1. Homoseksualumas bei moralinis homoseksualinių veiksmų vertinimas vis dažniau tampa viešų diskusijų tema net ir katalikiškuose sluoksniuose. Kadangi šios diskusijos dažnai priveda prie ginčų ir jose iškeliamos prielaidos, neatitinkančios Katalikų Bažnyčios mokymo, jomis pagrįstai susirūpino visi įsitraukę į pastoracijos tarnystę. Kongregacijos nuomone, tai gana rimtas ir plačiai paplitęs reiškinys, verčiantis kreiptis į Katalikų Bažnyčios vyskupus šiuo laišku dėl homoseksualių asmenų pastoracijos.

2. Suprantama, šiame laiške negalime imtis išsamaus šio sudėtingo klausimo nagrinėjimo, tad savo dėmesį sutelksime išskirtinai į katalikiškosios moralės požiūrį. Šį mokymą paremia taip pat patikimi gamtos mokslų, turinčių savarankišką, jiems būdingą metodą bei objektą, duomenys.

Katalikiškosios moralės nuostata yra grindžiama tikėjimo apšviestu žmogiškuoju protu ir sąmoningai motyvuojama troškimu vykdyti Dievo, mūsų Tėvo, valią. Taigi Bažnyčia gali ne tik mokytis iš mokslinių atradimų, tačiau taip pat peržengti jų horizontus. Bažnyčia yra tikra, kad platesnė jos vizija labiau atitinka sudėtingą tikrovę žmogaus asmens, kuris dvasiniu ir kūniniu aspektu yra Dievo sukurtas ir per malonę pašauktas paveldėti amžinąjį gyvenimą.

Taigi turint prieš akis šį kontekstą aiškiai matyti, kokia prasme galima žvelgti į homoseksualumą, sudėtingą ir daugybę padarinių visuomenei bei bažnytiniam gyvenimui turintį reiškinį, kaip į problemą, reikalaujančią pastoracinio Bažnyčios dėmesio. Todėl Bažnyčios tarnautojai turi atidžiai išstudijuoti, veikliai rūpintis ir sąžiningai apmąstyti šią problemą, remdamiesi teologine įžvalga.

3. Išskirtinai ši problema buvo aptarta šios Kongregacijos 1975 m. gruodžio 29 d. Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų. Šis dokumentas pabrėžė pareigą stengtis suprasti homoseksualumo būklę ir pažymėjo, kad apie kaltumą dėl homoseksualinių veiksmų reikia spręsti labai apdairiai. Kartu Kongregacija pritarė paprastai daromam skirtumui tarp homoseksualumo būsenos ar polinkio jam ir homoseksualinių veiksmų. Pastarieji buvo apibūdinti kaip neatitinkantys savo esminio tikslo bei „iš esmės netvarkingi“, kurių niekaip negalima pateisinti (plg. 8, §4).

Tačiau po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera. Čia dera patikslinti, kad nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu.

Todėl tokios būklės žmonėms reikia skirti ypatingą pastoracinį dėmesį, kad jie nemanytų, jog tokio polinkio įgyvendinimas homoseksualiniais veiksmais yra morališkai priimtinas.

4. Vienas iš esminių tikro pastoracinio rūpinimosi dalykų – nustatyti atvejus, įnešusius sumaišties į Bažnyčios mokymą. Tarp jų minėtina viena nauja Šventojo Rašto egzegezės forma, pagal kurią teigiama, kad Biblijoje nekalbama apie homoseksualumo problemą arba kad joje homoseksualumas tylomis pateisinamas, taigi visi čia minimi moraliniai įsakymai yra tiek sąlygoti kultūriniu bei istoriniu aspektu, kad jų nebeįmanoma pritaikyti šiems laikams. Tokios nuomonės yra labai klaidingos ir klaidinančios, todėl jos reikalauja ypatingo dėmesio.

5. Tiesa, biblinė literatūra buvo veikiama įvairių epochų, kai ji buvo rašoma, kalbėsenos bei jausenos ir raiškos būdų (plg. Dei verbum, 12). Šiandien Bažnyčia skelbia Evangeliją pasauliui, kuris daugeliu požiūrių labai pasikeitė. Kita vertus, pavyzdžiui, net ir tas Naujojo Testamento rašymo laikų pasaulis labai skyrėsi nuo to, kai buvo rašomi, redaguojami ar buvo surinkti Šventieji žydų tautos raštai.

Reikia pabrėžti, kad, nepaisant šios stebėtinos įvairovės, Šventajame Rašte išlaikytas aiškus nuoseklumas homoseksualaus elgesio požiūriu. Taigi Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą grindžiamas ne atskirtomis nuo konteksto citatomis, iš kurių gali būti išvedamos abejotinos teologinės argumentacijos, bet tvirtu ir pastoviu Biblijos liudijimo pamatu. Šiandien tikėjimo bendrija, išlaikydama nenutrūkstamą tęstinumo ryšį su žydų ir krikščionių bendruomenėmis, kurių aplinkoje buvo sudaromi senieji Raštai, tebesimaitina iš tų pačių Raštų ir Tiesos Dvasios, kurios žodis jie yra. Taip pat labai svarbu pripažinti, kad Šventieji tekstai negali būti teisingai suprantami, jei jų interpretacija prieštarauja gyvai Bažnyčios tradicijai. Raštų interpretacija gali būti teisinga tik tokiu atveju, kai iš esmės atitinka šią tradiciją.

Vatikano II Susirinkimo dokumentuose taip pasakyta: „Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali. O visi drauge, kiekvienas savaip, vienos Šventosios Dvasios veikiami, sėkmingai prisideda prie sielų išganymo“ (Dei verbum, 10). Atsižvelgdami į tai, dabar norime trumpai pristatyti Biblijos mokymą.

6. Pradžios knygoje pateikiama kūrimo teologija duoda pagrindą tinkamam homoseksualumo problemų supratimui. Begaline savo išmintimi ir meile Dievas pašaukia į būtį visą tikrovę, kaip savo gerumo atspindį. Pagal savo paveikslą ir panašumą jis padaro žmogų kaip vyrą ir moterį. Taigi žmonės yra ne kas kita, kaip paties Dievo darbas, o per savo lyčių papildomumą jie yra pašaukti atspindėti vidinę Kūrėjo vienybę. Jie vykdo šį uždavinį ypatingu būdu: bendradarbiauja su juo perduodami gyvybę, kaip sutuoktiniai atiduodami save vienas kitam.

Pradžios knygos trečiajame skyriuje skaitome, jog tiesa apie žmones, kaip Dievo paveikslą, buvo aptemdyta gimtosios nuodėmės. Po to neišvengiamai buvo prarastas suvokimas, kad žmones su Dievu ir vienas su kitu sieja sandoros pobūdžio ryšys. Nors žmogaus kūnas tebeturi savo „santuokinę reikšmę“, ją nuo šiol temdo nuodėmė. Todėl toliau Pradžios knygoje (plg. Pr 19, 1–11) pasakojama Sodomos žmonių istorija apie nuodėmės sąlygojamą nuosmukį. Nėra jokios abejonės, kad čia morališkai pasmerkiami homoseksualiniai santykiai. Kunigų knygoje (Kun 18, 22; 20, 13), kur išvardijamos būtinos priklausymo išrinktajai tautai sąlygos, autorius iš Dievo tautos išskiria homoseksualaus elgesio žmones.

Remdamasis šiuo teokratiniu įstatymu, šv. Paulius išplėtojo eschatologinę perspektyvą (plg. 1 Kor 6, 9): jis pateikia tą pačią doktriną ir homoseksualaus elgesio asmenis priskiria prie tų, kurie neįeis į Dievo karalystę.

Laiške romiečiams (Rom 1, 18–32), tebesiremdamas moraline savo protėvių tradicija, tačiau atsižvelgdamas į naują savo dienų krikščionių ir pagonių visuomenės susidūrimo kontekstą, šv.Paulius traktuoja homoseksualų elgesį kaip žmoniją užvaldžiusio aklumo pavyzdį. Stiprus stabmeldystės iškrypimas, pakeitęs pirmapradę darną tarp Kūrėjo ir kūrinių, nuvedė į visokeriopą moralinį nesaikingumą. Šv. Paulius įžvelgia aiškiausią šios nedarnos pavyzdį homoseksualiniuose ryšiuose. Pagaliau Laiške Timotiejui, palaikydamas ir tęsdamas biblinį mokymą tarp tų, kurie priešinasi sveikai doktrinai, apaštalas išskirtinai pamini tuos, kurie atlieka homoseksualinius veiksmus (plg. 1 Tim 1, 10).

7. Bažnyčia, klusni ją įkūrusiam ir sakramentinį gyvenimą davusiam Viešpačiui, švenčia meilės vienybės dieviškąjį užmojį, kai vyras ir moteris dovanoja vienas kitam savo gyvenimą. Tik santuokos ryšyje lytinių galių panaudojimas gali būti moraliai teisingas. Todėl homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus.

Pasirenkant tos pačios lyties asmenį seksualiniams aktams, paminama turtinga simbolika bei prasmingumas, glūdintis Kūrėjo sumanytame lytiškumo plane, nekalbant jau apie tikslus. Homoseksualiniai santykiai nėra papildanti sąjunga, per kurią galima perduoti gyvybę, todėl tai prieštarauja pašaukimui gyventi tokia atsidavimo forma, kurią Evangelija vadina krikščioniškojo gyvenimo esme. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys nėra kilnūs ar atsidavę, kaip dažnai būna; tačiau jiems įsitraukus į homoseksualinius santykius įtvirtinamas jų netvarkingas seksualinis polinkis, kuriam būdingas savo paties patenkinimas.

Kaip ir kiekviena moralinė netvarka, homoseksualiniai veiksmai kliudo savisklaidai ir laimei, nes priešinamasi kūrybinei Dievo išminčiai. Atmesdama klaidingas nuomones apie homoseksualumą, Bažnyčia ne riboja, o gina realistiškai ir autentiškai suvokiamą asmeninę laisvę bei orumą.

8. Taigi šiandienis Bažnyčios mokymas organiškai tęsia Šventojo Rašto perspektyvą bei pastovią Bažnyčios tradiciją. Nors dabartinis pasaulis daugeliu požiūrių yra pasikeitęs, krikščionių bendruomenė jaučia gilius ir besitęsiančius ryšius, siejančius mus su ankstesnėmis kartomis, „paženklintomis tikėjimo ženklu“.

Vis dėlto šiandien vis daugiau žmonių, net ir Bažnyčioje, daro stiprų spaudimą, kad ji pripažintų homoseksualumo būseną, tarsi tai nebūtų netvarkingas dalykas, ir įteisintų homoseksualinius aktus. Tokią poziciją palaikantys Bažnyčios nariai dažnai glaudžiai bendrauja su panašiai mąstančiais nepriklausančiais Bažnyčiai žmonėmis. Pastarųjų žmonių supratimas prieštarauja tiesai apie žmogų, kuri iki galo atskleista Kristaus slėpinyje. Gal ir ne visai sąmoningai jie išreiškia materialistinę ideologiją, neigiančią transcendentinę asmens prigimtį bei kiekvieno žmogaus antgamtinį pašaukimą.

Bažnyčios tarnautojai turi garantuoti, kad homoseksualūs asmenys, su kuriais jie susiduria savo darbe, nebūtų suklaidinti tokio visiškai Bažnyčios mokymui priešiško požiūrio. Tačiau rizika didžiulė. Yra daug besistengiančių sukelti painiavą dėl Bažnyčios pozicijos ir vėliau norinčių tuo pasinaudoti.

9. Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad yra atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jos šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. Viena iš naudojamų taktikų yra pareiškimai protestuojančiu tonu, esą bet kuri homoseksualių žmonių, jų veiklos ar gyvenimo būdo kritika arba išlygos paprasčiausiai yra įvairios neteisėtos diskriminacijos formos.

Kai kuriose šalyse bandoma manipuliuoti Bažnyčia ir susilaukti geranoriškos ganytojų paramos, ketinant pakeisti civilinius įstatymus. Tai daroma norint priderinti įstatymus prie tų spaudimą darančių grupių koncepcijos, atseit homoseksualumas yra visiškai nekenksmingas, o gal ir net geras dalykas. Net ir tuomet, kai homoseksualumo praktika gali sukelti rimtą pavojų daugelio žmonių gyvybei ir gerovei, jo gynėjai laikosi tos pačios nuomonės ir neatsižvelgia į galimų pavojų rimtumą.

Bažnyčia niekada negali būti abejinga. Ji negali savo aiškios pozicijos keisti vien dėl civilinių įstatymų ar naujos tendencijos spaudimo. Bažnyčia nuoširdžiai rūpinasi daugybe tų žmonių, kurie nesijaučia esą atstovaujami homoseksualizmą propaguojančių judėjimų ir tų, kurie gali būti gundomi patikėti jų klaidinančia propaganda. Bažnyčia taip pat supranta, kad nuomonė, kuria remiantis homoseksualiniai santykiai prilyginami santuokinės meilės seksualinei išraiškai arba bent laikomi tolygiai priimtinais, tiesiogiai paveiktų visuomenės suvokimą apie šeimos prigimtį ir teises bei sukeltų pavojus.

10. Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą.

Tačiau netinka reaguoti į nusikaltimus homoseksualų atžvilgiu teigiant, kad homoseksualumo būklė nėra netvarkingas dalykas. Kai taip tvirtinama ir kartu homoseksualūs aktai priimami kaip geri arba kai priimami civiliniai įstatymai, kuriais globojamas jokios pagrįstos teisės neturintis elgesys, nei Bažnyčia, nei visuomenė neturėtų nustebti, kad suaktyvėja ir kitokie iškreipti požiūriai bei veiksmai ir sustiprėja neprotingos ir smurtinės reakcijos.

11. Kartais teigiama, kad tam tikrais atvejais homoseksualinė orientacija nėra apgalvoto žmogaus pasirinkimo rezultatas ir tuomet homoseksualus žmogus tarsi neturi alternatyvos ir yra priverstas elgtis homoseksualiai. Tad stokodamas laisvės, net ir įsitraukęs į homoseksualinius santykius, jis nebūtų kaltas.

Čia svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims. Kaip ir kiekvienu nusigręžimo nuo blogio atveju, homoseksualinių santykių atsisakantis žmogus privalo tvirtai bendradarbiauti su išlaisvinančia Dievo malone.

12. Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai? Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą.

Būtent to galatus moko apaštalas Paulius, Laiške galatams sakydamas, kad Dvasios vaisiai tikinčiojo gyvenime yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (5, 22), bei teigdamas: „kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (5, 24).

Lengva apsirikti, jei visa tai suprasime tik kaip betikslį savęs išsižadėjimą. Kryžiumi tikrai išsižadame savęs, tačiau taip darome tarnaudami pačiam Dievui, kuris iš mirties pašaukia gyvybę ir įgalina pasitikinčius juo vietoje ydos išsiugdyti dorybę.

Kad galėtume švęsti Velykų slėpinį, jis turi tapti neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Atsisakyti paklusti Viešpačiui ir paaukoti jam savo valią – tai užkirsti sau kelią į išganymą. Kryžius Jėzaus gyvenime labiausiai atspindėjo išganingą Dievo meilę mums. Lygiai taip, išsižadėdami savęs, homoseksualūs vyrai ir moterys panašėja su kenčiančiu Viešpačiu, ir šis savęs paaukojimas išgelbės nuo nuolat sunaikinti juos grasinančio gyvenimo būdo.

Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pašaukti gyventi skaisčiai. Mėgindami įsigilinti į asmeninio Dievo kvietimo prigimtį, jie galės ištikimiau švęsti Susitaikinimo sakramentą ir priimti laisvai per jį siūlomą Viešpaties malonę, kad dar tvirčiau nukreiptų savo gyvenimą jo keliu.

13. Žinoma, mes pripažįstame, kad nuo besidarbuojančių pastoracijoje ištikimybės ir jų parengimo labai priklauso, ar tikintiesiems ir visai visuomenei Bažnyčios mokymas bus aiškiai ir sėkmingai perduotas. Vyskupai itin atsakingi už tai, kad jų pagalbininkai šioje tarnystėje, ypač kunigai, būtų tinkamai išmokyti ir asmeniškai pasirengę skelbti vientisą Bažnyčios mokymą kiekvienam.

Daugelio dvasininkų ir vienuolių pastoracinis rūpinimasis homoseksualais bei gera valia jų atžvilgiu yra pagirtina ir, tikimės, nesumažės. Tokie atsidavę tarnautojai turėtų būti tikri, kad ištikimai seka Viešpaties valia, drąsindami homoseksualų žmogų gyventi skaisčiai ir laiduodami jam Dievo duotą orumą bei vertumą.

14. Turėdama tai mintyje, Kongregacija nori paprašyti, jog vyskupai būtų ypač budrūs dėl įvairių programų, kurios, nors to ir nedeklaruodamos, siekia, kad Bažnyčia pakeistų savo mokymą. Kruopščiai ištyrus viešus pareiškimus, esančius tose programose, bei jų siūlomą veiklą, paaiškėja, kad jos sąmoningu dviprasmiškumu stengiasi suklaidinti ganytojus ir tikinčiuosius. Pavyzdžiui, jų programose gali būti kalbama apie Magisteriumo mokymą, tačiau taip, tarsi jis būtų tik vienas iš galimų sąžinės ugdymo šaltinių. Išskirtinis Magisteriumo autoritetas nepripažįstamas. Apibūdindamos organizaciją ar numanomus narius, kai kurios iš šių grupių vartoja žodį „katalikiškas“, tačiau jos negina ir neskleidžia Magisteriumo mokymo, atvirkščiai, jį atvirai puola. Nors tokių grupių nariai gali tvirtinti trokštą gyventi taip, kaip mokė Jėzus, tačiau iš tikrųjų jie nusigręžia nuo jo Bažnyčios mokymo. Vyskupai jokiu būdu neturėtų palaikyti šios prieštaringos laikysenos.

15. Taigi raginame vyskupus, kad rūpindamiesi savo vyskupijų homoseksualių žmonių pastoracija vadovautųsi Bažnyčios mokymu. Jokia tikra pastoracinė programa negali įtraukti tokių vienijančių homoseksualus organizacijų, kurios aiškiai nebus apibrėžusios, kad homoseksualiniai santykiai yra amoralūs. Tikrojoje pastoracijoje stengiamasi, kad homoseksualūs žmonės vengtų progų, galinčių vesti į nuodėmę.

Labai skatintume tokių pavojų vengiančias programas. Tačiau norime aiškiai pasakyti, kad nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo arba jo nutylėjimas pastoraciniais tikslais iš tiesų nėra nei tikras dėmesingumas, nei rūpinimasis veiksminga pastoracija. Pastoracijoje neturi būti nieko, išskyrus tiesą. Neigiant Bažnyčios poziciją, iš homoseksualių vyrų bei moterų atimama galimybė gauti tokius patarnavimus, kurių jiems reikia ir kurių jie yra verti.

Tikra pastoracinė programa padės homoseksualams visais dvasinio gyvenimo atvejais, įtraukdama sakramentus, ypač dažną ir nuoširdų Atgailos sakramento priėmimą, maldą, liudijimus, konsultacijas ir individualios pagalbos teikimą. Tokiu būdu visa krikščionių bendruomenė gali atpažinti savo pašaukimą padėti broliams bei seserims, jų neklaidindama ir neizoliuodama.

16. Be kitų privalumų, toks įvairiapusis požiūris gali padėti suprasti, kad homoseksualas, kaip ir kiekvienas žmogus, jaučia gilų poreikį vienu metu sulaukti pagalbos įvairiais lygmenimis.

Vargu ar žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą, būtų galima tinkamai apibūdinti vien tik pagal jo seksualinę orientaciją. Kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje, patiria asmeninių problemų ir sunkumų, bet sykiu nuolat raginamas tobulėti, stiprėti, ugdyti talentus ir dovanas. Šiandien Bažnyčia sukuria labai reikalingą rūpinimosi žmogumi atmosferą, atsisakydama traktuoti žmogų kaip „heteroseksualą“ ar „homoseksualą“ ir tvirtai teigdama, kad kiekvienas žmogus turi esminę tapatybę – jis yra Dievo kūrinys, malone tapęs jo vaiku bei amžinojo gyvenimo paveldėtoju.

17. Pristatydama šią problemą vyskupams, Kongregacija nori paremti jų pastangas laiduoti, kad Viešpaties ir jo Bažnyčios mokymas šiuo svarbiu klausimu būtų visapusiškai perduodamas visiems tikintiesiems.

Vadovaudamiesi tuo, ką akcentavome, jie turėtų nuspręsti, ką kiekvienas asmeniškai turėtų nuveikti savo vyskupijoje. Be to, jei manytų esant naudinga, galėtų planuoti suderintą veiklą nacionalinės Vyskupų konferencijos lygiu.

Ypač prašytume vyskupų jiems įmanomomis priemonėmis paremti homoseksualiems žmonėms tinkamų pastoracijos formų plėtojimą. Tai galėtų būti su Bažnyčios mokymu suderinta psichologijos, sociologijos ir medicinos mokslų pagalba.

Raginame vyskupus kviestis į pagalbą visus katalikų teologus, kurie, skelbdami Bažnyčios mokymą ir gilindami tikrojo žmogaus lytiškumo ir krikščioniškos santuokos prasmės bei jų sąlygojamų dorybių supratimą, labai prisidėtų prie šios ypatingos pastoracijos.

Prašome vyskupų labai atsakingai parinkti pastoracijos tarnautojus, kad, patys būdami dvasiškai ir kaip asmenybės subrendę bei ištikimi Magisteriumui, galėtų tikrai padėti homoseksualiems žmonėms, rūpindamiesi jų sveikata ir gerove plačiąja prasme. Tokie tarnautojai atmes prieštaraujančias Bažnyčios mokymui teologines nuomones, kurios negali būti pastoracijos gairėmis.

Raginame vyskupus remti tinkamas katechetines programas, paremtas tiesa apie žmogaus lytiškumą šeimoje, kaip kad moko Bažnyčia. Tokios programos turėtų labai praversti susidūrus su homoseksualumu.

Ši katechezė taip pat turėtų padėti šeimoms, kuriose esama homoseksualių asmenų, spręsti šią juos pačius giliai liečiančią problemą.

Reikėtų nutraukti bet kokią paramą visoms organizacijoms, kurios siekia susilpninti Bažnyčios mokymą, jį pristato dviprasmiškai arba yra jam priešiškos. Tokia parama ar net klaidingas tokios paramos įvaizdis gali būti labai neteisingai suprastas. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kaip šios grupės planuoja religines apeigas bei naudojasi Bažnyčios pastatais, įskaitant ir katalikiškąsias mokyklas bei universitetus. Kai kam toks leidimas naudotis Bažnyčios turtu gali atrodyti tik teisingas ir labdaringas, tačiau iš tikrųjų tai prieštarauja tikslui, kuriam šios institucijos buvo įsteigtos, todėl gali klaidinti ir dažnai sukelia skandalų.

Vertindami įstatymų projektus, vyskupai pirmiausia turėtų nepamiršti atsakomybės ginti ir skatinti šeimos gyvenimą.

18. Viešpats Jėzus pažadėjo: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šventasis Raštas kviečia mus kalbėti tiesą mylinčia širdim (plg. Ef 4, 15). Dievas, kuris yra ir tiesa, ir meilė, ragina Bažnyčią, persiėmusią ganytojišku mūsų gailestingojo Viešpaties rūpinimusi, padėti kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui. Taigi šiomis mintimis kreipiamės į Bažnyčios vyskupus, tikėdamiesi, kad šis laiškas padės jų pastoracinėje veikloje rūpintis tais žmonėmis, kurių kančią klaida gali tik sustiprinti, o tiesa – palengvinti.

Šį per eilinę Tikėjimo mokslo kongregacijos sesiją priimtą laišką patvirtino ir liepė paskelbti Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II audiencijos su žemiau pasirašiusiu prefektu metu.

Roma, 1986 m. spalio 1 d.

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Alberto Bovone
Numidijos Cezarėjos titulinis arkivyskupas
Sekretorius