Pratarmė

1. Kiekvieno žmogaus asmens kilnumas pripažintinas nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Šiuo pamatiniu principu išreiškiamas didysis „taip“ žmogaus gyvybei, todėl jis turėtų būti etinių apmąstymų apie šiandieniame pasaulyje vis svarbesnius biomedicininius tyrimus šerdis. Bažnyčios magisteriumas dažnai daro pareiškimus, kuriais siekia paaiškinti ir išspręsti moralinius klausimus šioje srityje. Ypač reikšminga buvo instrukcija Donum vitae [1].

Donum vitae mokymas visiškai tebegalioja tiek principų, kuriais jis remiasi, tiek moralinių vertinimų, kuriuos jis išreiškia, atžvilgiu. Tačiau biomedicininės technologijos, įdiegtos kritinėje žmogaus gyvybės ir šeimos srityje, iškėlė naujų klausimų, pirmiausia žmogaus embriono tyrimų, kamieninių ląstelių naudojimo terapiniams tikslams ir kitose eksperimentinės medicinos srityse. Į šiuos naujus klausimus būtina atsakyti. Mokslinės raidos šioje srityje sparta ir dėmesys tiems dalykams plačiuose viešosios nuomonės sluoksniuose sukėlė lūkesčių ir nerimą. Įstatymų leidžiamieji susirinkimai susilaukė prašymų priimti sprendimus reguliuoti šiuos klausimus įstatymu; kartais surengta ir platesnių konsultacijų.

Visa tai Tikėjimo mokymo kongregaciją paskatino parengti naują doktrininę Instrukciją, kurioje, vadovaujantis instrukcijoje Donum vitae pateiktais kriterijais, būtų aptarti kai kurie neseni klausimai, taip pat išnagrinėtos anksčiau gvildentos, tačiau papildomų paaiškinimų reikalaujančios problemos.

2. Rengdama tokią studiją, Tikėjimo mokymo kongregacija pasinaudojo Popiežiškosios gyvybės akademijos analize ir dėl šių klausimų mokslinių aspektų konsultavosi su daugybe ekspertų, kad galėtų jų imtis remdamasi krikščioniškosios antropologijos principais. Jono Pauliaus II enciklikose Veritatis splendor [2] ir Evangelium vitae [3], taip pat kituose Magisteriumo pareiškimuose pateikta aiškių nuorodų tiek dėl aptariamų problemų tyrimo metodo, tiek dėl to tyrimo turinio.

Dabartiniame daugiabriauniame filosofiniame bei moksliniame kontekste nemaža mokslininkų ir filosofų, vadovaudamiesi Hipokrato priesaikos dvasia, laiko medicinos mokslą tarnavimu trapiam žmogui, siekiant gydyti ligas, palengvinti kančią ir būtinąją priežiūrą teisingu mastu padaryti prieinamą visiems žmonėms. Tačiau filosofijos ir mokslo pasaulyje sykiu esama ir žmonių, kurie į medicininės technologijos pažangą žvelgia tikrai iš eugeninės perspektyvos.

3. Pateikdama su biomedicininiais žmogaus gyvybės tyrimais susijusius principus ir moralinius įvertinimus, Katalikų Bažnyčia remiasi tiek proto, tiek tikėjimo šviesa ir siekia pateikti vientisą žmogaus bei jo pašaukimo viziją, gebančią įtraukti viską, kas žmogaus veikloje, taip pat įvairiose kultūrinėse be religinėse tradicijose, neretai rodančiose didelę pagarbą gyvybei, yra gera.

Magisteriumas taip pat nori tarti paramos ir padrąsinimo žodį tiems, kurie laikosi požiūrio į kultūrą, anot kurio mokslas nepamainomai tarnaująs vientisam gyvybės gėriui ir kiekvieno žmogaus kilnumui. Todėl Bažnyčia į mokslinius tyrimus žvelgia kupina vilties ir troškimo, jog daug krikščionių paskirs savo gyvenimą biomedicinos pažangai bei šioje srityje liudys savo tikėjimą. Ji, be to, tikisi, kad tokių tyrimų rezultatai bus prieinami ir neturto bei ligų kamuojamose pasaulio srityse, idant humanitarinės pagalbos sulauktų tie, kuriems jos labiausiai reikia. Galiausiai Bažnyčia trokšta artintis prie kiekvieno kūnu ar dvasia kenčiančio žmogaus, teikdama jam ne tik paguodą, bet ir šviesą bei viltį, leidžiančias prasmingai išgyventi negalios momentus ir mirtį – dalykus, tikrai esančius kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi ir glūdinčius kiekvieno asmens istorijoje bei atveriančius tą istoriją Prisikėlimo slėpiniui. Bažnyčios žvilgsnis tikrai kupinas pasitikėjimo, nes „gyvybė triumfuos: tai patikima viltis mums. Taip, gyvybė triumfuos, nes gyvybės pusėje – tiesa, gerumas, džiaugsmas ir tikroji pažanga. Gyvybės pusėje – gyvybę mylintis ir ją dosniai dovanojantis Dievas“ [4].

Ši Instrukcija skiriama katalikų tikintiesiems, visiems ieškantiems tiesos [5]. Ji suskirstyta į tris dalis: pirmojoje primenami kai kurie pamatinės svarbos antropologiniai, teologiniai ir etiniai elementai, antrojoje nagrinėjamos su prokreacija susijusios naujos problemos, trečiojoje gvildenamos naujos procedūros, susijusios su manipuliavimu embrionais bei žmogaus genetiniu paveldu.

Pirmoji dalis.
Antropologiniai, teologiniai ir etiniai žmogaus gyvybės ir prokreacijos aspektai

4. Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos mokslas reikšmingai pažengė į priekį siekdamas suprasti žmogaus gyvybę jos pradinėmis stadijomis. Žmogaus biologinės struktūros ir žmogaus gimimo procesas dabar išmanomi geriau. Tai neabejotinai teigiamas ir remtinas dalykas, jei taip stengiamasi įveikti ar pataisyti patologijas ir atkurti normalų žmogaus prokreacijos funkcionavimą. Kita vertus, šie dalykai neigiami ir negali būti taikomi, jei susiję su žmonių griovimu arba jei taikomos priemonės, prieštaraujančios asmens kilnumui, arba jei siekiama tikslų, priešingų visapusiškam žmogaus gėriui.

Žmogaus kūno nuo pat pirmųjų jo egzistencijos stadijų niekada nevalia laikyti vien ląstelių grupe. Embrioninis žmogaus kūnas laipsniškai vystosi pagal gerai apibrėžtą programą jam būdingo tikslo link; tai liudija kiekvieno kūdikio gimimas.

Pravartu priminti instrukcijoje Donum vitae nurodytus pamatinius etinius kriterijus, kuriais vadovaujantis vertintini visi moraliniai klausimai, susiję su žmogaus embrioną apimančiomis procedūromis: „Tad pradėtam žmogiškajam vaisiui nuo pat pirmojo jo egzistencijos momento, t. y. nuo tada, kai susiformuoja zigota, rodytina besąlygiška pagarba, morališkai priderama žmogui kaip kūno ir dvasios visumai. Žmogus gerbtinas ir traktuotinas kaip asmuo nuo prasidėjimo momento; todėl nuo to paties momento pripažintinos jo kaip asmens teisės, tarp kurių pirmoji vieta tenka kiekvieno nekalto žmogaus neliečiamai teisei į gyvybę“ [6].

5. Šis etinis principas, kurį protas geba suvokti kaip teisingą ir atitinkantį prigimtinį moralinį įstatymą, turėtų būti visų įstatymų šioje srityje pagrindas [7]. Iš tiesų, kaip parodyta instrukcijoje Donum vitae remiantis tvirtais moksliniais įrodymais dėl žmogaus vystymosi tolydumo, juo suponuojama ontologinio pobūdžio tiesa.

Siekiant išvengti aiškiai filosofinio pobūdžio ištaros, instrukcijoje Donum vitae embrionas neapibrėžiamas kaip asmuo, tačiau joje vis dėlto nurodoma, jog tarp ontologinio matmens ir kiekvieno žmogaus ypatingos vertės egzistuoja esminis ryšys. Nors dvasinės sielos neįmanoma stebėti eksperimentiškai, mokslo išvados dėl žmogaus embriono yra „vertinga nuoroda į tai, kad naudojantis protu įmanoma įžvelgti asmens buvimą žmogaus gyvybės pirmojo pasirodymo momentu: kaip žmogiškasis individas gali nebūti žmogiškasis asmuo?“ [8]. Žmogaus tikrovė visą jo gyvenimo tarpsnį, iki ir po gimimo, neleidžia mums postuluoti nei prigimties pokyčio, nei moralinės vertės laipsniškumo, nes jai būdingas visas antropologinis bei etinis statusas. Todėl žmogaus embrionui nuo pačios pradžios būdingas asmens kilnumas.

6. Pagarba tokiam kilnumui rodytina kiekvieno žmogaus atžvilgiu, nes kiekviename jo kilnumas ir vertė įspausti neišdildomai. Autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra santuoka ir šeima, kur ji pradedama abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu. Gimsiančio vaiko atžvilgiu tikrai atsakinga prokreacija „turi būti santuokos vaisius“ [9].

Santuoka, gyvuojanti visais laikais ir visose kultūrose, „išties yra išmintingai ir apvaizdingai įsteigta Dievo Kūrėjo savo meilės kupinam planui tarp žmonių įgyvendinti. Todėl vyras ir žmona, vienas kitam save dovanodami – o toks dovanojimasis yra jiems būdingas ir išskirtinis – pasiekia asmenų bendrystę, kuria jie vienas kitą tobulina, ir pradėdami bei augindami naują gyvybę bendradarbiauja su Dievu“ [10]. Vaisinga santuokine meile vyras ir moteris „parodo, kad jų santuokinis gyvenimas tikrai kyla iš nuoširdaus, viešai ištarto, abipusiškai įgyvendinamo ir gyvybei visados atviro taip. <…> Prigimtinis dorovės įstatymas, sudarantis tikros asmenų ir tautų lygybės pripažinimo pagrindą, vertas būti pripažintas versme, iš kurios išplaukia ir sutuoktinių priedermė gimdyti vaikus. Gyvybės perdavimas įrašytas gamtoje, o jos dėsniai yra tartum nerašyta norma, kurios visiems privalu paisyti“ [11].

7. Bažnyčia įsitikinusi, jog tai, kas žmogiška, tikėjimo ne tik priimama bei gerbiama, bet ir apvaloma, sukilninama ir ištobulinama. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), apibūdino savo kūrinį kaip „labai gerą“ (plg. Pr 1, 3) ir vėliau prisiėmė jį savo Sūnuje (plg. Jn 1, 14). Įsikūnijimo slėpiniu Dievo Sūnus patvirtino žmogų sudarančių kūno ir sielos kilnumą. Kristus nepaniekino žmogaus kūniškumo, bet, priešingai, iki galo atskleidė jo reikšmę ir vertę: „Iš tiesų žmogaus slėpinys nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ [12].

Tapdamas vienu iš mūsų Sūnus leidžia mums tapti „Dievo vaikais“ (Jn 1, 12), „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Šis naujas matmuo nesikerta su kūrinio kilnumu, kurį kiekvienas gali pripažinti naudodamasis savo protu, bet iškelia jį į Dievui būdingą platesnį gyvybės horizontą, suteikdamas mums gebėjimą giliau apmąstyti žmogaus gyvybę ir aktus, kuriais ji buvo pašaukta į egzistenciją [13].

Proto reikalaujama pagarba individualiam žmogui šių tikėjimo tiesų dar labiau padidinama ir sustiprinama: tad matome, kad teigti kilnumą ir teigti žmogaus gyvybės kilnumą neprieštaringa: „Įvairūs būdai, kuriais Dievas istorijoje rūpinasi pasauliu ir žmogumi, ne tik neatmeta vienas kito, bet sustiprina ir susipina. Visi jie kyla iš išmintingo ir maloningo sprendimo, kuriuo Dievas žmones iš anksto paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą (Rom 8, 29)“ [14].

8. Imant šių dviejų matmenų, žmogiškojo ir dieviškojo, tarpusavio ryšį pagrindu, geriau suprantama, kodėl žmogus nesugriaunamai vertingas: jis pašauktas į amžinybę ir kviečiamas būti gyvojo Dievo trejybinės meilės dalininku.

Ši vertė būdinga visiems be išimties. Kiekvienas žmogus visiškai gerbtinas tiesiog vien dėl to, kad egzistuoja. Biologine, psichologine ar edukacine raida ar su sveikata susijusiais kriterijais grindžiama diskriminacija žmogaus kilnumo atžvilgiu atmestina. Kiekviename savo egzistencijos tarpsnyje žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, atspindi „Dievo viengimio Sūnaus veidą <…>. Ši beribė bei beveik nesuvokiama Dievo meilė žmogui rodo, kaip labai žmogaus asmuo vertas būti mylimas dėl jo paties, nepaisant jo proto, grožio, sveikatos, jaunystės, vientisumo ir taip toliau. Galiausiai žmogaus gyvybė visada yra gėris, nes žmogus pasaulyje yra Dievo išraiška, jo buvimo ženklas, jo šlovės pėdsakas (Evangelium vitae, 34)“ [15].

9. Šie du gyvybės matmenys, prigimtinis ir antgamtinis, teikia mums galimybę geriau suprasti, kokia prasme aktai, leidžiantys naujam žmogui ateiti į egzistenciją vyrui ir moteriai vienas kitam save dovanojant, atspindi trejybinę meilę. „Dievas, kuris yra meilė ir gyvybė, įrašė į vyrą ir moterį pašaukimą ypatingu būdu būti jo Asmenų bendrystės slėpinio ir jo kaip Kūrėjo ir Tėvo darbo dalininkais“ [16].

Krikščioniškoji santuoka remiasi „prigimtiniu vyro ir moters tarpusavio papildomumu ir maitinama sutuoktinių asmeninio noro dalytis visu gyvenimo projektu, tuo, ką jie turi ir kas yra: dėl šios priežasties tokia bendrystė yra iš pagrindų žmogiško poreikio vaisius ir ženklas. Tačiau Viešpatyje Kristuje Dievas šį žmogišką poreikį prisiima, jį patvirtina, apvalo ir išaukština, ištobulindamas jį per Santuokos sakramentą: Šventoji Dvasia, išliejama švenčiant sakramentą, suteikia krikščionių poroms naujos meilės bendrystės dovaną, kuri yra gyvas ir realus nepakartojamos vienybės, darančios Bažnyčią Jėzaus Kristaus nedalomu mistiniu Kūnu, paveikslas“ [17].

10. Bažnyčia, etiškai vertindama kai kurias nesenas žmogaus ir jo ištakų medicininių tyrimų tendencijas, nesikiša į medicinos mokslo sritį, bet kviečia visus paisyti etinės ir socialinės atsakomybės už savo veiksmus. Ji primena, kad biomedicinos mokslo etinė vertė nustatoma vadovaujantis ir besąlygiška pagarba kiekvienam žmogui kiekvienu jo egzistencijos momentu, ir asmeninio akto, kuriuo perduodama gyvybė, ypatingo pobūdžio apsauga. Magisteriumo pareiškimai atitinka jo misiją prisidėti prie sąžinės ugdymo, autentiškai mokant tiesos, kuri yra Kristus, ir sykiu autoritetingai skelbiant bei patvirtinant moralinės tvarkos principus, plaukiančius iš pačios žmogaus prigimties [18].

Antroji dalis.
Su prokreacija susijusios naujos problemos

11. Šių primintų principų šviesoje dabar galima pagvildenti kai kuriuos nuo Donum vitae išnirusius bei išryškėjusius su prokreacija susijusius klausimus.

Vaisingumo technikos

12. Kalbant apie nevaisingumo gydymą, naujos medicininės technikos turėtų paisyti trijų pagrindinių dalykų: a) kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę ir fizinį vientisumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; b) santuokos vienybės, t. y. abipusės pagarbos teisei santuokoje tapti tėvu ar motina tiktai kartu su kitu sutuoktiniu [19]; c) žmogui būdingų lytiškumo vertybių, reikalaujančių, „kad žmogaus asmens prokreacija būtų sutuoktinių meilei būdingo santuokinio akto vaisius“ [20]. Technikos, prisidedančios prie prokreacijos, „neturi būti atmetamos remiantis tuo, kad jos dirbtinės. Kaip tokios, jos liudija medicinos meno galimybes. Tačiau turi būti morališkai įvertintos remiantis žmogaus asmens, pašaukto įgyvendinti Dievo jam suteiktą pašaukimą dovanoti meilę ir gyvybę, kilnumu“ [21].

Vadovaujantis šiuo principu, atmestinos visos heterologinio dirbtinio apvaisinimo [22] ir santuokinį aktą pamainančios homologinio dirbtinio apvaisinimo [23] technikos. Kita vertus, technikos, kuriomis prisidedama prie santuokinio akto ir jo vaisingumo, leistinos. Instrukcijoje Donum vitae konstatuojama: „Gydytojas tarnauja asmenims ir žmogiškajai prokreacijai. Jam nesuteikta galia jais atsikratyti ar spręsti jų likimą. Medicininiu įsikišimu paisoma asmenų kilnumo tada, kai siekiama prisidėti prie santuokinio akto, stengiantis padėti jį atlikti arba leisti jam pasiekti savo tikslą jį normaliai atlikus“ [24]. O homologinio dirbtinio apvaisinimo atžvilgiu joje konstatuojama: „Homologinė dirbtinė inseminacija santuokoje neleistina, išskyrus atvejus, kai techninės priemonės nepamaino santuokinio akto, bet palengvina ir padeda aktui pasiekti savo prigimtinį tikslą“ [25].

13. Technikos, kuriomis siekiama pašalinti natūralaus apvaisinimo kliūtis, kaip antai, hormoninis nevaisingumo gydymas, chirurginė operacija esant ribotai endometriozei, kiaušintakių deblokavimas ar jų chirurginis gydymas, neabejotinai leistinos. Visas šias technikas galima laikyti autentišku gydymu, nes, pašalinus nevaisingumą keliančią problemą, sutuoktinių pora geba atlikti santuokinius aktus, pasibaigiančius pradėjimu be gydytojo tiesioginio kišimosi į patį aktą. Nė viena iš šių gydymo formų santuokinis aktas, vienintelis atitinkantis tikrai atsakingą prokreaciją, nepamainomas.

Siekiant padėti daugybei turėti vaikų trokštančių nevaisingų porų, skatintinas ir atitinkamais įstatymais palengvintinas įvaikinimas, idant kuo daugiau tėvų neturinčių vaikų įgytų namus, prisidedančius prie jų žmogiškojo brendimo. Be to, skatintini nevaisingumo prevencijai skirti tyrimai ir investicijos.

Apvaisinimas in vitro ir sąmoningas embrionų naikinimas

14. Tai, kad in vitro procesas labai dažnai susijęs su sąmoningu embrionų naikinimu, pažymėta jau instrukcijoje Donum vitae [26]. Būta balsų, tvirtinusių, jog taip yra dėl kol kas kažkiek netobulų technikų. Tačiau vėlesnė patirtis parodė, kad visų in vitro apvaisinimo technikų atvejais žmogaus embrionas traktuojamas taip, tarsi jis būtų tiesiog panaudotinų, atrinktinų ir išmestinų ląstelių masė.

Tiesa, kad maždaug trečdaliui moterų, pasinaudojusių dirbtine prokreacija, pavyko susilaukti kūdikio. Tačiau būtina pripažinti, jog, turint prieš akis visų pagamintų embrionų ir galiausiai gimusiųjų santykį, paaukotų embrionų itin daug [27]. In vitro apvaisinimo praktikuotojai šias netektis laiko kaina, mokėtina už teigiamus rezultatus. Iš tiesų tai, kad tyrimais šioje srityje daugiausia siekiama geresnių rezultatų akcentuojant kūdikių, gimusių šį metodą taikiusioms moterims, procentą ir konkrečiai nesidomima kiekvieno individualaus embriono teise į gyvybę, kelia didelį nerimą.

15. Dažnai prikišima, kad embrionai dažniausiai prarandami to sąmoningai nesiekiant arba kad tai išties nutinka prieš tėvų ir gydytojų valią. Sakoma, jog tokia rizika niekuo nesiskiria nuo natūralios prokreacijos keliamos rizikos, jog siekti pradėti naują gyvybę be jokios rizikos reikštų išvis nieko nedaryti, kad ji būtų perduota. Tiesa, kad embrionai in vitro apvaisinimo metu ne visada prarandami įsitraukusiems į procedūrą to norint. Bet tiesa ir tai, kad daugeliu atvejų embrionai paliekami likimo valiai, sunaikinami ir prarandami iš anksto tai numačius ir valingai.

Trūkumų turinčių in vitro pagamintų embrionų atsikratoma tiesiogiai. Daugėja atvejų, kai poros, neturinčios vaisingumo problemų, naudojasi dirbtinėmis prokreacijos priemonėmis siekdamos savo atžalos genetinės atrankos. Daugelyje šalių šiandien įprasta stimuliuoti ovuliaciją, kad būtų gauta kuo daugiau kiaušialąsčių, kurios tada apvaisinamos. Iš jų vienos perkeliamos į moters gimdą, tuo tarpu kitos užšaldomos, kad būtų panaudotos ateityje. Daugeriopo perkėlimo priežastis – padidinti tikimybę, kad bent vienas embrionas įsitvirtins gimdoje. Tad naudojantis šia technika embrionų įkeliama daugiau negu reikia vienam vaikui, numatant, kad kai kurie embrionai žus ir daugeriopo nėštumo nebus. Todėl daugeriopu embrionų perkėlimu suponuojamas grynai utilitarinis embrionų traktavimas. Nuostabą kelia tai, kad bet kurioje kitoje medicinos srityje įprastinė profesinė etika ir sveikatos apsaugos institucijos niekada neleistų taikyti medicininės procedūros, susijusios su tokia daugybe nesėkmių ir fatališkų atvejų. In vitro apvaisinimo technikos iš tikro remiamos prielaida, kad individualus embrionas nevertas visiškos pagarbos, su juo ėmus konkuruoti patenkintinam troškimui turėti atžalą.

Tokia liūdna tikrovė, kuri dažnai nutylima, tikrai apgailėtina: „įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir dažnai šia intencija taikomos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams“ [28].

16. Bažnyčia, negana to, laikosi nuomonės, jog etiškai nepriimta prokreaciją atsieti nuo santuokinio akto integraliai asmeninio konteksto [29]: žmogaus prokreacija yra asmeninis vyro ir žmonos aktas, kurio niekas negali pamainyti. Nerūpestingas taikstymasis su milžiniška abortų, susijusių su in vitro apvaisinimu, gausa gyvai liudija, kad santuokinio akto pamainymas technine procedūra – maža to, dar ir prieštaraujančia pagarbai, priderančiai prokreacijai kaip dalykui, kurio nevalia nužeminti iki vien reprodukcijos, – silpnina pagarbą, rodytiną kiekvienam žmogui. Tokią pagarbą, kita vertus, skatina santuokinės meilės maitinamas intymus vyro ir žmonos ryšys.

Bažnyčia pripažįsta, kad trokšti vaiko teisėta, ir supranta porų, besigrumiančių su vaisingumo problemomis, kančias. Tačiau toks troškimas neturėtų absoliučiai nustelbti kiekvieno žmogaus gyvybės kilnumo. Troškimas turėti vaiką negali pateisinti atžalos „gamybos“, lygiai kaip troškimas neturėti vaiko negali pateisinti pradėto vaiko atsisakymo ar sunaikinimo.

Atrodo, jog kai kurie tyrinėtojai, neturėdami etinio atramos taško ir regėdami technologinėje pažangoje glūdinčias galimybes, iš tikrųjų pasiduoda grynai subjektyvių troškimų logikai [30] ir šioje srityje tokiam stipriam ekonominiam spaudimui. Manipuliacijų žmogumi embrioniniame būvyje akivaizdoje būtina pakartoti, kad „Dievo meilė nedaro skirtumo tarp negimusiojo, esančio motinos įsčiose, ir vaiko ar jaunuolio, suaugusio ar pagyvenusio žmogaus. Ji nedaro skirtumo, nes kiekviename iš jų mato savo paveikslo žymę (Pr 1, 26). <…> Todėl Bažnyčios magisteriumas nuolatos skelbė kiekvienos žmogaus gyvybės šventumą nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties“ [31].

Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI)

17. Tarp naujų dirbtinio apvaisinimo technikų ypatingą reikšmę pamažu įgijo intracitoplazminė spermatozoido injekcija [32]. Ši technika vis dažniau taikoma dėl to, kad veiksmingai padeda įveikti įvairias vyro nevaisingumo formas [33].

Kaip apskritai in vitro apvaisinimas, kuris yra įvairių rūšių, taip ir ICSI yra pati savaime neleistina: ji visiškai perskiria prokreaciją ir santuokinį aktą. ISCI, tiesą sakant, vyksta „už poros kūnų dalyvaujant tretiesiems asmenims, kurių kompetencija ir techninė veikla lemia procedūros sėkmę. Taip apvaisinant embriono gyvybė ir tapatybė patikima gydytojų ir biologų galiai, technologijai vyraujant žmogaus asmens ištakų bei likimo atžvilgiu. Toks vyravimas pats savaime priešingas tėvų ir vaikų kilnumui ir lygybei. Pradėjimas in vitro yra techninės veiklos, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo apvaisinant, vaisius. Toks apvaisinimas nei iš tikrųjų yra santuokinės sąjungos savito akto išraiška ir vaisius, nei, kaip toks, pozityviai trokštamas“ [34].

Embrionų užšaldymas

18. Vienas iš metodų in vitro apvaisinimo technikų sėkmei padidinti yra mėginimų pagausinimas. Siekiant išvengti pakartotinio kiaušialąsčių iš moters kūno paėmimo, vienu metu paimamos kelios kiaušialąstės, ir po to gana daug in vitro pradėtų embrionų užšaldoma [35]. Tada jei iš pirmo karto pastoti nepavyktų, procedūrą galima būtų pakartoti arba papildomo nėštumo siekti vėliau. Kai kada užšaldomi net pirmu mėginimu perkeliami embrionai, nes hormoninė kiaušidės stimuliacija kiaušialąstėms gauti turi tam tikrų padarinių, verčiančių gydytojus prieš mėginant perkelti embrioną į gimdą palaukti, kol moters fiziologinė būklė vėl taps normali.

Užšaldymas (cryopreservation) nesuderinamas su pagarba žmogaus embrionams; jo prielaida – embrionų gamyba in vitro; embrionai pakliūva į rimtą mirties ar fizinės žalos pavojų, nes didelė jų dalis neišgyvens užšaldomi bei atitirpdomi; iš jų bent laikinai atimamas motiniškas priėmimas bei nešiojimas; jie neapsaugoti nuo tolesnių pažeidimų bei manipuliacijų [36].

Didžiuma nepanaudotų embrionų lieka „našlaičiais“. Jų tėvams jų nereikia, o kartais nebėra likę nė jokio tėvų pėdsako. Štai kodėl beveik visose šalyse, kuriose apvaisinama in vitro, yra tūkstančių tūkstančiai užšaldytų embrionų.

19. Turint prieš akis gausybę jau dabar egzistuojančių užšaldytų embrionų, kyla klausimas, ką su jais daryti. Vieni iš tų, kurie tokį klausimą kelia, nesuvokia jo etinio pobūdžio ir vadovaujasi kai kuriose šalyse priimtais įstatymais, reikalaujančiais iš užšaldymo centrų kartkartėmis ištuštinti savo talpyklas. Tuo tarpu kiti suvokia, jog daroma didelė neteisybė, ir klausia, kaip geriausiai atsiliepti į pareigą šią problemą išspręsti.

Siūlymai panaudoti šiuos embrionus tyrimams ar ligų gydymui akivaizdžiai nepriimtini, nes embrionai tada traktuojami kaip vien „biologinė medžiaga“ ir galiausiai sunaikinami. Pasiūlymas tokius embrionus atitirpdyti jų nereaktyvuojant ir panaudoti juos tyrimams, tarsi lavonus, irgi nepriimtinas [37].

Pasiūlymas leisti jais pasinaudoti nevaisingoms poroms siekiant nevaisingumo gydymo etiškai nepriimtinas dėl tokių pačių priežasčių, dėl kurių neleistina dirbtinė heterologinė prokreacija ir bet kuri surogatinės motinystės forma [38]; tokia praktika taip pat privestų prie kitų medicininio, psichologinio ir teisinio pobūdžio problemų.

Taip pat siūlyta tiesiog leisti gimti žmonėms, priešingu atveju pasmerktiems būti sunaikintiems, praktikuojant „prenatalinio įvaikinimo“ formą. Šis pasiūlymas, kad ir girtinas dėl intencijos gerbti ir ginti žmogaus gyvybę, vis dėlto kelią įvairių, į minėtąsias panašių problemų.

Visa pasvėrus, tenka pripažinti, kad tūkstančiai nereikalingų embrionų yra neteisingumo būvis, iš kurio neįmanoma rasti išeities. Todėl Jonas Paulius II kreipėsi į „pasaulio mokslo vadovų ir pirmiausia gydytojų sąžinę, ragindamas sustabdyti embrionų gamybą, atsižvelgiant į tai, jog, regis, nėra jokio morališkai leistino sprendimo dėl tūkstančių užšaldytų embrionų, kurie yra ir lieka esminių teisių subjektai ir dėl to turi būti įstatymu ginami kaip žmogiškieji asmenys, žmoniško likimo“ [39].

Kiaušialąsčių užšaldymas

20. Siekiant išvengti embrionų užšaldymo keliamų rimtų etinių problemų, in vitro apvaisinimo technikų srityje dažniau imta taikyti kiaušialąsčių užšaldymą [40]. Gavus pakankamą kiekį kiaušialąsčių keliems dirbtinės prokreacijos mėginimams, apvaisinamos tiktai perkeltinos į motinos kūną, tuo tarpu likusios užšaldomos vėlesniam apvaisinimui ir perkėlimui, jei pirmi mėginimai nepavyktų.

Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad kiaušialąsčių užšaldymas siekiant panaudoti jas dirbtiniam apvaisinimui laikytinas morališkai nepriimtinu.

Embrionų redukcija

21. Dėl kai kurių dirbtinio apvaisinimo taikomų technikų, pirmiausia dėl kelių embrionų perkėlimo į motinos gimdą, smarkiai padaugėjo daugiavaisio nėštumo atvejų. Tai savo ruožtu davė pradžią vadinamosios embrionų redukcijos praktikai – procedūrai, kai embrionai ar vaisiai gimdoje tiesiogiai sunaikinami. Sprendimas sunaikinti žmogaus gyvybę, turint galvoje, kad ta gyvybė iš pradžių buvo trokštama, yra prieštaravimas, dažnai sukeliantis kančią ir ne vienus metus trunkantį kaltės jausmą.

Etiniu požiūriu embrionų redukcija yra tyčinis selektyvusis abortas. Tai iš tiesų sąmoningas ir tiesioginis vieno ar kelių nekaltų žmonių jų pradinėje egzistavimo stadijoje sunaikinimas ir, kaip toks, visada yra rimta moralinė netvarka [41].

Etiškai teisinant embrionų redukciją, dažnai remiamasi analogiškumu, situacija prilyginama gamtinėms katastrofoms ar avarinėms situacijoms, kai, nepaisant geriausių ketinimų, visų išgelbėti neįmanoma. Tokiomis analogijomis nevalia grįsti tiesiogiai abortinio veiksmo. Kai kada apeliuojama į mažesnio blogio ar dvejopo padarinio moralinius principus, kurie šiuo atveju irgi netaikytini. Niekada nevalia daryti to, kas neleistina savaime, net ir tikintis gero rezultato: tikslas nepateisina priemonių.

Preimplantacinė diagnozė

22. Preimplantacinė diagnozė yra prenatalinės diagnozės forma, susijusi su dirbtinio apvaisinimo technikomis, kai in vitro formuojami embrionai prieš perkėlimą į moters gimdą genetiškai diagnozuojami. Tokia diagnoze siekiama laiduoti, kad perkelti bus tik trūkumų neturintys, trokštamos lyties ar kokiomis nors savybėmis pasižymintys embrionai.

Skirtingai negu kitos prenatalinės diagnozės formos, kai diagnostinė stadija aiškiai perskiriama nuo kokio nors galimo vėlesnio sunaikinimo ir todėl suteikia laiko porai laisvai priimti vaiką su trūkumais, šiuo atveju po preimplantacinės diagnozės embrionas, kuris, įtariama, turi genetinį ar chromosominį defektą, nėra trokštamos lyties ar turi kitų nenorimų savybių, iškart sunaikinamas. Preimplantacine diagnoze – susijusia su dirbtiniu apvaisinimu, kuris visada savaime neleistinas, – linkstama į kokybinę atranką ir nuoseklų embrionų naikinimą, kuris yra aborto aktas. Todėl preimplantacine diagnoze reiškiasi eugeninė mąstysena, neatmetanti galimybės abortų, „kurie sutrukdytų gimti įvairių anomalijų paliestiems vaikams. Toks požiūris gėdingas ir visapusiškai smerktinas, nes jo laikantis žmogaus gyvybės vertė matuojama tik normos ir fizinės gerovės kriterijais, taip atveriant kelią kūdikių žudymo ir eutanazijos įteisinimui“ [42].

Žmogaus embrioną laikant vien „laboratorine medžiaga“, pati žmogaus kilnumo samprata tampa pavaldi kaitai ir diskriminacijai. Kiekvienas pavienis žmogus vienodai kilnus, ir tai nepriklauso nuo jo tėvų troškimų, jo socialinės padėties, išsilavinimo ar fizinio išsivystymo. Anksčiau istorijos tėkmėje būta diskriminacijos remiantis rase, religija ar socialine padėtimi, nors žmogaus kilnumo sąvoka bei reikalavimai ir buvo bendrais bruožais pripažįstami, o šiandien egzistuoja ne mažiau rimta ir neteisinga diskriminacijos forma, skatinanti nepripažinti rimtų ligų ar negalių kamuojamiems žmonėms etinio ir teisinio statuso. Užmirštama, kad sergantys ir neįgalūs žmonės nėra atskira žmonijos kategorija; liga ir negalia yra žmogaus būvio dalis ir neaplenkia nė vieno individo, net jei kai kurie to tiesiogiai nepatiria. Tokia diskriminacija amorali ir todėl laikytina teisiškai nepriimtina. Lygia greta egzistuoja pareiga šalinti kultūrines, ekonomines ir socialines kliūtis, trukdančias visiškai pripažinti bei apsaugoti neįgalius ar sergančius žmones.

Naujos blokavimo (interception) ir pašalinimo iš gimdos (contragestation) formos

23. Greta apsaugos nuo nėštumo metodų, kurie tikrąja šio žodžio prasme yra kontraceptiniai, t. y. užkertantys kelią prasidėjimui po lytinio akto, yra techninių priemonių, veikiančių po apvaisinimo, kai embrionas jau atsiradęs, iki ar po jo įsitvirtinimo gimdos sienelėje. Tokie metodai yra blokuojamieji, jei taikomasi į embrioną iki įsitvirtinimo gimdos sienelėje, ir pašalinamieji, jei pašalinamas jau įsitvirtinęs embrionas.

Siekiant skatinti plačiau naudotis blokuojamaisiais metodais [43], kartais teigiama, kad jų veikimo būdas dar gana nesuprantamas. Iš tiesų ne visada iki galo žinoma, kaip įvairūs medikamentai veikia, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad įsitvirtinti gimdos sienelėje trukdantis poveikis tikrai yra, net jei tai nereiškia, kad tokie blokatoriai sukelia abortą visada, kai yra pavartojami, dar ir dėl to, kad ne kiekvienas lytinis aktas lemia pastojimą.

Vėluojant menstruacijoms, vartojamas šalinamasis medikamentas [44], paprastai praėjus vienai ar dviem savaitėms. Deklaruojama, jog siekiama atkurti menstruacijas, tačiau tai, kas iš tikrųjų įvyksta, yra ką tik gimdos sienelėje įsitvirtinusio embriono abortas.

Kaip žinoma, abortas yra „tyčinis ir tiesioginis žmogaus nužudymas pradiniu jo gyvenimo laikotarpiu, trunkančiu nuo pastojimo iki gimimo“ [45]. Todėl naudotis blokavimo ir pašalinimo metodais reiškia daryti aborto nuodėmę ir yra labai amoralu. Be to, patikimai nustačius, jog įvyko abortas, kanonų teisėje už tai numatytos rimtos bausmės [46].

Trečioji dalis. Nauji gydymo metodai, susiję su embriono ar žmogaus genetinio paveldo manipuliacija

24. Pastaraisiais metais įgytos žinios atvėrė naujas tiek regeneratyvinės medicinos, tiek genetiškai sąlygotų ligų gydymo perspektyvas. Ypač didelį susidomėjimą sukėlė embrionų kamieninių ląstelių tyrimai ir galimybės panaudoti jas ateityje, net jei tokie tyrimai iki šiandien nedavė veiksmingų rezultatų, priešingai negu suaugusiųjų kamieninių ląstelių tyrimai. Kadangi kai kas laikosi nuomonės, kad medicininė pažanga, kurios galima tikėtis iš embrionų kamieninių ląstelių tyrimų, galėtų pateisinti įvairias manipuliacijos žmogaus embrionais ir jų naikinimo formas, genų terapijos srityje išniro ištisa aibė rūpestingos moralinės įžvalgos reikalaujančių klausimų, pradedant klonavimu ir baigiant kamieninių ląstelių naudojimu.

Genų terapija

25. Sąvoka genų terapija paprastai apžvelgiamos genų inžinerijos technikos, taikomos žmonėms turint gydymo tikslų, t. y. siekiant išgydyti genetiškai nulemtas ligas, nors neseniai genų terapiją mėginta taikyti ir ligoms, kurios nėra paveldimos, konkrečiai, vėžiui.

Teoriškai genų terapiją galima naudoti dviem lygmenimis: kaip somatinių ląstelių genų terapiją (somatic cell gene therapy) ir kaip lytinių (germinatyvinių) ląstelių terapiją (germ line cell therapy). Somatinių ląstelių genų terapija siekiama pašalinti ar apriboti genetinius defektus somatinių ląstelių lygmeniu, t. y. ląstelių, kurios skiriasi nuo reprodukcinių ir sudaro kūno audinius bei organus. Toks gydymas susijęs su procedūromis, nukreiptomis į tam tikras individualias ląsteles, poveikį darant vienam asmeniui. Tuo tarpu lytinių ląstelių terapija siekiama pataisyti lytinėje ląstelėje glūdinčius genetinius defektus, turint tikslą terapinį poveikį perduoti individo atžalai. Tokie genų terapijos metodai, somatinių ar lytinių ląstelių terapija, gali būti taikomi vaisiui iki jo ar jos gimimo kaip genų terapija gimdoje arba po gimimo vaikui ar suaugusiajam.

26. Norint morališkai tai įvertinti, galvoje būtina turėti šias perskyras. Procedūros, taikomos somatinių ląstelių atžvilgiu siekiant terapinių tikslų, iš principo morališkai leistinos. Tokiais veiksmais siekiama atkurti paciento normalią genetinę konfigūraciją arba sumažinti genetinių ar su kitomis patologijomis susijusių anomalijų žalą. Turint galvoje, kad genų terapija gali kelti rimtų pavojų pacientui, paisytina etinio principo, anot kurio, prieš imantis terapinės intervencijos, būtina iš anksto nustatyti, kad gydomam asmeniui neiškils jo sveikatai ar fiziniam vientisumui gresiantis pavojus, kuris būtų per didelis ar neproporcingas patologijos, kurią norima išgydyti, dydžiui. Reikia ir supažindinto paciento ar jo teisėto atstovo sutikimo.

Lytinių ląstelių terapijos moralinio įvertinimo rezultatas yra kitoks. Visi genetiniai pokyčiai, atlikti asmens lytinėse ląstelėse, bus perduoti galimai atžalai. Kadangi genetinių manipuliacijų rizika didelė ir iki šiol ligi galo nekontroliuojama, dabartinėje tyrimų stadijoje morališkai neleistinas elgesys, galintis padaryti žalos palikuoniui. Kalbant apie embrionui taikomą genų terapiją, pridurtina, jog tai vyksta in vitro apvaisinimo kontekste, nepaisant jokių etinių prieštarų tokioms procedūroms. Tad dėl šių priežasčių konstatuotina, jog esant dabartinei padėčiai bet kuri lytinių ląstelių terapija morališkai neleistina.

27. Svarstytinas ir genų inžinerijos naudojimo kitiems negu medicininio gydymo tikslams klausimas. Kai kas įsivaizduoja, jog genų inžinerijos technikomis bus galima daryti pokyčius siekiant pagerinti ir sustiprinti genų fondą. Kai kuriems tokiems pasiūlymams būdingas tam tikras nepasitenkinimas žmogaus kaip baigtinio kūrinio ir asmens verte ar net tos vertės atmetimas. Greta techninių sunkumų ir realios bei potencialios rizikos tokia manipuliacija skatins eugeninę mąstyseną ir netiesiogiai socialine dėme paženklins tam tikrų savybių neturinčius žmones, pirmenybę teikiant tam tikros kultūros ar visuomenės vertinamoms savybėms; tokios savybės nėra tai, kas savitai žmogiška. Tai kirstųsi su pamatine visų žmonių lygybės tiesa, išreiškiama teisingumo principu, kurio pažeidinėjimas ilgainiui padarytų žalos taikiam individų sugyvenimui. Be to, kyla klausimas, kas turėtų kompetenciją nustatyti, kokie pokyčiai laikytini teigiamais ir kokie ne, arba kokia apimtimi turėtų būti apriboti individualūs pagerinimo prašymai, nes materialiai nebus įmanoma išpildyti kiekvieno norų. Bet koks įsivaizduojamas atsakymas į šiuos klausimus kiltų iš savavališkų bei abejotinų kriterijų. Visa tai veda prie išvados, kad tokios intervencijos perspektyva anksčiau ar vėliau pakenks bendrajam gėriui, kai kurių žmonių valiai stelbiant kitų laisvę. Galiausiai pastebėtina, kad mėginime sukurti naują žmogaus tipą galima įžvelgti ideologinį elementą, žmogui stengiantis užimti savo Kūrėjo vietą.

Konstatuodama neigiamą etinį požiūrį į tokio pobūdžio intervencijas, suponuojančias neleistiną žmogaus viešpatavimą žmogui, Bažnyčia sykiu primena poreikį grįžti prie nuostatos rūpintis žmonėmis ir mokyti juos priimti žmogaus gyvybę su jo konkrečia istorine baigtine prigimtimi.

Žmogaus klonavimas

28. Žmogaus klonavimas yra aseksualinė, arba agametinė, viso žmogaus reprodukcija siekiant pagaminti vieną ar daugiau „kopijų“, kurios genetiniu požiūriu būtų iš esmės tapačios vienam originalui [47].

Klonavimas siūlomas siekiant dviejų tikslų: reprodukcijos, t. y. kūdikio gimimo, ir medicininio gydymo bei tyrimų. Teoriškai reprodukcinis klonavimas galėtų patenkinti tam tikrus ypatingus troškimus, pavyzdžiui, kontroliuoti žmogaus evoliuciją, atrinkti geresnių savybių turinčius žmones, iš anksto pasirinkti gimsiančio vaiko lytį, pagaminti vaiką, kuris būtų kito „kopija“, arba pagaminti vaiką porai, kurios nevaisingumo kitaip neįmanoma išgydyti. Kita vertus, terapinis klonavimas siūlomas kaip embriono kamieninių ląstelių su iš anksto nustatytu genetiniu paveldu gaminimo būdas, siekiant įveikti imuninės sistemos atmetimo problemą; todėl šitai susiję su kamieninių ląstelių naudojimo problema.

Mėginimai klonuoti sukėlė autentišką susirūpinimą visame pasaulyje. Įvairios nacionalinės ir tarptautinės organizacijos pareiškė neigiamai vertinančios žmogaus klonavimą, ir jis buvo uždraustas daugelyje šalių.

Žmogaus klonavimas savaime neleistinas dėl to, kad, iki kraštutinumo išplečiant etiškai neigiamai vertintinas dirbtinio apvaisinimo technikas, juo siekiama duoti pradžią naujam žmogui bei jokios sąsajos su sutuoktinių dovanojimosi vienas kitam aktu ir – o tai dar radikaliau – be jokio ryšio su lytiškumu. Tai tiesia kelią manipuliacijoms bei rimtiems žmogaus kilnumo pažeidimams [48].

29. Jei klonuojama būtų dėl reprodukcijos, tai primestų atsirandančiam individui iš anksto nustatytą genetinę tapatybę, taip pajungiant jį – kaip yra pareikšta – savotiškai biologinei vergijai, iš kurios jam būtų sunku išsilaisvinti. Tai, kad kas nors prisiskiria sau teisę savavališkai nustatyti kito asmens genetines charakteristikas, yra rimtas to asmens kilnumo ir visų žmonių pamatinės lygybės pažeidimas.

Kiekvieno asmens savitumas yra ypatingo santykio tarp Dievo ir žmogaus nuo pirmojo jo egzistencijos momento padarinys; toks santykis apima pareigą gerbti kiekvieno asmens nepakartojamumą ir vientisumą, net ir biologiniu bei genetiniu lygmeniu. Sutikdami kitą asmenį, sutinkame žmogų, kurio egzistencija ir jo būdingi bruožai kyla iš Dievo meilės, ir ta meilė pagal Kūrėjo ir dangiškojo Tėvo planą gali būti perduota tik per vyro ir žmonos meilę.

30. Etiniu požiūriu vadinamasis terapinis klonavimas yra dar rimtesnis atvejis. Kurti embrionus turint ketinimą juos sunaikinti, net tada, kai siekiama padėti sergančiam, visiškai nesuderinama su žmogaus kilnumu, nes žmogaus egzistencija embrioninėje stadijoje tada paverčiama vien panaudotina bei sunaikintina priemone. Aukoti žmogaus gyvybę siekiant terapinių tikslų labai amoralu.

Daug kur keliamos etinės prieštaros terapinio klonavimo bei in vitro sukurtų embrionų naudojimo atžvilgiu kai kuriuos tyrinėtojus paskatino pasiūlyti naujų technikų, kurios pateikiamos kaip gebančios parūpinti embrioninio pobūdžio kamieninių ląstelių nenaikinant žmogiškųjų embrionų [49]. Tokie pasiūlymai susilaukė mokslinių ir etinių klausimų, pirmiausia susijusių dėl šitaip gauto „produkto“ ontologinio statuso. Kol tokios abejonės bus išsklaidytos, galvoje turėtina enciklikos Evangelium vitae ištara: „Aptariamasis dalykas moralinių įsipareigojimų atžvilgiu toks reikšmingas, jog pakaktų vien galimybės, kad žmogiškasis asmuo egzistuoja, ir būtų pateisintas nedviprasmiškas draudimas bet kokiu būdu kištis, turint tikslą nužudyti žmogaus embrioną“ [50].

Terapinis kamieninių ląstelių naudojimas

31. Kamieninės ląstelės yra nediferencijuotos, išsiskiriančios dviem pagrindiniais bruožais: a) pailgintu gebėjimu daugintis išlaikant nediferencijuotą būvį; b) gebėjimu gaminti laikinas pradines ląsteles, iš kurių randasi visiškai diferencijuotos ląstelės, kaip antai, nervų, raumenų ir kraujo ląstelės.

Eksperimentais patvirtinus, kad kamieninės ląstelės, persodintos į pakenktą audinį, linkusios skatinti ląstelių augimą ir audinio atsinaujinimą, atsivėrė naujos perspektyvos regeneracinei medicinai, susilaukusiai didelio tyrinėtojų dėmesio pasaulyje.

Tarp iki šiol nustatytų šaltinių žmogaus kamieninėms ląstelėms gauti minėtini šie: embrionas pirmomis jo egzistencijos stadijomis, vaisius, kraujas iš bambagyslės, įvairūs suaugusio žmogaus audiniai (kaulų čiulpai, bambagyslė, smegenys, mezenchimas iš įvairių organų ir t. t.), amniono skystis. Iš pradžių daugiausia studijuotos embriono kamieninės ląstelės, nes manyta, kad vien jos išsiskiria didesniu gebėjimu daugintis ir diferencijuotis. Tačiau daugelis studijų parodė, jog tam tikras įvairiapusiškumas būdingas ir suaugusiojo kamieninėms ląstelėms. Net jei neatrodo, kad tos ląstelės geba lygiai taip pat atsinaujinti ar būti tokios pat lanksčios kaip iš embriono paimtos kamieninės ląstelės, nauji moksliniai tyrimai bei eksperimentai rodo, kad tokios ląstelės duoda teigiamesnių rezultatų negu embriono kamieninės ląstelės. Šiandien galiojantys terapiniai protokolai byloja suaugusiojo kamieninių ląstelių naudojimo naudai, ir įvairiomis kryptimis pradėti tyrimai, atveriantys naujų ir daug žadančių galimybių.

32. Kalbant apie etinį įvertinimą, būtina pasverti kamieninių ląstelių gavimo būdus ir pavojus, susijusius su jų klinikiniu bei eksperimentiniu taikymu.

Aptariant metodus, atsižvelgtina į kamieninių ląstelių kilmę. Metodai, kuriais nepadaroma rimtos žalos subjektui, iš kurio paimamos kamieninės ląstelės, laikytini leistinais. Tai paprastai būna audinius imant iš: a) suaugusio organizmo; b) bambagyslės kraujo gimimo metu; c) vaisių, mirusių dėl natūralių priežasčių. Kita vertus, imant kamienines ląsteles iš gyvo žmogiškojo embriono, šis neišvengiamai miršta; todėl tai morališkai neleistina. „Tokiais atvejais tyrinėjimai, nepaisant naudingų terapinių rezultatų, nepadeda žmonijai. Iš tikro tie tyrinėjimai vykdomi naikinant žmogiškąją gyvybę, kuriai būdingas tas pats kilnumas kaip ir kitiems žmonėms ar pačiam tyrinėtojui. Pati istorija praeityje pasmerkė tokį mokslą ir smerks jį taip pat ateityje – ne todėl, kad jam trūksta Dievo šviesos, bet todėl, kad jis stokoja žmoniškumo“ [51].

Embriono kamieninių ląstelių ar iš jų gautų diferencijuotų ląstelių naudojimas – net kai jos gaunamos iš kitų tyrinėtojų sunaikintų embrionus arba jų galima įsigyti komerciniu būdu – kelia rimtų problemų bendradarbiavimo su blogiu ir papiktinimo požiūriu [52].

Nėra jokių moralinių prieštarų turint klinikinių tikslų naudotis leistinais būdais gautomis kamieninėmis ląstelėmis, tačiau būtina paisyti bendrųjų medicinos etikos kriterijų. Jomis naudotis privaloma griežtai moksliškai ir protingai, iki minimumo sumažinant bet kokius pavojus pacientui ir palengvinant informacijos mainus tarp gydytojų bei visos informacijos teikimą plačiajai visuomenei.

Su suaugusiojo kamieninių ląstelių naudojimu susiję tyrimai, kaip nekeliantys etinių problemų, skatintini ir palaikytini [53].

Mėginimai hibridizuoti

33. Neseniai gyvūno kiaušialąstės buvo panaudotos žmogaus somatinių ląstelių branduoliui perprogramuoti – paprastai tai vadinama hibridiniu klonavimu – siekiant gauti embrioninių kamieninių ląstelių iš embrionų, atsirandančių nenaudojant žmogaus kiaušialąsčių.

Etiniu požiūriu žmogaus kilnumas tokiomis procedūromis pažeidžiamas dėl žmogaus ir gyvūno genetinių elementų sumaišymo, taip sugriaunant savitą žmogaus tapatybę. Iš tokių embrionų gautų kamieninių ląstelių naudojimas taip pat gali kelti dar nežinomų papildomų pavojų dėl gyvūno genetinės medžiagos buvimo jų citoplazmoje. Sąmoningai statyti žmogų į tokį pavojų morališkai ir etiškai nepriimtina.

Neleistinos kilmės žmogiškosios „biologinės medžiagos“ naudojimas

34. Moksliniams tyrimams ir vakcinų bei kitų produktų gamybai kartais naudojamos ląstelių linijos, kurios yra neleistino kišimosi, pažeidžiančio žmogaus gyvybę ar fizinį vientisumą, rezultatas. Sąsaja su netinkamu aktu gali būti arba netiesioginė, arba tiesioginė, nes paprastai tai yra lengvai ir gausiai atsigaminančių ląstelių klausimas. Šią „medžiagą“ kartais yra siūloma pirkti arba ji laisvai dalijama mokslo centrams vyriausybinių institucijų, atliekančių šią funkciją pagal įstatymą. Visa tai kelia įvairių etinių problemų dėl bendradarbiavimo su blogiu ir dėl papiktinimo. Todėl derėtų suformuluoti bendrus principus, kurie sąžiningiems žmonėms leistų įvertinti bei rasti išeitį iš situacijų, į kurias jie gali būti įtraukti dėl savo profesinės veiklos.

Būtina priminti, kad aborto kategorija taikytina „ir naujausioms kišimosi į žmogaus embrionus formoms; toks kišimasis, tegu ir vykdomas siekiant dorų tikslų, neišvengiamai sąlygoja embrionų žūtį. Tai vadinamieji eksperimentai su embrionais, vis dažniau atliekami biomedicininiuose tyrimuose; kai kuriose šalyse juos leidžia įstatymai. <…> Naudoti eksperimentams žmogaus embrionus ar vaisius yra nusikaltimas jų kaip žmogiškųjų būtybių kilnumui, jos turi tokią pačią teisę į pagarbą kaip ir gimę kūdikiai, lygiai kaip bet kuris kitas žmogus“ [54]. Tokie eksperimentai visada yra didelė moralinė netvarka [55].

35. Kitokia situacija atsiranda tada, kai tyrinėtojai naudoja neleistinos kilmės „biologinę medžiagą“, pagamintą ne tyrimų centre ar gautą komerciniu būdu. Tokiais atvejais būtina vadovautis instrukcijoje Donum vitae suformuluotu bendruoju principu: „Žmogaus embrionų ar vaisių, nužudytų tyčia ar netyčia, lavonai turėtų būti gerbiami kaip ir kitų žmonių palaikai. Ypač nevalia nei jų žaloti, nei daryti jiems skrodimo, jei jų mirtis nepatvirtinta ir negautas tėvų ar motinos sutikimas. Be to, laiduotini moralės reikalavimai, idant nebūtų bendrininkavimo atliekant tyčinį abortą ir nekiltų papiktinimo pavojus“ [56].

Šiuo atžvilgiu nepriklausomybės kriterijaus, suformuluoto kai kurių etikos komitetų, neužtenka. Anot šio kriterijaus, naudoti neleistinos kilmės „biologinę medžiagą“ etiškai leistina tada, kai aiškiai atidalijami tie, kurie embrionus gamina, užšaldo ir nužudo, ir su moksliniais eksperimentais susiję tyrinėtojai. Nepriklausomybės kriterijaus nepakanka išvengti prieštaravimui, glūdinčiam nuostatoje to, kuris teigia nepritariąs kitų daromam neteisingumui, bet sykiu sutinka savo darbe naudoti „biologinę medžiagą“, kitų gautą neteisėtomis priemonėmis. Neleistiną veiksmą patvirtinus sveikatos apsaugą bei mokslo tyrimus reguliuojančiais įstatymais, būtina atsiriboti nuo tos sistemos blogųjų aspektų, idant nesusidarytų įspūdis, jog labai nederami veiksmai tam tikru lygiu toleruojami ar tylomis pripažįstami [57]. Bet kuri pripažinimo regimybė iš tiesų tik prisidėtų prie didėjančio abejingumo, jei ne pritarimo, tokiems veiksmams tam tikruose medicinos ir politikos sluoksniuose.

Kartais prikišama, jog minėti argumentai reiškia, kad sąžiningi žmonės, įsitraukę į tyrimus, privalo veikliai priešintis visiems neleistiniems veiksmams medicinos srityje, taip perdėm išplečiant jų etinę atsakomybę. Iš tikrųjų pareiga vengti bendradarbiavimo darant bloga ir papiktinimo susijusi su jų įprastine profesine veikla, vykdytina tinkamai ir priemonėmis, kuriomis jie liudytų gyvybės vertę priešindamiesi labai neteisingiems įstatymams. Todėl konstatuotina, jog privalu atsisakyti naudoti tokią „biologinę medžiagą“ net ir tada, kai nėra artimo ryšio tarp tyrinėtojo ir veiksmų tų, kurie atliko dirbtinį apvaisinimą ar abortą, arba kai nėra ankstesnio susitarimo su centrais, kuriuose dirbtinis apvaisinimas atliktas. Tokia pareiga išplaukia iš būtinybės atsiriboti savo paties tyrimų srityje nuo labai neteisingos teisinės situacijos ir aiškiai patvirtinti žmogaus gyvybės vertę. Todėl minėtasis nepriklausomybės kriterijus būtinas, tačiau etiškai nepakankamas.

Žinoma, čia egzistuoja skirtingi atsakomybės laipsniai. Morališkai proporcingi rimti motyvai gali pateisinti tokios „biologinės medžiagos“ naudojimą. Pavyzdžiui, pavojus vaikų sveikatai gali leisti tėvams pasinaudoti vakcina, sukurta naudojant neleistinos kilmės ląstelių linijas, turint prieš akis, jog visiems tenka pareiga pareikšti savo nesutikimą bei prašyti, kad sveikatos apsaugos sistema pasiūlytų kitokio pobūdžio vakcinų. Negana to, organizacijose, kuriose naudojamos neleistinos kilmės ląstelių linijos, priimančiųjų sprendimą jas naudoti atsakomybė yra ne tokia pati, kaip tų, kurie neturi balso priimant tokį sprendimą.

Neatidėliotino poreikio mobilizuoti sąžines gyvybės labui aplinkoje sveikatos apsaugos darbuotojams primintina, kad „šiandien nepaprastai išauga jų atsakomybė. Giliausias jų įkvėpimas ir tvirčiausia parama yra nepaneigiamas vidujis etinis sveikatos apsaugos profesijos matmuo, kurį pripažino senovinė, iki šiol tebereikšminga Hipokrato priesaika, reikalaujanti iš kiekvieno gydytojo absoliučios pagarbos žmogaus gyvybei ir jos šventumui“ [58].

Pabaiga

36. Kai kas sako, kad Bažnyčios moraliniame mokyme per daug draudimų. Tačiau jos mokymas iš tikrųjų remiasi Kūrėjo žmogui suteiktų visų dovanų, kaip antai, gyvybė, pažinimas, laisvė ir meilė, pripažinimu bei skatinimu. Ypač brangintina ne tik žmogaus intelektinė, bet ir praktinė veikla – pavyzdžiui, darbo bei technologinė. Per tai jis dalyvauja kuriamojoje Dievo galioje ir pašauktas perkeisti kūriniją, jos gausybę išteklių pajungdamas visų žmonių ir viso žmogaus kilnumui bei gerovei. Tada žmogus elgiasi kaip kūrinijos vertės ir vidinio grožio prievaizdas.

Tačiau žmogaus istorija rodo, kad žmogus piktnaudžiavo ir toliau gali piktnaudžiauti Dievo jam patikėta galia ir gebėjimais, duodamas pradžią įvairioms netinkamoms silpniausiųjų ir bejėgiškiausiųjų diskriminacijos bei priespaudos formoms: kasdieniam kėsinimuisi į žmogaus gyvybę; skurdui plačiose srityse, kur žmonės miršta iš bado ir nuo ligų, atkirsti nuo daugelyje šalyje gausiai esančių intelektinių ir praktinių išteklių; technologijos ir pramonės plėtrai, keliančiai realią ekosistemos katastrofos grėsmę; mokslo tyrimams fizikos, chemijos ir biologijos srityse siekiant karinių tikslų; daugybei konfliktų, tebedalijančių tautas ir kultūras. Tai, deja, tik akivaizdžiausi ženklai, liudijantys, kaip žmogus gali netikusiai naudotis savo gebėjimais ir tapti sau pačiam pikčiausiu priešu, praradęs savo iškilaus ir savito pašaukimo bendradarbiauti kuriamajame Dievo darbe pajautą.

Kartu žmogaus istorija rodo realią pažangą suvokiant ir pripažįstant kiekvieno asmens vertę ir kilnumą kaip žmogaus visuomenę rikiavusių ir teberikiuojančių teisių ir etinių pareigų pagrindą. Būtent dėl žmogaus kilnumo skatinimo buvo uždraustos šiam kilnumui kenkiančios praktikos bei elgsenos. Pavyzdžiui, teisiškai ir politiškai – ne tik etiškai – draudžiami rasizmas, vergovė, neteisėta moterų, vaikų, ligonių ir neįgaliųjų diskriminacija ir marginalizacija. Tokie draudimai liudija kiekvieno žmogaus neatimamą prigimtinį kilnumą ir yra autentiškos pažangos žmogaus istorijoje ženklas. Kitaip tariant, kiekvieno draudimo teisėtumas paremtas būtinybe apsaugoti tikrąjį moralinį gėrį.

37. Žmogaus ir visuomenės pažangą iš pradžių ženklino pirmiausia pramonės plėtra ir vartojimo gėrybių gamyba, o šiandien ji išsiskiria informacinių technologijų plėtojimu, genetiniais tyrimais, medicina ir biotechnologijomis žmogaus gerovei; šios sritys labai svarbios žmonijos ateičiai, tačiau jose matyti ir akivaizdaus bei nepriimtino piktnaudžiavimo. „Lygiai kaip prieš šimtmetį buvo varžomos darbo klasių pagrindinės teisės, ir Bažnyčia drąsiai atskubėjo jų ginti paskelbdama darbininko kaip asmens teises esant šventas, taip dabar, kai varžoma kitos asmenų kategorijos pagrindinė teisė į gyvybę, Bažnyčia jaučia pareigą lygiai taip pat drąsiai pakelti balsą užstodama tuos, kurie balso neturi. Ji visada Evangelijos balsu gynė pasaulio vargšus, kuriems grasinama, kurie niekinami ir kurių žmogaus teisės pažeidinėjamos“ [59].

Turėdama prieš akis Bažnyčios misiją mokyti ir ganyti, Tikėjimo mokymo kongregacija jautė pareigą pakartotinai patvirtinti kiekvieno žmogaus, įskaitant tų, kurių egzistencija yra pradinių stadijų, kilnumą ir pagrindines bei neatimamas teises ir aiškiai pabrėžti būtinybę apsaugoti bei gerbti kiekvieną, kaip to reikalauja kilnumas.

Tokia pareiga verčia drąsiai priešintis visoms praktikoms, kuriomis smarkiai ir neteisingai diskriminuojami negimę žmonės, turintys asmens kilnumą ir, kaip ir kiti, sukurti pagal Dievo paveikslą. Už kiekvieno „ne“, tariamo vykdant užduotį atskirti blogį nuo gėrio, spindi didis „taip“ kiekvieno į egzistenciją pašaukto individualaus ir nepakartojamo žmogaus kilnumo bei neatimamos vertės pripažinimui.

Tikintys krikščionys, priimdami šią Instrukciją su religiniu dvasios pritarimu, teįsipareigoja energingai skatinti naują gyvybės kultūrą, suvokdami, kad Dievas visada dovanoja malonę, reikiamą jo įsakymų laikytis, ir kad kiekviename žmoguje, pirmiausia mažiausiame tarp mūsų, jis sutinka patį Kristų (plg. Mt 25, 40). Be to, visi geros valios žmonės, pirmiausia gydytojai ir tyrinėtojai, atviri dialogui ir trokštantys pažinti tai, kas yra tiesa, teperpranta tai ir tepritaria šiems principams bei sprendimams, kuriais siekiama apsaugoti pažeidžiamą žmonių pirmomis gyvybės stadijomis būvį ir skatinti žmoniškesnę civilizaciją.

Popiežius Benediktas XVI audiencijoje, 2008 m. birželio 20 d. suteiktoje pasirašiusiam kardinolui prefektui, šią Instrukciją, priimtą eilinėje Kongregacijos sesijoje, patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos buveinė, 2008 m. rugsėjo 8 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo šventė

Kardinolas William Levada
Prefektas

+Luis Ladaria SI
Titulinis Tibikos arkivyskupas
Sekretorius