Tikėjimo mokymo kongregacija suformulavo atsakymus į Jo Ekscelencijos vyskupo Williamo S. Skylstado, Juntinių Valstijų katalikų vyskupų konferencijos pirmininko, 2005 m. liepos 11 d. laiške pateiktus klausimus dėl maisto bei gėrimo teikimo vadinamiesiems „vegetacinės būklės“ pacientams.

Klausimo objektas buvo, ar maisto ir gėrimo teikimas tokiems pacientams, ypač jei tai daroma dirbtiniu būdu, nėra pernelyg sunki našta jiems patiems, jų artimiesiems ar sveikatos apsaugos sistemai ir todėl ar negalėtų būti ir Bažnyčios moralinio mokymo šviesoje laikomas ypatinga bei perdėta ir dėl to morališkai neįpareigojančia priemone.

Galimybės atsisakyti maisto bei gėrimo teikimo tokiems pacientams šalininkai dažnai apeliuoja į popiežiaus Pijaus XII 1957 m. lapkričio 24 d. kreipimąsi į anesteziologų kongresą. Šiame kreipimesi popiežius dar kartą patvirtino du bendrus etinius principus. Viena vertus, prigimtinis protas ir krikščioniškoji moralė moko, kad sunkiu ligos atveju pacientu besirūpinantieji turi teisę ir pareigą teikti, o pacientas gauti sveikatai bei gyvybei išlaikyti būtiną slaugą.

Kita vertus, ši pareiga paprastai apima tik, pasvėrus visas aplinkybes, paprastų, t. y. paciento ar kitų ypatingai neapkraunančių, priemonių naudojimą. Griežtesnis įpareigojimas didžiumai žmonių būtų per sunkus ir pernelyg apsunkintų svarbesnių gėrybių siekimą. Gyvybė, sveikata ir visa žemiškoji veikla pavaldi dvasiniams tikslams. Žinoma, niekam nedraudžiama daryti daugiau negu tai, kas griežtai privalu gyvybei ir sveikatai išlaikyti, jei dėl to nenukenčia svarbesnės pareigos.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad Pijaus XII atsakymai buvo susiję su gaivinimo technikų naudojimu bei nutraukimu. Tuo tarpu aptariamasis atvejis su tokiomis technikomis nieko bendra neturi. „Vegetacinės būklės“ pacientai savaimingai kvėpuoja, natūraliai virškina maistą, atlieka kitas medžiagų apykaitos funkcijas ir būna stabilios būklės. Bet jie negali savarankiškai maitintis. Dirbtiniu būdu neaprūpinti maistu bei skysčiu, jie miršta, o jų mirties priežastis tada būna ne liga ir ne pati „vegetacinė būklė“, bet badas ir dehidracija.

Sykiu dirbtinis gėrimo ir maisto teikimas paprastai labai neapsunkina paciento ar jo artimųjų. Tai nesusiję su perdėtomis išlaidomis, nepranoksta vidutinės sveikatos apsaugos sistemos jėgų, savaime nereikalauja paguldymo į ligoninę, atitinka tikslą neleisti, kad pacientas mirtų iš bado ir dėl dehidracijos. Tai nėra – ir to nė nesiekiama – paciento gydymas, bet veikiau normali slauga, kad būtų išsaugota gyvybė.

Didele našta tokia slauga gali pasidaryti, kai šeimos nario „vegetacinė būklė“ trunka ilgesnį laiką. Tai tokia pati našta kaip ir žmogaus paralyžiuotomis rankomis bei kojomis, sunkaus psichinio ligonio, nuo pažengusios Alzheimerio ligos kenčiančiojo ir pan. slauga. Tokiems asmenims būtina nepertraukiama pagalba mėnesiais ar net metais. Tačiau Pijaus XII suformuluoto principo negalima aiškinti ta prasme, kad tokiais atvejais pacientai, kurių normali slauga iš tikrųjų apsunkina jų šeimas, gali būti teisėtai palikti pasirūpinti savimi ir, vadinasi, pasmerkti mirti. Pijus XII apie ypatingąsias priemones kalbėjo ne tai turėdamas omenyje.

Visa leidžia daryti išvadą, kad pirma Pijaus XII suformuluoto principo dalis taikytina „vegetacinės būklės“ pacientams: rimtos ligos atveju yra teisė ir pareiga teikti sveikatai bei gyvybei išlaikyti būtiną slaugą. Atidžiai medicinos pažangą bei jos keliamus klausimus sekusio Bažnyčios magisteriumo mokymo plėtotė tokią išvadą visiškai patvirtina.

Tikėjimo mokymo kongregacijos 1980 m. gegužės 5 d. paskelbtame Pareiškime dėl eutanazijos paaiškintas skirtumas tarp neperdėtų ir perdėtų priemonių, taip pat tarp sergančio asmens terapeutinio gydymo ir normalios slaugos: „Mirčiai, nepaisant naudojamų priemonių, neišvengiamai artėjant, leidžiama priimti sąžinės sprendimą atsisakyti gydymo formų, kurios vien laiduotų nepatikimą bei skausmingą gyvenimo pratęsimą, jei normali slauga, panašiais atvejais privaloma teikti sergančiam pacientui, nenutraukiama“ (IV dalis).

Dar mažiau leistina liautis taikyti normalias slaugos priemones pacientams, kuriems artėjanti mirtis negresia, taigi „vegetacinės būklės“ pacientams; šių žmonių mirties priežastis būtų kaip tik normalios slaugos priemonių nutraukimas.

1981 m. birželio 27 d. Popiežiškoji taryba Cor unum paskelbė dokumentą „Kai kurie etiniai klausimai dėl sunkiai sergančiųjų bei mirštančiųjų“, kur, be kita ko, pareiškiama: „Išlieka griežta pareiga, nepaisant visų kaštų, teikti vadinamąsias minimalias priemones, t. y. tokias, kuriomis paprastai ir įprastinėmis sąlygomis siekiama palaikyti gyvybę (maitinimas, kraujo perpylimas, injekcijos ir t. t.). Šių minimalių priemonių teikimo nutraukimas iš tikrųjų reikštų norą užbaigti paciento gyvybę“ (2. 4. 4).

1985 m. lapkričio 15 d. kreipdamasis į tarptautinių kursų apie žmogaus leukemijos ankstyvosios diagnozės formas dalyvius, popiežius Jonas Paulius II, primindamas Pareiškimą dėl eutanazijos, tvirtai pareiškė, kad neperdėtos slaugos principas neatleidžia „nei nuo pareigos reikiamai gydyti siekiant palaikyti gyvybę, nei nuo pagalbos normaliomis priemonėmis išlaikyti gyvybę“ – pagalbos, neabejotinai apimančios ir maisto bei skysčių teikimą. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį, jog neleistina, kad kas nors būtų neatlikta siekiant „sutrumpinti gyvenimą, idant pacientas ar jo šeima būtų išvaduoti iš kančių“.

1995 m. Popiežiškoji sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos taryba paskelbė Sveikatos apsaugos darbuotojų chartiją, kurios 120 skyrelyje aiškiai pareiškiama: „Teikti maistą ir skysčius, net ir dirbtiniu būdu, yra visada pacientui teiktinos, jei tai jo per daug neapsunkina, normalios slaugos dalis; nederamas to nutraukimas būtų reali ir tikra eutanazija.“

Gana iškalbingas Jono Pauliaus II 1998 m. spalio 2 d. kreipimasis į vizito ad limina atvykusių vyskupų iš Jungtinių Amerikos Valstijų grupę: maisto ir gėrimo teikimas laikytinas normalia slauga ir paprasta priemone gyvybei išlaikyti. Nevalia to nutraukti ar atsakyti, jei tokio sprendimo padarinys būtų paciento mirtis. Tai būtų eutanazija per neatlikimą (plg. 4).

2004 m. kovo 20 d. kreipdamasis į tarptautinio kongreso „Gyvybę palaikantys gydymai ir vegetacinė būklė: mokslinė pažanga ir etinės dilemos“ dalyvius, Jonas Paulius II labai aiškiai patvirtino tai, kas pasakyta cituotuose dokumentuose, bei parodė, kaip juos tinkamai aiškinti. Popiežius pabrėžė šiuos momentus:

1) „Nuolatinės vegetacinės būklės sąvoka norėta pažymėti tuos, kurių vegetacinė būklė trunka daugiau negu metus. Iš tikrųjų tokį apibrėžimą atitinka ne kokia nors diagnozė, bet tik konvencinė prognozė, susijusi su tuo, kad – žvelgiant statistiškai – pacientams atsigauti juo sunkiau, juo vegetacinė būklė ilgiau trunka“ (2) [1].

2) Atsakant abejojantiems „nuolatinės vegetacinės būklės“ pacientų „žmogiškąja kokybe“, būtina dar kartą patvirtinti, kad „kiekvieno žmogaus vidinė vertė ir asmeninis kilnumas nekinta, kad ir kokios būtų jo gyvenimo konkrečios aplinkybės. Net sunkiai sergantis ar savo aukščiausių funkcijų neįstengiantis vykdyti žmogus yra ir visada bus žmogus ir niekada nevirs augalu ar gyvūnu“ (3).

3) „Vegetacinės būklės ligonis, laukdamas pasveikimo ar natūralios pabaigos, tebeturi teisę į pagrindinę sveikatos priežiūrą (maisto ir gėrimo teikimą, švarą, šilumą ir t. t.) ir į su prikaustymu prie lovos susijusių komplikacijų prevenciją. Jis taip pat turi teisę į atitinkamą reabilitacinę slaugą bei klinikinių galimo gerėjimo ženklų paiešką. Norėčiau ypač pabrėžti, kad maisto ir gėrimo teikimas, net ir dirbtinėmis priemonėmis, visada yra ne medicininio gydymo aktas, bet natūrali priemonė gyvybei išlaikyti. To taikymas, be to, laikytinas iš principo normaliu bei neperdėtu ir todėl moraliai įpareigojančiu dalyku iki tol, kol galima parodyti, jog pasiekiamas tikslas, kuris šiuo atveju yra pacientą pamaitinti ir palengvinti jo kančią“ (4).

4) Ankstesni dokumentai buvo įvardyti bei paaiškinti taip: „Pareiga tokiais atvejais teikti ligoniui normalią slaugą (Tikėjimo mokymo kongregacija. Pareiškimas dėl eutanazijos, IV dalis) taip pat apima maisto bei gėrimo teikimą (plg. Popiežiškoji Cor unum taryba. Kai kurie etiniai klausimai dėl sunkiai sergančiųjų bei mirštančiųjų, 2, 4, 4; Popiežiškoji sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos taryba. Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija, 120). Tikimybių įvertinimas, grindžiamas menkėjančios vilties atsigauti, kai vegetacinė būklė trunka ilgiau nei metus, negali etiškai pateisinti minimalios paciento slaugos, įskaitant maisto bei gėrimo teikimą, sustabdymo ar nutraukimo. Vienintelis galimas tokio nutraukimo padarinys gali būti mirtis iš bado ar dėl dehidracijos. Šia prasme tai tampa, jei daroma sąmoningai ir valingai, tikra ir autentiška eutanazija per neatlikimą“ (4).

Tad Tikėjimo mokymo kongregacijos dabar pateiktais atsakymais tęsiama anksčiau cituotų Šventojo Sosto dokumentų ir pirmiausia 2004 m. kovo 20 d. Jono Pauliaus II kreipimosi kryptis. Pagrindiniai momentai yra du.

Pirmiausia patvirtinama, kad gėrimo ir maisto teikimas, net ir dirbtiniais būdais, iš principo yra normali ir neperdėta priemonė „vegetacinės būklės“ pacientų gyvybei išlaikyti: „todėl tai yra moralinė pareiga tol, kol įrodoma, jog pasiekiamas to tikslas – būtent pacientą pamaitinti bei pagirdyti“.

Antra, parodoma, kad tokios normalios priemonės gyvybei palaikyti taikytinos ir „nuolatinės vegetacinės būklės“ pacientų atžvilgiu, nes jie yra asmenys, kuriems būdingas pamatinis žmogaus kilnumas.

Patvirtindama, kad maisto ir gėrimo teikimas iš principo yra moralinė pareiga, Tikėjimo mokymo kongregacija neatmeta galimybės, jog labai tolimose vietovėse ar kraštutinio skurdo sąlygomis teikti maistą ir gėrimą dirbtiniu būdu fiziškai neįmanoma ir tada ad impossibilia nemo tenetur (niekas tam, kas neįmanoma, neįpareigojamas). Tačiau pareiga teikti turimą minimalią slaugą ir, jei įmanoma, pasirūpinti gyvybei tinkamai palaikyti būtinomis priemonėmis išlieka.

Kongregacija taip pat neatmeta galimybės, kad dėl atsirandančių komplikacijų pacientas gali nebegebėti pasisavinti maisto bei gėrimo ir jų teikimas tada taps visiškai nenaudingas. Galiausiai negalima visiškai atmesti galimybės, kad tam tikrais retais atvejais dirbtinis maisto bei gėrimo teikimas gali pacientą nepaprastai apsunkinti ar sudaryti jam didelių fizinių nepatogumų, pavyzdžiui, dėl naudojamų priemonių sukeltų komplikacijų.

Vis dėlto tokie išimtiniai atvejai nė kiek nesušvelnina bendro etinio kriterijaus, pagal kurį maisto bei gėrimo teikimas, net ir dirbtinėmis priemonėmis, visada yra natūrali priemonė gyvybei išlaikyti, o ne terapeutinis gydymas. Todėl tai turėtų būti laikoma normaliu ir neperdėtu dalyku net ir tada, kai „vegetacinė būklė“ trunka ilgiau.