I. Pratarmė

1. Jėzus Kristus, Tėvo pasiųstas skelbti Evangelijos, visus žmones kviečia atsiversti bei įtikėti (plg. Mk 1, 14–15), po prisikėlimo patikėdamas apaštalams tęsti savo evangelizacinę misiją (plg. Mt 28, 19–20; Mk 16, 15; Lk 24, 4–7; Apd 1, 3: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21; plg. 17, 18). Per Bažnyčią jis trokšta pasiekti kiekvieną istorijos epochą, kiekvieną žemės vietą ir kiekvieną visuomeninę aplinką, priartėti prie kiekvieno žmogaus, kad visi būtų viena kaimenė, ganoma vieno ganytojo (plg. Jn 10, 16): „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16).

Tad apaštalai, „akinami Šventosios Dvasios, kvietė visus keisti gyvenimą, atsiversti ir priimti krikštą“ [1], nes „keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui“ [2]. Pats Jėzus Kristus, būdamas savo Bažnyčioje, žengia pirma evangelizuotojų darbo, jį lydi bei juo rūpinasi, įgalindamas jų pastangas duoti vaisių: kas įvyko ištakose, tas tebesitęsia per visą istoriją.

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje pasaulyje tebeaidi Petro, jo brolio Andriejaus ir pirmųjų mokinių iš Jėzaus išgirstas paraginimas irtis į gilumą ir užmesti tinklus valksmui (plg. Lk 5, 4) [3]. Stebuklingai užgriebus daugybę žuvų, Viešpats paskelbia Petrui, jog šis tapsiąs žmonių žveju (plg. Lk 5, 10).

2. Sąvokos evangelizacija reikšmė labai turtinga [4]. Plačiąja prasme ja apibendrinama visa Bažnyčios misija: visą jos gyvenimą sudaro traditio Evangelii įgyvendinimas, Evangelijos, kuri yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16) ir galiausiai sutampa su Jėzumi Kristumi (plg. 1 Kor 1, 24), skelbimas ir perteikimas. Todėl šitaip suprantama evangelizacija skirta visai žmonijai. Bet kuriuo atveju evangelizuoti reiškia net tik mokyti teorijos, bet žodžiais ir veiksmais skelbti Jėzų Kristų, t. y. padaryti save jo buvimo bei veikimo pasaulyje įrankiu.

„Kiekvienas asmuo turi teisę išgirsti Kristuje save apreiškiančio bei dovanojančio Dievo Gerąją Naujieną, kad galėtų pilnatviškai įgyvendinti savo pašaukimą“ [5]. Kalbama apie kiekvienam žmogiškajam asmeniui Viešpaties suteiktą teisę, idant kiekvienas vyras ir kiekviena moteris tikrai kartu su Pauliumi galėtų pasakyti: Jėzus Kristus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šią teisę atitinka pareiga evangelizuoti: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16; plg. Rom 10, 4). Tampa akivaizdu, jog bet kuriai Bažnyčios veiklai būdingas evangelizacinis matmuo, ir ji niekada negali būti atskirta nuo pastangų padėti visiems susitikti Kristų per tikėjimą, nes toks yra pirmutinis evangelizacijos tikslas: „Socialiniai dalykai ir Evangelija tiesiog neatskiriami vienas nuo kito. Kai žmonėms teatnešame žinias, įgūdžius, techninį mokėjimą ir prietaisus, duodame per mažai“ [6].

3. Tačiau šiandien vyrauja didėjanti sumaištis, skatinanti daugelį palikti misionierišką Viešpaties paliepimą skelbti Evangeliją (plg. Mt 28, 19) neišgirstą ir neveiksmingą. Dažnai manoma, kad kiekvienas bandymas įtikinti kitą religiniai klausimais apriboja laisvę. Esą leistina tik išdėstyti savo pažiūras ir kviesti žmones elgtis pagal savo sąžinę, neskatinant jų atsiversti į Kristų ir katalikų tikėjimą: sakoma, jog pakanka žmonėms padėti būti geresniems ar ištikimesniems savo religijai, pakanka statydinti bendruomenes, gebančias darbuotis dėl teisingumo, laisvės, taikos, solidarumo. Be to, kai kurie teigia, jog nederėtų skelbti Kristaus jo nepažįstantiems, skatinti priklausomybę Bažnyčiai, nes gali būti, jog jie bus išgelbėti ir aiškiai Kristaus nepažindami bei formaliai neįrikiuoti į Bažnyčią.

Tokios problematikos akivaizdoje Tikėjimo mokymo kongregacija jautė poreikį paskelbti šią notą. Suponuojant visą katalikų mokymą apie evangelizaciją, išsamiai aptartą Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II magisteriumo, joje siekiama iškelti aikštėn kai kuriuos santykio tarp Viešpaties įsakymo skelbti Evangeliją ir pagarbos visų žmonių sąžinei bei laisvei aspektus. Galvoje turimi aspektai, turintys svarbių antropologinių, ekleziologinių ir ekumeninių padarinių.

II. Kai kurie antropologiniai momentai

4. „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Dievas dovanojo žmogui protą ir valią, kad jis galėtų laisvai ieškoti, pažinti ir mylėti. Todėl žmogaus laisvė yra Kūrėjo žmogui siūloma dovana ir kartu iššūkis. Pasiūlymu kreipiamasi į jo gebėjimą pažinti tai, kas gera ir teisinga. Niekas žmogaus laisvės taip neatveria veikti kaip tiesos ir gėrio paieška, reikalaujanti visus pamatinius gyvenimo aspektus aprėpiančio pritarimo. Tai ypač teisinga turint prieš akis išganomąją tiesą, kuri ne tik yra mąstymo objektas, bet ir susijusi su visu Kristui save atiduodančiu asmeniu – jo protu, valia, jausmais, veika ir planais. Tokioje gėrio ir tiesos paieškoje jau veikia Šventoji Dvasia, atverianti bei rengianti širdis priimti Evangelijos tiesą; anot Tomo Akviniečio žinomo pasakymo: „omne verum a quocumque dicatur a Spiritu Sancto est“ [7]. Dvasia artina ir traukia širdį prie tiesos, padėdama žmogiškajam pažinimui augti išmintimi ir pasitikint patikėti save tiesai, todėl toks jos veikimas brangintinas [8].

Tačiau šiandien vis dažniau keliami klausimai, ar teisėta siūlyti kitiems – kad jie priimtų – tai, ką mes laikome tiesa. Tokie siūlymai dažnai laikomi kėsinimusi į kito laisvę. Toks žmogiškosios laisvės, atskirtos nuo būtino tiesos pagrindo, supratimas yra viena iš reliatyvizmo, „kuris, nieko nepripažindamas, galutiniu, vieninteliu matu laiko aš ir jo norus ir kuris savo laisvės regimybe tampa kiekvienam kalėjimu“ [9], apraiškų. Įvairių šiandieniam mąstymui būdingų agnosticizmo ir reliatyvizmo formų „teisėtas požiūrių pliuralizmas išvirto į nekritišką pliuralizmą, paremtą prielaida, jog visi požiūriai lygiai vertingi: šiandien tai yra vienas plačiausiai paplitusių simptomų, liudijančių pasitikėjimo tiesa trūkumą. Taip pat ir kai kurios iš Rytų ateinančios gyvenimo sampratos demonstruoja šį pasitikėjimo trūkumą, atimdamos iš tiesos jos absoliutumą ir manydamos, jog tiesa vienodai atsiskleidžia skirtinguose mokymuose, net jei jie vienas kitam prieštarauja“ [10]. Jei žmogus savo pamatinį gebėjimą pažinti tiesą neigia, jei jis pasidaro skeptiškas savo jėgų tikrai pažinti, kas teisinga, atžvilgiu, galų gale praras tai, kas gali nepakartojamai pagauti jo protą ir patraukti jo širdį.

5. Jei kas nors, ieškodamas tiesos, mano galįs kliautis vien savo jėgomis ir nepripažįsta kitų pagalbos būtinybės, save apgaudinėja. Žmogų nuo gimimo „saisto įvairios tradicijos, iš kurių jis perima ne tik kalbą ir kultūrinį ugdymą, bet ir rinkinį tiesų, kuriomis beveik instinktyviai tiki... Nepaisant to, žmogaus gyvenime yra kur kas daugiau tiesų, kuriomis jis tiesiog tiki, negu tiesų, kurias pasiekė asmeninės verifikacijos būdu“ [11] Būtinybė pasitikėti tiesomis, perteikiamomis savo kultūros ar perimtomis iš kitų, praturtina žmogų ir tiesomis, kurių jis pats vienas nepūtų pasiekęs, ir tarpasmeniniais bei socialiniais santykiais, išsiplėtojančiais šiame procese. Tuo tarpu dvasinis individualizmas asmenį izoliuoja, nes trukdo jam su pasitikėjimu kitam atsiverti – gauti ir dovanoti gausių jo laisvę puoselėjančių gėrybių – ir kelia grėsmę teisei visuomenėje reikšti savo įsitikinimus bei nuomones [12].

Pirmiausia gyvenimo prasmę atskleisti bei gyvenimui kryptį teikti gebanti tiesa pasiekiama pasitikinčiu klusnumu asmenims, galintiems laiduoti tiesos tikrumą bei autentiškumą: „Be abejonės, gebėjimas ir apsisprendimas patikėti save ir savo gyvenimą kitam antropologiškai yra vienas svarbiausių ir išraiškingiausių aktų“ [13]. Tiesos ieškojimo dinamika apima, net jei tai vyksta gilesniu lygmeniu, apreiškimo priėmimą tikėjimu: „Apreiškiančiam Dievui privalomas tikėjimo klusnumas (Rom 16, 26; plg. Rom 1, 5; 2 Kor 10, 5–6), kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save, protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui ir noromis pritardamas jo apreiškimui“ [14]. Vatikano II Susirinkimas, patvirtinęs kiekvieno žmogaus teisę ir pareigą ieškoti tiesos religijos srityje, priduria: „Tiesos ieškoti reikia žmogaus asmens orumą ir visuomeninę jo prigimtį atitinkančiu būdu, tai yra laisvai, naudojantis mokymu ir švietimu, bendravimu bei dialogu, kuriame vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti“ [15]. Bet kuriuo atveju „tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia“ [16]. Todėl garbingai raginti žmogaus protą ir laisvę susitikti su Kristumi ir jo Evangelija yra ne nederamas kišimasis, bet teisėtas pasiūlymas ir tarnystė, galinti padaryti žmonių santykius vaisingesnius.

6. Be to, evangelizacija gali padaryti turtingesnius ne tik tuos, kuriems ji adresuojama, bet ir jos vykdytojus bei visą Bažnyčią. Pavyzdžiui, įkultūrinant „visuotinė Bažnyčia įvairiose krikščioniškojo gyvenimo srityse praturtinama raiškos formomis bei vertybėmis...; ji išmoksta geriau pažinti bei išreikšti Kristaus slėpinį bei yra akinama nuolatos atsinaujinti“ [17]. Bažnyčia, nuo Sekminių dienos atskleidusi savo misijos visuotinumą, išties įgyja Kristuje visų istorijos tarpsnių žmonių turtus [18]. Kiekvienas susitikimas su asmeniu ar konkrečia kultūra yra ne tik kaip toks vertingas antropologiškai, bet ir gali atskleisti ligi tol neišryškėjusį Evangelijos potencialą, padarantį turtingą konkretų krikščionių ir Bažnyčios gyvenimą. Dėl tokios dinamikos, „Šventosios Dvasios globojama“, „pirmyn pažengia“ ir „apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje“ [19].

Šventoji Dvasia, veikusi Jėzaus Kristaus įsikūnijimo metu Švč. Mergelės Marijos įsčiose, gaivina motiniškąją Bažnyčios veiklą evangelizuojant kultūras. Nors Evangelija yra nepriklausoma nuo jokios kultūros, ji gali įsilieti į visas kultūras, nors niekuomet nebūna joms pavaldi [20]. Šia prasme Šventoji Dvasia yra taip pat pagrindinė Evangelijos įkultūrinimo veikėja, vaisingai vadovaudama dialogui tarp Kristuje apreikšto Dievo žodžio ir giliausių klausimų, kylančių daugybei žmonių bei kultūrų. Šiuo būdu Sekminių įvykis tęsiasi istorijoje vieno ir to paties tikėjimo vienybėje, būdamas praturtintas kalbų bei kultūrų įvairovės.

7. Religijos požiūriu reikšmingų įvykių bei tiesų perteikimas kitiems, padedant tai priimti, ne tik giliai dera su žmogiškojo dialogo, skelbimo bei mokymosi prigimtimi, bet ir atitinka kitą svarbią antropologinę tikrovę: žmogui būdingas troškimas leisti kitiems dalytis savo gėrybėmis. Gerosios Naujienos priėmimas tikėjimu kaip tik į tai ir kreipia. Gyvenimą išgelbėjanti tiesa uždega ją priimančio širdį meile artimui, akinantį jį laisvai dovanoti kitiems tai, kas jam pačiam buvo dovanota.

Net jei nekrikščionys Dievo dovanojama malone „jam vienam žinomais keliais“ [21] gali būti išgelbėti, Bažnyčiai negali nerūpėti tai, kad jiems šiame pasaulyje trūksta didžiausios gėrybės – Dievo tikrojo veido pažinimo ir draugystės su Jėzumi Kristumi, Dievu-su-mumis. Iš tiesų, „nieko nėra gražesnio, kaip būti užkluptam Evangelijos, Kristaus. Nieko nėra gražesnio, kaip jį pažinti ir kitiems perteikti draugystę su juo“ [22]. Pamatinių tiesų apie Dievą, apie žmogų ir apie pasaulį apreiškimas [23] kiekvienam žmogui yra didžiulis gėris; tuo tarpu gyventi tamsoje, nežinant tiesos apie galutinius dalykus, yra blogis, dažnai esantis kančios ir dramatiškų vergystės formų priežastis. Štai kodėl šventasis Paulius nesvyruodamas atsivertimą į krikščioniškąjį tikėjimą nusako kaip išlaisvinimą „iš tamsybių valdžios“ ir įžengimą „į jo mylimojo Sūnaus Karalystę“ – Sūnaus, kuriame „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 13–14). Todėl visiškas priklausymas Kristui, kuris yra Tiesa, ir įstojimas į jo Bažnyčią žmogaus laisvės nemažina, bet ją didina ir kreipia į jos atbaigimą veltui dovanojamoje ir rūpinimosi kitų žmonių gerove kupinoje meilėje. Neįkainojama dovana gyventi visuotiniame Dievo draugų glėbyje, kylančiame iš bendrystės su gyvybę teikiančiu jo Sūnaus kūnu, iš Jo gauti tikrumą, kad nuodėmės atleistos, ir gyventi tikėjimo gimdoma meile. Bažnyčia trokšta, jog visi dalytųsi šiomis gėrybėmis, idant turėtų tiesos ir išganymo priemonių pilnatvę ir įgytų „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21).

8. Nuo evangelizacijos taip pat neatsiejamas nuoširdus dialogas, kuriuo stengiamasi suprasti kito argumentus ir jausmus. Mat žmogaus širdies neįmanoma pasiekti be nesavanaudiškumo, artimo meilės ir dialogo, be to, skelbiamas žodis turi būti ne tik siūlomas, bet ir tinkamai paliudijamas jo adresatų širdyje. Šitai reikalauja atsižvelgti į tų, į kuriuos kreipiamasi, viltis ir kančias, jų konkrečias situacijas. Be to, per dialogą geros valios žmonės noriau atveria širdį ir nuoširdžiai dalijasi savo dvasinėmis bei religinėmis patirtimis. Toks dalijimasis, tikros draugystės bruožas, yra vertinga proga liudijimui bei krikščioniškajam skelbimui.

Kaip į kiekvieną žmogaus veiklos sritį, taip ir į dialogą religiniais klausimais gali įsėlinti nuodėmė. Gali būti, kad dialogas palenktas ne jo tikrajam tikslui, bet apgavystei, savanaudiškiems interesams ar arogancijai ir dėl to stokoja pagarbos dialogo partnerių orumui ir religinei laisvei. Todėl „Bažnyčia griežtai draudžia ką nors versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą, bet ji taip pat labai energingai pabrėžia, jog nė vienas žmogus neturi būti nuo tikėjimo atgrasomas neteisėtomis spaudimo priemonėmis“ [24].

Pirmutinis evangelizacijos motyvas yra visų amžinojo išganymo trokštančio Kristaus meilė. Vienintelis tikro evangelizuotojo troškimas yra neužtarnaujamai dovanoti tai, ką jis pats yra neužtarnaujamai gavęs: „Nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų Kristaus mokiniai stengėsi laimėti žmones Viešpačiui ne prievartos veiksmais ir ne Evangelijos nevertu gudravimu, bet pirmiausia Dievo žodžio galia“ [25]. Apaštalų misija ir jos tąsa ankstyvojoje Bažnyčioje visiems laikams lieka pamatiniu evangelizacijos pavyzdžiu: ši misija, kaip rodo ką tik praėjusio amžiaus istorija, dažnai lydima kankinystės. Kaip tik kankinystė teikia liudytojams įtikimumo, nes jie ieško ne galios ar naudos, bet atiduoda savo gyvybę dėl Kristaus. Jie rodo pasauliui beginklę ir meilės žmonėms kupiną jėgą, dovanojamą tiems, kurie paskui Kristų seka iki visiško savo egzistencijos atidavimo. Tad krikščionys nuo krikščionybės ištakų iki mūsų dienų dėl Evangelijos persekioti taip, kaip buvo išpranašavęs pats Jėzus: „Jie persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

III. Kai kurie ekleziologiniai momentai

9. Nuo Sekminių dienos kiekvienas, kuris priima visą tikėjimą, įrikiuojamas į tikinčiųjų bendruomenę: „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“ (Apd 2, 41). Evangelija nuo pradžių Dvasios galia skelbta žmonėms, idant jie įtikėtų ir taptų Kristaus mokiniais bei Bažnyčios nariais. Bažnyčios tėvų raštijoje irgi nuolatos pasitaiko raginimų vykdyti Kristaus mokiniams patikėtą misiją [26]. Nurodant būtinybę įtraukti į Bažnyčią pagonis, paprastai vartojamas terminas „atsivertimas“. Tačiau atsivertimas (metanoia) savo tikrai krikščioniškąja reikšme žymi mąstymo ir elgesio pokytį, kuriuo reiškiasi tikėjimo skelbiamas naujas gyvenimas Kristuje: kalbama apie nuolatinį mąstymo bei darbų atnaujinimą, siekiant kuo labiau tapatintis su Kristumi (plg. Gal 2, 20), kam pašaukti pirmučiausia pakrikštytieji. Tokia yra pirmutinė paties Jėzaus kvietimo: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15; plg. Mt 4, 17) reikšmė.

Krikščioniškąją dvasią visada gaivino aistra vesti visą žmoniją pas Kristų Bažnyčioje. Naujų narių įtraukimas į Bažnyčią yra ne grupinės galios didinimas, bet įžengimas į draugystės su Kristumi tinklą, jungiantį dangų ir žemę, žemynus ir įvairias epochas. Tai bendrystės su Kristumi dovanos, meilės ir įsipareigojimo teisingumui gaivinamo „naujo gyvenimo“ priėmimas. Bažnyčia yra Dievo karalystės įrankis – „ūglis ir pradžia“ [27], bet ne politinė utopija. Ji jau yra Dievo buvimas istorijoje ir savyje nešioja ateitį, tą galutinę ateitį, kai Jis bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28); toks buvimas būtinas, nes tik Dievas gali atnešti pasauliui tikrą taiką ir teisingumą. Dievo karalystė yra ne – kaip kai kas šiandien teigia – neapibrėžta tikrovė, esanti viršum visų religinių patirčių bei tradicijų ir siektina kaip visuotinė bei skirtumus nutrinanti visų ieškančiųjų Dievo bendrystė, bet pirmiausia asmuo, turintis Jėzaus iš Nazareto veidą ir vardą ir esantis neregimojo Dievo paveikslu [28]. Todėl kiekvienas laisvas žmogiškosios širdies judesys Dievo ir jo Karalystės link iš esmės turi vesti prie Kristaus ir akinti įstoti į jo Bažnyčią, kuri yra tos Karalystės veiksmingas ženklas. Tad Bažnyčia yra Dievo buvimo čia ir dabar priemonė ir todėl tikrosios žmogaus ir pasaulio humanizacijos įrankis. Bažnyčios plėtimas istorijoje – o tai ir yra misijos tikslas – yra tarnavimas Dievo buvimui čia ir dabar per jo Karalystę: mat Karalystė nuo Bažnyčios iš tiesų neatsiejama [29].

10. Tačiau šiandien Bažnyčios misijiniam skelbimui „grėsmę kelia reliatyvistinės teorijos, mėginančios religinį pliuralizmą pateisinti ne tik de facto, bet ir de iure (arba iš principo)“ [30]. Jau ilgą laiką daugeliui tikinčiųjų nebėra aiškus tikrasis evangelizacijos tikslas [31]. Netgi teigiama, jog pretenzijos, kad Dievo apreiškimo pilnatvė gauta kaip dovana, slepia nepakantumo nuostatą ir kelia grėsmę taikai.

Kas taip mano, nesuvokia, jog tiesos pilnatvė, kurią dovanoja Dievas apreikšdamas save žmogui, gerbia laisvę, kuri pati yra Jo sukurta kaip nesugriaunamas žmogaus prigimties bruožas, – laisvę, kuri yra ne abejingumas, bet tiesimasis gėrio link. Tokios pagarbos reikalauja pats katalikų tikėjimas ir Kristaus gailestingoji meilė, ji yra esminis evangelizacijos dėmuo ir dėl to gėris, skatintinas neatsiejamai nuo pareigos supažindinti žmogų su Dievo žmogui Bažnyčioje siūloma išganymo pilnatve bei padėti jam tai laisvai priimti.

Pagarba religijos laisvei [32] ir jos skatinimas „jokiu būdu neturi mūsų padaryti abejingų tiesai arba gėriui. Priešingai, būtent meilė verčia Kristaus mokinius skelbti išganymo tiesą visiems žmonėms“ [33]. Tokia meilė yra brangus Šventosios Dvasios, kuri, kaip pagrindinis evangelizacijos veikėjas [34], nepaliaujamai akina širdis skelbti Evangeliją bei jai atsiverti, antspaudas. Tokia meilė gyvena Bažnyčios širdyje, ir iš ten jos, žėruojančios gailestingosios meilės, spinduliai pasiekia pačius žemės pakraščius, kiekvieno žmogaus širdį. Juk žmogus visa širdimi laukia susitikimo su Jėzumi Kristumi.

Tada pasidaro aišku, koks neatidėliotinas yra Kristaus kvietimas skelbti Evangeliją ir kokia svarbi visiems pakrikštytiesiems yra apaštalams Viešpaties patikėta misija. Jėzaus žodžiai: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20) skiriami visiems Bažnyčios nariams, kiekvienam pagal jo pašaukimą. Šią valandą, kai daugybė žmonių gyvena įvairaus pobūdžio dykumose, pirmiausia „Dievo tamsos, sielų, nebesuvokiančių žmogaus kilnumo bei kelio, tuštumos“ dykumoje [35], popiežius Benediktas XVI priminė pasauliui, kad „visa Bažnyčia ir ganytojai joje kaip tik turi leistis į kelią, kad vestų žmones iš dykumos gyvybės vietų link – draugystės su Dievo Sūnumi, tuo, kuris dovanoja gyvybę, apsčiai gyvybės, link“ [36]. Toks apaštališkasis įsipareigojimas yra neatimama pareiga ir teisė, religijos laisvės, kuriai būdingi etiniai-socialiniai ir etiniai-politiniai matmenys, apraiška [37]. Ši teisė, deja, pasaulyje vienur įstatymiškai dar nepripažįstama, o kitur faktiškai negerbiama [38].

11. Kas skelbia Evangeliją, tas dalyvauja mus mylėjusio ir už mus savo gyvybę atidavusio Kristaus (plg. Ef 5, 2) gailestingojoje meilėje, yra jo pasiuntinys ir Kristaus vardu skelbia: susitaikinkite su Dievu! (plg. 2 Kor 5, 20). Tokia meile išreiškiamas dėkingumas, besiliejantis iš žmogaus širdies, atsivėrusios Jėzaus Kristaus dovanotai meilei, paskleistai po visą visatą [39]. Tai paaiškina uolumą, pasitikėjimą ir žodžio laisvę (parrhesia), ryškius apaštalų skelbime (plg. Apd 4, 31; 9, 27–28; 26, 26; ir t. t.) bei karaliaus Agripos pajaustus klausantis Pauliaus: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti“ (Apd 26, 28).

Evangelizuojama ne tik viešai skelbiant Evangeliją, ne vien atliekant svarbius viešus darbus, bet ir asmeniškai liudijant; tokiam liudijimui visada būdingas didelis evangelizacinis veiksmingumas. Iš tiesų, „greta šio Evangelijos skelbimo bendrąja forma galiojanti bei svarbi išlieka kita jos perdavimo forma, būtent asmens asmeniui... Neturėtų atsitikti taip, kad neatidėliotina būtinybė skelbti Gerąją Naujieną daugybei priverstų mus užmiršti šią skelbimo formą, kai žmogaus asmeninę sąžinę pasiekia ir sujaudina visiškai nepakartojamas pasaulis, gaunamas iš kieno nors kito“ [40].

Bet kuriuo atveju primintina, jog perteikiant Evangeliją žodis ir liudijimas gyvenimu vienas nuo kito neatsietini [41]; kad tiesos šviesa apšviestų visus žmones, pirmiausia būtinas liudijimas šventumu. Kai žodį neigia gyvensena, juo vargiai galima patikėti. Bet nepakanka ir vien liudijimo, „nes net puikiausias liudijimas galiausiai pasirodys neveiksmingas, jei nebus paaiškintas, pagrįstas – Petras tai vadina atsakymu kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15) – ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai skelbiant Viešpatį Jėzų“ [42].

IV. Kai kurie ekumeniniai momentai

12. Nuo pat pradžios ekumeninis sąjūdis buvo artimai susijęs su evengelizacija. Vienybė yra misijos įtikimumo laidas, ir Vatikano II Susirinkimas apgailestaudamas pabrėžė, kad pasidalijimo papiktinimas „kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ [43]. Pats Jėzus savo mirties išvakarėse meldėsi: „tegul visi bus viena..., kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21).

Bažnyčios misija yra visuotinė ir neapsiriboja tam tikrais žemės regionais. Vis dėlto evangelizacija vykdoma įvairiai, atsižvelgiant į skirtingas aplinkybes, kuriomis ji plėtojasi. Tikrąja to žodžio prasme evangelizacija yra Kristaus nepažįstantiems skirta missio ad gentes. Plačiąja prasme kalbama apie „evangelizaciją“, skirtą įprastinei pastoracijai nusakyti, ir apie „naująją evangelizaciją“, adresuojamą tiems, kurie krikščioniškojo tikėjimo nebepraktikuoja [44]. Be to, evangelizuojama šalyse, kuriose gyvena krikščionys nekatalikai, pirmiausia senos krikščioniškosios tradicijos bei kultūros šalyse. Čia būtina ir autentiška pagarba jų tradicijai bei dvasinimas turtams, ir nuoširdaus bendradarbiavimo dvasia. Katalikai turi, vengdami bet kokio indiferentizmo ir sąmyšio ar nesveiko lenktyniavimo, kartu su atsiskyrusiais broliais pagal pagalimybes bendrai išpažinti žmonių akivaizdoje tikėjimą į Dievą bei Jėzų Kristų ir bendrai darbuotis tiek visuomenės ir technikos, tiek kultūros bei religijos srityse, laikydamiesi Dekreto dėl ekumenizmo nuostatų [45].

Ekumeninio įsipareigojimo lygmeniu skirtini du skirtingi matmenys: įsiklausymas kaip pamatinė bet kokio dialogo sąlyga ir tada teologinė diskusija, kurios metu, stengiantis suvokti kitų išpažinimus, tradicijas bei įsitikinimus, galima surasti bendrų dalykų, kartais pridengtų nesutarimo. Nuo visa to neatsiejamas dar vienas esminis ekumeninių pastangų matmuo – elementų, kurie būtų ne dalinė tradicija ar teologinė subtilybė, bet priklausytų paties tikėjimo Tradicijai, liudijimas ir skelbimas.

Tačiau ekumenizmui būdingas ne tik institucinis matmuo, kurio tikslas, kad „dalinė krikščionių bendrystė išaugtų į visišką bendrystę tiesoje ir meilėje“ [46]: tai taip pat kiekvienam pavieniam tikinčiajam tenkanti užduotis, įgyvendintina meldžiantis, atgailaujant, studijuojanti ir bendradarbiaujant. Kiekvienas tikintis katalikas visada turi teisę ir pareigą visapusiškai liudyti bei skelbti savo tikėjimą. Su krikščionimis nekatalikais katalikui privalu užmegzti pagarbų, gailestingosios meilės ir tiesos ženklinamą dialogą – dialogą, kuris būtų pasikeitimas ne tik mintimis, bet ir dovanomis [47], idant jiems būtų pasiūlyta išganymo priemonių pilnatvė [48]. Taip esame vedami vis gilesnio atsivertimo į Kristų link.

Čia pabrėžtina, jog sąžinės akinamo bei katalikų tiesa įsitikinusio krikščionio nekataliko apsisprendimas įžengti į visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia gerbtinas kaip Šventosios Dvasios darbas ir sąžinės bei religijos laisvės apraiška. Šiuo atveju tai nėra prozelitizmas neigiama prasme, kokią šis terminas yra įgijęs [49]. Vatikano II Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo yra aiškiai pareikšta: „Aišku, kad parengiamasis sutaikinimo darbas su asmenimis, norinčiais visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, savo prigimtimi skiriasi nuo ekumeninio veikimo. Tačiau tarp jų nėra jokios priešybės, nes abu kyla iš nuostabaus Dievo patvarkymo“ [50]. Todėl ekumeninė veikla nepanaikina teisės ir pareigos visapusiškai skelbti katalikų tikėjimą kitiems krikščionims, norintiems jį laisvai priimti.

Toks požiūris, savaime suprantama, neleidžia daryti nederamo spaudimo: „Skleidžiant tikėjimą ir įvedant jo papročius visuomet vengtina bet kokių veiksmų, kurie dvelktų prievarta arba negarbingu, netinkamu įtikinėjimu, ypač kai kalbama apie mažiau apsišvietusius bei vargingesniuosius“ [51]. Tiesos liudijimu nieko nesiekiama primesti per jėgą – nei prievartos veiksmais, nei Evangelijai prieštaraujančiu gudravimu. Meilė nereikalauja atlygio [52]. Meilė ir tiesos liudijimas stengiasi įtikinti vien Dievo žodžio galia (plg. 1 Kor 2, 3–5; 1 Tes 2, 3–5) [53]. Krikščioniškoji misija remiasi Šventosios Dvasios ir pačios skelbiamos tiesos galia.

V. Pabaiga

13. Bažnyčios evangelizacinė veikla niekada negali liautis, nes Bažnyčioje niekada netrūks Viešpaties Jėzaus buvimo Šventosios Dvasios galia, kaip jis pats yra pažadėjęs: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šiandien religinėje srityje paplitęs reliatyvizmas ir irenizmas neduoda galiojančio pagrindo atsisakyti šios sunkios, tačiau žavinčios pareigos, priklausančios Bažnyčios esmei ir esančios jos „pirmutine užduotimi“ [54]. „Caritas Christi urget nos – Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14): tai liudija daugybės tikinčiųjų gyvenimas – tikinčiųjų, kurie, valdomi Kristaus meilės, per visą istoriją imdavosi įvairiausių iniciatyvų ir darbų skelbti Evangeliją visam pasauliui ir kiekvienam visuomenės sektoriui, be perstojo akinti ir kviesti kiekvieną krikščionių kartą dosniai vykdyti Kristaus įsakymą. Todėl popiežius Benediktas XVI primena: „Evangelijos skelbimas ir liudijimas yra pirmutinė paslauga, kurią krikščionys gali padaryti kiekvienam asmeniui ir visai žmonių giminei, nes jie pašaukti perteikti visiems Dievo meilę, pilnatviškai apreikštą vienatiniame pasaulio Atpirkėjuje Jėzuje Kristuje“ [55]. Meilė, ateinanti iš Dievo, suvienija mus su juo, „paversdama mus Mes, įveikiančiu mūsų susiskaldymus ir leidžiančiu mums tapti viena taip, kad galiausiai Dievas būtų viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 18)“ [56].

Šią notą pasirašiusiam kardinolui prefektui 2006 m. spalio 6 d.suteiktoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI šią minėtos Kongregacijos eilinėje sesijoje priimtą doktrininę notą patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 2007 m. gruodžio 3-ioji, misijų globėjo Šv. Pranciškaus Ksavero atminimo diena

Kardinolas William Levada
Prefektas

Angelo Amato
Titulinis Silos arkivyskupas
Sekretorius