ĮŽANGA

„Tešviečia mums tavo veidas, ir mes išgelbėti būsim!“ (Ps 80, 4)

Pašvęstasis gyvenimas – Dievo ieškojimo liudijimas

1. Faciem tuam, Domine, requiram – „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ (Ps 27, 8). Piligrimas, ieškantis gyvenimo prasmės, glūdinčios didžiame jį supančiame slėpinyje, iš tikrųjų ieško, net ir nesąmoningai, Dievo veido. „Parodyk, Viešpatie, man savo kelią, mokyk mane tavo takais eiti“ (Ps 25, 4): niekas negali priversti žmogaus širdies liautis ieškojus to, apie kurį Biblijoje sakoma: „Jis yra visas visur!“ (Sir 43, 27), ir kelių jo link.

Pašvęstasis gyvenimas, pašauktas būdingus Jėzaus bruožus – mergeliškumą, neturtingumą ir klusnumą – padaryti regimus Bažnyčioje ir pasaulyje [1], veši tokios Jėzaus veido ir jo link vedančių kelių paieškos dirvoje (plg. Jn 14, 4–6) – paieškos, vedančios link ramybės patyrimo – „jo valioje surandame savo ramybę“ [2] – ir reikalaujančios kasdienių pastangų, nes Dievas yra Dievas, o jo keliai ir mintys ne visada yra mūsų keliai ir mintys (plg. Iz 55, 8). Tad pašvęstasis asmuo liudija džiugią ir kartu sunkią pareigą uoliai ieškoti dieviškosios valios naudojantis kiekviena priemone, padedančia ją pažinti bei ją vykdyti.

Tokia yra ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, drauge Dievo valios ieškoti ir ją vykdyti pažadančių pašvęstųjų asmenų bendrystės, įvairias užduotis atliekančių, bet to paties tikslo siekiančių ir tos pačios aistros kupinų brolių ar seserų bendruomenės prasmė. Todėl, nors visi bendruomenės nariai pašaukti stengtis patikti Viešpačiui ir jo klausyti, kai kurie pašaukti, dažnai laikinai, vykdyti ypatingą užduotį – būti vienybės ženklu ir vadovauti nuoširdžiai ieškant Dievo valios ir ją asmeniškai bei bendruomeniškai vykdant.

Išlaisvinimo kelias

2. Vakarų Europos kultūra, smarkiai sutelkusi dėmesį į subjektą, prisidėjo prie pagarbos žmogaus asmens kilnumui skleidimo, pozityviai skatindama asmens laisvą sklaidą ir autonomiją.

Toks pripažinimas yra vienas reikšmingiausių modernybės bruožų ir Apvaizdos dovana, reikalaujanti naujaip suvokti vadovavimą bei ryšį su juo. Kita vertus, būtina neužmiršti, jog kai laisvė linksta virsti savavališkumu, o asmens autonomija – nepriklausomybe nuo Kūrėjo ir santykių su kitais, įpuolama į įvairias stabmeldystės formas, laisvę ne didinančias, bet pavergiančias.

Tikintieji į Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, į Jėzaus Kristaus Dievą tokiais atvejais negali nesukti asmeninio išlaisvinimo iš kiekvieno stabmeldiško kulto keliu. Tam apsispręsti gali paskatinti Išėjimo patirtis – išlaisvinimo kelias, kuris veda iš persiėmimo pasklidusia mąstysena į laisvę laikantis Viešpaties ir iš vienpusiškų vertybinių kriterijų vienodumo – į paiešką būdų, leidžiančių susivienyti su gyvuoju ir tikruoju Dievu.

Išėjimo kelionėje kelią rodo spindintis ir miglotas Dievo Dvasios debesis, ir net jei kartais apima pražūties beprasmiškuose keliuose jausmas, jų tikslas – palaimingas Dievo širdies artumas: „Nešiau jus ant erelio sparnų ir pas save jus atsivedžiau“ (Iš 19, 4). Vergų būrys išlaisvinamas, kad taptų šventąja tauta, pažįstančia laisvo tarnavimo Dievui džiaugsmą. Išėjimo įvykiai yra visą biblinę tikrovę lydinti paradigma ir siūlosi kaip pranašiška paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo anticipacija – Jėzaus, kuris iš vergystės išlaisvina klusnumu apvaizdingai Tėvo valiai.

Dokumento adresatai, tikslas ir ribos

3. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija savo paskutiniajame visuotiniame susirinkime, vykusiame 2005 m. rugsėjo 28–30 d., nagrinėjo vadovavimo ir klusnumo pašvęstajame gyvenime temą. Buvo pripažinta, jog šią temą būtina rūpestingai apmąstyti, pirmiausia dėl institutų ir bendrijų vidiniame gyvenime per pastaruosius kelerius metus įvykusių permainų bei poreikio atsižvelgti į pasiūlymus, pateiktus naujausiuose Magisteriumo dokumentuose apie pašvęstojo gyvenimo atnaujinimą.

Ši Instrukcija, minėtojo visuotinio susirinkimo ir vėlesnių šios dikasterijos apmąstymų vaisius, skiriama bendruomeninį gyvenimą gyvenantiems pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, t. y. visiems vyrams ir moterims, priklausantiems vienuoliškiesiems institutams, į kuriuos labai panašios apaštališkojo gyvenimo bendrijos. Tačiau vertingų nurodymų iš jos savajam gyvenimui gali pasisemti ir kiti pašvęstieji asmenys. Šiuo dokumentu siekiama suteikti paspirties visiems, pašauktiems liudyti Dievo primatą laisvu klusnumu jo valiai, ir padrąsinti juos džiugiai gyventi savo „taip“ Viešpačiui.

Imantis šios Instrukcijos temos, aiškiai turėta prieš akis, kad ji apima daug aspektų ir kad plačiame šiandienio pašvęstojo gyvenimo pasaulyje esama ne tik labai įvairių charizminių projektų bei misijinių įsipareigojimų, bet ir tam tikra valdymo ir klusnumo praktikų įvairovė, neretai veikiama įvairių kultūrinių kontekstų [3]. Negana to, būtina neužmiršti vyrų ir moterų bendruomenėms būdingų psichologinio pobūdžio skirtumų. Neišleistinos iš akių ir naujos problemos, kurias vadovavimui kelia daugybė misijinio bendradarbiavimo, ypač su pasauliečiais, formų. Skirtingas vietinei ir centrinei vyresnybei įvairiuose vienuoliškuosiuose institutuose priskiriamas vaidmuo irgi sąlygoja nevienodus vadovavimo ir klusnumo praktikavimo būdus. Galiausiai nevalia užmiršti, kad pašvęstojo gyvenimo tradicija aukščiausia instituto valdžia, kuria visi nariai, pradedant vyresniaisiais, privalo remtis, laiko „sinodinio“ pobūdžio generalinę kapitulą (arba analogišką susirinkimą) [4].

Prie visa to dar reikia pasakyti, kad pastaruoju metu vadovavimo ir klusnumo pajautimo bei įgyvendinimo būdas ir Bažnyčioje, ir visuomenėje pakito. Šitai, be kita ko, lėmė: atskiro asmens, turinčio savą pašaukimą, savų intelektinių, emocinių bei dvasinių dovanų, laisvę ir gebėjimų puoselėti santykius, vertės suvokimas; pirmutinis dėmesys bendrystės dvasingumui [5], imant labiau vertinti priemones, padedančias juo gyventi; kitoks, ne toks individualistinis, misijos supratimas, akcentuojantis dalijimąsi ja su visais Dievo tautos nariais, iš to randantis konkretaus bendradarbiavimo formoms.

Vis dėlto, turint prieš akis kai kuriuos dabartinės kultūrinės įtakos elementus, prisimintina, jog troškimas save įgyvendinti kartais gali kirstis su bendruomenės projektais; asmeninės gerovės, dvasinės ar materialinės, paieška gali trukdyti visiškai atiduoti save tarnaujant bendrajai misijai; pernelyg subjektyvūs požiūriai į charizmą ir apaštalavimo tarnystę gali susilpninti bendradarbiavimą ir brolišką dalijimąsi.

Neatmestina ir tai, kad kai kuriose aplinkose vyrauja priešingos problemos, nulemtos kolektyviškumo bei perdėto vienodumo nesubalansuoto akcentavimo, keliančio grėsmę pakirsti individų augimą ir atsakomybę. Pusiausvyra tarp individo ir bendruomenės, lygiai kaip ir tarp valdžios ir klusnumo, nėra lengvas dalykas.

Šioje Instrukcijoje neketinama aptarti visos įvairių elementų ir ką tik minėtų aktualių klausimų iškeltos problematikos, nors ji, taip sakant, padarė nemažą poveikį pateikiamiems apmąstymams bei nurodymams. Pagrindinis šios Instrukcijos tikslas – iš naujo patvirtinti, kad valdžia ir klusnumas, net ir praktikuojami daugybe būdų, visada susiję su Viešpačiu Jėzumi, klusniuoju Tarnu. Negana to, šiuo dokumentu norima padėti vyresnybei vykdyti savo trejopą tarnystę: tarnauti atskiriems asmenims, pašauktiems gyventi savo pašvęstumu (pirmoji dalis); statydinti broliškas bendruomenes (antroji dalis); dalyvauti bendrojoje misijoje (trečioji dalis).

Pateikiamais svarstymais ir nurodymais tęsiami pastaruoju nelengvu laikotarpiu pašvęstojo gyvenimo kelią lydėję dokumentai, pirmiausia: instrukcijos Potissimum institutioni (1990 m.) [6] ir „Broliškasis gyvenimas bendruomenėje“ (1994 m.) [7], posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 m.) [8] ir instrukcija „Iš naujo pradėti nuo Kristaus“ (2002 m.) [9].

PIRMOJI DALIS
PAŠVĘSTUMAS IR DIEVO VALIOS PAIEŠKA

„Išvaduotiems jam tarnauti šventumu ir teisumu“ (plg. Lk 1, 74–75)

Ko ieškome?

4. Galbūt dar svyruojančių ir abejojančių, ar sekti paskui naująjį Rabi, pirmųjų mokinių Viešpats klausia: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38). Šiame klausime galime įžvelgti kitokius radikalius klausimus: Ko ieško tavo širdis? Kas tau rūpi? Ko ieškai – savęs ar Viešpaties, savo Dievo? Klausai savo paties troškimų ar trokšti To, kuris sukūrė tavo širdį ir nori ją atbaigti taip, kaip Jis moka bei žino? Vaikaisi vien praeinamų dalykų ar ieškai To, kuris nepraeinantis? „Kuo šiame kitoniškame pasaulyje turėtume rūpintis, Viešpatie Dieve? Matau, jog žmonės nuo saulėtekio iki saulėlydžio įsitraukę į šio pasaulio sūkurį: vieni ieško turtų, kiti – privilegijų, treti – populiarumo“, – pastebi šv. Bernardas [10].

„Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau“ (Ps 27, 8) – štai atsakas asmens, suvokusio Dievo slėpinio nepakartojamumą ir begalinį didingumą, jo šventos valios suverenumą; tačiau toks atsakas, net jei ir yra aiškiai neišreikštas bei miglotas, būdingas kiekvienam tiesos ir laimės ieškančiam žmogiškajam kūriniui. Quaerere Deum visada būdavo kiekvienos egzistencijos, ištroškusios to, kas absoliutu bei amžina, programa. Daug kas šiandien bet kurią priklausomybę laiko žeminančia, bet pats buvimo kūriniu statusas savaime implikuoja priklausomybę nuo Kito ir, kaip su santykiu susijusios būtybės, – su kitais.

Tikintysis ieško gyvojo ir tikrojo Dievo, visų daiktų Pradžios ir Pabaigos, ne pagal savo paveikslą ir panašumą pasidaryto Dievo, bet Dievo, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, Dievo, apreiškusio savo valią, parodžiusio kelius, kuriais jį galima pasiekti: „Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje – amžina linksmybė“ (Ps 16, 11).

Ieškoti Dievo valios reiškia ieškoti draugiškos, geranoriškos valios, trokštančios mūsų visiško realizavimosi, trokštančios pirmiausia mūsų laisvo atsako į jos meilę, idant mus padarytų dieviškosios meilės įrankiais. Būtent einant šiuo via amoris žydi klausymosi ir klusnumo gėlė.

Klusnumas kaip klausymasis

5. „Mano vaike, klausyk“ (Pat 1, 8). Klusnumas pirmiausia yra vaiko nuostata. Toks vaiko klausymasis, ką sako tėvas, yra ypatingas: jis lydimas tikrumo, jog tėvas sako bei duoda tik tai, kas gera. Būtent toks pasitikėjimo kupinas klausymasis akina vaiką sutikti su tėvo valia, esant tikram, jog šitai išeis jam į gera.

Tai neprilygstamai teisingiau Dievo atžvilgiu. Juk savo pilnatvę pasiekiame tik tokia apimtimi, kokia įsitraukiame į jo mums su tėviška meile sumanytą planą. Todėl klusnumas yra vienintelis būdas žmonėms, protingoms ir laisvoms esybėms, save visapusiškai įgyvendinti. Mat žmogus, tariantis Dievui „ne“, dieviškąjį planą sugriauna, save pažemina ir pasmerkia nesėkmei.

Klusnumas Dievui yra asmens augimo ir todėl laisvės kelias, nes toks klusnumas leidžia priimti planą ar nuo savosios besiskiriančią valią, kuri ne tik nenumarina ar nesumažina žmogaus kilnumo, bet, priešingai, yra jo pagrindas. Sykiu laisvė, kaip tokia, irgi yra klusnumo kelias, nes, kaip vaikas paklusdamas Tėvo valiai, tikintysis įgyvendina savo laisvę. Akivaizdu, jog toks klusnumas reikalauja pripažinti, kad esi vaikas ir džiaugtis tuo, nes tik vaikas gali laisvai atiduoti save į Tėvo rankas taip, kaip save Tėvui patikėjo Sūnus Jėzus. Per kančią jis atiduoda save Judo, aukštųjų kunigų, kankintojų, priešiškos minios ir jį nukryžiavusiųjų valiai todėl, kad yra absoliučiai tikras, jog visa tai įprasminta jo visiškos ištikimybės Tėvo panorėtam išganymo planui – Tėvo, kuriam, pasak šv. Bernardo, „patiko ne mirtis, bet savo sutikimu mirusiojo valia“ [11].

„Klausykis, Izraeli!“ (Įst 6, 4)

6. Izraelis Viešpačiui Dievui yra vaikas, tauta, kurią jis išsirinko, pagimdė, augino laikydamas už rankos, glaudė prie skruosto ir išmokė vaikščioti (plg. Oz 11, 1–4), į kurią nuolatos kreipdavosi – tai didžiausia meilės apraiška – savo žodžiu, net jei tauta ne visados jo žodžio klausydavosi ar neretai išgyvendavo kaip naštą, kaip „įstatymą“. Visas Senasis Testamentas yra kvietimas klausytis, o klausymasis – tai ėjimas prie Naujosios Sandoros Viešpačiui sakant: „Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 10; plg. Jer 31, 33).

Iš klausymosi išplaukia klusnumas kaip laisvas bei išlaisvinantis naujojo Izraelio atsakas į naujos sandoros pasiūlymą. Klusnumas yra Naujosios Sandoros dalis, jos išskirtinis bruožas. Iš to išplaukia, jog klusnumą galima visiškai suvokti tiktai turint prieš akis meilės, artumo Dievui logiką ir galutinę priklausomybę Tam, kuris visus galiausiai padaro laisvus.

Klusnumas Dievo žodžiui

7. Pirmasis kūrinio klusnumo aktas yra atėjimas į gyvenimą įvykdant būtin šaukiantį dieviškąjį fiat. Tokį klusnumą pilnatviškiausiai išreiškia kūrinys, galintis laisvai pripažinti, kad jis esąs Kūrėjo dovana, bei kaip tokią save priimti, laisvai ištarti „taip“ savo atsiradimui iš Dievo. Tai pirmas tikras laisvės aktas ir sykiu pirmas ir pamatinis autentiško klusnumo aktas.

Tad tikintis asmuo būna klusnus, kai laikosi Žodžio, kuriuo Dievas save apreiškia bei perteikia ir per kurį kasdien atnaujina savo meilės sandorą. Iš to Žodžio ištryško gyvybė, kasdien tebeperduodama ir toliau. Todėl tikintis asmuo kas rytą ieško gyvo ir pastovaus sąlyčio su tą dieną skelbiamu Žodžiu, jį apmąstydamas bei sergėdamas savo širdyje kaip lobį, padarydamas jį kiekvieno veiksmo pagrindu ir kiekvieno apsisprendimo pirmutiniu kriterijumi, leisdamasis būti jo statydinamas. O baigiantis dienai jis su Dievo žodžiu susitinka kaip Simeonas, dėkodamas Dievui už galimybę išvysti amžinąjį Žodį išsipildant dienos įvykiuose (plg. Lk 2, 27–32) ir Žodžio jėgai patikėdamas visa, kas liko nepadaryta. Juk Žodis veikia ne tik dieną, bet nuolatos, kaip Viešpats moko palyginimu apie sėklą (plg. Mk 4, 26–27).

Meilės kupinas kasdienis susitikimas su Dievo žodžiu moko atrasti gyvenimo kelią ir būdą, kuriuo Dievas trokšta išlaisvinti savo vaikus, ugdo dvasinę nuojautą, leidžiančią atpažinti Dievui patinkančius dalykus, duoda pajusti jo valios skonį, suteikia ramybės ir džiaugsmo išliekant ištikimam, daro asmenį imlų ir pasirengusį visoms klusnumo Evangelijai (Rom 10, 16; 2 Tes 1, 8), tikėjimui (Rom 1, 5; 16, 25; Apd 6, 7) ir tiesai (Gal 5, 7; 1 Pt 1, 22) apraiškoms.

Tačiau nevalia užmiršti, kad autentiškas Dievo patyrimas visada išlieka kitoniškumo patyrimu. „Bet kokį panašumą tarp Kūrėjo ir kūrinio visada pranoksta dar didesnis jų nepanašumas“ [12]. Mistikai ir visi paragavusieji Dievo artumo mums primena, jog sąlytis su suvereniu Slėpiniu visada yra sąlytis su Kitu, su valia, kartais dramatiškai nepanašia į mūsų. Klausyti Dievo iš tikro reiškia įžengti į „kitonišką“ vertybių tvarką, persiimti nauju bei skirtingu tikrovės jausmu, patirti neįsivaizduotą laisvę, pasiekti slėpinio slenkstį: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9).

Toks įžengimas į Dievo pasaulį gali kelti baimę, tokia patirtis, remiantis šventųjų pavyzdžiu, gali parodyti, jog tai, kas neįmanoma žmogui, Dievo gali būti padaroma įmanoma. Be to, tai virsta autentišku klusnumu slėpiniui Dievo, kuris yra interior intimo meo [13] ir sykiu iš pagrindų kitas.

Sekti Jėzumi, klusniu Tėvo Sūnumi

8. Šioje kelionėje nesame vieni: pavyzdį mums rodo Kristus, mylimasis Sūnus, kuriuo gėrisi Tėvas (plg. Mt 3, 17; 17, 5), Tas, kuris mus išlaisvino savo klusnumu. Būtent jis įkvepia būti klusnius, idant išganymo planas būtų per mus atbaigtas.

Jis visa savo esybe yra Tėvo klausymasis bei jo priėmimas (plg. Jn 8, 28–29); visas jo žemiškasis gyvenimas yra tai, ką Žodis daro nuo amžių, išraiška bei tąsa – leidimasis būti mylimam Tėvo, besąlygiškas jo meilės priėmimas, ligi apsisprendimo daryti ne tai, kas patinka pačiam (plg. Jn 8, 28), bet vien tai, kas patinka Tėvui. Tėvo valia yra besidarbuojantį Jėzų palaikantis maistas (plg. Jn 4, 34), atnešantis jam ir mums prisikėlimo apstybę, giedrai džiugų įžengimą į pačią Dievo širdį, į palaimingą jo vaikų būrį (plg. Jn 1, 12). Būtent šiuo Jėzaus klusnumu „daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19).

Lygiai taip klusniai jis priėmė išgerti karčią taurę (plg. Mt 26, 39.42; Lk 22, 42) ir „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Šis dramatiškas Sūnaus klusnumo aspektas gaubiamas slėpinio, į kurį negalime ligi galo įsiskverbti, bet kuris mums labai svarbus, nes dar labiau atskleidžia sūniškąją Kristaus klusnumo prigimtį: taip radikaliai paklusti gali tiktai vaikas, kuris jaučiasi esąs mylimas Tėvo ir pats myli jį visa savo esybe.

Krikščionis, kaip Kristus, laiko save klusnia būtybe. Nediskutuotina pirmenybė meilei krikščioniškajame gyvenime neleidžia mums užmiršti, kad Jėzuje Kristuje tokia meilė įgijo naują veidą bei vardą ir virto Klusnumu. Todėl klusnumas yra ne pažeminimas, bet tiesa, ant kurios statydinama ir įgyvendinama žmogaus pilnatvė. Štai kodėl tikintysis taip karštai trokšta vykdyti Tėvo valią, padarydamas tai savo aukščiausiu siekiu. Lygiai kaip Jėzus, jis nori šia valia gyventi. Sekdamas Kristumi ir iš jo mokydamasis, pašvęstasis asmuo didžiausios laisvės ir besąlygiško pasitikėjimo gestu atidavė savo valią į Tėvo rankas, kad paaukotų jam tobulą ir patinkančią auką (plg. Rom 12, 1).

Kristus yra visiško klusnumo pavyzdys, tačiau, dar pirma to, jis yra tas, kuriam krikščionis privalo visokeriopai paklusti. Juk jo mokiniu tampama įgyvendinant jo žodžius (plg. Mt 7, 24), o meilę jam sukonkretina ir Tėvo meilę patraukia jo įsakymų laikymasis (plg. Jn 14, 21). Jis yra vienuoliškosios bendruomenės centras kaip tarnaujantysis (plg. Lk 22, 27) ir sykiu kaip tas, kurio atžvilgiu išpažįstamas tikėjimas („Tikite Dievą – tikėkite ir mane“ [Jn 1, 14]) ir kuriam paklūstama, nes vien per tai tikrai ir ištvermingai sekama. „Juk būtent pats prisikėlęs Viešpats, vėl esantis tarp jo vardu susirinkusių brolių ir seserų, rodo kelią, kuriuo derėtų sukti“ [14].

Būti klusniam Dievui tarpininkaujant žmogiškiesiems elementams

9. Dievas rodo savo valią per Dvasios, vedančios „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), vidinius judesius ir per daugialypius išorinius tarpininkus. Išganymo istorija iš tikrųjų yra tarpininkavimo istorija, padaranti Dievo malonės slėpinį, jo užbaigiamą širdies gilumoje, tam tikru būdu regimą. Net Jėzaus gyvenime įmanu atpažinti ne vieną žmogišką priemonę, per kurią jis suvokė, suprato ir priėmė Tėvo valią kaip savo buvimo pamatą ir nuolatinį savo gyvenimo bei misijos peną.

Tarpininkais, išoriškai perteikiančiais Dievo valią, laikytini gyvenimo įvykiai bei saviti konkretaus pašaukimo reikalavimai, taip pat žmonių grupių gyvenimą reguliuojantys įstatymai ir tokioms grupėms vadovauti pašauktųjų potvarkiai. Bažnytiniame kontekste Dievo valią pažinti leidžia įstatymai ir potvarkiai, kuriais konkrečiai ir tvarkingai įgyvendinami Evangelijos, kuria remiantis jie buvo suformuluoti bei suvokti, reikalavimai.

Pašvęstieji asmenys, negana to, pašaukti sekti klusniuoju Kristumi dalyvaudami Dvasios įkvėptame ir Bažnyčios patvirtintame „evangeliniame“, arba charizminiame, „projekte“. Patvirtindama charizminį projektą, koks yra vienuoliškasis institutas, Bažnyčia laiduoja, kad jį gaivinantis įkvėpimas bei reguliuojančios normos gali būti Dievo ir šventumo ieškojimo kelias. Todėl regulos ir kiti su gyvensena susiję nurodymai irgi gali tapti priemonėmis, kuriomis perteikiama Dievo valia, – žmogiškuoju, tačiau visada autoritetingu, netobulu, bet sykiu saistančiu tarpininkavimu, tašku, nuo kurio prasidėtų kiekviena diena ir dosniai bei kūrybiškai būtų judama link šventumo, kurio Dievas iš kiekvieno pašvęstojo asmens laukia. Šioje kelionėje vadovaujantiems asmenims tenka pastoracinė užduotis vadovauti ir spręsti.

Akivaizdu, jog visa tai bus darniai ir vaisingai išgyventa tik tada, kai išliks gyvas troškimas pažinti bei vykdyti Dievo valią, suvokiamas savo paties trapumas ir pripažįstamas konkrečių tarpininkavimo būdų galiojimas, net ir iki galo nesuprantant pateikiamų motyvų.

Steigėjų, ypač tų, kurie amžių tėkmėje reikšmingai paženklino vienuoliškojo gyvenimo kelią, dvasinėse įžvalgose visada būdavo teikiama didelė svarba klusnumui. Šv. Benediktas jau savo Regulos pradžioje tokiais žodžiais kreipiasi į vienuolį: „Į tave nūnai kreipta mano kalba, kurs, išsižadėjęs savo norų ir pasiėmęs galinguosius bei šauniuosius klusnumo ginklus, esi pasiryžęs tarnauti Viešpačiui Kristui, tikrajam Karaliui“ [15].

Būtina atsiminti, kad valdžios ir klusnumo santykis įterptas į erdvesnį Bažnyčios slėpinio kontekstą ir yra ypatinga jos kaip tarpininkės funkcijos aktualizacija. Šiuo atžvilgiu Kanonų teisės kodekse vyresniesiems rekomenduojama „savo galią, gautą iš Dievo per Bažnyčios tarnybą, vykdyti tarnystės dvasia“ [16].

Mokytis klusnumo kasdienybėje

10. Todėl pašvęstajam asmeniui gali tekti „mokytis klusnumo“ per kančią ar išgyvenant kokias nors ypatingas ir sunkias situacijas, kai, pavyzdžiui, reikalaujama atsisakyti tam tikrų asmeninių projektų ar idėjų, atsižadėti pretenzijos išskirtinai pačiam tvarkyti savo gyvenimą ir vykdyti misiją arba kai tai, ko prašoma (ar tas, kuris prašo), žvelgiant žmogiškomis akimis, neatrodo labai įtikinama. Atsidūrusieji tokiose situacijose turėtų neužmiršti, kad tarpininkavimas savo prigimtimi ribotas ir neprilygsta tam, į ką kreipia, juolab kai galvoje turimas žmogiškasis dieviškosios valios perteikimas, tačiau sykiu ir visada atsiminti, jog įsakymas jiems kaskart duodamas teisėtai, kad Viešpats prašo paklusti vadovaujančiam asmeniui, tą momentą Jam atstovaujančiam [17], ir kad Kristus irgi išmoko klusnumo „kentėjimuose“ (Žyd 5, 8).

Čia pravartu prisiminti Pauliaus VI žodžius: „Turite pajusti kažkiek tos jėgos, traukusios Kristų prie kryžiaus, – tą krikštą, kuriuo jis turėjo būti pakrikštytas ir iš kurio įsižiebtų jus uždeganti ugnis (plg. Lk 12, 49–50), – kažkiek tos „kvailystės“, kurios šv. Paulius mums visiems linki, nes tiktai ji padaro mus išmintingus (plg. 1 Kor 3, 18–19). Tegu kryžius jums būna tai, kas jis buvo Kristui, – didžiausios meilės įrodymas. Argi atsižadėjimas ir džiaugsmas, auka ir plati širdis, drausmė ir dvasinė laisvė nėra sujungti slėpiningu ryšiu?“ [18].

Būtent tokiais kentėjimo atvejais pašvęstasis asmuo mokosi klausyti Viešpaties (plg. Ps 119, 7), įsiklausyti į jį ir tiktai jo laikytis, kantriai ir viltingai laukdamas jo apreiškiančio Žodžio (plg. Ps 118, 81) bei būdamas visiškai ir dosniai pasirengęs vykdyti Jo, o ne savo valią (plg. Lk 22, 42).

Vadovaujantis Dvasios šviesa ir jėga

11. Viešpaties laikomasi įžvelgiant jo buvimą žmogiškajame tarpininkavime – tokiuose dalykuose kaip regula, vyresnieji, bendruomenė [19], laiko ženklai, kitų lūkesčiai ir pirmiausia vargšai; kai išdrįstama užmesti tinklus „dėl tavo žodžio“ (plg. Lk 5, 5), o ne vien vadovaujantis žmogiškaisiais motyvais; kai apsisprendžiama paklusti ne tik Dievui, bet ir kitiems, tačiau visais atvejais dėl Dievo, o ne dėl kitų. Savo Konstitucijose šv. Ignacas Lojola rašo: „Tikrasis klusnumas susijęs ne su asmeniu, kuriam paklūstama, bet su tuo, dėl kurio paklūstama; jei paklūstama vien dėl mūsų Kūrėjo ir Viešpaties, tai tada paklūstama Jam, visų Viešpačiui“ [20].

Jei sunkiais momentais pašauktieji paklusti Tėvui primygtinai prašo Dvasios (plg. Lk 11, 13), jis dovanos Dvasią, o Dvasia suteiks jiems šviesos ir jėgų būti klusniems bei padės pažinti tiesą, ir tiesa padarys juos laisvus (plg. Jn 8, 32).

Pats Jėzus kaip žmogus buvo vedamas Šventosios Dvasios: pradėtas Mergelės Marijos įsčiose Šventosios Dvasios veikimu, savo viešosios veiklos pradžioje, per savo krikštą, jis gauna ant jo nusileidžiančią Dvasią, kuri jį veda; prisikėlęs jis išlieja Dvasią ant savo mokinių, idant jie galėtų vykdyti tą pačią misiją – skelbti apie išganymą bei Jo pelnytąjį atleidimą. Dvasia, kuria buvo pateptas Jėzus, yra ta pati Dvasia, galinti padaryti mus tokius pat laisvus kaip ir Kristus, tobulai atitinkančius Dievo valią [21].

Todėl atsiverti Dvasiai būtina visiems, pradedant vyresniaisiais, kurie tinkamai yra gavę valdžią iš Dvasios [22] ir, „pavesdami save Dievo valiai“ [23], privalo vykdyti ją jos vadovaujami.

Vyresnybė klusnumo Dievo valiai labui

12. Pašvęstajame gyvenime kiekvienam privalu nuoširdžiai ieškoti Dievo valios, nes kitaip nebus prasmės tokį gyvenimą rinktis; tačiau ne mažiau svarbu Dievo valios ieškoti drauge su broliais ar seserimis, nes būtent tai juos vienija, padaro su Kristumi suvienyta šeima.

Vyresnybė prie tokio ieškojimo prisideda laiduodama, kad tai būtų daroma nuoširdžiai ir laikantis tiesos. Pradėdamas savo kaip Petro įpėdinio tarnybą, Benediktas XVI reikšmingai patvirtino: „Mano tikroji valdymo programa yra ne vykdyti savo valią, įgyvendinti savo idėjas, bet kartu su visa Bažnyčia įsiklausyti į Viešpaties žodį bei valią ir leistis būti jo vedamam, idant jis pats vestų Bažnyčią šią mūsų istorijos valandą“ [24]. Kita vertus, būtina pripažinti, jog vadovavimo kitiems užduotis nelengva, ypač tada, kaip asmens autonomijos jausmas perdėtas ar linkęs konfliktuoti ir konkuruoti su kitais. Todėl kiekvienas, kuriam patikima ši užduotis, privalo aštrinti savo tikėjimo žvilgsnį, idant galėtų vadovautis Jėzaus, tarno, mazgojusio savo apaštalams kojas, kad jie galėtų būti jo gyvenimo bei meilės dalininkai (plg. Jn 13, 1–17), nuostata.

Šitai iš asmenų, vadovaujančių institutams, provincijoms (ar kitokiems instituto sektoriams) ir bendruomenėms, reikalauja didelio nuoseklumo. Vadovauti pašaukti asmenys turi suvokti, jog jie tai įstengs padaryti tik pirma leisdamiesi į piligriminę Dievo valios intensyvaus bei teisingo ieškojimo kelionę. Jiems galioja šv. Ignoto Antiochiečio vienam iš jo brolių vyskupų duotas patarimas: „Niekas nedaroma be tavo sutikimo, bet ir tu nieko nedaryk be Dievo sutikimo“ [25]. Vadovaujantys asmenys turi elgtis taip, kad broliai ar seserys galėtų suvokti, jog jie įsakinėja tiktai paklusdami Dievui.

Pagarba Dievo valiai verčia vadovaujančiuosius nuolatos nuolankiai stengtis, kad jų veikla kuo labiau atitiktų šventąją valią. Šv. Augustinas primena mums, jog paklūstantysis visada vykdo Dievo valią – ne todėl kad vyresnybės įsakymas neišvengiamai atitinkąs Dievo valią, bet kad Dievo valia tokia, jog būtų paklūstama tam, kas viršesnis [26]. Tačiau vadovaujantieji savo ruožtu, padedami maldos, apmąstymų ir kitų asmenų patarimo, privalo uoliai ieškoti, ko Dievas iš tiesų nori. Priešingu atveju vyresnieji, užuot atstovavę Dievui, neapdairiai stato save į pavojų užimti Dievo vietą.

Todėl ketinimo vykdyti Dievo valią kontekste valdžia ir klusnumas yra ne dvi skirtingos tikrovės ar du visiškai priešingi dalykai, bet veikiau du tos pačios evangelinės tikrovės, to paties krikščioniškojo slėpinio matmenys, du vienas kitą papildantys būdai dalyvauti toje pačioje Kristaus aukoje. Valdžia ir klusnumas įasmeninti Jėzaus: dėl šios priežasties jie suvoktini tiesiogiai siejami su juo ir jį laikant jų realiu pavyzdžiu. Pašvęstuoju gyvenimu tiesiog siekiama paversti tikrove jo valdžią ir jo klusnumą.

Kai kurie prioritetai vyresnybei

13. a) Pašvęstajame gyvenime valdžia pirmiausia yra dvasinė valdžia [27]. Vadovaujantieji žino, jog jie pašaukti tarnauti neprilygstamai juos pranokstančiam idealui, idealui, prie kurio galima artintis tik maldos bei nuolankaus siekimo dvasia, idealui, leidžiančiam jiems suvokti tos pačios Dvasios veikimą kiekvieno brolio ar sesers širdyje. Valdžia yra „dvasinė“, kai tarnauja tam, ką Dvasia nori įgyvendinti per charizminiame instituto projekte kiekvienam bendruomenės nariui dalijamas dovanas.

Idant gebėtų skatinti dvasinį gyvenimą, pati vyresnybė pirma turėtų išsiugdyti pasirengimą kitus girdėti bei atpažinti laiko ženklus per maldingą kasdienį sąlytį su Dievo žodžiu, regula ir kitomis gyvenimo normomis. „Vadovo tarnyba reikalauja nuolatinių pastangų gaivinti bei imtis iniciatyvos, priminti pašvęstojo gyvenimo paskirtį, priminti jums patikėtiems asmenims pareigą visada iš naujo ištikimai atsiliepti į Dvasios kvietimą“ [28].

b) Vyresnybė pašaukta laiduoti savo bendruomenei maldai skirtą laiką ir kokybišką maldą, rūpindamasi kasdiene bendruomenės ištikimybe maldai, suvokdama, kad prie Dievo artinamasi nedideliais, tačiau nuolatiniais žingsniais, dedant kasdienes pastangas, ir kad pašvęstieji asmenys gali būti vienas kitam naudingi tiek, kiek yra susivieniję su Dievu. Be to, vadovaujantieji pašaukti rūpintis, kad kasdienis sąlytis su Dievo žodžiu, pradedant nuo jų pačių, neišnyktų, nes jis turi galią ugdyti (plg. Apd 20, 32) individualius asmenis ir bendruomenę bei parodyti misijos vykdymo būdus. Turėdama prieš akis Viešpaties įsakymą: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), vyresnybė tegarantuoja, kad Kristaus Kūno ir Kraujo šventasis slėpinys būtų švenčiamas bei gerbiamas kaip brolių ir seserų bendrystės su Dievu ir tarp savęs „versmė ir viršūnė“ [29]. Švęsdama ir garbindama Eucharistijos dovaną ištikimo klusnumo Viešpačiui dvasia, vienuolių bendruomenė semiasi iš to įkvėpimo ir jėgų visiškai atiduoti save Dievui, idant būtų neužsitarnautos jo meilės žmonijai ženklas ir veiksminga nuoroda į būsimas gėrybes [30].

c) Vyresnybė pašaukta skatinti asmens kilnumą, skirdama dėmesio kiekvienam bendruomenės nariui ir jo augimo keliui, kiekvieną deramai įvertindama ir pozityviai palaikydama, ugdydama nuoširdžią meilę visiems ir išlaikydama visa, kas jai konfidencialiai patikėta.

Pravartu priminti, jog prieš reikalaujant klusnumo (kuris būtinas) privalu praktikuoti gailestingąją meilę (kuri nepamainoma). Be to, gerai būtų tinkamai vartoti žodį „bendrystė“, kurio nevalia suprasti nei kaip valdžios delegavimo bendruomenei (numanomai kviečiant kiekvieną „daryti tai, ką jis nori“), nei daugiau ar mažiau pridengto savo paties požiūrio primetimo (kiekvienas „daro tai, ko aš noriu“).

d) Iškilus sunkumams, vyresnybė pašaukta įkvėpti drąsos bei vilties. Kaip Paulius ir Barnabas drąsino savo mokinius mokydami, jog „į Dievo karalystę“ turime įeiti „pro daugelį vargų“ (plg. Apd 14, 22), lygiai taip ir vadovaujantieji turi padėti pakelti tos valandos sunkumus primindami, jog jie yra kentėjimų, kuriais dažnai būna nusėtas į Dievo karalystę vedantis kelias, dalis.

Susidūręs su sunkiomis pašvęstojo gyvenimo situacijomis, pavyzdžiui, kai šis atrodo ima silpnėti ir net nykti, bendruomenės vadovas teprimena amžinąsias tokio gyvenimo vertybes, nes šiandien, kaip ir vakar bei visados, nieko nėra svarbiau, gražiau ir teisingiau už savo gyvenimo paskyrimą Viešpačiui ir jo mažiausiesiems vaikams.

Bendruomenės vadovas yra nelyginant gerasis ganytojas, atiduodantis gyvybę už savo avis, nes net kritiškais momentais ne pasitraukia, bet dalyvauja asmeniškai įsitraukdamas į jam patikėtų žmonių rūpesčius ir sunkumus, ir tebūna jis, kaip gerasis samarietis, pasirengęs gydyti galimas žaizdas. Be to, vadovas nuolankiai tepripažįsta savo paties ribas ir kitų pagalbos būtinybę, mokėdamas savo nesėkmes ir pralaimėjimus paversti vertinga patirtimi.

e) Vyresnybė pašaukta išlaikyti savo vienuoliškosios šeimos charizmą gyvą. Vadovavimas taip pat apima tarnavimą instituto, kuriam priklausoma, būdingai charizmai, kuri rūpestingai sergėjama ir įgyvendinama vietinėje bendruomenėje bei provincijoje ar visame institute vadovaujantis pirmiausia generalinių kapitulų (ar analogiškų susirinkimų) nustatytais planais ir gairėmis [31]. Vadovaujantieji privalo tinkamai pažinti ir pirmiausia asmeniškai patirti instituto charizmą, kad galėtų geriau ją įsivaizduoti bendruomenės gyvenime bei įtraukti į bažnytinį ir visuomeninį kontekstą.

f) Vyresnybė pašaukta išlaikyti „sentire cum Ecclesia“ gyvą. Valdantiesiems tenka užduotis išlaikyti tikėjimo ir bažnytinės bendrystės jausmą gyvą tautoje, kuri pripažįsta ir aukština įstabius Dievo darbus liudydama priklausomybės jam didžiojoje vienos, šventos, visuotinės ir apaštališkosios Bažnyčios šeimoje džiaugsmą. Viešpačiu sekama ne pavieniui, bet audras atlaikančioje Petro valtyje, o pašvęstieji asmenys prie plaukimo tinkama kryptimi prisideda stropia ir džiugia ištikimybe [32]. Todėl vyresnybė turėtų atminti, kad „mūsų klusnumas yra tikėjimas kartu su Bažnyčia, mąstymas ir kalbėjimas kartu su Bažnyčia, tarnavimas su ja. Nuo to neatsiejama tai, ką Jėzus išpranašavo Petrui: Kitas tave ves, kur nenori (plg. Jn 21, 18). Toks leidimasis būti vedamam ten, kur nenori, yra esminis mūsų tarnavimo matmuo, ir būtent tai padaro mus laisvus“ [33].

Steigėjų spinduliuojantis sentire cum Ecclesia suponuoja autentišką bendrystės dvasingumą, t. y. „veiksmingą ir emocionalų ryšį su ganytojais, pirmiausia su popiežiumi – kaip Bažnyčios vienybės šerdimi“ [34]. Jam kiekvienas pašvęstasis asmuo privalo visiškai ir kupinas pasitikėjimo paklusti ir savo įžadų galia [35]. Negana to, bažnytinė bendrystė reikalauja ištikimai laikytis popiežiaus ir vyskupų mokymo, šitaip konkrečiai liudijant meilę Bažnyčiai bei karštą troškimą, kad ji būtų vieninga [36].

g) Vyresnybė pašaukta būti palydove nuolatinio ugdymo kelionėje. Svarbia vyresnybės pareiga šiandien laikytina užduotis lydėti jiems patikėtus asmenis jų gyvenimo kelyje. Ši užduotis apima ne tik pagalbą sprendžiant galimas problemas ar įveikiant galimas krizes, bet ir rūpinimąsi normaliu kiekvieno augimu atskirais jo gyvenimo tarpsniais, stengiantis laiduoti laiko tėkmėje dvasios jaunatviškumą [37], pašvęstąjį asmenį vis labiau darantį „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5).

Todėl vyresnybei tenka atsakomybė skatinti kiekvieno pasirengimą save ugdyti, gebėjimą mokytis iš gyvenimo, leidimąsi būti ugdomam kitų bei atsakomybės už kitų augimą jausmą. Visa to siekti padės tradicijos perduotos ir šiandien didelę patirtį dvasinio ugdymo srityje turinčiųjų rekomenduojamos bendruomeninio augimo priemonės – dalijimasis Dievo žodžiu, asmeniniai ir bendruomeniniai planai, bendruomeninės įžvalgos, savo gyvenimo peržiūrėjimas bei broliškas pataisymas [38].

Vadovavimo tarnystė bažnytinių normų šviesoje

14. Ankstesniuose skirsniuose vadovavimo tarnystė pašvęstajame gyvenime buvo nusakyta siejant ją su Tėvo valios ieškojimu, nurodyti kai kurie jos prioritetai.

Siekiant, kad šie prioritetai nebūtų suprasti kaip vien neprivalomi, pravartu apžvelgti ypatingus vadovavimo bruožus remiantis Kanonų teisės kodeksu [39]. Jame vienuolių vyresniųjų įvairiais lygmenimis vykdomos galios evangeliniai bruožai išreikšti normomis.

a) Vyresniojo klusnumas. Remiantis būdinga bažnytinės valdžios munus prigimtimi, Kodekse vienuolių vyresniajam primenama, kad būti klusnus pirmiausia pašauktas jis pats. Prisiimtų pareigų galia jis privalo paklusti Dievo, iš kurio kyla jo valdžia ir kuriam pagal sąžinę jis turi atsiskaityti, įstatymams, Bažnyčios įstatymams, Romos popiežiui ir atitinkamo instituto teisei.

b) Tarnystės dvasia. Vėl patvirtinus vienuoliškosios vyresnybės charizminę kilmę bei per Bažnyčią gautąją galią, iš naujo patvirtinama, kad, kaip visą valdžią Bažnyčioje, vienuolių vyresniojo valdžią irgi turi ženklinti tarnystės dvasia sekant Kristumi, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mk 10, 45).

Nurodomi kai kurie tokios tarnystės dvasios aspektai, kurių ištikimas laikymasis turėtų laiduoti, kad savo pareigas atliekantys vyresnieji bus pripažįstami kaip „klusnūs Dievo valiai“ [40].

Todėl kiekvienas vyresnysis pašauktas dėti pastangas, kad regimai atgimtų tokia brolio broliui ir sesers seseriai meilė, kokia Dievas myli savo vaikus, vengiant, viena vertus, bet kokio nusistatymo diktatoriškai valdyti ir, kita vertus, bet kokios paternalizmo ar maternalizmo formos.

Visa to galima pasiekti pasitikint brolių bei seserų atsakomybe, „žadinant jų savanorišką klusnumą pagarbos žmogaus kilnumui dvasia“ [41] ir per dialogą, turint galvoje, kad prisirišimas turi atsirasti „tikėjimo ir meilės dvasia, sekant klusniuoju Kristumi“ [42], o ne skatinamas kitokių motyvų.

c) Pastoracija. Kodekse nurodoma, jog pirmutinis vienuoliškojo vadovavimo tikslas yra „statydinti brolių ir seserų Kristuje bendruomenę, labiau už viską ieškant Dievo bei jį mylint“ [43]. Todėl vienuoliškojoje bendruomenėje valdžia savo prigimtimi iš pagrindų pastoracinė, tarnaujanti broliško gyvenimo bendruomenėje statydinimui laikantis bažnytinės pašvęstojo gyvenimo tapatybės [44].

Pagrindinės priemonės, kuriomis, siekdami tokio pirminio tikslo, turėtų naudotis vyresnieji, tegali remtis tikėjimu: tai pirmiausia Dievo žodžio klausymasis ir liturgijos šventimas.

Galiausiai išskiriamos kelios sritys, kurioms vyresnieji, rūpindamiesi broliais ar seserimis, turi skirti ypatingą dėmesį: „jie turi tinkamai patenkinti asmeninius narių poreikius, dėmesingai rūpintis ligoniais ir juos lankyti, pataisyti nerimstančius, paguosti nedrąsius, būti kantrūs visų atžvilgiu“ [45].

Vykdyti misiją liudijant Dievo vaikų laisvę

15. Šiandien Gerąją Naujieną neretai tenka skelbti savo autonomija susirūpinusiems, savo laisvę pavydžiai saugojantiems, savo nepriklausomybę prarasti besibaiminantiems žmonėms.

Pašvęstieji asmenys pačiu savo egzistavimu rodo skirtingo būdo įgyvendinti savo pašaukimą galimybę, kai Dievas yra tikslas, jo žodis – šviesa, jo valia – kelrodė, kai gyvenimo keliu žengiama giedrai, būnant tikram, jog esi svetingo ir besirūpinančio Tėvo rankose, kai esi lydimas brolių ir seserų, akinamų tos pačios Dvasios, trokštančios ir mokančios patenkinti kiekvieno širdyje Tėvo pasėtus troškimus.

Štai pirmutinė pašvęstojo asmens misija: liudyti Dievo vaikų laisvę, kurios pavyzdys yra Kristus, kaip žmogus buvęs laisvas tarnauti Dievui ir broliams; be to, visa savo esybe rodyti, kad Dievas, sukūręs žmogų iš molio (plg. Pr 2, 7.22) ir užmezgęs jį motinos įsčiose (plg. Ps 139, 13), gali formuoti jo gyvenimą pagal Kristaus, naujo ir tobulai laisvo žmogaus, gyvenimo pavyzdį.

ANTROJI DALIS
VADOVAVIMAS IR KLUSNUMAS BROLIŠKAJAME GYVENIME

„Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8)

Naujas įsakymas

16. Visiems ieškantiems Dievo greta įsakymo: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ dar duotas antras, į pirmąjį panašus įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–39). Tad Viešpats Jėzus priduria: mylėkite vienas kitą, „kaip aš jus mylėjau“, nes iš tos meilės „visi pažins, kad esate mano mokiniai“ (Jn 13, 34–35). Statydinti brolišką bendruomenę yra viena iš pamatinių pašvęstojo gyvenimo užduočių, kurią bendruomenės nariai pašaukti visomis išgalėmis vykdyti, akinami tos pačios Viešpaties jų širdyse išlietos meilės. Broliškas gyvenimas bendruomenėje išties yra esminis vienuoliškojo gyvenimo elementas, iškalbingas ženklas, liudijantis Dievo karalystės artumo humanizuojantį poveikį.

Jei tiesa, kad be broliškos meilės nėra reikšmingos bendruomenės, lygiai taip pat tiesa ir tai, jog teisingas požiūris į klusnumą bei vadovavimą gali veiksmingai padėti įgyvendinti meilės įsakymą kasdieniame gyvenime, pirmiausia tada, kai iškyla santykio tarp asmens ir bendruomenės problemų.

Vyresnybė bendruomenės labui, bendruomenė Dievo karalystės labui

17. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8, 14): visi esame broliai ir seserys todėl, kad Dievas yra Tėvas, savo Dvasia vadovaujantis brolių ir seserų bendruomenei bei darantis juos panašius į savo Sūnų.

Tokiam planui taip pat tarnauja vyresnybė. Vyresnieji vienybėje su jiems patikėtais asmenimis pašaukti statydinti Kristuje brolišką bendruomenę, kurioje būtų ieškoma Dievo ir jis būtų už viską labiau mylimas siekiant įgyvendinti Dievo atperkamąjį planą [46]. Todėl vyresnybė tarnauja bendruomenei kaip tarnavo Viešpats Kristus, numazgojęs savo mokiniams kojas, idant bendruomenė savo ruožtu tarnautų Dievo karalystei (plg. Jn 13, 1–17). Vadovauti broliams ar seserims reiškia jiems tarnauti, vadovaujantis pavyzdžiu to, kuris savo gyvybę atidavė „kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45), idant jie galėtų gyventi.

Tiktai tada, kai vyresnieji patys gyvena klusnumo Kristaus dvasia ir nuoširdžiai laikosi regulos, bendruomenės nariai gali suprasti, kad jų klusnumas vyresniajam ne tik neprieštarauja Dievo vaikų laisvei, bet ir padeda jiems bręsti darantis panašiems į Tėvui paklūstantį Kristų [47].

Paklūstant į vienybę vedančiai Dvasiai

18. Dievas vienu ir tuo pačiu pašaukimu subūrė bendruomenės ar instituto narius (plg. Kol 3, 15); juos ir toliau veda vienas ir tas pats troškimas ieškoti Dievo. Tad „bendruomeninis gyvenimas yra Bažnyčiai ir pasauliui skirtas ypatingas ženklas ryšio, kuris randasi iš to paties pašaukimo ir bendro noro jam paklusti, nepaisant rasės ir kilmės, kalbos ir kultūros skirtumų. Priešingai nesantaikos ir susiskaldymo dvasiai, vadovavimas ir klusnumas švyti kaip nepakartojamos iš Dievo kilusios tėvystės, iš dvasios kilusios brolybės, vidinės laisvės tų, kurie, nepaisydami žmogiškų Dievui atstovaujančiųjų ribotumų, Juo pasitiki, ženklas“ [48].

Dvasia atveria kiekvieną Dievo karalystei, išlaikydama dovanų ir vaidmenų įvairovę (plg. 1 Kor 12, 11). Klusnumas Dvasios veikimui leidžia bendruomenei vieningai liudyti jos buvimą čia ir dabar, daro visus žingsnius kupinus džiaugsmo (plg. Ps 37, 23) ir tampa broliško gyvenimo, kai visi, nepaisydami skirtingų užduočių, paklūsta, pagrindu. Dievo valios ieškojimas ir pasirengimas ją vykdyti yra dvasinis cementas, apsaugantis grupę nuo fragmentacijos, galinčios kilti iš didelės skirtingų asmenų įvairovės, stokojančios vienijančio prado.

Siekiant bendrystės dvasingumo ir bendruomeninio šventumo

19. Per pastaruosius kelerius metus atnaujinta antropologijos samprata dar labiau išryškino santykio matmens, būdingo žmogiškajai būtybei, svarbą. Tokia samprata, daugiausia besiremianti iš Rašto išnyrančiu žmogaus asmens paveikslu, neabejotinai prisidėjo prie suvokimo, kokie turėtų būti santykiai vienuoliškosios bendruomenės viduje, daugiau dėmesio skirdama atvirumo kitam vertybei, įvairovės lydimam santykio vaisingumui bei iš to kylančiam kiekvieno praturtinimui.

Tokia santykį pabrėžianti antropologija taip pat padarė bent netiesioginę įtaką, kaip neseniai priminėme, bendrystės dvasingumui ir prisidėjo prie misijos sąvokos atnaujinimo, dabar misiją laikant bendra visų Dievo tautos narių pareiga, vykdytina bendradarbiaujant bei imantis bendros atsakomybės. Bendrystės dvasingumas išnyra prieš akis kaip dvasinė Bažnyčios aplinka trečiojo tūkstantmečio pradžioje ir todėl kaip veikliai įgyvendintina pavyzdinė pašvęstojo gyvenimo visais lygmenimis užduotis. Tai pagrindinis kelias, vedantis į tikėjimo ir krikščioniškojo liudijimo paženklinto gyvenimo ateitį. Jis neišvengiamai remiasi Eucharistijos slėpiniu, visada laikytu pamatiškesniu, nes „Eucharistija steigia Bažnyčios egzistenciją ir veiklą“ bei „atsiskleidžia kaip bendrystės slėpinys pačios Bažnyčios pradmenyse“ [49].

Šventumas ir misija susiję su bendruomene, nes joje ir per ją tarp mūsų yra pats Viešpats [50], darydamas ją šventą ir pašventindamas santykius. Argi Jėzus nepažadėjo būti ten, kur du ar trys susirenka jo vardu (plg. Mt 18, 20)? Tad broliai ir seserys tampa Jėzaus ir susitikimo su Dievu sakramentais, konkrečia galimybe gyventi abipusės meilės įsakymu. Šitaip šventumo kelias virsta keliu, kuriuo drauge žengia visi bendruomenės nariai, ne vien individo keliu, bet vis labiau bendruomenine patirtimi, kai visi vienas kitą priima, vienas su kitu dalijasi dovanomis, pirmiausia meilės, atleidimo ir broliško pataisymo dovanomis, kartu ieško kupino malonės bei gailestingumo Viešpaties valios, noriai nešioja vienas kito naštas.

Šiandienės kultūros aplinkoje bendruomeninis šventumas yra įtikinamas liudijimas, galbūt net dar paveikesnis negu individualus: juo aikštėn iškeliama amžinoji vienybės vertybė, Viešpaties Jėzaus palikta dovana. Tai tampa ypač akivaizdu tarptautinėse ir tarpkultūrinėse bendruomenėse, reikalaujančiose aukšto lygio svetingumo ir dialogo.

Vyresnybės įtaka bendruomenės augimui

20. Bendruomenės augimas yra „tvarkingos“ gailestingosios meilės vaisius. Todėl „būtina, kad kiekvieno instituto teisėje būtų kuo tiksliau nustatyta atitinkama bendruomenės kompetencija, įvairios tarybos, atsakingieji už sektorius ir vyresnieji. Aiškumo šioje srityje stoka yra painiavos bei nesantaikos šaltinis. Bendruomeniniuose projektuose, kuriais galima padėti pagyvinti dalyvavimą bendruomenės gyvenime bei jos misijoje, irgi reikėtų, laikantis Konstitucijos, aiškiai apibrėžti vadovaujančiųjų vaidmenį bei kompetenciją“ [51].

Šiuo lygmeniu vyresnybė puoselėja brolišką gyvenimą klausymosi ir dialogo tarnyste, stengdamasi kurti dalijimuisi bei bendrai atsakomybei palankią aplinką, akindama visus dalytis visų rūpesčiais, subalansuotu tarnavimu individui ir bendruomenei, skatindama įžvalgą ir brolišką klusnumą.

a) Klausymosi tarnystė

Nuo vadovavimo neatsiejamas vyresnybės norus jai Viešpaties patikėtųjų klausymasis [52]. Šv. Benediktas primygtinai pabrėžia: „Tesukviečia abatas visą bendruomenę“; „visi turi būti šaukiami į pasitarimą, nes dažnai jaunesniems Viešpats atskleidžia tai, kas geriau“ [53].

Klausymasis yra viena iš pagrindinių vyresniojo tarnybų; jis tam visada turi rasti laiko, pirmiausia tiems, kurie jaučiausi atskirti ir reikalingi dėmesio. Klausytis reiškia besąlygiškai kitą priimti, suteikti jam kertelę savo širdyje. Todėl klausymusi perteikiama meilė ir supratimas, parodoma, jog kitas yra vertinamas ir kad į jo buvimą bei nuomonę atsižvelgiama.

Visi vadovaujantieji turi atsiminti, jog tas, kuris savo brolio ar sesers nesiklauso, nemoka klausytis ir Dievo, kad įdėmus klausymasis leidžia geriau koordinuoti jėgas bei Dvasios bendruomenei teikiamas dovanas, ir, darydami sprendimus, neužmiršti kai kurių narių ribotumų ir sunkumų. Laikas, praleistas klausantis, niekada nėra vėjais paleistas laikas, mat klausantis dažnai galima užbėgti už akių krizėms bei sunkiems momentams tiek individo, tiek bendruomenės lygmeniu.

b) Dialogui, dalijimuisi ir bendrai atsakomybei palankios aplinkos kūrimas

Vyresnybė turėtų stengtis kurti pasitikėjimo kupiną aplinką, skatinti pripažinti individų gebėjimus ir jautrybes. Negana to, žodžiais ir darbais remti įsitikinimą, kad brolybė neatsiejama nuo dalyvavimo ir todėl nuo informavimo.

Greta klausymosi, vyresnybė tebrangina nuoširdų ir laisvą dialogą – pasidalijimą jausmais, perspektyvomis ir sumanymais: tokioje aplinkoje kiekvienas sulauks savo tikrosios tapatybės pripažinimo ir galės patobulinti savo gebėjimus bendrauti. Vyresnybė taip pat tenebijo sulaukti problemų ir jas pripažinti. Jos gali nesunkiai kilti drauge ieškant, bendrai priimant sprendimus, kartu dirbant ir stengiantis geriausiais būdais vaisingai bendradarbiauti. Priešingai, ji teieško galimų keblumų ir nesusipratimų priežasčių, mokėdama pasiūlyti, kiek įmanoma, bendromis išgalėmis pasiektus sprendimus. Negana to, ji teįsipareigoja surasti būdų bet kuriai infantilizmo formai įveikti bei užkirsti kelią visiems mėginimams vengti atsakomybės ar rimtesnių įsipareigojimų, užsisklęsti savo paties interesų pasaulyje ar darbuotis pavieniui.

c) Rūpinimasis, kad visi prisidėtų prie visų reikalo

Tas, kam tenka atsakomybė priimti galutinį sprendimą [54], prie jo turėtų eiti ne savo paties jėgomis, bet brangindamas kiek įmanoma didesnį laisvą visų brolių ar seserų indėlį. Bendruomenė yra tokia, kokią ją padaro jos nariai: todėl esmingai svarbu skatinti ir motyvuoti kiekvieną, idant kiekvienas jaustų pareigos prisidėti savo gailestingąja meile, kompetencija ir kūrybingumu pamatinę svarbą. Juk visi žmogiškieji ištekliai bendruomeniniame projekte sustiprinami ir sutelkiami motyvuojant bei gerbiant.

Bendro naudojimosi materialinėmis gėrybėmis neužtenka, reikšmingesnė yra asmeninių gėrybių bei gebėjimų, kaip antai gabumai ir talentai, intuicinės įžvalgos ir įkvėpimai, bendrystė, o už pastarąją dar svarbesnis – ir skatintinas – yra dalijimasis dvasinėmis gėrybėmis, Dievo žodžio klausymusi, tikėjimu: „Juo daugiau dalijamės dalykais, kurie yra pagrindiniai bei gyvybiškai svarbūs, juo labiau stiprėja broliški saitai“ [55].

Galbūt ne visi iškart bus pasirengę šitaip dalytis. Susidūrusi su priešinimusi, vyresnybė, užuot atsisakiusi projekto, tesistengia išmintingai derinti primygtinį dinamiškos ir veiklios bendrystės poreikį su kantrybės menu, nesitikėdama iškart išvysti savo pastangų vaisių. Ji taip pat turi pripažinti, jog vienintelis Viešpats, galintis palytėti bei perkeisti žmonių širdis, yra Dievas.

d) Tarnavimas individui ir bendruomenei

Patikėdama įvairias pareigas bendruomenės nariams, vyresnybė, siekdama pagarbos visų laisvei dvasia suteikti kiekvienam būdą išreikšti savo dovanas, turėtų atsižvelgti į kiekvieno brolio ar sesers asmenybę, į jų sunkumus bei polinkius. Sykiu būtina atsižvelgti į bendruomenės gėrį ir jai patikėtą darbą.

Tokia koordinacija siekiant tikslų ne visada lengvai įgyvendinama. Tai neišvengiamai pareikalaus iš vyresnybės gebėjimo įžiūrėti teigiamus kiekvieno aspektus ir geriausiai pasinaudoti turimomis išgalėmis. Tai darytina vadovaujantis tinkama intencija, suteikiančia vyresnybei vidinės laisvės per daug nesirūpinti, kaip patikti ir įsiteikti, bet aiškiai turėti prieš akis tikrąją pašvęstojo asmens misijos reikšmę, kurios nevalia susiaurinti ligi vien kiekvieno gebėjimų įvertinimo.

Sykiu panašiai būtina, kad pašvęstieji asmenys tikėjimo dvasia ir iš Tėvo rankų priimtų jiems patikėtąsias pareigas, net jei šitai neatitinka jų troškimų ir lūkesčių ar Dievo valios įsivaizdavimo. Kiekvienam, turinčiam galimybę pasakyti apie savo sunkumus, nuoširdžiai nurodant juos kaip indėlį į tiesą, paklusti tokiais atvejais reiškia nusilenkti galutiniam vyresnybės sprendimui, laikantis įsitikinimo, jog tokiu klusnumu, net ir susijusiu su kentėjimu, vertingai prisidedama prie Dievo karalystės statydinimo.

e) Bendruomeninis įžvelgimas

„Šventosios Dvasios gaivinamoje brolijoje visi vieni su kitais plėtoja vaisingą dialogą, siekdami suprasti Dievo valią, ir visi pripažįsta, kad vadovaujantysis išreiškia Dievo tėvystę ir vykdo iš Dievo gautąją valdžią įžvelgimo ir bendrystės labui“ [56].

Kartais, kai tai numatyta teisėje arba kai to reikalauja priimtino sprendimo svarba, tinkamo atsako paieška patikima bendruomenės įžvelgimui, kurio esmę sudaro įsiklausymas į tai, ką Dvasia sako bendruomenei (plg. Apr 7, 7).

Net jei atitinkamo įžvelgimo prireikia tik svarbiausių sprendimų atvejais, įžvalgumo dvasia turėtų ženklinti kiekvieną bendruomenę įtraukiantį sprendimų priėmimo procesą. Prieš priimant bet kurį sprendimą, niekada neturi stokoti laiko asmeninei maldai ir asmeniniam apmąstymui, lydimam kelių nuostatų, padedančių pasirinkti tai, kas teisinga ir patinka Dievui. Štai kelios iš šių nuostatų:

– pasiryžimas ieškoti tik dieviškosios valios, leidimasis būti įkvėpiamam Dievo veiksenos, regimos Šventajame Rašte ir instituto charizmos istorijoje, suvokiant, kad Evangelijos logika dažnai būna priešinga žmogiškajai logikai, ieškančiai sėkmės, veiksmingumo, pripažinimo;

– pasirengimas pripažinti kiekvieno brolio ar sesers gebėjimą atrasti tiesą, net jei ji dalinė, ir todėl palankiai sutikti jo ar jos nuomonę kaip priemonę kartu atrandant Dievo valią, ligi pat mokėjimo pripažinti, kad kitų idėjos yra geresnės;

– dėmesingumas laiko ženklams, žmonių lūkesčiams, vargšų poreikiams, neatidėliotiniems evangelizacijos reikalavimams, visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių prioritetams ir kapitulų bei aukštesniųjų vyresniųjų nurodymams;

– neprisirišimas prie išankstinių nusistatymų, perdėto įsikibimo į savo idėjas, nelanksčių ar iškreiptų suvokimo schemų, nuomonių įvairovę griaunančių griežtų pozicijų;

– drąsa pagrįsti savo idėjas bei pozicijas, išlaikant atvirumą naujoms perspektyvoms ir savo požiūrio kaitai;

– tvirtas nusiteikimas bet kuriuo atveju išlaikyti vienybę, kad ir koks būtų galutinis sprendimas.

Bendruomeninis įžvelgimas nepamaino vyresnybės, iš kurios laukiama galutinio sprendimo, prigimties bei paskirties. Vis dėlto vyresnybė negali ignoruoti to, jog bendruomenė yra geriausia vieta Dievo valiai pažinti ir priimti. Bet kuriuo atveju įžvelgimas yra vienas iškiliausių momentų pašvęstųjų brolijoje, kur ypač aiškiai išryškėja kiekvieno žmogaus paieškos galutinio tikslo – Dievo centrinė vieta, taip pat kiekvieno atsakomybė bei indėlis į visų kelionę Tiesos link.

f) Įžvelgimas, vyresnybė ir klusnumas

Vyresnybė tebūna kantri subtilaus įžvelgimo proceso metu, telaiduoja jo visus tarpsnius ir remia jį kritiškiausiais momentais bei tvirtai tereikalauja įgyvendinti tai, kas nuspręsta. Tenevengia savo atsakomybės – net ir iš noro gyventi taikoje ar baimės įžeisti kieno nors jausmus. Tejaučia pareigą nevengti situacijų, kai būtina priimti aiškius ir kartais nemalonius sprendimus [57]. Suderinti tvirtumą ir kantrumą, įsiklausymą vienas į kitą ir drąsą priimti sprendimus, įveikiant pagundą būti kurčiam bei nebyliam, vyresnybė gali tiktai tikrai mylėdama bendruomenę.

Galiausiai atkreiptinas dėmesys, kad bendruomenė negali būti nuolatinio įžvelgimo būklės. Įžvelgimo laiką lydi klusnumo laikas, kai įgyvendinami sprendimai. Abiem laikotarpiais būtina gyventi klusnumo dvasia.

g) Broliškas klusnumas

Savo Regulos pabaigoje šv. Benediktas pareiškia: „Klusnumo dorybė turi būti rodoma ne tik abatui, bet tegu broliai paklūsta ir vieni kitiems, žinodami, kad šiuo klusnumo keliu jie nueis pas Dievą“ [58]. „Tegu [jie] lenktyniauja tarpusavio pagarba, tegu savo kūno ir įpročių silpnumus pakelia kuo kantriausiai, tegu varžosi tarpusavyje, kuris bus kuklesnis. Tegu niekas neseka tuo, ką mato esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas naudinga kitam“ [59]. Šv. Bazilijus Didysis savęs klausia: „Kaip turėtume vienas kitam paklusti?“ Ir atsako: „Kaip tarnai savo šeimininkui, klausydami Viešpaties paliepimo: Pirmas tarp jūsų tebus jūsų visų tarnas (plg. Mk 10, 44); prie to Viešpats priduria dar labiau įsidėmėtinus žodžius: Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (Mk 10, 45), o apaštalas sako: Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti (Gal 5, 13)“ [60].

Tikrasis broliškumas remiasi brolių ar seserų kilnumo pripažinimu ir konkrečiai reiškiasi dėmesiu kitiems bei jų poreikiams, gebėjimu džiaugtis jų dovanomis ir tų dovanų realizavimu, skiriant laiko juos išklausyti ir būti jų pamokytam. Tačiau visa tai reikalauja būti viduje laisvam.

Tikrai nelaisvi yra tie, kurie įsitikinę, jog jų idėjos ir sprendimai visada geriausi, mano galį patys juos priimti be jokių tarpininkų Dievo valiai pažinti, laiko save visada teisiais ir neabejoja, kad keistis turi tik kiti, galvoja tik apie save ir neskiria dėmesio kitų poreikiams, laikosi nuomonės, jog klusnumas yra praėjusių amžių dalykas ir negali būti siūlomas smarkiai į priekį pažengusiame pasaulyje.

Tuo tarpu laisvi būna tie, kurie nuolatos yra dėmesingi ir ieško patarimo visose gyvenimo situacijose, pirmiausia kreipdamiesi į kiekvieną greta gyvenantį asmenį, per kurį gali būti perteikta, kad ir kaip slėpiningai, Dievo valia. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jis išlaisvino mus, kad kasdieniame gyvenime gebėtume sutikti Dievą nesuskaičiuojamais būdais.

„Kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 27)

21. Nors šiandien prisiimti vyresnybės pareigas gali atrodyti ypač sunku ir reikalauti nuolankaus buvimo visų tarnu, visada pravartu atsiminti griežtus Viešpaties Jėzaus žodžius, taikomus gundomiems įvilkti savo valdžią į pasaulietinio prestižo drabužius: „Kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 27–28).

Siekiantys pareigų kaip priemonės, kad taptų didesni ar save įtvirtintų, trokšdami, jog jiems būtų tarnaujama, ir versdami kitus jiems tarnauti, aiškiai neatitinka evangelinio vyresnybės modelio. Verti dėmesio šv. Bernardo žodžiai savo mokiniui, tapusiam šv. Petro įpėdiniu: „Pasvarstyk, ar pažengei dorybe, išmintimi, supratimu, gerumu. Koks labiau tapai – arogantiškesnis ar nuolankesnis, geranoriškesnis ar išdidesnis, atlaidesnis ar nenuolaidesnis? Kas tave apėmė – Dievo baimė ar pavojinga įžūlybė?“ [61].

Būti klusniam nelengva net palankiausiomis sąlygomis, tačiau pašvęstajam asmeniui būti klusniam lengviau, kai jis mato, kad pati vyresnybė nuolankiai ir uoliai tarnauja bendruomenei ir misijai, kad ji, net ir ženklinama žmogiškųjų ribotumų, stengiasi vadovautis Gerojo Ganytojo nusiteikimais ir jausmais.

„Meldžiuosi, kad ta, kuriai teks atsakomybė už savo seseris, – savo testamente pareiškia šv. Klara Asyžietė, – stengtųsi vadovauti kitiems labiau dorybe bei šventu elgesiu negu savo pareigų galia, idant seserys, įkvėptos jos pavyzdžio, paklustų jai ne tiek dėl jos pareigų, bet iš meilės“ [62].

Broliškas gyvenimas kaip misija

22. Vadovaujami vyresnybės, pašvęstieji asmenys pašaukti matuoti save naujo įsakymo, visa atnaujinančio įsakymo matu: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

Mylėti vienas kitą, kaip mylėjo Viešpats, reiškia žengti toliau brolių ar seserų asmeninių nuopelnų ir paklusti ne savo paties troškimui, bet Dievo, kalbančio per brolių ar seserų būklę ir poreikius. Būtina prisiminti, jog laikas, skirtas broliškam gyvenimui gerinti, niekada nėra paleistas vėjais, nes, kaip nekart yra pabrėžęs iškeliavęs ir su meile atmenamas popiežius Jonas Paulius II, „visas vienuoliškojo gyvenimo vaisingumas priklauso nuo broliško gyvenimo kokybės“ [63].

Pastangos padaryti brolišką bendruomenę tikrove yra ne tik pasirengimas misijai, bet ir jos sudėtinė dalis, turint prieš akis, kad „broliška bendrystė, kaip tokia, jau yra apaštalavimas“ [64]. Vykdant misiją kaip bendruomenei, kasdien statydinančiai broliškumą Dievo valios nepaliaujamo ieškojimo dvasia, bendrą žmogiškąjį gyvenimą galima realizuoti naujaip bei humanizuojamai.

TREČIOJI DALIS
VYKDANT MISIJĄ

„Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21)

Vykdyti misiją visa savo esybe, kaip tai darė Viešpats Jėzus

23. Viešpats Jėzus savo gyvensena duoda mums suprasti, kad misija ir klusnumas vienas nuo kito neatskiriami dalykai. Evangelijose Jėzus visada pateikiamas kaip Tėvo siųstasis vykdyti jo valios (plg. Jn 5, 36–38; 6, 38–40; 7, 16–18); jis visada daro tai, kas patinka Tėvui. Galima sakyti, kad visas Jėzaus gyvenimas yra Tėvo paskirta misija. Jis yra Tėvo paskirta misija.

Žodžiui atėjus vykdyti misijos įsikūnijant į žmogystę, kurią jis prisiėmė visiškai, mes irgi prisidedame prie Kristaus misijos ir leidžiame jam atlikti ją iki galo, pirmiausia jį priimdami, padarydami save jo buvimo vieta ir per tai tęsdami istorijoje jo gyvenimą, kad suteiktume kitiems galimybę jį sutikti.

Turint galvoje, kad Kristus savo gyvenimu bei darbais buvo tobulas amen (plg. Apr 3, 14) ir tobulas taip (plg. 2 Kor 1, 20) Tėvui ir kad sakyti taip reiškia tiesiog paklusti, misijos neįmanoma nesieti su klusnumu. Įgyvendinti misiją visada reiškia būti pasiųstam, o tai neišvengiamai apima siuntėją, arba vykdytinos misijos turinį. Dėl šios priežasties sąvoka misija be ryšio su klusnumu tampa sunkiai suprantama ir jai iškyla grėsmė būti susiaurintai ligi sąsajos vien su misijos vykdytojais. Visada gresia pavojus susiaurinti misiją iki savęs įgyvendinimo ir dėl to jos vykdymo daugiau ar mažiau savo išgalėmis.

Vykdyti misiją dėl tarnavimo

24. Savo Dvasinėse pratybose šv. Ignacas Lojola rašo, jog Viešpats kviečia visus ir sako: „Kas eis su manimi, turės darbuotis su manimi, todėl sekantys paskui mane sunkiai triūsdami ir kentėdami nuseks paskui mane ir į šlovę“ [65]. Misija šiandien, kaip buvo ir praeityje, turėtų būti matuojama dideliais sunkumais, kuriuos įveikti įmanoma tik Viešpaties teikiama malone, nuolankiai ir aiškiai suvokiant save esant jo pasiųstą ir todėl galintį tikėtis jo pagalbos.

Klusnumas leidžia būti tikram, jog darbuodamiesi bei kentėdami tarnaujame Viešpačiui, esame „Viešpaties tarnai“. Toks tikrumas yra besąlygiško įsipareigojimo, nepalaužiamos ištikimybės, vidinio giedrumo, tarnavimo be užmačių ir geriausių jėgų atidavimo šaltinis. „Tas, kas paklūsta, yra tikras, jog iš tiesų dalyvauja misijoje, seka paskui Viešpatį, o ne pataikauja savo įnoriams ar lūkesčiams. Taigi jis gali jausti, kad Šventoji Dvasia jį veda, o Viešpaties ranka net ir didžiausiuose sunkumuose palaiko (plg. Apd 20, 22)“ [66].

Asmuo vykdo misiją, kai, užuot stengęsis save įtvirtinti, pirmiausia trokšta įgyvendinti šlovintiną Dievo valią. Toks troškimas yra pati šlovinimo („teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia“) siela ir apaštalo jėga. Misija reikalauja pasitelkti visus savo žmogiškuosius gebėjimus bei talentus, kurie prie išganymo prisideda tada, kai žmogus panyra į Dievo valios upę, praeinančius dalykus nešančią į amžinosios tikrovės vandenyną, kur Dievas bus – o tai begalinė laimė – viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 28).

Vyresnybė ir misija

25. Visa tai suponuoja, kad vadovavimas pripažintinas svarbia užduotimi vykdant misiją ištikimybės savo būdingai charizmai dvasia. Tai užduotis, kuri nėra nei lengva, nei nelydima sunkumų bei dviprasmiškumo. Anksčiau pavojų galėdavo kelti tai, kad vyresnybė daugiausia tiesiogiai užsiimdavo darbo administravimu, iš akių rizikuodama išleisti asmenis. Šiandien pavojus veikiau kyla dėl perdėtos baimės įžeisti kito jausmus ar kompetencijų ir pareigų suskilimas į fragmentus, silpninantis vieningą judėjimą bendro tikslo link ir griaunantis vyresnybės vaidmenį.

Vis dėlto vyresnybė atsakinga ne tik už bendruomenės gaivinimą, bet ir už įvairių kompetencijų misijos kontekste koordinavimą išlaikydama pagarbą instituto pareigybėms bei vidinėms normoms. Net jei vyresnybė negali (ir neturi) padaryti visko, ji vis dėlto atsako už viską [67].

Iššūkių vyresnybei, įgyvendinančiai jėgų koordinavimo misijai vykdyti užduotį, šiandien daug. Štai kelios svarbios užduotys:

a) Vyresnybė turi drąsinti imtis atsakomybės bei gerbti atsakomybę, kai ji prisiimta

Kai kam atsakomybė gali kelti baimę. Todėl vyresnybei privalu įkvėpti savo bendradarbiams krikščioniškosios tvirtybės ir drąsos imtis sunkumų, įveikiant baimę bei nusistatymą jų vengti.

Tesidalija ji ne tik informacija, bet ir atsakomybe, įsipareigodama gerbti kiekvieno teisėtą autonomiją. Vyresnybei tai reiškia kantriai koordinuoti, pašvęstajam asmeniui – nuoširdžiai nusiteikti bendradarbiauti.

Vyresnybė prireikus turėtų ugdyti bendruomenės narių tarpusavio priklausomybės, tolimos ir infantiliai priklausomybei, ir vien savimi pasitenkinančiai nepriklausomybei, jausmą. Tokia tarpusavio priklausomybė kyla iš vidinės laisvės, leidžiančios kiekvienam dirbti ir bendradarbiauti, pavaduoti ir būti pavaduojamam, aktyviai veikti ir prisidėti iš užnugario.

Vykdantieji vadovavimo tarnystę tesistengia nepasiduoti pasitikėjimo vien savo asmeniu pagundai, įsitikinimui, jog visa priklauso tik nuo jų pačių ir todėl nėra svarbu bei naudinga skatinti bendruomenės įsitraukimą. Geriau žengti vieną žingsnį kartu, negu du ar daugiau vienam.

b) Vyresnybė turi kviesti mus imtis skirtingumo bendrystės dvasia

Sparčios kultūrinės permainos ne tik lemia struktūrinius pertvarkymus, darančius įtaką veiklai bei misijai, bet ir gali sukelti įtampų bendruomenėje, kurioje dėl įvairiopo kultūrinio ar dvasinio ugdymo nariai skirtingai skaito laiko ženklus ir todėl pateikia įvairių, ne visada tarp savęs suderinamų sumanymų. Tokių situacijų šiandien gali pasitaikyti dažniau negu anksčiau, nes vis daugiau bendruomenių sudaro iš skirtingų etninių grupių ar kultūrų kilę asmenys, kartų sąlygotiems skirtumams tik dar labiau išryškėjant. Vyresnybė pašaukta net ir tokioms nevienalytėms bendruomenėms tarnauti bendrystės dvasia, padėdama joms daugybės susiskaldymų paženklintame pasaulyje liudyti tai, jog kartu gyventi ir vienas kitą mylėti įmanoma net ir esant skirtingiems. Todėl būtina tvirtai laikytis kelių teorinių-praktinių principų:

– atminti, kad, laikantis Evangelijos dvasios, idėjų konfliktas niekada nevirsta asmenų konfliktu;

– neužmiršti, jog perspektyvų gausa padeda klausimą pagilinti;

– skatinti tokį komunikavimą, kad laisvas keitimasis idėjomis išryškintų pozicijas ir leistų į dienos šviesą iškilti kiekvienos jų teigiamam indėliui;

– padėti, siekiant tarpusavio supratimo, išsilaisvinti iš egocentriškumo ir etnocentriškumo, linkstančių dėl blogybių kaltinti kitus;

– suvokti, kad idealas yra ne bendruomenė be konfliktų, bet bendruomenė, noriai besiimanti savo įtampų, kad jas pozityviai išspręstų, ieškanti sprendimų, neignoruojančių jokių vertybių, į kurias privalu atsižvelgti.

c) Vyresnybė turi išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių pašvęstojo gyvenimo matmenų

Įtampa gali atsirasti tarp pačių tų matmenų. Vyresnybė privalo laiduoti, kad gyvenimo vienybė bus išlaikyta ir kad visomis išgalėmis būtų paisoma pusiausvyros tarp maldos ir darbo laiko, tarp individo ir bendruomenės, tarp įsipareigojimų ir poilsio, tarp dėmesio bendram gyvenimui ir dėmesio pasauliui bei Bažnyčiai, tarp asmeninio ugdymosi ir bendruomeninio ugdymo [68].

Ypač sunku pasiekti pusiausvyrą tarp bendruomenės ir misijos, tarp gyvenimo ad intra ir gyvenimo ad extra [69]. Turint galvoje, kad paprastai būtinybė nuveikti ką nors gali paskatinti nebesirūpinti su bendruomene susijusiais dalykais ir kad šiandien žmogus vis dažniau pašauktas darbuotis kaip individas, pravartu, jog būtų paisoma kokių nors nelaužytinų taisyklių, sykiu laiduojančių ir broliškumo dvasią apaštalaujančioje bendruomenėje, ir imlumą apaštalavimui bendruomenės gyvenime.

Svarbu, kad vyresnybė būtų tokių taisyklių laidas ir kiekvienam primintų, jog misiją vykdantis ar kokią nors apaštalavimo tarnystę atliekantis bendruomenės narys, net ir darbuodamasis vienas, visada veikia instituto ar bendruomenės vardu ir todėl darbuojasi bendruomenės dėka. Jei kas nors gali šią konkrečią veiklą plėtoti, tai dažnai tik dėl to, kad kiti bendruomenės nariai paskyrė jam savo laiko, patarė jam ar įkvėpė tam tikrą dvasią. Be to, tas, kas pasilieka bendruomenėje, už asmenis, įsipareigojusios veiklai už bendruomenės ribų, atlieka tam tikras užduotis jos viduje, meldžiasi už juos ar remia savo ištikimybe.

Taip pat būtina, kad apaštalas ne tik būtų labai dėkingas, bet ir, nepaisydamas visų savo darbų, liktų artimai su savo bendruomene susivienijęs. Apaštalas neturi elgtis kaip bendruomenės savininkas, bet privalo dėti visas pastangas, kad kartu su juo judėtų ir bendruomenė, prireikus palaukdamas lėtesnių, brangindamas kiekvieno indėlį, kiek įmanoma, dalydamasis džiaugsmais ir vargais, įžvalgomis ir abejonėmis, idant visi be pavydo jaustų, jog kiekvieno apaštalavimas yra ir kitų. Apaštalai tebūnie tikri, jog kad ir kiek jie yra davę bendruomenei, tai niekada neprilygs tam, ką jie iš jos jau yra gavę ir toliau gaus.

d) Vyresnybė turi turėti gailestingą širdį

Jaudinančiame laiške vienam vyresniajam šv. Pranciškus Asyžietis pateikia tokių pamokymų dėl galimų asmeninių jo brolių silpnybių: „Ir čia norėčiau žinoti, ar myli Viešpatį ir mane, jo ir tavo tarną, ar darai šitai, būtent, kad nė vienas, kad ir kaip nusidėjęs brolis, pažvelgęs į tavo akis, niekada neišeitų tavo nepasigailėtas, jei prašo gailestingumo. O jei jis gailestingumo neprašytų, turi jo paklausti, ar jis pasigailėjimo netrokšta. Ir jei po to jis tavo akyse nusidėtų tūkstantį kartų, mylėk jį labiau už mane, kad patrauktum jį prie Viešpaties; ir visada turi tokiems broliams būti gailestingas“ [70].

Vyresnybė pašaukta plėtoti atlaidumo ir gailestingumo pedagogiką, t. y. būti priimančio, pataisančio ir visada suklydusiam bei nusidėjusiam broliui ar seseriai kitą šansą suteikiančio Dievo meilės įrankis. Pirmiausia ji turėtų atminti, kad be atleidimo vilties žmogui sunku sugrįžti į teisingą kelią, ir jis neišvengiamai daro blogybes vieną po kitos, išgyvena nuopuolį po nuopuolio. Tuo tarpu gailestingumo perspektyva patvirtina, kad Dievas net iš nuodėmingų situacijų geba nutiesti kelią į gėrį [71]. Tad vyresnybė tesistengia, kad visa bendruomenė išmoktų tokios gailestingos elgsenos.

e) Vyresnybė turi turėti teisingumo jausmą

Šv. Pranciškaus Asyžiečio kvietimą atleisti nusidedančiam broliui galima laikyti vertinga bendrąja taisykle. Tačiau sykiu reikia pripažinti, kad kokios nors pašvęstųjų asmenų bendruomenės narių elgesys gali padaryti didelę žalą artimui ir kad tai suponuoja atsakomybę asmenų už bendruomenės ribų atžvilgiu bei pačiose institucijose, kurioms tokie asmenys priklauso. Jei būtina būti supratingam individo nusižengimo akivaizdoje, sykiu ne mažiau būtina griežta atsakomybė ir gailestingoji meilė tiems, kuriems dėl kokio nors pašvęstojo asmens netikusio elgesio padaryta žala.

Klystantysis težino, jog privalo asmeniškai atsakyti už savo veiksmų padarinius. Supratingumas brolio atžvilgiu negali šalinti teisingumo, ypač turint prieš akis pažeidžiamus asmenis bei piktnaudžiavimo aukas. Pripažinti padarytą blogį ir prisiimti už tai ir to padarinius atsakomybę jau yra žingsniai į pasigailėjimą vedančiame kelyje: lygiai taip Izraeliui, nutolusiam nuo Viešpaties, blogio padarinių pripažinimas, t. y. Tremties patirtis, yra pirmas žingsnis atsivertimo ir dar gilesnio ryšio su Juo atradimo keliu.

f) Vyresnybė turi skatinti bendradarbiauti su pasauliečiais

Vykdančių savo darbus bei plėtojančių savo veiklą pašvęstųjų asmenų didėjantis bendradarbiavimas su pasauliečiais iškelia naujų klausimų, reikalaujančių naujų atsakymų ir iš bendruomenės, ir iš vyresnybės. „Pasauliečių bendradarbiavimas neretai visai nelauktai ir vaisingai atskleidžia kai kuriuos charizmos aspektus“, turint galvoje, kad pasauliečiai kviečiami pasiūlyti vienuoliškosioms šeimoms savo pasaulietiškumo bei savitos tarnystės indėlį [72].

Taikliai buvo priminta, jog, siekiant vienuolių ir pasauliečių tarpusavio bendradarbiavimo tikslo, „būtinos vienuolių bendruomenės, turinčios aiškią, sava padarytą ir gyvą charizminę tapatybę, gebančios perteikti ją kitiems ir pasirengusios ja dalytis; išsiskiriančios intensyviu dvasingumu ir misijiniu polėkiu, pajėgios perteikti tokią pačią dvasią bei tokį patį evangelizacinį užmojį; mokančios įkvėpti ir padrąsinti pasauliečius, laikantis savo pasaulietinio pobūdžio bei skirtingos gyvensenos, tapti jų instituto charizmos dalininkais, kviesdamos atrasti naujų būdų, kaip šią charizmą ir misiją padaryti veiksmingas. Tada vienuolių bendruomenė tampa spinduliavimo, dvasinės jėgos, gaivinimo centru, kur įvairiais indėliais prisidedama prie Kristaus kūno, kuris yra Bažnyčia, statydinimo“ [73].

Be to, būtina gerai apibrėžti ir pasauliečių, ir vienuolių, taip pat tarpinių darinių (administracinių tarybų ir pan.) kompetencijas bei atsakomybę. Visa tai darant, pašvęstųjų asmenų bendruomenės vadovams tenka nepamainomas vaidmuo.

Sunkumas paklusti

26. Konkrečiai plėtojantis misijai, paklusti kai kada būna ypač sunku, nes požiūriai į apaštalavimo ar tarnavimo veiklą bei būdus gali būti skirtingi. Tam tikromis aplinkybėmis, kai paklusti sunku ir visa atrodo visiškai „absurdiška“, gali kilti pagunda nepasitikėti ir apskritai viską palikti. Ar verta tęsti? Ar savo idėjų negalėčiau geriau įgyvendinti kitoje aplinkoje? Kam save alinti beprasmiais konfliktais?

Jau šv. Benediktas susidūrė su klausimu, kai paklusti „labai sunku ar tiesiog neįmanoma“, o šv. Pranciškus Asyžietis aptarė atvejį, kai „subjektas mano jo sielai geresnius bei naudingesnius esant kitokius dalykus, negu tai, ką vyresnysis yra įsakęs jam padaryti“. Vienuolystės tėvas atsako siūlydamas laisvą, atvirą, nuolankų ir pasitikėjimo ženklinamą dialogą tarp vienuolio ir abato, tačiau galiausiai, jei reikalaujama, vienuolis „iš meilės Dievui, pasikliaudamas jo pagalba, tepaklūsta“ [74]. Asyžiaus šventasis kviečia įgyvendinti „meilės klusnumą“, kai brolis savanoriškai paaukoja savo požiūrius ir vykdo paliepimą, nes tada jis „patinka Dievui ir artimui“ [75], ir „tobulu klusnumu“ laiko atvejį, kai, net negebėdamas paklusti, nes jam įsakyta kažkas, kas „prieštarauja jo sielai“, vienuolis nesulaužo vienybės su vyresniuoju bei bendruomene ir yra pasirengęs pakelti persekiojimą. „Iš tiesų, – pastebi šv. Pranciškus, – kas pasirenka kentėti, užuot atsiskyręs nuo brolių, tikrai praktikuoja tobulą klusnumą, nes aukoja savo gyvybę dėl savo brolių“ [76]. Šitaip mums primenama, kad meilė ir bendrystė yra aukščiausios vertybės, kurioms taip pat palenktas valdžios vykdymas bei klusnumas.

Reikia pripažinti, jog suprantama, viena vertus, būti kažkiek prisirišusiam prie savo požiūrių ir įsitikinimų, per tam tikrą laiką subrendusio apmąstymų ar patirties vaisiaus, ir girtina, jei juos, visada prieš akis turint Dievo karalystę, mėginama apginti ir paskleisti per tiesų ir konstruktyvų dialogą. Kita vertus, neužmirština, kad pavyzdys visada yra Jėzus iš Nazareto, kad jis net savo kančios metu prašė Dievo, kad įvyktų jo, kaip Tėvo, valia, ir nepabūgo mirties ant kryžiaus (plg. Žyd 5, 7).

Pareikalautas atsisakyti savo idėjų ir sumanymų pašvęstasis asmuo gali sutrikti ir patirti esąs vyresnybės atmestas ar „su balsiu šauksmu bei ašaromis“ (Žyd 5, 7) maldauti, kad karti taurė jį aplenktų. Bet tai taip pat yra laikas patikėti save Tėvui, idant įvyktų jo valia, ir įgyti galimybę veikliai, visa savo esybe, dalyvauti Kristaus misijoje „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).

Būtent tiktai tariant tokius sunkius „taip“ įmanoma giliai suvokti klusnumą kaip aukščiausią laisvės, besireiškiančios visišku ir pasitikėjimo kupinu savęs patikėjimu Kristui ir Sūnaus laisvu paklusimu Tėvui, aktą ir misiją kaip klusnų savęs atidavimą, atnešantį Aukščiausiojo palaiminimą: „Aš tikrai tave laiminsiu <…> ir visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22, 17. 18). Turėdamas prieš akis tokį palaiminimą, klusnus pašvęstasis asmuo žino, jog vėl atgaus viską, ko neteko save paaukodamas; šiame palaiminime glūdi ir visas jo paties žmogystės įgyvendinimas (plg. Jn 12, 25).

Klusnumas ir sąžinės prieštaros

27. Čia galima paklausti: ar negali būti situacijų, kai sąžinė, regis, neleis vykdyti vyresnybės nurodymų? Vienu žodžiu, ar negali atsitikti, kad pašvęstasis asmuo normų ar savo vyresniųjų atžvilgiu turėtų pasakyti: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29)? Tai vadinamasis sąžinės prieštaros atvejis, apie kurį kalbėjo Paulius VI [77], ir jis apsvarstytinas turint prieš akis šio dalyko autentišką reikšmę.

Jei tiesa, kad sąžinė yra vieta, kur pasigirsta Viešpaties balsas, nurodantis mums, kaip elgtis, tai lygiai taip tiesa, jog į šį balsą būtina išmokti labai atidžiai įsiklausyti norint mokėti jį atpažinti ir atskirti nuo kitų balsų. Juk šio balso būtina nepainioti su balsais, kylančiais iš subjektyvizmo, ignoruojančio ar atmetančio šaltinius bei kriterijus, kurių nevalia atsisakyti ir kurie privalomi ugdant sąžinę daryti sprendimus: „Iš tikrųjų būtent iš „širdies“, atsigręžusios į Dievą ir į meilę gėriui, kyla teisingi sąžinės nuosprendžiai“ [78], ir „sąžinės laisvė niekada nėra laisva nuo tiesos, bet visuomet yra laisvė tiesoje“ [79].

Pašvęstasis asmuo turėtų ilgai svarstyti, prieš padarydamas išvadą, kad Dievo valia yra ne klusnumas, bet tai, ką jis jaučia. Jis taip pat turėtų neužmiršti visais atvejais laikytis tarpininkystės įstatymo, vengdamas rimtų sprendimų be kokios nors akistatos ar pasitikrinimo. Tikrai neginčytina, jog svarbiausias dalykas yra pažinti ir vykdyti Dievo valią, tačiau lygiai taip neginčytina ir tai, kad pašvęstasis asmuo įžadų galia įsipareigojęs priimti jo šventąją valią per apibrėžtus tarpininkus. Sakant, jog svarbiausias dalykas yra Dievo valia, o ne tai, kas tarpininkauja, bei tai atmetant ar priimant tik tai, kas patinka, galima sugriauti savo įžadų prasmę ir atsisakyti vieno iš esminių gyvenimo bruožų.

Vadinasi, „išskyrus įsakymą, aiškiai priešingą Dievo įstatymams ar instituto konstitucijoms arba susijusį su rimtu ir neabejotinu blogiu – kai pareigos paklusti nėra, vyresniojo sprendimai taikomi sričiai, kur vertinimai to, koks gėris geresnis, skiriasi priklausomai nuo požiūrių. Iš to, kad paliepimas objektyviai atrodo menkiau geras, daryti išvadą, jog jis neteisėtas ir priešingas sąžinei, reikštų klaidingai neigti didžiai žmogaus tikrovės daliai būdingą miglotumą bei dviprasmiškumą. Be to, atsisakymas paklusti dažnai susijęs su didele žala bendrajam gėriui. Vienuoliui neturėtų būti lengva prieiti prie išvados, kad jo sąžinės nuosprendis prieštarauja vyresniojo sprendimui. Tokia išskirtinė situacija sukels tikrų vidinių kančių pagal pavyzdį Kristaus, kuris klusnumo išmoko savo kentėjimuose (plg. Žyd 5, 8)“ [80].

Vadovavimo našta

28. Tačiau vyresnybė irgi gali netekti drąsos ir nusivilti: kai kurių bendruomenės narių priešinimosi ir kai kurių, regis, neišsprendžiamų klausimų akivaizdoje jai gali kilti pagunda nuleisti rankas ir pamanyti, jog bet kokios pastangos pagerinti padėtį bergždžios. Tada atsiranda pavojus pasidaryti rutinos administratoriais, besitaikstančiais su vidutiniškumu, vengiančiais kištis, nebedrįstančiais atkreipti dėmesį į tikro pašvęstojo gyvenimo tikslus ir rizikuojančiais prarasti ankstesnę karštą meilę ir troškimą ją liudyti.

Vadovavimo tarnystei ėmus slėgti ir tapus sunkiai, pravartu atminti, kad Viešpats Jėzus tokią užduotį laiko meilės jam aktu: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ (Jn 21, 16); taip pat išganinga vėl išgirsti Paulius žodžius: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais“ (Rom 12, 12–13).

Tylios vidinės pastangos, lydinčios ištikimybę savo užduočiai, kartais paženklintą vienatvės ar tų, kuriems aukojamasi, nesupratingumo, virsta asmeninio šventėjimo keliu ir išganymo perteikimu asmeniui, dėl kurio kenčiama.

Būti klusniam iki galo

29. Jei tikinčiojo gyvenimas visiškai paskirtas Dievo ieškojimui, kiekviena gyvenimo diena tampa nuolatiniu mokymusi įsiklausyti į jo balsą, kad būtų galima vykdyti jo valią. Tai neabejotinai reikli mokykla, tarytum kova tarp savęs bei savo istoriją kontroliuoti linkusio Aš ir kiekvienos istorijos „Viešpačio“ – Dievo, mokykla, kurioje taip išmokstama ir patikėti save Dievui bei jo tėviškumui, ir pasitikėti vyrais bei moterimis – jo sūnumis bei dukterimis ir mūsų broliais bei seserimis. Šitaip auga tikrumas, jog Tėvas niekada nė vieno nepalieka likimo valiai, net ir tada, kai būtina patikėti rūpinimąsi savo gyvenimu broliams ar seserims ir pripažinti, kad jie yra Jo buvimo čia ir dabar ženklas ir Jo valios tarpininkai.

Klusnumo aktu, net to nesuvokdami, atėjome į egzistenciją, priimdami tą gerąją Valią, kuri mums suteikė pirmenybę neegzistavimo atžvilgiu. Savo kelionę užbaigsime dar vienu klusnumo aktu, kuris, tikėkimės, bus, kiek galima, sąmoningas ir laisvas, bet pirmiausia išreikš savęs atidavimą gerajam Tėvui, kuris galiausiai pašauks mus pas save, į savo begalinės šviesos karalystę, kur mūsų ieškojimas pasibaigs ir mūsų akys regės jį niekados nesibaigiantį sekmadienį. Tada būsime visiškai klusnūs ir įgyvendinti, nes amžinai tarsime „taip“ tai Meilei, kuri sukūrė mus būti laimingus su juo ir jame.

Vyresnybės malda

30. „O Gerasis Ganytojau Jėzau, gerasis, gailestingasis, prielankusis Ganytojau, štai kreipiuosi į Tave, būdamas neturtingas ir varganas ganytojas, silpnas, neišmanus, nenaudingas, bet vis dėlto Tavo kaimenės ganytojas.

Viešpatie, pamokyk, mane, savo tarną, pamokyk mane, meldžiu Tave per Šventąją Dvasią, kaip tarnauti savo broliams ir save jiems atiduoti. Savo neapsakoma malone duok man, Viešpatie, jėgų kantriai pakelti jų trūkumus, geranoriškai dalytis jų kančiomis ir taktiškai jiems padėti. Tavo Dvasia tepamoko mane nuliūdusį paguosti, silpnadvasį sustiprinti, parpuolusį pakelti, būti silpnam su silpnu, piktintis kartu su papiktintaisiais, tapti viskuo visiems visų išganymo labui. Įdėk man į lūpas tiesius, teisingus ir malonius žodžius, idant jie padėtų augti jų visų tikėjimui, vilčiai ir meilei, skaistumui ir nusižeminimui, kantrumui ir klusnumui, dvasiniam užsidegimui ir širdies polėkiui.

Patikiu juos Tavo šventoms rankoms ir meilės kupinai apvaizdai. Teneišplėšia jų niekas iš Tavo rankų nei rankų Tavo tarno, kuriam Tu juos patikėjai. Kupini džiaugsmo ir Tavo padedami, jie visada ištvermingai tesiekia savo šventojo tikslo – amžinojo gyvenimo kartu su Tavimi, saldžiausiasis Viešpatie, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen“ [81].

Malda Marijai

31. „Švelnioji ir Švenčiausioji Mergele Marija, savo tikėjimo kupinu ir įstabiu klusnumu per Angelo apreiškimą Tu mums dovanojai Kristų. Kanoje savo dėmesinga širdimi parodei mums, kaip atsakingai veikti. Tu pasyviai nelaukei, kol kažko imsis Sūnus, bet pirmoji atkreipei Jo dėmesį į poreikį ir taktiškai savo iniciatyva pasiuntei pas Jį tarnus.

Kryžiaus papėdėje klusnumas padarė Tave Bažnyčios ir tikinčiųjų Motina, o Aukštutiniame kambaryje visi mokiniai pripažino Tavo švelnų meilės ir tarnavimo paženklintą vadovavimą.

Padėk mums suvokti, kad kiekvienas tikras vadovavimas Bažnyčioje ir pašvęstajame gyvenime remiasi klusnumu Dievo valiai, ir padėk kiekvienam iš mūsų vadovauti kitiems savo Dievui klusniu gyvenimu.

Gailestingoji ir užjaučiančioji Motina, „kuri visada vykdei Tėvo valią skubiai paklusdama“ [82], padaryk mus dėmesingus Žodžiui, ištikimai sekančius Jėzų, Viešpatį ir Tarną, šviečiant bei stiprinant Šventajai Dvasiai, besidžiaugiančius broliška bendryste, negailinčius jėgų misijai, uoliai tarnaujančius vargšams, laukiančius dienos, kai tikėjimo klusnumas įsilies į nesibaigiančią Meilės šventę.“

2008 m. gegužės 5 d. Šventasis Tėvas šią Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacijos instrukciją patvirtino ir nurodė paskelbti.

Vatikanas, 2008 m. gegužės 11 d., Sekminių iškilmė

Kardinolas Franc Rodé C. M
Prefektas

+ Gianfranco A. Gardin OFM Conv
Sekretorius