdančios mūsų dienų globalizuotą kultūrą. Krikščioniškajam gyvenimui kaip pašaukimui, trykštančiam iš Dievo meilės plano ir reikalaujančiam asmeninio bei gydančio susitikimo su Kristumi Bažnyčioje, tenka akis į akį susidurti su vaizdiniais ir planais, turinčiais kuo įvairiausių kultūrų bei socialinių istorijų žymę. Gresia pavojus, kad subjektyvūs sprendimai, individualūs planai ir vietinės orientacijos nustelbs instituto regulą, bendruomeninį gyvenimo stilių ir apaštališkąją kryptį. Todėl būtinas ugdomasis dialogas, gebantis suderinti visų būdingus žmogiškus, socialinius ir dvasinius bruožus, įžiūrėti jų žmogiškas ribas, kurias reikia nugalėti, ir Dvasios impulsus, galinčius atnaujinti asmens ir instituto gyvenimą. Esminių permainų laikotarpiu ugdant reikia stengtis, laikantis instituto dvasinės ir apaštališkosios tradicijos, įdiegti į jaunų pašvęstųjų narių širdis tas žmogiškas, dvasines ir charizmines vertybes, be kurių vėliau nebus įmanoma realizuoti „kūrybiškos ištikimybės“ [56].

Kultūrų įvairovė, skirtingas gyvenimo amžius ir įvairūs gyvenimo projektai vis labiau būdingi pašvęstojo gyvenimo institutams. Ugdymu reikia rengti nuoširdžiam ir Kristaus meilės paženklintam bendruomeniškam dialogui, mokant traktuoti skirtumus kaip turtą bei derinti įvairius požiūrius bei jausmus. Taip nuolatinė vienybės meilėje paieška krikščioniškosioms bendruomenėms taps communio mokykla ir broliško bendro gyvenimo tarp tautų siūlymu.

Ypatingą dėmesį tada teks skirti kultūriniam ugdymui, žengiančiam koja kojon su laiku ir atsiliepiančiam į šiandienių žmonių prasmės ieškojimus. Tam reikės geresnio filosofinio, teologinio ir psichologinio–pedagoginio ugdymo bei didesnio orientavimosi į dvasinį gyvenimą, be to, tinkamesnių modelių, atsižvelgiančių į kultūras, kuriose randasi naujų pašaukimų, ir aiškiai apibrėžtų nuolatinio ugdymo programų; tačiau labiausiai pageidautina geriausias pajėgas skirti ugdymui, net jei tai reikalautų didelių aukų. Prioritetu turi būti kvalifikuotas personalas ir tinkamas jo rengimas.

Turime dosniai skirti savo laiką ir jėgas ugdymui. Pašvęstieji asmenys priklauso brangiausiam Bažnyčios lobiui. Be jų visi ugdymo bei apaštalavimo planai lieka teorija ir tuščiais norais. Kartu nevalia užmiršti, kad, norint pasiekti ugdymo tikslų tokioje karštligiškai skubančioje epochoje kaip mūsų, reikia daug daugiau laiko, ištvermės ir kantrybės. Aplinkoje, kurioje vyrauja greitumas bei paviršutiniškumas, mums reikia ramumo ir gilumo, nes asmuo statydinasi labai lėtai.

Keli ypatingi iššūkiai

19. Gyvenimo kokybę ir ugdymo reikalavimus akcentavome todėl, jog tai yra sritys, labiausiai reikalaujančios dėmesio. Tačiau Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija norėtų lydėti pašvęstuosius asmenis visuose rūpesčiuose ir tęsti su jais vis atviresnį bei konstruktyvesnį dialogą.

Visuotinio susirinkimo tėvai suvokia tokį poreikį ir išreiškė pageidavimą geriau pažinti ir bendradarbiauti su pašvęstojo gyvenimo ir apaštališkojo gyvenimo draugijomis. Jų buvimas – ypač diecezinių teisių, pašvęstųjų mergelių ir eremitų institutų – vietinėje Bažnyčioje reikalauja ypatingo vyskupo ir jo kunigų dėmesio.

Visuotinio susirinkimo nariai taip pat jautrūs klausimams, kuriuos vienuolijų nariai kelia dėl jų didžių darbų, leidusių jiems iki šiol tarnauti pagal savo atitinkamas charizmas: ligoninių, kolegijų, mokyklų ir įvairiausių svečių bei rekolekcijų namų. Kai kuriose pasaulio dalyse jie neatidėliotinai būtini, kitur juos tapo sunku išlaikyti. Ieškoti sprendimų reikia kūrybiškai, apdairiai, palaikant dialogą su instituto nariais, panašias įstaigas turinčiais institutais bei dalinės Bažnyčios atsakingais pareigūnais.

Labai aktualios įkultūrinimo temos. Jos siejasi su pašvęstojo gyvenimo įkūnijimo būdais, dvasingumo ir apaštalavimo formų pritaikymu, vadovavimo stiliais, ugdymu, pajamų ir ūkinių gėrybių administravimu, misijos vykdymu. Popiežiaus žodžiai, skirti visai Bažnyčiai, galioja ir pašvęstajam gyvenimui: „Trečiojo tūkstantmečio krikščionybė turės vis geriau atsiliepti į šią būtinybę įsikultūrinti. Likdama visiškai pati savimi, neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios tradicijai, ji turės daugybės kultūrų ir tautų, kuriose bus priimta ir suleis šaknis, veidą“ [57]. Autentiškas įkultūrinimas gerokai praturtins pašvęstąjį gyvenimą bei visą Bažnyčią ir duos pradžią naujai dvasinio ir apaštališko polėkio epochai.

Galėtume be galo vardyti pašvęstojo gyvenimo lūkesčius šiame trečiajame tūkstantmetyje, nes Dvasia stumia eiti vis pirmyn ir tolyn. Didelį norą su dėkingumu atsiminti praeitį, uoliai išgyventi dabartį ir pasitikint atsiverti ateičiai visiems mokiniams turėtų įžiebti Mokytojo žodžiai [58].

Atsiliepdamas į Jono Pauliaus II kvietimą, skirtą visai Bažnyčiai, pašvęstasis gyvenimas turėtų ryžtingai iš naujo pradėti nuo Kristaus, įsimąstydamas į jo veidą ir pirmenybę teikdamas dvasingumo keliams kaip gyvenimo, pedagogikos bei pastoracijos būdams: „Pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys, Bažnyčia laukia jūsų darbų, kad galėtų žengti šia nauja kelio atkarpa pagal gaires, kurias nubrėžiau apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte: įsimąstant į Kristaus veidą, pradedant nuo jo iš naujo, liudijant jo meilę“ [59]. Tiktai tada pašvęstasis gyvenimas ras naujų gyvybinių jėgų tarnauti visai Bažnyčiai ir visai žmonijai.

Trečioji dalis
PIRMUTINĖ VIETA – DVASINIAM GYVENIMUI

20. Pašvęstasis gyvenimas, kaip ir kiekviena krikščioniškoji gyvenimo forma, iš prigimties dinamiškas, ir kiekvienas, kuris Dvasios tam pašauktas, turi nuolatos atsinaujinti siekdamas tapti tobulai panašus į Kristų (plg. Ef 4, 13). Jis kilo iš kūrybinio Dvasios impulso, Dvasios, nurodžiusios steigėjams ir steigėjoms Evangelijos kelią ir davusios pradžią stebėtinai charizmų įvairovei. Šie steigėjai ir steigėjos, atviri bei klusnūs Dvasios vadovavimui, uoliai sekė Kristų, artimai jį pažino ir atvirai dalijosi jo misija.

Jų įpėdiniai turi ne tik išsaugoti jų dvasios patirtį, bet ir toliau ją gilinti bei skleisti [60]. Ir šiandien Šventoji Dvasia reikalauja būti atviriems bei klusniems jos visuomet naujam bei kūrybiškam veikimui. Ji vienintelė įgali išlaikyti ištakų šviežumą bei autentiškumą ir kartu įkvėpti drąsos iniciatyviai bei išradingai atsiliepti į laiko ženklus.

Tad reikia leistis būti Dvasios vedamam, idant būtų galima vis iš naujo atrasti Dievą ir jo žodį, persiimti karšta meile jam ir žmonijai, naujaip suvokti dovanotąsias charizmas. Būtina siekti dvasingumo giliausia šio žodžio prasme, t. y. gyvenimo pagal Dvasią. Pašvęstajam gyvenimui šiandien pirmiausia reikia dvasinio atgimimo, kuris padėtų konkrečioje kasdienybėje įgyvendinti krikšto pašventinimo ir jo naujo bei ypatingo pašventinimo evangelinę bei dvasinę prasmę.

„Tad dvasinis gyvenimas pirmiausia turi rasti sau vietą pašvęstojo gyvenimo šeimų programose, kad kiekvienas institutas ir kiekviena bendruomenė būtų savotiška tikro Evangelijos dvasingumo mokykla“ [61]. Turime leisti Dvasiai apsčiai atverti iš Kristaus trykštančius gyvojo vandens šaltinius. Būtent Dvasia įgalina mus įžiūrėti Jėzuje Kristuje Viešpatį (plg. 1 Kor 12, 3), kviečiantį juo sekti ir skatinantį su juo tapatintis: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“ (Rom 8, 9). Būtent ji paverčia mus vaikais Sūnuje, ji liudija mums Dievo tėvystę, leidžia suvokti savo įvaikystę ir sušukti: „Aba, Tėve“ (Rom 8, 15). Dvasia įkvepia meilę ir gimdo bendrystę. Galiausiai pašvęstajam gyvenimui būtina iš naujo veržtis į šventumą, kuris paprastoje gyvenimo kasdienybėje priešais akis turi radikalųjį Kalno pamokslą [62] ir reiklią meilę, ženklinančią asmeninį santykį su Viešpačiu, brolišką bendrystę ir tarnavimą kiekvienam žmogui. Toks Dvasios jėgos visiškai gaivinamas ir į Tėvą, jo Karalystės ieškant, nukreiptas vidinis atsinaujinimas padės pašvęstiesiems asmenims iš naujo pradėti nuo Kristaus ir liudyti jo meilę.

Kvietimas iš naujo atrasti dvasingume savo šaknis bei pasirinkimus, atveria kelius į ateitį. Pirmiausia būtina visapusiškai ir pagal Vita consecrata [63] nurodymus, vadovaujantis Trejybės gyvenimo pavyzdžiu, įgyvendinti Evangelijos patarimų teologiją, pasinaudojant nauja proga grįžti prie savo charizmų šaltinių bei savo konstitucinių tekstų, kurie visada atviri naujiems, reiklesniems aiškinimams. Dvasingumo dinamiškumas teikia progą šiuo Bažnyčios laikotarpiu giliau plėtoti bažnytiškesnį ir bendruomeniškesnį dvasingumą, reiklesnį ir brandesnį abipuse pagalba siekiant šventumo, dosnesnį apaštalavimo pasirinkimais, galiausiai labiau linkusį pašvęstojo gyvenimo bei jo poveikio srityje virsti šventumo pedagogika ir pastoracija visos Dievo tautos labui. Šventoji Dvasia yra krikščioniškojo dvasingumo siela ir gaivintoja; dėl šios priežasties turime patikėti save jos veikimui, prasidedančiam širdyje, besireiškiančiam bendryste bei plintančiam per misiją.

Pradėti nuo Kristaus

21. Būtina vis tvirčiau laikytis Kristaus, pašvęstojo gyvenimo šerdies, ir vėl ryžtingai pasukti atsivertimo bei atsinaujinimo keliu, kuris, kaip rodo pradinė apaštalų patirtis prieš ir po prisikėlimo, reiškia iš naujo pradėti nuo Kristaus. Iš tiesų reikia iš naujo pradėti nuo Kristaus, nes nuo jo pradėjo pirmieji mokiniai Galilėjoje, nuo jo Bažnyčios istorijoje pradėjo visokio statuso bei kultūros vyrai ir moterys, kurie, Dvasios pašventinti pašaukimu, paliko šeimas bei tėvynes ir besąlygiškai nusekė paskui jį, pasirengę skelbti Karalystę ir daryti gera visiems (plg. Apd 10, 28).

Savo ribotumo ir silpnumo suvokimas ir kartu pašaukimo didybė dažnai versdavo kartu su Petru ištarti: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“ (Lk 5, 8). Tačiau Dievo dovana buvo stipresnė už žmogišką negebėjimą. Pats Kristus, būdamas bendruomenėse tų, kurie amžių tėkmėje rinkdavosi jo vardu, mokė juos apie save ir savo Dvasią, kreipė į Tėvą, pasaulio keliais vedė pas brolius bei seseris, darė juos, kartu su visais kitais pašaukimais, Bažnyčioje savo meilės įrankiais ir Karalystės statytojais.

Pašvęstieji asmenys gali ir turi pradėti nuo Kristaus, nes jis pats pirmas atėjo jų pasitikti ir lydi juos kelyje (plg. Lk 24, 13–22). Jų gyvenimas yra malonės primato skelbimas [64], be Kristaus jie nieko negali nuveikti (plg. Jn 15, 5), bet viską gali tame, kuris juos stiprina (plg. Fil 4, 13).

22. Pradėti iš naujo nuo Kristaus, vadinasi, išpažinti, kad pašvęstasis gyvenimas yra ypatingas sekimas Kristumi, „Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimo bei veikimo būdo, susijusio su Tėvu ir broliais, gyvoji atmintis“ [65]. Tai lemia ypatinga meilės bendrystė su tuo, kuris tapo gyvenimo viduriu ir nuolatiniu kiekvienos iniciatyvos šaltiniu. Tai, kaip teigiama apaštališkajame paraginime Vita consecrata, yra dalijimosi patirtis, „ypatinga vidinio artumo malonė“ [66], „tapatinimasis su juo ligi jo nuostatos bei gyvensenos perėmimo“ [67], „Kristaus pagautas gyvenimas“ [68], „gyvenimas, kurį palietė Kristaus ranka, kuris išgirdo jo balsą, kurį palaiko jo malonė“ [69].

Visą pašventinimo gyvenimą tegalima suprasti remiantis šiuo išeities tašku: Evangelijos patarimai prasmingi, jei jie padeda išlaikyti bei sutvirtinti meilę Viešpačiui, būnant visiškai klusniam jo valiai; bendruomeninis gyvenimas įkvepiamas To, kuris suburia apie save, bei yra orientuotas į džiaugimąsi jo nuolatiniu buvimu; misija yra jo paliepimas, akinantis mus ieškoti jo veido veiduose tų, pas kuriuos esame siųsti dalytis Kristaus patyrimu.

Tokių tikslų siekė įvairių pašvęstojo gyvenimo bendrijų ir institutų steigėjai bei steigėjos. Tokie idealai jaudino pašvęstųjų vyrų ir moterų kartas.

Tad iš naujo pradėti nuo Kristaus reiškia vėl atrasti pirmąją meilę, įžiebiančią kibirkštį, paskatinusią sekti. Meilės primatas priklauso Kristui. Sekimas tėra meilės atsakas į Dievo meilę. „Mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 10.19). Tai reiškia pripažinti jo asmeninę meilę su tokiu pačiu giliu sąmoningumu, paskatinusiu apaštalą Paulių ištarti: Kristus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Tiktai suvokimas, jog esi be galo mylimas, gali padėti įveikti visus asmeninius ir institucinius sunkumus. Jei nesijaus mylimi tokia meile, pašvęstieji asmenys negalės būti kūrybingi, neįstengs atnaujinti instituto bei pasukti naujais pastoraciniais keliais. Būtent tokia meilė stiprina bei drąsina, įkvepia ryžto išdrįsti.

Įžadai, kuriais pašvęstieji asmenys įsipareigoja gyventi pagal Evangelijos patarimus, radikalūs todėl, kad jie yra meilės atsakas. Mergeliškumas atveria širdį Kristaus širdies matui ir įgalina mylėti taip, kaip jis mylėjo. Neturtas išlaisvina iš daiktų ir dirbtinių poreikių, žadinamų vartojimo visuomenės, vergijos ir leidžia iš naujo atrasti Kristų, vienintelį lobį, dėl kurio iš tiesų verta gyventi. Klusnumas atiduoda visą gyvenimą į Kristaus rankas, kad jis jį įgyvendintų pagal Dievo sumanymus bei paverstų šedevru. Norint dosniai ir džiugiai sekti Kristumi, reikia drąsos.

Įsimąstyti į Kristaus veidus

23. Kelią, į kurį pašvęstasis gyvenimas šaukiamas naujojo tūkstantmečio pradžioje, ženklina įsimąstymas į Kristų, žvilgsniui labiau negu kada nors anksčiau esant įsmeigtam į Viešpaties veidą [70]. Tačiau kur konkrečiai įsimąstyti į Viešpaties veidą? Yra daug jo buvimo formų, kurias reikia vis atrasti naujai.

Jis tikrai esti savo žodyje ir sakramentuose, pirmiausia Eucharistijoje. Jis gyvas savo Bažnyčioje, būna tarp jo vardu susirinkusiųjų. Jis yra priešais mus kiekviename žmoguje ir pirmiausia tapatinasi su mažaisiais, neturtingaisiais, kenčiančiaisiais, stokojančiaisiais. Jis pasitinka mus kiekviename įvykyje, džiugiame ir liūdname, išbandymuose ir džiaugsme, skausme ir ligoje.

Šventumas yra susitikimo su juo vaisius, – susitikimo per įvairias jo buvimo formas, kuriose galima atrasti jo kaip Dievo Sūnaus veidą – kenčiantį veidą ir kartu Prisikėlusiojo veidą. Kaip kadaise rodėsi kasdieniame gyvenime, taip jis yra ir šiandienėje kasdienybėje, kur tebesimato jo veidas. Norint jį atpažinti, reikia tikėjimo žvilgsnio, kuriam pažįstamas Dievo žodis, eucharistinis gyvenimas, malda ir pirmiausia meilės darbai, nes tik meilė leidžia mums visiškai pažinti Slėpinį.

Galime priminti kelias tinkamas vietas, kur įmanoma įsimąstyti į Kristaus veidą, stengiantis atnaujinti gyvenimą pagal Dvasią. Tai – gyvojo dvasingumo keliai, mūsų laikais laikytini prioritetu, proga gyvenime ir kasdienėje patirtyje naujaip perprasti savosios charizmos dvasinius turtus, iš naujo prisiliečiant prie šaltinių, kurie iš steigėjų dvasios patirties išskėlė naujo gyvenimo ir naujų darbų kibirkštį, paskatino iš naujo specifiškai permąstyti Evangeliją, glūdinčią kiekvienoje charizmoje.

Dievo žodis

24. Dvasingai gyventi pirmiausia reiškia pradėti nuo Kristaus, tikrojo Dievo ir tikrojo žmogaus, asmens, kuris, kaip pašvęstiesiems asmenims primena Jonas Paulius II, yra savo žodyje, „pirmutinėje kiekvieno dvasingumo versmėje“ [71]. Šventumas neįsivaizduojamas be Dievo žodžio atnaujinto klausymosi. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte skaitome: „Ypač būtina, kad žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu“, leidžiančiu „semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, formuojantį gyvenimą“ [72]. Būtent ten apsireiškia Mokytojas ir ugdo širdis bei dvasią, ten bręsta tikėjimo žvilgsnis ir išmokstama matyti tikrovę bei įvykius Dievo žvilgsniu ligi „Kristaus išmonės“ turėjimo (1 Kor 2, 16).

Šventoji Dvasia leido steigėjams bei steigėjoms išvysti Dievo žodį naujoje šviesoje. Iš šio žodžio gimsta kiekviena charizma ir jį išreiškia kiekviena regula. Kaip steigėjai ir steigėjos, taip ir jų mokiniai bei mokinės šiandien kviečiami įsidėti ir puoselėti širdyse Dievo žodį, kad jis ir toliau nušviestų jų žingsnius ir kelius (plg. Ps 118, 105). Tada Šventoji Dvasia nuves juos į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).

Dievo žodis maitina gyvenimą, maldą ir kasdienę kelionę, lemia bendruomenės mąstymo vienybę, įkvepia be paliovos atsinaujinti ir kūrybiškai apaštalauti. Jau Vatikano II Susirinkimas nurodė, jog grįžimas prie Evangelijos yra pirmutinis didysis atsinaujinimo principas [73].

Kaip visoje Bažnyčioje, taip ir pašvęstųjų asmenų bendrijose ir grupėse per pastaruosius metus išsiplėtojo gyvesnis ir tiesesnis ryšys su Dievo žodžiu. Šiuo keliu ir toliau reikia intensyviai eiti. Popiežius yra pasakęs: „Būtina nenuilstamai įsimąstyti į Šventąjį Raštą, pirmiausia šventąsias Evangelijas, nes būtent tai jumyse įspaudžia kūnu tapusį Žodį“ [74].

Broliškas bei seseriškas gyvenimas bendruomenėje taip pat padeda iš naujo atrasti bažnytinį Žodžio matmenį: jį priimti, apmąstyti, kartu juo gyventi, keistis su juo susijusia patirtimi ir taip tobulėti autentišku bendrystės dvasingumu.

Čia derėtų priminti būtinybę nuolatos laikytis regulos, kuri reikalinga, nes joje ir konstitucijose „glūdi sekimo kelias, nubrėžtas specifinės, Bažnyčios patvirtintos charizmos“ [75]. Regula perteikia ypatingą steigėjų, veikiant Šventajai Dvasiai, pateiktą Evangelijos aiškinimą ir instituto nariams padeda išties gyventi pagal Dievo žodį.

Maitindamiesi Žodžiu, tapę naujais vyrais bei moterimis, būdami laisvi bei kupini Evangelijos dvasios, pašvęstieji asmenys galės autentiškai tarnauti Žodžiui evangelizacijoje. Tada jie prisidės prie Bažnyčios užduoties, kuri naujojo tūkstantmečio pradžioje yra prioritetinė: „Privalome atgaivinti savyje pradžios polėkį, leisdamiesi pagaunami apaštališkojo skelbimo po Sekminių įkarščio“ [76].

Malda ir kontempliacija

25. Malda ir kontempliacija yra vieta, kur priimamas Dievo žodis, ir kartu kyla iš Žodžio klausymosi. Be vidinio meilės gyvenimo, kurį prie savęs traukia Žodis, Tėvas ir Dvasia (plg. Jn 14, 23), tikėjimo žvilgsnis neįmanomas; be to savas gyvenimas pamažu praranda prasmę, brolio ar sesers veidas tampa blausus, ir darosi nebeįmanoma įžiūrėti Kristaus veido; istorijos įvykiai lieka dviprasmiški, jei apskritai ne be vilties, ir apaštalavimo bei meilės misija virsta nieko nereiškiančia veikla.

Kiekvienas pašaukimas pašvęstajam gyvenimui yra gimęs iš kontempliacijos, intensyviai išgyventos bendrystės akimirksnių, iš gilios draugystės su Kristumi, iš grožio bei šviesos, spindinčių jo veide. Iš to kyla troškimas visada būti su Viešpačiu – „Viešpatie, gera mums čia būti“ (Mt 17, 4) – ir juo sekti. Kiekvienas pašaukimas turi be paliovos bręsti šiuo artumu Kristui. Jonas Paulius II primena tai ir sako: „Todėl jūsų pirmutinė užduotis neišvengiamai susijusi su kontempliacija. Čia randasi kiekviena pašvęstojo gyvenimo realybė, kasdien atnaujinama nuolatiniu įsimąstymu į Kristaus veidą“ [77].

Monastinės tradicijos vienuoliai ir vienuolės, taip pat savaip eremitai, daugiau vietos skiria Dievo šlovinimui ilga tylos malda. Pasaulietinių institutų nariai, taip pat pašvęstosios mergelės pasaulyje atnašauja Dievui visų žmonių džiaugsmus bei kančias, viltis bei užtarimus ir įsimąsto į Kristaus veidą, atpažįstamą aplinkiniuose broliuose bei seseryse, istorijos įvykiuose, apaštalavime ir kasdieniame darbe. Veiklaus apaštalavimo vienuoliai ir vienuolės atsideda mokymui, ligoniams bei vargšams ir tokioje veikloje įžiūri Kristaus veidą. Apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai ir misionieriai Evangelijos skelbimą išgyvena pagal apaštalo Pauliaus pavyzdį kaip tikrą kultą (plg. Rom 1, 6). Visa Bažnyčia džiaugiasi palaiminga maldos formų bei galimybių įsimąstyti į vienatinį Kristaus veidą įvairove.

Sykiu galima konstatuoti, kad Valandų liturgijos ir Eucharistijos šventimas jau daug metų užima svarbiausią vietą visų broliškų bei seseriškų bendrijų gyvenime, teikdamas joms biblinės ir bažnytinės stiprybės. Tai prisideda prie abipusiško statydinimosi ir gali tapti liudijimu, kad jos Dievo akivaizdoje ir su juo yra „bendrystės namai ir mokykla“ [78]. Autentiškas dvasinis gyvenimas reikalauja, kad visi – nesvarbu, koks pašaukimas – kasdien reguliariai skirtų tinkamo laiko atviram ir tyliam pokalbiui su Tuo, kurio jie jaučiasi mylimi, idant pasidalytų savo išgyvenimais ir gautų šviesos tolesnei kasdienybei. Tai būtina sąžiningai praktikuoti, nes mums nuolatos gresia šiandienės visuomenės, ypač komunikavimo priemonių, keliamas susvetimėjimo ir išsibarstymo pavojus. Kartais ištikimybė asmeninei ir liturginei maldai gali pareikalauti rimtų pastangų, kad nebūtum prarytas karštligiškos veiklos sūkurio. Kitaip, nepavyks duoti vaisių: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4).

Eucharistija – prioritetinė susitikimo su Viešpačiu vieta

26. Teikti dvasingumui prioritetinę vietą, vadinasi, iš naujo atrasti Eucharistijos – prioritetinės susitikimo su Viešpačiu vietos – centriškumą. Viešpats ten vis iš naujo atsiranda tarp mokinių, aiškina Raštą, sušildo širdį, apšviečia dvasią, atveria akis ir leidžiasi atpažįstamas (plg. Lk 24, 13–35). Jonas Paulius II pašvęstuosius asmenis primygtinai kviečia: „Mano mielieji, ypatingu būdu susitikite su juo ir įsimąstykite į jį kasdien švenčiamoje ir adoruojamoje Eucharistijoje, kuri yra gyvenimo bei apaštališkos veiklos versmė ir viršūnė“ [79]. Apaštališkajame paraginime Vita consecrata jis ragina kasdien dalyvauti Eucharistijos sakramente ir jį uoliai bei ilgai adoruoti [80]. Kaip Viešpaties aukos atminimas ir Bažnyčios bei kiekvienos bendrijos gyvenimo šerdis, Eucharistija iš vidaus formuoja vis atnaujinamą savosios egzistencijos atnašavimą, bendruomeninį gyvenimo planą ir apaštališkąją misiją. Mums visiems reikia šio kelionės maisto, įgyjamo per kasdienį susitikimą su Viešpačiu, kad savo kasdienybę įterptume į Dievo laiką, kuris sudabartinamas švenčiant Viešpaties Velykų atminimą.

Čia pilnatviškai priartėjama prie Kristaus, su juo susitapatinama, trokštama visiško su juo supanašėjimo, kam pašaukti pašvęstieji asmenys [81]. Eucharistijoje Kristus tikrai susivienija su mumis per velykinį savęs atnašavimą Tėvui: mes aukojame ir esame patys paaukotieji. Pašventinimas pašvęstajam gyvenimui pats įgyja eucharistinę struktūrą: jis yra visiškas savęs atnašavimas, artimiausiai susijęs su eucharistine Auka.

Čia susitelkia visos maldos formos, čia skelbiamas ir priimamas Dievo žodis, čia primenamas ryšys su Dievu, broliais bei seserimis ir visais žmonėmis: tai įvaikystės, bendrystės ir misijos sakramentas. Eucharistija, vienybės su Kristumi sakramentas, kartu yra pašvęstųjų asmenų bažnytinės vienybės ir bendruomeninės vienybės sakramentas. Galiausiai ji pasirodo esanti kaip „pavienių asmenų ir instituto dvasingumo šaltinis“ [82].

Tačiau kad Eucharistija galėtų duoti gausių bendrystės bei atsinaujinimo vaisių, neturėtų stigti esminių sąlygų, pirmiausia abipusio atleidimo ir abipusės meilės. Prieš nešdami atnašas ant altoriaus, turime, kaip liepia Viešpats, visiškai susitaikyti su broliu (plg. Mt 5, 23). Negalima švęsti vienybės sakramento, liekant vienas kitam abejingiems. Be to, būtina neužmiršti, kad šios esminės sąlygos – taip pat tinkamai švenčiamos Eucharistijos vaisius ir ženklas. Juk pirmiausia iš bendrystės su eucharistiniu Viešpačiu semiame gebėjimą mylėti ir atleisti. Negana to, kiekvienas šventimas turėtų tapti proga atnaujinti įsipareigojimą atiduoti gyvenimą kitiems priimant ir tarnaujant. Tada Eucharistijos šventimui tikrai ir iškiliai galios Kristaus pažadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš tarp jų“ (Mt 18, 20), ir bendruomenė, burdamasi apie Eucharistiją, kasdien atsinaujins.

Tokiomis sąlygomis pašvęstųjų asmenų bendruomenė, švenčianti kasdien Eucharistija atnaujinamą Velykų slėpinį, taps bendrystės liudijimu ir pranašišku broliškumo bei seseriškumo ženklu susiskaldžiusiai ir sužeistai visuomenei. Iš Eucharistijos gimsta bendrystės dvasingumas, būtinas norint išlaikyti meilės dialogą, kurio pasauliui taip reikia [83].

Kristaus veidas išbandymuose

27. Gyventi dvasingumu be paliovos iš naujo remiantis Kristumi reiškia visuomet pradėti nuo aukščiausio jo meilės taško – ir tai yra Eucharistijoje, – kai jis iškiliausiu pavidalu atnašauja savo gyvybę ant kryžiaus. Tie, kurie pašaukti davus įžadus gyventi Evangelijos patarimais, negali neįsimąstyti į Nukryžiuotojo veidą [84]. Tai knyga, kurią skaitydami jie sužino, kas yra meilė ir kaip mylėtinas Dievas bei žmonija, visų charizmų versmė ir visų pašaukimų sintezė [85]. Pašventinimas, kaip visiškas savęs atidavimas ir tobula auka, yra Dvasios įkvėptas būdas iš naujo atgaivinti nukryžiuoto Kristaus slėpinį, Kristaus, kuris atėjo į pasaulį atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45) bei atsiliepti į begalinę Dievo meilę.

Pašvęstojo gyvenimo istorijoje šis savęs panašinimas į Kristų reiškėsi įvairiomis asketinėmis formomis, kurios „visada buvo ir yra galinga paspirtis autentiškai siekiant šventumo. Askezė <...>; pašvęstajam asmeniui tikrai būtina, kad jis liktų ištikimas savo pašaukimui – eiti paskui Jėzų kryžiaus keliu“ [86]. Pašvęstieji asmenys šiandien išlaiko šimtmečių patirtį, tačiau kartu yra pašaukti rasti mūsų laiko dvasią atitinkančių formų, pirmiausia tų, kurios lydėtų apaštalavimo darbų vargus ir laiduotų dosnią tarnystę. Kryžius, kurį kasdien reikia nešti (plg. Lk 9, 23), šiandien gali įgyti tokį bendruomeninį pobūdį kaip ir institutų narių senėjimas, nepakankamos struktūros, netikrumas dėl ateities.

Matant visas šias skausmingas asmenines, bendruomenines ir visuomenines situacijas, asmenų ir ištisų bendrijų širdyse gali nuaidėti Jėzaus šūksnis ant kryžiaus: „Kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34). Šiuo Tėvui skirtu šūksniu Jėzus leidžia mums suprasti, kad jo solidarumas su žmonija tapo toks radikalus, jog įsiskverbė į visa, kas neigiama, ir visa tai prisiėmė, įskaitant mirtį, kuri yra nuodėmės vaisius. „Kad grąžintų žmogui savo Tėvo veidą, Jėzus turėjo prisiimti ne tik žmogaus veidą, bet ir nuodėmės ‘veidą’“ [87].

Iš naujo pradėti nuo Kristaus reiškia pripažinti, kad nuodėmė radikaliai tebėra visų širdyse ir gyvenime, ir kenčiančiame Kristaus veide įžiūrėti auką, sutaikinusią žmoniją su Dievu.

Bažnyčios istorijos tėkmėje pašvęstieji asmenys mokėjo įsimąstyti ir į kituose esantį Kristaus veidą. Jie atpažindavo jį ligoniuose, kaliniuose, vargšuose, nusidėjėliuose. Jie pirmiausia kovojo su nuodėme ir jos padariniais. Jėzaus balsas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15) lydėjo jų žingsnius žmonių keliais, dovanodamas naujo gyvenimo viltį ten, kur karaliavo neviltis ir mirtis. Jų tarnystė paskatino daugybę vyrų ir moterų Atgailos sakramente patirti gailestingą Tėvo glėbį. Ši Jėzaus Kristaus Bažnyčiai patikėtoji Sutaikinimo tarnyba (plg. 2 Kor 5, 18) ir šiandien pabrėžtinai rekomenduotina. Šį mysterium pietatis [88] pašvęstieji asmenys kviečiami dažnai išgyventi Atgailos sakramente.

Šiandien randasi naujų veidų, kuriuose Kristaus veidą reikia atpažinti ir mylėti bei jam tarnauti: tai šiandienės visuomenės pagimdytos naujos materialinio, moralinio ir dvasinio skurdo formos. Jėzaus šūksnis ant kryžiaus parodo, kaip jis prisiėmė visą blogį, kad jį atpirktų. Pašvęstieji asmenys pašaukti tęsti Jėzaus pašaukimą ir, kaip ir jis, prisiima pasaulio kančią bei nuodėmę ir atbaigia tai meile.

Bendrystės dvasingumas

28. „Dvasiniam gyvenimui turi būti skirta pirmutinė vieta pašvęstojo gyvenimo šeimų programose“ [89], ir tai pirmiausia turėtų būti bendrystės dvasingumas, kurio reikalauja dabarties laikas: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius“ [90].

Šiame visos Bažnyčios kelyje iš pašvęstojo gyvenimo dėl jo specifinio pašaukimo gyventi bendrystėje mylint laukiama esminio indėlio. Paraginime Vita consecrata sakoma taip: „Pašvęstieji asmenys akinami būti tikri bendrystės žinovai ir praktikuoti dvasingumą kaip liudytojai ir statytojai bendrystės plano, kuris pagal Dievo sumanymą yra žmogaus istorijos viršūnė“ [91].

Taip pat dera priminti, kad šiandienėms pašvęstojo gyvenimo bendrijoms tenka užduotis „plėtoti bendrystės dvasingumą pirmiausia savo viduje, paskui ir visoje Bažnyčios bendrijoje bei už jos ribų, pradedant ar toliau tęsiant meilės dialogą, ypač ten, kur pasaulis draskomas etninės neapykantos ir beprotiškų žudynių“ [92]. Tam reikia dvasingų asmenybių, vidujai išmokytų Dievo meilės bei gailestingumo kupinos bendrystės, ir brandžių bendruomenių, kuriose bendrystės dvasingumas yra gyvenimo norma.

29. Tačiau kas yra bendrystės dvasingumas? Įsimenamais žodžiais, gebančiais atnaujinti ryšius ir programas, Jonas Paulius II šitai taip nusako: „Bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose“. Ir toliau: „Bendrystės dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip ‘dalį savęs’“. Iš šio principo įtikinamai išplaukia kelios išvados, susijusios su jautimu bei elgesiu: dalytis brolių ar seserų džiaugsmais ir kančiomis; nujausti jų gilius troškimus ir rūpintis jų poreikiais; siūlyti autentišką ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną; galiausiai tai reiškia suteikti erdvės broliui ar seseriai, nešiojant vieniems kitų naštas. Be šio dvasinio kelio bendrystės išorinės priemonės bus mažai naudingos [93].

Bendrystės dvasingumas trečiojo tūkstantmečio pradžioje taip pat reiškiasi kaip dvasinės Bažnyčios aplinka, kaip veikli bei pavyzdinė pašvęstojo gyvenimo užduotis visais lygmenimis. Tai svarbiausias kelias į ateitį, reiškiančią gyvenimą ir liudijimą. Šventumas ir misija eina per bendrystę, nes joje ir per ją esti Kristus. Broliai ir seserys virsta Kristaus ir susitikimo su Dievu sakramentu, konkrečia galimybe ir, negana to, neišvengiama būtinybe įgyvendinti abipusės meilės ir per tai trinitarinės meilės įsakymą.

Pastaraisiais metais pašvęstųjų asmenų bendrijos ir įvairių formų brolijos vis labiau suvokiamos kaip bendrystės vietos, kur santykiai mažiau formalūs ir kur lengviau vieniems kitus priimti bei suprasti. Taip pat vėl atrandama dieviškoji ir žmogiškoji buvimo kartu vertė, draugaujant ir dalijantis atsipalaidavimo bei poilsio akimirkomis taip, kaip tai darė apie Mokytoją Kristų susibūrę mokiniai.

Konstatuojama ir intensyvesnė bendrytė tarp įvairių bendruomenių institutų viduje. Daugiakultūrės ir tarptautinės bendrijos, pašauktos „liudyti tautų, rasių ir kultūrų bendrystės suvokimą“ [94], daug kur jau tapo pozityvia tikrove, leidžiančia išgyventi abipusį pažinimą, pagarbą, vertinimą ir praturtinimą. Jos yra integracijos bei įkultūrinimo vietos ir kartu liudija krikščioniškosios žinios visuotinumą.

Apaštališkajame paraginime Vita consecrata tokia gyvenimo forma pateikiama kaip bendrystės Bažnyčioje ženklas ir pabrėžiama visas bendruomeninio gyvenimo turtingumas bei jo keliami reikalavimai. Dar anksčiau mūsų dikasterija buvo paskelbusi dokumentą Congregavit nos in unum Christi amor apie gyvenimą bendruomenėje. Prie šių dokumentų kiekviena bendruomenė turėtų reguliariai grįžti, kad galėtų pasverti savo tikėjimo kelionę ir pažangą bendrystėje.

Senųjų ir naujųjų charizmų bendrystė

30. Bendrystė, kurią pašvęstieji asmenys pašaukti įgyvendinti, neapsiriboja vien jų vienuoline šeima ar institutu. Atsiverdami bendrystei su kitais institutais bei kitomis pašventinimo formomis, jie gali bendrystę išplėsti, iš naujo atrasti bendras Evangelijos šaknis ir bendromis pastangomis aiškiau suvokti savosios tapatybės grožį charizmų, vieno vynmedžio šakelių, įvairovėje. Jie turėtų lenktyniauti vieni kitus brangindami (plg. Rom 12, 10), idant pasiektų aukščiausią charizmą – meilę (plg. 1 Kor 12, 31).

Vadinasi, būtina skatinti pašvęstojo gyvenimo institutų susitikimus ir solidarumą suvokiant, kad bendrystė „artimai susijusi su krikščioniškosios bendruomenės gebėjimu atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms. Bažnyčios vienybė yra ne vienodybė, bet teisėtų įvairybių organiška visuma. Tai daugybės narių, susivienijusių į vieną kūną, vieną Kristaus Kūną (plg. 1 Kor 12, 12), tikrovė“ [95].

Tai gali būti bendrų būdų tarnauti Bažnyčiai solidarios paieškos pradžia. Tokie išoriniai veiksniai kaip būtinybė prisitaikyti prie valstybių sąlygų ir tokios vidinės institutinės priežastys kaip narių mažėjimas jau dabar verčia koordinuoti pastangas ugdymo, turto valdymo, švietimo, evangelizacijos srityse. Ir tokiomis aplinkybėmis galime įžiūrėti Dvasios kvietimą intensyviau bendrauti. Būtina visais lygmenimis remti tai darančias aukštesniųjų vyresniųjų konferencijas ir pasaulietinių institutų konferencijas.

Į ateitį nebegalima eiti pabirai. Reikia būti Bažnyčia, bendrai gyventi Dvasios nuotykiu bei sekimu Kristumi, keistis Evangelijos patirtimis, mokytis kaip savo mylėti kito bendriją ir vienuolinę šeimą. Džiaugsmai ir kančios, rūpesčiai ir sėkmės priklauso visiems ir jais galima dalytis.

Dialogas ir mainai reikalingi taip pat dėl naujų gyvenimo pagal Evangeliją formų. Paraginime Vita consecrata primenama, kad šios naujos gyvenimo pagal Evangeliją draugijos „nėra iki šiol egzistavusių ir toliau užimančių svarbią, tradicijos joms skirtą vietą institucijų alternatyvos. <...>; Senuosius institutus, tarp kurių nemaža išgyvenusių sunkiausius, ištisus šimtmečius drąsiai kentėtus išmėginimus, gali praturtinti dialogas ir dalijimasis dovanomis su naujomis, mūsų dienomis atsiradusiomis institucijomis“ [96].

Galiausiai susitikimas ir bendrystė su bažnytinių sąjūdžių charizmomis irgi gali virsti abipusiu praturtinimu. Sąjūdžiai dažnai būna evangelinio ir charizminio šviežumo pavyzdžiai bei suteikia evangelizacijai dosnių ir kūrybiškų impulsų. Kaip naujosios gyvenimo pagal Evangeliją formos, jie gali daug pasimokyti iš džiugaus, ištikimo bei charizminio liudijimo, kurį teikia pašvęstasis gyvenimas, sukaupęs turtingą dvasinį paveldą, daugialypius išminties bei patirties lobius, didžiulę apaštalavimo ir misijos galimybių įvairovę.

Mūsų dikasterija jau yra pateikusi kriterijus bei gaires, kuriais ir toliau privalu vadovautis sprendžiant pašvęstųjų asmenų įsitraukimo į bažnytinius sąjūdžius klausimus [97]. Čia norėtume pabrėžti tarpusavio pažinimo ir bendradarbiavimo, abipusės pagalbos ir dalijimosi ryšį, kuris, norint augti Dvasios gyvenimu ir vykdyti vienatinę Bažnyčios misiją, turėtų vienyti ne tik pavienius asmenis, bet ir institutus, bažnytinius sąjūdžius bei naujas pašvęstojo gyvenimo formas. Tai charizmos, kurioms pradžią davė Dvasia, trokštanti evangelinio gyvenimo pilnatvės pasaulyje, idant Dievo planas dėl žmonijos išganymo būtų įgyvendinamas bendromis pastangomis. Bendrystės dvasingumas tikrove tampa per platų evangelinio broliškumo dialogą tarp visų Dievo tautos segmentų [98].

Bendrystė su pasauliečiais

31. Bendrystės patirtis skatina pašvęstuosius asmenis dar labiau atsiverti visiems kitiems Bažnyčios nariams. Bendruomenėje įgyvendinamas įsakymas vienas kitą mylėti iš asmeninio lygmens perkeltinas į įvairias bažnytines realybes. Tiktai visapusiškoje ekleziologijoje, kur įvairūs pašaukimai suvokiami kaip priklausantys vienatinei pašauktųjų tautai, pašaukimas pašvęstajam gyvenimui gali vėl atrasti savo kaip ženklo ir liudijimo specifinę tapatybę. Šiandien vis labiau atrandama, kad steigėjų charizmas, Dvasios pažadintas visų gerovei, būtina iš naujo iškelti į Bažnyčios centrą, išlaikant atvirumą bendrystei ir bendradarbiavimui su visais Dievo tautos nariais.

Žvelgdami šia kryptimi, galime konstatuoti randantis naują įvairių pašaukimų ir luomų, pirmiausia pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių, bendrystės ir bendradarbiavimo formą [99]. Monastiniai ir kontempliatyvieji institutai gali pasiūlyti pasauliečiams daugiausia dvasinį ryšį ir būtinas tylos bei maldos erdves. Apaštalavimo darbų baruose veikiantys institutai gali įtraukti juos į įvairias pastoracinės veiklos formas. Pasaulietinių institutų nariai – ir pasauliečiai, ir dvasininkai – palaiko ryšius su kitais tikinčiaisiais įprastinėmis kasdienio gyvenimo formomis [100].

Naujas reiškinys yra kai kurių pasauliečių pageidavimas dalyvauti charizminiuose institutų idealuose. Iš to radosi įdomių iniciatyvų ir naujų institucinių sąjungos su institutais formų. Išgyvename tikrą tokių senųjų institucijų kaip pasaulietiniai ar tretieji ordinai atgimimo ir naujų pasaulietinių sąjungų bei sąjūdžių, susijusių su vienuolinėmis šeimomis bei pasaulietiniais institutais, laikotarpį. Anksčiau kartais bendradarbiauta siekiant atsverti apaštalavimo darbams reikalingų pašvęstųjų asmenų stygių, tuo tarpu dabar kyla poreikis dalytis atsakomybe ne tik atliekant instituto darbus, bet ir turint priešais akis tikslą įgyvendinti aspektus bei momentus, susijusius su specifiniu instituto dvasingumu bei specifine jo misija. Norint laiduoti abipusį praturtinantį bendradarbiavimą, būtina deramai parengti tiek pasauliečius, tiek pašvęstuosius asmenis.

Ankstesniais laikais naujas pasauliečių sambūrių formas kūrė, jas dvasiškai maitino ir joms vadovavo pašvęstieji asmenys, tuo tarpu šiandien dėl vis geresnio pasauliečių ugdymo pagalba gali būti abipusė, skatinanti geresnį kiekvieno šių luomų ypatingumą bei grožį. Bendrystė ir abipusiškumas Bažnyčioje niekada nėra vienakrypčiai. Šioje naujoje bažnytinės bendrystės aplinkoje kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai turėtų ne vieni kitus ignoruoti, ne apsiriboti vienijimusi vien bendrai veiklai, bet iš naujo atrasti teisingą bendrystės santykį ir vėl patirti evangelinę brolystę bei abipusį lenktyniavimą malonės dovanomis, vieniems kitus papildant ir gerbiant kitoniškumą.

Tokia bažnytinė dinamika bus visiškai į naudą pašvęstojo gyvenimo atnaujinimui ir tapatybei. Gilėjant charizmos supratimui, atrandama vis naujų jos įgyvendinimo galimybių.

Bendrystė su ganytojais

32. Šioje bažnytinėje bendrystėje su visais pašaukimais ir luomais išsiskiria visiškai savitas vienybės su ganytojais aspektas. Be veiksmingo ir emocionalaus ryšio su ganytojais, pirmiausia popiežiumi – kaip Bažnyčios vienybės šerdimi – ir jo Magisteriumu, tuščia būtų tartis puoselėjant bendrystės dvasingumą.

Pašvęstojo gyvenimo steigėjai ir steigėjos ypač spindi būtent konkrečiu sentire cum Ecclesia, būdingo visiems tikintiesiems [101], taikymu, kuris tampa charizmine visų institutų užduotimi. Neįmanoma įsimąstyti į Kristaus veidą, nematant jo švytint jo Bažnyčioje. Mylėti Kristų reiškia mylėti Bažnyčią, jos asmenis bei institucijas.

Turint priešais akis vis besikartojančias išcentrines jėgas, abejojančias pamatiniais tikėjimo ir katalikiškos moralės principais, pašvęstieji asmenys ir jų institutai šiandien, kaip niekada anksčiau, akinami įrodyti tobulą vienybę su Magisteriumu ir tapti įsitikinusiais bei džiugiais jos reiškėjais visų akyse.

Dera pabrėžti tai, ką popiežius jau pareiškė apaštališkajame paraginime Vita consecrata: „Vienas esminių šios bažnytinės bendrystės aspektų yra vyskupų (ir popiežiaus) Magisteriumo laikymasis protu ir širdimi, laikymasis, kurį turi sąžiningai įgyvendinti ir Dievo tautai aiškiai liudyti visi pašvęstieji asmenys, ypač tie, kurie įsitraukę į teologinius tyrimus, mokymą, katechezę, visuomenės komunikavimo priemonių sritį“ [102]. Kartu pripažįstama, kad daug teologų yra pašvęstieji asmenys, kad daugeliui tyrimų institutų vadovauja pašvęstojo gyvenimo institutai. Jie girtinai atlieka savo pareigas kultūros pasaulyje. Bažnyčia kupina pasitikėjimo žvelgia į jų intelektines pastangas priešakiniuose nelengvos problematikos baruose, kurių Magisteriumas šiandien priverstas imtis [103].

Praėjusių dešimtmečių dokumentuose Susirinkimo dvasia ganytojai buvo nuolatos kviečiami įvertinti specifines charizmas pastoracijos visumoje. Pašvęstieji asmenys buvo skatinami aiškiai ir su pasitikėjimu teikti savo pasiūlymus dėl jų ypatingą pašaukimą atitinkančio buvimo bei darbo ir su tai supažindinti.

Tai galioja ir kalbant apie vyskupijos dvasininkiją. Didžiuma pašvęstųjų asmenų kasdien bendradarbiauja su kunigais pastoracijoje. Vadinasi, būtina imtis visų galimų iniciatyvų, įgalinančių vis geriau vienam kitą pažinti ir gerbti.

Tiktai darniai vadovaujantis bendrystės dvasingumu ir laiške Novo millennio ineunte apmesta pedagogika, galima įžiūrėti Šventosios Dvasios per pašvęstojo gyvenimo charizmas Bažnyčiai teikiamas dovanas. Ypač pašvęstajam gyvenimui tinka Bažnyčios gyvenime aptinkama charizminio ir hierarchinio prado esminė bendrystė, kurią nekart minėjo Jonas Paulius II, kreipdamasis į naujuosius bažnytinius sąjūdžius [104]. Meilė ir tarnystė Bažnyčioje turi būti vis labiau įgyvendinamos keitimosi abipuse meile dvasia.

Ketvirtoji dalis
MEILĖS LIUDYTOJAI

Pažinti Kristų ir jam tarnauti

33. Evangelijos patarimų perkeista egzistencija tampa pranašišku bei tyliu liudijimu ir kartu atviru protestu prieš nežmonišką pasaulį. Ji įpareigoja skatinti asmenį ir žadina naują meilės vaizduotę. Tai rodo šventųjų steigėjų pavyzdžiai. Ji reiškiasi ne tik našiu tarnavimu, bet pirmiausia gebėjimu taip solidarizuotis su kenčiančiaisiais, kad pagalbos mostas išgyvenamas kaip broliškas dalijimasis. Tokia evangelizacija per meilės ir atsidavimo darbus laiduoja meilės žodžiams nedviprasmišką liudijimo galią [105].

Bendrystės gyvenimas savo ruožtu yra pirmasis pašvęstojo gyvenimo skelbimas, nes tai yra veiksmingas ženklas bei patraukli galia, vedanti į tikėjimą Kristumi. Taip ši bendrystė pati virsta misija, maža to, „bendrystė gimdo bendrystę ir pačia savo esme įgauna misijinės bendrystės pavidalą“ [106]. Bendruomenės tada vėl panorsta sekti paskui Kristų žmonių istorijos keliais [107], apaštalaudamos bei teikdamos gyvenimo liudijimą pagal savo charizmą [108]. „Tas, kuris tikrai buvo sutikęs Kristų, negali laikyti jį vien sau, jis turi jį skelbti. Reikia naujo apaštališkojo polėkio, kuris būtų išgyvenamas kaip krikščioniškųjų bendruomenių bei grupių kasdienis įsipareigojimas“ [109].

34. Tada, kai pradedama nuo Kristaus, bendrystės dvasingumas virsta mokinių ir jo Karalystės apaštalų galingu bei tvirtu veiklos dvasingumu. Pašvęstajam gyvenimui tai reiškia įsitraukti į tarnavimą broliams ir seserims, kuriuose atpažįstamas Kristaus veidas. Vykdant šią apaštalavimo misiją, „būti“ ir „daryti“ neatsiejamai susiję, nes Kristaus slėpinys yra vienintelis kiekvienos pastoracinės veiklos pamatas [110]. Pašvęstųjų indėlis į evangelizaciją yra „liudyti gyvenimą, visiškai atiduotą Dievui ir broliams bei seserims, sekant Išganytoju, kuris dėl meilės žmogui tapo tarnu“ [111]. Dalyvaudami Bažnyčios misijoje, pašvęstieji asmenys skiria tam ne dalį laiko, bet visą savo gyvenimą.

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte popiežius norėjo dar labiau pabrėžti konkrečią meilę vargšams: „Prasidedantis amžius ir tūkstantmetis dar išvys – ir linkėtina kuo aiškiau, – kokia atsidavusi gali būti meilė neturtingiesiems. Jei mūsų atspirties taškas tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti: ‘Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’ (Mt 25, 35–36). Ši ištarmė nėra paprasčiausias kvietimas praktikuoti artimo meilę; tai – kristologijos puslapis, šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį. Bažnyčia matuoja savo kaip Kristaus Sužadėtinės ištikimybę ne tik pagal tai, ar laikosi jo tikrojo mokymo, bet ir remdamasi šiais žodžiais“ [112]. Popiežius taip pat pateikia konkrečią dvasingumo gairę, kviesdamas atpažinti neturtėliuose ypatingą Kristaus buvimą, įpareigojantį skirti jiems prioritetinį dėmesį. Būtent tokio prioriteto pasirinkimu [113] ir pašvęstieji asmenys turi liudyti „Dievo meilės, jo apvaizdos, jo gailestingumo pobūdį“ [114].

35. Laukas, į kurį dirbti kviečia Šventasis Tėvas, yra platus kaip pasaulis. Žengdamas į šią areną, pašvęstasis gyvenimas „turi mokėti išpažinti tikėjimą į Kristų, išgirsdamas jo balsą, šaukiantį iš to skurdo pasaulio“ [115]. Pirmąja kiekvienos apaštališkos veiklos užduotimi turėtų būti pastanga visuotinį pašaukimo misijai alsavimą suderinti su konkrečiu įsitraukimu į tam tikrą aplinką ir dalinę Bažnyčią.

Senąsias skurdo formas papildė naujos: gyvenimo beprasmiškumas, narkomanija, vienatvė senatvėje ar sergant, išstūmimas į nuošalę, socialinė diskriminacija [116]. Misija ir senomis, ir naujomis formomis pirmiausia yra tarnavimas asmens orumui nužmogėjusioje visuomenėje, nes pirmutinis bei didžiausias mūsų laikų skurdas yra niekinantis abejingumas žmogaus teisėms. Pasiremdami meilės, atleidimo ir sutaikinimo dinamika, pašvęstieji asmenys stengiasi statydinti teisingesnį pasaulį, teikiantį naujų ir geresnių galimybių asmens gyvenimui ir sklaidai. Kad šios pastangos duotų vaisių, reikia neturto dvasios, apvalytos nuo egoistinių interesų, pasirengusios tarnauti taikai ir neprievartai, solidarizuojantis su kitų kančia bei juos užjaučiant. Sulig Jubiliejaus pabaiga ar persiritimu į naują tūkstantmetį nevalia liautis skelbus Dievo žodį bei vykdžius Dievo darbus, pradėtus Jėzaus (plg. Lk 4, 15–21) ir toliau tęstus ankstyvosios Bažnyčios, bet reikia dar neatidėliotiniau meile siekti kitoniškos ateities. Reikia būti pasirengusiam sumokėti persekiojimo kainą, nes kova už teisingumą ištikimybe Evangelijai mūsų laikais yra dažniausia kankinystės priežastis. Jonas Paulius II patvirtina, kad toks liudijimas „ir pastaruoju metu nuvedė į kankinystę kaip kuriuos mūsų brolius ir seseris“ [117].

Vadovautis išradinga artimo meile

36. Artimo meilės darbai pašvęstiesiems asmenims šimtmečiais buvo ta aplinka, kurioje konkrečiai įgyvendinama Evangelija.

Per tai jie išskleidė pranašišką savo charizmų galią ir savo dvasingumo lobius Bažnyčioje ir pasaulyje [118]. Pašvęstieji asmenys laikė save pašauktais būti „Dievo meilės apraiška pasaulyje“ [119]. Tokią dinamiką būtina toliau tęsti išradingos ištikimybės dvasia, nes Bažnyčios pastoracijoje tai – nepamainoma jėga. Laiku, reikalaujančiu naujo meilės išradingumo bei iš naujo įrodyti ir autentiškai patvirtinti žodžio meilę darbais [120], pašvęstasis gyvenimas su nusistebėjimu žvelgia į apaštališkąjį išradingumą, leidusį visiškai savitai suspindėti tūkstančiams meilės ir šventumo veidų; tačiau sykiu negalima nejusti neatidėliotinos būtinybės, semiantis išradingumo iš Dvasios, ir toliau stebinti pasaulį naujomis veikliosios evangelinės meilės, atsiliepiančios į mūsų laiko reikmes, formomis.

Pašvęstasis gyvenimas nori iš naujo apmąstyti savo charizmas bei tradicijas, kad pritaikytų jas tarnystei naujuose evangelizacijos frontuose. Kalbama apie artumą neturtėliams, pagyvenusiems žmonėms, narkomanams, sergantiems AIDS, išvarytiesiems ir tiems, kurie dėl ypatingų aplinkybių patiria kokią nors kančią. Keičiant modelius – nes globos nebepakanka, – stengiamasi išrauti vargų priežastis. Tautų skurdą lemia daugelio ambicijos bei abejingumas ir nuodėmės struktūros, kurias būtina šalinti, be kita ko, rimtai įsitraukiant į švietimo sritį.

Daug senų ir naujų steiginių atvedė pašvęstuosius asmenis į vietas, kurių kiti paprastai neįstengia pasiekti. Per pastaruosius kelerius metus pašvęstieji asmenys išdrįso atsisakyti to, kas jau pažįstama, teikiamo saugumo ir leidosi į nepažįstamas sritis bei darbus. Juk savo visiško pašventinimo dėka jie laisvi įsiterpti visur, kur padėtis kritiška; tai rodo neseni steiginiai ypatingus iššūkius keliančiose naujose šalyse, įtraukiant vienu metu kelias provincijas ir įkuriant tarptautines bendrijas. Turėdami skvarbų žvilgsnį ir dosnią širdį [121], jie atsiliepė į nesuskaičiuojamų kančių šauksmą konkrečia meilės diakonija. Jie visur užmezgė saitus tarp Bažnyčios ir paribio grupių, nepasiekiamų įprastinės pastoracijos būdu.

Net kai kurios charizmos, kurios, rodos, buvo atsakas į seniai praėjusių laikų poreikius, įgyja naują reikšmę pasaulyje, kur prekiaujama moterimis ir vaikais, o vaikams, neretai tampantiems piktnaudžiavimo aukomis, gresia baigti gyvenimą gatvėje ar būti rekrūtuotiems į kariuomenę.

Apaštalavimą šiandien ženklina didesnė laisvė, didesnis sąmoningumas, solidarumas, mokantis reikštis artumu žmogui, rūpinimusi jo problemomis, kad į jo reikmes būtų atsiliepta labiau paisant laiko ženklų. Iniciatyvų gausėjimas parodė, koks svarbus misijoje geras planavimas, norint veikti darniai ir produktyviai, o ne improvizuojant.

Skelbti Evangeliją

37. Pirmutinė užduotis, kurios reikia energingai imtis, yra Kristaus skelbimas pagonims. Ji ypač priklauso nuo pašvęstųjų asmenų, besistengiančių, kad Evangelijos žinia pasiektų vis daugiau jos negirdėjusiųjų. Ši misija dar tik prasideda, ir mums privalu ją visomis išgalėmis vykdyti [122]. Drąsios ir pasitikėjimo kupinos misionierių pastangos turi vis geriau atitikti įkultūrinimo reikalavimus, idant kiekvienos tautos specifinės vertybės būtų ne išstumtos, bet apvalytos ir atbaigtos [123]. Likdama neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui, krikščionybė turės daugybės kultūrų bei tautų, kuriose ji bus priimta bei suleis šaknis, veidą [124].

Tarnauti gyvybei

38. Tęsdami garbingą tradiciją, daug pašvęstųjų asmenų, pirmiausia moterų, apaštalauja sveikatos apsaugos srityse: jie ten eina Kristaus gailestingumo tarnybą. Vadovaudamiesi jo, dieviškojo Samariečio, pavyzdžiu, jie stengiasi sumažinti kenčiančiųjų skausmus. Jų profesinė kompetencija, suinteresuota padaryti mediciną žmoniškesnę, atveria erdvę Evangelijai, pasitikėjimu ir gerumu apšviečiančiai ir karčiausius žmogiškojo gyvenimo bei mirimo potyrius. Todėl jie savo meilės kupiną globą pirmiausia skirs neturtingiausiems ir labiausiai apleistiems pacientams [125].

Norint, kad krikščioniškasis liudijimas būtų veiksmingas, ypač kai kuriose jautriose ir kontraversinėse srityse, svarbu argumentuotai paaiškinti Bažnyčios poziciją, pirmiausia pabrėžiant, jog čia kalbama ne apie tikėjimo požiūrio primetimą netikintiesiems, bet apie vertybių, įsišaknijusių kiekvieno žmogaus prigimtyje, interpretaciją bei apsaugą [126]. Meilė tada, ypač šioje srityje besidarbuojantiems pašvęstiesiems asmenims, virsta švietimo tarnyste, idant visur būtų paisoma principų, nuo kurių priklauso žmogaus orumą atitinkanti civilizacija.

Skleisti tiesą

39. Pasaulio švietimui taip pat reikia kompetentingo pasirengusių pašvęstųjų asmenų buvimo. Įsikūnijimo slėpinys deda pamatus antropologijai, kuri gali įveikti savo pačios ribas bei prieštaravimus, judėdama Jėzaus, „naujo žmogaus“ (Ef 4, 24; plg. Kol 3, 10), kryptimi. Kadangi Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi, žmogus gali jame ir per jį iš tiesų tapti Dievo sūnumi [127].

Dėl Dvasios dovanų ypatingo patyrimo uoliai klausantis Žodžio ir praktikuojant atpažinimą, taip pat auklėjimo tradicijų turtingo paveldo, kurį jų institutas sukaupė laiko tėkmėje, pašvęstieji asmenys gali išplėtoti ypač vaisingą veiklą. Tokia charizma apdovanoti, jie gali kurti evangelinės laisvės, teisingumo ir meilės persunktą aplinką, kurioje jaunuoliai bręstų žmogiškumu vadovaujami Dvasios, šventumą keldami kaip auklėjimo tikslą ir auklėtojams, ir mokiniams [128].

Pašvęstojo gyvenimo srityje skatintinos naujos kultūrinės pastangos, leidžiančios pakelti asmeninio pasirengimo lygį ir pasiruošti šiuolaikinės mąstysenos ir tikėjimo dialogui, siekiant ir per savo akademines institucijas skatinti kultūros evangelizaciją, suvokiamą kaip tarnavimą tiesai [129]. Šioje perspektyvoje buvimas visuomenės komunikavimo priemonių srityje atrodo daugiau negu pageidautinas [130]. Šiame naujame strateginės reikšmės apaštalavimo lauke skatintinos visos pastangos, kuriomis siekiama geresnės iniciatyvų koordinacijos šioje srityje, jų didesnio kokybiškumo bei vaisingumo.

Atsiverti didiesiems dialogams

40. Iš naujo pradėti nuo Kristaus galiausiai reiškia sekti paskui jį ten, kur jis pats ėjo darydamas savo išganomuosius darbus, ir gyventi supamam plačių horizontų, kuriuos jis atvėrė. Pašvęstasis gyvenimas negali tenkintis gyvenimu tik Bažnyčioje ir Bažnyčiai. Kartu su Kristumi jis tiesia ranką kitoms krikščionių Bažnyčioms, kitoms religijoms, visiems žmonėms, neišpažįstantiems jokios religijos.

Tad pašvęstasis gyvenimas pašauktas savo ypatingu indėliu prisidėti prie visų didžių dialogų, kuriems visą Bažnyčią atvėrė Vatikano II Susirinkimas. „Dialogas su visais“ yra iškalbus paskutinio Vita consecrata skyriaus pavadinimas, tarsi logiška viso apaštališkojo laiško išvada.

41. Dokumente pirmiausia primenama, kad Sinodas pašvęstojo gyvenimo klausimais iškėlė aikštėn gilų pašvęstojo gyvenimo ir ekumenizmo ryšį. „Kadangi ekumenizmo siela yra malda ir atsivertimas, pašvęstojo gyvenimo institutams ir apaštališkojo gyvenimo draugijoms neabejotinai tenka pareiga tai puoselėti“ [131]. Pašvęstųjų asmenų gyvenime neatidėliotinai būtina rezervuoti daugiau vietos ekumeninei maldai ir liudijimui, kad, Šventajai Dvasiai veikiant, būtų nugriautos susiskaldymų bei prietarų sienos. Nė vienam pašvęstojo gyvenimo institutui nevalia šalintis tokios užduoties.

Apaštališkajame paraginime Vita consecrata, kalbant apie ekumeninio dialogo formas, kaip pašvęstojo gyvenimo bendrijų nariams ypač tinkama galimybė minima bendra lectio divina ir dalyvavimas bendroje maldoje, kur Viešpats yra pažadėjęs būti (plg. Mt 18, 20). Draugystė, meilė ir bendradarbiavimas plėtojant bendras tarnystės bei liudijimo iniciatyvas leis gyvai išgyventi, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje (plg. Ps 133). Ne mažiau svarbu pažinti kitų krikščionių istoriją, mokymą, liturgiją, artimo meilės ir apaštalavimo darbus [132].

42. Dialogui tarp religijų paraginime Vita consecrata keliami du pagrindiniai reikalavimai: Evangelijos liudijimas ir dvasios laisvė. Be to, siūlomos tokios ypatingos pagalbinės priemonės kaip abipusis pažinimas, abipusė pagarba, nuoširdi draugystė ir abipusis sąžiningumas kitų religijų monastinių bendruomenių atžvilgiu [133].

Kitas bendradarbiavimo laukas – tai bendras rūpinimasis žmogaus gyvybe, pradedant fiziškai bei dvasiškai kenčiančiųjų atjauta ir baigiant įsipareigojimu teisingumui, taikai ir kūrinijos išsaugojimui [134]. Galiausiai Jonas Paulius II primena, kad ypatinga susitikimo su kitų religinių tradicijų žmonėmis sritis yra pastangos skatinti moterų orumą; prie to ypatingu indėliu prisidėti pašauktos pašvęstosios moterys [135].

43. Kartu nevalia užmiršti dialogo su neišpažįstančiaisiais jokio tikėjimo. Dėl savo pasirinkimo prigimties pašvęstieji asmenys siūlosi kaip tinkamiausi partneriai Dievo paieškose, kurios niekada nepalieka žmogaus širdies ramybėje bei atveda jį prie įvairiausių dvasingumo formų. Jų jautrumas vertybėms (plg. Fil 4, 8) bei disponuojamumas susitikimui liudija esminius autentiškos Dievo paieškos bruožus. „Todėl pašvęstieji privalo svetingai priimti ir dvasiškai lydėti tuos, kurie, Dievo troškulio skatinami ir norėdami gyventi tikėjimo reikalavimais, į juos kreipiasi“ [136].

44. Toks dialogas neišvengiamai atsiveria Kristaus skelbimui. Juk bendrystė yra dalijimasis dovana. Autentiškai klausantis kito, randasi gera galimybė pasiūlyti savo dvasinę patirtį bei Gerosios Naujienos turinius, maitinančius pašvęstąjį gyvenimą. Taip liudijama mumyse gyvenanti viltis (plg. 1 Pt 3, 15). Neturime baimintis, kad kalbėjimas apie savąjį tikėjimą galįs įžeisti tuos, kurie laikosi kitokio tikėjimo. Priešingai, tai proga, kuo labiausiai gerbiant kiekvieno kito laisvę, džiugiai skelbti visiems skirtą ir visiems siūlomą dovaną – Dievo, kuris yra Meilė ir „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), apreiškimą.

Pareiga vykdyti misiją, kita vertus, netrukdo pradėti tokį dialogą vidujai nusiteikus praturtėti ir patiems, nes tarp kiekvienos kultūros turtų ir ribotumų pašvęstieji asmenys gali atrasti Žodžio sėklų, turinčių didelės vertės jų gyvenimui ir misijai. „Dažnai Dievo Dvasia, kuri ‘pučia, kur nori’ (Jn 3, 8), bendrojoje žmonijos patirtyje, nepaisant jos gausių prieštaravimų, duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams tobuliau suprasti žinią, kurią jie neša“ [137].

Šiandieniai iššūkiai

45. Nevalia laikytis nuošalyje matant didžiules ir nerimą keliančias problemas, aktualias visai žmonijai ir susijusias su ekologine katastrofa, kuri ištisas planetos sritis paverčia negyvenamomis ir priešiškomis žmogui. Turtingosios šalys naudoja išteklius ritmu, griaunančiu sistemos pusiausvyrą, todėl neturtingos šalys tampa vis neturtingesnėmis. Taip pat nevalia ignoruoti taikos, kuriai dažnai grėsmę kelia katastrofiškų karų košmaras, problemų [138].

Godumas, malonumų ieškojimas ir galios kultas, taigi ši trilypė pagunda, kuri ženklina istoriją, yra ir mūsų laikų negerovių versmė ir gali būti įveikta tik iš naujo atradus evangelines neturto, skaistumo ir tarnavimo vertybes [139]. Pašvęstieji asmenys turi mokėti skelbti dvasios neturto ir širdies tyrumo grožį, išlaisvinantį tarnauti broliams bei seserims, ir klusnumo grožį, teikiantį meilės vaisiams ilgaamžiškumą.

Galiausiai, kaip galima likti nuošalyje, kai niekinamos žmogaus teisės? [140]. Ypač akcentuotini kai kurie radikalūs Evangelijos aspektai, kurie dažnai nėra tinkamai suprantami, bet dėl to neturėtų būti neįtraukti į bažnytinę artimo meilės programą. Pirmiausia minėtina pagarba žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties.

Taip atsiveriant pasauliui, kuris į Kristų kreiptinas tokiu būdu, kad visi dalykai savo autentišką reikšmę įgytų jame, prioritetinis vaidmuo tenka pasaulietinių institutų pašvęstiesiems pasauliečiams: juk, dalydamiesi bendromis gyvenimo sąlygomis, jie dalyvauja socialinėje ir politinėje dinamikoje ir savo sekimu Kristumi įkvepia jai naują vertybę, per tai vaisingai darbuodamiesi dėl Dievo karalystės. Būtent jų pašventinimas, įgalinantis juos kaip pasauliečius gyventi be išorinių ženklų, leidžia jiems būti druska ir šviesa tokiomis aplinkybėmis, kuriomis jų pašventinimo regimumas būtų kliūtis ar net atmetimo priežastis.

Žvelgti į priekį ir aukštyn

46. Ir tarp pašvęstųjų esama „ryto sargų“, jaunų vyrų ir moterų [141]. Mums reikia išties drąsių jaunuolių, kurie leidžiasi būti ugdomi Tėvo Dvasios, tampa asmenimis, panašiais į Kristų [142], aiškiai ir džiugiai liudijančiais „ypatingą Kristaus slėpinio priėmimą“ [143] ir ypatingą savo instituto dvasingumą [144]. Tebūna jie dar ryžtingiau pripažįstami autentiškais savo pačių ugdymo protagonistais! [145] Dėl kartų kaitos jiems teks užduotis atnaujinti savo institutus, todėl derėtų, kad jie, tinkamai pasirengę, laipsniškai perimtų vadovavimo pareigas. Pirmiausia jų idealai tegu akina juos būti tikrais šventumo, šio aukšto krikščioniškojo gyvenimo standarto [146], liudytojais. Pašvęstojo gyvenimo ir jo misijos ateitis labai priklauso nuo jų tikėjimo gyvumo, nuo džiugiai liudijamų nuostatų ir to, ką jiems norės įkvėpti Dvasia.

Pažvelkime į Mariją, kiekvieno iš mūsų motiną ir mokytoją. Ji, pirmoji iš pašvęstųjų, gyveno meilės pilnatve. Karšta dvasia tarnavo Viešpačiui; džiaugėsi viltyje, buvo kantri varge, ištverminga maldoje; rūpinosi brolių reikalais (plg. Rom 12, 11–13). Joje atsispindi bei atsinaujina visi Evangelijos aspektai, visos pašvęstojo gyvenimo charizmos. Ji palaiko mus kasdieniuose darbuose, kad jie taptų spindinčiu meilės liudijimu pagal šv. Pauliaus raginimą: „Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti“ (Ef 4, 1).

Patvirtindami šias gaires, norime dar kartą pakartoti Jono Pauliaus II žodžius, nes jie teikia drąsos ir pasitikėjimo, kurių mums reikia imantis užduoties, regis, pranokstančios mūsų jėgas: „Naujasis amžius, naujasis tūkstantmetis atsiveria Kristaus šviesoje. Tačiau ne visi mato šią šviesą. Turime nuostabią ir reiklią misiją būti jos atspindžiu. <...>; Ši misija verčia mus suvirpėti iš baimės matant savo žmogiškąjį silpnumą, dėl kurio dažnai neatspindime šviesos ir esame dengiami šešėlių. Tačiau ši misija įmanoma, jei, atsigręždami į Kristaus šviesą, mokėsime atsiverti malonei, darančiai mus naujais žmonėmis“ [147]. Štai kokią viltį Bažnyčioje skelbia pašvęstieji, kartu su savo broliais ir seserimis eidami pasitikti prisikėlusio Kristaus!

Šį Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos dokumentą 2002 metų gegužės 16 dieną patvirtino Šventasis Tėvas.

Roma, 2002 m. gegužės 19 d., Sekminės

Kardinolas Eduardo Martķnez Somalo
Prefektas

Piergiorgio Silvano Nesti, CP
Sekretorius

IŠNAŠOS

[1] Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 kovo 25), 14.

[2] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 sausio 6), 9.

[3] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos Caritas (2001 lapkričio 24), 4: L’Osservatore Romano (2001 lapkričio 25), p. 5.

[4] Jonas Paulius II. Laiškas Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų visuotiniam susirinkimui (2001 rugsėjo 21): L’Osservatore Romano (2001 rugsėjo 28), p. 9.

[5] Ten pat.

[6] Plg. Ad gentes, 11.

[7] Plg. Lumen gentium, 1.

[8] Vita consecrata, 19.

[9] Plg. Novo millennio ineunte, 29.

[10] Vita consecrata, 4.

[11] Plg. Novo millennio ineunte, 29.

[12] Plg. Novo millennio ineunte, 30–31.

[13] Plg. Novo millennio ineunte, 32–34; 35–39.

[14] Plg. Novo millennio ineunte, 35–37.

[15] Plg. Novo millennio ineunte, 43–44.

[16] Plg. Novo millennio ineunte, 49; 57.

[17] Vita consecrata, 111.

[18] Plg. Vita consecrata, 16.

[19] Plg. Lumen gentium, 44.

[20] Vita consecrata, 22.

[21] Plg. Vita consecrata, 87.

[22] Plg. Lumen gentium, 13; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 gruodžio 30), 20; plg. Vita consecrata, 31.

[23] Plg. Novo millennio ineunte, 29.

[24] Plg. Novo millennio ineunte, 45.

[25] Plg. Vita consecrata, 32.

[26] Vita consecrata, 31.

[27] Plg. Vita consecrata, 28; 94.

[28] Vita consecrata, 85.

[29] Plg. Novo millennio ineunte, 38.

[30] Plg. Novo millennio ineunte, 33.

[31] Plg. Vita consecrata, 103.

[32] Plg. Vita consecrata, 72.

[33] Plg. Novo millennio ineunte, 2.

[34] Vita consecrata, 58.

[35] Plg. Evangelii nuntiandi, 69; plg. Novo millennio ineunte, 7.

[36] Plg. Vita consecrata, 99.

[37] Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Instrukcija dėl kontempliatyviojo gyvenimo ir vienuolių klauzūros Verbi Sponsa (1999 gegužės 13), 7.

[38] Ten pat; plg. Perfectae caritatis, 7; plg. Vita consecrata, 8; 59.

[39] Šv. Augustinas. Sermo 331, 2: PL 38, 1460.

[40] Novo millennio ineunte, 49.

[41] Plg. Novo millennio ineunte, 25–26.

[42] Plg. Vita consecrata, 110.

[43] Plg. Lumen gentium, V sk.

[44] Lumen gentium, 42.

[45] Vita consecrata, 31; plg. Novo millennnio ineunte, 46.

[46] Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Broliškas gyvenimas bendruomenėje Congregavit nos in unum Christi amor (1994 vasario 2), 1.

[47] Plg. Vita consecrata, 92.

[48] Plg. Novo millennio ineunte, 45.

[49] Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Nurodymai dėl ugdymo pašvęstojo gyvenimo institutuose Potissimum institutioni (1990 vasario 2), 50.

[50] Vita consecrata, 65.

[51] Vita consecrata, 66.

[52] Plg. Christifideles laici, 55.

[53] Plg. Jonas Paulius II. Homilija per vigiliją Torvergatoje (2000 rugpjūčio 20), 3: L’Osservatore Romano (2000 rugpjūčio 21–22), p. 4.

[54] Plg. Vita consecrata, 1.

[55] Plg. Vita consecrata, 65.

[56] Vita consecrata, 37.

[57] Novo millennio ineunte, 40.

[58] Plg. Novo millennio ineunte, 1.

[59] Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).

[60] Plg. Mutuae relationes, 11; plg. Vita consecrata, 37.

[61] Vita consecrata, 93.

[62] Plg. Novo millennio ineunte, 31.

[63] Plg. Vita consecrata, 20–21.

[64] Plg. Novo millennio ineunte, 38.

[65] Vita consecrata, 22.

[66] Vita consecrata, 16.

[67] Vita consecrata, 18.

[68] Vita consecrata, 25.

[69] Vita consecrata, 40.

[70] Novo millennio ineunte, 16.

[71] Vita consecrata, 94.

[72] Novo millennio ineunte, 39.

[73] Plg. Perfectae caritatis, 2.

[74] Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).

[75] Vita consecrata, 37.

[76] Novo millennio ineunte, 40.

[77] Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).

[78] Plg. Novo millennio ineunte, 43.

[79] Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).

[80] Vita consecrata, 95.

[81] Plg. Vita consecrata, 18.

[82] Vita consecrata, 95.

[83] Plg. Vita consecrata, 51.

[84] Plg. Novo millennio ineunte, 25–27.

[85] Plg. Vita consecrata, 23.

[86] Vita consecrata, 38.

[87] Novo millennio ineunte, 25.

[88] Plg. Novo millennio ineunte, 37.

[89] Vita consecrata, 93.

[90] Novo millennio ineunte, 43.

[91] Vita consecrata, 46.

[92] Vita consecrata, 51.

[93] Plg. Novo millennio ineunte, 43.

[94] Vita consecrata, 51.

[95] Novo millennio ineunte, 46.

[96] Vita consecrata, 62.

[97] Plg. Broliškas gyvenimas bendruomenėje, 62; plg. Vita consecrata, 56.

[98] Plg. Novo millennio ineunte, 45.

[99] Plg. Broliškas gyvenimas bendruomenėje, 70.

[100] Plg. Vita consecrata, 54.

[101] Plg. Lumen gentium, 12; plg. Vita consecrata, 46.

[102] Vita consecrata, 46.

[103] Plg. Vita consecrata, 98.

[104] Jonas Paulius II. I movimenti nella Chiesa. II tarptautinio kolokviumo darbai. Milanas 1987, p. 24–25; I movimenti nella Chiesa. Vatikanas 1999, p. 18.

[105] Plg. Novo millennio ineunte, 50.

[106] Christifideles laici, 31–32.

[107] Plg. Vita consecrata, 46.

[108] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Africa (1995 rugsėjo 14), 94.

[109] Novo millennio ineunte, 40.

[110] Plg. Novo millennio ineunte, 15.

[111] Vita consecrata, 76.

[112] Novo millennio ineunte, 49.

[113] Plg. Vita consecrata, 82.

[114] Novo millennio ineunte, 49.

[115] Novo millennio ineunte, 50.

[116] Plg. Novo millennio ineunte, 50.

[117] Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).

[118] Plg. Vita consecrata, 84.

[119] Plg. Vita consecrata, III skyriaus pavadinimas.

[120] Plg. Novo millennio ineunte, 50.

[121] Plg. Novo millennio ineunte, 58.

[122] Plg. Jonas Paulius II. Redemptoris missio (1990 gruodžio 7), 1.

[123] Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Asia (1999 lapkričio 6), 22.

[124] Plg. Novo millennio ineunte, 40.

[125] Plg. Vita consecrata, 83.

[126] Plg. Novo millennio ineunte, 51.

[127] Plg. Novo millennio ienunte, 23.

[128] Plg. Vita consecrata, 96.

[129] Plg. Vita consecrata, 98.

[130] Plg. Vita consecrata, 99.

[131] Vita consecrata, 100.

[132] Plg. Vita consecrata, 101.

[133] Plg. Ecclesia in Asia, 31; 34.

[134] Plg. Ecclesia in Asia, 44.

[135] Plg. Vita consecrata, 102.

[136] Vita consecrata, 103.

[137] Novo millennio ineunte, 51.

[138] Plg. Novo millennio ineunte, 51.

[139] Plg. Vita consecrata, 88–91.

[140] Plg. Novo millennio ineunte, 51.

[141] Plg. Novo millennio ineunte, 9.

[142] Vita consecrata, 19.

[143] Vita consecrata, 16.

[144] Plg. Vita consecrata, 93.

[145] Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Potissimum institutioni (1990 vasario 2), 29.

[146] Plg. Novo millennio ineunte, 31.

[147] Novo millennio ineunte, 54.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 906
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/kongregacijos/pgiagd/2002-05-19_instrukcija-is-naujo-pradeti-nuo-kristaus
Paskelbta: 2017-06-20 14:40:31 | Patikslinta 2017-06-20 14:57:55.